2015 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Šparaginių pupelių, grybų ir traškių svogūnų apkepas



Sausra ir suįžūlėję kenkėjai šią vasarą pridarė daug nuostolių ne vien ūkininkams - nuskriaudė jie ir daržininkus mėgėjus. Pavyzdžiui, mano lysvėje pavasarį išdygo lygiai viena šparaginė pupelė, bet po poros savaičių nusigalavo ir ji. Taigi, šparagines pupeles dabar perku iš pažįstamos ūkininkės. Sprendžiant iš to, kiek skaitytojų šiomis dienomis domisi šparaginių pupelių, bulvių ir rūkytos šoninės sriuba, manau, kad bus aktualus ir šiandieninis įrašas. Ir - jeigu kažkam kiltų klausimų - taip, minėtąją sriubą šią vasarą aš jau viriau. Ji tikrai gera ir mūsų šeimos mėgstama. Bet sezono metu aš retai kada gaminu tuos pačius patiekalus du kartus. Tiesiog šiame pasaulyje yra tiek puikių receptų, kad būtų nuodėmė visuomet gaminti vieną ir tą patį, argi ne?

Nuotrauka Kristinos 

Šparaginių pupelių apkepą, tiesą sakant, atradau ne šiais metais, o gerokai anksčiau. Kadangi jis pateisino mano lūkesčius ir viltis, tai yra įtrauktas į sąrašą valgių, kuriuos gaminu kartą per metus. Ir darau tai su malonumu, kasmet iš naujo įsitikindama, kad ne be reikalo Green Bean Casserole tapo JAV virtuvės klasika.

Amerikietiškas šparaginių pupelių apkepas - autorinis kūrinys. 1955 metais namų ūkio ekonomė Dorcas Reilly, kurią nusamdė Campbell Soup Company (dar žinoma kaip Cambell's), su savo komanda sėkmingai išbandė naujo patiekalo receptą tiesiog TV studijoje. Tai buvo tikras XX a. vidurio kūrinys, šlovinęs pusgaminius: anot Dorcas Reilly, patiekalui ji panaudojo produktus, kuriuos anuomet buvo galima rasti kone kiekvieno amerikiečio namuose. Taigi, konservuotas šparagines pupeles tereikėjo sumaišyti su kremine grybų sriuba iš skardinės ir apibarstyti traškiais gruzdintais svogūnais iš pakelio. Patiekalas kepdavo ne daugiau kaip pusvalandį - ir štai jums savarankiškas vegetariškas valgis arba garnyras prie mėsos. Receptas žaibiškai išpopuliarėjo, ypač Amerikos vidurio vakaruose. Jis netgi turi šventinio patiekalo statusą ir yra laikomas klasikiniu Padėkos dienos stalo atributu. Skeptikai gali sakyti ką nori, bet būtent šio patiekalo receptas, užrašytas ant nedidelio pageltusio lapelio, atsidūrė JAV Nacionaliniame išradėjų garbės muziejuje (ang. National Inventors Hall of Fame), greta Thomo Edisono elektros lemputės bei fonografo ir ekspozicijos, skirtos Enrico Fermi sukurtam pirmajam branduoliniam reaktoriui. O šis faktas, sutikite, nemažai pasako apie šparaginių pupelių apkepo statusą Amerikoje.

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, bėgant laikui atsirado vis daugiau konservų pramonės kritikų, o drauge su nauju požiūriu - ir gausybė patiekalo variantų iš gamyklose neapdorotų produktų: šviežių šparaginių pupelių iš ūkininkų turgelių, namie gaminto pievagrybių padažo ir nuosavoje virtuvėje gruzdintų svogūnų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis amerikiečių šias naujoviškas modifikacijas apibūdina žodžiu ridiculous - o tai reiškia, kad klasikinio recepto "pažeidimus" laiko ne tik keistais, bet ir neatleistinai kvailais. Jie, žinoma, po šiai dienai gamina apkepą taip, kaip jį pirmą kartą pagamino Dorcas Reilly. Na, bet visiems tiems, kurie negyvena JAV ir neturi galimybės pirkti vietinių konservų (užtai suka galvas, kur padėti šviežias šparagines pupeles), siūlau kompromisą - Lietuvos sąlygoms pritaikytą apkepo variantą. Bet iš pradžių apie ingredientus ir svarbiausius apkepo gaminimo principus.

Šparaginės pupelės. Šiam apkepui visuomet naudojamos žalios spalvos šparaginės pupelės. Prieš dedant į apkepą, jos turi būti termiškai apdorotos - tradiciškai naudojamos konservuotos iš skardinių. Bet jeigu šviežias šparagines pupeles apvirsite paprasčiausiame puode, irgi bus gerai. Kitaip negu daugelyje receptų, kurie reikalauja nepervirti daržovių, šiame recepte pupelės verdamos, kol būna labai minkštos - tai garantuoja, kad apkepas turės kreminę tekstūrą. Jeigu pupelės jau didokos, ant peraugimo ribos, jas galima dėti į greitpuodį ir nuo užvirimo pavirti apie 8-10 min. - pupelės bus reikiamo minkštumo, bet dar neišteš. 

Poparto klasikas Andy Warholas labai mėgo Campbell's sriubą - neatsitiktinai sriubos skardines pavertė meniniu objektu. Šis Andy Warhol darbas priklauso garsiajam jo kūrinių ciklui Campbell's Soup I, ir pavadintas jis tiesmukai - Kreminė grybų sriuba (angl. Cream of Mushroom, 1968). Foto iš čia

Grybų sriuba. Lietuvoje aš nesu mačiusi pirkti Cambell's sriubos skardinėse. Gal ir gerai: klaikiausias maistas, kurį atsimenu iš JAV universiteto valgyklos, buvo cream of mushroom soup. Iš pažiūros atrodė, jog tai gardi, tiršta, švelni, grietinėle pagardinta sriuba, bet jos valgyti buvo neįmanoma. Man galva neišneša, ką reikia įdėti į sriubą, kad ji būtų tokia bjauri. Tiesa, nedrįsčiau tvirtinti, jog tai buvo Cambell's sriuba - iš didžiulio puodo ją pilstydavo maloni indų kilmės mergina. Bet visgi prisiminimai apie kreminę grybų sriubą man liko ne kokie. Visai kas kita - svieste pakepinti švieži pievagrybiai, iš kurių vėliau, pridėjus porą šaukštų miltų bei šlaką grietinėlės, pieno, vištienos sultinio ir/ar daržovių nuoviro, pagaminamas tirštas naminis padažas. Jeigu jis gero skonio, galite būti tikri, kad gero skonio bus ir visas apkepas.

Gruzdinti svogūnai. Jie absoliučiai būtini, kreminiam apkepui suteikiantys salsvumo ir traškumo. Gruzdintų svogūnų jau yra ir Lietuvos parduotuvėse - arčiausia mano namų esančiame prekybos centre juos randu prie Azijos virtuvės produktų. Kodėl ten, galima tik spėlioti, nes etiketė ant pakelio byloja, svogūnai gaminami Lenkijoje. Tiesą sakant, traškių gruzdintų svogūnų visai nesudėtinga pasigaminti namuose (receptas čia), bet aš šįkart naudojau pirktinius, nes naminiai dingo iš lėkštės greičiau, negu spėjau sukomponuoti apkepą. Ką gi, naudojant pirktinius, receptūrai nusižengta nebus - netgi atvirkščiai. Jeigu dar nesate išmėginę šio produkto, greičiausia būsite maloniai nustebinti. Manyčiau, kad šparaginių pupelių apkepo - irgi :)

Nuotrauka Kristinos



Green Bean Casserole - šparaginių pupelių, grybų ir traškių svogūnų apkepas 

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

~ 800 g žalios spalvos šparaginių pupelių (arba apytikriai tiek pat konservuotų)
~ 400 g šviežių pievagrybių
3-4 v.š. sviesto (grybams apkepti ir kepimo indui ištepti)
2-3 v.š. kvietinių miltų
~ 500 ml neriebios grietinėlės (dalį jos galite keisti pienu, vištienos sultiniu arba daržovių nuoviru)
Druskos ir pipirų (pagal skonį)*
Traškių gruzdintų svogūnų (aš perku 200 g pakuotę; galima naudoti ir naminius - receptas čia
  1. Jeigu naudojate šviežias šparagines pupeles, jas nuplaukite, pašalinkite kietą jungiamąją siūlę ir ankščių galiukus, stambiai supjaustykite ir apvirkite lengvai pasūdytame vandenyje, kol bus minkštos. Palikite kiaurasamtyje, kad nuvarvėtų vanduo. Jeigu norite, galite išsaugoti dalį pupelių nuoviro ir vėliau panaudoti jį padažui. 
  2. Pievagrybius supjaustykite šiaudeliais arba plonomis riekelėmis. Ant mažos ugnies apkepkite svieste, kol subliūkš. Sudėkite miltus, išmaišykite, tuomet, nuolat maišydami, supilkite grietinėlę arba grietinėlės ir pieno, vištienos sultinio ar daržovių nuoviro mišinį. Padažas turėtų būti tirštos grietinės konsistencijos - jeigu jis per tirštas, papildomai įpilkite pasirinkto skysčio. Paragaukite gautą padažą, pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite jį pipirais, o jeigu reikia - ir kitais prieskoniais. Atsiminkite, jog padažo skonis lems apkepo skonį, todėl prieskonius dėkite atsakingai :) 
  3. Pievagrybių padažą sumaišykite su apvirtomis šparaginėmis pupelėmis ir maždaug puse gruzdintų svogūnų. Sukrėskite į sviestu išteptą kepimo indą - atsiminkite, kad keraminiais ir metaliniai indai įkaista daug geriau negu stikliniai (pastarųjų naudoti aš nerekomenduoju). Dėkite apkepą į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC ir kepkite apie 20 min. Tuomet ištraukite apkepą, pabarstykite jo paviršių likusiais gruzdintais svogūnais ir kepkite apkepą dar apie 10 min. 
  4. Išėmę iš orkaitės leiskite apkepui kelias minutes pastovėti, tuomet patiekite kaip savarankišką vegetarišką patiekalą arba kaip garnyrą prie mėsos patiekalų.
* Galite naudoti ir kitus mėgstamus prieskonius - tarkime, į kepamus pievagrybius dažnai pilama 1-2 v.š. sojų padažo, dedama trinto česnako ar muskato riešuto. Arba, jeigu norite labiau priartėti prie originalo, galite nusipirkti ir sausos pievagrybių sriubos pakeliuose ir miltelius ištirpinti padaže - svarbu, kad jis nebūtų prėskas ir jums patiktų. 

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia ir čia - deja, visų, ypač senesnių, jau nebeatsimenu.

2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Keptas starkis (pagal mano mamą)



Tą vakarą supausi hamake, kurio vienas galas buvo pririštas prie vengrinės slyvos, o kitas - prie kaukazinės. Mėgavausi reta ramybės valandėle, skanavau alyvinį obuolį ir klausiausi dienos pabaigą apgiedančių paukščių, žiūrėdama, kaip ilgėja šešėliai, o saulėlydžio šviesa auksina medžių lapus ir pastatų stogus. Bet netrukus išgirdau, kaip į mūsų vienkiemį įsuka automobilis - trumpa vakaro ramybė buvo išbaidyta. Atėjusi pasitikti savo žmogaus, pamačiau štai ką: 

Mano vyro laimikis - Nemune sužvejotas starkis (lot. Sander lucioperca). Nuotrauka Kristinos

Turbūt nereikia nė sakyti, kokia pakili ir šventiška nuotaika po valandėlės sklandė mūsų namuose. Starkis - įnoringa, gudri ir stipri žuvis, net patyrusiems žvejams ją pagauti nėra lengva užduotis. Aš žinau, ką sakau - starkių žvejyba nuo vaikystės buvo vienas iš mūsų šeimos vasaros malonumų. Tėtis, prisiekęs žvejys, brolius ir mane veždavosi žvejoti nuo mažų dienų. Dugninė žvejyba, naudojant gyvą masalą, specifinė, ir seniau, kai meškerės buvo ne tokios jautrios ir patvarios kaip šiais laikais (aš dar atsimenu bambukines! :), vaikų užduotis būdavo klausyti, ar nesuskambės prie meškerių smaigalių pritvirtinti varpeliai. Jų tilindžiavimas pranešdavo, kad starkis įkliuvo - netikras aliarmas kildavo retai, nebent labai vėjuotą dieną ar tuomet, kai upės srovė būdavo itin stipri. Jeigu pasitaikydavo sėkminga popietė, pavykdavo pagauti net kelias žuvis, kurios tuojau pat atsidurdavo mamos dispozicijoje.

Mama visais laikais starkį kepdavo tobulai - niekas nesuskaičiuotų, kiek kartų svečiai aikčiojo ir laižė pirštus, ragaudami šį firminį jos patiekalą. Bet dažniausia, žinoma, starkio valgytojai būdavome mes :) Dabar esame linkę skųstis skurdžia sovietmečio virtuve, bet anuomet, priešais garuojančią kepto starkio lėkštę, mes savęs anaiptol nelaikėme vargšais, nežinančiais, kas yra gardus kąsnis. Šįkart, žvelgdama į savo žmogaus sugautą žuvį, burnoje vėl pajutau tą vaikystės vasarų skonį. Kitą dieną dar pasigėrėjau elegantiškais Odetos ir Dano siūlomais receptais starkiui paruošti, pažadėjau sau, jog kitą kartą būtinai, o tuomet išklausinėjau mamos visas smulkmenas, kaip iškepti žuvį senu geru būdu. Dietininkams ir sveikuoliams tolimesnio teksto geriau neskaityti, na, o tiems, kurie nesuka sau galvos dėl kalorijų ar bent jau nekala savęs prie kryžiaus retkarčiais sugriešiję - visos paslaptys čia ir dabar. 

Keptas starkis su svogūnais. Nuotrauka Kristinos 

Mama starkį visuomet kepa taip pat - išfiletuoja, apibarsto prieskoniais, panardina į kiaušinio plakinį, apvolioja miltuose ir deda į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Plutelė turi būti plonutė, permatoma, traški ir auksinė, o kad žuvis greitai iškeptų ir liktų sultinga, nereikia gailėti aliejaus - jo keptuvėje turėtų būti bent 0,5 cm. Tiesa, vaikystėje mama kepdavo starkį sunkioje, juodoje, daugybę vasarų ir žiemų mačiusioje keptuvėje, bet turiu jus iš karto perspėti - nesvarbu, tefloninė, keraminė ar kokia dar keptuvė bebūtų, aliejaus vis tiek reikės, antraip receptą reikėtų paskelbti negaliojančiu.

Iškepusi žuvį, mama elgiasi dvejopai. Dažniausia į likusius riebalus, kuriuose kepė žuvis, ji suverčia nemenką kalną svogūnų ir kepa, kol jie tampa rusvai auksinės spalvos ir ima karamelizuotis. Paskleisti ant iškeptos žuvies gabaliukų, tokie svogūnai atlieka ir prieskonio, ir garnyro vaidmenį. Kitas, šventiškesnis būdas - į likusius riebalus sudėti svogūnų ir morkų mišinį, troškinti, kol suminkštės, o tuomet sudėti keptą žuvį, įpilti grietinėlės ir pakaitinti kelias minutes, kol padažas sutirštės. Tokią žuvį mama dažniausia gamina šventiniams pietums ir patiekia su bulvių koše. Morkos, svogūnai ir grietinėlė lemia salsvą padažo skonį, kurį atsveria labai saikingai dedami pipirai ir druska - patikėkite, padažas tobulai tinka prie švelnios tekstūros žuvies. Šio valgio, žinoma, sveikuolišku nepavadinsi, bet patiektas nedidelėmis porcijomis, jis gali tapti pietų stalo žvaigžde. Receptą ypač verta atsiminti tuomet, kai žuvies turite ne per daugiausia, o valgytojų būrelis nemenkas (arba tie valgytojai turi itin gerą apetitą) - kaip jau supratote, keptas starkis su grietinėlės padažu priklauso ekonomiškų patiekalų kategorijai. Ypač tuo atveju, jeigu žuvį pasigaunate patys :)

Keptas starkis su grietinėlės padažu. Nuotrauka Kristinos



Keptas starkis (pagal mano mamą)

Ingredientai: (maždaug 6 porcijos) 

~ 1-1,5 kg starkio filė gabaliukų*
Druskos (rupios) ir pipirų (pagal skonį)**
Kepimui tinkamo aliejaus
1-2 kiaušiniai
~ 250 ml kvietinių miltų
Keptam starkiui su svogūnais:
3-5 svogūnai***
Keptam strakiui su grietinėlės padažu:
2-3 svogūnai
1-2 morka
Nebūtinai: ~100 g sviesto 
~ 300-400 ml grietinėlės (neriebios, arba maišykite neriebią su trupučiu riebios)
Nebūtinai: krapų
Bulvių košės (patiekiant)
  1. Žuvį pasūdykite, pabarstykite pipirais ir palikite apie 30 min., kad prieskoniai įsigertų. Keptuvėje įkaitinkite aliejų - jo turėtų būti nemažai, apie 0,5 cm. Paplakite kiaušinį su šlakeliu šalto vandens. Kiekvieną žuvies gabaliuką panardinkite į kiaušinio plakinį, apvoliokite miltuose ir dėkite į įkaitintus riebalus. Pavartydami kepkite žuvį, kol jos gabaliukai iš visų pusių bus auksinės spalvos. Žuvies gabaliukus dėkite į lėkštę ir laikykite šiltai. 
  2. Jeigu norite patiekti žuvį su svogūnais, sudėkite juos į likusius riebalus ir atidengtoje keptuvėje, vis pamaišydami, kepkite ant vidutinės ugnies, kol dauguma jų taps rusvai auksinės spalvos, t.y. ims karamelizuotis. Jeigu reikia, įpilkite daugiau aliejaus - svogūnai neturėtų lipti prie keptuvės. Iškepę svogūnus paragaukite - jie turėtų būti saldūs; jeigu reikia, galite ant jų užbarstyti truputį druskos. Iškepusius svogūnus paskleiskite ant žuvies. Taip paruošta žuvis gali būti patiekta kaip karštas užkandis arba kaip pagrindinis patiekalas su virtomis ar keptomis bulvėmis bei daržovėmis. Atvėsusi iki kambario temperatūros, žuvis su svogūnais irgi gardi, tad gali būti patiekta ir kaip šaltas užkandis. 
  3. Jeigu norite patiekti žuvį su padažu, į aliejų, likusį nuo žuvies kepimo, sudėkite per burokinę tarką sutarkuotas morkas ir juostelėmis pjaustytus svogūnus. Kepkite ant mažos ugnies (galima ir uždengtoje keptuvėje), kol daržovės suminkštės. Jeigu kepamos daržovės labai sausos ir reikia papildomų riebalų, įdėkite sviesto. Kai daržovės suminkštės, sudėkite iškeptą žuvį, supilkite grietinėlę ir kaitinkite, kol padažas taps norimo tirštumo. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Jeigu padažas tapo per tirštas, iki norimo tirštumo atskieskite jį pienu arba neriebia grietinėle ir dar truputį pašildykite. Keptą starkį su grietinėlės padažu patiekite su bulvių koše. Jeigu norite, galite pabarstyti smulkintais krapais. Valgykite karštą kaip pagrindinį patiekalą.
* Retkarčiais mama šitaip kepa kitas baltas ir liesas žuvis - išfiletuotą lydeką arba ešerius. Vis dėlto starkis - neabejotinas jos favoritas.
** Jau Nepriklausomybės laikais mama starkį pradėjo gardinti prieskonių mišiniais, pavadintais Prieskoniai žuviai: man šis "patobulinimas" nepatinka, nes nuo prieskonių mišinių visų rūšių žuvų skonis pasidaro vienodas. Aš siūlyčiau likti tik prie drukos ir pipirų, bet jūsų valia eksperimentuoti.
*** Svogūnus pjaustykite pusžiedžiais, o dar geriau - juostelėmis (svogūnus perpjaukite išilgai per pusę, o puseles supjaustykite išilgomis riekelėmis).

Keptas starkis su grietinėle ir bulvių koše

Recepto šaltinis: mano mama.

2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Saldžios suomiškos garstyčios



Pasirodo, suomiai be galo mėgsta savo garstyčias ir netgi, sakyčiau, jomis didžiuojasi. Sužinojau tai visai atsitiktinai, ir kuo labiau gilinausi į garstyčių temą, tuo akivaizdžiau darėsi, kad šioje šalyje ne visi mėsiški patiekalai valgomi su bruknių uogiene. Viename tinklaraštyje užtikau tikrą panegiriką suomiškoms garstyčioms, kurios, esą ne tokios sausos ir rūgščios kaip angliškos garstyčios, ne tokios prėskos ir praskydusios, kaip amerikietiškos garstyčios, ne visai tokios, kaip saldžios vokiškos garstyčios, ir jau tikrai nepanašios į Dižono garstyčias. Na, kai dėl amerikietiškų garstyčių, tai aš apie jas neturiu tokių prastų atsiminimų kaip citatos autorius. Ir vis dėlto, jis mane galutinai suintrigavo: tai kokios gi tos suomiškos garstyčios? Patys suomiai jas apibūdina kaip kreminės konsistencijos, aštrokas ir saldžias. Apėmė nekantrumas šį faktą patikrinti - juo labiau, kad suomiškų garstyčių receptų internete ne vienas (nors tarpusavyje visi jie gana panašūs). Patyriau, kad suomiai, nepaisant itin didelio komerciškai gaminamų garstyčių populiarumo, vis dar saugo savo senelių receptus ir šį pagardą mielai gamina namuose. Ir gerai daro, gražu puoselėti savo kulinarinį paveldą.

Nuotrauka Kristinos

Kai praėjusią savaitę paskambino Kristė ir pasiūlė praleisti paskutinį - anot Lietuvos sinoptikų - saulėtą ir šiltą savaitgalį jos šeimos sodyboje, gėrintis gulbėmis čia pat tyvuliuojančiame ežere, ant laužo kepant mėsainius ir žaidžiant strateginiu stalo žaidimus po sena kriauše, iškart supratau, jog tai mano šansas. Kol dar neišblėso entuziazmas, pasiūliau pagaminti suomiškų garstyčių, o ant laužo iškepti ne tik mėsainių, bet ir vieną kitą dešrelę. Mat šiltuoju metų laiku suomiai labai mėgsta kepti dešreles (suom. makkara, grillimakkara) ir valgyti jas su garstyčiomis (žiemą su garstyčiomis patiekiamas keptas kumpis, o naminės garstyčios tampa gana populiaria kalėdine dovana). Netgi juokaujama, kad dešrelės - tai tautinė Suomijos daržovė :) Mėgstamiausios čia kiaulienos dešrelės, nors rinkoje galima aptikti dešrelių iš paukštienos, elnienos, lašišos ir netgi vegetariškų, į kurių sudėtį nesigilinau. Svarbiausia, kad dešrelėms būtų naudojamas natūralus apvalkalas, ir kepant sklistų mėsos, o ne plastiko kvapas. Aš kiaulienos dešreles dažniausia perku iš mėsininkės, kuri penktadieniais mūsų rajone prekiauja ūkininkų turgelyje. Apsilankiusi ten ir šįkart, žinojau, kad dešrelės bus geros, tad beliko sėkmingai išvirti garstyčias. 

