2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Silkė su cinamonu



Viena labai sena rytietiška filosofinė sistema tvirtina, kad visi žemiško pasaulio elementai, įskaitant maisto produktus, gali būti priskirti kažkuriai iš penkių stichijų - medžio, ugnies, žemės, metalo arba vandens. Tai štai, cinamonas, anot šios teorijos, yra pavaldus metalui, be to, turi vieną unikalią savybę: padeda ištverti vienatvę. Esą jeigu jūsų širdį sužeidė išsiskyrimas, arba niekaip nesiseka sutikti savo gyvenimo meilės, arba dėl kitų priežasčių jaučiatės vienišas, nereikalingas ir nesuprastas - cinamonas jus turėtų nuraminti, paguosti ir suteikti jėgų eiti pirmyn.

Keista. Mano gyvenime vienatvės buvo ne per daugiausia: aš augau didelėje darnioje šeimoje, jauna sukūriau savąją, mane visuomet supo nemažas būrys draugų ir pažįstamų. Bet cinamoną aš labai mėgstu! Nesvarbu, ar tai būtų cinamoniniai sausainiai, ar cinamonu gardinta ryžių košė, ar kokios bandelės su cinamono įdaru. O štai neseniai, paėmusi į rankas Birutės Rutkauskienės knygelę Mūsų valgiai (1971), apie kurią rašiau pristatinėdama apelsinų drebučius, aptikau silkės su cinamonu receptą. Didelio netikėtumo nebuvo - vaikystėje mama gamindavo šį patiekalą. Bet, bėgant laikus, jis kažkodėl užsimiršo, ir jau daug metų nebuvau valgiusi šio užkandžio.

Nuotrauka Kristinos

Žinoma, silkę su cinamonu aš pagaminau. Nedidelį jos indelį nuvežiau lauktuvių mamai, ir ši apsidžiaugė, lyg sutikusi daug metų nematytą pažįstamą :) Supratau, kad šią žiemą silkę su cinamonu gaminsime ir vėl. Tai iš tiesų senas geras receptas, turintis daug privalumų. Pirmiausia, ši silkė marinuojama mažiausia dvi dienas. Taigi, ją galima paruošti gerokai prieš šventes arba savaitgalį, prieš sunkią darbo savaitę, ir valgyti tuomet, kai ruošti vakarienės nelabai yra kada. Antra, vilioja puiki silkės marinato sudėtis: aliejus (tradiciškai būdavo naudojamas saulėgrąžų) maišomas ne su actu, o su citrinos sultimis. Toks marinatas žymiai švelnesnis, sveikesnis ir kvapnesnis negu gaminamas su actu. Aš siūlyčiau juo užpilti riebią, nelabai švelnią, bet ir nelabai sūrią silkę. Mano manymu, jeigu silkė labai švelni, ją geriau skanauti nemarinuotą (pavyzdžiui, paruoštą su obuoliais), o jeigu ji gerokai per sūri, pamarinuoti stipresniame marinate (kaip ruošiant stiklapūčio silkę). Vidutiniškai sūri silkė čia bus pats tas - svogūnai ir citrinos sulčių rūgštis ją sušvelnins, o cinamonas ir cukrus subalansuos skonius.

Esu girdėjusi nuomonių, kad silkė su cinamonu, o juo labiau su cukrumi - tai kažkokia nesąmonė. Netiesa. Cinamonas pats savaime nėra saldus prieskonis, jis tik suteikia patiekalams malonų, šiltą kvapą. Na o saikingas kiekis cukraus, susimaišęs su citrinos sultimis ir silkių sūrumu, sukuria kuo puikiausią saldžiarūgštį marinatą. O juk žuvys su saldžiarūgščiais garnyrais mums gana įprastos, ar ne? Tiesa, ir cukrus, ir cinamonas, kuris, šiaip ar taip, yra rytietiškas prieskonis, man kelia asociacijas su žydų virtuve. Bet įrodymų, jog taip ir yra, aš neturiu. Kiek susidūriau, lietuviai silke žydiškai vadina tik foršmaką. Taigi, gal silkė su cinamonu ir neturi nieko bendra su žydais. O gal ir turi :)

Silkė marinate. Nuotrauka Kristinos

Paruošti silkę su cinamonu labai lengva. Bene vienintelis keblumas, su kuriuo susidūriau - paversti vienai porcijai numatytų ingredientų gramus į suprantamesnius matus. Autorė siūlo šį patiekalą vienam asmeniui gaminti iš tokių produktų: 80 g nevalytos / 40 g valytos silkės, 1 g cinamono, 20 g svogūnų, 10 g aliejaus, 5 g citrinos, 4 g cukraus, 0,1 g pipirų. Nieko aš nesvėriau, viską "iš akies" surašiau vienetais bei šaukštais, ir buvo liuks. Bet jeigu jums norisi tikslumo, tai pirmyn :)

Dar vienas klausimas - tai tinkamas šio užkandžio patiekimas. Mat silkės gabaliukai į stiklainį ar kokį kitą indą dedami eilėmis su svogūnais, kiekvieną sluoksnį apibarstant maltais pipirais, cukrumi ir cinamonu, o pabaigoje viskas užpilama citrinos sulčių ir aliejaus mišiniu. Kai silkė išsimarinuoja, ją lyg ir reikėtų perdėti į serviravimo indą, bet patiekalas atrodo šiaip sau - kažkokia betvarkė gelsvai rusvame skystyje. Taigi, aš silkės gabaliukus išrikiavau vienoje silkinės pusėje, marinuotus svogūnus sudėjau į kitą pusę, užpyliau kelis šaukštus marinato, galiausia viską papuošiau citrinos griežinėliais, smulkintomis petražolėmis ir papildomu žiupsneliu cinamono. Nežinau, ar tai tradiciška, bet nieko geresnio nesugalvojau. Mamos nuomone, viską galima tiesiog išversti į dubenį ir patiekti kaip savotiškas salotas. Hmmm... o kaip manote jūs? Gal turite šiame reikale patirties? Kaip ten bebūtų, šitaip paruošta silkė tikrai gardi. Kas neragavote, paragaukite, o kas kadaise ragavo, bet, kaip ir mes, šį patiekalą buvo užmiršę, vėl jį prisiminkite. Žinote, klasika visuomet lieka klasika. Skanaus!

