2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Porilainen - suomiškas sumuštinis su daktariška dešra



Valgydama sumuštinius su daktariška dešra, užaugo visa mano karta. Tėvai juos laikė geru užkandžiu, tinkamu ir pusryčiams, ir pavakariams, ir turistiniams žygiams. O paskui, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir pasibaigus deficitų laikams, daktariška dešra išėjo iš mados. Netgi ano meto leidiniai (kaip antai moterims skirti žurnalai) rašė, kad svečiams patiekti sumuštinių su daktariška dešra - blogas tonas. Be to, labai suprastėjo šio gaminio kokybė - į virtas dešras ir dešreles imta dėti iki tol negirdėtų ir neregėtų priedų. Ji sumažino gamybos kaštus, bet mėsos produktų skonis nuo to tikrai nepasitaisė. Žodžiu, daktariška dešra tapo antrarūšiu maistu, ir netgi tie, kurie ją pirko, viešai ne visuomet išdrįsdavo pripažinti šį faktą.

Nuotrauka Kristinos

Štai kodėl, pradėjusi gilintis į Suomijos tradicinę virtuvę, buvau nustebinta, jog mūsų šiauriniai kaimynai be mažiausio nepatogumo jausmo pasakoja apie pamėgtus dešrelių ir daktariškos dešros patiekalus. Kaip jau pasakojau šiame įraše, pieniškas dešreles su bulvių salotomis jie patiekia net Naujų metų šventėms. Daktarišką (virtą) dešrą jie irgi mielai valgo, o kai kuriuos patiekalus su ja netgi rekomenduoja turistams kaip tipišką suomišką delikatesą! Vienas iš tokių klasikinių suomiškų užkandžių - porilainen, t.y. karštas sumuštinis su daktariška dešra, pagardintas kečupu, garstyčiomis, svogūnais ir marinuotais agurkais.

Nuotrauka Kristinos

Sakoma, kad porilainen buvo sugalvotas XX a. viduryje Pori mieste. Esą studijuojančiam suomių jaunimui reikėjo kokio nors greito ir sotaus maisto, kurį būtų galima pigiai nusipirkti universiteto valgykloje ir nesudėtingai pasigaminti studentų bendrabutyje. Taip gimė porilainen, kuris Suomijoje buvo pamėgtas ne tik jaunimo - ir štai jau kelis dešimtmečius šie sumuštiniai kaip gatvės maistas pardavinėjami visoje Suomijoje, nors vis dar laikomi ypatinguoju Pori miesto patiekalu.

Nuotrauka Kristinos

Nors mūsų namuose daktariškos dešros būna retai (tiesą sakant, labai retai), aš jau kuris laikas ruošiausi parašyti apie porilainen savo skaitytojams. Tiesiog tam, kad peržengtume kai kurias ribas ir stereotipus, prie kurių patys save pririšame. Būsiu atvira - jeigu nusipirksite daugmaž padorios, aukščiausios rūšies dešros, sumuštiniai bus tikrai skanūs - ne per aštrūs, bet ir ne prėski, ne per daug riebūs, bet jokiu būdu ne sprangūs. Žodžiu, tai bus tokie sumuštiniai, kurie nereikš jokių pretenzijų į aukštąją virtuvę, bet kurie neabejotinai turės pasisekimą tarp vaikų, paauglių ir suaugėlių, su nostalgija prisimenančių savo jaunystę. Tiesiog taip jau yra - ne toli gražu ne kiekvienam įsiūlysi pelėsinio sūrio ar austrių, bet pieniškų dešrelių ar daktariškos dešros - be didesnių problemų :)


Kai prieš porą dienų netikėtai gavau siuntinėlį iš Gardėsio kepyklos (ačiū jiems!), abejonių neliko - tai auksinė proga pagaliau prisiruošti ir parašyti apie porilainen. Mat Fazer ir Gardėsis mano galvoje visuomet siejasi ne tik su skandinavų kapitalu, bet ir su Suomijos maisto kultūra. Aš ne ypač dažnai perku Gardėsio gaminius, bet kai kuriems jų esu ištikima - tarkime, TipTop sumuštinukų duonai. Todėl buvo įdomu išmėginti naujus ir, manyčiau, sėkmingus šios kepyklos kūrinius - šviesią ir tamsią duoną su dribsniais, mėsainių bandeles ir desertines bandeles su bananų ir karamelės įdaru. 

Minkšta, porėta duona gerai sugeria pagardus, todėl, valgant sumuštinius, kečupas ir garstyčios nevarva ant rankų. Nuotrauka Kristinos

Porilainen sumuštiniams rinkausi forminę kvietinę duoną, praturtintą rugių, miežių, kviečių, avižų ir grikių dribsniais. Mat, nepaisant suomių meilės juodai ruginei duonai, šie sumuštiniai visuomet gaminami su balta kvietine. Be to, duona būtinai turi būti supjaustyta riekelėmis: nors porilainen kartais apibūdinamas kaip mėsainio ir dešrainio hibridas, suomiai kategoriškai nesutinka, kad jį gaminti galima ir su bandelėmis. Atvirkščiai - jokiu būdu! Porilainen esą reikia gaminti iš dviejų duonos riekių, ir baigtos diskusijos.

Na, o šiaip porilainen paruošiami akimirksniu iš pačių paprasčiausių produktų. Atrodo, sudėtingiausias momentas juos gaminant - atsispirti pagundai pridėti to, ko nereikia. Nes žmonės kažkodėl nelinkę pasikliauti klasikiniais deriniais. Į porilainen jie kėsinasi įdėti salotos lapų, pomidorų, sūrio, kietai virto kiaušinio, majonezo ir dar dievai žino ko. Klasikiniame porilainen sumuštinyje nieko panašaus būti neturėtų. Žinoma, improvizuoti niekas nedraudžia, tik tokiu atveju nereikėtų sumuštinio vadinti porilainen - kad nepiktintumėte suomių ir nepainiotumėte kitų žmonių :)

Nuotrauka Kristinos



Porilainen - suomiškas sumuštinis su daktariška dešra

Ingredientai: (1 sumuštiniui)

2 riekės kvietinės baltos duonos (aš naudojau Gardėsio forminę kvietinę duoną su dribsniais)
Storas griežinėlis daktariškos arba kitokios virtos dešros*
Kečupo (duonos riekei patepti)
Garstyčių (duonos riekei patepti; naminių suomiškų garstyčių receptas čia)
Švelnaus skonio svogūnų (tiks balti, raudoni arba šalotiniai)
Marinuotų agurkų (pjaustytų riekelėmis arba smulkiais kubeliais)


  1. Duonos riekes ir daktarišką dešrą (jos griežinys turėtų būti maždaug tokio pat storio, kaip ir duonos riekė - apie 1 cm) iš abiejų pusių apkepkite ant grilio arba paprastos keptuvės. 
  2. Vieną duonos riekę aptepkite kečupu, kitą - garstyčiomis. Ant vienos duonos riekės dėkite apkeptą daktarišką dešrą, kelis plonai supjaustytus žiedus žalio (neapkepto) svogūno ir marinuotų agurkų pagal skonį. Užvožkite kita duonos rieke ir paspauskite. 
  3. Sumuštinį valgykite tuojau pat, kol dar šiltas. Tradiciškai šie sumuštiniai pardavinėjami, susukti į popierių, skirtą vynioti maisto produktams. Gaminant sumuštinius namuose, žinoma, galima naudoti paprastas arba vienkartines lėkštes.

* Suomijoje tradiciškai naudojama virta Metsästäjä (pažodžiui - Medžiotojų) dešra.



Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačia ir čia.

Papajų gaiva



Šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek mitybos sistemų, kad gali apsisukti galva, mėginant visas suskaičiuoti. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės ne dėl ligos, o sąmoningai ir savanoriškai minta vien sultimis, glotnučiais ir kitokiu skysčio/ tyrės pavidalo maistu. Jeigu jie dėl to jaučiasi sveiki ir dvasiškai pakylėti, kodėl gi ne? Bet aš pati taip negalėčiau - bent jau šiame savo gyvenimo etape esu tuo įsitikinusi. Kai noriu gerti, dažniausia geriu paprasčiausią vandenį, o kai valgyti - senamadišku būdu kramtomą maistą :) Antra vertus, atėjus karštoms dienoms, pastebiu, jog įprastus užkandžius dažnai pakeičia stiklinė trintų vaisių, puodelis pasukų ar taurė pieniško kokteilio. Ir, žinoma, vasarą visi mes gaminame daugiau ir įvairesnių gaivų negu, tarkime, viduržiemį.

Nuotrauka Kristinos

Kiekviena šalis, kiekviena tauta, kurios virtuve domiuosi, mane išmoko ko nors naujo. Ir tai - ne tik konkretūs receptai. Mane labiausia džiugina pažintys su naujais produktais, gaminimo technikomis ir produktų derinimo principais. Tai štai, galiu pasakyti, kad įvairiausių ir originaliausių gėrimų receptų randu Karibų bei Ramiojo vandenyno salų ir Rytų virtuvėse. Kai kurias gaivas pagaminti sudėtinga, nes į Lietuvą importuojami toli gražu ne visi vaisiai, uogos, saldikliai ir kiti produktai, kurių reikalauja vienas ar kitas konkretus receptas. Tačiau yra labai nemažai gaivų, kurias sumaišyti visiškai nesudėtinga, o joms reikalingų produktų rasite bet kuriame didesniame prekybos centre. Tačiau ingredientų deriniai mums tokie neįprasti, kad nenusižiūrėję į kitų šalių virtuves, kažin ar patys kada nors gyvenime sugalvotume šiuos gėrimus pasigaminti. Na, kad ir papajų gaiva - man smalsu, ar kuris nors iš mano skaitytojų yra ją daręs savo namuose?

Rugpjūčio-rugsėjo mėnesį nepražiopsokite papajų sezono. Nuotrauka Kristinos

Papajų gaivos (angl. ripe pawpaw drink, pažodžiui - nunokusių papajų gėrimas) receptą radau, skaitinėdama apie Antigvos ir Barbudos virtuvę. Kaip jau turbūt supratote, pawpaw - vietinis žodis papajoms pavadinti. Tam, kad pagamintumėte papajų gaivą, prireiks viso labo vienos nedidelės, bet gerai nunokusios papajos, indelio nesaldaus kondensuoto pieno, vanilės, vandens ir šiek tiek cukraus. Gaiva būna puiki - netiršta, bet ir ne per daug skysta, turinti glotnučiams būdingo švelnumo, joje aiškiai juntamas papajos skonis ir saldumas. Taip taip, vienos papajos čia tikrai pakanka - nenustebčiau, jeigu pagaminę didelį ąsotį gaivos, nejučiomis prisimintumėte tą Šv. Rašto vietą, kurioje pasakojama apie Kristų, pamaitinusį tūkstantinę minią penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis.

Žinoma, Karibuose gaminami įvairiausi gėrimai su papajomis - tarkime, mums įprasti glotnučiai, į kuriuos dedama bananų, jogurto, įvairių prieskonių ir t.t. Tačiau aš visuomet žaviuosi elegantišku paprastumu ir išgrynintais skoniais, todėl labai rekomenduoju išmėginti šį papajų gaivos gaminimo būdą - žinoma, tik tuo atveju, jeigu mėgstate papajas. Karštą vasaros dieną ji ne tik jus atgaivins, bet ir pasotins, jei esate kiek praalkę. Kaip jau rašiau, pasakodama apie papajas su portveinu, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje papajos būna pačios geriausios. Taigi, nėra palankesnio meto už dabartinį, jeigu norite jomis pasimėgauti. Bet jeigu papajų gaiva nuspręsite pavaišinti svečius, pirmiausia įsitikinkite, kad jie nėra alergiški papapjose esančiai medžiagai papainui - alergiški žmonės, paragavę šių vaisių, gali atrodyti taip, lyg juo sugėlė visas spiečius bičių. Laimei, tokios alergijos ne ką dažnesnės negu alergija žuviai ar riešutams. Bet, kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro. 

Nuotrauka Kristinos



Papajų gaiva

Ingredientai: (išeis maždaug 1,5- 2 l gaivos)

1 nedidelė, gerai sunokusi papaja (geltonos arba gelsvai oranžinės spalvos)
1 indelis nesaldinto kondensuoto pieno*
1 l vandens**
1 a.š. vanilės ekstrakto arba aromatinio romo Angostura bitters
Cukraus (pagal skonį)***
Ledukų (patiekiant)
  1. Papają nuplaukite, perpjaukite perpus ir šaukštu išimkite sėklas. Nulupkite žievelę, o minkštimą šiek tiek pasmulkinkite. Papajų tyrę galima gaminti senoviniu būdu - pertrinti vaisius per sietelį, o galima ir paprasčiau - sutrinti elektriniu smukintuvu. 
  2. Į papajų tyrę įmaišykite kondensuotą pieną ir dar šiek tiek patrinkite, kad neliktų papajų gabaliukų. Įmaišykite vandenį ir vanilės ekstraktą arba šlakelį romo. Dabar po truputį pilkite cukrų ir maišykite - saldinkite tol, kol gėrimas bus jūsų skonio. Neįmanoma nurodyti tikslaus cukraus kiekio, nes gali skirtis papajos dydis, saldumas ir kiekvieno žmogaus poreikiai. Man paprastai prireikia maždaug 1 puodelio (250 ml) cukraus, bet jums galbūt užteks tik pusės arba dviejų trečdalių šio kiekio. Jeigu gaivą ketinate gerti su ledukais, ją galima pasaldinti daugiau (tirpdami ledukai sumažins saldumą), jeigu be ledukų - šiek tiek mažiau. 
  3. Pagamintą gaivą palikite 10-15 min. ar ilgiau pastovėti šaltoje vietoje - per tą laiką ji šiek tiek sutirštės, išryškės papajos skonis. 
  4. Papajų gaivą rekomenduojama tiekti su ledukais, bet gėrimas gardus ir be jų. Vaikams ledukų geriau nedėti - pakaks spalvotų šiaudelių :)
* Karibų salose nėra ganyklų, todėl atvežtinis pienas skardinėse naudojamas kur kas dažniau negu pas mus. Nekeiskite kondensuoto pieno paprastu, kuris yra daug vandeningesnis - gaivos skonis dėl to bus žymiai prastesnis, be to, ji greičiau surūgs.
** Aš naudoju negazuotą, neutralaus skonio mineralinį vandenį, bet čia tinka ir paprastas, užvirintas ir atvėsintas vanduo. Nevirinto vandens iš čiaupo verčiau nenaudokite - sumaišius jį su vaisiais ir pienu, jūsų pilvas gali subloguoti.
*** Originaliame recepte nenurodoma cukraus rūšis. Galima naudoti paprastą baltą cukrų, bet reikia turėti galvoje, jog Karibuose tradiciškai naudojamas cukranendrių cukrus. Taigi, manyčiau, šviesiai rudas Demerara cukrus čia labai tiktų.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinį: kadaise receptą aptikau Antigvos ir Barbudos virtuvei skirtoje knygelėje Recipe book for local foods (1979). Anuomet jį nusikopijavau, deja, dabar internete šis šaltinis nebeatsidaro :(

2016 m. liepos 26 d., antradienis

Mėlynių (šilauogių) trupiniuotis



Prisipažinsiu, jog vien tik savo šeimai pyragus kepu retai. Praėjusią savaitę mėginau atsiminti, kada buvau iškepusi pyragą tiesiog mums - ne laukiamiems svečiams, ir ne išsivežimui pas draugus ar į tėvų sodybą, kurioje savaitgaliais susirenka didelis būrys žmonių. Tokiu atveju savo kepto pyrago neretai tik paragauju - mažą gabalėlį arba kelis kąsnius, o kai kada nelieka ir tų. Taigi - atsiminiau, jog sau pyragą kepiau rudenį, ir tai buvo visiems pažįstamas Cvetajevos obuolių pyragas. Na, o šis mėlynių trupiniuotis ypatingas tuo, kad į tinklaraštį atkeliauja tiesiai nuo pietų stalo :) Atkeliauja todėl, kad po daugiau negu pusmečio sumaniau juo pradžiuginti savo vyrus be jokios progos. Jie kepinį įvertino didžiai teigiamai, o ir aš pati neturėjau jam jokių priekaištų. Beje, antrą dieną mėlynių trupiniuočiu vis dėlto (neplanuotai :) pasidalijome su draugais - ir jų nuomonė sutapo su mūsiške.

Nuotrauka Kristinos

Techniškai žiūrint, tai netgi ne pyragas. Amerikiečiai blueberry buckle - taip angliškai vadinamas šis klasikinis kepinys, mėgstamas nuo kolonijinių laikų - priskiria ne pyragų, o desertų (dažniausia šiltų) kategorijai, panašiai kaip įvairius crumble, cobler, crisp ar slumpgrunt. Mėlynių buckle bene dažniausia lyginamas su mėlynių grunt, tik buckle gaminamas orkaitėje, o ne keptuvėje, be to, buckle tešla paskleidžiama ne tik virš uogų, bet ir po jomis. Nuo "tikrų" pyragų buckle skiriasi tuo, kad į jį dedama sąlygiškai mažai riebalų ir miltų, o uogų beriama daug - būtent jų sultingumas kompensuoja riebumo trūkumą, todėl buckle vis tiek išeina drėgnas ir gardus. Ant tešlos paskleistos uogos kepdamos į ją nugrimzta, o pati tešla, veikiama karščio, pučiasi ir iškyla virš jų, t.y. "prasiveržia" pro uogas (maždaug taip galima išversti anglišką veiksmažodį buckle). Ant viršaus suberti trupiniai, dažniausia cinamoniniai, mėlynes pridengia, kad nesudegtų ir nesudžiūtų, be to, suteikia papildomos tekstūros. Kitaip negu gaminant crumble, cukraus šiuose trupiniuose dažniausia būna daugiau negu miltų.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi buckle - tradicinis amerikietiškas kepinys, žodį blueberry reikėtų versi ne kaip mėlynės, o kaip šilauogės. Įraše apie keksiukus su šilauogėmis minėjau, jog šilauogės - vietinės JAV uogos, o mūsiškės mėlynės ten neauga, bent jau laukinėje gamtoje. Tačiau europiečiai daugumoje receptų šilauoges kuo sėkmingiausia keičia mėlynėmis. Sakau iš savo patirties - šis trupiniuotis tirpsta burnoje ir naudojant vietines miškų uogas. Šilauogės, žinoma, būtų teisingiausias pasirinkimas, bet, mano manymu, jų kaina Lietuvoje viršija bet kokias sveiko proto ribas. Antra vertus, jeigu jūsų sode šilauogių krūmai lūžta nuo uogų, arba jeigu jūsų šeima turi finansines galimybes remti mūsų ūkininkus - šilauoges naudokite į sveikatą. Šilauogės pravers ir tuomet, kai šį trupiniuotį norėsite išsikepti pasibaigus lietuviškų mėlynių sezonui.