Tiesą sakant, garstyčioms išvirti reikia vos kelių kasdieninių produktų ir mažiau negu pusvalandžio laiko. Sudėtingiausia ir daugiausia laiko reikalaujanti recepto dalis - viską tiksliai pamatuoti. Mat suomiai kažkodėl itin mėgsta viską seikėti mililitrais. Aš tam reikalui panaudojau menzūrėlę, skirtą alkoholinių kokteilių sudedamosioms dalims matuoti. Visa kita buvo juokų darbas - per kelias minutes visi ingredientai buvo išplakti, per kelias - pakaitinti, kol sutirštės, o tuomet jau liko tik ragauti, kas iš to išėjo. Ir kas gi išėjo? Garstyčios kaip garstyčios - švelnios konsistencijos, aštroko skonio, su gana aiškiai juntamu salsvu poskoniu; aš vienų pačių šaukštu jų nekabinčiau, bet supeikti irgi nepeikčiau. Ragautojų nuomonės, ar jos idealiai subalansuotos, išsiskyrė. Kristina sako, kad jos skoniui garstyčiose kiek per daug druskos ir krakmolo, bet su aštrumu ir saldumu viskas gerai. Mano skoniui druskos ir krakmolo buvo kaip tik, bet kitąkart dėčiau vos daugiau cukraus (o gal net šaukštą medaus) ir truputį mažiau garstyčių miltelių. Mūsų vyrai jokių pretenzijų garstyčioms neturėjo (arba garsiai jų nepasakė) ir jas "užskaitė" kaip visiškai normalų pagardą. Žodžiu, suomiškas garstyčias turite pagaminti patys ir įsitikinti, ar jos tokios puikios, kaip teigia suomiai, bei apsispręsti, kokios proporcijos jums bus priimtiniausios. 

Reguliuoti garstyčių skonį pagal savo norus - vienas iš didžiausių naminių garstyčių privalumų. Antrasis - tai tikslus žinojimas, ką valgote, išvengiant visokių chemijos laboratorijose sukurtų dažiklių, emulsiklių ir konservantų. Trečiasis - galbūt aktualesnis vasarnamių savininkams - saugojimo patogumas. Jeigu spintelėje visuomet stovės dėžutė garstyčių miltelių, o po ranka turėsite naminių garstyčių receptą, per mažiau nei pusvalandį galėsite sukonstruoti šviežią pagardą prie dešrelių ar kepamos mėsos. O kur dar įspūdis, kurį padarysite valgytojams, pasakę, kad garstyčios - jūsų rankų kūrinys :) 

Skanaus! 

Karolis tiesiog tobulai iškepė dešreles... Nuotrauka Kristinos 




Sinappi - saldžios suomiškos garstyčios 

Ingredientai: (išeis maždaug 250 ml garstyčių) 

1 kiaušinis 
100 ml cukraus 
1 v.š. bulvių krakmolo 
75 ml sausų garstyčių miltelių (būna prieskonių skyriuose, aš naudojau "Saldvos") 
1 v.š. druskos 
2-3 v.š. acto, obuolių ar kitokio (aš naudojau balto vyno) 
100-250 ml pieno arba grietinėlės (aš naudojau neriebią grietinėlę) 
  1. Nedideliame prikaistuvyje lengvai paplakite kiaušinį ir pusę kiekio cukraus. Sudėkite sausus ingredientus: likusį cukrų, krakmolą, garstyčių miltelius ir druską. Plakite, kol neliks gumuliukų - čia labai pravers šluotelė. Supilkite actą ir pieną arba grietinėlę. Pieno/grietinėlės kiekis priklausys nuo to, kokio tirštumo garstyčių norėsite, todėl geriau iš pradžių pilti tik 100 ml, o vėliau, jau kaitinant masę, esant reikalui bus galima supilti likusį skysčio kiekį. 
  2. Kai garstyčių masė bus vientisa, nuolat maišydami kaitinkite ją ant mažos ugnies maždaug iki 90ºC, bet neleiskite užvirti. Garstyčios turėtų sutirštėti - jeigu norite, šioje stadijoje jas galite atskiesti likusiu pienu ar grietinėle, kad būtų norimos konsistencijos. Paragaukite, ar užtenka acto ir kitų prieskonių. 
  3. Kai masė sutirštės, prikaistuvį nukaiskite, o paruoštas garstyčias supilkite į stiklainį ar kitokį indą. Leiskite atvėsti ir patiekite. 
  4. Tradiciškai suomiškos garstyčios valgomos su kumpiu arba ant laužo keptomis dešrelėmis. 
  5. Teigiama, jog šaldytuve uždengtos garstyčios gali stovėti iki 2 savaičių. Aš manau, kad tiek ilgai laukti neverta, ir, atsižvelgiant į garstyčių sudėtį, geriau jas sunaudoti per kelias dienas. 
...o Kristė kantriai ir paslaugiai su jomis pozavo, nors jau aušo jos pagaminti gardieji mėsainiai. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, kiti naudingi puslapiai čia, čiačia ir čia.

2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Gravlax - sūdyta lašiša su krapais



Kuo puikiausiai atsimenu vaikystės dienas, kai mūsų namus užgriūdavo svečiai. Jie beveik visuomet būdavo netikėti, lyg perkūnas iš giedro dangaus - tėvų namuose ilgai neįvedė telefono, be to, pranešti apie savo vizitus iš anksto atrodė lyg ir nemadinga. Anuomet, visuotinio deficito laikais, mama parodydavo nemenką išradingumą, nuklodama stalą vaišėmis. Mat Lietuvoje svetingumas nuo seno laikytas didele dorybe, o pasiūlyti užsukusiems giminaičiams ar draugams tik puodelį arbatos, regis, būtų prilygę skandalingam netaktui. Aš ilgą laiką net neįtariau, kad egzistuoja toks reiškinys kaip suneštiniai pasisėdėjimai, bet, laimei, mano karta į juos žiūri kaip į patį natūraliausią dalyką pasaulyje. Ruošdamasi aplankyti draugus, jaučiu malonumą nors kiek prisidėti prie vaišių, ir, žinoma, labai teigiamai žiūriu, jeigu, tarkime, valandėlei užsukusi pusseserė atsineša paragauti savo kepto pyrago gabalą.

Praėjęs pirmadienis mūsų šeimai buvo gera diena, kupina pakilios nuotaikos, nes žinojome, jog vakare, po darbų, susitiksime su seniai matytais ir į Lietuvą nedažnai sugrįžtančiais draugais - Linute, Arūnu ir jų mažaisiais. Ta proga nusprendžiau iškepti keksiukų su mėlynėmis, o kad Linutei pačiai vienai netektų rūpintis būrio žmonių vakariene - atsivežti gravlax. Juo labiau, kad prieš porą dienų mane pasiekė krepšelis iš Šiaurės jūros (širdingas ačiū, Kristina ir Karoli!), lašiša jau buvo pasūdyta ir šaldytuvo kampelyje kantriai laukė degustuotojų. Taigi, teliko išsivirti šviežių bulvyčių, greitai sumaišyti garstyčių padažą, viską operatyviai supakuoti ir per ilgai nesikrapštant dumti į pušynu kvepiantį užmiestį. 