Nuotrauka Kristinos



Silkė su cinamonu

Ingredientai (4-6 porcijoms)

2 riebios silkės su galvomis
2 vidutinio dydžio svogūnai
2 v.š. cukraus
2 a.š. cinamono
½ a.š. grūstų juodųjų pipirų
1 citrinos sultys
~ 200 ml aliejaus (geriausia - saulėgrąžų)

  1. Silkes nuvalykite, išrinkite kaulus ir supjaustykite nedideliais gabaliukais. Svogūnus supjaustykite šiaudeliais arba plonais pusžiedžiais. Nedideliame indelyje sumaišykite cukrų, cinamoną ir pipirus.
  2. Stiklainyje arba kitokiame stikliniame ar moliniame inde (aš naudojau stiklinę maistui skirtą, sandariai uždaromą dėžutę) sluoksniuokite silkę ir svogūnus, silkę kaskart pabarstydami cukraus, cinamono ir pipirų mišiniu. Geriausia, kad pirmoji ir paskutinioji eilė būtų svogūnų. 
  3. Citrinos sultis sumaišykite su aliejumi* ir užpilkite ant susluoksniuotos su svogūnais silkės. 
  4. Indą uždarykite, dėkite į šaldytuvą ir silkę marinuokite bent 2 dienas arba ilgiau - ji bus tinkama valgyti net po savaitės. 
  5. Patiekdami silkę perdėkite į silkines. Užkandį galite papuošti petražolėmis, krapais ir, jeigu norite, citrinos griežinėliais.
* Geriausia tai padaryti kokiame nors sandariai užsukamame stiklainyje: tuomet galėsite, supylę aliejų su citrinos sultis, jį užsukti ir suplakti marinatą. Jeigu aliejų ir citrinos sultis tiesiog sumaišysite dubenėlyje, sultys nusės į apačią, o aliejus iškils į viršų, todėl apatiniai silkių gabaliukai bus kur kas rūgštesni negu viršutiniai. Tačiau, net jeigu marinatą gerai suplaksite, su laiku citrinos sultys ir aliejus vis tiek linkę susisluoksniuoti, todėl marinuojamą silkę nepakenktų retkarčiais pamaišyti, arba, jeigu indas itin sandarus, apversti jį "aukštyn kojomis", kad viršutiniai sluoksniai taptų apatiniais ir atvirkščiai.

Nuotrauka Kristinos


Receptų šaltiniai:
Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971, p. 25.
Dalios, rašančios tinkalaraštį Gera virtuvė, įrašas apie marinuotą silkę su cinamonu (ypač pravers tiems, kuriems reikia patarimo, kaip nudoroti silkes su galvomis). 

4 komentarai:

  1. Mes nuolat darom silke su cinamonu, tik marinatas is vandens, acto, cukraus ir siek tiek aliejaus. Kartais dar idedu pora gavazdikeliu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sandra, ačiū, kad pasidalinote savo šeimos receptu! Kai pagalvoji, iš tikrųjų viskas dėsninga: sovietmečiu nebuvo taip jau paprasta nusipirkti citrinų, todėl žmonės jas keisdavo prieinamesniais produktai: actu, citrinos rūgštimi ir pan. Kiekvienas patiekalo variantas būdavo ištobulinamas, o kuris prigydavo ir tapdavo tradicija gimtuose namuose, turbūt labiausia priklausydavo nuo mamos ar močiutės. Bet ir šiais laikais gerai žinoti keletą būdų tam pačiam patiekalui paruošti: kartais paskutinę akimirką apsižiūri, kad po ranka nėra vieno ar kito ingrediento, o kitas variantas siūlo gerą pakaitalą, kartais receptą iškart sėkmingiau pritaikai savo skoniui ir t.t. Žodžiu, visuomet smagu ir naudinga sužinoti daugiau :)

      Panaikinti
  2. Kristina, kažkada silkė su cinamonu man buvo absoliuti skonio nesąmonė. Šiandien cinamoną dedu visur: į trokinius, į kepsnius, žuvį, silkę. Pamačiusi Tavo receptą, nulėkiau į parduotuvę, nusipirkau silkę ir pasidariau pagal Tavo receptą. Skanumėlis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Odeta, labai smagu girdėti šią istoriją :) Džiaugiuosi, kad silkę su cinamonu jūsų šeima įvertimo teigiamai, ačiū, kad išbandei! Aš pati cinamoną ir kitus "saldžius" prieskonius ėmiau visai kitaip vertinti tada, kai atradau rytietiškus plovus ir troškinius. Pasirodė, kad ne tik į pyragus jie tinkami, nors atsimenu, kai buvau paauglė, tai silkė su cinamonu man irgi neskambėjo viliojančiai, žymiai geriau būdavo silkė su džiovintais grybais. Bet eina laikas, keičiasi skonis, ir negaliu sakyti, kad dėl to liūdėčiau :)

      Panaikinti