2013 m. kovo 13 d., trečiadienis

Gesminus - morenginiai sausainiai su skrudintais migdolais


Kaziuko mugė į Kauną tradiciškai ateina visa savaite vėliau negu į Vilnių. Reikia pripažinti, jog užmanytas neprastas, ir ne tik todėl, kad šitaip patogiau prekybininkams bei mugės lankytojams. Kazimierinėms užsitęsus iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, randasi gražus sąskambis: drauge paminima ir Kovo 11-oji, ir Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, šventė. Simboliška, ypač turint galvoje tai, kad Šv. Kazimieras priklausė Lietuvos valdovų dinastijai, o ir po mirties, regis, nepamiršo savo kaip karvedžio pareigų - liudijama, kad jis stebuklingai padėjęs lietuvių ir lenkų kariams nugalėti rusus Polocko žygyje.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Šv. Kazimiero globa tapo lyg ir ne tokia reikalinga. Tačiau, kaip gražiai pastebėjo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas savo postilėje Mylėti Kazimierą (1992), drauge tai yra ir proga atsiminti kitas Šv. Kazimiero dorybes, pamokas bei malones. Svarbiausias Kazimiero bruožas, anot jo, - maištas ir protestas prieš nusistovėjusias normas, nenoras taikytis su abejotina dvaro morale. Nereikėtų manyti, jog kritiškas karalaičio požiūris į aristokratišką gyvenimo būdą ir dėmesys prastuomenei žavėjo jo šeimą bei dvariškius, pastebi teksto autorius. Šv. Kazimierą jis regi tarp tų, kurie dar moka plaukti prieš srovę, užuot gyvenę prisitaikėlišką, ramų ir užtikrintą gyvenimą. Gal todėl Šv. Kazimieras yra paskelbtas ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lietuvos jaunimo globėju.

Kairėje: 1687-1688 m. Masssimiliano Soldani sukurtas Šv. Kazimiero relikvijorius (Florencija, Šv. Lauryno bazilika, Medici šeimos kripta). Apžiūrėti detales galima čia. Dešinėje: apie 1670-1675 m. nutapytas Carlo Dolci paveikslas Šv. Kazimieras (Florencija, Pitti rūmai).

Kituose krikščioniškuose kraštuose, kaip ir galima tikėtis, Šv. Kazimiero paveiksle žymiai mažiau politinių akcentų. Sigita Maslauskaitė, tyrinėjusi Šv. Kazimiero vaizdavimą mene, nurodė, kad, pavyzdžiui, Sicilijoje jis pirmiausia laikomas skaistybės sergėtoju. Sako, italai, besisaugodami netyrų minčių ir kūniškų pagundų, negi nešiodavo škaplierius, vaizduojančius širdį ir iš jos augančias tris lelijas; pastarosios yra skaistybės simbolis ir Šv. Kazimiero atributas. Beje, Sicilijos pavyzdys neatsitiktinis - Šv. Kazimiero kultas paplitęs ir kitos pietų Italijos vietovėse. Tai siejama su faktu, kad kanonizuojant Šv. Kazimierą, Neapolyje didelę įtaką turėjo Vazų-Habsburgų dinastija. Svarbus Italijos miestas, kuriame galima rasti Šv. Kazimiero pėdsaką, yra Florencija. XVII a. 2-ojoje pusėje Didysis Toskanos kungaikštis Cosimo III kreipėsi į žinomą dailininką Carlo Dolci ir užsakė Šv. Kazimiero paveikslą, tapusį bene geriausiai žinomu jo atvaizdu pasaulyje. Be to, jis išprašė anuometinį Vilniaus vyskupą Šv. Kazimiero relikvijų, kurios iki šios dienos saugomos Florencijos Šv. Lauryno bazilikos Medici šeimos kriptoje. Barokinis relikvijorius, kurį nukaldino rūmų auksakalys Massimiliano Sedani, laikomas vienu gražiausių meno dirbinių šios bazilikos lobyne.

