2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis



Jeigu mano močiutės Bronės gyvenimą reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtų darbas. Nuo aušros iki sutemos ji lenkė nugarą kolūkyje už varganas kapeikas (tiesiogine to žodžio prasme), prieš aušrą, patamsiais ir šventadieniais triūsė savo ūkyje, be to, kasdien stengėsi būti gera mama keturiems vaikams. Nenuostabu, kad patiekalai, kurie į mūsų šeimą atkeliavo iš mamos gimtinės, itin paprasti. Mat močiutei nelikdavo nei jėgų, nei laiko lepinti namiškius įmantresniais skanumynais. Jeigu juos kas nors retkarčiais ir gamino, tai ne močiutė, o mano prosenelė Antanina arba teta Sofija - netekėjusi močiutės sesuo. Jos gyveno po vienu stogu su mano seneliais ir stengėsi su jais pagal išgales dalintis niekad nepabaigiamais darbais.

Virtuvė ir dabar nėra močiutės mėgstamiausia vieta. Tačiau juodųjų ridikų salotas - jos silpnybė. Nors jau įkopusi į devintą dešimtį, juodųjų ridikų ji vis dar užsiaugina pati. Mažas tas močiutės daržiukas, bet rudenį ji savo rankomis man jų prirovė tarusi: Pasdaryk gi, vaiki, ir valgyk, sveiku ir teip gardu! Tokiais atvejais su močiute geriau nesiginčyti ir nepasakoti, kad pati daug ko užsiauginu, o prie pat mano namų yra visai neprasta daržovių parduotuvėlė. Aš žinau, kad tokiu būdu močiutė parodo savo meilę ir rūpestį, ir labai džiaugiuosi, vis dar galėdama patirti tą artimo ryšio jausmą. Dabar, kai prosenelė ir senelis jau iškeliavo Anapus, mamos gimtinėje liko tik močiutė ir teta Sofija. Visą gyvenimą nugyvenusios žmonių pilnoje gryčioje, jos pastebimai atkunta, apsilankius vaikams ir anūkams, tad būtų bedieviška jas įskaudinti savo atsikalbinėjimais. Todėl jeigu močiutė prisako man gaminti juodųjų ridikų salotas, tai aš ir gaminu juodųjų ridikų salotas :)

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų juodųjų ridikų salotas aš pamėgau dar vaikystėje, kai žiemomis jas gamindavo mano mama. Tai dabar mes galvojame, kad žiemą, norėdami maitintis sveikai, neišsiverstume be čija sėklų, bolivinių balandų ir goji uogų, o anais laikais žmonės turėjo vietinio supermaisto išteklių: medaus, spanguolių, obuolių, raugintų kopūstų, česnakų, sėmenų ir t.t. Žinoma, aš nesiūlau atsisakyti atvežtinių produktų (ir pati jų neatsisakau), bet retkarčiais prisiminti senąją lietuvišką klasiką - irgi ne pro šalį. Valgomi kasdien, senoviniai patiekalai ko gero greitai įkyrėtų, bet patiekti kartą ar du per sezoną, tampa kone egzotika. Labai paprasti, bet gero skonio, jie tikrai praturtins šiuolaikinį valgiaraštį ir bus naudingi sveikatai. Na, o aš tuo tarpu papasakosiu, kaip juodųjų ridikų salotas gamina ištisos mano šeimos moterų kartos - gal ir jūs susigundysite.

Nuotrauka Kristinos

Lietuviškų patiekalų knygose yra pasiūlymų, kaip pagaminti juodųjų ridikų salotas, bet visi jie turi du trūkumus: nenurodo, kaip sumažinti ridikų aitrumą ir, mano galva, siūlo į salotas dėti per daug ingredientų. Taigi, iš savo šeimos patirties sakau - norint sumažinti ridikų aitrumą, reikia juos tarkuoti gana smulkiai, apibarstyti druska, o vėliau nupilti susidariusias aitrias sultis drauge su didžiąja druskos dalimi. Neįsivaizduoju, kodėl visose knygose šis momentas nutylimas ir praleidžiamas, nurodant, kad druska reikalinga tik ridikams suminkštinti. Nieko panašaus. Jeigu pasūdytų ridikų nenusunksite, salotos ne tik bus aitrios, bet ir pavandenijusios, mat tų sulčių susidaro pakankamai daug. Ir atvirkščiai - nupylus aitrių sulčių perteklių, ridikų sūrumas ir aitrumas būna švelnus, bet pakankamas (aš jų papildomai nesūdau ir niekada nededu pipirų), o tirštumas toks, kad, įdėjus grietinės, salotos tampa kreminės, o ne pavandenijusios.

