Obuoliai sluoksniuotoje tešloje

Įgyta profesija mane įpareigoja žinoti daugiau negu vieną būdą "atrakinti" meno kūrinius. Metodų tą padaryti yra visokiausių. Vieni atkakliai gina kūrinio autonomiją ir nerekomenduoja nė akies krašteliu žvilgčioti į autoriaus asmenybę ar jo gyvenimo aplinkybes; kiti gi žmogaus kūrybą laiko sociokultūriniu reiškiniu ir su neslepiamu skepsiu žiūri į koncepciją menas menui. Idealių ir visaapimančių teorijų, deja, nebūna, tačiau sumaniai pasinaudojus esamomis vis dėlto galima interpretuoti net labai sudėtingus, kai kada kone hermetiškus menininkų darbus. Kiekvienas metodas turi privalumų, kiekvienas įgalina įžvelgti šį bei tą naujo, kiekvienas turi teisę gyvuoti ir nusipelno pagarbos.

Aš pati esu iš tų, kurie neatsispiria pagundai leistis į kontekstus. Man patinka skaityti kuriančių žmonių biografijas (pasitaiko, jog jos būna įdomesnės ir kur kas labiau pamokančios už romanus), man smalsu išgirsti, kaip, kur, kada ir kodėl šiame pasaulyje atsirado vienas ar kitas paveikslas, skulptūra, spektaklis, filmas, poezijos rinkinys ir t.t. "Pertekliniai" faktai sužadina vaizduotę, padaro meno objektą iškalbingesnį, suteikia jam papildomų prasmių ir tonų. Antra vertus, toks pažinimo kelias gali būti savaip pavojingas: patyrus apie išdavikiškus autoriaus poelgius, radikalias politines pažiūras, fanatišką religingumą ir pan., jo kūryba gali netekti didelės dalies savo žavesio. Būtent tame grynojo meno šalininkai įžvelgia didžiausią neteisybę ir grėsmę objektyvumui.

Nuotrauka Kristinos

Savo ruožtu, aš manau, kad suprasti meno kūrinį ir jį mėgti - tai du visiškai skirtingi dalykai. Nuostabu, jeigu jie sutampa, bet jeigu nesutampa - irgi nieko baisaus. Juk neprivalu mėgti visko iš eilės, lygiai taip, kaip neprivalu teisintis, kodėl emocijos ne visuomet klauso proto balso. Vis mes turime savo asmeninių argumentų, ir tie argumentai nebūtinai yra racionalūs ar juo labiau profesionalūs. Tačiau būtent jie formuoja mūsų santykį su pasauliu - netobulų žmonių netobulą santykį. Pavyzdžiui, aš žinau, kad Madonna arba Mariah Carey yra geros dainininkės, neneigiu nei jų talento, nei indėlio į šiuolaikinę muziką. Tačiau, mano nuomone, jos yra aikštingos, pasipūtusios, išmintimi neapdovanotos moteriškės, kurios nenori ar nesugeba nuoširdžiai bendrauti su savo auditorija. Žinoma, atlaidumas žmogiškoms silpnybėms - karališka savybė, bet kartais visko būna tiesiog per daug. Aš neklausau šių atlikėjų, nes man nemalonios jų siunčiamos vibracijos. Nepriekaištingos technikos pakanka, pavyzdžiui, chirurgo darbe, tačiau menininko - tikrai ne. Aišku, milijonai žmonių galvoja kitaip, nes žvaigždės nebūtų žvaigždėmis be milžiniškos gerbėjų armijos. Bet tai visai nereiškia, jog vien dėl to visiems be išimčių uždedama pareiga degti meile šioms arogantiškoms damoms. Ačiū Dievui, mes gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja pasirinkimo laisvė ir įsitikinimų įvairovė.

Nuotrauka Aistės

Šiandieninį įrašą įkvėpė žmogus, kurio asmenybė ir kūryba ne disonuoja, o harmoningai papildo viena kitą. Bent jau man taip atrodo. Salvadoro Sobralio koncerte užteko visko: gyvos muzikos, naujų dainų, spalvingo balso, šilto bendravimo, netgi juoko. Dainininkas, dar taip neseniai žiūrėjęs mirčiai į akis (ir, spėju, iki šiol pažeidžiamesnis už daugelį mūsų) visa savo esybe spinduliuoja meilę gyvenimui, šeimai, muzikai, klausytojams. Nešvaistydamas laiko "žvaigždžių ligoms" ir skandalams, jis savo kūriniais - kai kada mąsliais ir melancholiškais, kai kada kupinais džiaugsmo ir kone valiūkiškais - liudija seniai žinomą, bet taip dažnai pamirštamą tiesą: žemiška būtis trumpa ir baigtinė, išnaudokite jums skirtas dienas ne pataikaudami tuštybei, o patirdami ir įgyvendindami išties svarbius dalykus. Šis žmogus lipa ant scenos ne tam, kad būtų pagarbintas, o tam, kad pasidalintų patirtimi, nusiųstų žinutę, dovanotų pozityvią energiją. Kūriniai, parašyti iš tikros vidinės būtinybės, ne kaskart tampa hitais, bet visuomet randa savo klausytojus, nes pasižymi kažkokiu pirmapradžiu įtaigumu.

Po ilgų karantino mėnesių man tai buvo pirmasis didelis koncertas, kurį aplankiau, ir grįžau iš jo pakylėta. Juo maloniau buvo, kad į šį renginį išsiruošėme drauge su Aiste, kuri buvo ne tik kompanionė, bet ir mano mokytoja; mat, baigusi vokalo studijas, ji susiejo savo karjerą su muzika, tad apie šią meno sritį žino nepalyginamai daugiau negu aš. Augustas, mano krikštasūnis, stovintis ant pilnametystės slenksčio, prisipažino, kad tai "ne visai jo muzika". Bet jūs juk žinote taisyklę, kuria stengiuosi vadovautis: mokslas ir menas - geriausi vaistai nuo proto tamsos. Aistė, beje, galvoja taip pat. Negi gerai išauklėtas vaikinas ginčysis su mama ir krikštamote?.. Be to, iš savo patirties žinau, kad tokiais atvejais didelis turtas būna ir sukurti bendri atsiminimai, kurių svarba dažniausiai atsisleidžia ne iškart, o bėgant laikui. Taip taip, niekas iš niekur neatsiranda, ir niekas niekur nedingsta :)

Nuotrauka Kristinos

Bet grįžkime prie Salvadoro Sobralio. Atlikėjas ne iš tų, kurie daug plepėtų apie virtuvę, bet vienas jo posakis sulaukė didelio atgarsio. 2017 m. pavasarį, sakydamas Eurovizijos laimėtojo kalbą, dainininkas palygino šiuolaikinę pop muziką su greitu maistu, leisdamas suprasti, jog ji jam nepriimtina, nes neturi savyje jokio gilesnio turinio (o kai kada ir išvis jokio turinio). Tiesmukai išrėžta Salvadoro Sobralio pozicija sukėlė šiokį tokį šurmulį, o kai kam netgi pasipiktinimą. Bet, kaip sakoma, nugalėtojai neteisiami.

Savo papratimu pasidomėjusi Salvadoro Sobralio šaknimis, pradėjau nutuokti, iš kur galėjo rastis plačiai nuskambėjęs palyginimas. Pasirodo, dainininko šeimoje gastronomijos menas vertinamas ne ką mažiau negu muzika. Jo mama Luisa Villar vadovauja nuosavam restoranui Lisabonoje, veda kulinarijos kursus ir yra TV laidos Mesaluisa veidas. Beje, Mesaluisa nepretenduoja į aukštąją virtuvę, o stengiasi atgaivinti tradicinius portugališkus "senelių receptus". Luisa Villar yra surinkusi didelę senų (dar ne antikvarinių, bet jau vintažinių) kulinarinių knygų kolekciją ir laidų metu ten aptiktus receptus prikelia naujam gyvenimui, pritaikydama juos nūdienos poreikiams. Žiūrovams laidos patinka, nes dainininko mama moka bendrauti su auditorija betarpiškai, kaip su savo namiškiais, be to, siūlo pasigaminti neįmantrius, užtai gardžius ir daug kam nostalgiją keliančius patiekalus. Salvadoro Sobralio sesuo taip pat mėgsta sukiotis virtuvėje ir skelbia savo receptus tinklaraštyje. Tiesa, jos patiekalai naujoviškesni, nes moteris nevalgo mėsos ir domisi sveikuoliška gyvensena. Visgi iš to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, jog visa Salvadoro Sobralio šeima kuo puikiausiai žino, kas yra geras maistas, ir moka jį vertinti. Na ir puiku; nėra jokių įrodymų, kad kūno ir dvasos penas - nesuderinami dalykai.

Nuotrauka Kristinos

Salvadoro Sobralio mamos receptų ir jos vedamos TV laidos ištraukų galima nesunkiai rasti internete. Iš pradžių buvau pasišovusi išvirti kokią nors sriubą pagal ponios Luisos receptą - mat, anot šeimos narių, jos sriubos gardžios kaip reta. Bet paskui mano akį patraukė rudeniškas obuolių skanėstas, kuris atrodė labai patraukliai. Ilgai neatidėliodama nusprendžiau patikrinti, ar nuojauta manęs neapgavo. Ir žinote ką? Tikrai neapgavo! Desertas, atkeliavęs iš daug gyvenimo mačiusios portugališkos knygos ir ponios Luisos virtuvės, patiko visiems, kurie jį ragavo, Na, o mano draugė Rūta rytojaus dieną netgi paruošė jį savo svečiams, ir taipogi sulaukė pasisekimo. Pridėsiu, jog ingredientų šis receptas reikalauja nedaug, darbo - dar mažiau, ir leisiu sau manyti, kad įtikinau jus išsikepti obuolių taip, kaip siūlo Salvadoro Sobralio mama. Tegyvuoja gera muzika ir gera virtuvė - net jeigu jas kas nors vadintų senamadiškomis :)

Nuotrauka Kristinos

Maçãs Folhadas - obuoliai sluoksniuotoje tešloje

Ingredientai: (4 porcijoms)

4 obuoliai *

4 sluoksniuotos tešlos lapeliai**

1 kiaušinis

4 v. š. aviečių arba kitokios uogienės

Cukraus pudros (obuoliams apsijoti)

1. Nulupkite obuolių žieveles ir specialiu įrankiu arba peiliu išpjaukite sėklalizdžius.
2. Jeigu reikia, atšildykite sluoksniuotą tešlą. Kiekvieną tešlos lapelį iškočiokite. Į jų vidurį dėkite po obuolį. Tešlos kraštus sukelkite į viršų ir suformuokite "ryšulėlius", palikdami centre nedideles angas garams išeiti. Kad "ryšulėliai" išlaikytų formą, tešlą keliose vietose persmeikite mediniais dantų krapštukais, pritvirtindami prie obuolių šonų.
3. Į skardelę įtieskite kepimo popierių, sudėkite paruoštus obuolius. "Ryšulėlių" viršų bei šonus patepkite išplaktu kiaušiniu. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 25 min. arba tol, kol tešla taps rusvos spalvos ir atrodys iškepusi.
4. Išėmę keptus obuolius, juos šiek tiek pravėsinkite, ištraukite dantų krapštukus. Perkėlę į serviravimo lėkšteles, į kiekvieno obuolio centrą dėkite po šaukštą uogienės, tada kepinėlius apsijokite cukraus pudra.  Tiekite šiltus.

* Originaliame recepte rekomenduojama naudoti renetus, tačiau šiam desertui tiks ir bet kokie kitokie jūsų turimi ir mėgstami obuoliai. Mano nuomone, būtų gerai, kad jie turėtų šiek tiek rūgštelės, o jeigu rinksitės saldžius, vietoje aviečių galima naudoti kokią nors rūgštesnę uogienę (pavyzdžiui, bruknių).

** Aš naudojau bemielę sluosniuotą tešlą, suskirstytą į 6 lapelius. Jeigu obuoliai dideli, kiekvienam reikės paskirti po vieną lapelį tešlos, jeigu nedideli, galima tešlos lapelį padalinti perpus - iškočioto kvadratėlio turėtų visiškai pakakti obuoliui įvynioti. Tešlos kiekis priklauso ne tik nuo obuolių dydžio, o ir nuo jūsų skonio - pamėginkite vieną obuolį susukti į didesnį tešlos lakštą, kitą - į mažesnį ir iškepę palyginkite, kuris variantas jums patinka labiau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Slyvų ir graikinių riešutų trupiniuotis

Tiesą sakant, visai neketinau skelbti šio recepto. Bent jau dabar, kai mano tinklaraštyje rinkiuojasi kažin kelintas iš eilės patiekalas, kilęs iš Didžiosios Britanijos. Bet praėjusią savaitę slyvų trupiniuočiu pavaišinau Aistę, ir nė pati nepajutau, kaip prisižadėjau tvarkingai išdėstyti jo gaminimo instrukcijas. Iš pradžių, aišku, mėginau išsisukti ir įtikinti draugę, kad trupiniuočio recepto kaip ir nėra - svarbu žinoti tik jo gaminimo principus. Bet Aistė laikėsi savo - receptas turi būti receptas, o ne kažkoks poetinis esė. Tad tebūnie. Kaip sakoma, žodis - ne žvirblis :)

Nuotrauka Kristinos

Pasiteisindama galiu pasakyti, jog, kepant trupiniuotį, iš tikrųjų svarbiausia žinoti ne tikslius produkų kiekius, mililitrus ar gramus, o bendras šio patiekalo gaminimo taisykles. Taigi, į karščiui atsaparų, gilų indą pirmiausia dedami bet kokie mėgstami vaisiai arba uogos. Be abejo, galima maišyti ir kelis mėgstamus ingredientus: obuolius ir kriaušes, nektarinus ir šilauoges, braškes ir rabarbarus ir t.t. Akivaizdu, jog trupiniuočių rūšių gali būti nesuskaičiuojama daygybė; antai aš kažkada esu siūliusi jums pasigaminti medlievos uogų trupiniuotį, mums gal kiek neįprastą, užtai mėgstamą anapus Atlanto. Priklausomai nuo to, kokius produktus pasirinsite, ant jų prireiks užberti daugiau ar mažiau cukraus ir, jeigu norite, prieskonių (juk, pavyzdžiui, su obuoliais puikiai dera cinamonas, ar ne?). Vos tik paruošite ir pasaldinsite vaisius ir/ar uogas, pusė darbo bus padaryta. Beliks paruošti trupinius. Jiems prireiks miltų, šalto sviesto ir cukraus; klasikinės šių ingredientų proporcijos 2:1:1. Jeigu į trupinius įmaišoma kitokių ingredientų (pavyzdžiui, dalis miltų pakeičiama maltais riešutais), laikoma, kad tai jau ne visai klasikinis trupiniuotis, o trupiniuotis su autorinės kūrybos elementais :) Gana dažnai miltai maišomi su avižiniais dribsniais, tačiau kai kurių kulinarijos istorikų nuomone, tokiu atveju gauname jau nebe trupiniuotį (angl. crumble), o kitą, jam giminingą desertą, kurio pavadinimas pažodžiui reikštų maždaug traškutis (angl. crisp). Na, bet šįkart neturiu ūpo leistis į kulinarinės terminologijos džiungles, juo labiau, kad patys britai (bei kitos angliškai kalbančios šalys) iki šiol nenubrėžė griežtų ribų tarp crumble ir crisp. Kaip ten bebūtų, užtenka pagamintus trupinius paskleisti ant vaisių ir viską užkepti - ir desertas jau pagamintas.

Turbūt sutiksite, kad trupiniuočių žavesys pirmiausia slypi jų paprastume. Ne veltui Didžiojoje Britanijoje jie būdavo kepami net Antrojo pasaulinio karo metais, kai žmonėms trūko elementariausių produktų, jau nekalbant apie visokius skanumynus. Laimei, dabar mes, vakariečiai, apie badmečius žinome tik iš knygų, o senamadiškus trupiniuočius labiausiai vertiname dėl to, kad jie greitai pagaminami. Ir, žinoma, dėl to, kad yra gardūs :)

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį trupiniuočio receptą aptikau vienoje iš savo knygų, ir man patiko pasiūlymas sumaišyti slyvas bei graikinius riešutus. Pastarieji suteikia trupiniuočiui ne tiek papildomo skonio, kiek tekstūros. Receptas nenurodo, kokias konkrečiai slyvas naudoti. Ir nieko čia stebėtino - slyvos Didžiojoje Britanijoje auginamos daugelį amžių, greičiausiai jau nuo romėnų laikų, tad vien senųjų jų veislių priskaičiuojama apie 300! Aišku, kad kiekviena šeimininkė tradiciniams patiekalams naudojo tas slyvas, kurios buvo po ranka. Vadinasi, šiuo klausimu ir mes neturėtume sukti sau galvos. Aš, viešėdama pas tėvus, pasirinkau sode kelių rūšių slyvų, tokių, kurios man pasiodė jau tinkamai sunokusios :) Čia tik noriu priminti, kad, priklausomai nuo slyvų rūšies, trupiniuotis gali būti skirtingo rūgštumo/ saldumo bei sultingumo. Nebijokite, jei slyvų sulčių išsiskirs daug - trupiniuotis ir neturi būti pernelyg sausas. Na, o jeigu slyvos pasitaikys labai mėsingos ir sulčių atrodys mažokai, irgi ne bėda - juk trupiniuočiai valgomi su ledais, plakta grietinėle, vaniliniu ar kitokiu saldžiu padažu, ir šie priedai reikalus kaipmat pataisys.

Na štai, atrodo, kad apie slyvų trupiniuotį - ir trupiniuočius apskritai - užrašiau viską, ką reikėjo užrašyti. Aiste, tikiuosi, kad ir tave, ir kitus mano skaitytojus lydės sėkmė išbandant šį receptą!

Nuotrauka Kristinos

Plum and walnut crumble - slyvų ir graikinių riešutų trupiniuotis

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

1 kg slyvų

75 g graikinių riešutų*

175 g rudojo cukraus

75 g sviesto (arba margarino)

175 g kvietinių miltų**

1. Slyvas nuplaukite, nusausinkite, išimkite kauliukus. Sumaišykite su pakepintais graikiniais riešutais*** ir maždaug puse kiekio (apie 80-90 g) cukraus. Paruoštus vaisius sudėkite į karščiui atsparų, sviestu išteptą indą (rekomenduočiau keraminį ar metalinį, nes stilinis prasčiau įkaista).
2. Paruoškite trupinius. Į didelį dubenį suberkite likusią cukraus pusę, miltus ir mažais gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą. Trinkite tarp pirštų, kol miltai virs drėgnais trupinukais, o sviesto gabaliukų neliks.
3. Gautus trupinius tolygiai paskleiskite ant paruoštų vaisių, labai lengvai paspauskite.
4. Paruoštą trupiniuotį dėkte į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 45 min. arba kol trupiniai taps rusvai auksinės spalvos, o vaisiai iškeps. Dalis išsiskyrusių slyvų sulčių greičiausiai pakils ir pasklis ant trupinių - taip dažniau nutinka negu nenutinka, tad susitaikykite su mintimi, jog trupiniuotis - "netvarkingas" desertas :)
5. Slyvų trupiniuotį patiekite šiltą. Tradiciškai jis derinamas su vaniliniais ledais, plakta grietinėle, vaniliniu arba kitokiu desertiniu padažu.

* Anot britų, su slyvomis gerai dera ne tiktai graikiniai riešutai, o ir migdolai. Mano manymu, vietoje graikinių riešutų labai tiktų naudoti traškias migdolų riekeles.

** Pastaboje prie originalaus recepto yra pasiūlymas pusę miltų pakeisti avižiniais dribsniais. Tokiu atveju rekomenduojama trupinius pagardinti cinamonu (maždaug 1 a. š.) Aš slyvų trupiniuočio su avižiniais dribsniais ir cinamonu kepusi nesu, tad plačiau pakomentuoti pastarojo varianto negaliu.

*** Originaliame recepte graikinius riešuts siūloma 8-10 min. kepti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, o tuomet sumaišyti su slyvomis ir cukrumi. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog riešutus lygiai taip pat sėkmingai galima pakepinti sausoje keptuvėje - svarbu tik reguliariai pamaišyti ir nesudeginti. Jeigu turite laiko, pakepintus riešutus šiek tiek pravėsinkite ir patrinkite tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji odelių dalis. Riešutų skonis dėl to nepasikeis, tačiau vėliau, sumaišyti su slyvomis, jie nepatamsės (graikinių riešutų odelė turi juodo pigmento), o tai reiškia, kad visas trupiniuotis bus gražesnės, ryškesnės spalvos.

Kepdami vaisiai sukris, išsiskirs jų sultys, o pats trupiniuotis tarytum "nusės" - nesijaudinkite, taip ir turi būti. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Hilaire Walden, Traditional British Cooking, London: Select Editions, 2001, p. 190.

Klasikiniai skonai

Mano žinios apie Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą daugmaž apsiriboja periodinės spaudos antraštėmis, kurių šiais laikais tiesiog neįmanoma išvengti. Šiaip jau monarchija man įdomi kaip institucija bei aristokratijos transformacijų erdvė, tačiau apie tai rašoma šykščiai, o geri analitiniai straipsniai šiais klausimais - išvis retenybė. Tuo tarpu visokios paskalos bei išsamios ataskaitos, kuo kas vilkėjo ar avėjo, tokios nuobodžios, jog į jas jau seniausiai nebekreipiu jokio dėmesio. Taip jau yra - didesnį smalsumą man visuomet kėlė žmonių mintys, o ne jų garderobai. Paprastai aš net neatsimenu, ką dėvėjo mano pašnekovas, su kuriuo buvau susitikusi prieš dvi valandas, ką jau ten kalbėti apie grafienių ir hercogienių aprėdus, dėl kurių man nei šilta, nei šalta. Žinoma, mada - viena iš taikomojo meno sričių, bet aukštuomenės kronikos per daug paviršutiniškos, kad iš jų būtų galima ką nors esmiško sužinoti apie drabužių dizainerių kūrybą.

Vis dėlto už skonų receptą esu dėkinga ne kam kitam, o britų karališkai šeimai, kuri juo pasidalino savo oficialiame internetiniame puslapyje. Mat skonai - tai tikrų tikriausias britų gastronoijos simbolis, ir su tuo nesiginčija nė pati karalienė. Knygose bei virtualioje erdvėje galima rasti tūkstančius skonų receptų, bet, mano nuomone, karališka virtuvė garantuoja kokybę ir tradiciškumą (vieša paslaptis, jog britų aristokratai, ypač vyresniosios kartos, - kaip reta konservatyvūs). Pasakysiu iš karto - šie skonai nuostabūs, tiesiog tirpstantys burnoje. Esu kepusi skonus ir pagal kitus receptus, vieni pasiteisino labiau, kiti mažiau, o šis iškart tapo mano favoritu. Nė neabejoju, kad taps ir jūsiškiu, jeigu tik prisiruošite jį išbandyti.

Nuotrauka Kristinos

Gali būti, kad niekada nesate turėję reikalų su skonais ir laukiate paaiškinimo, kas tai yra. Kad būtų taip paprasta! Išoriškai skonai primena nedideles bandeles, bet jų tekstūra ir skonis turi ne tiktai bandelių, o ir saldžių duonelių, keksiukų, sausainių, pyragaičių bruožų. Žodžiu, skonai yra skonai. Mūsų kalbininkai greičiausiai nepalaimins šio pavadinimo, bet aš nė neįsivaizduoju, kokiu terminu būtų įmanoma jį pakeisti. Tai specifiniai kepiniai ir jų, mano galva, tinkamai neapibūdina bendresnės reikšmės žodžiai.

Tiesa, čia būtina pasakyti, kad skonų vardu britai ir airiai linkę vadinti ir panašaus skonio, panašios sudėties, tačiau kitoniškai suformuotus kepinius. Pavyzdžiui, kai kada tešla iškočiojama į apvalų lakštą ir supjaustoma trikampėliais - tai irgi skonai. Kulinarijos istorikų nuomone, tokius trikampėlių pavidalo kepinius netgi rekėtų laikyti seniausia skonų forma. Nors, tiesą sakant, ką nors tikslaus paskyti šiuo klausimu sudėtinga, nes pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose skonų pavadinimas sutinkamas 1105 m. Užfiksuota, jog tąkart Tavistoko abatijos benediktinai skonais su braškių uogiene ir grietinėlės kremu vaišino Devono grafą Ordulfą ir visus apylinkių žmones, padėjusius atstatyti vikingų antpuolio metu apgriautą vienuolyną. Galima tik įsivaizduoti, kiek transformacijų patyrė skonai per tūkstantį metų! Šiais laikais pati žinomiausia ir populiariausia skonų rūšis - nedideli apvalūs kepinėliai, būtent tokie, kokius karališoji virtuvė kepa Jos Didenybei. Na, žinoma, ir rūmų svečiams - karališkoji šeima ypač didžiuojasi tradicinėmis, kiekvieną vasarą vykstančiomis sodo šventėmis, kurių metu skonai būtinų būtiniausiai patiekiami visų susirinkusiųjų džiaugsmui ir malonumui. Beje, šie skonai oficiliai vadinami vaisiniais skonais (angl. fruit scones). Kodėl? Na, kad ir todėl, jog karališka šeima purius blynus vadina drop scones (t.y. skonais - sklindžiais). Hm, kartais atrodo, jog terminologija - kone detektyvinių įgūdžių reikalaujanti kalbotyros šaka :)

Nuotrauka Kristinos

Skonai kildinami trumpai ir iškepami greitai t.y. juos kuo puikiaisiai galima užminkyti ir iškepti prieš pat popiečio arbatėlę (juo labiau, kad skonus rekomenduojama patiekti dar šiek tiek šiltus). Šie kepiniai nėra riebūs, tačiau minkšti ir purūs. Tiesa, dėl mažo sviesto kiekio, su jų tešla reikia elgtis atsargiai - pavyzdžiui, jos neperminkyti ir skirti pakankamai laiko "poilsiui" - kad spėtų "nurimti" kvietiniuose miltuose esantis gliutenas. Be to, skonai tradiciškai suvalgomi tą pačią dieną, nes ilgiau pastovėję sužiedi ir netenka pusės savo žavesio.

Iškeptų skonų šonai visuomet įtrūksta, tarsi punktyrine linija nužymėdami vietą, kur juos reikia padalinti perpus. Britai taip ir daro - prieš valgydami, skonus, prilaikydami šakute ar kokiu kitu stalo įrankiu, atsargiai perplėšia (bet nepjauna, kad nesusigadintų tekstūra). Mat skonai visuomet patiekiami su priedais - braškių (rečiau - kitokia mėgstama) uogiene ir grietinėlės kremu (ang. clotted cream). Pertepus skoną šiais pagardais, jis gali būti vėl suvožiamas; na, arba dar dažniau - nesuvožiamas, nes skono puseles valgyti tiesiog patogiau.

