2015 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Močiutės obuolienė su kalendrų sėklomis



Stojus šaltoms, lietingoms ir niūrioms dienoms, ne vieną apima rudeninė depresija; na, o man šiais metais užslinko kažkokia rudeninė nostalgija. Dažnai gaminu tai, ką gamindavo mama ar močiute, klausinėju šeimos moterų visokių smulkmenų iš praeities ir vartau nuotraukų albumus. Šiandieninis įrašas irgi atsirado iš prisiminimų ir rudeninio ilgesio, bet galbūt tokia kartais ir turi būti dienoraščio (nesvarbu, popierinio ar internetinio) paskirtis - įveikti užmarštį ir užfiksuoti gražius dalykus. 

Nuotrauka Kristinos

Rašydama apie savo draugės Jurgitos močiutę bei jos konservuotus obuolius savo sultyse, prisiminiau skanumynus iš obuolių, kuriuos gamindavo mano močiutės. Kažkada jau esu rašiusi apie močiutės Ievos blynus su obuoliais - ne tik aš, bet ir mano broliai juos dažnai kepame savo namuose. O kodėl gi ne? Tai labai skanūs ir gražiai atrodantys blynai, ypač tinkami rudeniniam valgiaraščiui. O šiandien papasakosiu apie močiutės Ievos obuolienę - niekur kitur tokios nesu valgiusi.

Močiutė Ieva namuose gamindavo retai, bet jeigu jau gamino, tai gardžiai - ne veltui ją kviesdavo kelių aplinkinių kaimų žmonės, kai prireikdavo šeimininkių pagalbos vestuvių, šermenų, jubiliejų ar kitokių didesnių susiėjimų metu. Bet rudenį ir žiemą obuolienę močiutė virdavo su ūpu - gal todėl, kad ir pati be galo ją mėgo. Aš iki šiol atsimenu ant pečiaus pastatytą didelį puodą kiek aprūkusiu dugnu, kurį atidengus pasklisdavo gardus obuolių kvapas; močiutė mediniu šaukštu obuolienę krėsdavo į metalinį emaliuotą bliūdelį, dėdavo jį ant stalo ir kviesdavo vaišintis.

Nuotrauka Kristinos 

Obuolienei močiutė paprastai naudojo antaninius ar kitokius rūgštesnius obuolius, bet jų veislių aš nežinau (pavyzdžiui vienus, rausvai gelsvus, ji vadindavo tiesiog dryžiukais). Tam buvo dvi priežastys - pirma, obuolienė iš jų išeidavo ne saldi, o saldžiarūgštė, antra - rūgštūs obuoliai suvirdavo ir sukrisdavo kur kas greičiau ir gražiau negu saldūs, kurių gabaliukai ilgai nenorėdavo išsileisti. Štai kodėl močiutės obuolienė ir savo išvaizda, ir skoniu absoliučiai skyrėsi nuo, pavyzdžiui, iš saldžių obuolių verdamos rytietiškos obuolienės.

Tačiau svarbiausias močiutės Ievos obuolienės akcentas buvo... žiupsnelis kalendrų sėklų (beje, kalendras ji visuomet augindavo savo darže). Žinau, ką galvojate :) Aš su tokia obuoliene užaugau, ir šis derinys man atrodo visai natūralus, bet mama, kurios gimtojoje Aukštaitijoje obuolienė būdavo gardinama nebent cinamonu, pasakoja iš pradžių patyrusi šoką, kai obuolienėje išvydo kalendrų sėklas. Visgi paragavusi anytos vaišių, net ji turėjo pripažinti, kad kalendros neįtikėtinai gerai dera su obuoliais. Žinoma, tai - labai specifinis prieskonis, vieni jį dievina, kiti negali pakęsti, todėl nėra jokių garantijų, kad šitaip pagardinta obuolienė patiks visiems be išimties. Vis dėlto, jeigu esate kalendrų gerbėjai, išmėginkite šią senovišką obuolienę - manau, ji taps maloniu atradimu.

Nuotrauka Kristinos 

Galiausia svarbus ir pats obuolienės valgymo ritualas. Mes obuolienę valgydavome su pyrago rieke arba (blogiausiu atveju) batonu, bet labiausia mėgdavome su pynute - pasirodo, dabar jos nusipirkti nebėra taip paprasta. Manau, kad pynutės anuomet buvo ne kas kita, kaip sovietizuotas žydų chalos variantas; pastarąją vis grasinuosi išsikepti namuose, bet kol kas neprisiruošiu :) Na, bet gerai paieškoję galite pynutę nusipirkti ir parduotuvėje - gal ir ne tokią, kokia buvo vaikystėje, bet visai neblogą. Su obuoliene skanu valgyti ir baltą lietuvišką sūrį, nors kukliai puotai jis nėra absoliučiai būtinas. O štai be pieno aš sunkiai įsivaizduoju obuolienės valgymą - jokios arbatos ar kavos negali jo atstoti, ypač kaimiško, geriamo iš senoviško metalinio puodelio.