Antroji rašytinių receptų manija - į salotas pridėti visko, ko reikia ir ko nereikia: svogūnų, morkų, salierų, obuolių ir pan. Tačiau, mano manymu, pačios geriausios juodųjų ridikų salotos yra tos, į kurias, be druskos ir grietinės (tikros, nenuriebintos, ir jau tikrai ne "grietinės produkto"), daugiau nieko nepridėta. Pakankamai aiškaus ir intensyvaus skonio, kreminės, gražios baltos spalvos, jos gali tapti puikiu žieminiu garnyru arba vegetarišku patiekalu. Mūsų šeimoje šios salotos visuomet valgomos tiktai su karštomis bulvėmis, kaip lengvas pavakarių ar vakarienės patiekalas. Bus labai skanu ir autentiška, jeigu nedideles bulves išvirsite su lupenomis. Panašus skonis ir garuose virtų bulvių; prieš virdami, jas galite supjaustyti skiltelėmis, o išvirę lengvai pasūdyti ir pabarstyti žalumynais - patiekalas atrodys gaiviau ir netgi šventiškiau. Kas dar? Neapsiriksite, iš anksto apsirūpinę kefyru ar pasukomis, nes, kaip jau supratote, joks vynas čia tikrai netiks :)

Nuotrauka Kristinos



Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 didelis juodasis ridikas
~ ½ a.š. rupios druskos
4-6 v.š. grietinės (geriau riebios, kaimiškos arba 40% "Dvaro")
Nebūtinai: krapų ir/ar laiškinių česnakų (papuošti)
Virtų bulvių (patiekiant)
  1. Juodąjį ridiką nuplaukite, nusausinkite ir padalinkite į 4 dalis. Nuo kiekvienos dalies aštriu peiliu nupjaukite juodą žievę. Ridiką sutarkuokite morkoms skirta (t.y. smulkesne negu burokine) tarka.
  2. Ridikų tarkius apibarstykite druska ir išmaišykite - stipriai trinti nereikia, jeigu ridikai sutarkuoti smulkiai, juos druska suminkštins ir be papildomo grūdimo. Palikite pastovėti apie 20 min., tuomet švelniai nuspauskite ir nupilkite susidariusias aitrias sultis. 
  3. Į ridikų tarkius dėkite grietinę ir išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Salotas sudėkite į dubenį ir, jeigu norite, papuoškite krapais ir/ar laiškiais česnakais. 
  4. Šias salotas galima valgyti kaip garnyrą (tarkime, su virta ir griežinėliais supjaustyta mėsa), tačiau mūsų šeimoje jos visuomet valgomos tik su bulvėmis, kaip vegetariškas patiekalas. Gardžiausia būna, jeigu bulvės išverdamos su lupenomis arba garuose (šįkart aš viriau garuose).

Recepto šaltinis: močiutė Bronė ir mano mama.

11 komentarų:

  1. Dievinu Jusu pasakojimus. Tokias pat salotas as irgi atsimenu is vaikystes. Jas gamindavo taipogi ir mano moxiute.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dange, ačiū, visuomet gera girdėti tokius žodžius! Ropinės daržovės šiais laikais ne per daug populiarios, ir kartais man atrodo: negi mūsų šeima vienintelė, kuri jas mėgsta? Smagu žinoti, kad ne :) Bet jei šių salotų seniai nevalgėte, būtinai pasigaminkite: geri produktai plius šilti atsiminimai - ir jaukumas garantuotas :)