Nuotrauka Kristinos

Vakaras su draugais buvo ilgas ir visomis prasmėmis nuostabus, ir maisto fotografavimas, kaip suprantate, čia nebuvo pats svarbiausias dalykas. Vis dėlto, jau leidžiantis sutemoms, padariau keletą nuotraukų, nes norėjau gravlax receptą paskelbti dabar, kai stojus karščiams žmonės ieško gardžių, greitai ir nesunkiai pagaminamų patiekalų, kuriuos ruošiant, pageidautina, nereikėtų jungti viryklės. Kiek esu patyrusi, sūdyta lašiša Lietuvoje dažniausia atsiduria ant sumuštinių, na, o mano tikslas - priminti, kad ji gali ir visai kitokiu užkandžiu, arba netgi lengvu savarankišku patiekalu.

Gravlax daug pristatinėti nereikia. Tik priminsiu, jog patys skandinavai skiria sūdytą lašišą ir gravlax. Sūdyta lašiša, kaip jau esu rašiusi, marinuojama, naudojant daugiau druskos, mažiau cukraus ir jokių papildomų prieskonių; ji gali būti naudojama kitiems patiekalams, kaip antai lašišos ir bulvių apkepui. Tuo tarpu gravlax marinatui cukraus ir druskos imama arba lygiomis dalimis, arba cukraus dedama daugiau, be to, žuvis visuomet gardinama baltaisiais pipirais, šviežiais krapais, o kai kada ir kitais prieskoniais. Tačiau, kaip pabrėžia skandinaviški šaltiniai, neužtenka žinoti vien marinato gaminimo principų: ne mažiau svarbu atsispirti pagundai nedaryti per stipraus marinato (jeigu parašyta - 1 v.š. druskos, tai nereikia dėti trijų!) ir tame marinate žuvies perlaikyti. Jeigu marinatas per stiprus, arba jeigu žuvis jame laikoma per ilgai, ji ne tik kad būna prastesnio skonio, bet ir ima kietėti - o tai jau didelis gravlax gamybos brokas. Teisingai pagaminus, gravlax skonis turėtų būti labai švelnus, visa žuvis (įskaitant pakraščius, ne tiktai gabalo vidurį) - minkštutėlė. Jeigu nenorite jos valgyti tuojau pat, išvyniokite, nusausinkite marinatą ir suvyniokite į sausą švarią plėvelę - taip žuvį šaldytuve bus galima laikyti kelias dienas, nebijant, kad ji per daug įsisūrės ir ims kietėti. 

Nuotrauka Kristinos

O šiaip pravartu atsiminti, kad gaminant šį patiekalą XXI amžiuje, druska atlieka pirmiausia prieskonio, o ne konservanto vaidmenį. Tais laikais, kai gravlax atsirado - o manoma, kad taip nutiko apie 1600 m. - sugautos lašišos būdavo sūdomos (nežinia, kiek gausiai, nes druska kainavo brangiai), susukamos į beržo tošį ir užkasamos kiek toliau nuo vandenyno pakrantės, taip, kad jų nepasiektų žvėrys ir potvynių vanduo. Ne veltui gravad lax (gravlax - tai šių žodžių trumpinys) apytikriai reiškia palaidota/užkasta lašiša. Stojus šaltiems orams, kai keliai tapdavo geriau pravažiuojami, lašišos būdavo iškasamos ir gabenamos į šalies gilumą. Aišku, per tą laiką jos ne tiktai pasisūdydavo, bet ir imdavo gesti - nūnai šis procesas vadinamas eufemizmu fermentuodavosi. Šiais laikais Skandinavijoje panašiai tebegaminama surströmming - fermentuota strimėlė, apie kurią svetimšalių atsiliepimai, švelniai tariant, nėra patys geriausi. Kalbant apie gravlax, manau, mes į anuos laikus grįžti nenorėtume, todėl nepersistenkite ir mėgaukitės žuvies šviežumu, "neužmušdami" jos per dideliu kiekiu prieskonių ir pernelyg ilgu marinavimu.

Na ir galų gale keli žodžiai apie tradicinį gravlax patiekimą. Sumuštinius su lašiša skandinavai, be abejo, irgi mėgsta, bet vis dėlto patiekiant gravlax, pirmuoju smuiku griežia šviežios bulvytės ir garstyčių padažas. Jeigu pavartytumėte kulinarines knygas arba internetinius puslapius, skirtus tradicinei Šiaurės šalių virtuvei, pamatytumėte, jog gravlax paveiksliukas kone visada atrodo taip pat: žuvis, virtos bulvės, padažas, krapo šakelė, kai kada - citrinos skiltelė. Turiu pasakyti, kad ne veltui. Jeigu dar nesate šitaip patiekę gravlax, būtinai išmėginkite - visai gali būti, jog tai jums bus geriausias sezono atradimas :)

Nuotrauka Kristinos



Gravlax - sūdyta lašiša su krapais 

Gaminti pradėkite likus ne mažiau negu parai iki to laiko, kai planuojate patiekti į stalą.

Ingredientai: (6-8 porcijoms pagrindinio patiekalo arba 12-15 porcijų užkandžio) 

1 kg šviežios lašišos su oda, geriausia 2 ne itin ploni daugmaž vienodo dydžio gabalai* 
60 g (4 v.š.) rupios druskos 
80 g (6 v.š.) cukraus 
1 v.š. grūstų baltųjų pipirų 
3 saujos šviežių smulkintų krapų 
Virtų bulvių, geriausia šviežių ir su lupena (patiekiant) 
Garstyčių padažui:
1 v.š. švelnių garstyčių** 
1 a.š. Dižono garstyčių (aš naudojau grūdėtas) 
1 v.š. cukraus 
2 v.š. acto 
100 ml (7 v.š) aliejaus 
Saujelė smulkintų krapų
  1. Lašišą nuplaukite ir nusausinkite, jeigu reikia, pincetu išrinkite kaulus. Druską, cukrų ir pipirus sumaišykite. Gautu mišiniu iš visų pusių gerai įtrinkite žuvį. Ant žuvies mėsos daugmaž tolygiai paskleiskite krapus. Jeigu turite 2 daugmaž vienodus lašišos gabalus, juos suvožkite, kad abiejų oda būtų išorėje. Kuo sandariau ir standžiau susukite į maistinę plėvelę, dėkite į lėkštę ar kitokį indą. 
  2. Palikite žuvį kambario temperatūroje 2 valandoms, tada dėkite į šaldytuvą ir leiskite sūdytis maždaug 24 val. (jei gabaliukai maži ir ploni, galima ir kiek trumpiau). Besisūdant žuviai, ją 2-3 kartus perverskite, kad sūrymas tolygiau pasiskirstytų. Neperlaikykite žuvies sūryme - per ilgai pastovėjusi, ji ims kietėti ir per daug įsisūrės. Po 24 val. žuvį išvyniokite, nubraukite krapus. Nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir suraikykite plonomis riekelėmis. 
  3. Pagaminkite garstyčių padažą; prieš gamindami įsitikinkite, kad visi padažo ingredientai vienodos (kambario) temperatūros. Sumaišykite abiejų rūšių garstyčias, cukrų ir actą. Po truputį, nuolat lengvai plakdami, supilkite aliejų - padažas šiek tiek sutirštės. Įmaišykite smulkintus krapus. Laikykite vėsiai, kol prireiks. 
  4. Patiekite gravlax su karštomis virtomis bulvėmis ir garstyčių padažu. Jeigu norite, papuoškite krapo šakele ir/ar citrinos skiltele. 
* Jeigu norite, prieš sūdydami lašišą galite užšaldyti, palaikyti maždaug parą, tuomet lėtai atleisti: taip paruoštą žuvį bus saugiau valgyti termiškai neapdorotą (daugiau apie žuvies dezinfekavimą šaldant rašiau čia). 
** Aš naudojau iš Vokietijos parsivežtas saldžias grūdėtas garstyčias. Jeigu nerandate pirkti švelnių, salsvo skonio garstyčių, imkite paprastas nelabai aštrias ir ištrinkite jas su 1 a.š. medaus. 