Šis pyragas sukomponuojamas labai greitai (tešlą ir trupinius pagaminsite per tą laiką, kol įkais orkaitė), kepamas neilgai, o valgomas dar šiltas, todėl receptas pravers tuomet, kai norėsite sezoninio gardumyno, bet turėsite vos valandėlę jam paruošti. Prie šio deserto labai tiks ledai, ypač kol kepinys dar šiltas. Nors mano vaikas, ko gero pusę buckle per porą dienų sudorojęs vienas pats, pareiškė, kad jokių ledų čia tikrai nereikia :) 

Nuotrauka Kristinos



Blueberry buckle - mėlynių (šilauogių) trupiniuotis

Ingredientai: (išeis maždaug 9-12 gabaliukų pyrago)

2 puodeliai šviežių mėlynių arba šilauogių (1 puodelis - 250 ml)
Tešlai:
60 g kambario temperatūros sviesto (ir dar šiek tiek kepimo skardai patepti)
150 g cukraus
1 didelis kiaušinis
½ a.š. druskos
180 ml pieno (kuo riebesnis tuo geriau)
2 a.š. kepimo miltelių
2 puodeliai (iš viso 250 g) kvietinių miltų (ir dar šiek tiek kepimo skardai pabarstyti)*
Trupiniams:
115 g cukraus
40 g kvietinių mitų
½ a.š. cinamono
60 g šalto sviesto
  1. Orkaitę įkaitinkite iki 190ºC. 
  2. Mėlynes perrinkite, nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje, kad gerai nuvarvėtų vanduo. 
  3. Dideliame dubenyje išsukite sviestą ir cukrų, kol masė taps puri ir pabals. Įmuškite kiaušinį, suberkite druską, supilkite pieną, viską paplakite, kad masė būtų vientisa. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir persijokite. Įmaišykite į sviesto ir kiaušinių plakinį. Jeigu norite, į tešlą galite įmaišyti maždaug pusę uogų. Tešlą supilkite į kepimo formą, prieš tai ištepę ją sviestu, pabarstę miltais ir iškloję kepimo popieriumi (aš naudojau keturkampę 24x24 cm kepimo skardą). Ant viršaus supilkite likusias mėlynes. 
  4. Pagaminkite trupinius: sumaišę cukrų, miltus ir cinamoną, sudėkite į mišinį gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą ir trinkite tarp pirštų, kol gausite drėgnus trupinius. Tolygiai paskleiskite juos ant uogų. 
  5. Kepimo skardą dėkite į orkaitę ir kepkite apie 40-50 min., arba kol trupiniuotis šiek tiek pakils, o trupiniai taps rusvai auksinės spalvos. 
  6. Patiekite trupiniuotį šiltą arba atvėsusį, patį vieną, su ledais arba plakta grietinėle. Atvėsęs kepinys būna gardus porą dienų, tačiau aš rekomenduočiau valgyti jį šiltą su ledais. Atvėsusį trupiniuotį kitą dieną galima pašildyti, įdėjus maždaug 10-čiai minučių į šiltą orkaitę 
* Šiam kepiniui naudojami paprasti (ne pyragams skirti) miltai - aš naudojau 550D.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Lašiša su voveraitėmis



Visų mūsų pilietinė pareiga - išrinkti prezidentą, Seimo narius ar savo miesto merą. Deja, priešrinkiminės viltys po rinkimų dažniausia gana greitai ir skaudžiai sudūžta. Tačiau - kad ir kaip apmaudu būtų - atėjus kitiems rinkimams, vėl tenka kulniuoti prie balsadėžių, nors ir bjaurios nuotaikos. O iš kur rasis tas geras ūpas, jei tenka iš dviejų visokeriopai atgrasių personų išsirinkti neva tai labiau patinkančią? Mat į Seimą metai iš metų eina tie patys susikompromitavę politikai, o partiniai sąrašai garantuoja, kad jie nebus išmesti už jokias nuodėmes. Jaučiu gilią neapykantą mūsų partinei sistemai, o tiems gudročiams, kurie aiškina, jog be partinių sąrašų "Seimas nesugebės dirbti", visuomet atkertu, kad Atkuriamasis Seimas ir seimai iki partinės sistemos patvirtinimo dirbo nė kiek ne prasčiau, o gal ir geriau už dabartinį, kuris partijų ir partijėlių rietenoms skiria didesnį dėmesį negu visos valstybės problemoms.

Tačiau būna ir tokių visuotinių balsavimų, kurie širdyje niekuomet nepalieka kartėlio. Na, kad ir įvairių tautinių simbolių rinkimai. Tarkime, neseniai Lietuvos nacionaline žuvimi buvo išrinktas lynas. Kodėl gi ne? Lynas - labai graži (ir gardi :) žuvis. Ir ko gero nė vienas mūsų šalies žmogus nesijaučia nusivylęs, kai sakoma, jog nacionalinis Lietuvos medis - ąžuolas, o nacionalinis paukštis - gandras. Nes šiuose rinkimuose, kitaip negu politikoje, patikimi ir verti pagarbos visi kandidatai. 

Nuotrauka Kristinos

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog nacionaliniai simboliai - grynas formalumas, bet prašalaičiui toks sąrašas suteikia ne taip jau mažai informacijos apie vieno ar kito krašto gyvenamąją aplinką, istoriją, kultūrą, o kai kada - netgi virtuvę. Antai, skaitydama apie atskirų JAV valstijų gastronomiją, aš paprastai nepatingiu žvilgtelėti ir į tos valstijos simbolių lentelę. Matydama, kad Oregono valstijos žuvis - lašiša, grybas - voveraitė, riešutmedis - lazdynas, gėrimas - pienas, galiu tikėtis, jog Oregono regioninėje virtuvėje bus gausu receptų iš lašišos, grybų, lazdyno riešutų ir pieno produktų. Ir ne tik galiu tikėtis - taip ir yra.

Šiandieninis receptas kaip tik ir priskiriamas Oregono regioninei virtuvei, mat jame sujungiami du simboliniai šios valstijos produktai - lašiša ir voveraitės. Pasakysiu atvirai - iš pradžių receptas man atrodė šiaip sau. Bet kadangi dabar grybai Lietuvos miškuose dygsta kaip pašėlę, nusprendžiau: o kodėl nepabandžius? Ir ką gi - tai buvo viena geriausių mūsų šeimos vakarienių šią vasarą. Negalėjau patikėti, kad lašiša ir voveraitės šitaip puikiai dera. Tiesa, nors turime gerų, šviežių grybų, mūsiškė lašiša, dažniausia užauginta Norvegijos žuvų ūkiuose, negali prilygti ką tik sugautai laukinei karališkajai Oregono lašišai (angl chinook, lot. Oncorhynchus tshawytscha). Na, bet galiu pažadėti, kad netgi su Lietuvoje pirkta žuvimi voveraitės derės puikiai.

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų šis receptas - tai tarsi jokio recepto (panašiai kaip, pavyzdžiui, švediškai patiekta rūkyta lašiša su kiaušiniu ir špinatais - vis dėlto į pastarąjį įrašą verta žvilgtelėti tiems, kurie niekuomet netroškino špinatų, bet dabar ketina tą padaryti). Amerikiečiai sako, jog šis patiekalas yra rustic, t.y. kaimiškas, visiškai paprastas. Lašiša ir voveraitės - du svarbiausi jo ingredientai. Tačiau žuvis gali būti paruošiama įvairiai: verdama, kepama ant žarijų, orkaitėje arba keptuvėje ir netgi rūkoma. Voveraites galima iškepti ar ištroškinti su mėgstamais pagardais - svarbu, kad jums būtų skanu. Prie lašišos su grybais paprastai patiekiama virtų, keptų ar gruzdintų bulvių ir kokių nors daržovių, tarkime, troškintų špinatų, mangoldų, lapinių kopūstų ar žirnelių, o gal paprasčiausių šviežių žalialapių salotų (aš šį kartą naudojau iš savo daržo parsineštus šparaginius žirnius). Vienintelis reikalavimas - žuvies neperkepti ir nesudžiovinti, voveraites paruošti taip, kad būtų ne "guminės", o minkštos ir trapios, ir, žinoma, išsirinkti šviežias sezonines daržoves. Žemiau aprašysiu, kaip šį patiekalą ruošiau aš, bet jūsų valia improvizuoti į sveikatą.

Nuotrauka Kristinos


Salmon with chanterelles - lašiša su voveraitėmis

Ingredientai:

Šviežia lašiša
Šviežios voveraitės
Svogūnai
Bulvės
Mėgstamos daržovės (aš naudojau šparaginius žirnius; kaip juos ruošiu, aprašiau čia)
Aliejus ir/ar sviestas (žuviai ir daržovėms apkepti)
Druska ir pipirai (ir kiti mėgstami prieskoniai) 
Mėgstamos prieskoninės žolelės (aš naudojau petražoles) 
  1. Lašišą supjaustykite norimo dydžio porcijomis. Pagal skonį pagardinkite mėgstamais prieskoniais (aš naudojau druską, grūstus juoduosius pipirus ir žiupsnelį citrinpipirių). Palikite pasimarinuoti, kol paruošite garnyrus, o paskui iškepkite ar paruoškite kitu savo mėgstamu būdu, stengdamiesi žuvies neperkepti - viduryje ji turėtų būti šviesiai rožinė ir sultinga (aš lašišą greitai apkepiau ant grilio keptuvės). 
  2. Voveraites iš anksto labai kruopščiai nuvalykite - taip, kad vėliau jų nereikėtų plauti. Atsiminkite, jog plaunant voveraitės prisigers vandens, todėl vėliau jos, užuot kepusios, ims leisti skystį ir troškintis savo sultyse. Keptuvėje išlydykite 2-3 v.š. sviesto, sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną ir ant mažos ugnies kepkite, kol jis šiek tiek suminkštės. Padidinkite ugnį, kad keptuvė gerai įkaistų. Suberkite voveraites (neapvirtas; nuo virimo voveraitės tampa "guminės"), geriausia - nestoru sluoksniu (jei voveraičių bus labai daug, keptuvė staigiai atvės, o voveraitės pavandenys). Pamaišydami kepkite, kol grybai suminkštės ir ims skrusti. Baigiant kepti pasūdykite ir pagardinkite pipirais, jeigu norite - ir kokiomis nors prieskoninėmis žolelėmis. Nukaiskite ir atidėkite, kol prireiks. 
  3. Išvirkite arba iškepkite bulves (aš bulves iš anksto apviriau ant garų, o paskui baigiau kepti keptuvėje, pagardinusi druska ir pipirais). 
  4. Paruoškite daržovių salotas arba šiltą daržovių garnyrą (aš nuvalytus šparaginius žirnelius kelias minutes apviriau pasūdytame vandenyje, perliejau šaltu vandeniu, o paskui 2-3 min. pakepinau svieste, pagardinusi mažu žiupsneliu druskos ir kiek didesniu žiupsniu cukraus). 
  5. Lėkštėse išdėliokite žuvį, voveraites, bulves ir kitas daržoves. Papuoškite prieskoninėmis žolelėmis. Mėgaukitės, nepamiršdami taurės gerai atšaldyto balto vyno :) 
Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2016 m. liepos 20 d., trečiadienis

Medlievos uogų pyragas



Prieš porą savaičių, grįždami iš Latvijos pajūrio, sulaukėme kvietimo pasisvečiuoti Žemaitijoje. Taigi, pakeliui į Kauną užsukome aplankyti draugų, ir praleidome su jais nuostabią dieną. Iš Kristinos ir Algimanto namų visuomet grįžtame su lauktuvėmis, o šįkart mums pasisekė dar ir todėl, kad medlievų medžiai, supantys jų sodybą, buvo aplipę tamsiai mėlynomis uogomis - gavę šeimininkų leidimą, prisirinkome jų pilną dubenį. Jau skindama uogų kekes žinojau, jog iš jų kepsiu pyragus. Mat mano pačios sodinti medeliai dar nedideli, todėl nunokusias medlievų uogas nuosavame sode dažniausia suvalgome anksčiau negu spėju iš jų ką nors pagaminti.

Kanados menininkė Joyce Delesoy kuria paveikslus iš spalvoto stiklo, kuriuose sujungia vitražo ir koliažo elementus. Šiame darbe, pavadintame Quart of Saskatoon (liet. apytikriai - Medlievų kvorta), uogos sukurtos iš stiklo karoliukų. Anot autorės, jos įkvėpimo šaltiniu dažnai tampa kaimo kultūra ir tradicinė, indėniškas šaknis turinti šių kraštų gyventojų virtuvė. Foto iš čia, daugiau apie autorę čia.

Iš Žemaitijos parsivežtos medlievų uogos šiek tiek skyrėsi nuo maniškių - turėjo vos juntamą kartumą. Spėju, todėl, kad medlievų medžiai, augantys senose sodybose, yra aplaukėję, o maniškiai medlievų medeliai, įsigyti Kauno botanikos sodo medelyne, - specialiai išvesti, todėl jų uogos itin saldžios. Tačiau tas specifinis karstelėjantis prieskonis medlievos uogoms nei kiek nekenkia - atvirkščiai, suteikia pyragams natų, būdingų kepiniams su vyšniomis ir juodaisiais serbentais. Du pyragai, kuriuos iškepiau su žemaitiškomis medlievomis dingo akimirksniu, vos spėjau padaryti kelias jų nuotraukas.

Nuotrauka Kristinos

Apie medlievos uogų pyragą, kaip ir apie medlievos uogų pudingą, pirmą kartą perskaičiau Almos Hohan Snell knygoje A Taste of Heritage: Crow Indians Recipes & Herbal medicines (2006), skirtoje absarokų genties indėnų virtuvei. Anot jos, medlievos uogų pyragai - akivaizdus pavyzdys, kaip senieji indėniški patiekalai įgavo naujas, šiuolaikines formas. Ir išties: tarp dviejų trapios tešlos sluoksnių paskleistas medlievų uogų įdaras, sutirštintas krakmolu - tai ne kas kita, kaip tradicinis, nuo neatmenamų laikų indėnų pamėgtas medlievos uogų pudingas. Kaip ten bebūtų, pyragas su medlievos uogų pudingu šiais laikais jau tapo JAV ir Kanados virtuvės klasika. Neatsitiktinai Pascale LeDraoulec šį receptą įtraukė į savo knygą American Pie: Slices of Life (and Pie) from America's back Rouds (2003), pristatančią geriausius regioninius JAV pyragus.

Knygose ir internete galima rasti daugybę receptų su medlievos uogomis. Visi jie panašūs: įdarui uogos apverdamos ir sutirštinamos krakmolu, o iš trapios tešlos iškočiojami du - viršutinis ir apatinis - pyrago lakštai, tik kartais viršutinis supjaustomas juostelėmis ir iš jo formuojamas tinklelis. Dažniausia receptuose nurodoma, jog tešlos krepšelį galima gaminti pagal savo mėgstamą receptą; tą aš ir padariau - pasinaudojau ne kartą patikrintu airiško obuolių pyrago tešlos receptu (jūs, be abejo, galite rinktis savo mėgstamiausią). Dar vienas, mano manymu, svarbus momentas - krakmolo pasirinkimas. Iš tikrųjų nėra labai didelio skirtumo, kokiu krakmolu sutirštinsite pyrago įdarą, bet aš labai rekomenduoju tapijokos krakmolą.(miltus). Kaip jau rašiau, pristatydama braškių ir rabarbarų pyragą, tapijokos krakmolas labai gerai sugeria drėgmę ir visiškai nebijo karščio, todėl juo sutirštintas įdaras būna tvirtesnis, o pyragą lengviau atpjauti. Tuo tarpu kukurūzų ar bulvių krakmolas, ilgesnį laiką veikiamas karščio, ima skystėti, ir uogų įdaras iškepus pyragą dažniausia tampa dar skystesnis negu prieš kepimą. Tokį pyragą į lėkštę greičiausia teks dėti šaukštu - laimei, skonis nuo to nė kiek nenukentės :)

Nuotrauka Kristinos



Juneberry pie (Saskatoon pie) - medlievos uogų pyragas

Ingredientai: (išeis nelabai aukštas 22-24 cm skersmens pyragas)

Tešlai:
225 g miltų
¼ a.š. kepimo miltelių
110 g sviesto
85 g cukraus
1 kiaušinis
50-120 ml pieno
Įdarui:
250 ml vandens
75 g cukraus
Nebūtinai: žiupsnelis druskos
500-800 ml medlievos uogų
1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės
3 v.š. kukurūzų, bulvių arba tapijokos krakmolo
2 v.š. sviesto
Pyrago viršui aptepti:
1 kiaušinis 
  1. Paruoškite uogų įdarą. Į prikaistuvį supilkite maždaug 200 ml vandens, sudėkite cukrų ir, jeigu naudosite, žiupsnelį druskos. Užvirkite, tuomet suberkite nuplautas ir nusausintas medlievos uogas ir sudėkite vanilę. Dar kartą užvirkite. Krakmolą iškleiskite likusiame šaltame vandenyje (jo bus apie 50 ml) atskirame indelyje. Maišydami uogas, supilkite į puodą. Kaitinkite, kol uogos vėl užvirs ir masė sutirštės, tuomet nukaiskite ir palikite, kad atvėstų. 
  2. Miltus ir kepimo miltelius sumaišykite ir persijokite į didelį dubenį. Šaltą sviestą supjaustykite mažais gabaliukais, sudėkite į miltus ir pirštais trinkite tol, kol susidarys drėgni trupinukai. Sudėkite cukrų, lengvai paplaktą kiaušinį ir po truputį pilkite pieną - tol, kol galėsite suminkyti minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą (pieno gali prireikti ir mažiau, 1-2 v.š.). Jei tešla labai minkšta, ją 10-20 min. galite palaikyti šaldytuve. 
  3. Tešlą padalinkite per pusę. Vieną tešlos pusę dėkite tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų ir iškočiokite. Nuėmę viršutinį popieriaus lakštą, ant iškočiotos tešlos uždėkite apverstą kepimo formą ir apipjaukite tešlos kraštus. Jeigu kažkur tešlos trūksta, dėkite ten tešlos nuopjovų, vėl uždenkite kepimo popieriaus lakštu ir, pakočioję tą vietą, sulyginkite sudūrimą. Dar kartą uždėkite formą ir apipjaukite taisyklingą apskritimą. Tai - būsimas pyrago viršus, todėl stenkitės, kad jis būtų kuo dailesnis ir kuo tolygiau iškočiotas. Paruoštą pyrago viršų, nenuimdami jo nuo kepimo popieriaus, dėkite į šaldytuvą. Jeigu norite papuošti pyragą, išpjaustykite būsimus papuošimus; tešlą jiems iškočiokite ploniau, negu pyrago viršui. Paruoštus papuošimus taip pat išdėliokite ant kepimo popieriaus ir laikykite šaldytuve, kol prireiks. 
  4. Tešlos likučius pridėkite prie antrosios tešlos pusės. Tarp dviejų kepimo popieriaus lapų iškočiokite antrąjį tešlos lakštą; nebijokite, jeigu jis ne itin taisyklingas. Dėkite į kepimo formą - tešla turėtų uždengti ir formos dugną, ir kraštus. Jeigu kažkur tešlos per daug, ją nupjaukite ir prilipinkite ten, kur jos per mažai. Tą lengva padaryti pirštais, nes šio pyrago tešla labai minkšta. 
  5. Į tešlos krepšelį sudėję įdarą, ant jo išdėliokite plonai supjaustyto sviesto gabaliukus. Pyrago kraštus užlenkite į vidų. Dabar iš šaldytuvo išimkite paruoštą pyrago viršų ir su visu kepimo popieriumi apverskite jį ant pyrago viršaus. Atsargiai nulupkite kepimo popierių. Pyrago kraštelius truputį paspauskite, kad suliptų. Pyrago viršų patepkite plaktu kiaušiniu; jeigu turite pyrago papuošimų, juos išdėliokite ir taip pat patepkite kiaušiniu. Keliose vietose pyrago viršų įpjaukite, kad turėtų kur išeiti garai. 
  6. Pyragą dėkite į orkaitę, įkaitintą ik 180ºC ir kepkite maždaug 45 min., arba kol pyragas šiek tiek pakils ir gražiai parus - priklausomai nuo orkaitės, tai gali atsitikti šiek tiek anksčiau arba vėliau.
  7. Tiekite šiltą arba atvėsusį. Prie šio pyrago labai tiks ledai arba plakta grietinėlė.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia (p. 31) ir čia.

2016 m. liepos 19 d., antradienis

Šaltanosiai - virtinukai su mėlynėmis



Kol nepažinojau savo vyro, anuomet dar tik būsimojo, žodis šaltanosiai man reiškė tik sušalusius, per plonai apsirengusius ir netinkamai apsiavusius vaikus, kurie iškurnėjo pasivažinėti rogutėmis ar pasisvaidyti sniego gniūžtėmis. Todėl kai mano žmogus apie šaltanosius prakalbo vasaros viduryje, ne iš karto supratau, ką jis turi galvoje. Mat mūsų namuose šaltanosių, t.y. virtinių su mėlynėmis nei mama, nei močiutės, nei tetos negamindavo. Šį patiekalą pirmą kartą paragavau vyro šeimoje, ir, žinoma, likau sužavėta. Nes kam gi nepatiktų virtinukai su uogomis ? :)

Nuotrauka Kristinos

Dabar virtinukus su mėlynėmis mes verdame kiekvieną vasarą. Tai - mano vyro firminis patiekalas. Atėjus mėlynių sezonui, jis pats miške renka uogas, kočioja tešlą ir raito virtinių kraštelius, man dažniausia palikdamas tik pagalbinius darbus, pavyzdžiui, užkaisti puodą su vandeniu ar pagaminti padažą. Užtai į "vyriškus darbus" visuomet įtraukiamas mūsų sūnus. Juk jis turi išmokti gaminti valgį, kurį jo prosenelė Adelė gamindavo močiutei Linai, močiutė Lina - tėčiui, o tėtis - jam.

Nuotrauka Kristina

Nežinau, ar šaltanosius galima sieti su regionine virtuve ir kokiu vienu Lietuvos kraštu. Kadangi vyro mama kilusi iš Kupiškio, man asmeniškai virtiniai su mėlynėmis, panašiai kaip ir virtiniai su aguonomis ir bulvėmis, asocijuojasi su Aukštaitijos virtuve. Nors, spėju, tokie pat ar panašūs virtiniai nuo seno galėjo būti verdami ir kitur, pavyzdžiui, uogomis turtingoje Dzūkijoje. Ir dar viena detalė: mėgindama aiškintis šaltanosių pavadinimo kilmę, aptikau, kad šiuo žodžiu, bent jau seniau, lietuviai vadindavo virtinius ne tik su mėlynių, bet ir su kitokiais (grybų, varškės ir kt.) įdarais. Šiais laikais, atrodo, šaltanosiais vadinami tiktai virtiniai su mėlynėmis, kurie dėl tamsaus įdaro, prasišviečiančio pro ploną tešlą, išties atrodo pamėlę nuo šalčio.

Nuotrauka Kristinos

Manau, jog tokie receptai kaip kad šiandieninis daugumai mano skaitytojų nėra jokia naujiena. Tačiau tikiuosi, kad šis įrašas pasitarnaus kaip priminimas apie senus gerus dalykus. Žinau, jog dauguma žmonių įvairiausius naminius virtinukus labai mėgsta, bet... būkime atviri - patingi juos gaminti, todėl pasitenkina pirktiniais. Tačiau aš iš savo patirties galiu pasakyt, jog virtinukai - ne toks jau sudėtingas patiekalas. Vyras su šiokia tokia mano ir sūnaus pagalba per pusvalandį jų prilipino visą kalną. Pagalvokite patys: juk anksčiau darbuose paskendusios kaimo moterys virtinių privirdavo didžiulėms šeimynoms, tai kodėl gi mes, besinaudojantys moderniomis virtuvėmis ir (dažniausia) turintys pamaitinti vos 2-3 alkanus namiškius, turėtume atsisakyti savo kulinarinio paveldo? Šaltanosiai neabejotinai verti tos valandėlės, kurią praleisite juos gamindami.

Recepte nurodyti produktų kiekiai tik apytikriai. Priklausomai nuo to, kokio storumo tešlos lakštą iškočiosite, kiek uogų įdėsite į virtinio vidų ir pan. virtinų gali išeiti daugiau arba mažiau.

Nuotrauka Kristinos



Šaltanosiai - virtinukai su mėlynėmis

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Tešlai:
2½ - 3 stiklinės kvietinių miltų (1 stiklinė - 250 ml)*
1 kiaušinis
Vandens
Žiupsnelis druskos
Įdarui:
~ 700 ml šviežių mėlynių
2-3 v.š. cukraus
Nebūtinai: žiupsnelis cinamono**
Padažui:
100 g sviesto
4-6 v.š. grietinės
1-2 v.š. cukraus
Žiupsnelis druskos
  1. Miltus (iš pradžių imkite 2-2½ stiklinės) supilkite į didelį dubenį. Įmuškite kiaušinį. Maždaug 1 stiklinėje drungno vandens ištirpinkite žiupsnelį druskos. Po truputį pildami vandenį, užminkykite tešlą (viso vandens greičiausia neprireiks). Tešla turėtų būti nelimpanti prie rankų, nelabai kieta, bet ir nelabai minkšta. Jeigu ji drėgnesnė, negu norėtųsi, panaudokite papildomus miltus ir įminkykite jų tiek, kiek reikia. Užminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir bent pusvalandį pabrinkinkite, kad taptų elastingesnė. 
  2. Mėlynes nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje, kad labai gerai nuvarvėtų vanduo. Išbrinkus tešlai, mėlynes suberkite į dubenį, pagardinkite cukrumi ir, jeigu norite, cinamonu. Gerai išmaišykite ir tuojau pat, kol neištirpo cukrus, naudokite. 
  3. Išbrinkusią tešlą padalinkite į 2-3 dalis. Kiekvieną dalį plonai iškočiokite; jeigu reikia, stalą pabarstykite miltais. Apversta stikline, kokiu nors indeliu ar pan. išspauskite maždaug 9-10 cm skersmens apskritimus. Ant kiekvieno apskritimo dėkite po šaukštelį mėlynių įdaro, suformuokite virtinį, užlankstykite virvele. Taip iškočiokite visą tešlą ir pagaminkite visus virtinius. Pagamintus virtinius laikykite ant gausiai miltais pabarstyto stalo, lentelės ar lėkštės.
  4. Virtinius dėkite į verdantį, lengvai pasūdytą vandenį (jeigu reikia, porcijomis). Nuo užvirimo momento virkite apie 3-4 min., tuomet kiaurasamčiu išgriebkite į dubenį. 
  5. Kol užvirs vanduo, pagaminkite padažą: ant mažos ugnies ištirpinkite sviestą, sudėkite grietinę, cukrų ir mažytį žiupsnelį druskos. Padažą gerai išmaišykite ar išplakite šluotele. Jeigu jis labai tirštas, galite įpilti 2-4 v.š. grietinėlės. 
  6. Išgriebtus virtinius apšlakstykite padažu ir tiekite tuojau pat. Skaičiau, jog šiuos virtinius galima valgyti ir atšalusius, bet minkščiausi ir skaniausi jie vis dėlto karšti arba šilti.
* Virtiniams visuomet naudojami tamsesni, "prastesni" miltai, iš kurių išeina geriau limpanti, elastingesnė tešla. Pažįstu moterų, kurios sako, kad "jokio skirtumo" iš kokių miltų ką gamina, bet tai netiesa. Užminkę virtinių tešlą iš pyragams skirtų miltų (405D), skųsitės, kad ji prastai kočiojasi, plyšta, o verdami virtiniai išsileidžia.
** Vyro šeima cinamono į šaltanosių įdarą nededa, bet dauguma mano vartytų lietuviškų patiekalų knygų rekomenduoja juos pagardinti šio prieskonio žiupsneliu.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano vyro šeima.

2016 m. liepos 18 d., pirmadienis

Juodieji serbentai su plakta grietinėle



Ar jūsų soduose dar liko nenuskintų juodųjų serbentų? Ar mėgstate šias ypatingas vidurvasario uogas? Pažįstu žmonių, kurie jas dievina, pažįstu ir tokių, kurie negali pakęsti. Aš pati priklausau prie juodųjų serbentų mylėtojų. Man jie gardūs patys vieni, arba suberti į pusryčių jogurtą, arba sutrinti su šaukštu kitu cukraus ir paskleisti ant vakarienei iškeptų blynų. Na, o kai kada su juodaisiais serbentais kepu pyragą arba pagaminu kokį neįmantrų desertą. Pavyzdžiui, klasikinį anglišką/ airišką juodųjų serbentų fool, t.y. lengvą kremą su plakta grietinėle.

Nuotrauka Kristinos

Apie fool tipo saldumynus pasakojau įrašuose apie agrastų ir šeivamedžio žiedų bei rabarbarų ir plaktos grietinėlės desertus. Juodųjų serbentų fool gaminamas panašiai: uogos paverdamos su cukrumi, pertrinamos ir sumaišomos su plakta grietinėle. Cukraus kiekis skirtinguose receptuose įvairuoja - jo kiekis priklauso nuo serbentų veislės (vieni juodieji serbentai gali būti rūgštesni arba saldesni už kitus) ir nuo jūsų skonio. Vis dėlto, pamažinus cukraus, desertas būna labai rūgštus - sakau iš savo patirties. Antai, vienoje Darinos Allen knygoje 340 g juodųjų serbentų siūloma pasaldinti vos 55 g cukraus; nežinau, ar tai autorės, ar korektūros klaida, bet desertas pagal šią proporciją išeina neįmanomo rūgštumo. Kitoje šios šefės knygoje cukraus kiekis patrigubintas, ir, manau, jog tai - ne atsitiktinumas :) Iš savo patirties galiu pasakyti ir tai, kad uogas būtinai reikia apvirti (gaminant su neapvirtomis, desertas būna aitrus), ir tai, kad jas geriau pertrinti - gal serbentų žievelės ir sėklos ir nemaišo, gaminant modernius žaliavalgiškus kokteilius, bet šiam senamadiškam desertui jos žavesio neprideda.