Obuolienė - tikras lietuviškas skanumynas, kurį šiais laikais vis dažniau išstumia macaroonsai, caneles ir madeleines. Aš suprantu, kodėl: užjūrių skanėstai išties puikūs. Bet kartais, man regis, labai verta pasinerti į jaukius prisiminimus su obuoliene, pynutės rieke ir puodeliu pieno. Jeigu nemėgstate kalendrų, obuolienei naudokite cinamoną arba išvis nedėkite jokių prieskonių. Jeigu nevalgote miltinių gamių, rinkitės baltą sūrį. Jeigu negeriate pieno, išsivirkite mėtų arbatos. Svarbiausia, kad širdyje taptų šilta ir gera, o rudens nostalgija ištirptų akimirkos palaimoje. 

Nuotrauka Kristinos 


Obuolienė su kalendrų sėklomis

Ingredientai

Obuoliai (geriausia antaniniai arba kitokie rūgštesni)
Cukrus 
Žiupsnelis kalendros sėklų 
  1. Obuolius nuplaukite, nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite skiltelėmis.
  2. Obuolius dėkite į puodą, įpilkite 2-3 v.š. vandens ir ant vidutinės ugnies kaitinkite, kol visi obuoliai išsileis ir sukris. Jeigu obuoliai rūgštūs, tas turėtų nutikti gana greitai - aš obuolienę greitam valgymui retai kada verdu ilgiau negu 20 min. nuo užvirimo momento.
  3. Obuolienę pagal skonį pasaldinkite. Skirtingi obuoliai yra skirtingo rūgštumo/saldumo, todėl cukraus kiekvienu atveju reikės vis kitokio kiekio. Geriau cukraus dėti saikingai, kad obuolienė būtų saldžiarūgštė. 
  4. Bebaigiančią virti obuolienę pagardinkite žiupsneliu kalendrų. Jeigu dėsite sveikas kalendrų sėklas, prieskonių kvapas bus vos juntamas, tačiau tokiu atveju perkąstos kalendrų sėklos bus labai ryškaus skonio, todėl valgydami galbūt norėsite jas išrinkti. Jeigu prieš dėdami į obuolienę, kalendrų sėklas sutraiškysite arba rupiai sugrūsite, kalendrų kvapas bus ryškesnis, o sėklų skonis - žymiai švelnesnis, bet jas išrinkti taps sudėtingiau. (Aš nė vienu atveju kalendrų sėklų iš obuolienės nerenku.) 
  5. Išvirusią, cukrumi ir prieskoniais pagardintą obuolienę uždenkite ir palikite atvėsti. 
  6. Atvėsusią obuolienę patiekite priešpiečiams, pavakariams ar vakarienei su norimais priedais - balta duona, baltu sūriu, pienu, žolelių arbata ir t.t. 
Nuotrauka Kristinos 

Recepto šaltinis: mano močiutė Ieva.

3 komentarai:

  1. Ačiū už puikų pasakojimą ir receptus - tiek ,,Lietuvišką", tiek ,,Rytietišką". Jūsų tinklaraštį atradau neseniai: gal prieš pusmetį... ir sužavėjo tie solidūs, išsamūs, intelektualūs, o kartais labai jautrūs ,,intro"... o dar nuostabus klasikos ,,prieskonis" - tobula. Šį maisto tinklaraštį priskirčiau ,,slow food lifestyle" kategirijai. Klasikinis, bet ir aplenkęs ,,greito gyvenimo tempo" dabartį. Žaviuosi ir linkiu sėkmės. Audrė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Audre, širdingai ačiū Jums ir už komplimentus, ir už gražius palinkėjimus. Man nėra didesnio džiaugsmo ir geresnio atlygio, kaip turėti skaitytojų, kuriems šie tekstai teikia malonumo, o receptai - naudos. Slapčia tikėjausi, kad bėgant laikui čia susirinks kad ir mažas būrelis žmonių, gaminančių ne "iš reikalo", o todėl, kad turi tikrą aistrą gaminti ir pažinti. Todėl Jūsų komentaras - tarsi patvirtinimas, kad mano rašymas ir viltys ne veltui, paskata neužmesti šio reikalo ir dalintis toliau. Džiaugiuosi, kad ne tik paskaitote, bet ir išmėginate receptus - stengsiuosi, kad ir ateity rastumėte šį tą įdomaus :)

      Panaikinti
  2. Dėkinga už receptą! Nuostabi obuolienė - padažas gavosi. Tikrai įtraukta į sąrašą šalia imbierinės.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.