Dukka - riešutų dažinys

Paklauskit pirmą sutiktą žmogų, ar jis įsivaizduoja, kas per šalis yra Egiptas, ir kaipmat sulauksite atsakymo tai aišku! Bet jeigu paprašysite įvardinti konkrečius faktus, susijusius su šia valstybe, didelė tikimybė, jog išgirsite vos du dalykus. Pirma, senovės Egiptą valdė faraonai, kuriuos mena paslaptingosios piramidės. Antra, šiuolaikiniame Egipte yra daug gerų ir labai gerų kurortų. Viskas. Gal tik kai kurie papasakos apie Nilą, Sueco kanalą, Kairą ar antikinę Aleksandrijos biblioteką. Ir jau retas kuris nutuoks, kokiomis nuotaikomis ir kokiais rūpesčiais nūnai gyvena Egipto visuomenė. Greičiausiai pastaruosius domėtis situacija Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose bus įpareigojusi profesija; turiu galvoje geografus, politologus, turizmo sektoriaus darbuotojus, orientalistikos specialistus ir pan. Atmetus šias išimtis, norom nenorom tenka prisipažinti, kad daugelio mūsų žinios apie Egiptą gana seklios ir paviršutiniškos. Tiesa, apie Botsvaną, Beniną ar Togą esame informuoti dar mažiau, bet tai menka paguoda, ar ne?

Būtent tokios mintys sukosi galvoje, grįžtant namo iš parodos Ką slepia sarkofagas, apie kurią pasakojau įraše Molokhia - vištiena su džiuto lapais. Na, o pasišovus taisyti trūkumus, visuomet patartina pradėti nuo savęs :) Taigi, nusprendžiau, jog bus ne pro šalį apie Egiptą sužinoti kažką naujo. Yra daug būdų praplėsti savo akiratį, bet aš dažniausiai teikiu pirmenybę menui - juk kūryba kaip lakmuso popierėlis atspindi viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Deja, Egipto atveju paaiškėjo, jog tai kone pretenzingas užmojis. Patikrinau: į lietuvių kalbą išversti vos keli Egipto rašytojų kūriniai, ir tie vertimai datuojami dar ankstyvuoju sovietmečiu. Šiuolaikiniai egiptiečių autoriai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Nagibą Mahfuzą, lietuvių skaitytojų nepasiekė ir neaišku, kada pasieks. Iki mūsų neatkeliauja nei Egipto teatro artistai, nei tenykčių dailininkų parodos, nei, pavyzdžiui, šokių kolektyvai. Kiek geresnė situacija su kinu, bet ir čia esama išlygų: jeigu akylai nesekate kino festivalių programų, pažiūrėti Egipto režisierių darbus bus sudėtinga, o kai kurių ir išvis neįmanoma. Bet yra ir maloni žinia - internetas mums suteikia galimybę bent apytikriai susipažinti su kitų šalių muzika. Štai taip ir nusprendžiau, jog verta paklausyti populiarių Egipto atlikėjų - ir galbūt padaryti kažkokias išvadas.

Nuotrauka Kristinos

Paslaugusis Google per sekundę suformavo "geriausių Egipto dainininkų" sąrašą, kurio viršuje puikavosi Amr Diab vardas. Taigi, atrodė logiška savo kelionę pradėti būtent nuo jo. O dievai!.. Nuo arabiškos pop muzikos po ketvirčio valandos galva įskaudo taip, kad tapo aišku kaip dieną - mano nervų sistema visiškai nepasiruošusi tokiam išbandymui. Išklausyti Amr Diab albumo neprisiverčiau net pažintiniais tikslais. Per kelias minutes įsitikinau, jog su kitais sąraše esančiais atlikėjais reikalai dar blogesni. Buvau besusitaikanti su mintimi, jog eksperimentas žlugo, o Vakarų ir Rytų pasaulius skiria tikra muzikinė bedugnė.