Recepto šaltinis:
Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 22-23.
Svarbesni internetiniai puslapiai čia, čia ir čia.

2015 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Rūkytas upėtakis su agurkais



Kai taip tvanku, man net baisu pagalvoti apie maistą, kurį gaminant tektų praleisti kelias valandas prie karščiu alsuojančios viryklės. Tiesą sakant, šiuo metu mano racioną galėtų sudaryti tik koks arbūzas bei šaltas mineralinis vanduo. Bet vyriškos giminės namiškiai taip negalvoja, taigi, tenka ieškoti kompromisų, kurie tenkintų visas puses.

Jeigu esate patekę į panašią padėtį, galbūt jums pravers šis karštai rūkyto upėtakio receptas. Jis - iš Airijos virtuvės receptų kolekcijos. Airiai, kaip žinia, žvejoja ne tik jūroje - šioje šalyje yra nemažai ežerų ir upių, kuriose gyvena gėlavandenės žuvys. Upėtakių žvejyba - ir, atitinkamai, upėtakių patiekalais - itin garsėja Viklou (ang. Wicklou) grafystė, esanti visai netoli Dublino.

Nuotrauka Kristinos

Airijoje mėgstami švieži upėtakiai, kurie ruošiami daugybe būdų, tarkime, su špinatų padažu. Tačiau tikras Viklou regioninės virtuvės pasididžiavimas ir garsenybė - rūkytas upėtakis. Jis dažniausia patiekiamas kaip šaltas užkandis prieš pagrindinį patiekalą arba... pusryčiams. Na taip, tradiciniai pusryčiai šioje šalyje, kaip žinia, nėra lengvas maistas. Tiesa, airiški pusryčiai dažniau asocijuojasi su dešrelėmis ir keptais kiaušiniais, bet reikia atsiminti, kad tai - katalikiškas kraštas, o tai reiškia, kad bent jau anksčiau čia buvo laikomasi griežtų pasninkų. Štai tuomet sočių pusryčių mėgėjus gelbėdavo rūkyta žuvis.

Kiek man pavyko išsiaiškinti, Airijoje pats seniausias ir paprasčiausias būdas skanauti rūkytą upėtakį - valgyti jį su sodos duona ir sviestu (prie viso to tinka ir alus, bet, ko gero, ne pusryčiams :) Šiais laikais, kai žmonės stengiasi maitintis lengviau ir sveikiau, rūkytas upėtakis dažnai derinamas su agurkais ir paprastučiu padažu. Kaip tik tokį receptą, mano šaltinyje pavadintą Smoked Wicklow trout with cucumber, aš ir rinkausi. Tiesa, šį patiekalą mes valgėme vakarop - jis atstojo mums ir pietus, ir vakarienę, ir pirmą, ir antrą patiekalus. Atitinkamai, porcijos buvo gana didelės - bet jūs spręskite pagal situaciją ir poreikius. Šiaip jau, rūkytas upėtakis yra pakankama sotus, todėl persistengti su porcijomis nereikėtų :) 

Nuotrauka Kristinos



Rūkytas upėtakis su agurkais 

Ingredientai

Karštai rūkyto upėtakio 
Agurkų 
Krapų šakelių (papuošti) 
Duonos ir sviesto (patiekiant)

Padažui: (užteks maždaug 4 porcijoms) 
90 ml (6 v.š.) alyvuogių aliejaus 
30 ml (2 v.š.) balto vyno acto 
1 v.š. smulkintų krapų 
Jūros druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį) 
  1. Jeigu reikia (t.y. jeigu pirkote ne žuvies filė) iš rūkyto upėtakio išrinkite kaulus ir nulupkite odą. 
  2. Jeigu norite, nulupkite agurkų odelę (tai nebūtinas žingsnis). Supjaustykite juos plonais griežinėlais arba juostelėmis. Aš pjausčiau juostelėmis ir panaudojau šiam reikalui platų bulvių skustuką. 
  3. Pagaminkite padažą: suplakite alyvuogių aliejų ir actą, gautą mišinį pagardinkite druska, pipirais ir smulkintais krapais. 
  4. Žuvį ir agurkus sudėliokite į lėkštes. Ant kiekvienos žuvies porcijos užpilkite po kelis šaukštelius paruošto padažo. Papuoškite krapų šakelėmis. 
  5. Atskirai pasiūlykite sodos arba kitokios duonos ir sviesto. Alus čia irgi tiktų. Netradiciška, bet, mano nuomone, ne ką prasčiau - valgyti šitaip paruoštą žuvį be duonos, užgeriant baltu gerai atšaldytu vynu. 
Recepto šaltinis: 
Biddy White Lennon & Georgina Campbell, Irish Food & Cooking, Lorenz Books, 2012, p. 102.

2015 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis

Arbūzo ir feta sūrio salotos



Pastaraisiais metais arbūzo ir feta sūrio salotos taip išpopuliarėjo, kad nepastebėti šio derinio pasidarė tiesiog neįmanoma. Salotų variantų daugybė, ir kiekvienas gali rinktis tą, kuris jam/jai atrodo pats pačiausias. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko pieš porą metų Nidos pasiūlyta idėja patiekti arbūzą su feta sūriu kaip užkandį, tinkamą valgyti pirštais. Nesistebiu, kad būtent šio žavingai atrodančio patiekalo nuotrauka papuošė knygos Izraelio skoniai viršelį.

Aš pati arbūzą su feta sūriu atradau bene prieš trejetą metų. Ką ir bekalbėti - derinys labai geras ir... stulbinančiai paprastas. Šiandien neturiu tikslo pateikti kokį nors negirdėtą neregėtą salotų variantą, o tiesiog apie jas priminti ir surašyti jų gaminimo principus - o tuo pačiu galbūt padrąsinti eksperimentuoti tuos, kurie dar nėra išmėginę šio gėrio. Patikėkite, karštą vasaros dieną arbūzo ir feta sūrio salotos bus tikra atgaiva, ir jūs didžiuositės savimi, kad ryžotės jas paruošti :)

Nuotrauka Kristinos

Norėdama išsiaiškinti kertinius patiekalų gaminimo principus, pirmiausia stengiuosi sužinoti jų kilmės vietą ir atsiradimo aplinkybes. Pasakysiu atvirai: šiuo atveju tai beveik neįmanoma. Arbūzo ir feta sūrio salotos dažnai įvardijamos kaip Viduriniųjų Rytų arba Viduržemio jūros regiono patiekalas, o atskiri šaltiniai jas priskiria Persijos (Irano), Graikijos, Turkijos, Izraelio, Jordanijos ir kitų šalių virtuvėms. Man atrodo bene logiškiausia arbūzo ir feta sūrio salotų atsiradimo vieta laikyti (ar, tiksliau, įsivaizduoti esant) Graikiją, nes: 1) čia yra feta sūrio gimtinė; 2) čia gyvuoja sena tradicija arbūzą, feta sūrį ir duoną patiekti pusryčiams. Žinoma, ši teorija turi aibę trūkumų. Pirmiausia, feta sūris daugeliu atveju gali būti - ir yra - keičiamas kitų rūšių ožkų ir/ar avių pieno sūriais (tarkime, Kipro receptai siūlo arbūzą patiekti su halloumi sūriu). Antra, valgyti pusryčiams arbūzą, baltą sūrį ir duoną įprasta ir Rytų šalyse, kaip antai Turkijoje ar Irane. Taigi, konkretaus, tikslaus ir aiškaus atsakymo, kada, kur ir kaip arbūzas buvo pradėtas valgyti su feta tipo sūriu, aš neturiu, o galbūt jo ir nėra.