      Panaikinti
  2. Kristina, fantastika! Šias salotas darydavo mano tėtis, atrodo virtuvėje sukiodavosi mama, bet šias salotas darydavo būtent tėtis. Tiks smukiai prikapodavo paprastų svogūnų. Laaabai skanu!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Odeta, man taip smagu, kad šis receptas sugrąžino Tau gerus atsiminimus apie gimtuosius namus. Labai įdomus dalykas, kad šias salotas ruošdavo tėtis. Viena mano draugė irgi pasakojo panašią istoriją. Ji aiškino, kad tai buvo vyriškas darbas būtent todėl, kad sutarkuotas daržoves reikėdavo stipriai sukratyti tarp dviejų lėkščių - suminkštinti. Bet mūsų šeimos moterys, panašu, iš vyrų daug pagalbos nesitikėdavo, todėl ridikus tiesiog smulkiau sutarkuodavo, kad nereikėtų nieko kratyti, purtyti ar kitaip demonstruoti savo fizinę jėgą :) Tačiau kaip tos salotos bebūtų ruošiamos, su vienu dalyku visiškai sutinku - labai skanu!

      Panaikinti
  3. Net susimasciau, ar juodasis ridikas tai tas vadinamas zieminis ridikas? https://www.nojus.lt/darzoviu-seklos/ridikeliai net nematau ju pirkti parduotuvese. Turbut turgeliuose reikia ieskoti. Tikrai pamirstas. Vaikysteje mama gaminavo tokias salotas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, taip, juodasis ridikas dar vadinamas žieminiu, taigi, čia ta pati daržovė. Prekybos centruose atkreipkite dėmesį į apatines daržovių lentynas - tikrai ne vieną kartą esu mačiusi ten ir juodųjų ridikų, ypač vėlyvą rudenį. Bėda, kad ridikai neišvaizdūs, todėl, specialiai neieškodami, žmonės jų tiesiog nepastebi. Ūkininkų turgeliuose jų irgi būna; jeigu gyvenate Kaune, beveik 100 proc. jog ridikų rasite bazėse, daržovių sandėlyje. O šiaip juodieji ridikai - ne tik nostalgiška, bet ir kupina netikėtumų daržovė. Pavyzdžiui, aš turiu seną žydišką receptą, pagal kurį iš juodųjų ridikų galima net uogienę išsivirti! Taip kad nauja - tai pamiršta sena, o ridikai anksčiau ar vėliau turėtų išgyventi renesansą ir grįžti ant mūsų stalų.

      Panaikinti
  4. Didelis ačiū už šį receptą ir gražų jūsų šeimos pasakojimą.
    Aš žinojau kad juodieji ridikai yra super daržovė kuri dar turi atrasti savo vietą populiarų žurnalų puslapiuose.
    Taigi užsiauginau juodųjų ridiku kaip vaistines daržoves. Užaugo daug dideliausių ridikų tai galvoju kaip gi būtų galima juos pasigaminti, kad sunaudoti mano derlių. Man patiko šis paprastas receptas kurį lengva pagaminti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, ačiū Jums, kad čia apsilankote, skaitote ir gaminate - visuomet malonu girdėti, jog receptas buvo naudingas! Pačių užauginti ridikai, žinoma, patys pačiausi ir geriausi. Aš ne per seniausia vėl parsivežiau jų iš močiutės, ir ta proga netgi paruošiau dar vieną įrašą, kurį netrukus ketinu pabaigti ir artimiausiomis dienomis paskelbti. Tad jeigu turite gausias šių daržovių atsargas, kviečiu užsukti! Dabar tik išduosiu, jog receptą įkvėpė Estijos virtuvė :)

      Panaikinti
  5. ISBANDYSIU,nors skoni pamenu dar is vaikystes.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, malonu žinoti, jog yra žmonių, kuriems mano įrašai sugrąžina gerus prisiminimus ir įkvepia norą gaminti! Tiesą sakant, kuo toliau, tuo dažniau įsitikinu, jog su patiekalais yra šiek tiek panaši situacija kaip su mada: nauja - tai pamiršta sena. Dažniausia tokie ekskursai į praeitį suteikia ypatingo jaukumo ir net šventiškumo. To Jums ir linkiu, ir ačiū, kad parašėte!

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.