2021 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Estiška dilgėlių sriuba



Seniau, dar prieš visus karantinus, mėgdavau nusiskųsti (ir turbūt ne aš viena), jog mūsų šalyje per mažai kokybiškų renginių ir reginių. Cha!.. Gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų atrodo badas šioje srityje. Žinoma, ir užsidarę namuose galėjome skaityti knygas, per televizorių ar kompiuterių ekranus žiūrėti filmus, spektaklius ir koncertus, netgi pavaikštinėti po virtualias dailės parodas. Bet, sutikite, jog internetas negali pakeisti gyvų susitikimų - nei su artimaisiais, nei su draugais, nei su menu. Nuotolis sustabdo tą magišką apsikeitimą energija, ir turbūt todėl žmonės, priversti ilgą laiką praleisti vienatvėje, ima justi skausmingą diskomfortą. Antra vertus, karantino patirtis mus išmokė labiau vertinti tai, ką anksčiau laikydavome savaime suprantamais dalykais - net jeigu tai paprasčiausias puodelis kavos, išgertas lauko kavinukėje. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrinius renginius, pamažu sugrįžtančius į mūsų gyvenimą. Man regis, dabar jie laukiami labiau negu bet kada - ypač tie, kurie suorganizuoti su meile ir išmanymu.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar visi šio tinklaraščio skaitytojai matė skelbimus, jog jau rytoj, gegužės mėn. 20 d. prasideda Kauno literatūros savaitė? Tiesa, dalis šio renginio susitikimų bus virtualūs, nes pandemija vis dar neleidžia nei laisvai ir saugiai keliauti, nei renginiuose dalyvauti didelėms žmonių grupėms. Vis dėlto literatūrinės savaitės organizatoriai įdėjo daug pastangų, kad bent dalis šventės persikeltų į miesto erdves. Peržiūrėkite programą - gal norėsite paklausyti, kaip Laisvės alėjoje aktoriai skaito poeziją pro atvirą langą, gal susigundysite susipažinti su Kauno literatūriniu maršrutu, o gal suplanuosite ateiti į gyvus susitikimus su rašytojais? Rinktis tikrai yra iš ko - į Kauno literatūros savaitę pakviesti ir Lietuvos, ir užsienio autoriai, ir tie, kuriuos be abejonių vadiname klasikais, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią.

Kauno literatūrinės savaitės programos ieškokite oficialiame renginio puslapyje čia.

Knygų pasaulyje mes visi turime savo favoritus. Aš, pavyzdžiui, bene labiausiai nudžiugau, renginio programoje išvydusi Sauliaus Tomo Kondroto vardą - tai vienas pačių mėgstamiausių mano rašytojų, kurio tekstus (kaip ir Marcelio Prousto romanus) galiu skaityti iš naujo ir iš naujo, ir visuomet su tuo pačiu malonumu, mat negaliu atsispirti santūriai elegatiškai šio autoriaus kalbai. Literatūros savaitėje sutiksite ir kitus puikius lietuvių autorius - naują romaną pristatysiantį Rimantą Kmitą (jei skaitėte Pietinia kronikas, tai žinote, kaip lengva įsimylėti šio rašytojo kūrybą!) ir unikalius efemeriškus pasaulius tveriančias poetes - Enriką Striogaitę bei Indrę Valantinaitę.

Rengininio svečiai - Baltarusijos rašytojas Viktoras Martinovičius, Liuksemburgo prozininkė Nathalie Ronvaux, Vokietijos šiuolaikinės literatūros žvaigždė Ingo Schulze. Kuomet su užsienio autoriais susiduriu pirmą kartą, mėgstu šiek tiek pasiruošti - perskaityti vieną kitą kūrinį, susirasti kokį interviu ar pan. Vis dėlto, kalbant apie kitų šalių rašytojų kūrybą, Lietuvoje beveik visada iškyla viena ir ta pati bėda: verstinių tekstų arba mažai, arba jų iš viso nėra. Ne kitaip yra ir šį kartą: Viktoras Martinovičius ir Nathalie Ronvaux tebelaukia, kol jų knygos prabils lietuviškai. Deja, reikia priimti tai kaip duotybę: kasmet pasaulyje pasirodo tūkstančiai kūrinių, ir mūsų vertėjų pajėgos aiškiai per mažos, kad į lietuvių kalbą būtų operatyviai išverčiama viskas, kas nusipelno dėmesio. Vis dėlto, mano nuomone, į šią situaciją neverta žiūrėti pernelyg pesimistiškai. Geriau jau mokytis užsienio kalbų - na, bent vienos kalbos, kuria galėtumėte daugmaž laisvai skaityti. Tai, kad užsienio kalbos - bene perspektyviausias ir efektyviausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo jau seniai suprato ne itin skaitlingos Europos tautos, pavyzdžiui, skandinavai. Ir kuo anksčiau mes prie jų prisijngsime, tuo mums patiems bus geriau.


Tuo tarpu iš visų Kauno literatūros savaitėje pristatomų svečių Lietuvoje bene geriausiai žinomas Ingo Schulze. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas Adomas ir Evelina (2008, liet. 2009), taipogi porą apsakymų: Mobilusis telefonas (žr. knygoje Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai (2006), p. 83-95) ir Estijoj, kaime (žr. internetinę versiją čia). Romanas Adomas ir Evelina Lietuvoje buvo sutiktas gana tyliai, gal todėl, kad jį skaityti reikia susikaupus. Betgi tuo pačiu metu ir skaityti, ir mąstyti - ne kiekvienam įveikiama užduotis ("Yra kažkokių biblinių sąsajų, bet jos buvo per giliai, kad atkapstyčiau" - prisipažįstama vienoje lietuviškoje recenzijoje). Iš tikrųjų Adomas ir Evelina - daugiaplanis tekstas, kurį galima peskaityti ir kaip meilės dramą (sudėtingi vyro ir moters santykiai), ir kaip politinį romaną (geležinės uždangos ir pabėgimo į Vakarus tema), ir kaip sušiuolaikintą biblinę istoriją (herojai susigundo paragauti uždrausto laisvės vaisiaus ir dėl to sulaukia pasekmių), galų gale - kaip kūrinį apie menininką ištikusią tragediją (Adomas, savo amate labiausiai branginęs kūrybingumą, priverčiamas tapti juodadarbiu). Aš pati ko gero daugiau klausimų turėčiau ne romano turiniui, o rašymo būdui, tiksliau, į pabaigą vis akivaizdesniam teksto fragmentiškumui. Nežinia, ką byloja pasakojimo šuoliai: ar tai, jog autorius pavargo ir išsikvėpė, ar tai, kad jo herojai jaučiasi vis labiau pasimetę, ir jiems sunkiai sekasi savo lūkesčių, norų ir veiksmų gijas surinkti į vieną krūvą. Bet juk ne veltui sakoma, jog šiuolaikinis menas privalo palikti vietos skaitytojo vaizduotei :) Be to, gyvenime dažnai nebūna vienareikšmių atsakymų, tad viską "sudėlioti į lentynėles" - misija neįmanoma. Turbūt neatsitiktinai knygos viršelį puošia Rene Magritte paveikslas La Tentative de L'Impossible (1938. liet. Neįmanomybės siekis). Beje, Andreas Goldstein yra sukūręs filmą Adam und Evelyn (2018), bet neskaičiusiems romano, jis ko gero bus sunkiai suprantamas; susidaro įspūdis, kad per Ingo Sculze kūrinį režisierius prabėga it vėjas per medžių viršūnės. Man asmeniškai patiko tik vienas dalykas - kaip filme vaizduojamas laukiniškas, pirmapradį rojų primenantis Adomo sodas.

Visiems, kurie nenori ar neturi kada gilintis į romano peripetijas, labai rekomenduoju perskaityti Ingo Schulze apsakymą Estijoj, kaime, kurį lengvai rasite internete. Kūrinys įtaigiai parašytas ir nuotaikingas, o ir Estijos realijos ko gero ne vienam letuviui bus artimesnės ir suprantamesnės už Vokietijos istorijos interpretacijas. Nors nežinau, gal man apsakymas pasirodė toks "savas" tik todėl, kad praėjusią vasarą, atostogaudami su draugais, buvome apsistoję kaip tik tose vietovėse, apie kurias pasakoja Ingo Schulze. Šiaurės Estijos gamta iš tikrųjų nuostabi! Ir atmosfera ten tokia, kuri norom nenorom verčia patikėti fantastiškiausiais dalykais, kure tose giriose (esą) gali nutikti. Netgi tokiais, kurie aprašyti Estijoj, kaime :)

Na, o kadangi mano tiklaraštis šiaip ar taip kulinarinis, parinkau jums estiškos dilgėlių sriubos receptą. Kaip ir dauguma patiekalų Estijos virtuvėje, sriuba nepretenzinga, bet pavasariška ir gardi. Žinoma, estai dilgėlių sriubas verda įvairiais būdais, bet šis variantas man pasirodė įdomus, nors ir ne toks neįprastas kaip bulgariška dilgėlių sriba. Svarbiausia, nepatingėkite išsivirti tikro, kvapnaus ir sodraus naminio sultinio. Tai visai nesudėtinga: užkaitę puodą, palikite jį ramiai kunkuliuoti, ir skirkite porą valandų skaitymo džiaugsmui.

Nuotrauka Kristinos


Nõgesesupp - estiška dilgėlių sriuba

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijos)

500 g jaunų dilgėlių (galite jas maišyti su jaunais garšvų lapais)
2 v. š. sviesto
2 v. š. miltų,
1-1,5 l vištienos arba kitokio mėsos sultinio*
1 kiaušinio trynys
2 v. š. grietinės (ir dar šiek tiek patiekiant)
2 kietai išvirti kiaušiniai
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
  1. Dilgėles perrinkite, pašalinkite sumedėjusius stiebus, nuplaukite. Sudėję į didelį dubenį, užplikykite verdančiu vandeniu. Po poros minučių dilgėles išgriebkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų bei atvėstų; paspauskite, kad lapuose liktų kuo mažau vandens. Nuplikytas dilgėles smulkiai supjaustykite ir atidėkite, kol prireiks.
  2. Puode išlydykite maždaug 2 v. š. sviesto ir jame pakepinkite miltus. Nuolat maišydami, po truputį supilkite sultinį. Užvirinkite.
  3. Sudėkite paruoštus dilgėlių lapus ir pavirkite apie 5-10 min. Pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
  4. Pabaigoje įmaišykite su grietine ištrintą kiaušinio trynį ir iškart nukaiskite.
  5. Patiekite, papuošę kietai virtais kiaušinais. Papildomai pasiūlykite grietinės, virtų bulvių ar duonos.
* Originalus receptas leidžia naudoti vandenį, bet (sakau iš patirties) tai nėra geras pasirinkimas, nes sriuba tokiu atveju bus pakankamai prėska. Seniau, kai žmonės, ypač vargingai gyvenę, pavasarį pritrūkdavo mėsos, kitokios išeities tiesiog nebuvo, tačiau šiais laikais nepatingėkite išsivirti gero naminio sultinio, kuris dilgėlių sriubą pakylės į visai kitą lygį.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:
Сильвия Кальвик, Эстонская кухня, Таллин: Периодика, 1987, с. 100.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.