2013 m. liepos 8 d., pirmadienis

Anyžinių lofantų ledai



Nebe pirmus metus pati auginu prieskoninius žolynus ir tariuosi, kad visai neprastai pažįstu kvapiąsias žoleles. Todėl susidomėjau pamačiusi, kad viena didelė tarptautinė kompanija, prekiaujanti įvairių augalų želmenims, siūlo įsigyti žolelių atsina cress (liet. apytikriai: atsina genties indėnų žolelės). Jos apibūdinamos kaip likeriniai, t.y. anyžinį kvapą ir natūralų saldų skonį turintys augalai, kurių nuovirą atsina genties indėnai esą vartoję kaip vaistą skaudančiai gerklei gydyti.

Minėtoji kompanija apdairiai niekur nepamini botaninio atsina cress pavadinimo, nors, sprendžiant iš augalų išvaizdos, skoninių savybių ir nurodytos kilmės vietos, tai ne kas kita kaip anyžinis lofantas, dar vadinamas pankoline mėta (lot. Agastache foeniculum). Šį iš Šiaurės Amerikos atkeliavusį daugiametį, šalčiams atsparų augalą nesudėtinga auginti prieskonių lysvėje ar vazone ant palangės, o bitininkai užsėja didelius anyžinio lofanto plotus, mat jis labai medingas. Vienok belieka stebėtis minėtosios kompanijos išradingumu ir gebėjimu paprastus augalus už atitinkamą kainą parduoti kaip egzotiką. Sugalvotas romantiškas produkto pavadinimas bei jį aiškinanti istorija, matyt, pasiteisino, nes atsina cress puošia JAV bei Europos aukštos klasės restoranų meniu.

 
Anyžiniai lofantai. Nuotrauka iš Milnoros ir Lino Pšibišauskų aromatinių žolynų ekologinio ūkio puslapio.

Lieka tik spėlioti, ar verslininkai kiek nors moka atsina genties indėnams už jų vardo naudojimą. Atsina genties indėnai, dar vadinami Gros Ventre indėnais bei a‘ani arba a‘anin (pažodžiui tai reiškia baltojo molio žmonės) tebegyvena - gana skurdžiai - JAV Montanos valstijoje įkurtame Fort Belknap indėnų rezervate. Rezervatą jie dalinasi su savo istoriniais priešais assiniboine genties indėnais, ir tai, regis, ne atsitiktinumas – kadaise, įkurdindama abi gentis toje pačioje vietoje, JAV valdžia tikėjosi, kad jos viena kitą išžudys. Laimei, tokia ciniška politika nepasiteisino.

Indėnai (ne tik atsina gentis, bet ir jų kaimynai) anyžinį lofantą rinko laukinėje gamtoje ir iš tiesų vartojo jį nuo peršalimo bei kitokių ligų. Šiuolaikiniame pasaulyje salsvo skonio, kvepianti anyžiais, mėta ir citrina anyžinis lofantas yra naudojami kepiniams, desertams, gėrimams paskaninti. Bene didžiausi jo gerbėjai, kaip ir galima tikėtis, yra amerikiečiai, nors Prancūzijoje, Kinijoje ir kitose šalyse ši žolelė irgi yra noriai vartojama.

Vienas gardžiausių JAV gaminamų desertų su anyžiniu lofantu - švelniai žalsvos spalvos ledai (ang. anise hyssop ice cream). Panašu, kad juos labiausiai mėgsta šiaurinių valstijų gyventojai. Anyžinio lofanto ledus čia gamina ir garsūs restoranų šefai, ir komercinės kompanijos, ir  paprasti amerikiečiai savo virtuvėse. Ko gero tai dėsninga - būtent JAV šiaurė yra anyžinio lofanto gimtinė. Esu dariusi kelių rūšių anyžinių lofantų ledus, bet bene geriausiai pavyko pagaminti remiantis Bostono šefės Caroline Fidanza receptu. Šie ledai tikrai pradžiugins tuos, kurie mėgsta anyžių kvapą ir skonį. Beje, nematau jokių kliūčių pagal šį receptą gaminti ir kitokių rūšių prieskoninių žolelių ledus - galima išmėginti mėtas, citrininę melisą, čiobrelius, liepžiedžius ir pan.

 
Nuotrauka Kristinos

Anyžinių lofantų ledai

Ingredientai: (~ 1 l ledų)

3 puodeliai* grietinėlės (rekomenduočiau neriebią)
1 puodelis pieno
1 puodelis cukraus
Nebūtinai: 1/2 vanilės ankšties arba žiupsnelis vanilės
Ryšulėlis anyžinių lofantų (su stiebais ir žiedynais)
4 kiaušinių tryniai
Žiupsnelis jūros druskos
Nebūtinai: romo arba vanilės ledams aromatizuoti
Nebūtinai: anyžinių lofantų žiedų ir/ar braškių (žemuogių) ledams papuošti

  1. Anyžinius lofantus nuplauti, nusausinti ir su visais stiebeliais bei žiedynais susmulkinti (kaip salotoms). Pieną, grietinėlę, cukrų sumaišyti, jeigu norite, pagardinti vanile ir storadugniame prikaistuvyje pakaitinti maždaug iki 90°C; mišinio stengtis neužvirti, nes vėstant pieno paviršiuje ims dėtis plėvelė. Į užkaitintą mišinį įmaišyti paruoštą anyžinį lofantą, neužvirinant ant mažos ugnies kelias minutes pakaitinti, o paskui uždengti ir palikti maždaug 1 valandai, kol pienas pravės ir taps gražios žalsvos spalvos. Tuomet mišinį perkošti, kruopščiai nuspaudžiant žoleles.
  2. Kiaušinio trynius išmaišyti su nedideliu kiekiu paruošto skysčio, tuomet supilti visą anyžiais kvepiantį pieną ir vėl gerai išmaišyti. Nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol mišinys ims tirštėti, bet dar neužvirs. Tuomet mišinį nukaisti, dar kartą perkošti, pagal skonį pagardinti jūros druska ir, jeigu norite, vanile ir/ar romu. Palikti keletui valandų, kol mišinys visiškai atvės.
  3. Atšaldytą mišinį supilti į ledų mašinėlę ir pagaminti ledus pagal instrukcijas; paprastai tai trunka ne ilgiau negu pusvalandį. Jeigu ledų mašinėlės neturite, ledus galima šaldyti paprastame šaldiklyje, tiktai svarbu maždaug kas 30 min. juos išmaišyti, kad būtų purūs ir netaptų panašūs į vientisą kietą luitą. Priklausomai nuo šaldiklio, ledų šaldymas gali užtrukti 3-5 val.
  4. Patiekiant ledus galima papuošti anyžinio lofanto šakele. Dažnai puošiama ir braškėmis ar žemuogėmis - jų rūgštumas labai dera su anyžio lofanto saldumu.
* Naudojami amerikietiški 240 ml puodeliai.

Svarbiausi šaltiniai čia ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą