2015 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

Varškės keksas



Šiandieninis įrašas bus apie varškės keksą. Bet kadangi man patinka receptai su istorijomis, iš pradžių papasakosiu apie Vaivą ir jos senelę Alfredą. Juk jeigu ne jos, šis įrašas ko gero niekuomet nebūtų čia atsiradęs.

Nuotrauka Kristinos 

Nors Vaivą sutikau prieš 20 metų, kaip dabar atsimenu dieną, kai mes susipažinome. Prieš kažkokią srautinę paskaitą - sakyčiau, gal šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus - pamačiau ją, sėdinčią atokiau nuo kitų ir skaitančią Herbjørg Wassmo Likimo sūnus. Salotinės spalvos šilkinė suknutė dar labiau pabrėžė ryškius merginos veido bruožus ir juodus trumpus plaukus; ji pati man atrodė kaip ta Dina iš norvegų autorės romanų. Kiek padvejojusi nusprendžiau prieiti ir ją užkalbinti. Tai buvo akimirkos impulso padiktuotas sprendimas, bet kaip tik jis tapo mūsų draugystės pradžia. 

Apsigynusi mokslinį laipsnį Krokuvoje, išmokusi tiek užsienio kalbų, kiek jų užtektų keliems žmonėms, Vaiva atsidavė didžiajai savo aistrai - šokių mokymui. Jeigu gyvenate Rumšiškėse ar Kaišiadorių apylinkėse, galite užsukti (ir atvesti savo vaikus) į Vaivos baleto studiją. Nuotrauka Mildos.

Nors mums su Vaiva suvedė literatūra, bet atradome ir kitų bendrų interesų, įskaitant pomėgį sukiotis virtuvėje. Tiesą sakant, gardžiai gamina visa Vaivos šeima, su kuria man teko laimė susipažinti. Iškepti šiandieninį keksą įkvėpė jos senelė. Ponia Alfreda gimė ir beveik visą savo gyvenimą nugyveno Zarasuose, kur dirbo mokytoja, ir tik po vyro mirties atsikraustė gyventi į Kauną. Prieš kelerius metus ji, deja, iškeliavo Anapilin, tačiau Vaivos šeima tebesaugo senelės sąsiuvinius su jos surinktais receptais. Štai ką papasakojo (ir užrašė) Vaiva, kai paklausiau jos apie sentimentus keliančius vaikystės patiekalus:

Jeigu reikėtų įvardinti savo mėgiamiausią virtuvę, tai būtų ne prancūzų ir net ne italų, bet mano senelės Alfredos virtuvė. Joje man buvo viskas skanu – neabejotinai dar ir dėl to, kad senelė labai taikėsi prie mano skonio ir niekada nebrukdavo to, ko nemėgau. Jau nuo ankstaus ryto senelės virtuvė kvepėjo ant krosnies kepamais arba verdamais varškėtukais, skryliais ar blyneliais – seneliui buvo gaminami vienokie – „vyriški“, su svogūnėlių ir spirgučių padažu, o man saldūs. Pietums paprastai buvo ruošiamos daržovės su žuvimi ar mėsa, kasdien verdama šviežia sriuba iš ką tik savo darže nuskintų gėrybių. Seneliai nelabai vertino paprastas „kaimietiškas“ daržoves tokias kaip ridikai, ropės ar griežčiai, užtat augino puikius baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus, pomidorus, agurkus, morkas, geltekles. O kur dar senelio skiepytos obelys, vedančios po kelias rūšis saldinių obuolių... Kaip prisimenu, senelių sodyba Zarasų pakraštyje panašėjo į pavyzdinį pagal prieškario madą vedamą ūkį, skrupulingai tvarkomą tarpukariu agronomijos mokslus ėjusio senelio, kuris kiekvieną kampą buvo apsodinęs kokiais nors naudingais augalais, kurie, metui atėjus, duodavo gausių vaisių. Vakarienei senelė patiekdavo ką nors lengvesnio – pienišką sriubą, varškę su grietine ar tiesiog pieną su uogiene aptepta bandele. Šventėms ir svečių proga buvo išruošiamas prašmatnesnis stalas su šaltiena, kepta višta, mišrainėmis ir silkėmis, bet aš geriausiai atsimenu pyragus, bandeles ir sausainukus, kuriems iki šiol jaučiu ypatingą meilę – tikiu, kad vaikystėje įsirėžę skoniai nenutrinami laiko, ypač jei buvo gaminama su meile. 

Nuotrauka Kristinos

Anuomet, visuotinio deficito laikais, šeimininkė, ruošdavusi šeimai valgyti tris kartus per dieną, turėjo parodyti nemenką išradingumą. Nenuostabu, kad idėjų Vaivos senelė semdavosi ir iš knygų. Kaip žinia, pastarųjų įsigyti sovietmečiu irgi nebuvo paprasta, todėl moterys kulinarinius leidinius skolindavosi viena iš kitos arba vartydavo bibliotekose. Labiausia jas sudomindavę receptai suguldavo į sąsiuvinius - tai ypač pasakytina apie kepinius, kurių receptūrų reikia laikytis itin griežtai, ir kuriuos su tokia nostalgija prisimena mano draugė. Prie varškės kekso recepto savo užrašuose Vaivos senelė Alfreda yra padėjusi riebų pliusą - tai reiškia, kad kepinys buvo išmėgintas, užskaitytas ir, pasitaikius progai, kartojamas. Vėliau tą patį receptą radau Julijos Pauliukonienės sudarytoje knygoje Lietuvių valgiai (1983), tik su kiek platesnėmis instrukcijomis. Mat patyrusios šeimininkės savo užrašuose visko smulkmeniškai nežymėdavo - gaminimo eigą žinojo iš savo patirties. 

Nuotrauka Kristinos

Knygos knygomis, bet to varškės kekso gal ir nebūčiau prisiruošusi iškepti, jei ne Vaivos senelės Alfredos užrašai. Didelis pliusas prie šio recepto buvo tarsi garantijos ženklas, jog kepinys pasiseks. Ir pasisekė! Saikingai saldus, purus ir drėgnas - bet neriebus ir ne per daug šlapias, šis keksas puikiai tiko prie kavos puodelio savaitgalio pusryčiams. Ir prie arbatos puodelio - pavakariams :) Keksas išeina nemažas, aš jam kepti naudojau didelę aliuminę kekso formą, paveldėtą iš mamos. Ir vis galvojau - kaip nuostabu, kad mano virtuvėje tokiu būdu "susitinka" moterys, kurios viena kitos nepažinojo, bet apie kurias galvodama visuomet patiriu džiaugsmą ir dėkingumą - ir toli gražu ne tik už gardžius receptus. 

Nuotrauka Kristinos 



Varškės keksas

Ingredientai: (išeis nemažas keksas, apie16 gabaliukų)

Visi produktai turi būti kambario temperatūros, antraip keksas gali neiškilti/sukristi

150 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)
300 g cukraus
4 kiaušiniai
300 g varškės
Vanilinio cukraus (aš naudojau žiupsnelį Burbono vanilės)
1 a.š. (be kaupo) sodos
1 a.š. acto arba citrinos sulčių (sodai nugesinti)
300 g kvietinių miltų (naudojau 405D)
Cukraus pudros (keksui apsijoti) 
  1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Kekso formą kruopščiai ištepkite sviestu ir, jeigu norite, šiek tiek pabarstykite miltais. 
  2. Dideliame dubenyje sviestą ištrinkite su cukrumi, tuomet po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami - sukti galima mediniu šaukštu arba elektriniu plaktuvu. 
  3. Varškę (jeigu ji sausa, ne kreminės konsistencijos) pertrinkite per sietelį - tai būtinas žingsnis, nes jeigu varškėje liks guziukų, jie kepdami sukietės ir sugadins kekso tekstūrą. Pertrintą varškę įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę. Suberkite vanilę ir dar kartą gerai išmaišykite. 
  4. Sodą dėkite į nedidelį indelį, užpilkite 1 a.š. acto arba citrinos sulčių ir 1 a.š. vandens, išmaišykite. Gautą mišinį įmaišykite į kekso tešlą. 
  5. Tuojau pat suberkite išsijotus miltus ir atsargiai išmaišykite, geriausia - silikonine mentele. Tešla turi atrodyti tirštoka ir daugmaž vientisa, bet jos neplakite ir stenkitės nepermaišyti. Tešlą supilkite į kekso formą. Vandenyje suvilgytu arba sviestu išteptu peiliu tešloje apibraukite ratą - taip pažymėsite kekso trūkio liniją, ir būsite tikri, kad vienas kepinio šonas neiškils aukščiau už kitą. 
  6. Keksą dėkite į įkaitintą orkaitę ir kepkite, kol jis gražiai iškils, jo paviršius įtrūks, o pats keksas įgaus gražią rusvą spalvą. Knygoje nurodoma, kad keksas iškepa per 30 min., bet po pusvalandžio maniškis buvo tik įpusėjęs kepti - vos pakilęs, dar neįtrūkęs ir beveik baltas. Keksas mano orkaitėje iškepė po 55 min., jūs orientuokitės pagal saviškę ir neišimkite kekso per anksti. Kad būtumėte visiškai tikri, į trūkio vietą įsmeikite ilgą medinį pagaliuką - jeigu ištrauksite jį sausą, neaplipusį tešla, vadinasi, keksas iškepęs. 
  7. Išėmę keksą iš orkaitės, vėsinkite jį formoje apie 20 min., tuomet atsargiai apverskite ant grotelių arba lėkštės - keksas turėtų gražiai iškristi. Nemėginkite išimti kekso per anksti, nes jeigu imsite dar labai karštą, jis nebus spėjęs atlipti nuo kepimo formos sienelių ir greičiausia iškris gabalais. Iš formos išimtą keksą visiškai atvėsinkite. 
  8. Prieš tiekdami, keksą apsijokite cukraus pudra.
Nuotrauka Kristinos

P.S. Komentaruose žadėtas varškės kekso su šokolado lašeliais receptas čia

Svariausi recepto šaltiniai: Vaivos senelės Alfredos sąsiuvinis ir ši knyga:
Lietuvių valgiai, sudarytoja Julija Pauliukonienė, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 259.

31 komentaras:

  1. Och, tos istorijos...!
    Kaskart patiriu didelį malonumą jas skaitydama.
    Nors kalėdinių kepinių sąrašas jau kilometrinis (na, gal perdedu šiek tiek :) ), bet šį keksą būtinai iškepsiu šventėms.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui, Julija, stengiuosi rašyti taip, kad man pačiai po kurio laiko skaityti patiktų :) O dėl kekso, jeigu atvirai, tai net nesu tikra, ar jis tinkamas kepti šventėms. Taip, jis ekonomiškas, nesunkiai pagaminamas, kaipo keksas - beveik sveikuoliškas, ir, mano supratimu, labai tinka paprastą dieną, kai norisi save pamaloninti gardžiu kąsneliu. Bet šventėms, man atrodo, žmonės tikisi kažko prabangesnio. Nors čia, aišku, viskas labai priklauso nuo kiekvieno skonio. Turbūt idealu būtų receptą išbandyti dar iki švenčių ir įsitikinti, kad toks keksas - kaip tik tai, ko reikia jūsų šeimai.

      Panaikinti
    2. Kadangi varškę naudojau kaimišką (sausą, birią), tai triuką panaudojau - kiaušinius, cukrų ir varškę elektriniu kotiniu smulkintuvu plakiau, kol masė tapo vienalytė. Tuomet sudėjau likusius ingredientus.
      Man taip pat kepė apie 50 min.
      Keksas patiko, toks malonus gomuriui :) Turbūt tiktų šokolado lašeliai pagardinimui. Jau užsirašiau receptą į savo sąsiuvinį :)
      Ačiū ♥

      Panaikinti
    3. Julija, į sveikatą, ačiū, kad išbandei, pasidalinai patirtimi, ir malonu žinoti, kad patiko! Su šokolado lašeliais aš kepu keksą pagal kitokį receptą, bet tiktų ir šitam - kokiam gi keksui gali pakenkti šokoladas? :)

      Panaikinti
  2. Tokia nostalgiška istorija ir puikus receptas. Varškės keksai mano mylimiausi, todėl šis bus išbandytas būtiniausiai, tik kad būtų kalėdiškiau dar ir aguonų saują įbersiu:)
    O, Kristina, jūs gal VDU mokėtės? Kažkaip srautinės paskaitos ir Beresnevičius priminė mano studijų metus:)
    Ramunė

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ramune, ačiū! Jeigu mėgstate kepinius su varške, keksą išbandyti verta, ir aguonos jam tikrai nepakenks :) Kaip jau sakiau Julijai, nesu tikra, kiek šis kepinys šventiškas, bet be streso išbandžiusi receptą paprastą dieną, tikrai neturėtum nusivilti. Aš dar kepu kiek kitokį, riebesnį ir drėgnesnį varškinį keksą su šokolado lašeliais, pasistengsiu ilgai nedelsdama paskelbti receptą - tas tai būna visų vaikų ir vyrų numylėtinis :) Nors šis keksas mano vyrams irgi patiko, ypač vaikui, kuris nemėgsta visokių kepinių su kremu ir teikia pirmenybę sausainiams bei "gryniems" biskvitams.

      O taip, VDU buvo mano universitetas, anuomet dar ne per seniausia atkurtas. Vėliau tęsiau studijas JAV, tuomet sugrįžau atgal į VDU gintis disertacijos. Tik... kai išėjo senoji išeivijos profesūra, pasikeitė universiteto vadovai ir aukštosios mokyklos ėmė orientuotis į komerciją, atmosfera jau buvo nebe ta. Disertaciją apsigyniau, bet gražiausia prisimenu ne tą dieną, o bakalauro studijų metus, kai universitetas dar buvo kupinas idealizmo ir liberalizmo dvasios, kai paskaitą profesorius skaitydavo ne tik 100, bet ir 10 žmonių grupelei, o po paskaitos nesibodėdavo kartu išgerti arbatos, kai filosofijos studijas pasirinkę studentai nereikalavo programos "atraktyvumo", kai... Žodžiu, geras buvo universitetas, toks jis mano atmintyje visuomet ir liks, nesvarbu, kad dabar tai jau visiškai kitokia aukštoji mokykla.

      Panaikinti
    2. Taip ir maniau:) pritariu 100% dėl universiteto išskirtinumo anuomet, nes aš irgi buvau patekus dar į vienas iš pirmųjų atkurto VDU laidas. Tikrai buvo nepaprasta dvasia, profesūra, visų tų srautinių paskaitų žavesys...tikėtina, kad kokiam koridoriuj ir prasilenkėm:) bet kokiu atbeju, gerai, kad turim nuostabius atsiminimus apie savo alma mater:) Ramunė

      Panaikinti
    3. Kas tiesa, tai tiesa - atsiminimų iš žmonių negali atimti jokios aukštojo mokslo reformos, ir ačiū Dievui. O ir seni VDU-ušnikai, atrodo, vienas kitą iš pusės žodžio atpažįsta, nesvarbu, kokiame kontekste jų keliai besusidurtų :)

      Panaikinti
  3. Atsakymai
    1. Odeta, pamaloninai; visuomet smagu žinoti, jog užsuki ir paskaitai, o kai dar pagyrimų sulaukiu, tai išvis užriečiu nosį :)

      Panaikinti
  4. Gerb. Kristina,
    Tikrai labai skanus, tiesiog tobulas keksas iskepe. Itarkavau siek tiek citrinos zieveles ir vietoj varskes dejau rikotos suri. kepe 55 minutes. Fantastiskai nepersaldus ir purus! Aciu!
    Nuostabiu sv. Kaledu Jums!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Miela Gintare, ačiū už gražius palinkėjimus ir už tai, kad išbandėte šį kepinį. Labai malonu žinot, kad receptas pravertė ir patiko. Tikiuosi, rasite čia ir kitų patiekalų, kurie nenuvils. Linkiu gražios šventinės savaitės ir laimingų Naujųjų!

      Panaikinti
  5. Jums, Kristina,
    Puikiu Naujuju 2016-uju kupinu nauju skoniu ir netiketu receptu!
    Keksa rytoj kepsiu jau trecia karta - vesiu dovanu savo anytai!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui! Tikiuosi, anytai dovana patiks :) O aš kaupiuosi savaitgalį iškepti dar vieną varškės keksą pagal kiek kitokį receptą, ir, jeigu nebus nenumatytų aplinkybių, pasidalinti receptu. Tik štai bėda - mūsų namuose tokie kepiniai dažnai suvalgomi greičiau, negu spėju juos nufotografuoti :)

      Panaikinti
  6. Oi koks skanus keksas išėjo! (y) Kepsiu vėl ir vėl... Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rasa, labai smagu girdėti, kad keksas Jums pavyko ir patiko! Visuomet širdį užlieja šiluma išgirdus, jog žmonės rado mano puslapyje receptą, kuris pateisino jų lūkesčius ir suteikė gražių akimirkų. Ačiū, kad parašėte, linkiu daug daug gardžių kepinių, ir lauksiu Jūsų sugrįžtant išmėginti kitus receptus :)

      Panaikinti
  7. Atsakymai
    1. Vilija, o Jūs taip nusprendėte prieš kepdama šį keksą, ar jį jau iškepusi? Nes iškeptas man jis neatrodo pernelyg saldus, ypač į jį dedant rūgštesnę varškę - juk šis kepinys nepertepamas jokiu saldžiu kremu ir pan. Žinoma, tradicinių keksų dietiniais patiekalais nepavadinsi - į juos dosniai dedama ir riebalų, ir cukraus, ir baltų miltų (pačių nesveikiausių). Bet, kaip sakoma, kas bijo vilko, neina į mišką. Dabar internete galite rasti daugybę šiuolaikinių receptų, kurie skelbia, jog kepinys bus "be laktozės", "be glitimo", "be cukraus" ir t.t. Mano tinklaraštis skirtas tradiciniams kepiniams ir žmonėms, kurie valgo "senoviškai" - receptūras galvoju ne aš, aš tik jas išbandau, o patikusias aprašau ir pasidalinu su kitais :)

      Panaikinti
  8. Kokio dydžio kekso forma?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, na, net nežinau, kaip čia tą formos dydį nupasakoti... Tiesiog standartinė apvalaus kekso forma, į kurią tilptų apie 800 ml - 1 l tešlos, ir ji dar nebūtų užpildyta iki pat viršaus. Keksas išeina nei labai didelis, nei labai mažas, vidutinis toks.

      Panaikinti
  9. ir istorija,ir komentarai,ir receptas lb.patiko.tiesiog einu kepti,isitikinusi,kad nusiseks.Megstu keksus paprasciausiai:)vis tekdavo gatavai iskeptus ragauti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Auguste, dėkui už komplimentus! Laikau kumščius, kad keksas pasisektų. Būtų smagu išgirsti, kokie buvo rezultatai :)

      Panaikinti
  10. Pavyko puikiai, lb skanus keksas, aciu uz recepta :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Miela Jūrate, sveikinu su sėkmingu kepiniu! Į sveikatą, ačiū, kad išbandėte ir palikote pozityvų atsiliepimą - skaityti tokius žodžius man didžiausias džiaugsmas :) Tikiuosi, varškės keksas Jus džiugins dar ne kartą :)

      Panaikinti
  11. Tobulas keksas, ačiū už receptą, dažnai kepu:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nuostabu girdėti, į sveikatą! Atsimenu, rašydama šį receptą, svarsčiau, ar kas nors susigundys jį išmėginti, ar tik perskaitys ir padės į šalį - taip kasdieniškai jis atrodė, it kokia pelenė šalia gražuolių šiuolaikinių kepinių. O dabar kaskart, po šiuo įrašu sulaukusi pozityvių atsiliepimų, jaučiuosi pakylėta ir suradusi bendraminčių, kuriems paprastumas nereiškia prastumo :) Ačiū kad išmėginote ir palikote žinutę!

      Panaikinti
  12. Vakar isbandziau sita receptas, viskas puikiai pavyko. Va tik cukraus kiekis mano skoniui buvo per didelis. Kita karta per puse sumazinsiu. Nesu saldumynu megeja, gal del to man pasirode nu ypatingai saldus.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Sveiki, pirmiausia ačiū, kad esate šio tinklaraščio skaitytoja, kad pasitikite mano rekomedacijomis ir išbandote receptus. Džiaugiuosi, jog keksas iškilo taip, kaip turėjo,tik gaila, jog per didelis saldumas sugadino valgymo malonumą :( Iš tikrųjų, senamadiški keksai pakankamai saldūs, gal todėl, kad anksčiau žmonės retai kada lepindavosi kepiniais, ir švenčių metu norėdavo to saldumo pajausti į valias?.. O gal ir todėl, kad kai kuriuos šeimininkės varškę gamindavo iš gerai įrūgusio pieno, todėl ji būdavo pakankamai rūgšti, ir kad keksai išeitų saldžiarūgščiai, cukraus dėdavo gana daug?.. Manu, kad jeigu Jūs nemėgstate saldžių kepinių, galite sumažinti cukrų, pavyzdžiui, trečdaliu, ir dėti jo ne 300 g, o 200 g. Dėl pusės kiekio net nežinau, gal ir galima, bet aš asmeniškai tokių drastiškų pakeitimų kepiniuose prisibijau, nes tada gali labai išsikreipti produktų proporcijos ir kepinys prastai kils. O ir nesaldus keksas bus nebe visai keksas :)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Jau ne karta kepiau si keksa,tikrai miela Kristina skanus labai ir cukraus varskei daug negalima mazinti,jis bus jeigu galima taip isreiksti preskas.Man idomu ar sodos negalima keisti kepimo milteliais,gal tada kas keiciasi.As kepiau su kepimo milteliais,bet gal soda geriau iskelia

    AtsakytiPanaikinti
  15. O galbūt esate kas ragavę Prezo kepykleles varskes keksiuku, ar šis keksas nors kiek panašus savo skoniu i juos? Taip svajoju rasti kazka panašaus, kad jaustusi aiskus varskes skonis..

    AtsakytiPanaikinti
  16. Sveiki, pirmą kartą kepiau keksą su varške, gavosi skonis superinis, ačiū už receptą. P.s. vietoje sodos dėjau kepimo miltelius.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.