Nors ir probėgšmais prisiminus Šv. Kazimiero ryšius su Italija, galima pasivaišinti dar vienais puikiais itališkais sausainiais, kuriuos kepėme ir valgėme šį ilgąjį šventinį savaitgalį. Tai gesminus, priskiriami Sardinijos kulinariniam paveldui. Jie panašūs į morengus, tačiau palyginti, pavyzdžiui, su tisichelle, yra kietesni dėl didelio kiekio migdolų riekelių. Sakyčiau, kad jie šiek tiek primena morengų ir florentinų hibridą, ypač turint omenyje, kad teisingai iškepti gesminus, priešingai negu morengai, turi įgauti rusvai auksinę spalvą. Migdolai, citrina, apelsinų žiedų vanduo - visa tai byloja apie arabišką įtaką šiam Sardinijos desertui. Sausainių pavadinimas siejamas su jazminaičiais, nes teigiama, kad pirmieji gesminus buvo aromatizuojami arabų kraštuose populiariu jazminaičių vandeniu, tačiau pastarajam išėjus iš mados ir dingus iš prekybos, citrina bei apelsinų žiedų vanduo tapo įprastais gesminus ingredientais.

Nuotrauka Lauros

Gesminus - morenginiai sausainiai su skrudintais migdolais

300- 400 g cukraus pudros
300 g migdolų riekelių
4 kiaušinių baltymai (~120 g)
1/2 a.š. druskos
1 nedidelės citrinos sultys*
2 v.š. apelsinų žiedų vandens (aš perku čia)
Nebūtinai: neskrudintų migdolų riekelių sausainiams papuošti

  1. Jeigu neturite pirktinių, paruoškite migdolų plokšteles: migdolus užpilkite verdančiu vandeniu ir keliolika minučių palaukite, kol atšoks žievelė. Ją nulupę, migdolus supjaustykite riekelėmis. Paruoštas migdolų riekeles lengvai paskrudinkite orkaitėje arba keptuvėje ir leiskite atvėsti.
  2. Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakite iki standžių putų, po truputį supilkite 300 g cukraus pudros ir plakite toliau, kol gausite baltą, tirštą, blizgią masę. Įplakite citrinos sultis (arba žievelę) ir apelsinų žiedų vandenį. Mentele atsargiai įmaišykite skrudintus migdolus. Masė gali būti šiek tiek skystesnė negu kepant morengus, tačiau ne per daug skysta, antraip sausainiai prastai iškils (tokiu atveju į paruoštą masę reikėtų papildomai įdėti kelis šaukštus cukraus pudros).
  3. Didelę skardą išklokite kepimo popieriumi; jį rekomenduojama papildomai patepti aliejumi, nes sausainiai linkę prilipti. Orkaitę įkaitinkite iki 150°C. Arbatiniu šaukšteliu sausainių masę dėkite į paruoštą skardą. Palikite nemažus tarpus ir nepersistenkite su tešlos kiekiu, nes sausainiai gerokai padidės. Jeigu norite, sausainius papuoškite: pavyzdžiui, pabarstykite neskrudintų migdolų riekelėmis.
  4. Kepkite apie 40 min, arba kol sausainiai įgis švelnų rusvą atspalvį ir bus norimo traškumo. Išėmę skardą, sausainius su visu kepimo popieriumi iškelkite ir palikite atvėsti. Į skardą įtieskite naują aliejumi pateptą popieriaus lakštą ir kepkite likusius sausainius. Pravėsę sausainiai nuimami nuo kepimo popieriaus ir dedami į serviravimo indą; jeigu reikia, nuimant galima pasinaudoti mentele. Iš nurodyto produktų kiekio išeina maždaug 3 didelės skardos (apie 45-50) sausainių.
  5. Patiekiant šiuos sausainius, galima pasiūlyti kavos, arbatos arba desertinio vyno.
*Sardinijoje kepama keletas morenginių sausainių rūšių. Kai kuriuose jų citrinos sultys yra būtinas ingredientas, tačiau kepant gesminus, kartais naudojamos ne sultys, o nutarkuota citrinos žievelė. Tokiu atveju tešla mažiau praskysta ir nereikia papildomai dėti cukraus pudros.

Mano svarbiausias šaltinis:
Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011.

1 komentaras:

  1. Laaabai skanūs, teko pačiai būtent šitų iš nuotraukos paragauti :)

    AtsakytiPanaikinti