Anksčiau žmonės mažiau mąstė apie kalorijas, o jeigu ir mąstė, tai maistingas valgis buvo laikomas ne blogiu, o gėriu. Štai kodėl grietinėlės jie nekeitė niekuo kitu, be to, plakamoji grietinėlė dažniausia buvo riebesnė negu 35%. Šiais laikais dalis jos kai kada keičiama jogurtu arba iki standžių putų išplaktu kiaušinio baltymu, bet gaminant klasikinį fool, tokie pakeitimai nėra pageidautini. Vis dėlto juodųjų serbentų fool neturėtų būti labai riebus ir tvirtas - su mūsiške apyliese plakamąja grietinėle jis bus kaip tik reikiamos konsistencijos. Jeigu gyvenate svetur ir naudojate tikrą 48% ar riebesnę grietinėlę, ją galima maišyti ne tik su uogų tyre, bet ir su šlakeliu pieno, kad desertas nebūtų per tirštas.

Nuotrauka Kristinos



Blackcurrant Fool - juodųjų serbentų ir plaktos grietinėlės desertas

Ingredientai: (6 porcijoms)

350 g juodųjų serbentų (gali būti šaldyti)
150 g cukraus (gali reikėti šiek tiek daugiau, ypač jeigu uogos šaldytos)
150 g vandens
~ 300-350 ml plakamosios grietinėlės
Sviestinių arba kitokių mėgstamų sausainių (patiekiant; sviestinių sausainių receptas čia)
  1. Juoduosius serbentus nuskabykite nuo šakelių, nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje, kad nulašėtų vanduo. 
  2. Į prikaistuvį suberkite cukrų, supilkite vandenį ir užvirinkite. Virkite apie 5-7 min., arba kol cukraus sirupas ims tirštėti. Suberkite juoduosius serbentus ir virkite dar apie 5 min., arba kol serbentai ims trūkinėti. 
  3. Nukaiskite ir, jeigu norite, serbentus šiek tiek patrinkite, naudodami elektrinį smulkintuvą (tai nebūtinas žingsnis). Gautą masę (arba tiesiog apvirtas uogas) pertrinkite per sietelį, kad serbentų tyrėje neliktų sėklų ir žievelių. Paragaukite; jeigu tyrė jums atrodo labai rūgšti, galite ją papildomai pasaldinti. Paruoštą serbentų tyrę atvėsinkite. 
  4. Grietinėlę išplakite (aš plakdama ją dažniausia truputį pasaldinu, įbėrusi 1-2 v. š. cukraus pudros). Išplaktos grietinėlės turėtų būti maždaug tiek pat, kiek ir paruoštos serbentų tyrės. 
  5. Jeigu norite pagaminti ryškiai rožinės spalvos desertą, grietinėlę ir serbentų tyrę kruopščiai išmaišykite. Kitas patiekimo būdas - plaktą grietinėlę stiklinėse/ taurėse sluoksniuoti su serbentų tyre ir pabaigoje vos vos pamaišyti, kad sukurtumėte "marmuro" efektą. 
  6. Desertą patiekite su mėgstamais sausainiais - tradiciškai šis kremas valgomas su trapiais sviestiniais sausainiais.
Nuotrauka Kristinos


Svarbiausi recepto šaltiniai:
Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 197.
Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 210.

2016 m. liepos 11 d., pirmadienis

Apposet - žirnių ankštys su sviestu



Prancūzų filosofas Gaston Bachelard (1884-1962) be daugybės kitų dalykų tyrinėjo erdvės ir vaizduotės ryšius. Anot jo, tokie kasdieniniai buitiniai daiktai kaip dėžutės, skrynios, spintos ar stalčiai yra kur kas talpesni (ir galingesni) negu mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų savininkams tai - savotiškos, labai asmeniškos slaptavietės, kurie nuo svetimų akių paslepia ne tik materialius turtus, bet ir intymiausius atsiminimus bei šeimos paslaptis. Tuo tarpu prašalaičiui visa tai, kas uždengta, užverta ar užrakinta kelia didžiulį smalsumą ir žadina vaizduotę. Galimybė dirstelėti į netikėtai aptiktos skrynelės vidų, pasitaikiusi proga atidaryti apdulkėjusios senovinės spintos duris ar pagunda žvilgtelėti pro rakto skylutę į kitų žmonių gyvenimus (net jeigu ta rakto skylutė - skandalinga laida ar bulvarinis skaitalas) pirmiausia susijusi su prigimtiniu troškimu patenkinti savo smalsumą, įminti mįslę ir prisiliesti prie to, kas iki tol egzistavo tik vaizduotėje.

Nuotrauka Kristinos 

Deja, vos tik mes atidarome tai, kas uždaryta, pamatome, palytėjame ir patiriame tai, kas iki tol buvo nepasiekiama, mūsų vaizduotės pasaulis sudūžta. Kartais tai tik į gera, nes su juo dingsta mus kankinusios baimės ar įsikalbėti pavojai. Kartais nusiviliame, nes mintyse sukurta slėpininga tikrovė atrodė daug spalvingesnė ir įspūdingesnė. Kartais netenkame ramybės, nes atradimai kelia daugiau kausimų, negu pateikia atsakymų. Būna ir taip, kad atradimai pranoksta lūkesčius ir kažkuria prasme mus praturtina. Ir vis dėlto, prieš atkeliant dangtį, ištraukiant stalčių ar atlapojant duris, visuomet pravartu pagalvoti, ar tą daryti verta, o gal mums visai nereikalingi svetimi griaučiai svetimose spintose?

Prieš virdami, išaižykite kelias ankštis ir įsitikinkite, kad žirniai nesukirmiję. Nuotrauka Kristinos 

Mano vaikas mėgsta siurprizus ir kol kas labai miglotai įtaria, kad pasiduoti užvertų dalykų magijai gali būti rizikinga. Jis dar nežino, kad siurprizai gali būti nemalonūs, kad istorijos apie Pandoros skrynią ir uždraustąjį Mėlynbarzdžio kambarį - ne tik baisios, bet ir pamokančios. Mano pareiga - išmokyti jį atsargumo, neatimant atradimo džiaugsmo ir neužkertant kelio vaizduotės polėkiui. Kol kas mes žaidžiame, skaitome, šį bei tą drauge aiškinamės. Mūsų atradimai labai paprasti, bet juk reikia nuo kažko pradėti. Kas yra dėžutėje, kurią mama leido atidaryti tik po pietų? Kas yra tose ankštyse? Kaip jas išaižyti? Dėl ko vieni žirniai žali ir saldūs, o kiti - gelsvi, raukšlėti ir kieti? O kodėl Muminiko mama sako, kad žirnių ankštis reikia virti?

Apvirtos žirnių ankštys dažnai įtrūksta, bet tai nieko blogo. Nuotrauka Kristinos

Pastarąjį klausimą aptarkime plačiau, nes kaip tik su juo susijęs šiandieninis mūsų receptas. Sami Malila receptų knygoje Muminuko mamos receptai (1993, liet. 2012) išties yra receptas "Muminuko mamos virti žirniai" (p. 53). Mano nuomone, receptas arba parašytas, arba išverstas ne visai tinkamai. Mat jame siūloma pasūdytame vandenyje maždaug pusvalandį virti "stambiųjų žirnių arba avinžirnių ankštis", o vėliau jas patiekti su lydytu sviestu. Akivaizdu, jog iš karto kyla klausimai: kas tie stambieji žirniai? ir nuo kada Suomijos virtuvėje naudojamos avinžirnių ankštys? Nuojauta sako, jog kažkas čia ne taip.

Jeigu žirnius skinate patys, galite palikti ilgesnius jų kotelius. Nuotrauka Kristinos

Virtos žirnių ankštys, padažytos į sviestą - senas, tradicinis Suomijos užkandis. "Stambieji žirniai" greičiausia reiškia ne ką kitą, kaip mums visiems pažįstamus paprastus šviežius, žalius, saldoko skonio žirnius. Tuo tarpu vietoje žodžio avinžirniai, panašu, turėtų būti dirviniai žirniai (lot. pisum sativum subsp. arvense), Lietuvoje kai kur dar vadinami peliuškomis. Tai senoviški pilkieji žirniai, kurie iki šiol populiarūs kaimyninėje Latvijoje, o Skandinavijoje dar auginami, bet jau laikomi reta, senamadiška daržove. Na, o avinžirniai, žinoma, čia visiškai nei prie ko :)

Senais laikais subrendusios žirnių ankštys būdavo surenkamos, sudžiovinamos, o žiemą kelias valandas verdamos, kol žirniai tapdavo minkšti. Šiais laikais tokios būtinybės nėra. Jaunos apvirtos žirnių (pageidautina kuo saldesnių, pavyzdžiui, cukrinių) ankštys, valgomos su tirpintu/ lydytu sviestu tik vasarą. Švieži žirniai laikomi greitai paruošiamu, sezoniniu delikatesu. Žinoma, geriausia, kad jie būtų užauginti jūsų pačių arba įsigyti iš patikimo, ekologišką ūkį turinčio ūkininko. Mat valgant žirnius, jie su visomis ankštimis pratraukiami tarp dantų, kad į burną patektų ne tik žirneliai, bet ir saldus žirnių ankščių minkštimas - iš ankščių telieka kietos gyslelės ir plona plėvelė. Taigi, nelabai gerai, jeigu valgomos ankštys būtų supurkštos chemikalais.

Nors užkandis labai paprastas, bet tikrai vertas dėmesio - suruoškite vasaros puotą su savo vaikais, mylimaisiais ar draugais. Branginkite juos ir laiką, kuris skirtas būti kartu. Leiskite savo vaizduotei kurti gražius, spindinčius pasaulius ir be reikalo neatverkite durų, už kurių jie sugriūtų.