Vis dėlto šio reikalo niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Juk Egipte gyvena daugiau negu 100 milijonų žmonių, tad visiškai neįmanoma, jog tarp jų neatsirastų muzikantų, kurių kūryba šio to verta! Taigi, praėjus pirmajam kultūriniam šokui, nusprendžiau tęsti savo tyrinėjimus. Ir štai čia paaiškėjo keletas netikėtų dalykų. Pirmiausia - egiptiečiai tikrai turi atlikėjų ir grupių, atstovaujančių roko, metalo, indie folk, repo, elektroninei muzikai. Antra - jų yra labai mažai, kone visus galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Trečia - bet kurie muzikos atstovai, nesilaikantys pop muzikos krypties, vadinami bendru underground vardu. Žinoma, iškart kyla klausimai: kodėl Egipte muzikinė įvairovė tokia menka? Ir kodėl underground kategorijai priskiriama muzika, kuri, mūsų akimis žiūrint, visiškai atitiktų, tarkime, klasikinio roko apibrėžimą?

Norint visa tai išsiaiškinti, tenka įžengti į politikos sritį ir pradėti nuo Hosni Mubarako. Kaip ir visi per ilgai valdžioje užsibuvę žmonės, jis negalėjo pakęsti kritikos, net jeigu toji buvo išsakoma dainų forma. Taigi, valstybė rėmė tik jai lojalius pop dainininkus, kurie nerūpestingai traukė pačias banaliausias meilės treles (egiptiečiai juokauja, jo pastarųjų repertuaras sudarytas iš 25 žodžių, kurie retkarčiais sukeičiami vietomis :). O štai alernatyvių krypčių dainininkai mėgino kalbėti apie tai, kas išties aktualu - socialines problemas, žodžio ir pasirinkimo laisvę, permainų būtinybę. Nereikia nė sakyti, kad tokie "atskalūnai" - lyg ašaka valdžios gerklėje. Tiesa, Hosni Mubarako laikais jie nebuvo kažkaip ypatingai represuojami, tačiau oficialūs sluoksnai pasistengė, kad underground atstovai nukentėtų finansiškai, nebūtų girdimi per radiją, kuo mažiau šmėžuotų stadionuose ar prestižinėse koncertų salėse. Paprastai jiems būdavo išduodami leidimai koncertuoti tik nedideliuose teatruose bei naktiniuose klubuose, kurie, kaip manyta, yra per mažai reikšmingi, kad keltų grėsmę valstybės stabilumui.

Viskas pasikeitė, 2011 m. į Egiptą atėjus Arabų pavasariui. Suirutės metu meilės dainos retai kada būna aktualios, o ir Egipto pop dainininkai pasirodė esantys ne per daug pilietiški: dalis atvirai palaikė žlungantį režimą, dalis tiesiog tylėjo, tikėdamiesi, jog neramumai greitai baigsis, ir jų koncertų grafikai grįš į senas vėžes. Tuo tarpu underground atstovai išgyveno auksinius metus. Ilgą laiką šešėlyje buvę muzikantai lipo į Tahriro ir kitose aikštėse paskubomis suręstas scenas. Kūrėsi naujos grupės, buvo įrašinėjami nauji albumai, susiformavo netgi nauji muzikos žanrai, tokie kaip mahraganat. Gal tik gatvės menininkai (pirmiausiai graffiti kūrėjai) neatsiliko nuo jų savo kovingumu ir noru išjudinti sustabarėjusią sistemą. Nūnai kai kurie vakariečiai Arabų pavasarį vertina skeptiškai ir net savanaudiškai (tik pamanyk, buvo uždarytos jų mėgstamos poilsiavietės!), bet tiesa ta, kad žmonės neišeina į tokio masto protesto akcijas iš neturėjimo ką veikti. Išsamiai analizuoti revoliucinius procesus - politologų darbas, aš tik pasakysiu, jog Egipte apstu ekonominių, socialinių ir kitokių problemų, įskaitant tas, apie kurias Vakarai jau seniai pamiršo. Na, pavyzdžiui, neraštingumas. Ar žinojote, kad oficialiais duomenimis apie 25% šiuolaikinių egiptiečių neraštingi, o realybėje šis skaičius gali siekti iki 40%? Ar įsivaizduojate, koks žmogaus, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, konkurencingumas XXI amžiuje? Ir čia, deja, tik ledkalnio viršūnė.