Vienok mano mini-tyrinėjimai vis dėlto davė šiokios tokios naudos, nes tapo visiškai aišku, jog neva egzotiškas ir iš pirmo žvilgsnio naujoviškas saldaus arbūzo - sūraus feta sūrio derinys iš tikrųjų yra senas reikalas. Tiesa, daugelis vakariečių apie jį sužinojo sąlygiškai neseniai - į Ameriką ir Vakarų Europą salotos atėjo į madą maždaug prieš 15 metų. Garsi amerikiečių šefė ir daugelio kulinarinių knygų autorė Rozanne Gold yra ambicingai pareiškusi, esą 1997 m. birželį New York Times gastronomijos skiltyje būtent ji pati pirmoji paskelbė arbūzo, feta sūrio ir juodųjų alyvuogių salotų receptą, o "visa kita tėra istorija". Neturiu po ranka nei senų New York Times komplektų, nei entuziazmo tikrinti šį faktą, bet panašu, kad tai gali būti tiesa, nes Rozanne Gold nurodyta data apytikriai sutampa su laiku, kai vakariečiai atrado arbūzo ir feta sūrio salotas.

Nuotrauka Kristinos 

Antrasis dalykas, kurį supratau skaitinėdama straipsnius ir straipsnelius apie arbūzą ir feta sūrį - tai, kad pačios paprasčiausios ir tradiciškiausios salotos susideda vos iš 2 ingredientų - arbūzo ir sūrio. Sakoma, kad tokioms salotoms pakanka visko - sūrumo, saldumo, aštrumo, traškumo ir sultingumo. Graikai ir rytiečiai jas gana dažnai (bet ne visuomet) gardina (ar tiesiog papuošia estetiniais sumetimais) tokiomis prieskoninėmis žolelėmis kaip mėtos, bazilikai ar petražolės, ir kai kada pašlaksto alyvuogių aliejumi. Atrodo, jog už daugumos kitų papildomų ingredientų (pipirų, balzaminio acto, citrinos sulčių, svogūnų, kaparių, alyvuogių, agurkų, pomidorų, rukolos salotų ir t.t.), kurie figūruoja įmantresnėse šių salotų versijose, stovi išradingi virtuvių šefai ir šiaip eksperimentuoti nevengiantys žmonės. Aš manau, kad daugelis jų siūlomų salotų vertos dėmesio ir išbandymo, tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kad dėl kokių nors priežasčių atsisakę vieno ar kito papildomo ingrediento, nieko neprarasite. Tarkime, jeigu nemėgstate alyvuogių, vengiate pusryčiams valgyti žalius svogūnus, esate alergiški pomidorams arba negalite įsiūlyti žalių rukolos lapelių savo vaikams - tai dar ne priežastis atsisakyti šio puikaus užkandžio. Tiesiog ant arbūzo užtrupintas feta sūris bus kuo puikiausias pasirinkimas, o pridėję į lėkštę tokių ingredientų, kurios mėgstate ir/ar galite valgyti, turėsite vis naują salotų versiją.

Aš pati labiausia mėgstu arbūzo ir feta sūrio salotas be jokių papildomų ingredientų, išskyrus prieskonines žoleles. Pomidorai, agurkai ir kitos daržovės man užgožia puikaus saldžiai sūraus derinio grynumą, todėl aš jų į savo salotas nededu. Šioje vietoje jūs, žinoma, mano pavyzdžiu sekti neprivalote, bet tam, kad salotos pasisektų, kelių taisyklių laikytis vis dėlto reikėtų. Pirmiausia, jeigu gyvenate Lietuvoje, gaminkite salotas vasarą ir tik tuomet, jeigu pasisekė nusipirkti sultingą ir labai saldų arbūzą. Jeigu arbūzas bus žolės skonio, gero rezultato nelaukite: neliks sūrumo ir saldumo kontrasto, o kartu ir jokio valgymo malonumo. Antra, gerai atšaldytas arbūzas karštą dieną bus žymiai gaivesnis negu šiltas. Trečia, negaminkite salotų iš anksto - arbūzas pavandenys, sūris sumirks, o salotos neteks savo žavesio. Jeigu labai norite pasiruošti salotas iš anksto, verčiau iš arbūzo išrinkite sėklas ir sudėkite į vieną dubenį, sūrį supjaustykite ar sutrupinkite į kitą dubenį, viską dėkite į šaldytuvą, o salotas sumaišykite tik prieš pat tiekiant valgį į stalą. Ketvirta, rinkitės kuo gardesnį ir kokybiškesnį sūrį - Lietuvoje feta sūris iš ožkų ir avių pieno kainuoja nemažai, kur kas daugiau negu įvairūs jo pakaitalai iš karvės pieno, bet šiuo atveju investuoti verta. Gaminant šias salotas geriau jau naudoti mažiau geresnio skonio sūrio, negu daugiau ir prastesnio - juk komponuojant patiekalą iš 2 ingredientų, abejotinos produktų kokybės niekaip nepaslėpsi. 

Nuotrauka Kristinos



Arbūzo ir feta sūrio salotos

Ingredientai

Ingredientų proporcijas rinkitės pagal savo skonį. 

Saldaus ir sultingo arbūzo 
Feta arba kitokio ožkų ir/ar avių pieno sūrio
Nebūtinai: prieskoninių žolelių (mėtų, bazilikų ar petražolių)
Nebūtinai: alyvuogių aliejaus
Nebūtinai: mėgstamų priedų (žr. pastabas aukščiau)
Nebūtinai: duonos (patiekiant) 
  1. Iš arbūzo išrinkite sėklas ir minkštimą supjaustykite gabaliukais. Feta sūrį sutrupinkite arba supjaustykite gabaliukais. Proporcijas rinkitės pagal savo skonį, bet rekomenduočiau sūrį naudoti kaip prieskonį, t.y. geriau, kad jo būtų kur kas mažiau negu arbūzo. 
  2. Feta sūrį suberkite ant paruošto arbūzo arba (jeigu naudojate gilesnį indą) susluoksniuokite su juo. Salotų geriau nemaišykite, nes arbūzas apsivels sūriu ir atrodys ne itin estetiškai. 
  3. Jeigu norite, salotas pagardinkite smulkintomis petražolėmis, mėtų ar bazilikų lapeliais, galite jas apšlakstyti ir geros kokybės alyvuogių aliejumi. 
  4. Šios salotos tradiciškai traktuojamos kaip pusryčių patiekalas arba savarankiškas užkandis, bet jas galima gaminti ir kaip garnyrą. Jeigu norite, į jas galite dėti papildomų ingredientų ir prieskonių pagal savo skonį, bet atsiminkite, jog patiekiant salotas pusryčiams, į jas nededama svogūnų. Tradiciška prie šių salotų patiekti ir šviežios duonos. 
Kiti svarbesni recepto šaltiniai (be aukščiau minėtųjų) čia, čia ir čia.