Dėl uogienės kaip ir viskas aišku - rinkitės tą, kuri jums skaniasia. Mano nuomone, čia labai tiktų braškių ir raudonųjų serbentų uogienė - ir dėl savo gražios spalvos, ir dėl lengvos, serbentų teikiamos rūgštelės, ir dėl to, kad ji šiek tiek tirštesnė už kitas braškių uogienes, bent jau namines, virtas be pridėtinio pektino. Tą vėlyvo pavasario dieną, kai dariau nuotraukas, man norėjosi gaivesnio deserto, todėl skonus patiekiau su šviežiomis ir šaldytomis braškėmis, paskutiniosiomis iš praeito sezono. Bet, atvirai pasakius, šaldytos braškės nebuvo labai vykęs pasirinkimas. Ir ne todėl, kad jų skonis nuviltų, o todėl, kad toks pagardas gana skystas ir greitai ima tekėti per skonų kraštus. Kitaip tariant, britai prie skonų pateikia tirštą braškių uogienę ne šiaip sau, o todėl, kad per šimtmečius yra suradę geriausią būdą serviruoti savo tradicinius patiekalus. Antra vertus, jeigu jums norisi eksperimentuoti, taip ir darykite; antai, tame pačiame internetiniame karališkosios šeimos puslapyje puikuojasi skonų nuotraukos ne tiktai su uogiene, o ir su šviežiomis uogomis.

Nuotrauka Kristinos

Atskirai reikėtų pakalbėti apie grietinėlės kremą, pieno produktą, kurį lietuviai dar tik pradeda atrasti, o britai naudoja nuo senų senovės. Grietinėlės kremas - tai ne kas kita kaip grietinėlė, iš kurios išgarintas kaip galima didesnis vandens procentas. Seniau žmonės, ypač ūkininkai, tuo užsiimdavo patys. Pienas būdavo supilamas į didelį platų indą ir laikomas šiltoje krosnyje, kol paviršiuje susidarydavo tirštas, tvirtas grietinėlės sluoksnis. Jį nugriebus, pienas būdavo garinamas toliau, o sutirštėjusi grietinėlė kartas nuo karto nugriebiama. Ją surinkus bei išsukus ir gaunamas grietinėlės kremas - gelsvai baltas, ryškaus saldžios grietinėlės skonio, bet savo konsistencija sviestą primenantis produktas.

Grietinėlės kremą pagaminti nesudėtinga, tačiau šis darbas reikalauja nemažai laiko, o svarbiausiai - tikro, šviežio, riebaus pieno. Nuriebintą pieną iš parduotuvės garink negarinęs - grietinėlės jo paviršiuje nusistos katino ašaros. Dėl to, kad šiais laikais žmonėms nelengva įsigyti tinkamos žaliavos, o ir dėl laiko sąnaudų, britai linkę pasikliauti komerciniais produktais ir grietinėlės kremą pirkti parduotuvėse. Ne taip seniai šio produkto atsirado ir Lietuvos prekybos centruose - ir klasikinio, ir su priedais. Jeigu niekada neatkreipėte dėmesio į grietinėlės kremą, pasidairykit Didžiosios Britanijos vėliava papuošto stiklainiuko pieno produktų skyriuose. Beje, grietinėlės kremas negenda gana ilgai, ir, atidarę stiklainį, jį naudoti galėsite bent jau savaitę.

Nuotrauka Kristinos

Atrodytų, skonų niekaip nepavadinsi komplikuotu kepiniu, tačiau britai vis dėlto įsigudrina ginčytis dėl to, kaip "teisingiausiai" patiekti ir valgyti šiuos skanėstus. Mat egzistuoja Devonšyro metodas (kuomet ant abiejų perplėšto skono puselių iš pradžių užtepama grietinėlės kremo, o tada uždedama braškių uogienės) ir Kornvalio metodas (kuomet ant perplėšto skono puselių iš pradžių paskleidžiama braškių uogienė, o ant jos uždedamas šaukštelis grietinėlės kremo). Šis "esminis" klausimas kartais aptariamas netgi visai rimtai, bet dažniausiai - pokštaujant, su britams būdinga (savi)ironija. Na, o kasdieniniame gyvenime skonai Didžiojoje Britanijoje valgomi ir vienaip, ir kitaip, o kaip jie bus sukomponuoti, labiausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus norų ir konkrečios šeimos tradicijų. Čia tik reikėtų pridurti, jog visi britai arbatėlę su skonais, uogiene ir grietinėle vadina cream tea (liet. pažodžiui - kremine arbata). Beje, sprendžiant iš internete pasklidusių nuotraukų, karališkoje šeimoje cream tea patiekiama Devonšyro stiliumi.

Ir paskutinioji pastaba. Skonų patiekimą aš nufotografavau ne visiškai teisingai, nes ruošiant tikrą britišką arbatėlę į kelių aukštų padėklą paprastai sudedami ne vien skonai, o ir klasikiniai britiški sumuštinukai bei dar kelių rūšių saldumynai - kokie nors pyragaičiai, riekelėmis supjaustytas džiovintų vaisių pyragas, sausainiai, šokoladiniai triufeliai ar pan. Tačiau tai - jau antraeilis dalykas. Išmokę kepti skonus, galėsite juos patiekti kaip tik geidžia širdis - ir pačius vienus, ir taip, kaip dera, ruošiant klasikinę cream tea, nesvarbu, Devonšyro ar Kornvalio metodu :)

Nuotrauka Kristinos

Fruit scones - klasikiniai skonai

Ingredientai: (išeis apie 3 dideles skardas skonų)

500 g miltų

1 pakelis (30 g) kepimo miltelių*

100 g sviesto

90 g cukraus

2 kiaušiniai (+1 kiaušinis skonų viršui aptepti)

140 ml pasukų

100 g smulkių besėklių razinų**

Braškių uogienės ir grietinėlės kremo (angl. clotted cream) (patiekiant)

1. Razinas nuplaukite, 30 min. pamirkykite šiltame vandenyje, o tada nusausinkite.
2. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir cukrumi. Sviestą supjaustykite gabaliukais, sudėkite į miltus ir trinkite tarp pirštų, kol gausite drėgnus trupinius. 2 kiaušinius lengvai paplakite, sumaišykite su pasukomis ir supikite į dubenį su miltais. Truputį pamaišykite, kad miltai sudrėktų. Įmaišykite paruoštas razinas.
3. Stalą pabarstykite miltais, ant jų išverskite tešlą, ją irgi pabarstykite miltais ir surinkite į minkštą rutulį. Stenkitės minkyti kuo mažiau, tik tiek, kiek būtina. Uždengę palikite pastovėti 30 min.
4. Tešlą lengvai pakočiokite, kad jos storis būtų apie 2,5 cm. Išspauskite maždaug 5 cm skersmens pyragaičius. Juos sudėkite į skardą, viršų patepkite išplaktu kiaušiniu ir palikite pastovėti kambario temperatūroje dar 20 min. Per tą laiką orkaitę įkaitinkite iki 180°C.
5. Skonus kepkite orkaitės viduryje 10-15 min., arba kol jie pakils ir taps auksinės spalvos.
6. Tešlos likučius lengvai suspauskite iš šonų, kad vėl gautumėte tešlos lakštą. Stenkitės tešlos neminkyti. Leiskite pastovėti, kol bręsta ir kepa pirmoji skonų partija, tuomet paruoškite antrą skardą skonų ir t.t.
7. Skonus patiekite dar šiek tiek šiltus. Valgant jie perplėšiami per pusę, o ant gautų riekelių užtepama grietinėlės kremo ir uždedama braškių uogienės (arba avirkščiai :). Tradiciškai, patiekiant skonus, geriama ir juodoji angliška arbata.

* Turbūt originaliame recepte į gramus ir mililitrus verčiami specifiniai britų matai, todėl užrašyti ingredientų kiekiai mūsų akiai gana neįprasti (28 g kepimo miltelių, 94 g sviesto, 86 g cukraus). Aš, minkydama skonų tešlą, šiuos kiekius suapvalinu iki man patogių skaičių ir nemanau, jog nuo to kepiniai nors truputį suprastėja.

** Razinos - tradicinis, tačiau nebūtinas skonų ingredientas. Jeigu jūs nemėgstate džiovintų vaisių kepiniuose, galite jų atsisakyti, arba 50 g razinų įminkyti į pusę tešlos, o kitą pusę palikti be priedų. Originaliame recepte siūloma naudoti sultanas, t.y. šviesias, geltonos spalvos besėkles razinas. Vis dėlto kitų rūšių razinos (pavyzdžiui, smulkios tamsios Korinto razinos) irgi puikiai tiks skonams pagardinti.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.