2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis



Jeigu mano močiutės Bronės gyvenimą reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtų darbas. Nuo aušros iki sutemos ji lenkė nugarą kolūkyje už varganas kapeikas (tiesiogine to žodžio prasme), prieš aušrą, patamsiais ir šventadieniais triūsė savo ūkyje, be to, kasdien stengėsi būti gera mama keturiems vaikams. Nenuostabu, kad patiekalai, kurie į mūsų šeimą atkeliavo iš mamos gimtinės, itin paprasti. Mat močiutei nelikdavo nei jėgų, nei laiko lepinti namiškius įmantresniais skanumynais. Jeigu juos kas nors retkarčiais ir gamino, tai ne močiutė, o mano prosenelė Antanina arba teta Sofija - netekėjusi močiutės sesuo. Jos gyveno po vienu stogu su mano seneliais ir stengėsi su jais pagal išgales dalintis niekad nepabaigiamais darbais.

Virtuvė ir dabar nėra močiutės mėgstamiausia vieta. Tačiau juodųjų ridikų salotas - jos silpnybė. Nors jau įkopusi į devintą dešimtį, juodųjų ridikų ji vis dar užsiaugina pati. Mažas tas močiutės daržiukas, bet rudenį ji savo rankomis man jų prirovė tarusi: Pasdaryk gi, vaiki, ir valgyk, sveiku ir teip gardu! Tokiais atvejais su močiute geriau nesiginčyti ir nepasakoti, kad pati daug ko užsiauginu, o prie pat mano namų yra visai neprasta daržovių parduotuvėlė. Aš žinau, kad tokiu būdu močiutė parodo savo meilę ir rūpestį, ir labai džiaugiuosi, vis dar galėdama patirti tą artimo ryšio jausmą. Dabar, kai prosenelė ir senelis jau iškeliavo Anapus, mamos gimtinėje liko tik močiutė ir teta Sofija. Visą gyvenimą nugyvenusios žmonių pilnoje gryčioje, jos pastebimai atkunta, apsilankius vaikams ir anūkams, tad būtų bedieviška jas įskaudinti savo atsikalbinėjimais. Todėl jeigu močiutė prisako man gaminti juodųjų ridikų salotas, tai aš ir gaminu juodųjų ridikų salotas :)

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų juodųjų ridikų salotas aš pamėgau dar vaikystėje, kai žiemomis jas gamindavo mano mama. Tai dabar mes galvojame, kad žiemą, norėdami maitintis sveikai, neišsiverstume be čija sėklų, bolivinių balandų ir goji uogų, o anais laikais žmonės turėjo vietinio supermaisto išteklių: medaus, spanguolių, obuolių, raugintų kopūstų, česnakų, sėmenų ir t.t. Žinoma, aš nesiūlau atsisakyti atvežtinių produktų (ir pati jų neatsisakau), bet retkarčiais prisiminti senąją lietuvišką klasiką - irgi ne pro šalį. Valgomi kasdien, senoviniai patiekalai ko gero greitai įkyrėtų, bet patiekti kartą ar du per sezoną, tampa kone egzotika. Labai paprasti, bet gero skonio, jie tikrai praturtins šiuolaikinį valgiaraštį ir bus naudingi sveikatai. Na, o aš tuo tarpu papasakosiu, kaip juodųjų ridikų salotas gamina ištisos mano šeimos moterų kartos - gal ir jūs susigundysite.

Nuotrauka Kristinos

Lietuviškų patiekalų knygose yra pasiūlymų, kaip pagaminti juodųjų ridikų salotas, bet visi jie turi du trūkumus: nenurodo, kaip sumažinti ridikų aitrumą ir, mano galva, siūlo į salotas dėti per daug ingredientų. Taigi, iš savo šeimos patirties sakau - norint sumažinti ridikų aitrumą, reikia juos tarkuoti gana smulkiai, apibarstyti druska, o vėliau nupilti susidariusias aitrias sultis drauge su didžiąja druskos dalimi. Neįsivaizduoju, kodėl visose knygose šis momentas nutylimas ir praleidžiamas, nurodant, kad druska reikalinga tik ridikams suminkštinti. Nieko panašaus. Jeigu pasūdytų ridikų nenusunksite, salotos ne tik bus aitrios, bet ir pavandenijusios, mat tų sulčių susidaro pakankamai daug. Ir atvirkščiai - nupylus aitrių sulčių perteklių, ridikų sūrumas ir aitrumas būna švelnus, bet pakankamas (aš jų papildomai nesūdau ir niekada nededu pipirų), o tirštumas toks, kad, įdėjus grietinės, salotos tampa kreminės, o ne pavandenijusios.

Antroji rašytinių receptų manija - į salotas pridėti visko, ko reikia ir ko nereikia: svogūnų, morkų, salierų, obuolių ir pan. Tačiau, mano manymu, pačios geriausios juodųjų ridikų salotos yra tos, į kurias, be druskos ir grietinės (tikros, nenuriebintos, ir jau tikrai ne "grietinės produkto"), daugiau nieko nepridėta. Pakankamai aiškaus ir intensyvaus skonio, kreminės, gražios baltos spalvos, jos gali tapti puikiu žieminiu garnyru arba vegetarišku patiekalu. Mūsų šeimoje šios salotos visuomet valgomos tiktai su karštomis bulvėmis, kaip lengvas pavakarių ar vakarienės patiekalas. Bus labai skanu ir autentiška, jeigu nedideles bulves išvirsite su lupenomis. Panašus skonis ir garuose virtų bulvių; prieš virdami, jas galite supjaustyti skiltelėmis, o išvirę lengvai pasūdyti ir pabarstyti žalumynais - patiekalas atrodys gaiviau ir netgi šventiškiau. Kas dar? Neapsiriksite, iš anksto apsirūpinę kefyru ar pasukomis, nes, kaip jau supratote, joks vynas čia tikrai netiks :)

Nuotrauka Kristinos



Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 didelis juodasis ridikas
~ ½ a.š. rupios druskos
4-6 v.š. grietinės (geriau riebios, kaimiškos arba 40% "Dvaro")
Nebūtinai: krapų ir/ar laiškinių česnakų (papuošti)
Virtų bulvių (patiekiant)
  1. Juodąjį ridiką nuplaukite, nusausinkite ir padalinkite į 4 dalis. Nuo kiekvienos dalies aštriu peiliu nupjaukite juodą žievę. Ridiką sutarkuokite morkoms skirta (t.y. smulkesne negu burokine) tarka.
  2. Ridikų tarkius apibarstykite druska ir išmaišykite - stipriai trinti nereikia, jeigu ridikai sutarkuoti smulkiai, juos druska suminkštins ir be papildomo grūdimo. Palikite pastovėti apie 20 min., tuomet švelniai nuspauskite ir nupilkite susidariusias aitrias sultis. 
  3. Į ridikų tarkius dėkite grietinę ir išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Salotas sudėkite į dubenį ir, jeigu norite, papuoškite krapais ir/ar laiškiais česnakais. 
  4. Šias salotas galima valgyti kaip garnyrą (tarkime, su virta ir griežinėliais supjaustyta mėsa), tačiau mūsų šeimoje jos visuomet valgomos tik su bulvėmis, kaip vegetariškas patiekalas. Gardžiausia būna, jeigu bulvės išverdamos su lupenomis arba garuose (šįkart aš viriau garuose).

Recepto šaltinis: močiutė Bronė ir mano mama.

4 komentarai:

  1. Dievinu Jusu pasakojimus. Tokias pat salotas as irgi atsimenu is vaikystes. Jas gamindavo taipogi ir mano moxiute.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dange, ačiū, visuomet gera girdėti tokius žodžius! Ropinės daržovės šiais laikais ne per daug populiarios, ir kartais man atrodo: negi mūsų šeima vienintelė, kuri jas mėgsta? Smagu žinoti, kad ne :) Bet jei šių salotų seniai nevalgėte, būtinai pasigaminkite: geri produktai plius šilti atsiminimai - ir jaukumas garantuotas :)

      Panaikinti
  2. Kristina, fantastika! Šias salotas darydavo mano tėtis, atrodo virtuvėje sukiodavosi mama, bet šias salotas darydavo būtent tėtis. Tiks smukiai prikapodavo paprastų svogūnų. Laaabai skanu!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Odeta, man taip smagu, kad šis receptas sugrąžino Tau gerus atsiminimus apie gimtuosius namus. Labai įdomus dalykas, kad šias salotas ruošdavo tėtis. Viena mano draugė irgi pasakojo panašią istoriją. Ji aiškino, kad tai buvo vyriškas darbas būtent todėl, kad sutarkuotas daržoves reikėdavo stipriai sukratyti tarp dviejų lėkščių - suminkštinti. Bet mūsų šeimos moterys, panašu, iš vyrų daug pagalbos nesitikėdavo, todėl ridikus tiesiog smulkiau sutarkuodavo, kad nereikėtų nieko kratyti, purtyti ar kitaip demonstruoti savo fizinę jėgą :) Tačiau kaip tos salotos bebūtų ruošiamos, su vienu dalyku visiškai sutinku - labai skanu!

      Panaikinti