Nuotrauka Kristinos



Apposet - žirnių ankštys su tirpintu sviestu 

Ingredientai:

Šviežios žirnių ankšyts
Druska (į 1 l vandens dedama 1 v.š druskos)
Nebūtinai: žiupsnelis cukraus
Tirpinto sviesto (paprasto arba lydyto (ghi))
  1. Žirnių ankštis kruopščiai nuplaukite. Užvirinkite ir pasūdykite vandenį. Sudėkite žirnių ankštis ir virkite apie 15 min., arba tol, kol jos suminkštės, tačiau dar nepraras skaisčiai žalios spalvos ir nepradės težti. Išgriebkite jas ir sudėkite į pašildytą dubenį. Jeigu virėte dirvinius arba kitokius nelabai saldžius žirnius, išvirusius galite juos pabarstyti žiupsneliu cukraus.
  2. Baigiant virti žirnių ankštims, ištirpinkite sviestą. Jeigu norite, galite jį vos vos pasūdyti. Sviestą supilstykite į mažus, siaurus indelius, kad valgytojams būtų patogu į juos dažyti ankštis. Indelių turėtų būti tiek, kiek yra valgytojų.
  3. Šiltas žirnių ankštis ir tirpdytą sviestą tiekite tuojau pat. Valgant imkite žirnių ankštį, padažykite į sviestą ir pratraukite tarp dantų, kad burnoje liktų žirneliai ir minkštoji, saldi žirnio ankšties dalis. Šis užkandis gali būti patiektas bet kuriuo metu, bet ypač tinka sodo šventei.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2016 m. liepos 10 d., sekmadienis

Vitello tonnato - veršiena tuno padaže



Šiais metais, ruošdamasi Joninėms, kurios mūsų šeimoje laikomos svarbia švente (šiaip ar taip, vienas iš mano brolių vardu Jonas :), nusprendžiau pagaminti šį bei tą itališko. Mama sugalvojo, jog vakarėlio tema bus žuvys - sūdytos, rūkytos, keptos ir troškintos. Ta proga aš kaip karštą patiekalą gaminau anguilla in umido, t.y, pomidorų padaže troškintą ungurį Umbrijos stiliumi. Be to, šaltų užkandžių stalui galų gale prisiruošiau sukomponuoti vitello tonnato (dar vadinamą vitel tonnè), t.y. veršieną tuno padaže, kurią prie gerų norų galima priskirti ir mėsos, ir žuvies kategorijoms.

Joninių išvakarėse, pamatęs mane vartant itališkų patiekalų knygą, vyras lengviau atsidūsėjo: "Ačiū Dievui, grįžai prie normalios virtuvės!", bet išgirdęs apie veršieną tuno padaže aiškiai suabejojo, kad iš to išeis kas nors gero. "Man atrodo, tunu atsiduodanti mėsa - tai kažkokia nesąmonė", pareiškė, o aš tvirtinau, kad italai šį patiekalą laiko ypač prašmatniu ir elegantišku vasaros vaišių užkandžiu, kurį tobulina jau nuo XVIII a. pabaigos. Juk negali 200 metų klysti visa italų tauta, šiaip jau pasižyminti puikiu skoniu? "Gal ir negali", - burbtelėjo vyras, aiškiai neįtikintas mano argumento ir pridurdamas, jog veršiena su krienų padažu ko gero būtų žymiai skaniau.

Nuotrauka Kristinos

Na ką aš galiu pasakyti? Veršiena tuno padaže buvo nuostabi ir dingo nuo stalo greičiau negu dauguma "normalių" užkandžių. Mėsa tirpo burnoje ir net šiek tiek priminė labai gerai išvirtą liežuvį, o tuno padažas visai neatsidavė žuvimi - tiesiog buvo ryškaus, sodraus ir kiek neįprasto skonio. Manau, jog kitą kartą nė vienas šeimos narys (įskaitant savo nuomonę pakeitusį sutuoktinį :) nenusivils, kai išvys veršieną tuno padaže. O aš ją dar tikrai gaminsiu! Juo labiau, kad šiam užkandžiui paruošti nereikia nei labai daug laiko, nei įmantrių technikų įvaldymo: mėsa paprasčiausia išverdama, atvėsinama sultinyje, supjaustoma ir apipilama naminiu majonezo padažu. Padažui pagaminti užteks 10-15 min., taigi, šioje vietoje ilgai neužgaišite. Dar geresnė žinia, jog veršieną su tuno padažu reikia brandinti, todėl užkandį galima paruošti iš anksto (kai kas ją ruošia net prieš 5 dienas iki vaišių, bet man atrodo, 1-2 dienos - pakankamas laiko tarpas mėsai pasimarinuoti). Vienintelis šio patiekalo minusas - veršienos nugarinės kaina. Štai kodėl patiekalas laikomas ypatingu, prabangi patiekalu, o ruošdami vitello tonnato kasdieniniam stalui, italai neretai pataupo ir vietoje veršienos nugarinės naudoja kiaulienos nugarinę arba kalakutienos krūtinėlę. Tačiau klasikinis vitello tonnato gaminamas tik su veršiena (nugarine arba, jeigu jos neturite - veršienos kumpiu, kas irgi yra leistina). Ir tam, kaip suprantate, yra svari priežastis - kažin ar liesa kiauliena ar kalakutiena išvirusi būtų tokia sultinga ir minkšta kaip veršiena.

Manoma, jog vitello tonnato gimtinė - Italijos šiaurė (greičiausia Pjemontas arba Lombardija), bet šiais laikais patiekalas gerai žinomas ir gaminamas visoje Italijoje. Bėgant laikui ir užkandžiui vis labiau populiarėjant, atsirado ne vienas jo variantas. Kartais, ypač šaltuoju metų laiku, veršiena tuno padaže patiekiama kaip karštasis patiekalas, kartais mėsa ne verdama, o kepama orkaitėje, kartais padažas gaminamas kitokiais būdais (tarkime, su šviežiu tunu ar kietai virtais kiaušiniais). Vien savo knygoje, skirtoje regioninei Italijos virtuvei, aptikau 4 vitello tonnato variantus. Tačiau nusprendžiau nesiblaškyti ir pasinaudoti vienu internetiniu šaltinu, kuris man atrodė patikimas ir geriausia atspindintis šiuolaikinę Italijos tradiciją. Ir nepasigailėjau.

Sakoma, kad veršiena tuno padaže - tradicinis Žolinės patiekalas Italijoje. Taigi, būtų labai simboliška, jeigu jį pagamintumėte rugpjūčio 15-tai dienai. Tačiau juo pasimėgauti galite ir bet kuria kita proga. Patiekite kaip užkandį arba kaip lengvą antrąjį patiekalą.

Nuotrauka Kristinos



Vitello tonnato - veršiena tuno padaže

Patiekalą gaminti pradėkite, likus mažiausia 1 dienai iki jį patiekiant.

Ingredientai: (išeis didelė lėkštė užkandžio)

Veršienos nugarinė (mano naudota svėrė ~ 1,2 kg; galima naudoti ir veršienos kumpį, bet jis bus kiek kietesnis ir ilgiau virs)
Sultiniui:
1 mažas svogūnas
1 morka
1 saliero stiebas
Prieskoniai (lauro lapas, keli gvazdikėliai ir pipirų žirneliai, druska)
1 puodelis (250 ml) balto sauso vyno
Vanduo (tiek, kad mėsa būtų vos apsemta)
Tuno padažui:
2 kiaušiniai
½ citrinos sultys
Žiupsnelis druskos
~2 puodeliai alyvuogių aliejaus*
2-3 ančiuvių filė
1 v.š. kaparėlių
1 maža skardinė tuno, konservuoto aliejuje
Papuošimui:
Citrinos skiltelių
Petražolių
Kaparėlių
  1. Į puodą, kuriame virsite mėsą, įpilkite vandens - geriau, kad jo būtų nelabai daug, tik tiek, kad vėliau, įdėjus mėsą, skystis vos ją apsemtų. Sudėkite svogūną, morkos ir saliero gabaliukus, prieskonius, įpilkite vyno. Užvirinkite, pavirkite apie 10-15 min., tuomet sudėkite mėsą. Kai vanduo vėl užvirs, patikrinkite, ar netrūksta druskos, sumažinkite ugnį iki pačios mažiausios ir virkite mėsą, kol ji bus minkšta. Tai gali užtrukti 1-2 val., priklausomai nuo mėsos ir puodo rūšies (aš viriau greitpuodyje, veršiena po 1 val. buvo minkštutėlė). Išvirusią mėsą palikite sultinyje, kad visiškai atvėstų (aš palikau visai nakčiai). 
  2. Kai mėsa atvės, išgriebkite ją iš sultinio, apsausinkite ir supjaustykite kuo plonesnėmis riekelėmis. Sultinį perkoškite ir atidėkite. 
  3. Pagaminkite padažą. Į gilų indą įmuškite gerai nuplautus ir nusausintus kiaušinius (ir trynius, ir baltymus), supilkite pusės citrinos sultis ir įberkite žiupsnelį druskos. Lengvai paplakite, kad viskas susimaišytų. Nuolat plakdami, labai plona srovele pilkite aliejų, kol padažas ims tirštėti (aš iš pradžių naudojau šluotelės formos antgalį, padažas buvo vientisas, bet apyskystis. Kai apie 1,5 puodelio aliejaus buvo sunaudota, pakeičiau antgalį į smulkintuvo (su peiliukais) - naudojant jį, padažas per kelias sekundes sutirštėjo). Į sutirštėjusį padažą sudėkite ančiuvius, kaparėlius ir tuną ir smulkinkite antgaliu su peiliukais, kol padažas bus vientisas. Patikrinkite, ar netrūksta druskos. Jeigu padažas labai tirštas, įplakite kelis šaukštus veršienos sultinio**, kad padažas būtų vidutinio tirštumo grietinės konsistencijos. 
  4. Serviravimo lėkštėje paskleiskite sluoksnelį padažo. Išdėliokite veršienos riekeles, kiekvieną sluoksnį patepdami padažu. Likusį padažą paskleiskite ant viršaus, kad visas mėsa būtų juo padengta (aš šiek tiek pasilikau, kad galėčiau panaudoti tiekdama). Veršieną su tuno padažu pridenkite maistine plėvele ir dėkite į šaldytuvą, kad mėsa pasimarinuotų. Laikykite 1-2 dienas arba ilgiau (iki 5 dienų). 
  5. Jeigu reikia, prieš tiekiant, ant mėsos užpilkite likusį padažą. Papuoškite kaparėliais, citrinos skiltelėmis ir petražolėmis. Prie veršienos pasiūlykite šviežios baltos duonos (mes rinkomės itališką duonelę su alyvuogėmis). Valgykite kaip šaltą užkandį arba lengvą antrąjį patiekalą.
* Padažui geriau rinktis pigesnį, lengvą alyvuogių aliejų - jeigu jis bus labai kokybiškas, tamsus, alyvuogių aitrumas, išryškėjantis plakant aliejų, gali apkartinti padažą.
** Likęs veršienos sultinys ypač tinka gardžiam risotto. Su juo išvirta sriuba irgi bus nuostabaus skonio.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

2016 m. liepos 7 d., ketvirtadienis

Šeivamedžio žiedų granita



Gal man tik taip atrodo, bet panašu, kad šeivamedžio žiedų sirupas Lietuvoje populiaresnis negu kada nors anksčiau. Ir ko gero nereikėtų tuo stebėtis: nesudėtingai išverdamas iš lengvai prieinamų ir nebrangių produktų, jis tampa nuostabios gaivos pagrindu. Tačiau gaiva, žinoma, - ne vienintelis sirupo panaudojimo būdas. Pavyzdžiui, stojus karščiams, iš šeivamedžio žiedų sirupo galima pasigaminti įvairiausių ledų. Šiandien įrašą paskyriau granitai, Lietuvoje nelabai populiariai, bet vertai dėmesio ledų rūšiai, kuri tampa ypač aktuali, kai oro temperatūra perkopia +30ºC. Nors šiuo metu nepakeliami karščiai mūsų nekamuoja, tačiau bet kada gali sugrįžti. Todėl šeivamedžio žiedų granita, prieš kelias savaites gelbėjusi mūsų šeimą, dabar iš mano archyvų keliauja pas jus. Na, jeigu kartais turėtumėte dideles šeivamedžio žiedų sirupo atsargas :) O jeigu neturite, papasakosiu, kaip šią granitą galima pasigaminti ir kitaip.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, granita - tai itališka ledų rūšis, bet kokios sultys ar sirupas, stipriai atskiestas vandeniu ir sušaldytas į didelius purius kristalus. Didelis vandens kiekis į ledų mišinį pilamas ne šiaip sau: cukrus trukdo stambiems kristalams susidaryti, paverčia mišinį apyskyste smulkučių kristalų koše, todėl norint išgauti teisingą granitos struktūrą, mišinys privalo būti vandeningas. Kaip tik dėl šios priežasties granita laikoma ne tik gaivia, bet ir "dietine" ledų rūšimi :) Kaip gaminti granitą, kad praskiestas sirupas ar sultys taptų puriais kristalais, o ne vientisu ledo luitu? Na, italai sugalvojo nesudėtingą, bet patikimą būdą, kaip tą padaryti: į šalčiui atsparų indą reikia supilti ledų mišinį, dėti jį į šaldymo kamerą ir gerą pusdienį periodiškai maišyti paprasčiausia šakute - tol, kol visas skystis taps biriais, "sausais" kristalais. Italai tvirtina, jog tai - vienintelis teisingas būdas granitai gaminti. Įvairūs mėginimai granitą paruošti moderniai - naudojant ledų gaminimo mašinėles, elektrinius smulkintuvus ir t.t. - nepasiteisino, nes jais neįmanoma išgauti didelių, kokybiškai granitai būdingų kristalų. Taigi, granitą gali pasigaminti bet kas, kas turi šaldytuvą, plastmasinę dėžutę, šakutę ir šiek tiek kantrybės :) 

Nuotrauka Kristinos

Kalbant konkrečiai apie šeivamedžio žiedų granitą, ji nepriklauso tradicinei Italijos virtuvei. Mat švieži šeivamedžio žiedai italų virtuvėje naudojami ribotai. Jie geriau žinomi šiaurinėse šalies srityse, o piečiau, ko gero dėl per šilto klimato, jų pasitaiko retai. Atrodo, visoje Italijoje šeivamedžių granita laikoma pakankamai egzotišku desertu, ir dėl šviežių žiedų trūkumo ją kai kada tenka gaminti su Monin tipo sirupais. Naudoti Monin šeivamedžio žiedų sirupą galite ir jūs, bet iš savo patirties pasakysiu atvirai: jis net iš tolo nėra toks gaivus ir kvapnus, kaip gamintas namuose. Antra vertus, šeivamedžio žiedų granita mėgsta pasilepinti britai, airiai, švedai ir kiti šiauriečiai, t.y. gyventojai tų šalių, kuriose stipri šeivamedžio žiedų sirupo gaminimo tradicija. Granitos gaminimo būdą jie, žinoma, nusižiūrėjo iš italų, tačiau šeivamedžio žiedų granita vis tiek yra linkę girtis kaip savo nacionaliniu desertu. Bet aš manau, jog tiksliau būtų sakyti, jog tai šiuolaikinis, restoranų virtuvėje atsiradęs skanėstas. Pavyzdžiui, aš pirmą kartą su šiais ledais susidūriau čia, skaitydama apie Švedijai priklausančios Gotlando salos kulinarinį paveldą, kurį pristatė restoranų šefai. Tiesa, skandinavai mėgsta į granitą pilti balto vyno ir netgi šampano. Naudoti pastarąjį, mano nuomone, yra bereikalingas išlaidavimas, nes tikras šampanas - pernelyg brangus ir taurus gėrimas, kad būtų pilamas į sirupo ir vandens mišinį. Nė kiek ne prastesnė granita išeina ir tuomet, kai jai naudojamas paprastas baltas vynas (netgi išsikvėpęs - taupumas nėra yda :), kurį galima į mišinį įmaišyti ne tik šaldant ledus, bet ir juos patiekiant, t.y. užpilant ant jau pagamintos granitos. Toks būdas pasiteisina tada, jeigu granitą valgo ir vaikai (taip pat vairuotojai, vaistus vartojantys žmonės ir pan.). Jiems galima užpilti ne alkoholio, o, tarkime, braškių sirupo ir uždėti braškių gabaliukų. Kai kada šeivamedžio žiedų ganita patiekiama ją sluoksniuojant su plikytu kremu, plakta grietinėle, tirštais vaisių kompotais ir pan. - viskas priklauso tik nuo jūsų fantazijos.

Dar vienas patarimas tiems, kurie norėtų pasigaminti šeivamedžio žiedų granitos, tačiau neturi namuose gaminto šeivamedžio žiedų sirupo atsargų. Kaip jau minėjau, Monin ir Monin tipo sirupai, labai saldūs ir aromatizuoti įvairiais dirbtiniais kvapais, man nelabai patinka. Tačiau švieži ir šiek tiek apvytinti/ padžiovinti žiedai puikiai tiks šeivamedžio žiedų arbatai, kurią pasaldinus ir parūgštinus citrina, išeis geras granitos pagrindas. Jeigu patys nespėjote prisirinkti ir prisidžiovinti šeivamedžio žiedų, žinokite, kad juos parduoda Lietuvos vaistinės: gražiai išdžiovinti ir į popierines dėžutes išpilstyti šeivamedžio žiedai kuo puikiausia tiks ne tik peršalimo ligoms gydyti, bet ir šiai itin gaiviai granitai gaminti. 

Nuotrauka Kristinos



Šeivamedžio žiedų granita

Ingredientai: (maždaug 1 l ledų)

300 ml naminio šeivamedžio žiedų sirupo (receptas čia) **
700 ml paprasto mineralinio arba virinto atšaldyto vandens (naudokite 800 ml, jei nepilsite vyno)
Nebūtinai: 100 ml balto vyno (tinka bet koks: sausas, saldus, putojantis) 
  1. Šalčiui atspariame inde sumaišykite šeivamedžio žiedų sirupą ir vandenį, jeigu norite, įpilkite vyno. Indą sandariai uždenkite ir dėkite į šaldymo kamerą. 
  2. Maždaug po 2 val patikrinkite: ties indo kraštais turėtų imti formuotis ledas. Šakute jį atskirkite nuo indo kraštų ir stumkite į indo vidurį. Indą vėl dėkite į kamerą. Maišykite kas 40 min. - 1 val., kaskart susidariusį ledą nustumdami į indo centrą. 
  3. Kai visas skystis sustings į ledo kristalus, juos dar kartą gerai išpurenkite, trumpai pašaldykite ir sudėkite į stiklinius serviravimo indus arba taures. Jeigu neketinate granitos patiekti tuojau pat, palikite ją šaldiklyje. Granita sukietės, todėl kai norėsite patiekti, išimkite, palikite apie 15 min. kambario temperatūroje, suminkštėjusią išpurenkite, vėl trumpai pašaldykite, tuomet tiekite. 
  4. Tiekdami granitą, ant jos galite užpilti truputį balto vyno (jeigu nenaudojote gamindami), įvairių sirupų, uždėti šviežių uogų, sluoksniuoti su kremu ir pan. Granitą galima patiekti ir pačią vieną. Itališka tradicija - prie granitos patiekti šviežią bandelę: toks derinys esą tinka tvankios dienos pusryčiams :)
* Šeivamedžio žiedų granita itališkai vadinama granita al sambuco, angliškai - elderflower granita (elderflower granité), švediškai - fläderblomsgranité ir t.t.
** Jeigu naudosite raudoną šeivamedžio žiedų sirupą (kaip jį pagaminti, žr. nuorodoje), pagaminsite rožinę šeivamedžio žiedų granitą; ją galima patiekti pačią vieną arba sluoksniuoti su balta šeivamedžio žiedų granita - desertas bus efektingesnis. Jeigu neturite naminio šeivamedžio žiedų sirupo, iš 800 ml vandens išvirkite gana stiprią šeivamedžio žiedų arbatą (užplikinkite 8 apvytintus/ sudžiovintus šeivamedžio žiedynus arba apie 4 v.š. džiovintų šeivamedžio žiedų), ją perkoškite, atvėsinkite, pasaldinkite ir parūgštinkite pagal skonį - greičiausia prireiks maždaug 1 puodelio (250 ml) cukraus ir iš pusės citrinos išspaustų bei perkoštų sulčių. Jeigu norite, į skystį įpilkite maždaug 100 ml vyno. Toliau gaminkite kaip nurodyta 2-4 punktuose.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.