Cairokee - 2003 m. Kaire įkurta ir iki šiol labai populiari roko grupė, sulaukusi pripažinimo ne tiktai Egipte, o ir užsienyje (2014 m. ji buvo nominuota MTV EMA apdovanojimams Geriausio Vidurniųjų Rytų atlikėjo kategorijoje). Su metais Cairokee muzika darosi vis brandesnė ir - vis liūdnesnė. Kadangi jų tekstuose kalbama apie laisvę, žmogaus teises, lyčių lygybę ir kitas jautrias temas, Muzikantų sindikatas yra uždraudęs nemažą pluoštą kūrinių atlikti viešai, motyvuodamas tuo, jog jie politiškai nekorektiški. Daina I Thought there was still time (liet. Aš maniau, kad dar yra laiko) iš pirmo žvilgsnio labai asmeniška. Ji skirta vokalisto mamai, susirgusiai Alzhaimerio liga; moteris vis labiau praranda ryšį su realybe, palikdama savo šeimai begalinį ilgesį, skausmą ir tuštumą. Tačiau tikrąja ta žodžio prasme raudantys muzikos instrumentai - tai ir aliuzija į apverktiną šiuolaikinio Egipto padėtį. O juk žmogui reikia tiek nedaug: laimingų namiškių, darbo, gerų naujienų rytiniame laikraštyje - sakoma kitoje Cairokee dainoje Wallah Ma Aayez (liet. Viskas, ko aš noriu). Kitaip negu pop dainininkai, Cairokee savo klausytojams siunčia ir socialinę, ir kultūrinę žinutę - tiek Rytuose. tiek Vakaruose žmonės išgyvena tuos pačius jausmus, gerbia tas pačias vertybes, nori mylėti ir būti mylimi, svajoja, kuria, dirba ir džiaugiasi taikiu dangumi. Oficiali Cairokee svetainė čia. Jei žinote, kaip korektiškiau pateikti nuorodas į muzikos kūrinius, palikite komentarą su patarimais. Ačiū!

Kad ir kaip gaila būtų, progresyviai nusiteikusiems egiptiečiams savo tikslų įgyvendinti nepvyko. Nors Hosni Mubarakas buvo priverstas pasitraukti, paaiškėjo, jog ilgi jo vienvaldystės metai sunaikino bet kokią padoresnę opoziciją - tokia niūri realybė būdinga daugumai podiktatūrinių visuomenių. Po kelių dešimtmečių Egipte buvo surengti pirmieji tikri rinkimai, bet atsirado vos du pretendentai į prezidento postą: Ahmedas Šafikas, buvęs Hosni Mubarako komandos narys, palaikomas kariškių, ir Mohamedas Morsi, remiamas religinių lyderių. Kandidatai atrodė vienas už kitą prastesni, bet egiptiečiai didesnį pasitikėjimą išreiškė Mohomedui Morsi, vildamiesi, jog jis imsis bent šiokių tokių reformų. Ir ėmėsi, tik visai ne tokių, kokių tikėjosi visuomenė. Naujasis lyderis iškart puolė stiprinti savo valdžią ir plėsti prezidento įgaliojimus, be to, per daug neslėpė, jog jis nė neketina kurti demokratinės modernios valstybės, užtai simpatizuoja radikalioms islamo srovėms. Perspektyva supanašėti su Afganistanu egiptiečių nė kiek neviliojo, ir žmonės vėl išėjo į gatves. Tuo netruko pasinaudoti kariškiai, kurie įvykdė perversmą ir į šalį grąžino nusistovėjusią tvarką - tik be Hosni Mubarako ir su dar galingesniu represiniu aparatu.

