2017 m. balandžio 30 d., sekmadienis

Pieno kisielius su kukurūzų dribsniais




Liūdesy, liūdesy, tu geltonas kaip antikos mitas.
Nejauku su tavim, be tavęs dar labiau nejauku,
kai blyški pilnatis tartum veidas juokingo Nikitos
vangiai slenka erdvėj virš skurdžių kukurūzų laukų (...)

Romas Raila, Grafomanija (1996, p. 66)


Pieno kisielius man iki šiol buvo tik teoriškai pažįstamas patiekalas, su kuriuo dažnai susidurdavau, vartydama kulinarines knygas. Mat mama virdavo tik spanguolių bei raudonųjų serbentų kisielių, o pieniško - niekuomet. Svečiuose, valgykloje ar kavinėje jo irgi neteko ragauti. O štai 1966 m. leidinyje Pienas ir pieniškas maistas (ją plačiau pristačiau įraše, skirtame kavos tinginiui), radau ištisą skyrių, skirtą pieno kisieliams. Pamaniau, jog pats laikas nuo teorijos pereiti prie praktikos, juo labiau, kad vienas recepto variantas ypač patraukė mano akį. Tai buvo Pieno kisielius su kukurūzų dribsniais.

Nuotrauka Kristinos

Pieno kisieliaus receptą aptikusi ne Lietuvos, o kokios kitos šalies kulinarijos knygoje, nebūčiau nustebusi. Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje pieno kisieliai irgi verdami; suomiai šį patiekalą netgi vadina šiaurietiška panna cotta. Daug didesnę nuostabą man kėlė kukurūzų dribsniai. Neatsimenu, kad vaikystėje juos būčiau kada nors valgiusi. Man visada atrodė, jog kukurūzų dribsniai - grynai vakarietiškas produktas, kurį mūsų šalies žmonės pamatė tik po to, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, ir į parduotuves plūstelėjo užsieninės prekės. Tačiau užteko valandėlę pasižvalgyti po internetą, kad suprasčiau jog buvau visiškai neteisi. Pasirodo, dar ankstyvajame sovietmetyje buvo susirūpinta kukurūzų dribsnių gamyba. Kukurūzų dribsniai Vakaruose buvo pradėti gaminti XIX a. pabaigoje, o pirmoji kukurūzų dribsnių linija, turėjusi aprūpinti šiuo produktu tarybinę liaudį, buvo atidaryta dar 1937 m. Nuo tada kukurūzų dribsnių gamybos apimtys Sovietų Sąjungoje nuolat augo. Didžiausias nuopelnas populiarinant kukurūzus, žinoma, teko Nikitai Chruščiovui, kuris paskelbė kukurūzus laukų karaliais ir nurodė jais užsėti milžiniškus dirbamos žemės plotus.

Kukurūzų dribsnių reklama iš 1956 m. žurnalo Огонек. Joje kukurūzų dribsnius raginama valgyti su pienu, grietine, kisieliumi, sultiniu, kava ir arbata. Foto iš čia.

Kukurūzų karaliavimas Sovietų Sąjungos laukuose buvo neilgas, bet įspūdingas. Maisto pramonė Chruščiovo valdymo laikotarpiu (1953-1964 m.) gamino ne tik konservuotus kukurūzus, bet ir kukurūzų lazdeles, spragintus kukurūzus (popkorną), kukurūzų dribsnius, kukurūzų saldumynus, kukurūzų duoną ir netgi kukurūzų dešrą bei kukurūzų šampaną! Vis dėlto daugelyje sovietinės imperijos regionų kukurūzai skurdo dėl jiems netinkančių klimatinių sąlygų. Šaliai iškilo bado grėsmė, 1964 m. Nikita Chruščiovas dėl to neteko savo posto, o didžiąją dalį laukų suskubta apsėti rugiais, kviečiais ir kitais šiaurinėse platumose nuo seno auginamais javais. Tiesa, kukurūzai ir toliau buvo auginami (pavyzdžiui, Ukrainoje, Moldovoje, Šiaurės Kaukaze), tik daug mažesniais mastais. Kai dėl eksperimentinių kukurūzų produktų, tai daugelio jų - kaip antai kukurūzų šampano ar kukurūzų šokolado - gamybą nuspręsta nutraukti. Tarp prigijusių ir išpopuliarėjusių gaminių pirmiausia reikėtų paminėti kukurūzų lazdeles, tačiau kukurūzų dribsniai irgi buvo ne paskutinėje vietoje. XX a. viduryje Sovietų Sąjungoje jie buvo netgi gana įkyriai peršami vartotojams, reklamas palydint devizu: Полезные и вкусные хлопья кукурузные! (liet. Naudingi ir skanūs kukurūzų dribsniai!).