2015 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Plättar - švediški blynai su mėlynėmis



Kai Lietuvoje buvo braškių, mėlynių ir žirnių pikas, mūsų šeima tyrinėjo nepažintus kraštus, paaukojusi šiuos sezoninius virtuvės malonumus, o tiksliau - iškeitusi juos į kitus. Ir vis dėlto mintis, kad šįmet liksime neragavę mėlynių, man pasirodė kone šventvagiška, todėl savaitgalį, kad ir vėluodami, išvažiavome mėlyniauti. Žinoma, buvome vieninteliai mėlyniautojai miške. Bet negaliu per daug skųstis - uogų radome užtektinai, manau, būtume ne ką daugiau prisirinkę ir prieš kelias savaites. Taigi, nuostolių šioje vietoje nepatyrėme :)

Kadangi atostogų metu savo vaikui kepu daaauuug visokiausių blynų, šįkart nusprendžiau iškepti švediškus, kurie tradiciškai valgomi su mėlynių padažu arba su mėlynių uogiene. Švedai, kaip ir visi skandinavai, turi ne vieną blynų rūšį - kepa lietinius, mažus blynelius, čirvinius blynus, per visą skardą išlietus didžiulius blynus orkaitėje ir netgi bulvinius blynus. Sako, pirmasis paminėjimas, jog švedai kepa blynus, siekia 1538 m., tiesa, niekas nežino, apie kokius konkrečiai blynus ten kalbama. Na, o šiandien aš kepiau mažus švediškus blynelius plättar. Išoriškai jie panašūs į paprastus lietuviškus miltinius blynus, tačiau ėmus studijuoti jų receptus, į akis krinta du skirtumai.

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia - jie kepami specialioje keptuvėje su įdubimais kiekvienam blynui. Štai kodėl visi švediški blyneliai būna vienodo dydžio. Antra, šie įdubimai neleidžia tešlai išsklisti, todėl ji maišoma labai skysta, gal net skystesnė negu dauguma mūsų maišo lietiniams. Tai lemia, jog blynai būna minkšti netgi tuomet, kai atvėsta. Tačiau kitaip negu amerikietiški blynai, švediški plättar nėra akyti ir itin purūs - bent jau tie, kuriuos kepiau pagal šį receptą. Man jie šiek tiek primena lietinių ir omleto hibridą. 

Kai kurie receptai nurodo, kad švediškus blynus galima kepti ir paprastoje keptuvėje. Kodėl gi ne? Bet jie turbūt išsilies į pakankamai dideles "balas", kurias apversti lengva nebus. Bet mėginti, kaip sakoma, niekas nedraudžia. O štai jeigu jūs kažkada, pagauti įkvėpimo, nusipirkote specialią blynų keptuvę, šis receptas bus gera proga nušluostyti nuo jos dulkes :) Tiesa, jau rašydama apie suomiškus dilgėlių blynus minėjau, kad Lietuvoje parduodamos blynų keptuvės toli gražu ne visuomet būna kokybiškos; ten pat, esant reikalui, rasite paaiškinimą, kaip aš patobulinau savąją.

Kai dėl mėlynių, tai šios uogos - vienos populiariausių Švedijoje, kurias populiarumu lenkia nebent bruknės ir - galbūt - tekšės. Anksčiau kiekviena šeimininkė prisivirdavo jų atsargų, bet dabar, sako, namines uogienes vis dažniau nukonkuruoja pirktinės. Aš nemėgstu pirktinių uogienių, nes dažnai į jas pridedama tiek pektino, kad uogienę tenka ne kabinti šaukštu, o pjauti peiliu. Taigi, būsiu senamadiška ir papasakosiu, kaip mėlynių padažą ir uogienę pasigaminti namuose patiems.

Paskutinioji pastaba - apie blynų statusą Švedijos virtuvėje. Tradiciškai jie būdavo valgomi ketvirtadieniais, iškart po žirnių sriubos ir stiklelio punšo. Nenuostabu, kad blynai iki šiol Švedijos virtuvei skirtuose leidiniuose įvardijami kaip desertas, valgomas mažomis porcijomis. Vis dėlto turėkite galvoje, kad blynus patiekiant kaip pagrindinį pusryčių ar vakarienės patiekalą, 6 žmonėms jų gali ir neužtekti, ypač jeigu tie žmonės mėgsta sočiai pavalgyti :)

Nuotrauka Kristinos



Plättar - švediški blynai

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms) 

Šie blynai kepami specialioje keptuvėje su vienodais įdubimais kiekvienam blynui.

60 g kvietinių miltų
1 v.š. cukraus
Žiupsnelis druskos
3 kiaušiniai
150 ml šalto vandens
150 ml pieno
100 ml riebios grietinėlės
2-3 v.š. tirpinto sviesto
Mėlynių padažo arba uogienės (patiekiant; braškių, aviečių ar bet kuri kita mėgstama uogienė irgi tiks)
Plaktos grietinėlės (patiekiant) 
  1. Dideliame dubenyje sumaišykite persijotus miltus, cukrų ir druską. Atskirame dubenėlyje lengvai išplakite kiaušinius ir vandenį. Po truputį pilkite į miltus, maišydami ir plakdami šluotele. Kai masė taps vientisa ir be gumuliukų, supilkite pieną ir grietnėlę. Tešla bus labai skysta, tokia ji ir turi būti. Tirpintu sviestu patepkite blynų keptuvę (tepti reikės tik prieš pirmąją blynų partiją), likusį sviestą įplakite į tešlą. Palikite tešlą bent 10 min. pabrinkti (aš brinkinu ne mažiau negu 1 val.; galima blynus užmaišyti ir iš vakaro, uždengti ir per naktį brinkinti šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje). 
  2. Gerai įkaitinkite blynų keptuvę; prieš kepant pirmuosius blynus, visi įdubimai turi būti ištepti sviestu. Į kiekvieną įdubimą pilkite maždaug po 2 v.š. tešlos. Kepkite, kol blynas sutvirtės, tuomet apverskite ir palūkėkite, kol švelniai parus kita pusė. Taip iškepkite visus blynus; po pirmojo karto, daugiau keptuvės tepti riebalais nebereikia. 
  3. Blynus patiekite kaip desertą arba kaip pusryčių/vakarienės patiekalą su mėlynių padažu arba uogiene ir plakta grietinėle.
Nuotrauka Kristinos


Blånärssylt - mėlynių uogienė

Ingredientai: (išeis maždaug 0,5 l uogienės)

½ l mėlynių
1 v.š. vandens
120 g cukraus
  1. Į prikaistuvį suberkite uogas, supilkite vandenį ir sudėkite cukrų. Pamaišydami užvirkite ir virkite apie 5 min., arba kol cukrus ištirps, o uogos ims trūkinėti.
  2. Nukaiskite ir supilkite į serviravimo dubenį. Jeigu norite, galite supilstyti į švarius stiklainiukus, gerai užsukti dangteliais, atvėsinti ir naudoti, kai prireiks.
Mėlynių padažas. Jeigu mėlynes ketinate suvalgyti tuojau pat, jas galite tiesiog nuplauti ir sutrinti su trupučiu cukraus. Aš mėgstu gaminti ir tokį padažą: nurodytą kiekį cukraus, vandenį ir maždaug ¼-⅓ kiekio uogų sudedu į prikaistuvį, pakaitinu, kol ištirps cukrus, o uogos ims leistis. Į gautą padažą suberiu likusias mėlynes, išmaišau ir iškart nukaičiu. Uogos sušyla, bet lieka žalios - manau, tokiame padaže išsaugoma daugiau vitaminų, o ir jo skonis bei tekstūra puikūs.

Nuotrauka Kristinos


Svarbiausias recepto šaltinis:
Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 138-139.