Abdel Fattah el-Sasi, dabartinis Egipto diktatorius, perversmų laikais spėjo deramai įvertinti menininkų galią žadinti visuomenėje maištingas nuotaikas. Kad muzikantai per daug neįsijaustų, buvo įkurtas Muzikantų sindikatas, savotiškas "dorovės policijos" atitikmuo meno srityje. Šios organizacijos funkcija - suregistruoti Egipto atlikėjus ir muzikines grupes, o tuomet kontroliuoti, ką, kaip ir kur jie gali ar negali groti bei dainuoti. Sindikato atstovai turi teisę cenzūruoti dainų tekstus, liepti išimti iš albumų neįtikusius kūrinius arba tuos albumus išvis uždrausti, be jokių paaiškinimų atšaukti koncertus (taip pat ir tuos, kuriems anksčiau patys buvo išdavę leidimus) ir netgi atlikti kratas muzikantų studijose. Kas gresia nepaklusniesiems? Geriausiu atveju - baudos, blogiausiu - kalėjimas. Ir, patikėkite, laisvės atėmimo bausmė Egipto meninininkams (ne tik muzikantams) - anaiptol ne teorinė galimybė. Už "netinkamus" kūrinius yra ir kalinčių, ir kalėjimuose atsisveikinusių su savo gyvybe. Reikia pavyzdžių? Vos 25-erių Shady Habash, sukūręs videoklipą muzikantui Ramy Essam, pernai mirė kalėjime. Poetas Galal El-Behairy, parašęs dainą tam ačiam muzikantui, tebekali su teismo nuosprendžiu "už poeziją". Paties Ramy Essam muzika Egipte buvo uždrausta, o liūdno likimo jis išvengė tik todėl, kad spėjo išvykti į Europą. Čia reikia pasakyti, kad Muzikantų sindikatas leidžia sau kai kurių atlikėjų ar grupių išvis neregistruoti, jeigu nusprendžia, jog jų kūryba pernelyg laisvamaniška ir šiuolaikiška (antai repas, hiphopas ar R&B laikomi muzika, kuri esą diskriminuoja Egipto kultūrą, o tai reiškia, kad ji oficialiai nepriimtina). Žinoma, neužregistruota muzikinė veikla iškart tampa nelegali ir, atitinkamai, baustina.

Nenuostabu, kad Egipto underground muzikantai dabar išgyvena ne pačias geriausias dienas. Dalis jų neatlaikė spaudimo ir metė kūrybinį kelią, dalis emigravo, dalis tęsia kone partizaninę kovą, mėgindami laviruoti tarp metaforinio kalbėjiimo ir grėsmingų gyvenimo realijų. Ir tik pop dainininkai, sulaukę savo valandos, vėl suokia apie meilę ir džiaugiasi valdžios atstovų protekcijomis. Kiek tęsis tokia padėtis, sudėtinga pasakyti. Aišku tik tai, kad dabartinė Egipto vadovybė sėdi lyg ant parako statinės, nes reformos taip ir nebuvo įvykdytos, o susikaupusios problemos tik dar labiau įsisenėjo. Tokiais atvejais permainos, dažniausiai skausmingos - tik laiko klausimas. Deja, be viso kito tiktai jos atvers platesnes galimybes gimti ir naujos kartos Egipto muzikai. O kol kas bent kiek pažangesni ir novatoriškesni šios šalies menininkai dirba, kasdien rizikuodami, jog į jų duris pasibels nekviesti svečiai. Savo auditoriją jie dažniausiai pasiekia per internetines platformas, tačiau... kaip ir visos dikatatūros, Egipto valdžia deda pastangas kontroliuoti internetinę erdvę ir kiek įmanoma ją apriboti. Taigi, Egipto muzikantams belieka palinkėti vilties ir dvasios stiprybės. Juk net po tamsiausios nakties išaušta rytas, tiesa?

Ligita, ačiū, kad pagelbėjai paruošti užkandžius, juos papuošti ir netgi nufotografuoti! Nuoširdžiausias dėkui už alyvmedį ir puikų vakarą jūsų namų terasoje! Tikiuosi, tokių susitikimų bus dar ne vienas :) Nuotrauka Ligitos

Papasakoti apie dukka (dar rašoma dukkah, duqqa ir pan. - nuo arabiško žodžio, reiškiančio grūsti), tipišką egiptietišką užkandį, mane įkvėpė ta pati Cairokee daina, skirta susirgusiai grupės vokalisto mamai. Mat vienam straipsnyje perskaičiau, jog dukka labai naudinga sveikatai ir be kita ko padeda išvengti Alzhaimerio ligos. Pažvelkime, kas slypi po šiuo mums neįprastu pavadinimu. Taigi: riešutai, sėklos, prieskoniai, džiovintos žolelės; visa tai sumalama ir sumaišoma; valgoma, padažius duoną į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį. Neįprasta? Neįprasta. Verta išmėginti? Verta.

Pagaminti dukka - neilgai trunkantis ir nesudėtingas reikalas, be to, galima sukurti daugybę mišinio variantų, vadovaujantis savo skoniu ir maisto spintelių turiniu. Na, pavyzdžiui, riešutai: tradiciškiausias pasirinkimas būtų lazdyno riešutai, tačiau jie dažnai pakeičiami arba maišomi su pistacijomis, migdolais, žemės, graikiniais ar pinijų riešutais. Kuminai ir kalendrų sėklos - lyg ir būtina dukka dalis, tačiau pasitaiko receptų, kuriuose kuminai keičiami arba maišomi su mums įprastais kmynais, pankoliais, juodgrūdėmis, žagreniu, krapų sėklomis ir t.t. Kai dėl sėklų, tai į dukka įprasta dėti sezamų, bet vėlgi - kai kas šiais laikais juos keičia ar maišo su moliūgų, saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis. Įvairuoja ir džiovintos žolelės: kiekvienas renkasi tokias, kurios jiems patinka labiausiai - mėtas, čiobrelius, mairūnus, raudonėlius ar, pavyzdžiui, dašius. Esti ir retai pasitaikančių, labai neįprastų dukka variantų, į kurių sudėti įeina maltos soros, avinžirniai ir netgi džiovintas sūris!

Kiek pastebėjau, Rytuose žmonės gamina stipresnio skonio dukka, t.y. prieskonių (kumino, kalendros sėklų, juodųjų pipirų) kiekis mišinyje daugmaž atitinka maltų riešutų kiekį. Be to, kad prieskoniai atsiskleistų visu gražumu, jie dažniausiai sausai pakepinami ir tik tada sumalami. Dukka atradę vakariečiai dažniausiai teikia pirmenybę švelnesniuo skonio užkandžiui, todėl į maltus riešutus įmaišo palyginti nedidelį prieskonių kiekį - tik tiek, kad būtų juntamas švelnus pikantiškumas. Aš patikrinau šią teoriją su draugais: pagal egiptietišką receptą pagaminta dukka jiems patiko, tačiau kone visi užsiminė, kad prieskonių, ypač kuminio, galėtų būti ir mažiau. Taigi, užrašydama receptą, atsižvelgiau į jų pastabas.

Pagaminta ir į sandarų indelį suberta dukka gali būti laikoma apie savaitę, o šaldytuve - apie mėnesį. Tiesa, iki begalybės jos sandėliuoti negalima, nes ilgainiui riešutai apkarsta, o prieskoniai išsikvepia. Egiptiečiai dukka naudoja labai įvairiai: užberia jos ant salotų, trintų sriubų, humuso ar kitų dažinių, apvolioja šiuo mišiniu kepamą žuvį ar vištieną ir t.t. Vis dėltio, kaip jau minėjau, tradiciškiausias būdas patiekti dukka - derinti ją su alyvuogių aliejumi ir duona. Geriausia jog tai būtų kaip įmanoma kokybiškesnis, šalto spaudimo alyvuogių aliejus ir pita ar kitokia tradicinė arabiška duona. Iš pradžių aš netgi grasinausi jos išsikepti - khobz eddar ar kitokios. Bet užkandžius arabiškais motyvais gaminau Joninių vakarui, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, tad įjungi orkaitės taip ir neprisiverčiau. Vietoje to nusipirkau savo mėgstamos duonelės su alyvuogėmis - vildamasi, kad per daug nenusižengsiu Egipto tradicijoms :)

Tikiuosi, mano pasakojimas jus įkvėpas pasigaminti dukka ir atrasti kažką visiškai naujo užkandžių pasaulyje. Dabar gi eikite ir paskambinkite savo tėvams. O dar geriau, jeigu tik turite galimybę, juos stipriai apkabinkite. Dabar, nelaukdami, kol laikas išseks.

Nuotrauka Kristinos

Dukka - riešutų dažinys

Ingredientai: (išeis ne visai mažas dubenėlis dažinio)

½ puodelio lazdyno riešutų (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio sūdytų pakepintų pistacijų

¼ puodelio sezamo sėklų

1 v. š. kumino sėklų**

3 v.š. kalendros sėklų

1 v.š. džiovintų čiobrelių ***

Maltų raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Lazdyno riešutus pakepinkite. Originlus receptas siūlo juos supilti į skardelę, 12 min. kepinti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, tuomet suberti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, pravėsinti ir patrinti tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji dalis tamsių odelių. Aš, nuolat pamaišydama, riešutus kelias minutes pakepinau sausoje keptuvėje; kai jų odelės sutrūkinėjo, nukaičiau, subėriau į dubenį, pravėsinau ir patryniau tarp delnų - rezultatas buvo ne ką prastesnis.
2. Sausoje keptuvėje pakepinkite sezamo, kumino ir kalendros sėklas (visas atskirai). Kepinkite neilgai, iki 3 min., kol pakvips, bet dar nepradės degti. Visus pakepintus ingredientus atvėsinkite.
3. Tradiciškai visi dukka mišiniui skirti ingredientai grūdami grūstuvėje, tačiau šiais laikais įprasčiau naudotis elektriniais prietaisais. Svarbu atsiminti, jog ingredientų negalima sutrinti iki tyrės - jie turi likti birūs ir išlaikyti šiek tiek rupumo. Aš lazdyno riešutus ir išlukštentas pistacijas iki trupinių sumaliau uždarame smulkintuvo indelyje, o sezamo, kumino, kalendros sėklas bei prieskonines žoleles maliau kavamale, specialiai prieskoniams skirtame indelyje.
4. Sumaišykite maltus riešutus, sėklas ir prieskonius. Mišinį pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika ir juodaisiais pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite (aš nesūdžiau, nes užtektinai druskos buvo sūdytose pistacijose).
5. Pagaminę dukka, laikykite mišinį sandariai uždarytame stiklainyje ar kitokiame inde. Patiekdami reikiamą kiekį mišinio supilkite į dubenėlį ar lėkštelę. Dukka Rytų šeimininkės retai kada puošia, dažniausiai užkandis atrodo kaip tamsūs trupiniai, supilti į serviravimo indą. Aš dukka pabarsčiau maltomis nekepintomis pistacijomis (jos turi ryškią žalią spalvą) ir papuošiau keliais nemalatas lazdyno riešutais.
6. Tradiciškai dukka patiekiama kaip užkandis su kokybišku alyvuogių aliejumi ir pita ar kitokia šviesia duona. Valgant atlaužtas duonos gabaliukas dažomas į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį.
7. Sandariame inde dukka gali būti laikoma apie savaitę kambario temperatūroje, o šaldytuve - maždaug mėnesį. Ją galim panaudoti įvairiems tikslams - pavyzdžiui, trintoms sriuboms, salotoms, įvairiems dažiniams pagardinti.

* Lazdyno riešutus galima keisti kitokios rūšies riešutais arba jų mišiniais. Gaminant užkandį, tiks pistacijos, migdolai, pinijų, graikiniai ar žemės riešutai. Eksperimentus mėgstantys vakariečiai, gamindami dukka, panaudoja ir kokoso, anakardžių, makadamijų riešutus, nors jie nebūdingi tradicinei dukka, o kai kurie - ir arabų virtuvei apskritai.

** Kuminai ir kalendrų sėklos - beveik visuose receptuose figūruojančios dukka dalys, suteikiančios šiam dažiniui specifinį rytietišką kvapą ir skonį. Originalus receptas siūlo dėti 3 v. š. kuminų ir net 6 v. š. kalendros sėklų. Vis dėlto mūsų lietuviškm skoniui tai kiek per dideli kiekiai, todėl aš siūlau juos sumažinti ir pagaminti švelnesnę dažinio versiją. Jeigu jums norėsis intensyvesnio skonio, kuminų ir kalendros kiekį galite padidinti. Be to, galite dukka mišinį paįvairinti ir kitais prieskoniais - pavyzdžiui, Kaire į jį neretai dedamas geras žiupsnis pankolių sėklų. Be to, jeigu kuminas jums visiškai nepriimtinas, keiskite jį mums įprastais kmynais - jie irgi kai kada naudojami autentiškuose dukka receptuose.

*** Džiovintus čiobrelius galite keisti džiovintais raudonėliais, mairūnais ar mėtomis, arba derinti kelių rūšių prieskonines žoleles.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.