Pieno kisielių itin patogu stingdyti silikoninėse formelėse. Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar anuomet visose Sovietų Sąjungos regionuose buvo vienodai lengva įsigyti kukurūzų gaminių. Lygiai taip negalėčiau pasakyti, ar jais būdavo prekiaujama tik didesnių miestų parduotuvėse, ar šios prekės keliaudavo į kiekvieną kaimo krautuvėlę ir nė iš tolo nepriklausė deficitų kategorijai. Mano tėvai kukurūzų dribsnių iš sovietmečio neatsimena, bet jeigu jūs ką nors apie tai girdėjote, pasidalinkite savo atsiminimais :) Tačiau faktas lieka faktu: sovietmečiu kukurūzų dribsniai buvo gaminami, tad žmonės, susiję su maisto pramone ir visuomeniniu maitinimu, XX a. 5-6 dešimtmetyje su jais iš tikrųjų susidurdavo. Vadinasi, 1966 m. leidinyje receptai su kukurūzų dribsniais visai neegzotiški, greičiau jau atvirkščiai - itin būdingi laikotarpiui, kai knyga buvo rašoma. Vėlyvuoju sovietmečiu, drastiškai sumažinus kukurūzų plotus, mažėjo ir galimybės įsigyti kukurūzų produktų.

Išsiaiškinus šį bei tą apie kukurūzus sovietmečiu, receptą išmėginti magėjo dar labiau. Pieno kisielių gaminau lygiai taip, kaip parašyta knygoje. Tiksliau, joje yra du kone vienodi receptai: vienas vadinasi Pieno kisielius, kur kisielių siūloma "paduoti su uogų sultimis", antrasis - Pieno kisielius su kukurūzų dribsniais, kuriame kisieliaus receptas identiškas (todėl rašoma "Pieno kisielių paruošti, kaip nurodyta aukščiau."), tikrai paduoti jį siūloma su kukurūzų dribsniais, apibarstytais miltiniu cukrumi. Taigi, aš abu šiuos receptus sujungiau: išvirtą kisielių supilsčiau į silikonines keksiukų formeles, nakčiai palikau šaldytuve, o iš ryto jį ragavome - kas su kukurūzų dribsniais, o kas su šaldytomis braškėmis. Beje, pieno kisielius, anot teorinės dalies, visuomet verdami labai tiršti ir atšaldomi formelėse.

Nuotrauka Kristinos

Žinote, tai buvo meilė nuo pirmo šaukštelio. Pieno kisieliaus skonis ir konsistencija pranoko mano lūkesčius: ne per daug saldus, kreminis, ne per skystas ir ne per kietas, jis puikiai derėjo ir su uogomis, ir su kukurūzų dribsniais. Kukurūzų dribsnai, užpilti pienu, pažįstami mums visiems, o štai pieno kisielius su kukurūzų dribsniais buvo sunkiai įsivaizduojamas. Bet, patikėkite, tai labai geras derinys, ypač jeigu jums patinka dribsnių traškumas. Vasarą, kai apstu šviežių uogų ir vaisių, šį patiekalą kaskart galima pagaminti vis kitaip. Aš labai nemėgstu nusižengti sezoniškumo principams, todėl šį kartą naudojau konservuotus mandarinus (pagal receptą nepriklausytų, bet jie čia labai tiko) ir šaldytas uogas, kurių atsargas stengiamės sunaudoti iki naujojo derliaus. Tai buvo paprasti, bet neįprasti pusryčiai, labai patikę visai šeimai. Turint galvoje, kad iš vakaro išvirti pieno kisielių man prireikė vos 10 minučių, manau, kad ateityje jį ruošiu dar ne kartą, ypač vasarą. To paties linkiu ir jums :)

Nuotrauka Kristinos


Pieno kisielius su kukurūzų dribsniais

Ingredientai: (išeis 1 l kisieliaus)

1 l pieno (aš naudojau riebų kaimišką)
100 g cukraus
60 g kukurūzų ar ryžių krakmolo
Vanilės (aš naudojau ½ a.š. vanilės ekstrakto)
Kukurūzų dribsnių (patiekiant)
Cukraus pudros (patiekiant)
Nebūtinai: mėgstamų vaisių ar uogų (patiekiant)
  1. Į storadugnį prikaistuvį supilkite apie 750 ml pieno ir suberkite cukrų. Kaitinkite, kol pradės virti.*
  2. Likusiame šaltame piene (maždaug 250 ml) išleiskite krakmolą; žiūrėkite, kad neliktų gumuliukų. 
  3. Į pradedantį virti pieną, nuolat maišydami, po truputį supilkite piene išleistą krakmolą. Ant mažos ugnies, nuolat maišydami, virkite 8-10 min. Per tą laiką kisielius turėtų labai sutirštėti. Baigiant virti, kisielių pagardinkite vanile, dar kartą gerai išmaišykite ir nukaiskite. 
  4. Kisielių išpilstykite į formeles, sudrėkintas šaltu vandeniu. Kai pravės, dėkite į šaldytuvą ir palikite, kad visiškai sustingtų (tarkime, per naktį).
  5. Sustingusį kisielių išverskite iš formelių, geriausia iškart į tą lėkštę, kurioje jį nešite į stalą. Tiekite su kukurūzų dribsniais, apsijotais cukraus pudra. Jeigu norite, papildomai pasiūlykite vaisių, uogų, sulčių, pieno, sirupo ar pan. 
  6. Pieno kisielių tradiciška valgyti ir vien tik su šviežių uogų sultimis ar trintomis šviežiomis uogomis.
* Aš šioje stadijoje į pieną įbėriau ir gerą žiupsnį druskos - mano manymu, ji nugesina įkyrų cukraus saldumą ir desertams suteikia ryškesnį skonį. Originaliame recepte druska neminima.

Klasikinis derinys - pieno kisielius su uogomis. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 131.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą