tag:blogger.com,1999:blog-43029778929868567152024-03-13T14:45:46.982+02:00Su šaukštu aplink pasaulįKristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.comBlogger675125tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-48074557209719502392022-04-27T12:58:00.002+03:002022-04-27T12:58:36.741+03:00Čado bulvių salotos<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Sakoma, jog tikruosius žmonių veidus pamatome ekstremaliose situacijose. Šiandien reikėtų pridėti, jog ekstremaliose situacijose pamatome ir tikruosius šalių veidus bei interesus. Kovo mėnesio pradžioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje įvykęs balsavimas visą politinių pozicijų ir tarptautinių santykių žemėlapį parodė kaip ant delno. Ir čia dėmesio vertos ne tiktai tos valstybės, kurios palaikė Rusiją arba susilaikė, mėgindamos išlaviruoti ir apsimesdamos, jog dėl karo Ukrainoje neturi aiškios nuomonės. Balsavimas <i>už </i>kai kuriais atvejais irgi iškalbingas. Pavyzdžiui, mane maloniai nustebino Ramiojo vandenyno salos, tokios kaip Nauru, kurias Rusija metų metais mėgino "prisijaukinti", pirkdama jų balsus tarptautinėse organizacijose. Paaiškėjo, kad biznio sandoriai ir lojalumas - tai toli gražu ne vienas ir tas pats. Net didžioji dauguma Afrikos valstybių, į kurias koją įkėlė rusų kariai, nepuolė palaikyti savo "geradarių", kurių "pagalba" jau seniai apkarto. Na, o kai kurios šalys ir išvis atvirai pademonstravo, ką mano apie Rusijos mėginimus dominuoti juodajame žemyne. Pavyzdžiui, Čadas nė nemirktelėjęs palaikė rezoliuciją, kurioje reikalaujama nedelsiant išvesti rusų karius iš Ukrainos. Ir tai nėra abstraktus pasisakymas <i>už taiką</i>. Vienu mygtuko paspaudimu Čado atstovai reziumavo jau seniai nusistovėjusį požiūrį į Rusiją ir jos užsienio politiką.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgwLk3V92LKtrFpwVTQ4Nt7AnE3UFeTNt_suKClHmd8OV3UkBOufQSvnr5rp3ZxrcegMJmnugeCF00rN6fM8g6IQwPVsVSvb2PvvxK_2Jg4U1lzO5DMcTGK22jgeznS7xCGGl_8BBz8fDY1vCb6XqRe_B2Bf7Y1am6Fe3NKPjjocXH9RQfwnWnTiWcMIw/s16000/DSC_0636-003.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Rusija ir Čadas diplomatinius santykius užmezgė 1964 m., praėjus keleriems metams po to, kai Čadas paskelbė nepriklausomybę nuo jį kolonizavusios Prancūzijos. Bendradarbiaujant su Rusija buvo susitelkta į žemės ūkio, energetikos, o labiausiai - karinę bei saugumo sferas. Pastaroji formuluotė reiškia, jog rusai už prieinamą kainą verste užvertė Čadą senais savo gamybos ginklais bei karine technika; dar ir šiandien jie sudaro apie 90% šios Afrikos šalies ginkluotės.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kiek netikėta, bet pastarosiomis savaitėmis vis pasirodo pranešimų, jog įsivėlusi į nuostolių kupiną karą su Ukraina, Rusija mėgina iš Afrikos šalių dalį ginkluotės susigrąžinti, t.y. ją išpirkti. Tačiau Čado atveju vargu ar šis planas išdegs. Mat per pastaruosius kelerius metus Čado ir Rusijos santykiai gerokai pairo, pirmiausiai todėl, kad rusai pradėjo agresyvią ekspansiją į Afrikos šalis. Pasinaudodami tuo, jog Čade nuolat rusena (o kai kada ir kaip reikiant įsiplieskia) politiniai konfliktai, rusai pasiūlė ilgamečiam diktatoriui Idriss Déby Itno savo pagalbą "stabilizuojant situaciją". Tačiau pastarasis pernelyg gerai matė, kas atsitinka, kai rusai įžengia į suverenios šalies teritoriją - pavyzdžiui, kaimyninės Centrinės Afrikos Respublikos valdžios atstovai jau buvo tapę rusų įkaitais. Taigi, neturėdamas iliuzijų dėl Rusijos planų, oficialusis Čadas paramos atsisakė. Na, o rusai? Rusai, vadovaudamiesi senu geru principu <i>skaldyk ir valdyk</i>, apsigręžė ir iškart pasiūlė savo pagalbą vadinamiesiems sukilėliams Čado šiaurėje; juo labiau, kad Libijoje įsitaisiusių <i>Wagner</i> samdinių net nereikėjo per daug toli perdislokuoti. Paprasčiau tariant, Rusija nusprendė remti džihadistus, kurie pirmiausia siekė politinio perversmo. Mat šiuo metu su religinėmis laisvėmis Čade situacija palyginti nebloga: Ndžamenos valdantieji sluoksniai pabrėžtinai laikosi <i>laïcité </i>(sekuliarumo) principo, kas visiškai logiška, norint išvengti pilietinio karo, kuomet 52% šalies piliečių sudaro musulmonai, o 44% - krikščionys. Šiaip ar taip, rusų pagalbos sulaukę sukilėliai kaip reikiant įsismarkavo, o 2021 m. pavasarį, vienos jų atakos metu, buvo sunkiai sužeistas ir netrukus mirė pats Idriss Déby Itno. Be to, rusai šalyje pasistengė suorganizuoti protesto akcijų seriją; mitingų metu sukurstytiems vietiniams Čado gyventojams buvo liepta mojuoti plakatais "Prieš Prancūziją" ir "Už Rusiją". Kaip manote, ką apie tai galvoja dabartinis Čado prezidentas Mahamat Idriss Déby Itno, kurio tėvas buvo nužudytas faktiškai rusų rankomis?.. Tai, jog Čade į rusus žiūrima ypač nepalankiai, rodo ir pernykštė istorija su turistais, tarp kurių buvo verslininkė iš Lietuvos Marija Dubickienė - šį atvejį gana plačiai nušvietė mūsų spauda. Ekspedicijos dalyviams, kurie stengėsi laikytis visų taisyklių, jų sulaikymas ir tardymas pasirodė mažų mažiausiai nemotyvuotas. Tačiau Čadas turi savą įvykių versiją: kadangi keliautojai užklydo į vadinamąją "raudonąją zoną", kurioje be viso kito įsikūrusios šalies karinės bazės, jie rimtai įtarė rusus šnipinėjimu ir vietinėje spaudoje juos ne kartą išvadino "turistais" (taip taip, kabutėse). Ko gero, į ekspedicijos dalyvius būtų pažiūrėta daug atlaidžiau, jeigu jos sudėtyje būtų buvę ne rusai, o kitų tautybių žmonės.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Visai kitokio pobūdžio Čado santykiai su Ukraina, iš kurios į sausrų nualintą šalį atkeliauja apie 90% kviečių ir jų gaminių (miltų, makaronų ir t.t.), o taipogi kiti gyvybiškai svarbūs produktai - kukurūzai, aliejus ir pan. Dėl karo Ukrainoje Čade maisto ims trūkti dar labiau, o jo kainos tik augs. Jau ir taip skurstantiems žmonėms tai reiškia gresiantį badą, o šalies valdžiai - nenumaldomai artėjančius neramumus. Įvertinus tokias perspektyvas, nenuostabu, kad Čadas Rusijos ir Ukrainos karu nė iš tolo nesidžiaugia.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Supraskite teisingai - aš nesimpatizuoju autoritariniam Čado režimui. Diktatūros pačios išprovokuoja daugumą politinių ir ekonominių krizių, nes iš prigimties nesugeba sukurti stabilių, visuomenės gerove pagrįstų valstybių. Šiuo įrašu tik norėjau atkreipti dėmesį, kaip stipriai šiuolaikiniame pasaulyje įvairiausiais ryšiais susijusios šalys, iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturinčios artimų kontaktų. Gerai, jeigu tie ryšiai pozityvūs, jeigu viena šalis parūpina kitai duonos. O jeigu ne? Antai Rusija ir Afrikoje Rusija - naikinanti, griaunanti, destabilizuojanti. Deja.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg0Yesu_T1Q_GeJVpHFYZdOB9FtKWab4ZukBqJ0UPmXuXbb6YdOPGnlOKna24pAysjIH2A7CYCndA3uCFVIyn_xhAy5aIruSSJZ0HsGJzY4-agdSEXpSnJSXoUJzUK9VmTnOo1WcCmzbrjSHiBl5_4k4sqLhpOFz34Acdp_o09J9rC6rw1K-Yfq2sz8ow/s16000/DSC_0656T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Laimei, kulinarija - viena iš nedaugelio sferų, kurioje pozityvių dalykų beveik visuomet daugiau negu negatyvių. Ir taip, Čadas su Rusija turi kulinarinių ryšių, nors ir ne tokių akivaizdžių kaip ginkluotės srityje. Šiandien pagaminau baltą mišrainę Čado stiliumi, tą pačią, kurią pasaulis dažniausiai vadina <i>rusiška mišraine</i> (pranc. <i>salade russe</i>). Akivaizdu, jog šį patiekalą į Afriką kolonializmo laikais atvežė prancūzai. Mišrainė prigijo pirmiausa Čado miestuose, kur ji dažniausiai žinoma bendriniu prancūzišku <i>hors d'œuvre</i> (liet. <i>užkandis</i>) pavadinimu arba yra įvardijama dar paprasčiau - bulvių salotomis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Neįmanoma nepastebėti, jog Afrikoje balta mišrainė įgavo savitą formą. Privaloma tvarka čadiečiai į šį patiekalą deda vien bulves ir morkas - blogiausiu atveju, salotas ir sudaro tiktai šie du ingredientai, pagardinti turimais prieskoniais. Vis dėlto dažniausiai, jeigu yra galimybių, Čado šeimininkės teikia pirmenybę salotoms su didesniu sudedamųjų dalių kiekiu. Pirmiausia, vietoje mums įprastų žaliųjų žirnelių į salotas dažnai įmaišoma apvirtų šparaginių pupelių. Kodėl? Na, galbūt čadiečiams jos tiesiog gardesnės, bet greičiausiai - todėl, kad dėl karšto klimato žaliųjų žirnelių užsiauginti kur kas sudėtingiau. Na, o kaipgi su kumpiu, kuris beveik visuomet įeina į <i>salade russe</i> sudėtį? Dažnam afrikiečiui toks produktas ne pagal kišenę, tad Čade kumpis buvo pakeistas... virtais burokėliais :) Kai dėl kiaušinių, tai receptų instrukcijoje į juos žiūrima labai liberaliai, nurodant, jog "kiaušinių galima dėti, jeigu jų turite". Galų gale, pagal situaciją parenkamas ir salotų uždaras: jeigu po ranka yra majonezo - puiku, o jeigu ne, apsiribojama druska, pipirais ir šlakeliu aliejaus. Žodžiu, kas jau kas, o Čado šeimininkės dėl bulvių salotų kanoniškumo tikrai nesuka sau galvos, apsieidamos su tuo, ką turi ir gali sau leisti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai metodas, kuriuo gali būti paruoštos daržovės salotoms. Daugelis čadiečių su bulvėmis, morkomis, burokėliais elgiasi taip pat kaip ir mes, t.y. visas daržoves išverda su lupenomis, jas atvėsina, nulupa, o tuomet supjausto. Tačiau yra ir progresyvių šeimininkių, kurios elgiasi kitaip: visas daržoves nuskuta, susmulkina, supila į atskirus polietileninius maišelius, sandariai užriša, o tuomet išverda vandenyje paprasčiausiame puode, t.y. namų sąlygomis sukonstruoja neįmantrų<i> sous vide</i> variantą. Aš nesu išbandžiusi pastarojo būdo daržovėms ruošti, tad plačiau jo pakomentuoti negaliu. Na, bet jeigu jums smalsu, kas iš to išeina, galite eksperimentuoti :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhMpRdELtxrFK0BKFZKLHc3HL15WPS3nGhJPUCGSUyP8xZs7hsEYRO9d5MRBvYJ7wq85aYWT3c5vSEP_KdHG8qpHyOYFLErKnhGGyrvJbZk3tC8PRKhMJ7gSirrkQrnyu_p0eb-rvM5ujFX8kXFbhaU5PKBTa-7qSN1AybfsRoU9AZz_vYxFXxYT5tqPg/s16000/DSC_0649T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na, ir dar viena detalė. Nepaisant ingredientų paprastumo, o dažnai - netgi skurdumo, Čado šeimininkės stengiasi patiekti maistą kuo estetiškiau; spėju, ši tradicija atkeliavo iš šiaurinių šalies rajonų ir tenykštės arabų kultūros. Net jeigu tai vos vienos ar dviejų rūšių daržovės, jas stengiamasi lygiai supjaustyti, gražiai išdėlioti, pagyvinti kad ir paprasčiausiu papuošimu. Tas pats pasakytina ir apie šias salotas: kai kada tai viso labo virtos bulvės ir morkos, sumaišytos su šaukštu majonezo (ar aliejaus), bet patiekiant ant jų vis tiek užberiami keli burokėlių kubeliai "dėl spalvos", uždedama kiaušinio riekelė ar pan. Mes pirmiausiai valgome akimis, tad nepatingėkite pagalvoti, kaip kūrybiškai patiekti paprastą maistą - ir jį ragauti bus daug gardžiau.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šįkart čadietiškas bulvių salotas aš gaminau ne su majonezu, o su aliejumi, ir, turiu pasakyti, kad skonis nuo to nė kiek nesuprastėjo. Šeimai patiko. Jeigu norite vegetariško patiekalo varianto, vietoje kiaušinių galite naudoti šparagines pupeles, ir įprastas patiekalas nuskambės dar kitaip. Žodžiu, Afrikos virtuvė itin palanki improvizacijoms :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Bulvių salotos Čade ne be reikalo vadinamos užkandžiu - panašu, kad jos daugmaž visuomet patiekiamos pačios vienos ir su niekuo nederiamos. Tačiau mes galime bulvių mišrainę valgyti su kuo panorėję (pavyzdžiui, su kepta mėsa), ypač jeigu jos pagamintos tik iš daržovių, nededant kiaušinių. Aš asmeniškai džiaugiuosi atradusi šį baltos mišrainės variantą, kaip kažada džiaugiausi, atradusi ekvadorietišką <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2017/12/kreveciu-ir-bulviu-misraine.html" target="_blank">bulvių mišrainę su krevetėmis</a> (pastaruoju receptu reguliariai naudojuosi iki šiol). Kodėl? Nes nenoriu susitaikyti su monotonija virtuvėje. Ir kas gi to norėtų, ar ne? :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiH70XF4dg0LrRTwz8VHaKUurUv2m0k6Xvfh3PwLYiKcqbSkcMkS-GO8W-INhOKdWejQA49HeN3hsDti-1EwzlmtEGXcE8NxVA8VMDo8BbDW6nSnwQw_YjXiaO77PtQWetHTbQ5_sJRVWPxCdZxUM5lBWdFxhE4_95n5JJTXSDnA4RZq-W_kixncMsjvw/s16000/DSC_0705T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b>Čado bulvių salotos</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredienta</i>: (išeis didelis dubuo salotų)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">2 bulvės</div><div style="text-align: justify;">2 morkos</div><div style="text-align: justify;">2 burokėliai</div><div style="text-align: justify;"><i>Nebūtinai</i>: sauja šparaginių pupelių*</div><div style="text-align: justify;"><i>Nebūtinai</i>: 4-6 kiaušiniai</div><div style="text-align: justify;">Aliejaus arba majonezo**</div><div style="text-align: justify;">Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Bulves, morkas ir burokėlius nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite. Jeigu naudosite, atskirai lengvai pasūdytame vandenyje apvirkite šparagines pupeles - jos turėtų būti minkštos, bet dar neištežusios ir nepraradusios žalios spalvos. Jeigu naudosite, kietai išvirkite kiaušinius.</li><li>Visas daržoves ir kiaušinius supjaustykite - tradiciškai pjaustoma stambokais gabaliukais.</li><li>Sumaišykite bulves, morkas ir, jeigu turite, šparagines pupeles. Jeigu naudojate, galite įmaišyti ir dalį supjaustytų kiaušinių. Pagardinkite druska, pipirais, aliejumi arba majonezu (aš naudojau aliejų). Atskirai prieskoniais pagardinkite burokėlius. Burokėlius galima iškart sumaišyti su kitomis daržovėmis, bet dažniausiai taip nedaroma, norint išsaugoti ryškesnes kitų ingredientų spalvas.</li><li>Į gilią lėkštę ar dubenį sudėkite sumaišytas daržoves, ant jų paskleiskite burokėlius. Jeigu naudojate kiaušinius, jais galite papuošti salotas; jeigu ne, puoškite atidėtais kitų daržovių gabaliukais. Aš papildomai salotas pabarsčiau džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.</li><li>Salotas patiekite kaip savarankišką užkandį arba garnyrą prie kitų patiekalų.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Kartais vietoje šparaginių pupelių ir/ar burokėlių (arba drauge su jais) čadiečiai į mišrainę deda kitų turimų daržovių - svogūnų laiškų, saldžiųjų paprikų, pomidorų. Šios daržovės termiškai neapdorojamos, tik supjaustomos daugmaž tokio pat dydžio gabaliukais kaip ir virtos.</div><div style="text-align: justify;">** Gardindamos salotas, Čado šeimininkės dažnai deda papildomų prieskonių - pavyzdžiui, įspaudžia citrinos ar laimo sulčių. Itin populiaru įmaišyti sutrupinto sauso sultinio (iš kubelių) - kaip jau ne kartą rašiau, tai abejotinos vertės ir naudingumo, bet Afrikoje itin populiarus pagardas. Aš sultinio į salotas nededu, bet burokėlius citrinos sultimis kai kada apšlakstau, be to, juos tinka pabarstyti trupučiu cukraus. Dėl spalvos salotas galima puošti ir šviežiomis ar džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.</div><div style="text-align: justify;"> </div><div style="text-align: center;"><a href="#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiN5AcRSjqAG7nhRd5PsX41TUiFphzV5pQuvSMd09zHyteCCr7UW6ZWQbSrS1mlIL3BNvba4zWLJ7F4ntJKmcjKtHRqVb4Q-3v2292fzwzYNYSgA-3A7HvXTndZyn-hCdKJBNe_AFGWudE8skz7lA_QcAoEfKcd6H4VQ_vZ2nmxFQ9IgHg9c_TwsFUo0w/s16000/DSC_0698T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausi recepto šaltiniai <a href="https://www.facebook.com/RosiesInternationalCafe/posts/201082380079251?__xts__%5B0%5D=68.ARBs1oAM6WcuhhSYsviBeKZHBAc-1bizJtYdDeXuxfBdeDDaCqj4nU6OQMpkyMYMn5gp620nZiOIr7Im8fE2IVsU0d7i0k3ZxrSYGNl7kDOgoq2ixoXyNkks1lqr2qVy9sE9Km2jL5EP4wyHINrRtfI975qJpan75no-mqMa1rTXah-EceKuaGGKmhY3ZQwwzQLxvXPb1voMCk4u3i9ZT6XpX3ifCX4ooxju0fiGYMYyraxtw-Ya2Qbgcd4JTtjtTUZTa5bA7YEAEvzNl0ZgjMF0SJQZBVAMm19SP0QeSBYnvpjMIGYA9KwkUkrx_H_Jmae_2ntV5pJMIi-EU0Y&__tn__=K-R" target="_blank">čia</a>, <a href="https://www.youtube.com/watch?v=7OKMLnbTvBI&list=PLdMBzB1KGBDRwVAdzIO-4-UJexhXBJLCj&index=4&ab_channel=CuisineTchadienne%D8%A7%D9%84%D9%85%D8%B7%D8%A8%D8%AE%D8%A7%D9%84%D8%AA%D8%B4%D8%A7%D8%AF%D9%8A" target="_blank">čia </a>ir <a href="https://www.youtube.com/watch?v=X-k7OZ7yqSM&ab_channel=Djohararecettes" target="_blank">čia</a>; kitų, deja, nebeprisimenu, arba jie jau išnyko iš interneto platybių.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-50773596853059475312022-04-22T16:30:00.000+03:002022-04-22T16:30:55.584+03:00Mutabal - baklažanų užkandis<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šiandien, balandžio 22 d., minima Tarptautinė Motinos Žemės diena. Tradiciškai šia proga visuomenė raginama atkreipti dėmesį į ekologines problemas, kad kiekvienas pagal išgales prisidėtų prie mūsų planetos išsaugojimo - bent jau medelį pasodintų. Bet šiandien, karo akivaizdoje, net ekologiniai rūpesčiai tampa antraeiliais. Antai Vakarų Europa, ne be pagrindo raginusi mažinti iškastinio kuro gavybą ir naudojimą, pristabdo savo ambicingus planus artimiausiu metu uždaryti anglių kasyklas - iki tol, kol sugalvos, kaip ir kuo pakeisti rusišką naftą bei dujas. Ekologinis pilietiškumas keičiamas politiniu, nes dabar svarbiausia - nefinansuoti Rusijos karo mašinos ir sustabdyti kraujo praliejimą. Deja, surasti alternatyvas įprastiems energijos šaltiniams ir praktiškai įgyvendinti priimtus sprendimus - procesas ilgas ir komplikuotas. Vakarai atkakliai nenorėjo matyti, kad Rusija energijos išteklius naudoja kaip ginklą, o nūnai europiečiai verčiasi per galvą, kad tik ištrūktų iš Maskvos pelėkautų. Ištrūks. Tik kokia kaina?..</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgZsB_QK_VE0-YDrTz6fjRgUez2EeYENnOuJJx7OuEtgDdDLcBeqKN_goK4r1GrUN8DjkuU_kKHdqLD9sP_PtjQ3ZcEvuKClmDNvJ7iZ40JsnQjEjilLZURBAKTzwacS6WiPLdwCnGJgLax6pEAAPctvJAVhNx12VpjbozcOwba6FsV3oQKUKeHfp0tdQ/s16000/Baklazanu.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Subombarduoti Ukrainos miestai iš paukščio (ar drono) skrydžio atrodo kaip žaizdos, o tankų išmalti juodžemio laukai - kaip švieži randai. Nei Motina Žemė, nei joje gyvenantys žmonės to nenusipelno. Galima tik žavėtis ukrainiečių ryžtu apginti savo šalį, atstatyti kiekvieną sugriautą gyvenvietę, užsėti laukus javais ir užauginti duoną, rizikuojant, kad traktorius užvažiuos ant minos, papuls į artilerijos ugnį ar aviacijos ataką. Mums, gyvenantiems taikiame, demokratiniame pasaulyje žinios apie karo tikrovę primena siurrealistinį filmą, nes protas beveik nepajėgus pripažinti tų barbariškumo mastų, kuriuos XXI amžiuje manėme suvisam nugrimzdus į užmarštį.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Antra vertus, ne visiems taip pasisekė kaip mums. Pasaulyje yra daugybė zonų, kuriose liepsnoja vienokio ar kitokio pobdžio konfliktai, o įkandin jų seka ištisos virtinės įvairiausių negandų. Šiandien parinkau jums dainą <i>Ol' Mother Earth</i> (aut. Tony Jee White), kurią atlieka neįprastas duetas - amerikiečių dainininkė Maria McKee ir Egipto roko grupės <i>Massar Egbari</i> vokalistas Hany El Dakkak. Pastarasis į originalų tekstą (pirmiausiai skirtą ekologijos temai) įterpia savą, arabų kalba parašytą dainą <i>Aš egzistuoju</i> (arab. <i>Ana Mawgood</i>, angl. <i>I Still Exist</i>), kurioje į pirmą vietą iškeliamos socialinės problemos. <i>Mano balsas stipresnis negu jūsų šūviai</i>, - sakoma egiptietiškoje dainos dalyje (jos vertimą galie rasti <a href="https://lyricstranslate.com/en/ana-mawgood-i-exist.html" target="_blank">čia</a>), ir tai nenuostabu, turint galvoje, jog Vakarų ir Rytų muzikantai naujai interpretavo šį kūrinį Arabų pavasario laikais, kai dar buvo vilties reformuoti Šiaurės Afrikos šalis, kai žmonės dar tikėjo atsikratysiantys diktatūrų ir smurto. Taip jau nutiko, kad šiandien, minint Motinos Žemės dieną, Europos vidury aidi kanonados, o ukrainiečiams 2022 metų pavasaris iš tikrųjų pavogtas. Taigi, šis kūrinys visiems mums skamba aktualiau negu bet kada. Mano nuomone, gerai parašytas ir atliktas kūrinys, tad kelios minutės, kol jo klausysitės, nenueis veltui.</div></span><div style="text-align: justify;"><br /></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><iframe allowfullscreen="" class="BLOG_video_class" height="266" src="https://www.youtube.com/embed/z7tDLuA6oUY" width="320" youtube-src-id="z7tDLuA6oUY"></iframe></div><div><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;">Na, o kadangi daina užduoda egiptietišką toną, savo archyvuose radau receptą, kurį ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau aprašyti praėjusią vasarą. Jūsų dėmesiui - rytietiškas baklažanų dažinys <i>mutabal</i>, artimas <i>baba ganuš</i> giminaitis. Bene akivaizdžiausias judviejų skirtumas - tai jogurto naudojimas ar nenaudojimas receptūroje. Į <i>baba ganuš</i> sudėtį įeina ant žarijų iškepti bei susmulkinti baklažanai, daržovės (svogūnai, česnakai, pomidorai) ir (dažniausiai, bet ne visada) - tahinio pasta. Į <i>mutabal </i>daržovių dedama mažiau, o pomidorų nededama iš viso, užtai tahinis ir natūralus jogurtas - privalomi ingredientai. Ir, žinoma, prieskoniai; į <i>mutabal </i>tradiciškai jų dedama gana daug, todėl neretai sakoma, jog pastarasis dažinys pasižymi ryškesniu skoniu negu <i>baba ganuš</i>.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Čia reikia pridurti, jog <i>mutabal </i>pavadinimu pristatomas<i> </i>baklažanų ir jogurto dažinys žinomas ne tik Egipte, o ir aplinkinėse šalyse - pavyzdžiui, Sirijoje ar Libane. Vis dėlto šis faktas netrukdo egiptiečiams <i>mutabal </i>laikyti savo virtuvės dalimi. Tuo tarpu mums tereikia atsiminti, jog taip plačiai paplitęs patiekalas visuomet turi daugybę variantų, tad nenustebkite aptikę kiek kitokias šio dažinio receptūras.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O dabar linkiu jums meilės - tiek Motinai Žemei, tiek čia gyvenantiems žmonėms. Ištieskite pagalbos ranką tiems, kuriems ji reikalingiausia. O jeigu aplinkui tokių nėra, galbūt tai ženklas, jog atėjo laikas pasodinti medį.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/blog/post/edit/4302977892986856715/5077359685305947531#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgeKDQOl52P9a2xEKzWW-7TaOyWv_wh_C6ZzLkYkteBxzT4InmTc-paXavR2xYl-NS30JuinO8s_thrUOWQI_Fme3RqIRHnW-ZcLfCc1oGIDCFRU0Up6wpeFBNfIsdSPCBFuhCjJNgMDrE7-T_tUSKOrEw_0Aw4qXcX53GcAif8y2Ww1g9_42oeCNy4XQ/s16000/DSC_0193-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Mutabal </i>- baklažanų užkandis</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis nemažas dubuo užkandžio)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">1 didelis arba 2 nedideli baklažanai</div><div style="text-align: justify;"><i>Nebūtinai</i>: 1 v. š. susmulkinto svogūno*</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. tahinio pastos</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. citrinos arba laimo sulčių</div><div style="text-align: justify;">2 skiltelės česnako</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. graikiško jogurto</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis aitriosios paprikos</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis grūstų kalendros sėklų</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis grūstų kumino sėklų</div><div style="text-align: justify;">Druskos (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;"><i>Patiekiant</i>: alyvuogių aliejaus, granatų sėklų, petražolių</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Nuplautus, bet nepjaustytus baklažanus iškepkite. Labiausiai tiktų kepti ant žarijų, tai tradiciškiausias būdas, suteikiantis dažiniui įprastą dūmo kvapą. Vis dėlto, jeigu tokios galimybės nėra, baklažanus iškepkite orkaitėje. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo jūsų orkaitės kaitrumo ir baklažanų dydžio - išimkite tada, kai juos labai lengvai galėsite perdurti peiliu.</li><li>Iškeptus baklažanus atvėsinkite, pašalinkite odeles. Minkštimą sutrinkite elektriniu smulkintuvu arba sukapokite peiliu (jeigu mėgstate rupesnės tekstūros užkandžius; aš visuomet kapoju). Dar vienas ir pats tradiciškiausias būdas - baklažanų minkštima sugrūsti piestoje, jeigu tik tokią turite :) </li><li>Jeigu naudosite, į baklažanų masę įmaišykite smulkintą svogūną. Sudėkite tahinio pastą, citrinos sultis, grūstą česnaką, graikišką jogurtą, pagal skonį pagardinkite aitriosiosmis paprikomis, kalendra ir kuminu, pasūdykite. Išmaišę paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.</li><li>Sudėję į serviravimo indą, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, papuoškite granatų sėklomis ir smulkintomis petražolėmis.</li><li>Tiekite kaip užkandį su rytietiška ar kitokia mėgstama duona.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Dažname <i>mutabal </i>recepte naudojamos tik dvi daržovės - baklažanai ir česnakai. Jeigu mėgstate, į dažinį galite įmaišyti smulkiai sukapoto svogūno - tai nebūtinas, bet plačiai paplitęs šio baklažanų dažinio pagardas. Mūsų šeima žalių svogūnų salotose ir dažiniuose nemėgsta, todėl aš <i>mutabal </i>gaminu be jų. </div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Apie recepto šaltinius: deja, tiksliai visų nebeatsimenu :( Tikrai žinau, jog vienas iš šaltinių buvo <a href="https://amiraspantry.com/mutabal/" target="_blank">šis</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-83115145538876175522022-03-19T21:44:00.001+02:002022-03-21T00:27:45.409+02:00Ukrainietiški barščiai su pupelėmis ir grybais<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ko gero niekada istorijoje apie Ukrainą pasaulis nekalbėjo tiek daug, kaip dabar. Ir ne tik apie konkrečius su karu susijusius dalykus. Vyksta įvairiausi ukrainiečius palaikantys renginiai, organizuojamos šios šalies menininkų parodos, literatūros vakarai, koncertai ir t.t. Širdis plyšta pagalvojus, kokią kainą Ukraina moka už tokį dėmesį - tiek kalbant apie politiką, tiek ir apie kultūrą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Drauge su pabėgėlių srautais, labdaros akcijomis, empatijos ir solidarumo jausmais Lietuvoje (ir ne tik) kyla vis didesnis susidomėjimas Ukrainos virtuve. Galiu tą pasakyti net žiūrėdama į savo tinklaraščio statistiką: įrašas apie <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2018/01/ukrainietiski-barsciai.html" target="_blank">klasikinius ukrainietiškus barščius</a> niekada nestokojo lankytojų, o dabar ir išvis atsidūrė populiarumo viršūnėje. Kaip tik dėl to man norėjosi pasidalinti su jumis dar vienu mūsų šeimos pamėgtu ukrainietiškų barščių receptu, taipogi klasikiniu, bet prirtaikytu tiems, kurie dėl kokios nors priežasties nevalgo mėsos. Anksčiau tokie barščiai buvo vadinami pasninkiniais, šiais laikais - vegetariškais. Bet, kaip pastebėjo mūsų protėviai, kaip pavadinsdi, nepagadinsi. Svarbiausia, kad bemėsiai ukrainietiški barščiai ne mažiau gardūs už mėsiškus. Priminsiu, jog dabar gavėnia, tad įrašas turėtų būti aktualus ir vegetarams, ir tiems, kurie laikosi krikščioniškų tradicijų.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjHcbc5aj5WJ_UPJpmTj2a_n5DyDCEQFnZyimLd9DCwPY1kWJdtk4dK3tyf7SSkToNDacTxxuVdzUOutOHj502vCT_5s3d09NBQP8EY5HPDRlsAnRJdBNMtj8_K-Q1z9eENTMcy6roOlVyUuSdSR_klW1eA_UDt7XbeUfiRKJhsOQDDL3XxLxc84YevEA/s16000/DSC_0358-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Jeigu esate iš tų, kurie niekada nevirė ukrainietiškų barščių, labai rekomenduočiau iš pradžių perskaityti jau minėtą įrašą apie <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2018/01/ukrainietiski-barsciai.html" target="_blank">klasikinius ukrainietiškus barščius</a> su mėsa - ten surinkta informacija padės suprasti, kodėl ir kokie ingredientai į juos dedami ar nededami, ir apskritai, kokiu principu kuriami šio patiekalo variantai. Kalbant apie pasninkinius barščius, akivaizdūs keli pakeitimai: kiaulienos taukai, tradiciškai naudojami daržovėms apkepinti, keičiami aliejumi, o mėsa - baltymų turinčiomis pupelėmis ir džiovintais grybais, idealiu atveju - baravykais. Pastarieji pasižymi stipriu skoniu ir aromatu, todėl sriubai suteikia ryškų akcentą. Aišku, vietoje jų į barščius galima dėti nors ir pievagrybius iš parduotuvės, bet patiekalo skonis tokiu atveju bus kur kas blankesnis, jau nekalbant apie tai, kad su ukrainiečių virtuvės tradicijomis panašūs pakeitimai neturės nieko bendro.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgg5_ZFSNXTkbrxzAoRLYB2GvLoVuxJjOZAwhCY5xfQ_iYygKrj8TafmdHR2JYrwnhPBzIY_c0Zi9_qBObIl_cnfmXM2y4RYlgIavyp6e-nQ7AP6kq7eg2NcFzucYBy3Mk30XYwDKstSiKM_Hwl0YGDKXLPzAAbxkXrOZhVmqfY-J9iHQeGKGwKblQC1A/s16000/DSC_0416-001.JPG" /></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ir dar pora techninio pobūdžio pastabų. Pirmiausia apie pupeles. Jas geriausia išvirti atskirai, pirmiausiai todėl, kad jų virimo laikas žymiai ilgesnis negu kitų daržovių. Antra, pupeles reikėtų virti gryname, nesūdytame vandenyje, kad nuo druskos nesukietėtų jų odelės. Pupeles galima išvirti ir iš anksto: pavyzdžiui, iš ryto jas užmerkti, vakare išvirti, o kitą dieną dieną sudėti į gaminamus barščius. Žinoma, čia prireiks šiek tiek planavimo, užtai rytojaus dieną barščius su pupelėmis galėsite paruošti ir patiekti mažiau negu per valandą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Paskutinis dalykas - burokėliai. Aš, ruošdama ukrainietiškus barčius su pupelėmis ir grybais, labiausiai mėgstu burokėlius išvirti iš anksto ir sudėti juos į puodą baigiant virti kitoms daržovėms. Taip paruošti, burokėliai suteikia barščiams malonaus salsvumo. Tačiau galima daryti ir kitaip: pavyzdžiui, sutarkuoti žalią burokėlį, o tada pakepinti jį drauge su svogūnais ir morkomis. Pagaliau galima naudoti raugintus burokėlius, lygiai taip, kaip ir verdant klasikinius mėsiškus ukrainietiškus barščius. Raugintus burokėlius reikėtų kepinti iki minkštumo atskirai nuo visų kitų daržovių, antraip jų rūgštis trukdys suminkštėti tiek svogūnams, tiek morkoms. Galima naudoti ir raugintų burokėlių rūgštį, bet tuomet greičiausiai neprireiks pomidorų sulčių/ tyrės, arba jų prireiks labai nedaug.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tikiuosi, šis receptas jums pravers. Aš ukrainietiškus barščius su pupelėmis ir grybais verdu kokius 2 kartus per metus, ir kaskart stebiuosi, jog daržovių sriuba be mėsos ir be pieno gali būti tokia gardi :) Vertinkite tai, ką turite, rūpinkitės savimi, savo šeima ir tais, kuriems reikia jūsų paglbos, o jūs tą galbą galite suteikti. Taikaus dangaus, saulėto pavasario ir gardžių pietų jums :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiFFZzbM7ishvMJU6Z4GPZBTn_K516yFwoQ3ZaaeAhyAtVOp2t4rrOkZD-xPw196SynmzQuMJCtTa_F-Q02aUYtry6ubju2vaZqT8oQEn1mQmYzG42IFPt-NeOVkzlmhKeFtJ-co_qRkGkODuBwIOSkesKlnI5zR5yKok5FDvpMFCOuypW7xsfbXCR-SQ/s16000/DSC_0358T-003.JPG" /></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Борщ з квасолею та грибами</i> - ukrainietiški barščiai su pupelėmis ir grybais</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis didelis puodas barščių)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">1 puodelis (250 ml) pupelių</div><div style="text-align: justify;">50 g (maždaug sauja) džiovintų baravykų (ar kitokių džiovintų grybų)</div><div style="text-align: justify;">1 nemažas burokas</div><div style="text-align: justify;">3-4 v.š. aliejaus</div><div style="text-align: justify;">1 svogūnas</div><div style="text-align: justify;">1 morka</div><div style="text-align: justify;">4-6 bulvės</div><div style="text-align: justify;">1 mažas kopūstas</div><div style="text-align: justify;">1 puodelis pomidorų sulčių arba netirštos naminės pomidorų tyrės</div><div style="text-align: justify;">2 česnako skiltelės</div><div style="text-align: justify;">Petražolių ir krapų</div><div style="text-align: justify;">Druskos, cukraus, juodųjų ir kvapiųjų pipirų</div><div style="text-align: justify;"><i><b>Patiekiant</b></i>:</div><div style="text-align: justify;">Grietinės</div><div style="text-align: justify;">Česnakinių bandelių (pampuškų) - kaip jas iškepti žr. <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2018/01/ukrainietiski-barsciai.html">čia</a></div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Pupeles iš vakaro perplaukite ir užmerkite. Išmirkusias perplaukite dar kartą ir išvirkite nesūdytame vandenyje (atsiminkite, kad nuo druskos pupelių luobelė sukietėja).</li><li>Džiovintus grybus taipogi iš vakaro sudėkite į nedidelį prikaistuvį, užpilkite šaltu vandeniu ir palikite mirkti per naktį. Kai išmirks, pavirkite 5-10 min. ir nukaiskite. Grybus išgriebkite, pravėsinkite ir supjaustykite juostelėmis, o jų nuovirą atidėkite, kol prireiks.</li><li>Burokėlį išvirkite, atvėsinkite, nulupkite ir sutarkuiokite per burokinę tarką.</li><li>Dideliame puode įkaitinkite aliejų, sudėkite susmulkintą svogūną ir tarkuotą morką. Pamaišydami pakepinkite kelias minutes.</li><li>Ant pakepintų daržovių užpilkite apie 2 l verdačio vandens (pavyzdžiui, iš arbatinio). Tikslus vandens kiekis priklausys nuo to, kokio tirštumo barščius norėsite išvirti (nors tradiciškai jie turėtų būti tiršti - "kad šaukštas stovėtų").</li><li>Kai vanduo užvirs, lengvai pasūdykite ir sudėkite kubelias supjaustytas bulves, po kelių minučių - supjaustytą kopūstą. Pavirkite apie 10 min., arba kol daržovės taps apyminkštės.</li><li>Sudėkite paruoštus burokėlius, pupeles ir grybus, supilkite grybų nuovirą. Virkite, kol visos daržovės bus norimo minkštumo.</li><li>Supilkite pomidorų sultis arba tyrę (be ne anksčiau, nes nuo pomidorų rūgšties sustabdo daržovių minkštėjimą). Pavirkite dar 5 min. Pačioje pabaigoje pagardinkite trintais česnakais ir pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Jei pomidorų tyrė buvo labai rūgšti, galite įberti žiupsnelį cukraus, kad subalansuotumėte skonį. Jei barščiai jūsų skoniui per tiršti, galite įmaišyti truputį verdančio vandens.</li><li>Patiekdami įberkite smulkintų krapų ir petražolių. Pagardinkite grietine. Prie ukrainietiškų barščių tradiciškai kepamos pampuškos - česnakinės bandelės.</li></ol></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/blog/post/edit/4302977892986856715/8311514553887617552#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi8R6y9MrSXNnivtFceP7JPmYTJlAkR6VvhifxDEvdap8MGBDvoM0oSp55nnZ61IaHDGaMeEdo8NKzh7_YUQVLdVGAYBGhFcZwzhyPxrPDq6WxRDtPwb8yVtUqhMkUN0peJs1gs45bcLmWiy9Uq6m-j1HQjTFUKVA814l2aL_sgRCgxaRyAMp_maH00HQ/s16000/DSC_0392T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Лiдiя Артюх,<i> Украïньска традицiйна кухня/ Ukrainian Traditional Cuisine</i>, Киïв: Балтiя-Друк, 2006, с. 7.</div></span><div style="text-align: justify;"></div><p></p>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-6897356097161137092022-03-15T19:50:00.003+02:002022-03-16T12:53:35.179+02:00Andrutai su pienišku šokoladu<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><i><br /></i></div><div style="text-align: justify;"><i>Pabūklams gaudžiant, mūzos tyli. Pabūklams nutilus, pasigirsta mūzos,</i> - šį posakį turbūt žino visi. Bet ko gero mažai kas nutuokia, jog jis atkeliavo iš JAV rašytojo ir žurnalisto Trumano Kapotės dokumentinės eseistikos knygos <i>The Muses Are Heard</i> (1956). Joje aprašomos amerikiečių teatralų gastrolės į Sovietų Sąjungą; tos kultūrinių mainų programos metu vakariečiai Leningrado gyventojams pristatė Džordžo Geršvino operą <i>Porgis ir Besė</i> (1935). Įžvalgą apie karą ir mūzas Trumanas Kapotė įdėjo į sovietų funkcionieriaus lūpas, tačiau kiek tiksliai jo knygoje perduota pastarojo kalba, pasakyti sudėtinga - mat amerikiečių autorius su faktologine medžiaga elgėsi pakankamai laisvai ir, kaip sakoma, nevengė šio bei to "pridėti nuo savęs". Kaip ten bebūtų, anot Trumano Kapotės, garsusis posakis gimė ruso, oficialaus stalinistinės sistemos atstovo, lūpose, ir dėl to jis skamba ne tiktai taikliai, o ir pakankamai ironiškai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEjrBI5dAH3n_t035brid91Dwjs6uWF6JF3thUGfmMOLC-SLfJvN4D6aycoaeKdL-Tr-09uBlXraz620d0HE1gU4e0LvuAxjc7LF-qS8p_mFmEoDGFoTOB_j9C1mqQ55c0SfNJUC6OfG29GRs_Wlin2bJ8VGI8mr6Eln8BrDOQkiWvww5dF4l8Rlm0M_iw=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vis dėlto, kai gyveni XXI amžiaus Europoje, niekada nemanai, kad panašių posakių (ne)teisingumą teks patikrinti asmeniškai. Ir nors Ukraina - tai dar ne Lietuva, bet visiškai akivaizdu, jog dabar ukrainiečiai grumiasi ir už mus, o karo zona gali lengvai išplisti kaip miško gaisras per sausrą. Tad, nors kasdienis gyvenimas lyg ir teka savo vaga, pasąmonė siunčia signalus, jog pasaulis keičiasi tiesiog akyse, ir ta transformacija mažų mažiausiai dramatiška. Nežinau kaip jums, bet man susiklosčiusios aplinkybės įkvėpimo ir noro kurti neprideda. Jau kuris laikas maniškės mūzos tik šnabždėjo ir baugščiai dairėsi aplinkui. Dėl pandemijos ir kitų ligų. Dėl to, kad šią žiemą mano šeimoje nemažai vyresnės kartos žmonių iškeliavo Anapilin, o kitiems reikia palaikymo ir pagalbos. Dėl slogios žiemos depresijos. Vasario 24-osios dienos įvykiai, žinoma, visa tai vainikavo ir mūzas nutildė suvis. Iki šiol nesinori susitaikyti su tuo, kas vyksta. Dar praėjusią vasarą vaikštinėjome po Kijevą, žalią, taikų, alsuojantį optimizmu ir geru ūpu, o aną savaitę Ukrainos sostinėje gyvenusi draugų šeima tik per didelius vargus pasiekė Lietuvą - ačiū Dievui, kad pasiekė.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEj_bdw1Sxztd3VWD0mr-_YJY4zAXgIolQucjz3mxrTROWDQPwkvq4ChfEy6A1J9tSYiYGKdV84DzD7b59rnEEHlv2YVUDKkx4JMGVgJxxuZUXBIF0GfB4e2AqWHcut3VOcvCHcL5_M-PAcAlbdz_nM3Wgu3gGcKSKPgF7DEJ02nU77UYFRsZO6iohWU4w=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;">Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Laimei, mes taip sutverti, kad po kurio laiko pradedame ieškoti išeičių. Pirmiausiai supratau, kad lietvuiškais naujienų portalais negalima pasikliauti kaip vieninteliu žinių šaltiniu. Ne todėl, kad ten informacija būtų sąmoningai klaidinanti ar pabrėžtinai tendencinga, o todėl, kad jos pateikimo būdas skaitytojams kelia maksimalų stresą. Šiuo atveju konkrečiai man labai padeda prieš kelerius metus neblogai pramokta ukrainiečių kalba - dabar galimybė išgirsti naujienas iš pirmų lūpų neįkainuojama. Aišku, Ukrainos valdžia turi savo informacinę politiką ir propagandos mechanizmus, todėl, norint susidaryti bent kiek objektyvesnį vaizdą, būtų išmintinga išklausyti ir kitą pusę. Deja, Rusijoje nepriklausomos žiniasklaidos nebeliko (išskyrus vieną kitą rusų emigrantų kanalą, tokį kaip Aleksejus Navalno grupės organizuotą <i>Популярная политика</i>), o švaistyti laiką proputiniškai nėra jokios prasmės, nes ten neprasimuša nė vienas tiesos žodis. Belieka trečiosios šalys, bet į jas irgi reikėtų žiūrėti atsargiai, ypač kalbant apie politologų prognozes ir ekspertų vertinimus: mat susidro įspūdis, jog Vakarai, įtikėję Rusijos galybe, dažnu atveju pernelyg skeptiški Ukrainos atžvilgiu. Tad čia jau kiekvieno asmeninis reikalas, kieno prognozėmis pasikliauti. Man, pavyzdžiui, didesnių abejonių nekelia <i>Bellincat </i>bei Christo Grozevo tyrimai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Kol yra Oleksijus Arestovičius, mums nereikia valerijono,</i> - taip net kaukiant oro pavojaus sirenoms juokauja ukrainiečiai. Oleksijus Arestovičius, be abejo, asmenybė daugialypė ir spalvinga, o jo pažiūros ne visuomet nuoseklios (puikiai prisimenu, kaip nuožmiai ir sistemingai jis kritikavo ką tik išrinktą prezidentu Volodymyrą Zelenskį <i>Politeka Online</i> kanale ir ne tik - iki pat to momento, kol... tapo jo patarėju). Bet, tenka pripažinti, kad ekstremalioje situacijoje šis žmogus tiesiog atrado save kaip karo psichologą. Ir tai puiku, nes žmonės, susidūrę su betarpiška agresija, išties pameta galvas, o panika nė kiek nepadeda susidoroti su iššūkiais. Todėl net žinodama, jog Oleksijus Arestovičius - ne tiktai kariškis, o ir profesionalus kino aktorius, nūnai jo pranešimus ir pasisakymus vertinu kaip vaistą, padedantį sumažinti įtampą ir išsaugoti psichinę sveikatą :) Štai prieš porą dienų jis paaiškino, kodėl net neramiausiais laikais itin svarbu sugrįžti - ar bent jau pamėginti sugrįžti - prie įprastų darbų rutinos. Įtaigiai paaiškino. Tebūnie. Ko gero verta bent jau pamėginti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEg2SpoIsf49t2cnGKZeRBoZG9_TMDvDait95E5itsHwJprNhhydUjq9wgG4rFlPA_up43quDFLEsZ7vsO-q6M-4tOgfdR0Cvoj_0V9HSWPoBVU85wNEV57pZfY8DUBbEBrEfjru3rjWzD9atknzE-VmJRQRZE7htvyomfDA3QEsEzN7LgUqdkNEB1oUZQ=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;">Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ta proga jūsų dėmesiui - perteptų vaflių skanėstas, kurį ukrainiečiai, pirmiausiai Lvovo gyventojai, vadina andrutais. Žodis <i>andrutas </i>iš pradžių reiškė ne deserto rūšį, o šviesios spalvos prėską vaflio lakštą. Anot kalbininkų, šis kulinarinis terminas yra kilęs iš vokiškos frazės <i>ohne Rot</i> (pažodžiui apytikriai - <i>be raudonumo</i>, <i>neapskrudęs</i>). Šiais laikais andrutais vadinami ir vafliai, ir iš jų pagaminti skanėstai, be to, ne tik Ukrainoje, o ir Lenkijoje. Tad peršasi išvada, jog į Vakarų Ukrainą šio deserto tradiciją atvežė būtent lenkai. Ir nutiko tai pakankamai seniai - mažų mažiausiai XIX amžiuje.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Pertepti vafliai Lvove kai kada vadinami ir kitu, ne mažiau egzotišku vardu - pišingeriais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad apie 1849 m. Vienos verslininkas ir konditeris Oskaras Pischingeris sugalvojo ir užpatentavo originalią torto receptūrą - tai buvo vaflių lakštai, pertepti kremu, į kuro sudėtį įėjo kakava ir riešutai. Manoma, kad Lvovo andrutai (ir ko gero tradiciniai Kališo andrutai Lenkijoje) išpopuliarėjo kaip atsakas Vienoje sukurtam vaflių tortui. Vis dėlto kartais ukrainiečių kulinarijos knygose figūruoja ir terminas <i>pišingeriai</i>. Tiesa, šiuolaikinėje Ukrainoje turbūt mažai kas šį pavadinimą sieja su Vienos konditerio pavarde, mat žodis jau seniai tapo bendriniu, nors ir ne tokiu populiariu kaip <i>andrutai</i>.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEgvZbU-jgtE0_phZIPxvusxITKplMT5OeHrdQMRAgbkgrvNWL-mH4AG7qAehsZ-aJ86GdBf42SHJC5QGD91WRAFvNwOI8qn97Q1y2_T--0ap6vHLNlUeNtfs2EazF54ZnCNN3UedXPV2Sxfe7XViS-AdQLXd1oCbJN-vQfZvqpNJSGl_Wmq_iS4Wzw64A=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;">Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Dabartinėje Ukrainos virtuvėje yra daugybė andrutų atmainų. Mat masė, kuria pertepami vafliai, gali būti kokia tik širdis geidžia - kiekviena konditerijos įmonė ir kiekviena šeima turi savo mėgstamiausius produktų derinius. Pavarčiusi kelias knygas, skirtas Galicijos kulinarinėms tradicijoms, aptikau daugiau negu tuziną andrutų receptų (Galicija - istorinis Vakarų Ukrainos regionas, kurio centras - Lvovas). Kai kurie andrutų variantai labiau primena ne pyragus, o tortus su kelių rūšių pertepimais, tačiau šiandien parinkau jums vieną paprastesnių, greitai ir lengvai pagaminamą. Pertepimui skirta masė gaminama iš sviesto, kondensuoto pieno ir pieniško šokolado - lyg ir nieko neįprasto, tačiau rezultatas puikus. Ypač patinks vaikams, bet neturėtų nuvilti ir suaugusių.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tiesa, gal kam nors kils klausimas: o mūsų iš vaikystės taip gerai pažįstami vafliai, pertepti kondensuotu pienu arba uogiene (kaip antai rožinis "fėjų pyragas" su <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2019/07/prinokusiu-agrastu-drebuciai-uogiene.html" target="_blank">prinokusių agrastų drebučiais</a>) - argi ne andrutų rūšis? Ko gero taip. Tačiau man susidarė įspūdis, jog ukrainiečiai beveik visada andrutus gamina ne kaip greitą kasdieninį skanėstą, o kaip rimtą desertą, t.y. būtinai verda specialius pertepimui skirtus kremus. Sakyčiau, šeimininkės ir kulinarinių knygų autorės netgi stengiasi viena kitą pranokti išradingumu. Ir mums, regis, yra ko iš jų pasimokyti :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEgTcBKVrVkTVuajyLpMpvXHcKSlkZcIEgM6lUmmwd2F30wd7tfLGSVh733XqYyPlLROwa_5sUQElFZwU8kwtGbWv_hAgICxwIjaWqDwcfVHg0fillg3ZNiJ4WXdSlr3yelJShTpLNIig6YnlXADCJjE6x8EHLmZV1YNVVlyA1UvZFjmon0a1sc67_KaRw=w428-h640" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Андрути з начинкою iз молотого шоколаду</i> - andrutai su pienišku šokoladu</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredietai</i>: (išeis nemaža lėkštė andrutų)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">8-10 kvadratinių vaflių lakštų*</div><div style="text-align: justify;">100 g blanširuotų migdolų arba migdolų plokštelių</div><div style="text-align: justify;">200 g pieniško šokolado</div><div style="text-align: justify;">50 ml grietinėlės</div><div style="text-align: justify;">250 g kambario temperatūros sviesto</div><div style="text-align: justify;">1 skardinė saldaus kondensuoto pieno</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. konjako arba kitokio kvapnaus stipriojo gėrimo</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Migdolus sumalkite arba smulkiai sukapokite.</li><li>Šokoladą sulaužykite gabaliukais, sudėkite į dubenį, supilkite grietinėlę ir įdėkite 50 g sviesto. Šildykite virš garų, kol šokoladas ištirps.</li><li>Likusį sviestą išsukite iki purumo, po truputį supilkite kondensuotą pieną ir konjaką, suberkite migdolų trupinius. Į gautą masę įmaišykite tirpintą šokoladą ir dar kartą išsukite.</li><li>Šokoladiniu kremu pertepkite vaflių lakštus (kiek tiksliai jų reikės, priklausys nuo lakštų dydžio). Paskutiniojo lakšto viršaus aptepti nereikia.</li><li>Gautą pyragą lengvai paslėkite ir laikykte šaltai apie 3 val. ar ilgiau, kol gerai sustings.</li><li>Patiekdami supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Man patogiausia andrutus supjaustyti juostelėmis, šias - kvadratėliais, o kiekvieną kvadratėlį perpjauti įstrižai per pusę, kad išeitų trikampėliai.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Vaflių lakštai būna skirtingų dydžių, o jų "akutės" - skirtingo gylio. Dėl to neįmanoma pasakyti, kiek lakštų reikės, kad sunaudotumėte visą pagamintą kremą. Aš nuotraukose matomus andrutus gaminau iš nelabai didelių (maždaug 35x15 cm) vaflių lakštų giliomis akutėmis; man jų prireikė 8.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEifjLKHeerKd_xE-JDzTB7Uq_LJ6vtd1VJqHccn6ToWFBbrFfaSdn5kusa6N0iSBMDMn4vtEHcEjAZfutubExXHkOuwl7zyEKeSF10T-Xn-QjpdqmdRhL7A-s4gGg5Q2bMXg177S2GNcghWXAcyK1IqH8QEs_JYHfp3qi84fouev8kDOa2TGCYznIGY6w=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis:</div><div style="text-align: justify;">Леся Кравецька,<i> Львiвськi пляцки i торти</i>, Харкiв: Клуб сiмейного дозвiлля, 2018, с. 68-69.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-74343694520842388522021-11-16T16:14:00.002+02:002022-03-16T16:59:39.818+02:00Varškės sausainiai<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Nors šiais laikais klesti visokiausi pozityvaus mąstymo kursai, aš vieną įsimintiniausių patarimų prieš porą metų išgirdau iš savo parapijos klebono. Kažkokio susirinkimo metu jis pasakojo apie tai, kad, pasukus dvasininko keliu, žmogiškos silpnybės niekur nedingsta. Pavyzdžiui, kunigas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, gali jausti antipatiją vienam ar kitam asmeniui, kai kada išprovokuotą nuoskaudų, o kai kada, regis, ir visai be priežasties. Ką tokiu atveju kolegoms siūlo jų nuodėmklausiai, vyresni ir daugiau patirties turintys kunigai? Turbūt būna įvairiai, bet mūsiškis klebonas sakosi sulaukęs patarimo nuoširdžiai melstis už tuos, kurių nemėgsta, o gal net negali pakęsti. Remdamasis sava patirtimi, jis prisipažino, kad tai didžiulis, sunkiai įveikiamas iššūkis. Mat, nepriklausomai nuo to, baigęs tu teologijos studijas, ar ne, jausmai nebūtinai klauso proto balso. Antra vertus, patarimas labai išmintingas ir pirmiausiai naudingas tam žmogui, kuris jaučia pyktį ar trokšta keršto; juk tikra malda neigiamas emocijas padeda pakeisti švaria energija, o tai reiškia - saugo ir gydo.</span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Man atrodo, jog aš priešų neturiu. Arba apie juos nežinau, nes dažniausiai galvoju apie tuos, kuriuos myliu ir branginu. Bet pretekstų kuom nors pasipiktinti, žinoma, vis tiek randu. Antai skaitau žinias, gerdama rytinę kavą, ir visai nekrikščioniškai mąstau - na kaip tokius bjaurybes kaip dabartiniai Rusijos ir Baltarusijos vadovai žemė nešioja?.. Kad jie nusprogtų! Kažkuriuo momentu mėginu nukreipti nuožmių palinkėjimų srautą ir prisiminti patarimą, jog verčiau melstis už piktadarius, negu likėti jiems galo. Bet nuojauta man sako, jog tai būtų apytikriai tas pats, kas prašyti Dangaus malonės dviems pragaro velniams - intencija gal ir kilni, bet didžiai abejotino perspektyvumo. Žinoma, tobulybių mūsų pasaulyje nėra, bet kuomet kažkas metų metais nuosekliai renkasi tamsą, reikalai komplikuojasi. Išvis, kalbant apie aukščiausio rango politikus rytinėse mūsų kaimynėse, daugmaž žmogiški man atrodo tik Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas. Tegul su savo trūkumais, klaidomis, nenuoseklumais ir asmeninėmis dramomis, bet vis dėlto galima atrasti sričių, kuriose jie verti ne tik kritikos, o ir gerų žodžių.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-q_xrMDXHeKc/XcLyhTN8MvI/AAAAAAAARas/UTBQFU6OPDkcFjM2JYSzAcsnDZafimvyQCLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0783-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div> <div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tą dieną, kai nusprendžiau pasidomėti cukruotais varškės sausainiais, apie politiką aš, aišku, negalvojau nė sekundės. Tiesiog norėjau išsiaiškinti, kas čia per kepinys, kurį daugelis vadina nostalgišku, o aš tokio dalyko vaikystėje ne tik kad neragavau, o nė mačiusi nebuvau. Mat nei mama, nei išvis joks man pažįstamas žmogus cukruotų varškės sausainių nekepdavo. Tačiau prasidėjus kulinarinių blogų erai, kiekvienas save gerbiantis tinklaraštininkas, regis, jautė pareigą paskelbti jų receptą. Išoriškai sausainiai atrodė labai panašiai, bet receptai, žinoma, įvairavo, ir kuo toliau, tuo daugiau jų variantų patekdavo į mano akiratį. Galų gale nutiko tai, kas dažniausiai nutinka panašiose situacijose - pasiryžau išsiaiškinti, kas čia per konditerijos stebuklas, kaip, kur ir kada jis buvo sukurtas ir kokia jo receptūra laikoma klasikine. Žodžiu, tai mano pamėgtas būdas suvaldyti chaotišką informacijos srautą, pagal išgales viską susidėlioti į lentynėles eiliškumo tvarka, o tada jau išsirinkti priimtiniausią patiekalo atmainą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Štai tada visažinis <i>Google </i>mane ir nuvedė tiesiai pas Nainą Jelciną, Rusijos prezidento Boriso Jelcino našlę, kuri nuo seno garsėja kaip gera šeimininkė ir su entuziazmu sukiojasi virtuvėje iki pat šios dienos. Visa laimė, kad turime reikalų su Jelcinų šeima, nusprendžiau, nes kai pasakojimų herojams jauti pagarbą ir bent šiokį tokį prielankumą, tekstus rašyti lengviau, o kepiniai virtuvėje kvepia gardžiau :)</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-3Be0afLweW0/XcL8RHvBkCI/AAAAAAAARb4/FD9f2_mELFQ1TAA1hPnfhN_jEWm4j1TpACLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0744-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taigi, varškės sausainiai, daugelio matyti, ragauti, o gal ir kepti ne vieną kartą. Iškart atkreipiau dėmesį, jog šie kepiniai paplitę labai plačiai ir "savais", "tradiciniais" juos laiko ne tiktai lietuviai, o ir kitos tautos, kadaise įėjusios į Sovietų Sąjungos sudėtį, įskaitant Vidurinės Azijos šalis, tokias kaip Kirgizija. Tai gana patikimas požymis, jog kepinys atkeliavo iš rusiškų šaltinių ir populiarumą įgijo sovietmečiu, kaip nutiko, pavyzdžiui, su <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2018/04/grietinieciai.html" target="_blank">grietiniečiais</a>. Tiktai varškės sausainiai su Viljamu Pochliobkinu nesiejami. Rusijos maisto istorikai daugmaž sutartinai nurodo, jog jie išpopuliarėjo XX a. pabaigoje, istorinių lūžių epochoje, kai televizijos eteryje jų receptu pasidalino Naina Jelcina.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Pati moteris yra davusi ne vieną interviu ir paaiškinusi, kai šie sausainiai atkeliavo į jos šeimos virtuvę. Anot Nainos Jelcinos, tai nėra autorinis receptas tikrąja to žodžio prasme. Atrodo, panašūs varškės susainiai buvo žinomi dar ikirevoliucinėje Rusijoje pavadinimu "lankstinukai" (rus. <i>сгибантики</i>). Tuo tarpu Naina Jelcina sako pradėjusi juos kepti 1956 m.; greičiausiai tokią tikslią datą atsiminti padėjo faktas, kad kaip tik tais metais ji ištekėjo už Boriso Jelcino ir pradėjo dirbti inžiniere-projektuotoja Sverdlovsko institute. Kolektyvas buvo didelis, moterys viena kitą mėgo vaišinti naminiais skanumynais, o kažkuri iš bendradarbių kepdavo ir senamadiškus varškės sausainius. Tačiau originalūs kepiniai Nainai Jelcinai pasirodė per saldūs ir per riebūs. Tada ji esą ir sumanė tešlos išvis nesaldinti, o tik padažyti suformuotus sausainius į cukrų, be to, sviestą pakeitė margarinu, t.y. pakoregavo senąją receptūrą pagal savo skonį. Taip prieš daugiau negu šešis dešimtmečius atsirado cukruoti varškės sausainiai, kurie kepami iki šiol.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-L6goPIvQmt8/XcL6xKSNa_I/AAAAAAAARbo/ldYSiP2dXHEMJrgDr3hru1o_3uk7QQnoACLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0766-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Anot Boriso Jelcino sutuoktinės, iš pradžių naujoviškas varškės sausainių receptas daugmaž apsiribojo Sverdlovsku, sklisdamas iš lūpų į lūpas, iš vieno ranka rašyto sąsiuvinio į kitą. Ir tik sovietmečio pabaigoje, kai Borisas Jelcinas tapo pirmo ryškumo politiku, ji vienos TV laidos metu savo sausainių receptu pasidalino su visa šalimi. Kadangi sausainiams reikalingi produktai buvo nesunkiai prieinami, gamybos procesas nesudėtingas, o šeimininkės neišlepintos patiekalų gausos, varškės sausainiai netruko išpopuliarėti ir prigyti didžiulėje jau byrėti pradedančios valstybės teritorijoje. Reikia turėti galvoje, kad anuomet apie internetą dar nesigirdėjo nė kalbų, o įsigyti kulinarinių knygų bei žurnalų irgi pavykdavo toli gražu ne kiekvienam. Tuo tarpu televizija ne be pagrindo buvo laikoma bene autoritetingiausia ir patikimiausia informacijos sklaidos priemone, ir kiekviena laida turėjo visai kitą svorį, negu galėtume įsivaizduoti šiais laikais. Taigi, pasakojimas apie varškės sasainių išpopuliarėjimą atrodo gana patikimas. Beje, ankstyviausias mano aptiktas jų receptas lietuvių kalba, pavadintas <i>Varškės pyragaičiai</i>, datuojamas 1991 m. (žr. V. Rugienė, <i>Firminis patiekalas: Receptai, kurių nerasite kulinarijos knygose</i>, Vilnius: Leidyb. b-vė "ARVI", 1991, p. 20-21), t.y. kaip tik tais metais, kai Borisas Jelcinas tapo Rusijos prezidentu. Na, o jeigu jūs žinote, kokiame lietuviškame leidinyje šių sausainių receptas išspausdintas dar anksčiau, pasidalinkite informacija - būsiu labai dėkinga.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-iV4sH00F8YA/XcLzy3F7-8I/AAAAAAAARa8/ehcGtU8f0kwm7W9SRPeCCGYfpb4fu5wRQCLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0708-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div> <div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kaip ten bebūtų, varškės sausainiai tapo Nainos Jelcinos firminiu patiekalu. Savo recepto moteris neslepia ir jo nekeičia. Šiuo metu buvusi pirmoji Rusijos ponia gyvena Jekaterinburge ir didelę savo laiko dalį skiria Jelcino centrui, kuriame įsikūręs Boriso Jelcino muziejus. Drauge tai ir švietimo bei šiuolaikinės kultūros židinys, erdvė, kuriuoje vyksta įvairūs renginiai ir edukaciniai užsiėmimai. Centre veikia keletas maitinimo įstaigų (baras, kavinė, restoranas); čia be viso kito galima paskanauti ir varškės sausainių, iškeptų pagal originalų Jelcinų šeimos receptą. Be to, Naina Jelcina retkarčiais suorganizuoja kulinarinius mokymus (ypač labdaros tikslais), kurių metu dalyviams pati parodo, kaip pagaminti jų šeimoje mėgstamus patiekalus, įskaitant varškės sausainius. Ji tvirtina, kad iki šiol varškės sausainius reguliariai kepa ir namuose - vaikams, vaikaičiams ir savo svečiams. Tarp kitko, karantino metu Naina Jelcina pradėjo rašyti savo receptų kygą - reikia tikėtis, kad planą jai pavyks sėkmingai įgyvendinti.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-wag3VyeqdTA/XcL3QGM2Q3I/AAAAAAAARbQ/gJdirxcYhJAfELZa2zYiT-eR65oCCQ6zQCLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0719-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: justify;">Kepdami varškės sausainiai stipriai iškyla, bet vėsdami subliūkšta - neišsigąskite, tai būdinga kepiniams su varške. Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kaip nutinka su visais didelėje teritorijoje paplitusiais, daug metų naudojamais receptais, varškės sausainiai buvo nuolat tobulinami, perkuriami ir netgi pervadinami vaizdingesniais vardais. Pavyzdžiui, Rusijoje jie dabar vadinami žąsų kojelėmis (rus. <i>гусиные лапки</i>), auselėmis (rus. <i>ушки</i>), bučinukais (rus. <i>поцелуйчики</i>), vokeliais (rus. <i>конвертики</i>), kampučiais (rus. <i>уголки</i>), kriauklelėmis (rus. <i>ракушки</i>), trikampiukais (rus. <i>треугольники</i>), knygelėmis (rus. <i>книжечки</i>), nosinaitėmis (rus. <i>платочки</i>) ir t.t. Kaip ir Lietuvoje, įvairuoja ir jų receptūros. Dažniausiai šeimininkės linkusios sumažinti rebalų kiekį ir vietoje jų į tešlą dėti daugiau varškės arba įmušti vieną kitą kiaušinį. Neretai paprastas baltas cukrus pakeičiamas išraiškingesnio skonio ruduoju. Mėgstama sausainius ir papildomai aromatizuoti, t.y. pagardinti vanile ar cinamonu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vis dėlto klasikiniu sovietmečio receptu laikytinas tas sausinių variantas, kurį kadaise pasiūlė Naina Jelcina (su ta išlyga, kad ikirevoliucinius sausainius traktuosime kaip visai kitus kepinius). Tai tarsi varškės sausainių etalonas, iš kurio išaugo visi kiti dabartiniai jų variantai. Kaip kadaise įžvalgiai pastebėjo Aušra, tinklaraščio <i><a href="https://vaikaivanile.com/" target="_blank">Vaikai ir Vanilė</a></i> šeimininkė, klasikinai receptai nebūtinai būna patys sėkmingiausi. Vis dėlto aš esu per daug tingi, kad prisiversčiau išmėginti daugybę patiekalo variantų, kuomet pirminis receptas veikia kuo puikiausiai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O varškės sausainių atveju jis tikrai veikia! Palyginti su daugeliu naujesnių receptų, Naina Jelcina į sausainius siūlo dėti daug daugiau riebalų. Tai lemia, kad sausainiai sunkiau išlaiko savo formą ir kepdami lengviau ištęžta, antra vertus - jie daug lėčiau žiedi ir gardūs bei minkšti būna tiek antrą, tiek trečią dieną. Recepto autorė tvirtina, kad margarinas šiems sausainiams tinka daug labiau negu sviestas, ir iš pagarbos autentiškumui aš su ja nesiginčiju. Nedaugeliui sausainių tradiciškai naudojamas margarinas, bet vis dėlto tokių yra - pavyzdžiui, angliškos kilmės <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2015/03/klasikiniai-roksai.html" target="_blank">roksai</a>. Varškės sasainiai priklauso tai pačiai kategorijai. Kadangi aš tokius sausainius kepu ne kasdien ir ne kas antrą dieną, tai nepriekaištauju sau už tai, kad kartą per metus nusiperku pakelį kepiniams skirto margarino. Jums, žinoma, valia elgtis savo nuožiūra. Analogiška situacija ir su tokius "senamadišku" ingredientu kaip maistinė soda. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kuriame įrodinėjama, jog kepimo milteliai ir gesinta soda - tai vienas ir tas pats. Teoriškai gal ir taip. Praktiškai - sakau iš savo daugiametės patirties - ne. Netgi nugesinta soda veikia stipriau už kepimo miltelius, be to, kepiniams ji paprastai suteikia gelsvesnį/ rusvesnį atspalvį. Na, bet jeigu jūs galvojate kitaip, tai galvokite sau į sveikatą. Mano tikslas šįkart tebuvo pasidalinti kulinarijos istorijos epizodu, kuris man pasirodė įdomus ir kiek netikėtas. Tikiuosi, jums taip pat neprailgo šis rašinys, ir iš jo apie varškės sausainius sužinojote šį bei tą naujo :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-kYHeJfOAr6A/XcL4lBbCqtI/AAAAAAAARbc/R0g0Mv1hKWo3WSPt4kbKN-2tn33cyFBNgCLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0775-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Творожное печенье</i> - varškės sausainiai</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis 28-30 sausainių)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">250 g varškės (geriasiai tiks sausa ir riebi, nes liesa ir vandeninga per daug atskies tešlą)</div><div style="text-align: justify;">250 g margarino kepiniams*</div><div style="text-align: justify;">300 g miltų</div><div style="text-align: justify;">1 a.š. maistinės sodos **</div><div style="text-align: justify;">1 a.š. citrinos sulčių arba acto</div><div style="text-align: justify;">~ 250 g cukraus</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Varškę ir margariną pertrinkite per nelabai tankų sietą.</li><li>Į gautą masę sudėkite persijotus miltus ir rūgštimi nugesintą sodą. Suminkykite minkštą vienalytę tešlą.</li><li>Tešlą padalinkite į 28-30 daugmaž lygių dalių ir suformuokite 28-30 rutuliukų.</li><li>Į negilią lėkštelę supilkite 1 stiklinę (maždaug 250 g) cukraus.</li><li>Kiekvieną rutuliuką išplokite į nestorą paplotėlį (man patogiau iškočioti kočėlu tarp dviejų nedidelių kepimo popieriaus lakštų). Dėkite į lėkštę su cukrumi, lengvai paspauskite ir išimkite; viena paplotėlio pusė turi būti cukruota, o kita - ne. Perlenkite per pusę taip, kad cukruotoas paviršius atsidurtų viduje. Gautą pusmėnulį vėl dėkite į cukrų ir šiek tiek paspauskite; vėlgi turėtų būtų cukruota tik viena jo pusė. Dar kartą sulenkite tešlą cukruotų paviršiumi į vidų. Suformuotą sausainį paskutinį kartą padažykite į cukrų iš vienos pusės; sausainio apačia turi likti necukruota, kad kepamas sausanis nesviltų.</li><li>Kai suformuosite visus sausainius, dėkite juos į didelę kepimo popieriumi išklotą skardą neaukštais kraštais. Orkaitę įkaitinkite iki 170°C. Sausainius kepkite apie 12-15 min., kol jie išsipūs ir pagels. Išėmę pravėsinkite, geriausiai ant grotelių. Išimti sausainiai šiek tiek sukris - taip ir turi būti, varškinei tešlai būdinga daugiau ar mažiau "nusėsti".</li><li>Sausainius tiekite šiltus arba atvėsusius su kava, arbata, kakava arba pienu. Sausainiai gardžiausi ką tik iškepti, tačiau dėl to, kad į jų sudėtį įeina nemažai riebalų, gardūs išlieka ir kitą dieną.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Viename interviu Nainos Jelcinos buvo paklausta, ar margariną galima pakeisti sviestu? Ji atsakė kategoriškai - ne! Ir paaiškno, kad tuomet sausainių tešla taptų pernelyg riebi. Aš manau, kad sviestu margariną keisti galima, juo labiau, kad pastarąjį į sausainių receptūrą įvesdino pati Naina Jelcina. Vis dėlto pati šių sausainių su sviestu kepusi nesu ir šio klausimo plačiau pakomentuoti negaliu.</div><div style="text-align: justify;">** Ar galima sodą keisti sviestu? Manyčiau, taip, bet aš taip nedarau, nes kepimo milteliai paprastai būna per silpni minkomai tešlai iškelti, ypač jeigu toje tešloje yra dar ir rūgščios varškės, grietinės ir pan. Jeigu sodą nugesinsite, jos prieskonis sausainiuose juntamas nebus, tačiau patys sausainiai išeis puresni už tuos, kuriuos kepsite su kepimo milteliais.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-0YmYNxZ1ZKg/XcL9UqpJPMI/AAAAAAAARcU/hSwWWIqyftADyFjM5vidjpKJKccpUaWbQCLcBGAsYHQ/s1600/DSC_0792-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis <a href="https://yeltsin.ru/news/kafe-1991-recepty-ot-nainy-elcinoy-i-ne-tolko/" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-43048362633597831212021-11-12T00:44:00.000+02:002021-11-12T00:44:07.093+02:00Sūdytos skumbrės<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Pasirodo, gydytojai mėgsta puošti poliklinikas Čiurlionio paveikslais!</i> - su šiokia tokia nuostaba sako Tomas. <i>Kažin,</i> - tarstelnu aš, karštligiškai tempdama jį klaidžiais koridoriais, nes kaip tik tądien tikiuosi pagaliau pabaigti reikalus su mokykline sveikatos pažyma, kurios nesėkmingai vaikomės jau nuo rugpjūčio vidurio. Vis dėlto akies kraštu spėju pamatyti reprodukcijas ir priduriu:<i> o jeigu ir mėgsta, tai ne visai paveikslais.</i></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEjSVI8I-uiS4aArtNE96caU5KV7npIjMaPUzPu45dMfnLzmOdGtaTQE3P2t4jhOSgQ39n4mDWUZNXzqtMQ8--v6xVWWOKqEtfrTHHiMcZauVZ7ZAd5k-x5lJZwjBZe9zkGrfya8_LVIkT-9obcqtUuMtpMx7RsbpVkCg8hGgZu7ad3FKiWSf70ytWSjEw=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Iš tikrųjų labai nudžiungu, kad sūnus atkreipė dėmesį į tai, kas kabo ant poliklinikos sienų. Kai prieš porą savaičių abu išsiruošėme į M.K. Čiurlionio dailės muziejų, optimizmo buvo žymiai mažiau. Mano vaikas prie reto kūrinio stabteldavo ilgėliau ir nusprendė, kad dauguma Lietuvos klasiko paveikslų yra <i>nykūs</i>. Laimei, tada atėjo eilė virtualios realybės filmui <i>Angelų takais </i>(2018, rež. Kristina Buožytė), kuris mus - ir ne tiktai mus - užbūrė tiesiogine to žodžio prasme, o jo peržiūrai skirtas pusvalandis prabėgo kaip 5 minutės. Sunku įprastais žodžiais nupasakoti tą magiją, kurią skleidžia Kristinos Buožytės dėka atgiję M.K. Čiurlionio kūriniai, todėl be mažiausos abejonės sakau - jeigu dar nesate keliavę <i>Angelų takais</i>, būtinai suraskite tam laiko. Savo ruožtu, mums šį filmą rekomendavo Vilija, Tomo krikštamotė, ir už tai esame jai labai dėkingi. Kaip ir Laurai, kuri pašnabždėjo, jog filmas jau pasiekė Kauną.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kai, peržiūrėję<i> Angelų takus</i> sugrįžome prie originalių M.K.Čiurlionio kūrinių, Tomas jau nebelėkė kaip akis išdegęs, o apžiūrinėjo dailininko darbus daug atidžiau ir netgi pareiškė, jog jie <i>visai nieko</i> :) Tiesa, paklaustas, ar jam patiko filme skambėjusi muzika, sūnus atsakė, kad <i>nespėjo jos išgirsti</i>, nes įspūdžių buvo pernelyg daug :) Kaip ten bebūtų, virtualios ralybės filmas, mano nuomone , - labai efektyvi edukacinė priemonė. Čia šalia viso kito. Nes, net jeigu jūsų nereikia įtikinėti M.K.Čiurlionio darbų vertingumu, naujas būdas patirti jo sukurtą pasaulį suteiks ir džiaugsmo, ir estetinio malonumo.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"> <a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEjhmrVEQHNhnjvEMUEH8rvxKOTUqZFCgsHb9FYtZwLL4aBoyPkVWukU3GjwASEAbDyPUFYF-FeJ9mSAja22yk3HwLFu_AodrM9G199_RO9gii8pS_n6GrDV4ZENPRS790eeAxYJ3-_e3YgvHz5meLip6IaXKZaSmvkrmIv3rExxppcYioUMK_SNREbIbg=s16000" /></a></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Išduosiu nedidelę paslaptį - dalį laiko po M.K. Čiurlionio paveikslus žiūrovai keliauja, "plaukdami" valtimi. Ir išvis, man atrodo kad vandens stichija dailininkui buvo itin reikšminga ir patraukli. Todėl rinkdamasi, kokį receptą šįkart paskelbti, be didesnių svarstymų ir abejonių parinkau jums žuvų patiekalą. Juo labiau, kad šiandien paskambino anyta ir nusiskundė, jog mano tinklaraštyje neranda sūdytų skumbrių recepto. Išties, pastarąjį užkandį šeimai ir draugams gaminu metų metais, bet recepto paskelbti vis neprisiruošiu. Tad tebūnie sūdytos skumbrės, kurias ir pati be galo mėgstu bei patylomis vadinu rudens/ žiemos stalo pažiba :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEjqT73P6pgRFfrrpXF8ReEBoOL9IBsrRg-UL_TyhpiVkgI6VIqpDWdvS0rTDjlzzm351MZS8NcPPsghFBvQk_KffuzKmAboQBpjsatIxznJahsOMTLFiE48nnXO32_cgnenYnkrra3-0WOldm5U_QVmoDqk2AESYdGfCyzW_hm2PHTZ1EpQxxuhSvUb_Q=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Atvirai pasakius, net nežinau, ar tai tikras receptas, nes paprasčiau paruošti skumbres kažin ar įmanoma. Man asmeniškai sudėtingiausia - kada panorėjus įsigyti gerai atrodančių žuvų. Aš teikiu pirmenybę šaldytoms, nes tiksliai žinau, kad jos nebuvo atšildytos prieš kelias dienas, nepraskydo, nesugedo, yra šviežios ir tinkamos valgyti termiškai neapdorotos. Šaldytų skumbrių kartais randu didžiuosiuose prekybos centruose, bet dažniausiai perku iš vienos žuvininkės prekybos miestelyje <i>Urmas</i>. Čia Kaune, na, bet jeigu jūs gyvenate kitur, tai tikrai žinote vietinius "taškus", kuriuose parduodamos kokybiškos žuvys. Namo parsineštas skumbres reikia atšildyti, o tada išdoroti ir išfiletuoti taip pat kaip silkes su galvomis. Na, o žuvų puseles beliks pasūdyti, pagardinti prieskoniais ir mažiausiai 10-12 val. palaikyti šaldytuve. Viskas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tiesa, dar reikia nuspręsti, kaip užkandį patieksite. Aš sūdyti skumbres išmokau iš mamos, o kaip jas patiekti sugalvojau pati. Mat mama su tėčiu labiausiai mėgsta silkes ir skumbres derinti su saulėgrąžų aliejumi ir rupiai supjaustytu, nepakepintu svogūnu, kai kada - su smulkintais svogūnų laiškais. Mes su vyru žaliais svogūnais ir šiaip jau per daug nesižavime, o užberti ant švelniai sūrių, delikčių skumbrių jie atrodo ir išvis agresyvūs. Tad kažkada seniai, beeksperimentuodama savo virtuvėje, išbandžiau alyvuogių aliejaus, krapų ir rožinių pipirų (jų skonis daugiau saldus, negu aitrus) derinį, ir jis iki šiol yra mano mėgstamiausias. Be to, minėtieji prieskoniai pilkšvai sidabriškoms skumbrėms suteikia šiokio tokio spalvingumo, kas itin pageidaujama apniukusiomis dienomis, deja, tokiomis dažnomis mūsų kraštuose.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tikiuosi, sūdytų skumbrių receptas jums pravers. Ir nepamirškite pavaikščioti <i>Angelų takais</i> su M.K. Čiurlioniu :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEi5FvK-jTmGCBZcqGp1brkHVGhkI3RPq7IEgRkRPhf8V-__AKIHICGbFGEI9IfUdfAkB7KoaKPzMBrEflvNCSMn2GONleYqPSH60DdufZCbFfjDIwiSiLMlCPBIJBWgz6PXAROoX3vwdP20G3BsGGC7fX2eT8vSUrjRj6o5bbNOYf4cVm88FAiHQKycPg=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;"><br /></span></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><b>Sūdytos skumbrės</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šaldytų arba atvėsintų skumbrių</div><div style="text-align: justify;">Druskos*</div><div style="text-align: justify;">Juodųjų pipirų</div><div style="text-align: justify;">Česnakų</div><div style="text-align: justify;"><i>Nebūtinai</i>: kalendros sėklų</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Patiekiant</i></b>:</div><div style="text-align: justify;">Rožinių pipirų (primenu, jog jie ne aitrūs, o saldūs)</div><div style="text-align: justify;">Krapų</div><div style="text-align: justify;">Alvuogių aliejaus</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Šiam užkandžiui geriausiai pirkti šaldytas skumbres ir patiems jas atitirpinti - taip būsite tikri, jog žuvys tikrai šviežios.</li><li>Atšilusias žuvis išdorokite ir išfiletuokite taip, kaip filetuojamos silkės su galvomis. Jeigu šis etapas jums atrodo labai komplikuotas, susiraskite detalias instrukcijas internete. Aš iš pradžių nupjaunu skumbrės galvą ir uodegą, tada, perpjovusi pilvą, išimu visus vidurius. Skumbrę (ir peilį) nuplaunu po šaltu tekančiu vandeniu, nusausinu popieriniu rankšluosčiu ir baigiu doroti: pašalinu visus pelekus, nulupu odą ir žuvies puseles atskiriu nuo stuburkaulio. Jeigu reikia, išrenku likusius kaulus; šioje stadijoje, imant kaulus, žuvies filė gali "pasišiaušti", bet tame nieko baisaus nėra - tiesiog paspauskite žuvies puselę plačiu peiliu, kad ji atrodytų daugmaž lygi. Žuvies filė turėtų atrodyti švari ir tvarkinga; aš jos antrą kartą nebeplaunu, nes, mano nuomone, tada žuvis praranda per daug skonio ir pavandenyja.</li><li>Kai nudorosite visas skumbres, žuvų puseles iš visų pusių pasūdykite, pabarstykite pipirais ir įtrinkite česnakais. Neberkite per daug druskos - jos reikėtų maždaug tiek, kiek dėtumėte ant kepamos žuvies. Pipirų barstykite pagal skonį, o česnakų siūlyčiau dėti daugiau. Aš paprastai vienai skumbrės puselei naudoju net 2 česnakų skilteles. Kadangi nemėgstu česnakų spaustuvo, aš juos visuomet tarkuoju smulkia sūrio tarka; vieną tarkuotą česnako skiltelę paskleidžiu ant vienos skumbrės filė pusės, kitą - ant kitos. Taigi, sūdydama, pavyzdžiui, 2 skumbres, sunaudoju 8 (ne ypač dideles) česnako skilteles. Žinoma, jeigu jūs su česnakais nelabai draugaujate, naudokite mažesnį jų kiekį. Jeigu mėgstate, skumbrių filė galite pabarstyti ir grūstomis kalendrų sėklomis.</li><li>Pasūdytas ir prieskoniais pagardintas skumbrių filė puseles suvožkite po dvi, taip, kad žuvų oda būtų išorėje. Guldykite į pailgą lėkštę, uždenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų ir šaldytuve laikykite 10-12 val., tada ragaukite. Sūdytos skumbrės šaldytuve gali stovėti kelias dienas - jeigu nepdauginote druskos, jos neįsisūrės labiau negu pirmą dieną.</li><li>Patiekdami sūdytas skumbres supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir pagardinkite mėgstamais priedais. Mano pasiūlymas - pabarstyti žuvis rožiniais pipirais ir smulkintais krapais, o tuomet apšlakstyti alyvuogių aliejumi.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Aš savo virtuvėje dažniausiai naudoju rupią akmens druską. Nežinau kodėl, bet ja pasūdytas maistas man atrodo gardesnis (nors gal čia tik įpročio reikalas). Žuvų patiekalams tina ir jūros druska, bet su pastarąja reikia būti atsargiems, nes ja maistą labai lengva persūdyti. Skumbres aš pati visuomet sūdau paprasta, rupia, ukrainietiška akmens druska.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEiRbQ28OEBfNcaDmVlpV5rAZncUaEOMBC51ydgb9V5szvQ7S4lE08YV0v3NfOe-ERecw1NyCOsenz-n45qgVDt326GyJN7YCoZoMdDLXQAccxRLdOdwhtjnZtsBYBmvHp87vhPIRa_1isD22Ze73QOheMruqzbgRfX84RMGwUAChPmeu-eVDsmag7BBMA=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis: mano mama.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-72459297212368222712021-10-27T01:08:00.007+03:002021-10-27T12:47:15.587+03:00Cukruoti migdolai prancūziškai<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Grožinei literatūrai aš galiu atleisti beveik viską, išskyrus prastą stilių. Todėl kai Dainius Gintalas, išvertęs <i>Maldororo giesmes</i> (<i>Les Chants de Maldoror</i>, 1869, liet. 2015) į lietuvių kalbą, perspėjo skaitytojus, jog grafo Lautréamonto kūrinys, kai kada vadinamas siurrealistiniu siaubo romanu, reikalauja specialaus nusiteikimo ir stiprių nervų, per daug nesukau sau galvos. Šiaip ar taip, siužetas tėra vienas meninio teksto elementas, ir dažniausiai ne pats svarbiausias.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog keletas knygos epizodų ko gero išties labiau tiktų - atleiskite už kalambūrą - markizui de Sadui, o ne grafui Lautréamontui. Šiaip jau pastarasis linkęs labiau akcentuoti ne fizinį smurtą, o vidinio, plika akimi sunkiai įžiūrimo blogio gajumą, moralinių normų reliatyvumą ir proto bei jausmų prieštaringumą (žr. Antrosios giesmės X skyrių, kuriame apdainuojama matematika: čia ši disciplina traktuojama kaip šaltinis, maitinantis blogį, nes ugdo n<i>epaprastą šaltakraujiškumą, tobulą atsargumą ir geležinę logiką</i> (p. 114-115)). Todėl man pasirodė, kad, imant į rankas <i>Maldororo giesmes</i>, skaitytojams pirmiausiai reikėtų pasiruošti ne trykštančio kraujo upėms, o faktui, jog kūrinys neturi aiškesnės fabulos; vargu ar jis pasirodys įdomus žmonėms, kurie labiausiai vertina detektyvus, "Drąsiųjų kelius" ir meilės romanus. Šešios giesmės savo struktūra primena psalmyną, tik grafas Lautréamontas tyrinėjimų ir pašlovinimų objektu padaro ne Dievo meilę, o blogį, kurį įkūnija Maldororas, nuolat piktžodžiaujantis, keičiantis savo pavidalus ir turintis apsčiai nelabojo bruožų. Kaip žinia, visokia velniava dažniausiai reiškia ir chaosą, tad kokio nors nuoseklumo iš <i>Maldororo giesmių</i> tikėtis neverta. Jeigu čia ir prisiliečiama prie harmonijos ir tvarkos, tai tik tam, kad visa tai būtų paneigta, apversta aukštyn kojomis, apjuodinta ir sunaikinta. Tas pats matematikos pavyzdys vėlgi būtų labai tinkamas, mat Maldororas, sumaniai manipuliuojantis retorikos įrankiais, siekia įrodyti, jog net geriausius, su dieviška kibirkštimi tradiciškai siejamus dalykus galima priversti tarnauti blogio labui. O tuomet, lyg būtų nepakankamai išsityčiojęs iš skaitytojo, dar ir apkaltina Kūrėją neteisingumu ir silpnumu, kuris esą neleidžia jam išnaudoti viso matematikoje slypinčio potencialo.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhZ9VJLSmQQQba1enF2RVW2uW3KTpAjlmwNqd307JPthxf4P4RxOmK_yUZK8qAAWVSccuErbUzyMkxxW05tDC5LQrT0nk3zY8iQ3ZXkfZGBLA7lJwqo5JQZhmvV7JD86L3czsbuFNMkvLd6KhZaNebYfLFwFc3LCrqzu_vp-CksruzFLDYApvrdEL20tw=s640"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhZ9VJLSmQQQba1enF2RVW2uW3KTpAjlmwNqd307JPthxf4P4RxOmK_yUZK8qAAWVSccuErbUzyMkxxW05tDC5LQrT0nk3zY8iQ3ZXkfZGBLA7lJwqo5JQZhmvV7JD86L3czsbuFNMkvLd6KhZaNebYfLFwFc3LCrqzu_vp-CksruzFLDYApvrdEL20tw=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;">Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vis dėlto apie <i>Maldororo giesmes</i> šiandien nerašyčiau, jeigu ne grafo Lautréamonto sukurta kalba ir ypatinga pasakojimo maniera, kuri pasvarstymus apie gėrį ir blogį atitolina nuo kasdieniškų moralizavimų ir paverčia meno kūriniu. Būtent stilius - rafinuotas, elegantiškas, vietomis net barokiškai puošnus ir įmantrus atrodo lyg ir "ne vietoje", kuomet demaskuojamas demoniškas pradas. Tačiau kontrastas tarp turinio ir formos kaip tik ir sukuria įtampą bei kelia baimę - kiek ir kokios tamsos turi slypėti širdyje, kad apie ją norėtųsi kalbėti su pasimėgavimu? Turbūt mes pernelyg dažnai pasibjaurėjimą painiojame su siaubu; dėl šios priežasties šiuolaikiniame kinematografe tiek daug žiaurių, į kūno kankinimus sutelktų filmų ir tiek mažai Alfredo Hitchcocko stiliaus kūrinių, kurie, taupiai naudodami išorinius efektus, sugeba išprovokuoti (pa)sąmonėje gimstančio egzistencinio siaubo, o ne pasibjaurėjimo emociją. Grafas Lautréamontas - lyg XIX a. literatūros Hitchcockas; įtaigus blogio poetizavimas <i>Maldororo giesmėse</i> šiurpina labiau negu knygos puslapiuose aprašyti kriminaliniai nusikaltimai. Šioje vietoje reikia paminėti, jog pats grafas Lautréamontas neturėjo polinkio į satanizmą ir nuo savo sukurto personažo atsiribojo - rašytojas sakėsi tikintis gėrio pergale ir leido suprasti, kad iškreiptą Maldororo pasaulį pavaizdavo tik tam, kad atskleistų jo atgrasumą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEh3ATczmAlwQfQDoCaq9p1nOy_q0z92yNyRncHodY5PEzYoo1AlLm-6gtIER3gDWMCUwvWg1dTkyVHsNKSCDuTFPtASW8Nu_Z4oSkU5DXCnoPn9zOmvMb_TPwqP58FnLvm5SiSAQEWCZRw037DqDY4SC_IkY3U6ChjyFnCJLrkoB0ZitPGALGEHymeC8Q=s640"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEh3ATczmAlwQfQDoCaq9p1nOy_q0z92yNyRncHodY5PEzYoo1AlLm-6gtIER3gDWMCUwvWg1dTkyVHsNKSCDuTFPtASW8Nu_Z4oSkU5DXCnoPn9zOmvMb_TPwqP58FnLvm5SiSAQEWCZRw037DqDY4SC_IkY3U6ChjyFnCJLrkoB0ZitPGALGEHymeC8Q=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Žinoma, man buvo smalsu pamatyti, kaip<i> Maldororo giesmes</i> interpretavo ir iliustravo René Magritte, kurio litografijų paroda šiuo metu veikia Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (ir dar veiks iki lapkričio 1 d., tad tie, kurie švenčia Helovyną dar gali suspėti ten apsilankyti - bus labai "į temą" :). Kaip ir galima tikėtis René Magritte darbams vaizduotės ir išradingumo netrūksta. Nors man pasirodė, jog tiesioginių sąsajų su grafo Lautréamonto tekstu juose ne tiek ir daug - regis, prisilietimas prie <i>Maldororo giesmių</i> buvo proga dailininkui piešiniu išreikšti savo paties viduje glūdintį nerimą ir užslėptas fobijas. Antra vertus, akivaizdu, jog René Magritte iliustracijos puikiai perteikia piktybe pulsuojančią knygos nuotaiką - o tai, manding, ir yra svarbiausia.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ko gero minėtoje parodoje mane labiau nustebino René Magritte iliustracijos, sukurtos Paulo Éluardo poezijai. Tiksliau, antrajam jo poezijos rinkinio <i>Les nécessités de la vie et les conséquences des rêves</i> leidimui (1921, liet. <i>Gyvenimo būtinybės ir sapnų pasekmės</i>; antrasis leidimas - 1946 m). Šiaip jau didelę Paulo Éluardo kūrybos dalį sudaro meilės eilėraščiai, kuriuos ko gero tiktų vadinti erotiniais, nes, kad ir kaip prasidėtų, viskas dažniausia baigiasi tokiais įvaizdžiais kaip rankos, krūtys ir pilvai. Neturiu nieko prieš erotiką, bet kai tas pats kartojasi šimtajame tekste iš eilės, darosi nuobodoka. Literatūros kritikai taktiškai pažymi, kad Paulas Éluardas buvo "itin produktyvus" autorius, kas iš tikrųjų reiškia, jog jis turėjo grafomano bruožų. Tačiau poeto garbei reikia pasakyti, kad dalis gausaus jo palikimo - išties įdomūs, novatoriški ir pasigėrėjimo verti kūriniai. Svarbu tik nepatingėti ir kiekvienam atsirinkti savo. Pavyzdžiui, lietuviškai išėjusioje Paulo Éluardo rinktinėje <i>Pasaulis - vienatvė</i> (2008, sudarė ir iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela) mano mėgstamiausias yra <i>Feniksas </i>iš to paties pavadinimo eilėraščių rinkinio (<i>Le Phénix</i>, 1951), o taipogi eilėraščiai apie poezijos esatį, prasmę ir (ne)įmanomybę. René Magritte, panašu, irgi labiau domėjosi Paulo Éluardo tekstais, kuriuose liečiamos platesnės temos. Antai viena įspūdingiausių René Magritte litografijų <i>Le bain de cristal</i> (liet. <i>Krištolinė vonia</i>), vaizduojanti žirafą taurėje ir savo žinomumu konkuruojanti su Salvadoro Dali <i>Degančia žirafa</i>, buvo sukurta iliustruoti eilėraštį <i>Musicien </i>(liet. <i>Muzikantas</i>). Beje, pastarąjį vis dėlto reikėtų perskaityti prancūziškai, kad pajustumėte poetinės kalbos krištolinį (it taurės?) skambesį.</div></span><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEiSGajyXAnQKveD-nn2insrLa3n0xZgHb_zq8zbrxjaSOirW6_yBaFFK5dO3E9V6_LZnmXWGThV6TzWX1wJzBYhA1XrAuk4mwazx272qV0EAbbL40pMJrWlj9P-vUwEtEDsasW1RZjyWYlgHxxRB0r1LhRdf-lGgj04aRqrKnsJe4Y2HZff2SLoYFKfhw=s640"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEiSGajyXAnQKveD-nn2insrLa3n0xZgHb_zq8zbrxjaSOirW6_yBaFFK5dO3E9V6_LZnmXWGThV6TzWX1wJzBYhA1XrAuk4mwazx272qV0EAbbL40pMJrWlj9P-vUwEtEDsasW1RZjyWYlgHxxRB0r1LhRdf-lGgj04aRqrKnsJe4Y2HZff2SLoYFKfhw=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nors krištolinė taurė galėtų tapti gastronominiu pažadu, bet žirafa sumaišo visisas kortas :) Todėl nusprendžiau, kad šiandien verčiau pasiūlysiu jums pasigaminti cukruotų migdolų - šią idėją aptikau <i>Maldororo giesmėse</i>. Tiesą sakant, grafas Lautréamontas savo kūrinyje daug dėmesio virtuvei neskiria, tačiau vieną kitą kulinarinę metaforą panaudoja. <i>Jei tu labai mėgsti karamelę (stebėtina gamtos išdaiga), niekas nepalaikys to nusikaltimu; bet tie, kurių protas smarkesnis, jaučia polėkį didesniems užmojams ir pirmenybę teikia pipirams ir arsenikui</i> (p. 239), - sakoma Penktojoje giesmėje, kurioje įrodinėjama, kad blogis turi tokią pat - jei ne didesnę - egzistavimo teisę kaip ir gėris. Na, o paskutiniajame skyriuje pasakojama apie Merviną, jaunuolį, kuris krito į akį Maldororui, ir tą akimirką jo gyvenimas skilo į dvi dalis - <i>iki </i>ir <i>po</i>. Gyvenimą <i>iki </i>simbolizuoja cukruje paspraginti migdolai, kuriuos Mervinas sakosi nupirkęs mylimiems jaunesniesiems broliams (p. 300). Gyvenimas <i>po </i>- tai dingęs apetitas maistui (ir gyvenimui): <i>Vakare valgomajame, kurį puošia senobiniai portretai, susirenka visa šeima. Mervinas dievina gardžios mėsos ir kvapnių vaisių patiekalus, bet šįkart nevalgo. Jaunuolis lieka abejingas ir daugybe atspalvių tviskantiems Reino vynams bei aukštose siaurose Bohemijos krištolo taurėse putojančiam rubino spalvos šampanui. Jis pasiremia alkūnėms į stalą ir lieka paskendęs savo mintyse lyg koks lunatikas</i> (p. 303-304). Ir tai nenuostabu - grafas Lautréamontas vaizduoja Maldororą panašiai, kaip J. K. Rowling psichus - būtybes, kurios iš žmogaus atima sielą ir bet kokį džiaugsmą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Aišku, kad savo skaitytojams negalėjau siūlyti "pipirų ir arseniko", o štai migdolai, pamaniau sau, bus kaip tik :) Parinkau klasikinį receptą, pavadintą <i>pralines roses</i>, t.y. rožiniai cukruoti migdolai. Tai regioninis prancūziškas skanumynas, sukurtas Lione dar XIX amžiuje. Žinoma, migdolus galima cukruoti ir visai paprastai, tuo pačiu principu <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2015/04/paracuca-cukruoti-zemes-riesutai.html" target="_blank">kaip ir žemės riešutus</a>. Tačiau prancūzai išduotų patys save, jeigu virtuvėje viską darytų nekomplikuotai :) Tam, kad migdolai džiugintų akį, į cukraus masę įlašinama raudonų dažų, o norint sukurti storesnį ir tolygesnį cukraus "kevalą", cukravimo procesas pakartojamas keliskart. Iškart perspėju: jeigu žiūrėsite į profesionalų puslapius, pamatysite, jog tam reikia krūvos indų, termometrų ir laiko; bet iš savo patirties galiu pasakyti, jog daugmaž analogišką efektą galima pasiekti ir paprastesniais būdais, po ranka turint vos vieną keptuvę.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O dabar mano patarimas, niekaip nesusijęs su prancūzų virtuve: jeigu esate Helovyno gerbėjai, į cukraus masę įlašinkite daugiau raudonų dažų ir gausite gardžius "kraujo lašus" :) Kaip jau ne kartą sakiau, Helovyno aš pati nešvenčiu; švenčiu Vėlines, liūdnoką, bet ne niūrią šventę. Juk tomis dienomis susitikimame su iškeliavusiais artimaisiais, kuriuos prisimename ir tebemylime, o taipogi turime progą apmąstyti tai, kas amžina, ir tai, kas laikina, tai, kas išties svarbu, ir tai, kas egzistenciniu požiūriu tėra smulkmenos. Anot Paulo Éluardo (rink. <i>Au défaut du silence</i>, 1925, liet. <i>Tylos pristigus</i>):</div></span><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Laikas taria žodžius kaip ir meilė</i></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tad gražių ir prasmingų artėjančių švenčių visiems, ir nesvarbu, kokiu formatu ketinate jas paminėti. Tegul laikas ir meilė taria jums tuos žodžius, kurių šiuo metu reikia labiausiai, ir kurių galbūt jau seniai laukiate.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhdNhYfCCnhhGaMvvcFPKgwJS60zB0XWF-Wm064lagEjIvKrrMYVtwiRpZPW4XnFSeWPV8la_psT5RU4ygJAk4R-jgll_Lz9WYQN4J5bhIDexPYBK5K182V4sJ9Gnfm-ZKyOMckIPzyy4xD35xHQUKrR0EBMBWAa9gLJgWtCb0e3dZK5hf60iUXXhmuaA=s480"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhdNhYfCCnhhGaMvvcFPKgwJS60zB0XWF-Wm064lagEjIvKrrMYVtwiRpZPW4XnFSeWPV8la_psT5RU4ygJAk4R-jgll_Lz9WYQN4J5bhIDexPYBK5K182V4sJ9Gnfm-ZKyOMckIPzyy4xD35xHQUKrR0EBMBWAa9gLJgWtCb0e3dZK5hf60iUXXhmuaA=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Pralines roses</i> - rožiniai cukruoti migdolai</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis vidtinio dydžio cukruotų migdolų dubenėlis)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">250 g migdolų*</div><div style="text-align: justify;">450 g cukraus</div><div style="text-align: justify;">120 ml vandens</div><div style="text-align: justify;"><i>Nebūtinai</i>: 10 ml (2 a.š.) apelsinų žiedų vandens</div><div style="text-align: justify;">Keli lašai raudonų maistinių dažų</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Sumaišykite paprastą ir apelsinų žiedų vandenį (jeigu pastarąjį nuspręsite naudoti). Ir cukrų, ir vandenį padalinkite į 3 lygias dalis (cukrų porcijomis po 150 g, vandenį po 40 ml).</li><li>Į keptuvę aukštais kraštais supilkite pirmąją vandens ir cukraus porciją. Įlašinkite kelis lašus maistinių dažų. Užvirinę sirupą kaitinkite, kol jis šiek tiek sutirštės ir į viršų ims kilti dideli burbulai. Suberkite migdolus. Išmaišykite ir, reguliariai kresteldami ir pirmyn-atgal judindami keptuvę, kaitinkite, kol cukrus taps birus, o migdolai pasidengs pirmuoju jo sluoksniu. Išverskite į didelę lėkštę ar skardą.</li><li>Po poros minučių, kai riešutai pravės, išimkite juos į dubenį, o likusį cukrų sugrąžinkite į keptuvę.** Ten pat sudėkite antrąją cukraus ir vandens porciją. Jeigu sirupo spalva atrodo graži, daugiau maistinių dažų dėti nereikia. Virkite sirupą, kol jis vėl ims tirštėti. Lengviausia patikrinti, ar sirupas geras - užlašinti jo lašelį ant šaltos lėštės. Jeigu sirupas ima tuojau pat stingti, vadinasi, į jį jau galima dėti migdolus. Nedėkite migdolų į pernelyg vandeningą sirupą, nes, užuot cukravimo procesą pakartoję antrą kartą, rizikuosite ištirpinti jau užsidėjusį ant riešutų cukraus sluoksnį. Kai antra porcija sirupo ir migdolų taps birūs, juos vėl nukaiskite ir suberkite į lėkštę ar skardą.</li><li>Išėmę pravėsusius migdolus, cukrų dar kartą grąžinkite į keptuvę, panaudokite trečiąją porciją cukraus ir vandens, vėl išvirkite tirštą sirupą ir procesą pakartokite.</li><li>Tris kartus nucukruotus migdolus viena eile suberkite į didelę, kepimo popieriumi išklotą skardą neaukštais kraštais. Orkaitę įkaitinkite iki 70°C, įjunkite ventiliatorių, praverkite orkaitės dureles ir cukruotus migdolus džiovinkite 40-50 min.</li><li>Išėmę migdolus atvėsinkite, supilkite į užsukamą stiklainį ar sandariai uždaromą dėžutę ir saugokite, kol prireiks. Cukruotus migdolus galima patiekti pačius vienus, o taip pat panaudoti kitems desertams puošti ar gaminti.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Migdolai turėtų būti neblanširuoti, t.y. su odele, antraip riešutų nucukruoti nepavyks. Jeigu migdolus cukruosite mažesnėmis porcijomis ir jie į keptuvę tilps viena eile, gauste vizualiai gražiausią rezutatą, nes riešutai pasidengs cukraus sluoksniu daugmaž tolygiai. Aš vienu kartu cukravau kone dvigubą migdolų normą (iš viso 400 g), todėl teko juos maišyti dideliu mediniu šaukštu; dėl šios priežasties ne visi cukruoti migdolai buvo vienodai dailūs, kai kurie panašėjo į netaisyklingus rožinio cukraus gabaliukus - nors skoniui tai ir nepakenkė :)</div><div style="text-align: justify;">** Mano šaltinis, kuriame rožinius cukruotus migdolus gamina profesionalus šefas, siūlo elgtis kitaip: antrą ir trečią kartą cukruojamus migdolus sudėti į švariai išplautą keptuvę ir užpilti atskirame prikaistuvyje išvirtu sirupu (pastarąjį reikėtų kaitinti iki 124°C, o tikslią temperatūrą matuoti termometru). Tuomet riešutus su sirupu reikėtų kaitinti, kol cukrus ims kristalizuotis. Pastarasis metodas, aišku, estetiškesnis, bet komplikuotesnis (reikia turėti specialų termometrą, išplauta keptuvė atšąla, o tai apsunkina cukravimo procesą, čia jau nekalbant apie tai, kad indų plovimas užtrunka). Aš papildomo prikaistuvio nenaudojau, o keptuvės po kiekvieno etapo neploviau ir nevėsinau - gal ji po pirmojo cukravimo rato ir atrodė vidutiniškai gražiai, bet joje kuo puikiausiai išviriau antrą ir trečią sirupo porciją, nenaudodama jokio termometro. Žodžiu, jeigu nepretenduojate į profesionalus, rožinių migdolų gamybą įmanoma gerokai supaprastinti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEht6OEUbMP21UXDXT1jGq3osvS_tgML5H7ivAB5ZcukU1WkKavQioH_Z_sb1fBiM_9YIqfdxY5-ZLy_rQWRBsUkDtLtWCb5HWaAaDxLD2OJ6dZIA5l7gvmlMfGm21uNpErG1djBwP8x6Z7Ed67Czre0lFHQS7uafg19i_sbIWz9WsMuJJaahSig8JvuPg=s640"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEht6OEUbMP21UXDXT1jGq3osvS_tgML5H7ivAB5ZcukU1WkKavQioH_Z_sb1fBiM_9YIqfdxY5-ZLy_rQWRBsUkDtLtWCb5HWaAaDxLD2OJ6dZIA5l7gvmlMfGm21uNpErG1djBwP8x6Z7Ed67Czre0lFHQS7uafg19i_sbIWz9WsMuJJaahSig8JvuPg=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis <a href="https://www.youtube.com/watch?v=uKsK0r2RaqQ&ab_channel=BrunoAlbouze" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-89525612259849895782021-10-15T10:16:00.004+03:002022-03-16T00:42:01.113+02:00Bavariškas ambrozijos kremas <div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tiems, kurie į šį tinklaraštį užsuka ne tiktai susirasti receptų, o ir paskaityti istorijų, pasakysiu, jog šiandieninis įrašas išaugo iš ankstesniojo, pavadinto <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2021/10/pyragas-bites-geluonis-bitute.html" target="_blank">Pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")</a>. Jame be kita ko pasakojau apie bičių ir meduolių kepėjų globėją Šv. Ambraziejų. Ne, daugiau legendų apie šį šventąjį šiandien nebus. Tenoriu atkreipti dėmesį į vieną patiekalų grupę, kartais siejamą su jo vardu. Ar tos sąsajos pagrįstos - čia jau kitas klausimas :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taigi, vardas Ambraziejus kildinamas iš senovės graikų kalbos, kurioje žodis <i>ambrosia </i>(gr. <i>ἀμβροσία</i>) reiškia <i>nemirtingumas</i>. Vardas, regis, nei Graikijoje, nei išvis Vakarų pasaulyje (įskaitant Lietuvą) itin dažnas niekada nebuvo. O štai bendrinėje kalboje religinis terminas <i>ambrozija </i> nuo neatmenamų laikų turėjo tvirtas pozicijas. Senovės Graikijoje juo buvo vadinamas ant Olimpo kalno gyvenančių dievų bei jiems priklausančių gyvūnų maistas. Žinoma, ne bet koks, o stebuklingas, garantavęs visiems jį valgantiems niekada nesibaigiančią jaunystę ir amžiną gyvenimą. Krikščionys perėmė šią sąvoką, tik teigė, jog tai nematerialus angelų maistas. Be to, krikščioniškoje tradicijoje žodis <i>ambrozija </i>kai kada vartojamas metaforiškai ir reiškia Dievo Žodį, Šv. Mišias ir/ar Komunijos sakramentą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Akivaizdu, jog ir vardas <i>Ambraziejus</i>, ir dangišką peną įvardijanti <i>ambrozija </i>turi tą pačią šaknį, kitaip sakant, gramatiniu požiūriu yra giminingi žodžiai. Bet tik tiek. Gilesnių istorinių ar kokių nors kitokių sąsajų Ambraziejus ir ambrozija lyg ir neturi. Tiesa, ir Ambraziejus, ir ambrozija kelia asociacijas su medumi, tačiau tokį ryšį greičiausiai irgi lemia atsitiktinumas ir lingvistiniai dalykai. Kaip ir, pavyzdžiui, Šv. Ambraziejui priskiriamas devizas <i>In carne vivere preter carnem angelicam et non humanam</i> (liet. apytikriai: <i>Kūną maitinti verčiau angelų, o ne mirtingųjų maistu</i>), kuriame užšifruota netiesioginė nuoroda į ambroziją. Teologų nuomone, tai tėra subtilus žaidimas žodžiais, remiantis vien fonetiniu jų panašumu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhsYxLKNYkIDcJKViK-xROaqw7Sz-bVLWXYF_vifm7XvA3Cjy7o9PHSQiMcu4kG8kxBHT280yItd9oegjYS3H5gY91K_iEMSzlAiaJ5tHkydZFe-SGmzsv0hMjuCvo8OynZvIfwjJfsVJ-w7UbVDCG0OxHaFG5b6h_lde4GonLJvCDY-j_yLVPEeYG17A=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tiesą sakant, pagalvoti apie Šv. Amraziejaus ir ambrozijos ryšį mane pastūmėjo Ernst Schuegraf knyga <i>Dangiška virtuvė</i> (liet. 2010). Viena iš jos paantraščių skelbia, jog čia surinkti receptai nuo Šv. Ambraziejaus kremo iki Šv. Valentino pyrago. Taip ir yra, tiktai Šv. Ambraziejaus kremas - ne pirmasis, o antrasis knygos receptas, einantis iškart po Šv. Agnietės sausainių. Lietuviškame knygos leidime jokių pastabų prie recepto nepateikiama, o štai angliškame <i>Cooking with the Saints</i> (2001) nurodoma, kad Šv. Ambraziejaus kremas - tradicinis Bavarijos desertas, kurio receptų galima aptikti daugelyje senesnių kulinarijos knygų; kokrečiai šis, kiek modernizuotas, atkeliavo iš Helgos Lederer <i>Gut Essen - Bayrische Küche</i> (1991). Originalų patiekalo pavadinimą Ernst Schuegraf čia pateikia kaip <i>Ambrosius creme</i> ir į anglų kalbą išverčia kaip <i>St. Ambrose cream</i>. Na, o vokiškame knygos leidime <i>Himmlisch kochen</i> (2003) patiekalo pavadinimas užrašomas dar kitaip - <i>Ambrosiuscreme </i>(žr. paantraštę: <i>von Ambrosiuscreme bis Valentinskuchen</i>).</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kas paaiškėja palyginus kelis tos pačios knygos vertimus? Pirmiausia - jog tai senas, tradicinis ir gana populiarus vokiškas receptas. Vadinasi, turėtų būti nesudėtinga jį surasti ir kituose šaltiniuose, taipogi internetiniuose. Deja, suvedę raktažodį <i>Ambrosiuscreme </i>(<i>Ambraziejaus kremas</i>) nieko nepešite, išskyrus... nuorodą į Ernst Schuegraf knygą. O štai raktažodis <i>Ambrosiacreme </i>(<i>ambrozijos kremas</i>) - jau visai kas kita, prieš jūsų akis pasirodys visa galerija rožinės spalvos desertų fotografijų. Kitaip sakant, peršasi išvada, jog šio bavariško deserto ryšį su Šv. Ambraziejumi sukuria pats knygos autorius, tyčia ar netyčia netiksliai išversdamas patiekalo pavadinimą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEgnIawzRezDEFmO0RdKuNI3wtnc7iq4LL1my5aPEQfiYYZ2UNbSnBuVTs37NAeb-5itlk7bwFx0xPzh7BGBGL2nRw3cKP8ayZ_YUaImdSrFfjsnQBEkj3_awjhql0_fuft62j1RMG_MQSEvmF-7NZaRKeKup_2Ak1MehCdyTheiAkJJmIRJuhgZ670XQw=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Žodis <i>ambrozija </i>šiuolaikinėje kulinarijoje vartojamas noriai ir gana laisvai, nes nėra nusistovėjusi kokia nors viena, griežtai apibrėžta jo reikšmė. Ambrozija gali būti pavadintas bet koks patiekalas (dažniausiai saldus), kuris, jį gaminančiųjų ir/ar valgančiųjų nuomone, yra tiesiog dieviškai gardus. Receptų, pavadintų ambrozija, galima aptikti įvairių šalių virtuvėse, ir jie tarpusavyje nė kiek nepanašūs. Antai JAV ar Australijje ambrozijos vardu vadinamos konservuotų bei šviežių vaisių salotos, paprastai pagardintos zefyriukais. Pietų Amerikoje paplitęs portugališkos kilmės desertas irgi vadinamas ambrozija, tačiau jis primena saldžius dribsnius, sutrauktus iš pieno, kiaušinių bei citrinos sulčių masės. Na, o bavariška ambrozija, kaip matote, - tai rožinės spalvos kreminiai putėsiai, pagaminti iš grietinės, kiaušinių baltymų ir želatinos, tradiciškai papuošiami ir pagardinami plakta grietinėlė.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šioje vietoje pridursiu, jog nė viename man prieinamame vokiškame šaltinyje, išskyrus Ernst Schuegraf knygą, neaptikau nuorodų, jog ambrozijos kremas kaip nors susijęs su Šv. Ambraziejumi. Netgi gruodžio 7-ąją, kuomet Austrijoje tradiciškai minima <i>Tad des Honigs</i> (<i>Medaus diena</i>), skirta Šv. Ambraziejui pagerbti, šis desertas privaloma tvarka negaminamas ir šventės atributu nelaikomas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEjFESKXPQYBs8RLzRGwnimk8c5Y6G-fOHajnuzdxC6qIK7JBp_yI6NM5nHZomQC3pjF-bWEESVTlVdbr3zj97dyy4UFYvQ58PjcRZ-sKd-MSrN-ONqA_kdBYp96BvUwjUCPFjbK0-WSOu1ZfRALfow8ndrq-m-ZEgdQfB3JdvgkkgRBoukWxvRgov3tIw=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Jokių patikimesnių įrodymų, jog bavariškas desertas buvo įkvėptas Antikos palikimo, regis, irgi nėra. Gal tik jo spalva gali būti šiokia tokia užuomina į platesnį kultūrinį kontekstą. Mat Homero <i>Odisėjos </i>penktojoje giesmėje aprašoma, kaip, palieptas Dzeuso, pas nimfą Kalipsę atvyksta Hermis, o šioji, vaišindama svečią prašė <i>ambrozijos kąsti, raudono nektaro jam pylė</i>. Graikiškame tekste raudona nektaro spalva nusakoma tuo pačiu būdvardžiu, kaip ir raudono vyno, t.y. <i>ἐρυθρόν</i>. O štai veiksmažodis <i>κέρασσε </i>gali būti verčiamas ir kaip <i>pylė</i>, ir kaip <i>maišė su vandeniu</i>. Senovės Graikijoje vyną maišyti su vandeniu buvo įprasta praktika, tik bėda, jog dievai, anot graikų mitologijos, vandens negėrė. Tačiau vertėjai į anglų bei vokiečių kalbas, matyt, per daug nesuko dėl to galvos. Jie nektarą apibūdinamo kaip rožinį gėrimą, t. y. skiestą vyną (<i>then set a table/ With ambrosia and mixed a bowl of rosy nectar</i>); (<i>und setzte dem Gott die Tafel/ Voll Ambrosia vor, und mischte rötlichen Nektar</i>). Nors ambrozija dažniausiai apibūdinama kaip dievų maistas, o nektaras - kaip dievų gėrimas, bet kartais būna ir atvirkščiai: pasitaiko, kad išlikusiuose senovės graikų tekstuose ambrozija yra geriama, o nektaras valgomas. Dėl šių priežasčių nektarą ir ambroziją kai kurie Antikos žinovai laiko daugmaž sinonimiškomis sąvokomis, ir mano, jog jų įsivaizduojama konsistencija (o ir skonis) galėjo priminti skystą medų. Kita labai aiškiai išreikšta ambrozijos bei nektaro savybė - nepaprastai malonus ir stiprus jų aromatas. Štai daugmaž ir viskas, kas paprastiems mirtingiesiems žinoma apie šiuos stebuklingus skanėstus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O dabar pažiūrėkime į bavarišką ambrozijos kremą: jis saldus, aromatizuotas vanile ir romu, be to, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nemotyvuotai (bet būtinai) dažomas rausva spalva. Dėl kiaušinių baltymų kremas tampa lengvas kaip debesėlis, visai kitoks negu, tarkime, <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/03/avieciu-kremas.html" target="_blank">aviečių kremas</a>, kurio ingredientai panašūs, bet struktūra visai kitokia. Ar įmanoma, jog žmogus, kadaise kūręs bavariškos ambrozijos receptą, buvo įkvėptas senovės graikų tradicijos? Ar tokia interpretacija - irgi atsitiktinumas, sukurtas lakios vaizduotės? Turbūt į šį klausimą teisingo atsakymo nėra, nes pastaroji hipotezė vargiai patikrinama. Be didesnių abejonių galima pasakyti nebent tai, kad desertas gražiai (na gerai, galbūt ir kažkiek vintažiškai :) atrodo ir yra gardus. Mėgaukitės į sveikatą!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhmr-xe4FPbvKzAXwrp8LbrQjDVtCA7LSWfy7In3YwVzx8mP8Olt5uZ7O2EwRKxnnXn6etIt223NBNztM6BOnZ3NVVKGu2mMQ_kNNlHiXIx12osKizjSyDF3Y66CDtiQNf14NBP9xj3OGn3PwWEaCssF0BBUxOTcsINCII9LgBL6kUcM7Tuadn-ddULoQ=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Ambrosiacreme </i>- bavariškas ambrozijos kremas</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 6 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">500 ml grietinės*</div><div style="text-align: justify;">125 g cukraus</div><div style="text-align: justify;">1 pakelis (16 g) vanilinio cukrus (arba ½ a.š. vanilės ekstrakto)</div><div style="text-align: justify;">1 v.š. citrinos sulčių</div><div style="text-align: justify;">1 v.š. romo</div><div style="text-align: justify;">Keli lašai raudonų maistinių dažų</div><div style="text-align: justify;">2 kiaušinių baltymai</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis druskos</div><div style="text-align: justify;">1½ pakelio želatinos**</div><div style="text-align: justify;">4 v.š. šalto virinto vandens</div><div style="text-align: justify;">250 ml plakamosios grietinėlės***</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Želatiną sudėkite į nemažą metalinį dubenį, užpilkite vandeniu ir palikite, kad išbrinktų.</li><li>Grietinę išplakite iki purumo su cukrumi, vaniliniu cukrumi, keliais lašais raudonų dažų, citrinos sultimis ir romu.</li><li>Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakite atskirame inde.</li><li>Išbrinkusią želatiną pamaišydami šildykite, kol ištirps; jokiu būdu neleiskite jai užvirti. Į ištirpintą želatiną įpilkite grietinės plakinio (maždaug ketvirtadalį visos masės) ir pamaišydami dar šiek tiek pašildykite. Tik tada šią masę (geriausiai perkoštą per tankų sietelį) sumaišykite su likusia grietine. Atsiminkite: jei į šaltą grietinę ištirpintą želatiną pilsite iš karto, pastaroji greičiausiai sušoks į kietus gumuliukus, o tai reiškia, kad desertas prasčiau stings, be to, suges jo švelni tekstūra. Taigi, saugiau bus, jeigu ištirpintą želatiną iš pradžių pašildysite su dalimi grietinės - tokių pačiu principu gaminami kai kurie padažai, kad jų nesutrauktų.</li><li>Paskutinius į grietinę su visais priedais atsargiai įmaišykite išplaktus kiaušinių baltymus.</li><li>Kai deserto masė taps vientisa, supilkite ją į stingdymui tinkantį indą (arba atskirus porcijnius indelius). Laikykite kelias valandas šaltai, kol kremas gerai sustings.</li><li>Norėdami išimti desertą, indą su kremu dėkite į kitą, didesnį indą su karštu vandeniu. Laikykite maždaug 15-20 sekundžių, tuomet išverskite į serviravimo lėkštę.</li><li>Prieš nešdami į stalą, desertą pagal skonį papuoškite plakta grietinėle. Arba, jeigu norite, patiekite plaktą grietinėlę atskirai ir ja pagarinkite desertą valgydami.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Aš naudojau riebią ir tirpią (45% "Dvaro") grietinę, nes man patinka jos skonis ir konsistencija, be to, esu patyrusi, kad senamadiškiems desertams visada geriau naudoti senamadiškus produktus, kuo mažiau nutolusius nuo natūralių kaimiškų. Vis dėlto ambrozijos kremui turėtų tikti ir liesesnė grietinė, o kai kurie naujesni receptai netgi leidžia dalį jos pakeisti natūraliu jogurtu.</div><div style="text-align: justify;">** Želatinos pakeliai būna įvairaus dyžio, todėl būtinai patikrinkite, kokiam skysčio kiekiui skirti jūsiškiai. Jums reikės tiek želatinos, kad užtektų 600-700 ml skysčio sustingdyti. Jeigu norite, galite naudoti ir žele su uogų skoniu, ypač jeigu neturite (ir dėl kelių lašų nenorite pirkti) raudonų maistinių dažų.</div><div style="text-align: justify;">*** Jeigu naudosite natūralią išplaktą grietinėlę, turėkite galvoje, kad ji gana greitai praranda formą ir ima tirpti, ypač kambario temperatūroje. Ko gero čia pagelbėtų specialūs grietinėlė standikliai, nors modifikuotas krakmolas ir nėra labai pageidautinas dalykas mūsų racione. Kitas būdas - naudoti plaktą grietinėlę, į kurią įmaišyta želatino (apie tai, kaip ją paruošti, žr. įraše <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2016/11/apelsinu-drebuciai-su-plakta-grietinele.html" target="_blank">Apelsininiai drebučiai su plakta grietinėle</a>). Galų gale deserto plakta grietinėle galima ir visai nepuošti, o patiekti ją atskirai. Vokietijoje šis saldėsis puošiamas ir patiekiamas ne tik su plakta grietinėle, o ir su kitais priedais - sezoninėmis uogomis, <i>amaretti </i>ar kitokiais sausainiais ir pan.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEgIVmWrdk8dmb_F_ppOdo2HNsKA9ewVUNkpflGavnOmVPb-uAIA7ayetZHe0FqehhAU5IlBQzhYOrHtTF6eHnxO4VdqsbcJTX9DMLlxr3rsysvuatfsEW9p3P9jZqgboeMG_Cf74HxsXAlTmEeJKv3oAZ3BLURnq-z1cUppZ2yiMh3xqyNQ4KU5LxpHDQ=s16000" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltiniai:</div><div style="text-align: justify;">Ernst Schuegraf, <i>Dangiška virtuvė</i>, iš vokiečių kalbos vertė Zofija Stanevičienė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010, p. 11. Svarbesni internetiniai šaltiniai <a href="https://www.milag.net/ambrosiacreme" target="_blank">čia</a>, <a href="https://www.chefkoch.de/rezepte/102351041694119/Ambrosia.html" target="_blank">čia </a>ir <a href="https://www.wochenblatt.com/rezepte/ambrosiacreme-8768355.html" target="_blank">čia</a>.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">P.S. Šiuo metu Ernst Schuegraf knygą <i>Dangiška virtuvė </i>už puikią kainą galite įsigyti elektroninėje parduotuvėje patogupirkti.lt, štai <a href="https://www.patogupirkti.lt/knyga/dangiska-virtuve.html" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-21809784496156628312021-10-05T01:04:00.003+03:002021-11-01T02:58:40.203+02:00Pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taip jau nutiko, kad prieš porą savaičių abu su sūnumi netikėtai turėjome laisvą penktadienio popietę. Nors dangus tądien buvo pilkas, o žemai pakibę debesys purškė smulkų lietų, nusprendėme, jog nėra ko sėdėti namuose. Sudarėme nesudėtingą planą: Centriniame knygyne nusipirkti knygų (abu jau iš anksto buvome nusižiūrėję po vieną kitą), išgerti kakavos ir suvalgyti spurgų senojoje spurginėje (nes tai tvirta kauniečių tradicija :) bei apžiūrėti parodą <i>Realybė išsiplečia</i> Kauno arkivyskupijos muziejuje (visada ne pro šalį sužinoti ir patirti kažką naujo). Tiesa, dėl paskutiniojo punkto Tomas turėjo šiokių tokių abejonių, nes - būkime atviri - žodžių junginys "religinis menas" retam dvylikamečiui skamba viliojančiai. Todėl sutarėme: jei paroda pasirodys nuobodi, galėsime iš jos išeiti, neįvykdę misijos iki galo.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Išeiti anksčiau laiko neprireikė. Pirmiausia, paroda nėra didelė ir telpa į tris gana kompaktiškas sales. Antra, eksponatai, kuriuos galima apžiūrinėti ir senamadiškai, pasikliaujant tik savo akimis, ir per planšetės ekraną, pasirodė esantys išties įdomūs. Kam reikalinga planšetė? Tam, kad, pasinaudojus specialia programėle, pamatytumėte tai, ko kitais būdais pamatyti neįmanoma. Pavyzdžiui, kaip vienas ar kitas meno kūrinys atrodė iki restauravimo, arba kas slepiasi po jų aptaisais. Kai kurie paveikslai ar skulptūros atgyja tikrąja šia žodžio prasme - juose pasirodo ar išnyksta įvairios detalės, veikėjai, žaidžiama su šviesa ir t.t. - ne veltui parodos anotacijoje užsimenama apie magiškame Hario Poterio pasaulyje egzistuojančius gyvus paveikslus. Tiesa, portretai Kauno arkivyskupijos muziejuje su lankytojais kol kas dar nekalba :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-sJCNRsKZrvE/YViaLkOAzHI/AAAAAAAAUOo/EKMNg_JBwVsqrW2kZM8FCteFik5hz1sZQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0171-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tomas buvo sužavėtas ir visiškai įtrauktas į parodos organizatorių sumanytą žaidimą. Aš, savo ruožtu, įsitikinau, jog net rimto meno pristatymas, panaudojus šiuolaikines technologijas ir animacijos elementus, gali daryti stebuklus, ypač kalbant apie jaunąją kartą. Pavyzdžiui, per planšetės ekraną pamatęs, kad vieno paveikslo herojai "slapčia" siuva batus, sūnus taip nustebo, jog iškart puolė skaityti Šv. Krispino ir Krispiniano istoriją; kažkodėl abejoju, jog kitu atveju jis būtų susidomėjęs detaliu paveikslo aprašymu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kalbant apie "išplėstą realybę", man pačiai buvo smalsu, ką įmanoma padaryti su Bažnyčios tėvų portretais, pakankamai statiškais ir iš pirmo žvilgsnio kone vienodais - tai tau ne masinės scenos, kuriose apstu detalių ir judesio. Bet įsitikinau, kad animatorius Gasparas Aleksa yra savo srities meistras. Štai virtualioje realybėje ant Šv. Ambraziejaus portreto nutupia ir ima ropinėti bitė, o paveikslo herojus ją sekioja akimis. Šv. Ambraziejus, bičių globėjas, ką tik atrodęs toks orus ir rūstus, staiga tampa gyvu, paprastiems mirtingiesiems artimu, net šiek tiek šelmišku ir komišku (gerąja prasme) žmogumi. Man labai patiko pastarasis programėlės kūrėjo sprendimas, kurį išvydusi ne tiktai nusišypsojau, o ir nusijuokiau. Ir nusprendžiau, kad jei jau papapsakosiu apie šią parodą savo tinklaraščio skaitytojams, tai papasakosiu, pasitelkdama Šv. Ambraziejaus istoriją. Juo labiau, kad šis šventasis turi reikalų su virtuve - netgi daugiau, negu būtų galima tikėtis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-H9DKjpwNDiE/YViTEen-bZI/AAAAAAAAUOQ/y3rDCyjim5cw3yxUQPhtV5nhp6qE-WJyACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0212-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šv. Ambraziejus buvo IV a. (~339-397) gyvenęs romėnas. Tiesa, gimė jis ne Italijoje, o vienoje iš Romos imperijos provincijų - Belgijos Galijoje, Augusta Treverorum gyvenvietėje, kurios vietoje dabar įsikūręs Tryras, laikomas seniausiu Vokietijos miestu. Ambraziejaus tėvas užėmė Galijos prefekto, taigi, labai aukšto rango valdininko, pareigas. Šeima buvo kilminga, gerbiama ir gyveno pasiturimai, todėl didesnių vargų vaikystėje būsimas šventasis nepatyrė. Deja, tėvas mirė, kai Ambraziejus buvo dar paauglys. Našle likusi motina priėmė sprendimą su vaikais grįžti į Italiją. Čia Ambraziejus gavo gerą išsilavinimą ir, sekdamas tėvo pėdomis, tapo valdininku. Jis sėkmingai kilo karjeros laiptais ir, vos perkopęs trisdešimtmetį, buvo paskirtas Emilijos bei Ligūrijos regionų valdytoju.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Regis, gyvenimas vyrui nežadėjo jokių didesnių staigmenų, bent jau iki 374-ųjų. Tais metais mirė Milano vyskupas Auksentijus, ir krikščionims reikėjo išrinkti jo įpėdinį. Rinkimų procesas toli gražu nebuvo sklandus: Nikėjos išpažinimo atstovai (ortodoksai) mūru stojo už savo kandidatą, o arijonai, ne per seniausiai pripažinti eretikais, bet vis dar turėję didelę įtaką, nė neketino nusileisti ir reikalavo, jog vyskupas būtų išrinktas iš jų gretų. Ambraziejus, įtardamas, kad krikščionių ginčai gali pasibaigti susirėmimais, nusprendė pats stebėti rinkimus ir kontroliuoti situaciją. Ir štai kažkam iš minios kilo mintis, kad Ambraziejus, garsėjęs išmintimi, tolerancija (kiek tai buvo įmanoma Senovės Romoje) ir gebėjimu rasti kompromisą, galėtų būti puikus vyskupas, tinkantis abiems pusėms. Faktas, kad žmogus buvo pasaulietinės valdžios atstovas, neturėjęs jokio teologinio išsilavinimo ir netgi nekrikštytas, regis, nieko netrikdė - išskyrus jį patį. Tik po to, kai prie prašančiųjų prisijungė ir imperatorius Gracianas, Ambraziejus galų gale pasidavė, minios primestą dvasininko kelią priėmęs kaip savo lemtį. Milaniečiai jį operatyviai pakrikštijo, įšventino į vyskupus ir ėmė laukti, kas iš to išeis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tai štai, aklai pasikliaudami Ambraziejumi, Milano krikščionys nesuklydo - bent jau tie, kurie laikė save Nikėjos susirinkimo šalininkais. Kai dėl arijonų, tai jie turbūt galėjosi pritarę Ambraziejaus kandidatūrai, mat pastarasis su eretikais kovojo aršiau, negu buvo galima tikėtis. Nors iš pradžių menkai tenutuokė apie Bažnyčios reikalus, Ambraziejus netruko susiorientuoti, kas vyksta jam patikėtoje institucijoje. Savo naujųjų pareigų Ambraziejus ėmėsi uoliai, mokėsi ir dirbo metodiškai, per gana trumpą laiką įsigilino į anuomet jam prieinamus teologinius raštus, o netrukus pats tapo Bažnyčios mokytoju. Be to, valdininko patirtis, pasaulietiniai ryšiai, išmanymas, kaip elgtis aukštuomenėje, padėjo Ambraziejui tapti įtakinga politine figūra, kas anais laikais buvo gyvybiškai svarbu. Tiesa, su imperatoriumi Teodosijumi I Ambraziejus buvo kaip reikiant susikirtęs, bet vyskupas šią dvikovą laimėjo, įgydamas dar didesnį svorį ir autoritetą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Itin dramatiškų įvykių Ambraziejaus gyvenime, regis, nebuvo: jis iki mirties gyveno daugmaž įprastą dvasininko gyvenimą, sumaniai laviruodamas tarp įvairių grupių politinių interesų, kovodamas su erezijomis, rašydamas pamokslus ir rūpindamasis bendruomenės, už kurią prisiėmė atsakomybę, reikalais. Dabar šventojo relikvijas galima pamatyti Šv. Ambraziejaus bazilikoje Milane. Be to, mūsų dienas pasiekė nemažai Ambraziejaus raštų bei viena kita giesmė, tad tie, kurie domisi krikščionybės istorija, turi galimybę betarpiškasi susipažinti su jo idėjomis bei rašymo stiliumi.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-gusnFySYM_I/YViChtKbpVI/AAAAAAAAUNk/xPHG-kE801QXZ0mZYTNFtigluQigK6hcQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0112T-003.JPG" /></a></div><div style="text-align: justify;">Tomas apžiūrinėja Šv. Ambraziejaus portretą - tiesiogiai ir išplėsdamas realybę. Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ambraziejaus amžininkai, o ir šiuolaikiniai jo biografai parėžia, jog šventasis pasižymėjo oratoriaus verta iškalba ir ne kiekvienam duotu gebėjimu virtuoziškai valdyti plunksną. Ambraziejaus pamokslai esą būdavo įspūdingi, keičiantys žmonių gyvenimus, ir geriausias to pavyzdys - Šv. Augustinas, kurio atsivertimui Ambraziejaus retorika turėjo lemiamos reikšmės. Tiesa, vyskupo gražbylystę kai kurie milaniečiai, ypač jaunų merginų tėvai, vertino su tam tikru atsargumu. Sako, jie nenorėdavo dukterų leisti į bažnyčią, kurioje Ambraziejus sakydavo pamokslus, nes, prisiklausiusios vaizdingų vyskupo kalbų, pastarosios, užuot tekėjusios, užsispirdavo tapti vienuolėmis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Meną įtikinėti bei laiku rasti įtaigių argumentų ankstyvieji krikščionys laikė ne tik Ambraziejaus talentu, o ir aiškiu požymiu, jog šiam žmogui skirtas ganytojo kelias. Tokią nuostatą patvirtino ir vadinamasis "bičių stebuklas". Anot legendos, kai Ambraziejus buvo dar kūdikis, ant jo veido nutūpė bičių spiečius, tačiau nė vienas vabzdys vaikui neįgėlė. Dargi atvirkščiai: bitės pakilo ir išnyko ore, palikusios ant miegančio Ambraziejaus lūpų lašą medaus. Kas gi kitas tai galėjo būti, jeigu ne ženklas, jog berniukui numatyta ypatinga misija skleisti ir ginti Dievo žodį?..</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-iv3SQoKX78I/YViQuyQW1TI/AAAAAAAAUOI/zM1rQBsHg-o4afoJoQ3A5vw36nVY5s57QCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0232-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Legenda paaiškina, kodėl Ambraziejus krikščioniškame pasaulyje laikomas mokinių bei studentų, iš kurių reikalaujama "bičių darbštumo", patronu, o taipogi bičių bei bitininkų globėju. Bitininkystė šiuo atveju suprantama gana plačiai, nes Ambraziejaus žinioje yra ir, pavyzdžiui, vaško žvakių liejikai arba -<b><i> dėmesio! dėmesio! dėmesio!</i></b> - meduolių kepėjai. Kitaip sakant, jeigu susiruošėte kepti meduolius Advento ir Kalėdų stalui, galite kreiptis į Šv. Ambraziejų, paprašyti jo paramos ir tikėtis, jog jūsų kepiniai bus ypatingai nusisekę. Manyčiau, tai labai naudinga informacija, rudeniui ritantis į antrąją pusę :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Dailėje Šv. Ambraziejus kai kada vaizduojamas su knyga, kurioje lotyniškai įrašyta: I<i>n carne vivere preter carnem angelicam et non humanam</i> (liet. apytikriai: <i>Kūną maitinti verčiau angelų, o ne mirtingųjų maistu</i>). Be to, istorikai dažnai užsimena, jog pats Ambraziejus, tapęs vyskupu, išdalino turėtą turtą varguoliams, gyveno asketiškai, o ir savo raštuose pirmiausiai gilinosi į teorinius teologinius klausimus, palikdamas mažai liudijimų apie epochą, kurioje gyveno. Bet... ar tikrai vyskupo taip jau visai nedomino materialus kasdieninis pasaulis? Išlikęs Ambraziejaus laiškas Feliksui, Komo vyskupui, kuriame jis dėkoja bičiuliui už dovanas - įspūdingo dydžio trumus, kurie visais laikais buvo retas ir didžiai vertinamas delikatesas. Luigi Biraghi veikale apie Ambraziejaus seserį Marceliną (taipogi šventąją, kaip, beje, ir trečias judviejų brolis Satiras), teigė, kad ši dievobaiminga šeima mėgo svečius, mokėjo juos priimti, vaišino rinktiniais patiekalais ir tokiomis dienomis prisimindavo, jog yra patricijai, prefekto palikuoniai. Taigi. Galbūt Ambraziejus ir buvo kuklesnis už kitus vyskupus, bet kažin ar jį reikėtų laikyti asketu; šiaip ar taip, trumai - tai jums ne juoda duona ir dedešvos lapai, kuriais gyvybę vos ne vos palaikydavo Šv. Radegunda.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Aš idėją ruošti Ambraziejui skirtą trumų patiekalą atmečiau ir dėl brangumo, ir dėl to, jog Lietuvoje trumų, ypač šviežių, taip paprastai neįsigysi. Na, o konservuoti vasariniai trumai - tai jau visai ne tas pats kas švieži rudeniniai. Na, bet jeigu jums panašių kliūčių nekyla, galiu rekomenduoti Andrea Ciucci ir Paolo Sartor knygą<i> Mangiare da Dio</i> (2015), kurioje rasite Šv. Ambraziejui skirtą receptą <i>Tartufi degli amici vescovi</i> (liet. <i>Bičiulių vyskupų trumai</i>). Aš pati pasukau antruoju, kur kas lengvesniu keliu, kurį dažnai renkasi Ambraziejų norintys pagerbti žmonės: iškepti pyragą, į kurio sudėtį įeina medus. Galima nė neabejoti, kad Ambraziejaus laikais egzistavo kepiniai su medumi, juk romėnai savo virtuvėje pastarąjį ingredientą naudojo labai plačiai. Šiuolakinėje Milano virtuvėje tokių saldumynų, žinoma, irgi atsirastų. Bet man kažkodėl į galvą atėjo mintis iškepti klasikinį vokišką <i>Bienenstich</i>, pyragą, kurio pavadinimas verčiamas kaip <i>bitės geluonis </i>arba<i> bitės įgėlimas</i>. Šiaip ar taip, Ambraziejus gimė Tryre, ir kaip tik čia įvyko garsusis "bičių stebuklas".</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-wh3WltKiA7g/YViWfDJ_TpI/AAAAAAAAUOY/xBHDjw_vjukrkoVXZZj9MbnKZXno_PZhACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0177-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Bienenstich </i>- mielinis pyragas, perteptas kremu (dažniausiai plikytu) ir pagardintas karamelizuotais migdolų riešutais. Nieko neprimena? Taip taip, aš apie pyragą <i>Bitutė</i>, kurį su nostalgija atsimena ne vienas vyresnės kartos žmogus, laikantis šį kepinį sovietmečio klasika. Pavarčiusi Irenos Čereškienės knygą <i>Miltiniai konditerijos gaminiai</i> (1978), niekaip negalėjau atsikratyti minties, jog tai - beveik žodis žodin nurašytas vokiško pyrago receptas (žr. p. 172-173). Tarp kitko, įskaitant pavadinimą. Vienintelis skirtumas, jog profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms parašytame leidinyje pateikiama išeiga 10 kg svorio pyragui iškepti, ir užtrunka, kol visus ingredientų kiekius paverti daugmaž žmoniškais skaičiais ir/ar produktų vienetais. Taigi, patingėjusi skaičiuoti, tiesiog išsirinau vokišką receptą, kuris man pasirodė patikimas. Ir neapsirikau - pyragas išėjo ne per saldus, ne per riebus, bet purus, drėgnas ir labai, labai skanus. Toks tikrai tinka Šv. Ambraziejui paminėti ir pagerbti!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ak, tiesa, galbūt jums kils klausimas, kodėl kepinys vadinamas <i>Bienenstich</i>? Ne, tai niekaip nesusiję su Ambraziejaus istorija. Anot XV a. legendos, kartą Linco prie Reino gyventojai sugalvojo užpulti kaimyninį Andernacho miestą. Savo nelaimei, Andernacho prieigose užpuolikai susitiko Linco prie Reino bitininkus, apžiūrinėjančius avilius. Pastarieji, apimti panikos, sviedė avilius į priešus - ir bitės pasirodė esančios patikimos kariūnės :) Užpuolikams liko tik sprukti. Tuo tarpu Linco prie Reino gyventojai esą pergalės proga iškepė pyragą, kurį pavadino <i>Bienenstich</i>. Tačiau, net jeigu toks įvykis išties buvo, pyragas prieš kelis šimtmečius greičiausiai atrodė visai kitaip negu dabar: antai vokiečių kulinarijos istorikai teigia, jog tradicija pertepti mielinį kepinį kremu atsirado tik XX amžiuje. Ir tai labai gera tradicija, nes šiuolaikinis <i>Bienenstich </i>pyragas tiesiog nepriekaištingas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taigi, kepkite <i>Bienenstich </i>pyragą, lepinkite save bei savo artimuosius ir prisiminkite, jog neužilgo bus pats laikas minkyti tešlą kalėdiniams meduolaims. Iki to laiko dar galite suspėti apžiūrėti parodą Kauno arkivyskupijos muziejuje (ji veiks iki spalio 31 d.), susibičiuliauti su Šv. Ambraziejumi (beje, jo šventė švenčiama gruodžio 7-ąją) ir užsitikrinti, jog, ruošdamiesi didžiosioms žiemos šventėms, turėsite dangišką sąjungininką prieskoniais ir medumi kvepiančioje virtuvėje :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-hAMixRe9Aak/YVm6z4AIkEI/AAAAAAAAUO0/L8oBBPhWR2YFcWnemp8elTSx_Av9_WpmACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0193-001.JPG" /></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Bienenstich </i>- pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Ingredientai</i></b>:</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Tešlai</i></b>*:</div><div style="text-align: justify;">25 g šviežių mielių (arba 1½ a. š. sausų)</div><div style="text-align: justify;">1 v.š. medaus</div><div style="text-align: justify;">¼ puodelio (60 ml) pieno**</div><div style="text-align: justify;">2 dideli kiaušiniai</div><div style="text-align: justify;">2 v.š. cukraus</div><div style="text-align: justify;">½ a.š. druskos</div><div style="text-align: justify;">½ puodelio (120 g) sviesto</div><div style="text-align: justify;">¾ puodelio (100 g) kvietinių miltų 550D</div><div style="text-align: justify;">1 puodelis (140 g) viso grūdo kvietinių miltų (ir dar šiek tiek, jeigu reikės)</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Kremui</i></b>:</div><div style="text-align: justify;">3 didelių kiaušinių tryniai</div><div style="text-align: justify;">¼ puodelio (50 g) cukraus</div><div style="text-align: justify;">1 pakelis (16 g) vanilinio cukraus (arba keli lašai vanilės ekstrakto)</div><div style="text-align: justify;">2 v.š. kvietinių miltų</div><div style="text-align: justify;">2 v.š. bulvių ar kukurūzų krakmolo</div><div style="text-align: justify;">1¼ (300 ml) puodelio pieno</div><div style="text-align: justify;">½ v.š. kvapnaus alkoholio (pavyzdžiui, amareto)</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Plutelei</i></b>:</div><div style="text-align: justify;">¼ puodelio (60 g) sviesto</div><div style="text-align: justify;">¼ puodelio (50 g) cukraus</div><div style="text-align: justify;">¼ puodelio (85 g) medaus</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis druskos</div><div style="text-align: justify;">100 g migdolų plokštelių</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Paruoškite tešlą. Mieles ištrinkite su medumi ir šiltu pienu. Palikite pastovėti apie 10 min., kol jos aktyvuosis, t.y. ims kilti puta. Tuomet mieles suplakite su kiaušiniais, cukrumi ir druska. Originaliame recepte tešlą rekomenduojama minkyti kombainu: šioje stadijoje sudėti abiejų rūšių miltus, o paskutinį įmaišyti gabaliukais supjaustytą kambario temperatūros sviestą. Aš kombaino neturiu, todėl tešlą gaminau taip: į mielių plakinį sudėjau kambario temperatūros sviestą, viską gerai išsukau ir paskutinius įmaišiau miltus. Tešla turėtų būti labai minkšta, lipni, bet nepraskydusi. Jeigu ji atrodo labai skysta, papildomai įmaiškite dar 2-3 v.š. miltų. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltai laikykite apie 1½-2 val., kol jos apimtis padidės dvigubai. Iškilusią tešlą lengvai paminkykite, vėl uždenkite ir dėkite į šaldytuvą mažiausiai 4 val., o geriau - ilgesniam laikui; tešlą šaldytuve laikyti rekomenduojama iki 12 val. Išimtą tešlą darkart lengvai paminkykite (ji bus tvirta, nes šaldytuve sustings joje esantis sviestas). Tolygiu sluoksnius sudėkite tešlą į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą - 23 cm skersmens apvalią arba apytikriai tokio pat dydžio keturkampą (maniškė buvo 23x24 cm). Kambario temperatūroje palaikykite maždaug 1 val., kol tešla sušils ir pakils trečią kartą.</li><li>Kol kyla tešla, paruoškite plutelės masę: nedideliame prikaistuvyje išlydykite sviestą, sudėkite cukrų ir medų ir pakaitinkite, kol masė ims putoti. Nukaitę į ją įmaišykite migdolų plokšteles. Gautą mišinį truputį pravėsinkite ir tolygiu sluoksniu paskleiskite ant kepimo formoje iškilusios tešlos.</li><li>Iškilusią tešlą su migdolų "kepure" dėkite į orkaitę (ant vidurinės lentynos), įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 25 min., kol pyragas galutinai iškils ir sutvirtės, o karamelinė plutelė taps rusva. Aš, pastebėjusi, kad migdolai sparčiai tamsėja, maždaug po 10 min. nuo kepimo pradžios pyrago paviršių pridengiau švariu kepimo popieriaus lakštu, kad plutelė nesudegtų. Iškeptą pyragą išimkite ir, prieš pertepdami, visiška atvėsinkite, geriausiai ant grotelių.</li><li>Paruoškite plikytą kremą; tą padaryti galima bet kada, kol kildinate ar kepate pyragą (aš kremą viriau iš vakaro, iškart po to, kai suminkiau tešlą). Nedideliame storadugniame prikaistuvyje kiaušinių trynius išsukite su cukrumi, vanilinu cukrumi (jeigu naudosite vanilės ekstraktą jį įmaišykite vėliau, kartu su alkoholiu), druska, miltais ir krakmolu. Kitame prikaistuvyje užkaitinkite pieną maždaug iki 80-90°C. Nuolat maišydami, pieną po truputį supilkite į kiaušinių plakinį. Prikaistuvį statykite ant nedidelės ugnies ir, nuolat maišydami, kaitinkite dar 1-2 min., kol masė kaip reikiant sutirštės. Nukėlę įmaišykite šlakelį kvapnaus alkoholio ir, jeigu naudosite, kelis lašus vanilės ekstrakto. Išvirtą kremą išverskite į dubenį, uždenkite maistine plėvele taip, kad ji liestųsi prie kremo paviršiaus, ir, atvėsinę iki kambario temperatūros, dėkite į šaldytuvą. Laikykite, kol prireiks.</li><li>Atvėsusį pyragą perpjaukite horizontaliai per pusę; tam geriausiai naudoti peilį duonai arba specialią įtemptą vielą konditeriniams gaminiams pjaustyti. Kremą tolygiai paskleiskite ant apatinio lakšto, tada ant viršaus uždėkite antrąją pyrago dalį su karamelizuotais migdolais. Pyragą bent keletą valandų (o geriausiai - per naktį) palaikyti vėsioje vietoje, kad susistovėtų ir taptų reikiamo drėgnumo.</li><li>Prieš partiekdami, pyragą valandėlę palaikykite kambario temperatūroje.</li><li>Pyragas būna gardus maždaug 3 paras - jeigu tiek išlaukia :)</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Pagal šį receptą gaminama tešla kildinama iki 15 val., mažiausiai - 7 val. Be to, jau iškeptas ir kremu perteptas pyragas turėtų bent kelias valandas susistovėti, kad būtų geriausio skonio ir tinkamo drėgnumo. Dėl šių priežasčių pyragą geriausiai kepti maždaug prieš parą iki valgymo. Rekomenduočiau tešlą užminkyti, pavyzdžiui, šeštadienio rytą, pyragą iškepti ir pertepti šeštadienio vakare, o ragauti sekmadienį. Jeigu šis receptas jums neparankus, knygose ar internete paieškokite kitų <i>Bienenstich </i>variantų - neabejoju, jog rasite tokių, kur kepimo procesas gerokai sutrumpintas. Tiesa, dėl rezultato garantuoti negaliu :)</div><div style="text-align: justify;">** Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-m6T8kEnTInw/YViOynK62PI/AAAAAAAAUN4/6KCkXVTuOWMUZ1bNVxfAYfXNxhkXXqZvQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0295-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis <a href="https://www.askchefdennis.com/bee-sting-cake-by-a-feast-for-the-eyes/" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-64246635585729482082021-09-28T13:27:00.003+03:002021-09-28T14:02:40.940+03:00Cidonijų ir sedulų kompotas<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ko gero daugmaž visos už mane vyresnės kartos supras, kodėl klausimas <i>А компот?!</i> (iš rusų k.: <i>O kompotas?!</i>) skamba juokingai. O gal kam nors ir nejuokingai, bet sovietmetį menantys žmonės vis tiek prisimins <i>Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius</i> (rus. <i>Операция "Ы" и другие приключения Шурика</i>, 1965), juostą, iš kurios atkeliavo ši frazė. Ir atvirkščiai: jaunesnės už maniškę kartos, nebekalbančios rusiškai ir nesidominčios tarybiniu kinu, tik gūžtels pečiais. Jie žiūri filmus iš viso pasaulio, kiekvienas vis kitokius, nuo amerikietiškų situacijų komedijų iki japoniškų animė.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na ir ačiū Dievui. Gerbti istoriją ir iš jos mokytis reikia, bet užstrigti istorijoje - didžiai pavojingas dalykas. Šiuo požiūriu iškalbingas tos pačios Rusijos pavyzdys. Nuolatinis žvalgymasis į praeitį, nostalgija carinės ir/ar sovietinės imperijos didybei (?), mėginimai atstatyti buvusią tvarką ir pastangos sugrąžinti tai, kas nesugrąžinama, atima energiją ir resursus, reikalingus ateičiai kurti. Tuščios iliuzijos, stagnacija, diktatūra ir tai, kas Rusijoje vadinama <i>безнадёга </i>(rus. apytikriai - <i>beviltiškumas</i>, <i>desperacija</i>) - štai daugmaž ir visi dividendai už nemokšišką elgesį su istorija. Bene įžvalgiausiai apie šią problemą savo laidose kalba Aleksandras Nevzorovas, kurio verta paklausyti bent jau dėl elegantiško, rafinuoto stiliaus, tokio reto šiuolaikiniame politologiniame diskurse, o ir viešajame diskurse apskritai. Ir taip, aš žinau, kad su minėtuoju Rusijos žurnalistu Lietuva turi didelių sąskaitų. Bet, mano nuomone, pagarbos verti ne tiktai žmonės, kurie neklysta (jeigu tokių iš viso yra), o ir žmonės, kurie savo kaidas pripažįsta ir stengiasi jas ištaisyti. Aš asmeniškai šiandieniniam Aleksandrui Nevzorovui pretenzijų neturiu; (savi)ironiškas, (savi)kritiškas, bandymų ir klaidų metodu karčios patirties ir išminties įgijęs vyras mažai kuo primena anuometinį arogantišką, paiką jaunuolį. Na, nebent savo įžūlia drąsa. Dėl praeities, regis, jį gerokai graužia sąžinė, ir gyventi su šia našta "visuomenės anatomui" teks iki pat pabaigos. Neapsimesiu dėl to stipriai jį užjaučianti - juk jis pats nusprendė gyvenimo pamokas pirkti brangiai, nė nesiderėdamas dėl kainos. Vis dėlto neįmanoma paneigti, kad Aleksandro Nevzorovo biografijoje netrūksta faustiško dramatizmo, ir gąsdinančio, ir intriguojančio ir netgi savaip žavingo.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-G0YkeLCq4g8/X6SDhXvTs9I/AAAAAAAATDE/vDkkly_3jHwymy4t215aB1HnIimUcFFdQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0184-005.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ak, tiesa, kompotas, ne bet koks, o naminis. Jis iš mūsų sandėliukų ir valgiaraščių nyksta pakankamai sparčiai, kaip ir daugelis dalykų, susijusių su sovietmečio era. Vienok kompotų atveju nedrįsčiau tvirtinti, jog tai vienareikšmiškas gėris. Mat naminių gėrimų vietą užima pirktiniai, kuriuose cukraus ir/ar kitokių saldiklių nė kiek ne mažiau, tačiau papildomai dar dedama ir įvairių dažiklių, skonio stipriklių, konservantų ir t.t. Tuo tarpu naminių kompotų saldumą galima reguliuoti savo nuožiūra, o norimą spalvą ir skonį išgauti pavyksta, naudojant tik natūralius ingredientus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Klasikinis abchaziškas cidonijų ir sedulų kompotas - puikus pavyzdys, jog ne visas naminių atsargų ruošimo tradicijas verta pamiršti. Kaip jau minėjau įraše <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/01/feichoju-kompotas.html" target="_blank">feichojų kompotas</a>, abchazai verda daug, mūsų akimis žiūrint, gana egzotiškų, bet išties gardžių kompotų. Tikrai verda, o ne tiktai rašo apie tai senose knygose. Aš seku vieną kitą moterų (paprastų šeimininkių, rūpesčiuose paskendusių mamų ir žmonų, o ne madingų influencerių), gyvenančių Abchazijoje, videodienoraštį, kad daugmaž įsivaizduočiau, kaip tuose kraštuose teka įprastinis gyvenimas, ir kaip atrodo tenykščių žmonių kasdieninis stalas. Tai štai, naminiai kompotai, uogienės, daržovių konservai ir pan. ten užima garbingą vietą net ir šiais laikais. Kai pagalvoji - kodėl neturėtų? Kai soduose vaismedžių šakos lūžta nuo gardžiausių vaisių, jie taip ir prašosi į stiklainius ir stiklainiukus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://1.bp.blogspot.com/-t07CEOKXFTw/YVL2DpIBHoI/AAAAAAAAUNY/QKXWOuU1U10cXQybsojYi-wgngF7uXhaACLcBGAsYHQ/s640/DSC_0027-001.JPG" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="640" data-original-width="427" src="https://1.bp.blogspot.com/-t07CEOKXFTw/YVL2DpIBHoI/AAAAAAAAUNY/QKXWOuU1U10cXQybsojYi-wgngF7uXhaACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0027-001.JPG" /></a></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">Notrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šioje vietoje prisipažinsiu, jog mano šeima dažniau už bet kokias gaivas geria paprasčiausią vandenį, todėl kompotų aš pati irgi verdu nedaug. Vis dėlto kelis 2 l talpos stiklainius, skirtus šiam tikslui, turiu. Pernai pirmąkart juos panaudojau cidonijų ir sedulų kompotui, tad šį rudenį jau galiu pasidalinti savo nuomone apie šį gėrmą. Juo labiau, kad rudeniop daug mano skaitytojų ieško informacijos, ką nuveikti su sedulomis ir cidonijomis. Lietuvoje šie vaisiai vis dažniau auginami sodininkų mėgėjų sklypuose, tačiau mes negalime pasigirti senomis ir tvirtomis jų panaudojimo tradicijomis. Tad verta žvilgtelėti į kulinarinę patirtį tautų, kurios tokias tradicijas turi, ar ne?</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-tIfljBg-bIo/X6SKugVt9sI/AAAAAAAATDk/lmVy1ydrQqEBmVzrNlmby4Fd9F6qbzSPwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0010T-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ir cidonijos, ir sedulos - tokie vaisiai, kuriuos valgyti tiesiai nuo medžių, termiškai neapdorotus, nelabai gera mintis. Mat ir vieni, ir kiti yra gana rūgštūs, o, kalbant apie kai kurias veisles, gal net aitroki. Užtai kompotas iš jų išeina kone pranbangus - maloniai saldžiarūgštis, intensyvios rausvos spalvos, kvapnus. Čia tas pats atvejis, kaip su anglišku <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/01/juoduju-serbentu-dzinas.html" target="_blank">juodųjų serbentų džinu</a>: atrodytų, nejaugi, sumaišiu du ne pačius patraukliausius ingredientus, gali išeiti kažkas gero? O pasirodo, net labai gali! Yra ir dar vienas panašumas: norint, kad gėrimo skonis atsiskleistų visu gerumu, reikia laiko. Iš pradžių atrodo, jog niekas nevyksta: į viršų iškilusios cidonijos plūduriuoja sau, o ant dugno nusėdusios sedulos guli sau. Na, o po keleto savaičių (ar dar geriau - po 2-3 mėnesių) gėrimas įgauna savo tikrąją spalvą ir skonį. Jeigu jis pasirodytų pernelyg intensyvus, kompotą visada galima atskiesti stalo vadeniu, o gal į stiklinę ar ąsotį įmesti ledukų. Ir dar. Savo syvus gėrimui atidavusios cidonijos negardžios, o štai sedulos - visai kas kita. Švelniai saldžiarūgštės uogos priemena vaisius iš tų senamadiškų kompotų, kuriuos virdavo mūsų močiutės ir mamos, tad išdrįskite jų bent paragauti. Mes, atvirai pasakius, suvalgome visas sedulas iš kompoto.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na ką gi, tikiuosi, šiandieninis įrašas bus naudingas tiems mano skaitytojams, kurie naminių kompotų dar nenurašė į nuostolius. Gražių ir saulėtų dienų visiems, ir sėkmės kūrybiškai sunaudojant šio rudens derlių :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-3AP64sFQpgc/X6SGEbOBA6I/AAAAAAAATDQ/w6xniIgiIHUm0xkQ-YtrZTKtwV8oSc53gCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0058-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Ką tik išvirtas cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Компот из айвы и кизила</i> - cidonijų ir sedulų kompotas</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis 4 l kompoto)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">400 g cidonijų (be sėklalizdžių, supjaustytų skiltelėmis)</div><div style="text-align: justify;">400 g sedulų</div><div style="text-align: justify;">400 g cukraus</div><div style="text-align: justify;">4 l vandens</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Paruoštas cidonijų skilteles ir sedulas maždaug po lygiai paskirstykite į švarius stiklainius.</li><li>Vandenį užvirinkite, sudėkite cukrų ir virkite 5 min. Gautu sirupu užpilkite vaisius stiklainiuose, pridenkite dangteliais ir palikite maždaug parai. Greičiausiai liks šiek tiek nepanaudoto sirupo - jo neišpilkite, o atidėkite, kol prireiks.</li><li>Kitą dieną nuo vaisių nupilkite skystį į prikaisatuvį su nepanaudoto sirupo likučiais. Užvirkite ir pavirkite dar apie 10-15 min.* Tuojau pat vėl supilkite ant vaisių ir šįkart gerai užsukite dangtelius.</li><li>Apvertę stiklainius, kompotą atvėsinkite, tuomet išneškite į sandėliuką. Laikykite mėnesį ar ilgiau, kol kompotas įgaus rožinę spalvą, o visi vaisiai nusileis ant stiklainių dugno.**</li><li>Jeigu reikia, patiekdami kompotą atskieskite šaltu vandeniu ir/ar pagardinkite ledukais.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Originalus receptas rekomenduoja nupiltą sirupą virti labai ilgai, 30-40 min. Tai reiškia, kad sirupas išeis labai koncentruotas, o kompotas - labai saldus. Aš sirupą verdu trumpiau, o vėliau atitinkamai ir skiedžiu mažiau. Be to, trumpiau verdamas sirupas ne taip stipriai nugaruoja, vadinasi, netenka rūpintis, jog antrą kartą supylus skystį ant vaisių, stiklainiai bus nepilni.</div><div style="text-align: justify;">** Greitam naudojimui cidonijų ir sedulų kompotą galima ruošti paprasčiau: iš pradžių išvirti vandens ir cukraus sirupą (5-10 min.), tada į jį sudėti paruoštus vaisius, pavirti dar apie 15 min., nukaisti ir atvėsinti. Tokį kompotą galima gerti jau po keleto valandų. Greituoju būdu išsivirti kompoto verta, jeigu norite įsitikinti, ar cidonijų ir sedulų derinys jums priimtinas. Tik tada, jei lūkesčiai pasiteisins, ruoškite didesnį kiekį atsargų žiemai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-qIl6fotlUAM/X6SCxZzYzwI/AAAAAAAATC4/LPG35GY19QkofZ5rhfFpKG5cZmwSc6qrACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0198T-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Maždaug mėnesį pastovėjęs cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis:</div><div style="text-align: justify;">Галина Копешавидзе, <i>Абхазская кухня</i>, Сухуми: Алашара, 1989, с. 72.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-17847192347472403652021-09-19T12:59:00.001+03:002021-09-19T13:13:45.828+03:00Moliūgai su riešutais ir sedulomis<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šiandien savo pasakojimą pradėsiu nuo literatūros. Tiksliau, nuo abchazų rašytojo Fazilio Iskandero romano <i>Sandro iš Čegemo</i> (1973). Įraše <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/04/vistienos-ir-papriku-salotos.html" target="_blank">Vištienos ir paprikos salotos</a> jau esu pristačiusi Čiką, vieną iš žinomiausių Fazilio Iskandero herojų. Na, o dabar atėjo laikas Tali, arba Taliko, arba Talikoškai - guviai, sumaniai, geraširdei ir nepaprastai muzikaliai mergaitei, kuri labiau už viską mėgo groti gitara, įsilipusi į tankiašakę obelį. Bet tai visai nereiškia, jog Tali veltėdžiavo. Nors tebesimokė mokykloje, vasaromis mergaitė eidavo į sandėlį, kur su moterimis vėrė tabako lapus, ir vėrė taip, kad darbas jos rankose tirpte tirpo. Kaip tik todėl Tali teko garbė dalyvauti tabako lapų vėrėjų varžybose. O prizas tikrai viliojo - patefonas! Tik štai kur problema: prie patefono buvo pridėta viena vienintelė plokštelė, ir ne su dainų įrašais, o su draugo Stalino kalba. Čegemiečiai, žinoma, net tokio įrašo įdėmiai klausydavosi ir kas vakarą jį smulkiai analizuodavo, itin daug dėmesio skirdami plojimams ir pauzei, kurios metu oratorius gerdavo vandenį :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Čegemiečiai žinojo, kad mieste parduodamos ir kitokios plokštelės su rusiškų, gruziniškų ir net abchaziškų dainų įrašais, bet iki Čegemo jos dar neatkeliavo, nes čia iki šiol niekas neturėjo patefono. Visi laukė, kad jį nusipirkų kas nors kitas, pageidautina - vietinis endurcas </i>[endurcai - rašytojo išgalvota tautelė, su kuria esą nuolat konfliktuodavo kaimynystėje gyvenę abchazai]<i>, kad galėtų patikrinti, ar nuo žmogaus atskirtas balsas neužtraukia ligų gyvuliams arba miltligės vynuogėms,</i> - rašė Fazilis Iskanderas, nepiktai pašiepdamas kaimeliuose įsikūrusių kalniečių prietaringumą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-wQRRNTPXDhk/YUTdwCUiziI/AAAAAAAAUMA/fp0f5PyyWmwhPu-oiwY_0TAXIl-MQO7tgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0792-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ir štai, likus porai dienų iki varžybų finalo Bagratas, Tali įsimylęjęs vaikinas, atėjo pas tetą Mašą, saugojusią patefoną iki varžybų baigties, su tikra staigmena:</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Šįkart jis atsinešė krūvelę į maišinį audinį susuktų plokštelių, perdėtų didžiuliais moliūgų lapais. Atsargiai lyg kiaušinius imdamas jas iš ryšulio, jis vieną po kitos leido visas plokšteles. Tai buvo rusiškų, gruziniškų ir abchaziškų dainų įrašai. Paskutiniojoje buvo įrašytas Abchazijos dainų ir šokių kolektyvas, vadovaujamas Platono Panculajaus </i>[abchazų choreografo, kuris Stalino laikais buvo represuotas ir sušaudytas]<i>, nors pastarojo vardą nuo plokštelės etiketės kažkas kruopščiai nutrynė. Išklausęs visas plokšteles, jis vėl perdėjo jas moliūgo lapais ir susuko į medžiagos skiautę.</i></div><div style="text-align: justify;"><i>- Verčiau paliktum, - pasakė tea Maša, - negi suvalgysim...</i></div><div style="text-align: justify;"><i>- Padovanosiu tai, kuri laimės patefoną, - atsakė Bagratas ir, atsargiai pasikišęs po pažastimi savo trapų muzikinį nešulį, išėjo iš kiemo.</i></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kaip baigėsi varžybos, kaip susiklostė Tali ir Bagrato meilės istorija ir koks likimas ištiko patefoną, paskaitykite patys, juo labiau, kad Fazilis Iskanderas <i>Sandro iš Čegemo</i> parašė puikiu stiliumi, kaip šelmių romaną, kuris alsuoja lengvumu ir subtiliu humoru. Aš tik pasakysiu, jog abchazų klasiko tekstuose yra daug "kulinarinių detalių". Pavyzdžiui, skaitant kūrinį matyti, koks didelis skirtumas tarp kasdieninio ir šventinio abchazų maisto (šiokiadienį apsilankiusi neturtinguose pusbrolio namuose, Tali sodinama prie stalo su kukurūzų koše, pupelėmis, sūriu ir sūdytais kopūstais, tuo tarpu tetos Mašos svečiai geria vyną ir valgo kalakutą, o pas Sandro apsilankęs mula vaišinamas ant iešmo keptu viščiuku su slyvų padažu, tokiu skaniu, jog mula net paprašo jo recepto). Tekste apstu ir įvairių pamokykų bei patarimų: kaip atskirti subrendusias kukurūzų burbuoles nuo nesubrendusių, kodėl reikia jausti saiką skanaujant iki galo neprinokusius graikinius riešutus (pasirodo, jų padauginus gali ištikti ūmus beprotystės priepuolis!), ir kokiu būdu, ieškant pas išrinktąjį pabėgusios merginos, gali pagelbėti suvalgytų agurkų uodegėlės. Bet man vis dėlto didžiausią įspūdį paliko abchazų išradingumas panaudojant darže augančius moliūgus - ne tik jų vaisius, o ir lapus; niekada gyvenime nesugalvočiau, jog jie gali tapti natūraliais patefono plokštelių dėklais :) Pačius moliūgus Fazilio Iskandero herojai, žinoma, irgi valgo, dažniausiai be jokių priedų, tik išvirtus ar iškeptus, mat šios daržovės Abchazijoje laikomos tokiomis gardžiomis, jog prie jų net pagardai nebūtini. Na, bent jau seniau vyravo tokia nuostata. Dabar gi žmonės gerokai išlepo ir iš moliūgų dažniau gamina įvairius desertus, užuot valgę juos pačius vienus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-vnob60Y-qqw/YUTgT648Z2I/AAAAAAAAUMQ/q30lMpII2P8rZA4cHRIURt4wleR2qqacwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0824-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kaip moliūgus abchazai ruošia desertui, jau esu rašiusi (žr. <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/02/kepti-moliugai-abchaziskai.html" target="_blank">Kepti moliūgai abchaziškai</a> ir <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/02/virti-moliugai-abchaziskai.html" target="_blank">Virti moliūgai abchaziškai</a>). Šiandieninis receptas, manyčiau, kilęs iš kitų Sakartvelo regionų, todėl kurį laiką net abejojau, ar įvadui į jį tinka Fazilio Iskandero kūryba. Bet atsiminusi, jog rašytojas buvo nusistatęs prieš Abchazijos atsiskyrimą nuo Gruzijos, padariau išvadą, kad vis dėlto galima :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Abchazai tradiciškai prie moliūgo patiekia riešutus, medų ir adžiką. Šiame recepte vietoje adžikos naudojama sedulų uogienė, iš medaus ir maltų riešutų gaminamas padažas, o moliūgas supjaustomas nedideliais kubeliais - ir štai, iš pirmo žvilgsnio toks panašus receptas tampa nei savo išvaizda, nei skoniu nepanašus į kitus du.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Gali atrodyti, jog šiam desertui paruošti prireiks daug laiko, bet tai klaidingas įspūdis. Moliūgai verda trumpai, o abu padažai pagaminami greitai, taigi, virtuvėje nepervargsite :) Be to, gruziniškas moliūgų desertas turi savybę, kurią aš labai vertinu: jį galima paruošti gerokai iš anksto, ir dėl to patiekalo skonis ne tiktai kad nenukentės, o netgi išloš.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://1.bp.blogspot.com/-h-DnRdHdgnU/YUZPvpHXPmI/AAAAAAAAUM4/chXDMdAOUoYniQKBQFnbVDMk3Z8byZMBQCLcBGAsYHQ/s640/DSC_0830-001T.JPG"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-h-DnRdHdgnU/YUZPvpHXPmI/AAAAAAAAUM4/chXDMdAOUoYniQKBQFnbVDMk3Z8byZMBQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0830-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na ir paskutinis dalykas: gaminant pagal vieną ir tą patį receptą, galima gauti visai skirtingus rezultatus. Didžiausią reišmę, žinoma, turės pats moliūgas - vieni moliūgai būna saldūs ir mėsingi, kiti - vandeningi ir be jokių užuominų į saldumą. Pastarieji labiau tiks sriuboms, o šiam desertui geriau rinktis saldžias moliūgo veisles, antraip galite nusivilti. Kiti ingredientai taip pat turi reikšmės: pavyzdžiui, iš grikių žiedų surinktas medus būna specifinio skonio, todėl iš anksto įsitikinkite, kad jis jums patiks. Sedulų uogienę vėlgi galima virti ilgiau ar trumpiau, tirštesnę ar skystesnę, saldesnę arba rūgūčią; šiuo atveju geriausia vadovautis savo skoniu ir nebijoti nukrypti nuo recepto.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nors šiandieninis įrašas pirmiausiai skirtas tiems, kurie turi daug sedulų ir nesugalvoja, kaip jas panaudoti, bet gal kam nors kils priešingas klausimas: o ką daryti, jeigu sedulų po ranka nėra? Aišku, keiskite jas kokia nors kitokia rūgštoka uogiene, pavyzdžiui, bruknių ar spanguolių. Galų gale Gruzijoje moliūgų desertas gali būti patiektas ir išvis be uogienės, tik su medaus ir graikinių riešutų padažu. Bet uogienės rūgštelė, mano nuomone, puikiai subalansuoja visus skonius, taigi, jos geriau neatsisakyti. Ir dar - labai rekomenduoju išmėginti moliūgus (ypač keptus) su medumi, riešutais ir adžika (tikra, be priedų, o ne daržoviene); tai netikėtas, bet išties nuostabus derinys, galintis tapti rimtu konkurentu seduloms. O dabar - pats receptas, originalo kalba užrašytas kaip გოგრა თაფლით, შინდით და ნიგვზით. Stengiausi jį perteikti kaip galėdama tiksliau, be to, insrukcijas papildžiau pastabomis iš savo praktikos. Tikiuosi, kad viską pavyko užrašyti taip, kaip priklauso :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Boi5a8R9mh0/YUTk5wlld6I/AAAAAAAAUMw/L3IUNzy9XlEZ6thz0S2Srt8QRJb4FxMYACLcBGAsYHQ/w424-h640/DSC_0826-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b>Moliūgai su riešutais ir sedulomis</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">500 g moliūgo (rinkitės desertinės veislės)</div><div style="text-align: justify;">1 puodelis sedulos uogų* (1 puodelis - 250 ml)</div><div style="text-align: justify;">2 v.š. cukraus</div><div style="text-align: justify;">1 puodelis graikinių riešutų (jau išgliaudytų)</div><div style="text-align: justify;">2-4 v.š. medaus</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Nulupkite moliūgo žievę, išvalykite sėklas ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Virkite vos pasūdytame vandenyje, kol suminkštės, bet dar nepradės težti (arba, dar geriau, išvirkite garuose). Nukaitę sudėkite į rėtį, kad nulašėtų vanduo, ir atvėsinkite.</li><li>Išimkite sedulų kauliukus, minkštimą sudėkite į prikaistuvį, įpilkite 2-3 v.š. ir užvirkite. Ant nedidelės ugnies pavirkite apie 10 min., kol sedulos suminkštės. Įmaišykite 1-2 v.š. cukraus, tik ne per daug, nes prie moliūgų labiau tiktų rūgštokas sedulų padažas. Jeigu norite, nukaistas sedulas pertrinkite per sietelį (aš pertryniau). Atvėsinkite.</li><li>Kitame prikaistuvyje užvirkite maždaug 200 ml vandens** ir pasaldinkite jį medumi. Pavirkite apie 5 min., įmaišykite sumaltus graikinius riešutus ir dar kelias minutes pašildykite, kol padažas bus norimo tirštumo. Atvėsinkite.</li><li>Virtą moliūgą sudėkite į serviravimo indą (arba kelis nedidelius indelius). Apšlakstykite medaus ir riešutų bei sedulų padažais. Galite patiekti tuojau pat, bet bus gardžiau, jeigu palaikysite šaldytuve 2-3 val. ar ilgiau, kad padažai spėtų šiek tiek įsigerti į moliūgą. Prieš nešdami į stalą galite papildomai papuošti (pavyzdžiui, graikinių riešutų puselėmis).</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Arba galite naudoti jau anksčiau išvirtą sedulų uogienę; receptas <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/search/label/sedulos" target="_blank">čia</a>.</div><div style="text-align: justify;">** Vietoje vandens galima naudoti moliūgų nuovirą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-GVWYR15iyQQ/YUTe-ne9U0I/AAAAAAAAUMI/PdvOBUk8A-kOqh16ktc4OVVuLWfdoKu2wCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0810-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis <a href="https://samzareulo.ucoz.com/news/gogra_taplit_shindit_da_nigvzit/2011-08-25-659" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-15320420860338348972021-09-11T14:54:00.000+03:002021-09-11T14:54:32.357+03:00Ūmėdžių salotos<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Paprastai aš labai tolerantiškai, be jokio pykčio ir be nuostabos žiūriu į faktą, jog retkarčiais draugai ar pažįstami kuriam laikui dingsta iš mano akiračio. Kažkas pradeda naują gyvenimo etapą, kažkas tuokiasi ar išsituokia, susilaukia vaikų, keliauja, keičia darbą ar gyvenamąją vietą, o kažkas tiesiog nori pabūti vienas, apmąstyti savo praeitį ir/ar ateitį, niekam dėl nieko nesiaiškinti ir prieš nieką dėl nieko nesiteisinti. Yra toks angliškas posakis - <i>take your time</i> (pažodžiui apytikriai: <i>išnaudok tiek laiko, kiek tau jo reikia</i>). Juo aš ir vadovaujuosi, kuomet žmonės prapuola lyg į vandenį; juk vieniems būtina išlieti širdį ar pasitarti, o kiti tik ir svajoja, kad aplinkiniai paliktų juos ramybėje. Pastarieji, kaip rodo mano patirtis, sugrįžta lyg niekur nieko, vos tik situacija stabilizuojasi ir atsiranda poreikis vėl turėti reikalų su pasauliu. Jų "nenuoseklumas" man niekada nekėlė nė menkiausių problemų, nes visi tie, kuriuos myliu ir kuriems simpatizuoju, niekuomet neišnyksta iš mano minčių, o tokiu atveju fizinis atstumas tampa ne tokiu jau svarbiu dalyku.</div><div style="text-align: center;"><br /></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;"><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://1.bp.blogspot.com/-Fzmi5PFoQG4/YTyVSMNf_HI/AAAAAAAAULY/LbGvHt2f6DUbQKN42xVMNg_RRCj1LvBVACLcBGAsYHQ/s640/DSC_0367-002.JPG" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="640" data-original-width="427" src="https://1.bp.blogspot.com/-Fzmi5PFoQG4/YTyVSMNf_HI/AAAAAAAAULY/LbGvHt2f6DUbQKN42xVMNg_RRCj1LvBVACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0367-002.JPG" /></a></div>Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Bet kartais reikalai ima ir payra.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kai prieš porą metų Odeta, tinklaraščio <i>Cocina Rendez-Vous</i> šeimininkė, nustojo skelbti naujus įrašus, neįžvelgiau nieko keisto: maža ką, juk žmogus gali turėti aibę priežasčių kuriam laikui atidėti savo hobį į šalį! Tad mano strategija buvo kaip visada: laukti, kol viskas grįš į senas vėžes. Bet šįkart, kad ir kaip liūdna būtų, niekas niekur nesugrįžo. O neseniai sužinojau, kad Odeta iškeliavo - visiems laikams. Drauge su Ja aną vėlyvą spalį iškeliavo ir Jos šviesus, šiltas, elegantiškas pasaulis, Jos neišsakytos mintys, Jos neparašyti tekstai, Jos gardžiausi receptai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Susitaikyti su mintim, jog Odetos nebėra, man labai, labai nelengva. Nors mes ne vienerius metus susitikdavome internetinėje erdvėje, gyvai matėmės vos kartą (beje, tąkart buvau apdovanota ne tiktai maloniu vakaru, o ir braškių actu bei šviežutėlėmis menkėmis, ką tik atvežtomis iš pajūrio - kokia nostalgija!..). Nepaisant apribojimų, kurie neišvengiami virtualioje realybėje, bendraudama su Odeta visada jutau džiaugsmą, kurį teikia pokalbis su gimininga siela. Aš seku ne per daugiausiai maisto tinklaraščių, man sunkokai sekasi surasti "savus", bet <i>Cocina Rendez-Vous</i> buvo vienas iš tokių. Iš Odetos aš daug ko išmokau: paruošti aštuonkojį ir antienos <i>confit</i>, sūdyti silkes, delikatesniu užkandžiu paversti stintų ikrus - visko iš karto nė neatsiminsi. Esu dėkinga Jai už gyvenimiškas ir už kulinarines pamokas ir Jos ilgiuosi. Turbūt visada ilgėsiuos.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-lH8pC7x1ZH0/YTf2WFABnFI/AAAAAAAAUK4/Ab8v4ZrgIVweqqYbHnGJToBG8-zNvRXEQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0100-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Netekęs savo šeimininkės, nustojo egzistuoti ir tinlaraštis <i>Cocina Rendez-Vous</i>. Nedrįsau aiškintis smulkmenų, kas nusprendė jo likimą: pati Odeta ar Jos artimieji. Apmaudu, kad tinklaraščiai neišlieka taip, kaip išlieka senamadiškos popierinės knygos, bet yra kaip yra, ir tokiomis aplinkybėmis priimtus sprendimus tenka gerbti. Savo ruožtu, aš pasistengiau pagal išgales susirinkti Odetos receptus, kuriuos buvau pamėgusi ir kuriais ne kartą ir ne du sėkmingai naudojausi. Deja, mes įpratę gyventi taip, lyg viskas tęstųsi amžinai, tad retai laiku pasirūpiname mums svarbios medžiagos kopijomis. Susigrąžinti <i>Cocina Rendez-Vous</i> receptus irgi užtruko; dalį jų radau savo sąsiuviniuose bei segtuvuose, dalį - elektroniniuose žurnaluose, dalį - internetiniame archyve (Aidai, ačiū už pagalbą!). Dabar galiu kada panorėjusi peržvelgti juos kaip senas, širdžiai mielas fotografijas. Be abejo, tam, kad žmogus neišnyktų iš atminties, daiktiški atributai nebūtini, bet receptai yra mano silpnybė, mano prustiškos madlenos ir mano liepžiedžių arbata.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Visi, kurie skaitydavo Odetos tinklaraštį, kuo puikiausiai žino, kad didžiausia jos aistra buvo žuvys bei jūros gėrybės. Bet man patikdavo <i>Cocina Rendez-Vous</i> puslapiuose aprašytos daržovių salotos, ir paukštienos patiekalai, ir pasiūlymai, kaip išradingai panaudoti grybus. Pavyzdžiui, ūmėdes aš renku gana retai, bet kai jau renku, būtinai prisimenu kadaise Odetos aprašytą ūmėdžių užkandėlę. Apie pastarąją šiandien kaip tik ir nusprendžiau jums priminti - o tuo pačiu pasakyti ačiū moteriai, kuri daug metų dalinosi su mumis savo virtuvės pasaptimis ir kulinariniais atradimais.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-P_uNBuqkGi4/YTnNRD4GehI/AAAAAAAAULQ/M7T14LCIeFw-fC310SCrMlzKu-4qWpKYQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0372-004.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;">Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Bet iš pradžių jaučiu pareigą išdėstyti kelias įvadines pastabas. Pirmiausia ir svarbiausia - būkite atidūs rinkdami ūmėdes ir jokiu būdu nesumaišykite jų su musmirėmis! Žinau, kad daug kam šis įspėjimas atrodys ne vietoje: na koks gi grybautojas nepažįsta ūmėdžių?! Prisipažinsiu - dar neseniai ir pati taip maniau. Tačiau dabar turiu priežasčių galvoti, jog net perdėta atsarga gėdos nedaro. Papasakosiu istoriją. Prieš kelerius metus išvažiavome į mišką su draugais, kurie lyg ir neblogai pažino grybus. Oras buvo šiltas ir saulėtas, tad pavakary spontaniškai nusprendėme užsukti į mūsų sodybą, pasėdėti, pabendrauti, užkąsti, na, ir lauke sutvarkyti surinktą laimikį, kad šis darbas nenusikeltų į vėlyvą metą. Ir ką gi - draugų krepšyje tarp ūmėdžių pamačiau bepūpsančias žaliąsias musmires. Tąkart supratau, ką reiškia posakis <i>netekti žado</i>. Drebančiomis rankomis išrankiojau grybus, kurių neturėtų būti nė vieno žmogaus krepšyje, ir iki šiol dėkoju Dievui, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka viskas susiklostė taip, kaip susiklostė. O juk pasekmės galėjo būti fatališkos, nes musmirės - tikras "biologinis ginklas", kurio nesugeba įveikti net šiuolaikinė medicina su visu priešnuodžių arsenalu. Tad saugokitės ir dar kartą saugokitės. Atsiminkite, kad ūmėdžių koteliai turi būti lygut lygutėliai, be mažiausių užuominų į "žvynelius" ar "sijonėlį". Turėkite galvoje, kad musmirių esti ne tiktai raudonų, o ir rusvų, pilkšvų, gelsvų, žalsvų, baltų, ir kaip tik tos blyškiakepurės yra pačios pikčiausios. Jeigu nesate absoliučiai tikri, ko prisirinkote, parodykite grybus žmogui, kuris juos labai gerai pažįsta, o jeigu tokio nėra, jokiu būdu nerizikuokite ir įtartinas miško dovanas be gailesčio išmeskite. Geriau jau parduotuvėje nusipirkti pievagrybių, negu sukelti mirtiną pavojų sau ir savo artimiesiems.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kad užduotis paruošti šiandieninį užkandį neatrodytų per lengva, pasakysiu, jog rinkti ūmėdes irgi reikia ne bet kokias. Ne, jomis tikrai neapsinuodysite, bet sugadinti patiekalą galite. Mat kai kurių rūšių ūmėdės, ypač skaisčiai raudona kepurėle, būna karčios. Pastarųjų aš paprastai vengiu ir renku tiktai ūmėdes žaliomis, ryškiai geltonomis ir rusvai violetinėmis kepurėlėmis. Patikimas būdas sužinoti, ar ūmėdė nekarti - paragauti trupinėlį neišvirto grybo; gera, valgiui tinkanti ūmėdė turi būti salsva, o ne aitri. O dabar - trečias sudėtingumo lygis :) Kaip rodo mano patirtis, kartais apkarsta net "teisingų rūšių" ūmėdės. Nesu visiškai tikra, bet įtariu, jog tai gali lemti dirvožemio sudėtis. Pavyzdžiui, mūsų artimiausiame drėgname, mišriame, molingame miške augančios žalios ūmėdės linkusios apkarsti, todėl ten aš jų niekada nerenku; o štai kiek tolimesniuose smėlinguyose pušynuose ar beržynuose augančios ūmėdės - jau visai kas kita. Taigi, jeigu grybaujate nepažįstamame miške, ūmėdes irgi pravartu paragauti ir įsitikiti, jog jos tikrai gero skonio.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O dabar sugrįžkime prie Odetos recepto. <i>Pirmą kartą [taip paruoštas ūmėdes] paragavau pas savo draugę ukrainietę, kurios mama kas kartą nustebina vis naujomis paprastų patiekalų interpretacijomis, apie kurias negalėjau net pagalvoti</i>, - rašė Odeta 2014 m. vasarą, savo tekstą pavadinusi <i>Pirmųjų ūmėdžų salotos</i>. Patikrinusi ukrainietiškus internetinius puslapius, išties aptikau šį receptą pavadinimu <i>Салат із сироїжок</i> (liet. <i>Ūmėdžių salotos</i>). Receptas daugiau negu paprastas: išvirtos ūmėdės pasūdomos, pagardinamos aliejumi ir česnaku, o tuomet keletą valandų laikomos šaltai, kad susistovėtų. Originaliame recepte prieskonių kiekis minimalizuojamas, norint išlaikyti natūralų, kiek salvą ūmėdžių skonį, kuris, ukrainiečių manymu, primena vėžių kaklelius (turima galvoje tikri vėžiai, o ne saldainiai tokiu pavadinimu). Prisipažinsiu, kad aš kartais virtas ūmėdes pagardinu pipirais ir užpilu ne grynu aliejumi, o aliejumi su pakepintais šaloto svogūnėliais - kaip kažkada minėjau įraše <i><a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2014/09/baravykai-prancuziskai.html" target="_blank">Baravykai prancūziškai</a></i>, mano nuomone, šalotiniai svogūnėliai tiesiog idealiai dera su salsvo skonio grybais, nesvarbu, ar tai būtų baravykai, ar ūmėdės.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tai tiek šiam kartui. Aš nesu įgudusi <i>in memoriam</i> kūrėja. Juo labiau, kad su Odeta mus siejo specifiniai - maisto tinklaraštininkių - ryšiai, tai ir rašinys išėjo savotiškas, neatitinkantis žanro reikalavimų. Užtai jis gimė iš širdies. Viliuosi, kad Tau toks įrašas patiktų; ilsėkis ramybėje, miela Odeta!..</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-HVz65I3jLVs/YTf0CQ2nb7I/AAAAAAAAUKo/IQeqFH8bq9cul9KP-YnnkCDpkEq_EjBWACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0346-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div></span><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><b><i>Салат із сироїжок</i> - ūmėdžių salotos</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">~ 1 l supjaustytų ūmėdžių</div><div style="text-align: justify;">4 v.š. saulėgrąžų ar kitokio aliejaus*</div><div style="text-align: justify;">1 nedidelė skiltelė česnako</div><div style="text-align: justify;">Druskos (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">Prieskoninių žolelių (petražolių, krapų, laiškinių česnakų ar pan.) užkandžiui papuošti</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Nuvalytas ir supjaustytas ūmėdes nuplaukite po tekančiu vandeniu, sudėkite į verdantį vandenį ir virkite apie 10 min.</li><li>Vos nupylę vandenį, kol grybai dar labai karšti, sudėkite smulkiai sukapotą česnaką**, supilkite aliejų, pagal skonį pasūdykite. Išmaišykite, uždenkite ir palikite puode, kad atvėstų.</li><li>Kai ūmėdės bus kambario temperatūros, dar kartą išmaišykite, sudėkite į salotinę (ar kelis mažesnius, porcijinius indelius). Jeigu norite, dėkite į šaldytuvą, kad kaip reikiant susistovėtų ir atšaltų.</li><li>Prieš nešdami į stalą, pabarstykite pasirinktais susmulkintais žalumynais. Valgykite su mėgstama duona.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Jeigu mėgstate, naudokite nerafinuotą saulėgrąžų aliejų - jis taps specifiniu, labai ukrainietišku ir išraiškingu prieskoniu. Jeigu naudosite rafinuotą, neutralaus skonio aliejų, galite pasekti mano pavyzdžiu ir, kol verda ūmėdės, jame pakepinti 1-2 smulkiai supjaustytus šalotinius svogūnėlius. Ant ūmėdžių supilkite aliejų su visais pakepintais svogūnais - bus ne visai tradiciška, bet gardu. Kitas mano mėgstamas metodas - išvirtas ūmėdes supilti į pakepintus svogūnus, pamaišant keptuvėje pašildyti apie 1 min., sudėti česnakus, žiupsnelį pipirų ir iškart nukaisti. Kai kurie ukrainiečiai ūmėdes su česnaku ir aliejumi dar pagardina šlakeliu (maždaug 1 v. š.) acto - galite išbadyti ir tokį variantą.</div><div style="text-align: justify;">** Ukrainiečiai česnaką primygtinai rekomenduoja pjaustyti, o ne trinti. Anot jų, trinto česnako skonis bus pernelyg intensyvus ir užgoš ūmėdžių salsvumą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-kmlptqePl30/YTnMK-HmsTI/AAAAAAAAULI/UOb_8JJ13VoukoBcSq5w5axWZuZDs_5WgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0398-004.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausi recepto šaltiniai: buvęs Odetos tinklaraštis <i>Cocina Rendez-Vous</i> ir <a href="https://www.facebook.com/1267960766561114/posts/1637757899581397/" target="_blank">šis </a>puslapis; variantas su actu <a href="https://recepti.biz.ua/zakuski/siroyizhki-zakusochni-11763.html" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-2427089994460295972021-08-31T12:53:00.001+03:002021-08-31T15:58:55.226+03:00Obuoliai sluoksniuotoje tešloje<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Įgyta profesija mane įpareigoja žinoti daugiau negu vieną būdą "atrakinti" meno kūrinius. Metodų tą padaryti yra visokiausių. Vieni atkakliai gina kūrinio autonomiją ir nerekomenduoja nė akies krašteliu žvilgčioti į autoriaus asmenybę ar jo gyvenimo aplinkybes; kiti gi žmogaus kūrybą laiko sociokultūriniu reiškiniu ir su neslepiamu skepsiu žiūri į koncepciją <i>menas menui</i>. Idealių ir visaapimančių teorijų, deja, nebūna, tačiau sumaniai pasinaudojus esamomis vis dėlto galima interpretuoti net labai sudėtingus, kai kada kone hermetiškus menininkų darbus. Kiekvienas metodas turi privalumų, kiekvienas įgalina įžvelgti šį bei tą naujo, kiekvienas turi teisę gyvuoti ir nusipelno pagarbos.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Aš pati esu iš tų, kurie neatsispiria pagundai leistis į kontekstus. Man patinka skaityti kuriančių žmonių biografijas (pasitaiko, jog jos būna įdomesnės ir kur kas labiau pamokančios už romanus), man smalsu išgirsti, kaip, kur, kada ir kodėl šiame pasaulyje atsirado vienas ar kitas paveikslas, skulptūra, spektaklis, filmas, poezijos rinkinys ir t.t. "Pertekliniai" faktai sužadina vaizduotę, padaro meno objektą iškalbingesnį, suteikia jam papildomų prasmių ir tonų. Antra vertus, toks pažinimo kelias gali būti savaip pavojingas: patyrus apie išdavikiškus autoriaus poelgius, radikalias politines pažiūras, fanatišką religingumą ir pan., jo kūryba gali netekti didelės dalies savo žavesio. Būtent tame grynojo meno šalininkai įžvelgia didžiausią neteisybę ir grėsmę objektyvumui.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-LYDDmqk6O38/YSvQRnakAcI/AAAAAAAAUIk/_cPVpKbYYIs77DgWCn4ugS7UJl9pAKT-gCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0533-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Savo ruožtu, aš manau, kad suprasti meno kūrinį ir jį mėgti - tai du visiškai skirtingi dalykai. Nuostabu, jeigu jie sutampa, bet jeigu nesutampa - irgi nieko baisaus. Juk neprivalu mėgti visko iš eilės, lygiai taip, kaip neprivalu teisintis, kodėl emocijos ne visuomet klauso proto balso. Vis mes turime savo asmeninių argumentų, ir tie argumentai nebūtinai yra racionalūs ar juo labiau profesionalūs. Tačiau būtent jie formuoja mūsų santykį su pasauliu - netobulų žmonių netobulą santykį. Pavyzdžiui, aš žinau, kad Madonna arba Mariah Carey yra geros dainininkės, neneigiu nei jų talento, nei indėlio į šiuolaikinę muziką. Tačiau, mano nuomone, jos yra aikštingos, pasipūtusios, išmintimi neapdovanotos moteriškės, kurios nenori ar nesugeba nuoširdžiai bendrauti su savo auditorija. Žinoma, atlaidumas žmogiškoms silpnybėms - karališka savybė, bet kartais visko būna tiesiog per daug. Aš neklausau šių atlikėjų, nes man nemalonios jų siunčiamos vibracijos. Nepriekaištingos technikos pakanka, pavyzdžiui, chirurgo darbe, tačiau menininko - tikrai ne. Aišku, milijonai žmonių galvoja kitaip, nes žvaigždės nebūtų žvaigždėmis be milžiniškos gerbėjų armijos. Bet tai visai nereiškia, jog vien dėl to visiems be išimčių uždedama pareiga degti meile šioms arogantiškoms damoms. Ačiū Dievui, mes gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja pasirinkimo laisvė ir įsitikinimų įvairovė.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-gNUdOwHsBg0/YSvRio77lMI/AAAAAAAAUIs/dT03lFN1-pIpdi8lQwg2290m4JtuXBf7wCLcBGAsYHQ/w482-h287/IMG_6313-001.jpg" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Aistės</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šiandieninį įrašą įkvėpė žmogus, kurio asmenybė ir kūryba ne disonuoja, o harmoningai papildo viena kitą. Bent jau man taip atrodo. Salvadoro Sobralio koncerte užteko visko: gyvos muzikos, naujų dainų, spalvingo balso, šilto bendravimo, netgi juoko. Dainininkas, dar taip neseniai žiūrėjęs mirčiai į akis (ir, spėju, iki šiol pažeidžiamesnis už daugelį mūsų) visa savo esybe spinduliuoja meilę gyvenimui, šeimai, muzikai, klausytojams. Nešvaistydamas laiko "žvaigždžių ligoms" ir skandalams, jis savo kūriniais - kai kada mąsliais ir melancholiškais, kai kada kupinais džiaugsmo ir kone valiūkiškais - liudija seniai žinomą, bet taip dažnai pamirštamą tiesą: žemiška būtis trumpa ir baigtinė, išnaudokite jums skirtas dienas ne pataikaudami tuštybei, o patirdami ir įgyvendindami išties svarbius dalykus. Šis žmogus lipa ant scenos ne tam, kad būtų pagarbintas, o tam, kad pasidalintų patirtimi, nusiųstų žinutę, dovanotų pozityvią energiją. Kūriniai, parašyti iš tikros vidinės būtinybės, ne kaskart tampa hitais, bet visuomet randa savo klausytojus, nes pasižymi kažkokiu pirmapradžiu įtaigumu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Po ilgų karantino mėnesių man tai buvo pirmasis didelis koncertas, kurį aplankiau, ir grįžau iš jo pakylėta. Juo maloniau buvo, kad į šį renginį išsiruošėme drauge su Aiste, kuri buvo ne tik kompanionė, bet ir mano mokytoja; mat, baigusi vokalo studijas, ji susiejo savo karjerą su muzika, tad apie šią meno sritį žino nepalyginamai daugiau negu aš. Augustas, mano krikštasūnis, stovintis ant pilnametystės slenksčio, prisipažino, kad tai "ne visai jo muzika". Bet jūs juk žinote taisyklę, kuria stengiuosi vadovautis: mokslas ir menas - geriausi vaistai nuo proto tamsos. Aistė, beje, galvoja taip pat. Negi gerai išauklėtas vaikinas ginčysis su mama ir krikštamote?.. Be to, iš savo patirties žinau, kad tokiais atvejais didelis turtas būna ir sukurti bendri atsiminimai, kurių svarba dažniausiai atsisleidžia ne iškart, o bėgant laikui. Taip taip, niekas iš niekur neatsiranda, ir niekas niekur nedingsta :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-hWXgTAuIrPk/YSvO3WFVXLI/AAAAAAAAUIU/luhM-EOH6bcHE29W-ipoH_wbYQsC6ovTwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0513-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Bet grįžkime prie Salvadoro Sobralio. Atlikėjas ne iš tų, kurie daug plepėtų apie virtuvę, bet vienas jo posakis sulaukė didelio atgarsio. 2017 m. pavasarį, sakydamas <i>Eurovizijos </i>laimėtojo kalbą, dainininkas palygino šiuolaikinę pop muziką su greitu maistu, leisdamas suprasti, jog ji jam nepriimtina, nes neturi savyje jokio gilesnio turinio (o kai kada ir išvis jokio turinio). Tiesmukai išrėžta Salvadoro Sobralio pozicija sukėlė šiokį tokį šurmulį, o kai kam netgi pasipiktinimą. Bet, kaip sakoma, nugalėtojai neteisiami.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Savo papratimu pasidomėjusi Salvadoro Sobralio šaknimis, pradėjau nutuokti, iš kur galėjo rastis plačiai nuskambėjęs palyginimas. Pasirodo, dainininko šeimoje gastronomijos menas vertinamas ne ką mažiau negu muzika. Jo mama Luisa Villar vadovauja nuosavam restoranui Lisabonoje, veda kulinarijos kursus ir yra TV laidos <i>Mesaluisa </i>veidas. Beje, <i>Mesaluisa </i>nepretenduoja į aukštąją virtuvę, o stengiasi atgaivinti tradicinius portugališkus "senelių receptus". Luisa Villar yra surinkusi didelę senų (dar ne antikvarinių, bet jau vintažinių) kulinarinių knygų kolekciją ir laidų metu ten aptiktus receptus prikelia naujam gyvenimui, pritaikydama juos nūdienos poreikiams. Žiūrovams laidos patinka, nes dainininko mama moka bendrauti su auditorija betarpiškai, kaip su savo namiškiais, be to, siūlo pasigaminti neįmantrius, užtai gardžius ir daug kam nostalgiją keliančius patiekalus. Salvadoro Sobralio sesuo taip pat mėgsta sukiotis virtuvėje ir skelbia savo receptus tinklaraštyje. Tiesa, jos patiekalai naujoviškesni, nes moteris nevalgo mėsos ir domisi sveikuoliška gyvensena. Visgi iš to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, jog visa Salvadoro Sobralio šeima kuo puikiausiai žino, kas yra geras maistas, ir moka jį vertinti. Na ir puiku; nėra jokių įrodymų, kad kūno ir dvasos penas - nesuderinami dalykai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Q1FN6tv5bhA/YSvVP-vnLPI/AAAAAAAAUJM/vgEAAcAUhugBkRHuqY0-RFUgNYA_eZN7ACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0595-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Salvadoro Sobralio mamos receptų ir jos vedamos TV laidos ištraukų galima nesunkiai rasti internete. Iš pradžių buvau pasišovusi išvirti kokią nors sriubą pagal ponios Luisos receptą - mat, anot šeimos narių, jos sriubos gardžios kaip reta. Bet paskui mano akį patraukė rudeniškas obuolių skanėstas, kuris atrodė labai patraukliai. Ilgai neatidėliodama nusprendžiau patikrinti, ar nuojauta manęs neapgavo. Ir žinote ką? Tikrai neapgavo! Desertas, atkeliavęs iš daug gyvenimo mačiusios portugališkos knygos ir ponios Luisos virtuvės, patiko visiems, kurie jį ragavo, Na, o mano draugė Rūta rytojaus dieną netgi paruošė jį savo svečiams, ir taipogi sulaukė pasisekimo. Pridėsiu, jog ingredientų šis receptas reikalauja nedaug, darbo - dar mažiau, ir leisiu sau manyti, kad įtikinau jus išsikepti obuolių taip, kaip siūlo Salvadoro Sobralio mama. Tegyvuoja gera muzika ir gera virtuvė - net jeigu jas kas nors vadintų senamadiškomis :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://1.bp.blogspot.com/-t7BaXPijnG0/YS0JRL2nGII/AAAAAAAAUJk/NAeUDkRARwY24sEZ6Gs8zXJaRVLMzZ9jwCLcBGAsYHQ/s640/DSC_0552-001.JPG"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-t7BaXPijnG0/YS0JRL2nGII/AAAAAAAAUJk/NAeUDkRARwY24sEZ6Gs8zXJaRVLMzZ9jwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0552-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Maçãs Folhadas</i> - obuoliai sluoksniuotoje tešloje</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (4 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">4 obuoliai *</div><div style="text-align: justify;">4 sluoksniuotos tešlos lapeliai**</div><div style="text-align: justify;">1 kiaušinis</div><div style="text-align: justify;">4 v. š. aviečių arba kitokios uogienės</div><div style="text-align: justify;">Cukraus pudros (obuoliams apsijoti)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Nulupkite obuolių žieveles ir specialiu įrankiu arba peiliu išpjaukite sėklalizdžius.</li><li>Jeigu reikia, atšildykite sluoksniuotą tešlą. Kiekvieną tešlos lapelį iškočiokite. Į jų vidurį dėkite po obuolį. Tešlos kraštus sukelkite į viršų ir suformuokite "ryšulėlius", palikdami centre nedideles angas garams išeiti. Kad "ryšulėliai" išlaikytų formą, tešlą keliose vietose persmeikite mediniais dantų krapštukais, pritvirtindami prie obuolių šonų.</li><li>Į skardelę įtieskite kepimo popierių, sudėkite paruoštus obuolius. "Ryšulėlių" viršų bei šonus patepkite išplaktu kiaušiniu. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 25 min. arba tol, kol tešla taps rusvos spalvos ir atrodys iškepusi.</li><li>Išėmę keptus obuolius, juos šiek tiek pravėsinkite, ištraukite dantų krapštukus. Perkėlę į serviravimo lėkšteles, į kiekvieno obuolio centrą dėkite po šaukštą uogienės, tada kepinėlius apsijokite cukraus pudra. Tiekite šiltus.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Originaliame recepte rekomenduojama naudoti renetus, tačiau šiam desertui tiks ir bet kokie kitokie jūsų turimi ir mėgstami obuoliai. Mano nuomone, būtų gerai, kad jie turėtų šiek tiek rūgštelės, o jeigu rinksitės saldžius, vietoje aviečių galima naudoti kokią nors rūgštesnę uogienę (pavyzdžiui, bruknių).</div><div style="text-align: justify;">** Aš naudojau bemielę sluosniuotą tešlą, suskirstytą į 6 lapelius. Jeigu obuoliai dideli, kiekvienam reikės paskirti po vieną lapelį tešlos, jeigu nedideli, galima tešlos lapelį padalinti perpus - iškočioto kvadratėlio turėtų visiškai pakakti obuoliui įvynioti. Tešlos kiekis priklauso ne tik nuo obuolių dydžio, o ir nuo jūsų skonio - pamėginkite vieną obuolį susukti į didesnį tešlos lakštą, kitą - į mažesnį ir iškepę palyginkite, kuris variantas jums patinka labiau.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://1.bp.blogspot.com/-QA_HhaGQm60/YS0jdv5t9xI/AAAAAAAAUJs/myEBYqckETw6jtbdAHKg0Cri10WZWvznwCLcBGAsYHQ/s640/DSC_0617-001.JPG"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-QA_HhaGQm60/YS0jdv5t9xI/AAAAAAAAUJs/myEBYqckETw6jtbdAHKg0Cri10WZWvznwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0617-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis <a href="https://sicmulher.pt/programas/mesaluisa/receitas/2021-01-13-Mesaluisa-Aprenda-a-preparar-Macas-Folhadas" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-43338906218460330882021-08-24T12:46:00.003+03:002021-08-31T00:49:31.965+03:00Slyvų ir graikinių riešutų trupiniuotis<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tiesą sakant, visai neketinau skelbti šio recepto. Bent jau dabar, kai mano tinklaraštyje rinkiuojasi kažin kelintas iš eilės patiekalas, kilęs iš Didžiosios Britanijos. Bet praėjusią savaitę slyvų trupiniuočiu pavaišinau Aistę, ir nė pati nepajutau, kaip prisižadėjau tvarkingai išdėstyti jo gaminimo instrukcijas. Iš pradžių, aišku, mėginau išsisukti ir įtikinti draugę, kad trupiniuočio recepto kaip ir nėra - svarbu žinoti tik jo gaminimo principus. Bet Aistė laikėsi savo - receptas turi būti receptas, o ne kažkoks poetinis esė. Tad tebūnie. Kaip sakoma, žodis - ne žvirblis :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-S-Ny83Rh6vQ/YSOa5OQ-YyI/AAAAAAAAUHg/EFvV4ruLi3Ms4I0g-SD16KDRiJCJuox_QCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0601-001T.JPG" /></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Pasiteisindama galiu pasakyti, jog, kepant trupiniuotį, iš tikrųjų svarbiausia žinoti ne tikslius produkų kiekius, mililitrus ar gramus, o bendras šio patiekalo gaminimo taisykles. Taigi, į karščiui atsaparų, gilų indą pirmiausia dedami bet kokie mėgstami vaisiai arba uogos. Be abejo, galima maišyti ir kelis mėgstamus ingredientus: obuolius ir kriaušes, nektarinus ir šilauoges, braškes ir rabarbarus ir t.t. Akivaizdu, jog trupiniuočių rūšių gali būti nesuskaičiuojama daygybė; antai aš kažkada esu siūliusi jums pasigaminti <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2018/07/medlievos-uogu-trupiniuotis.html" target="_blank">medlievos uogų trupiniuotį</a>, mums gal kiek neįprastą, užtai mėgstamą anapus Atlanto. Priklausomai nuo to, kokius produktus pasirinsite, ant jų prireiks užberti daugiau ar mažiau cukraus ir, jeigu norite, prieskonių (juk, pavyzdžiui, su obuoliais puikiai dera cinamonas, ar ne?). Vos tik paruošite ir pasaldinsite vaisius ir/ar uogas, pusė darbo bus padaryta. Beliks paruošti trupinius. Jiems prireiks miltų, šalto sviesto ir cukraus; klasikinės šių ingredientų proporcijos 2:1:1. Jeigu į trupinius įmaišoma kitokių ingredientų (pavyzdžiui, dalis miltų pakeičiama maltais riešutais), laikoma, kad tai jau ne visai klasikinis trupiniuotis, o trupiniuotis su autorinės kūrybos elementais :) Gana dažnai miltai maišomi su avižiniais dribsniais, tačiau kai kurių kulinarijos istorikų nuomone, tokiu atveju gauname jau nebe trupiniuotį (angl. <i>crumble</i>), o kitą, jam giminingą desertą, kurio pavadinimas pažodžiui reikštų maždaug <i>traškutis </i>(angl. <i>crisp</i>). Na, bet šįkart neturiu ūpo leistis į kulinarinės terminologijos džiungles, juo labiau, kad patys britai (bei kitos angliškai kalbančios šalys) iki šiol nenubrėžė griežtų ribų tarp <i>crumble </i>ir <i>crisp</i>. Kaip ten bebūtų, užtenka pagamintus trupinius paskleisti ant vaisių ir viską užkepti - ir desertas jau pagamintas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Turbūt sutiksite, kad trupiniuočių žavesys pirmiausia slypi jų paprastume. Ne veltui Didžiojoje Britanijoje jie būdavo kepami net Antrojo pasaulinio karo metais, kai žmonėms trūko elementariausių produktų, jau nekalbant apie visokius skanumynus. Laimei, dabar mes, vakariečiai, apie badmečius žinome tik iš knygų, o senamadiškus trupiniuočius labiausiai vertiname dėl to, kad jie greitai pagaminami. Ir, žinoma, dėl to, kad yra gardūs :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/--7JY7bnBnBg/YSOJ0Gzf3GI/AAAAAAAAUG4/TQi4IE8tnlw8bVQNK8nbcTAjPBOqOeflQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0521T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šiandieninį trupiniuočio receptą aptikau vienoje iš savo knygų, ir man patiko pasiūlymas sumaišyti slyvas bei graikinius riešutus. Pastarieji suteikia trupiniuočiui ne tiek papildomo skonio, kiek tekstūros. Receptas nenurodo, kokias konkrečiai slyvas naudoti. Ir nieko čia stebėtino - slyvos Didžiojoje Britanijoje auginamos daugelį amžių, greičiausiai jau nuo romėnų laikų, tad vien senųjų jų veislių priskaičiuojama apie 300! Aišku, kad kiekviena šeimininkė tradiciniams patiekalams naudojo tas slyvas, kurios buvo po ranka. Vadinasi, šiuo klausimu ir mes neturėtume sukti sau galvos. Aš, viešėdama pas tėvus, pasirinkau sode kelių rūšių slyvų, tokių, kurios man pasiodė jau tinkamai sunokusios :) Čia tik noriu priminti, kad, priklausomai nuo slyvų rūšies, trupiniuotis gali būti skirtingo rūgštumo/ saldumo bei sultingumo. Nebijokite, jei slyvų sulčių išsiskirs daug - trupiniuotis ir neturi būti pernelyg sausas. Na, o jeigu slyvos pasitaikys labai mėsingos ir sulčių atrodys mažokai, irgi ne bėda - juk trupiniuočiai valgomi su ledais, plakta grietinėle, vaniliniu ar kitokiu saldžiu padažu, ir šie priedai reikalus kaipmat pataisys.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na štai, atrodo, kad apie slyvų trupiniuotį - ir trupiniuočius apskritai - užrašiau viską, ką reikėjo užrašyti. Aiste, tikiuosi, kad ir tave, ir kitus mano skaitytojus lydės sėkmė išbandant šį receptą!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-O8NbHwVJeBo/YSOUvzUBEaI/AAAAAAAAUHI/Umoma8TdNwAsEPEjinFV-Ik9KolWiF41ACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0630-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Plum and walnut crumble</i> - slyvų ir graikinių riešutų trupiniuotis</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (4-6 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">1 kg slyvų</div><div style="text-align: justify;">75 g graikinių riešutų*</div><div style="text-align: justify;">175 g rudojo cukraus</div><div style="text-align: justify;">75 g sviesto (arba margarino)</div><div style="text-align: justify;">175 g kvietinių miltų**</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Slyvas nuplaukite, nusausinkite, išimkite kauliukus. Sumaišykite su pakepintais graikiniais riešutais*** ir maždaug puse kiekio (apie 80-90 g) cukraus. Paruoštus vaisius sudėkite į karščiui atsparų, sviestu išteptą indą (rekomenduočiau keraminį ar metalinį, nes stilinis prasčiau įkaista).</li><li>Paruoškite trupinius. Į didelį dubenį suberkite likusią cukraus pusę, miltus ir mažais gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą. Trinkite tarp pirštų, kol miltai virs drėgnais trupinukais, o sviesto gabaliukų neliks.</li><li>Gautus trupinius tolygiai paskleiskite ant paruoštų vaisių, labai lengvai paspauskite.</li><li>Paruoštą trupiniuotį dėkte į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 45 min. arba kol trupiniai taps rusvai auksinės spalvos, o vaisiai iškeps. Dalis išsiskyrusių slyvų sulčių greičiausiai pakils ir pasklis ant trupinių - taip dažniau nutinka negu nenutinka, tad susitaikykite su mintimi, jog trupiniuotis - "netvarkingas" desertas :)</li><li>Slyvų trupiniuotį patiekite šiltą. Tradiciškai jis derinamas su vaniliniais ledais, plakta grietinėle, vaniliniu arba kitokiu desertiniu padažu.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Anot britų, su slyvomis gerai dera ne tiktai graikiniai riešutai, o ir migdolai. Mano manymu, vietoje graikinių riešutų labai tiktų naudoti traškias migdolų riekeles.</div><div style="text-align: justify;">** Pastaboje prie originalaus recepto yra pasiūlymas pusę miltų pakeisti avižiniais dribsniais. Tokiu atveju rekomenduojama trupinius pagardinti cinamonu (maždaug 1 a. š.) Aš slyvų trupiniuočio su avižiniais dribsniais ir cinamonu kepusi nesu, tad plačiau pakomentuoti pastarojo varianto negaliu.</div><div style="text-align: justify;">*** Originaliame recepte graikinius riešuts siūloma 8-10 min. kepti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, o tuomet sumaišyti su slyvomis ir cukrumi. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog riešutus lygiai taip pat sėkmingai galima pakepinti sausoje keptuvėje - svarbu tik reguliariai pamaišyti ir nesudeginti. Jeigu turite laiko, pakepintus riešutus šiek tiek pravėsinkite ir patrinkite tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji odelių dalis. Riešutų skonis dėl to nepasikeis, tačiau vėliau, sumaišyti su slyvomis, jie nepatamsės (graikinių riešutų odelė turi juodo pigmento), o tai reiškia, kad visas trupiniuotis bus gražesnės, ryškesnės spalvos.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-3PcQyZtihFw/YSOMwPnZA1I/AAAAAAAAUHA/ceY59SmM3WE5IWYD_Kq0nwuxfOSoHHRBQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0591T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: justify;">Kepdami vaisiai sukris, išsiskirs jų sultys, o pats trupiniuotis tarytum "nusės" - nesijaudinkite, taip ir turi būti. Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis:</div><div style="text-align: justify;">Hilaire Walden, <i>Traditional British Cooking</i>, London: Select Editions, 2001, p. 190.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-21481038243690637662021-08-17T16:43:00.001+03:002021-08-20T15:56:51.244+03:00Klasikiniai skonai<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Mano žinios apie Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą daugmaž apsiriboja periodinės spaudos antraštėmis, kurių šiais laikais tiesiog neįmanoma išvengti. Šiaip jau monarchija man įdomi kaip institucija bei aristokratijos transformacijų erdvė, tačiau apie tai rašoma šykščiai, o geri analitiniai straipsniai šiais klausimais - išvis retenybė. Tuo tarpu visokios paskalos bei išsamios ataskaitos, kuo kas vilkėjo ar avėjo, tokios nuobodžios, jog į jas jau seniausiai nebekreipiu jokio dėmesio. Taip jau yra - didesnį smalsumą man visuomet kėlė žmonių mintys, o ne jų garderobai. Paprastai aš net neatsimenu, ką dėvėjo mano pašnekovas, su kuriuo buvau susitikusi prieš dvi valandas, ką jau ten kalbėti apie grafienių ir hercogienių aprėdus, dėl kurių man nei šilta, nei šalta. Žinoma, mada - viena iš taikomojo meno sričių, bet aukštuomenės kronikos per daug paviršutiniškos, kad iš jų būtų galima ką nors esmiško sužinoti apie drabužių dizainerių kūrybą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vis dėlto už skonų receptą esu dėkinga ne kam kitam, o britų karališkai šeimai, kuri juo pasidalino savo oficialiame internetiniame puslapyje. Mat skonai - tai tikrų tikriausias britų gastronoijos simbolis, ir su tuo nesiginčija nė pati karalienė. Knygose bei virtualioje erdvėje galima rasti tūkstančius skonų receptų, bet, mano nuomone, karališka virtuvė garantuoja kokybę ir tradiciškumą (vieša paslaptis, jog britų aristokratai, ypač vyresniosios kartos, - kaip reta konservatyvūs). Pasakysiu iš karto - šie skonai nuostabūs, tiesiog tirpstantys burnoje. Esu kepusi skonus ir pagal kitus receptus, vieni pasiteisino labiau, kiti mažiau, o šis iškart tapo mano favoritu. Nė neabejoju, kad taps ir jūsiškiu, jeigu tik prisiruošite jį išbandyti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-79MS-Xo8HLA/YQCFGmxJKjI/AAAAAAAAUFw/Pvu510LxVioY3hoD1EqS8MtezXS0SGjJwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0463-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Gali būti, kad niekada nesate turėję reikalų su skonais ir laukiate paaiškinimo, kas tai yra. Kad būtų taip paprasta! Išoriškai skonai primena nedideles bandeles, bet jų tekstūra ir skonis turi ne tiktai bandelių, o ir saldžių duonelių, keksiukų, sausainių, pyragaičių bruožų. Žodžiu, skonai yra skonai. Mūsų kalbininkai greičiausiai nepalaimins šio pavadinimo, bet aš nė neįsivaizduoju, kokiu terminu būtų įmanoma jį pakeisti. Tai specifiniai kepiniai ir jų, mano galva, tinkamai neapibūdina bendresnės reikšmės žodžiai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tiesa, čia būtina pasakyti, kad skonų vardu britai ir airiai linkę vadinti ir panašaus skonio, panašios sudėties, tačiau kitoniškai suformuotus kepinius. Pavyzdžiui, kai kada tešla iškočiojama į apvalų lakštą ir supjaustoma trikampėliais - tai irgi skonai. Kulinarijos istorikų nuomone, tokius trikampėlių pavidalo kepinius netgi rekėtų laikyti seniausia skonų forma. Nors, tiesą sakant, ką nors tikslaus paskyti šiuo klausimu sudėtinga, nes pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose skonų pavadinimas sutinkamas 1105 m. Užfiksuota, jog tąkart Tavistoko abatijos benediktinai skonais su braškių uogiene ir grietinėlės kremu vaišino Devono grafą Ordulfą ir visus apylinkių žmones, padėjusius atstatyti vikingų antpuolio metu apgriautą vienuolyną. Galima tik įsivaizduoti, kiek transformacijų patyrė skonai per tūkstantį metų! Šiais laikais pati žinomiausia ir populiariausia skonų rūšis - nedideli apvalūs kepinėliai, būtent tokie, kokius karališoji virtuvė kepa Jos Didenybei. Na, žinoma, ir rūmų svečiams - karališkoji šeima ypač didžiuojasi tradicinėmis, kiekvieną vasarą vykstančiomis sodo šventėmis, kurių metu skonai būtinų būtiniausiai patiekiami visų susirinkusiųjų džiaugsmui ir malonumui. Beje, šie skonai oficiliai vadinami<i> vaisiniais skonais</i> (angl. <i>fruit scones</i>). Kodėl? Na, kad ir todėl, jog karališka šeima purius blynus vadina <i>drop scones</i> (t.y. <i>skonais - sklindžiais</i>). Hm, kartais atrodo, jog terminologija - kone detektyvinių įgūdžių reikalaujanti kalbotyros šaka :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-oRANWbL6x44/YQB_KvpPZrI/AAAAAAAAUE8/3_cwa_XyIi0776icmG9qVVJyutti3C0XACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0453-002T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Skonai kildinami trumpai ir iškepami greitai t.y. juos kuo puikiaisiai galima užminkyti ir iškepti prieš pat popiečio arbatėlę (juo labiau, kad skonus rekomenduojama patiekti dar šiek tiek šiltus). Šie kepiniai nėra riebūs, tačiau minkšti ir purūs. Tiesa, dėl mažo sviesto kiekio, su jų tešla reikia elgtis atsargiai - pavyzdžiui, jos neperminkyti ir skirti pakankamai laiko "poilsiui" - kad spėtų "nurimti" kvietiniuose miltuose esantis gliutenas. Be to, skonai tradiciškai suvalgomi tą pačią dieną, nes ilgiau pastovėję sužiedi ir netenka pusės savo žavesio.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Iškeptų skonų šonai visuomet įtrūksta, tarsi punktyrine linija nužymėdami vietą, kur juos reikia padalinti perpus. Britai taip ir daro - prieš valgydami, skonus, prilaikydami šakute ar kokiu kitu stalo įrankiu, atsargiai perplėšia (bet nepjauna, kad nesusigadintų tekstūra). Mat skonai visuomet patiekiami su priedais - braškių (rečiau - kitokia mėgstama) uogiene ir grietinėlės kremu (ang.<i> clotted cream</i>). Pertepus skoną šiais pagardais, jis gali būti vėl suvožiamas; na, arba dar dažniau - nesuvožiamas, nes skono puseles valgyti tiesiog patogiau.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Dėl uogienės kaip ir viskas aišku - rinkitės tą, kuri jums skaniasia. Mano nuomone, čia labai tiktų <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2021/07/braskiu-ir-raudonuju-serbentu-uogiene.html" target="_blank">braškių ir raudonųjų serbentų uogienė</a> - ir dėl savo gražios spalvos, ir dėl lengvos, serbentų teikiamos rūgštelės, ir dėl to, kad ji šiek tiek tirštesnė už kitas braškių uogienes, bent jau namines, virtas be pridėtinio pektino. Tą vėlyvo pavasario dieną, kai dariau nuotraukas, man norėjosi gaivesnio deserto, todėl skonus patiekiau su šviežiomis ir šaldytomis braškėmis, paskutiniosiomis iš praeito sezono. Bet, atvirai pasakius, šaldytos braškės nebuvo labai vykęs pasirinkimas. Ir ne todėl, kad jų skonis nuviltų, o todėl, kad toks pagardas gana skystas ir greitai ima tekėti per skonų kraštus. Kitaip tariant, britai prie skonų pateikia tirštą braškių uogienę ne šiaip sau, o todėl, kad per šimtmečius yra suradę geriausią būdą serviruoti savo tradicinius patiekalus. Antra vertus, jeigu jums norisi eksperimentuoti, taip ir darykite; antai, tame pačiame internetiniame karališkosios šeimos puslapyje puikuojasi skonų nuotraukos ne tiktai su uogiene, o ir su šviežiomis uogomis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-QlQx2k1cKl0/YQB6Qe6t6sI/AAAAAAAAUEM/Ddvl-aEombw_h_HhyBHkPNkQ79E4dQnJQCLcBGAsYHQ/w267-h400/DSC_0396-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Atskirai reikėtų pakalbėti apie grietinėlės kremą, pieno produktą, kurį lietuviai dar tik pradeda atrasti, o britai naudoja nuo senų senovės. Grietinėlės kremas - tai ne kas kita kaip grietinėlė, iš kurios išgarintas kaip galima didesnis vandens procentas. Seniau žmonės, ypač ūkininkai, tuo užsiimdavo patys. Pienas būdavo supilamas į didelį platų indą ir laikomas šiltoje krosnyje, kol paviršiuje susidarydavo tirštas, tvirtas grietinėlės sluoksnis. Jį nugriebus, pienas būdavo garinamas toliau, o sutirštėjusi grietinėlė kartas nuo karto nugriebiama. Ją surinkus bei išsukus ir gaunamas grietinėlės kremas - gelsvai baltas, ryškaus saldžios grietinėlės skonio, bet savo konsistencija sviestą primenantis produktas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Grietinėlės kremą pagaminti nesudėtinga, tačiau šis darbas reikalauja nemažai laiko, o svarbiausiai - tikro, šviežio, riebaus pieno. Nuriebintą pieną iš parduotuvės garink negarinęs - grietinėlės jo paviršiuje nusistos katino ašaros. Dėl to, kad šiais laikais žmonėms nelengva įsigyti tinkamos žaliavos, o ir dėl laiko sąnaudų, britai linkę pasikliauti komerciniais produktais ir grietinėlės kremą pirkti parduotuvėse. Ne taip seniai šio produkto atsirado ir Lietuvos prekybos centruose - ir klasikinio, ir su priedais. Jeigu niekada neatkreipėte dėmesio į grietinėlės kremą, pasidairykit Didžiosios Britanijos vėliava papuošto stiklainiuko pieno produktų skyriuose. Beje, grietinėlės kremas negenda gana ilgai, ir, atidarę stiklainį, jį naudoti galėsite bent jau savaitę.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-z333NI163D4/YQCCduIwmCI/AAAAAAAAUFc/gA1YAUfTcHgn5jeJx0su9UtDNVbOGqWTgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0407T-003.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Atrodytų, skonų niekaip nepavadinsi komplikuotu kepiniu, tačiau britai vis dėlto įsigudrina ginčytis dėl to, kaip "teisingiausiai" patiekti ir valgyti šiuos skanėstus. Mat egzistuoja Devonšyro metodas (kuomet ant abiejų perplėšto skono puselių iš pradžių užtepama grietinėlės kremo, o tada uždedama braškių uogienės) ir Kornvalio metodas (kuomet ant perplėšto skono puselių iš pradžių paskleidžiama braškių uogienė, o ant jos uždedamas šaukštelis grietinėlės kremo). Šis "esminis" klausimas kartais aptariamas netgi visai rimtai, bet dažniausiai - pokštaujant, su britams būdinga (savi)ironija. Na, o kasdieniniame gyvenime skonai Didžiojoje Britanijoje valgomi ir vienaip, ir kitaip, o kaip jie bus sukomponuoti, labiausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus norų ir konkrečios šeimos tradicijų. Čia tik reikėtų pridurti, jog visi britai arbatėlę su skonais, uogiene ir grietinėle vadina <i>cream tea</i> (liet. pažodžiui - <i>kremine arbata</i>). Beje, sprendžiant iš internete pasklidusių nuotraukų, karališkoje šeimoje <i>cream tea</i> patiekiama Devonšyro stiliumi.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ir paskutinioji pastaba. Skonų patiekimą aš nufotografavau ne visiškai teisingai, nes ruošiant tikrą britišką arbatėlę į kelių aukštų padėklą paprastai sudedami ne vien skonai, o ir klasikiniai britiški sumuštinukai bei dar kelių rūšių saldumynai - kokie nors pyragaičiai, riekelėmis supjaustytas džiovintų vaisių pyragas, sausainiai, šokoladiniai triufeliai ar pan. Tačiau tai - jau antraeilis dalykas. Išmokę kepti skonus, galėsite juos patiekti kaip tik geidžia širdis - ir pačius vienus, ir taip, kaip dera, ruošiant klasikinę <i>cream tea</i>, nesvarbu, Devonšyro ar Kornvalio metodu :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-rQmRLY-a_E8/YQB-lr2VsqI/AAAAAAAAUEw/aqy7h64ICn43px3QpoHxIku2zxXAYDYwQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0399-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Fruit scones - </i>klasikiniai skonai</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis apie 3 dideles skardas skonų)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">500 g miltų</div><div style="text-align: justify;">1 pakelis (30 g) kepimo miltelių*</div><div style="text-align: justify;">100 g sviesto</div><div style="text-align: justify;">90 g cukraus</div><div style="text-align: justify;">2 kiaušiniai (+1 kiaušinis skonų viršui aptepti)</div><div style="text-align: justify;">140 ml pasukų</div><div style="text-align: justify;">100 g smulkių besėklių razinų**</div><div style="text-align: justify;">Braškių uogienės ir grietinėlės kremo (angl. <i>clotted cream</i>) (patiekiant)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Razinas nuplaukite, 30 min. pamirkykite šiltame vandenyje, o tada nusausinkite.</li><li>Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir cukrumi. Sviestą supjaustykite gabaliukais, sudėkite į miltus ir trinkite tarp pirštų, kol gausite drėgnus trupinius. 2 kiaušinius lengvai paplakite, sumaišykite su pasukomis ir supikite į dubenį su miltais. Truputį pamaišykite, kad miltai sudrėktų. Įmaišykite paruoštas razinas.</li><li>Stalą pabarstykite miltais, ant jų išverskite tešlą, ją irgi pabarstykite miltais ir surinkite į minkštą rutulį. Stenkitės minkyti kuo mažiau, tik tiek, kiek būtina. Uždengę palikite pastovėti 30 min.</li><li>Tešlą lengvai pakočiokite, kad jos storis būtų apie 2,5 cm. Išspauskite maždaug 5 cm skersmens pyragaičius. Juos sudėkite į skardą, viršų patepkite išplaktu kiaušiniu ir palikite pastovėti kambario temperatūroje dar 20 min. Per tą laiką orkaitę įkaitinkite iki 180°C.</li><li>Skonus kepkite orkaitės viduryje 10-15 min., arba kol jie pakils ir taps auksinės spalvos.</li><li>Tešlos likučius lengvai suspauskite iš šonų, kad vėl gautumėte tešlos lakštą. Stenkitės tešlos neminkyti. Leiskite pastovėti, kol bręsta ir kepa pirmoji skonų partija, tuomet paruoškite antrą skardą skonų ir t.t.</li><li>Skonus patiekite dar šiek tiek šiltus. Valgant jie perplėšiami per pusę, o ant gautų riekelių užtepama grietinėlės kremo ir uždedama braškių uogienės (arba avirkščiai :). Tradiciškai, patiekiant skonus, geriama ir juodoji angliška arbata.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Turbūt originaliame recepte į gramus ir mililitrus verčiami specifiniai britų matai, todėl užrašyti ingredientų kiekiai mūsų akiai gana neįprasti (28 g kepimo miltelių, 94 g sviesto, 86 g cukraus). Aš, minkydama skonų tešlą, šiuos kiekius suapvalinu iki man patogių skaičių ir nemanau, jog nuo to kepiniai nors truputį suprastėja.</div><div style="text-align: justify;">** Razinos - tradicinis, tačiau nebūtinas skonų ingredientas. Jeigu jūs nemėgstate džiovintų vaisių kepiniuose, galite jų atsisakyti, arba 50 g razinų įminkyti į pusę tešlos, o kitą pusę palikti be priedų. Originaliame recepte siūloma naudoti sultanas, t.y. šviesias, geltonos spalvos besėkles razinas. Vis dėlto kitų rūšių razinos (pavyzdžiui, smulkios tamsios Korinto razinos) irgi puikiai tiks skonams pagardinti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-5JkcFh_ti68/YQCHY0848lI/AAAAAAAAUF8/5G0QdPDEp3s2R47dvkDDFEA149v6lF37ACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0469-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis <a href="https://www.royal.uk/royal-recipe-fruit-scones" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-41671017934154939992021-07-26T13:41:00.001+03:002021-07-26T13:43:37.148+03:00Braškių ir raudonųjų serbentų uogienė<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Yra tokių kulinarinių knygų, kurias paėmusi į rankas niekada neapsiriboju vienu receptu, nes kad ir kiek kartų vartyčiau, visuomet atrandu bent kelis, kuriuos knieti išbandyti tuojau pat. Vienas iš tokių lobių mano lentynoje - Lauros Mason <i>The National Trust Farmhouse Cookbook</i> (2009), skirta britų regioninei virtuvei. Ten radau ir braškių bei raudonųjų serbentų uogienės receptą. Pirmą kartą uogienės išsiviriau pernai. Labai patiko, bet aprašyti patingėjau. Na, galvoju, juk ateis kita vasara! Šiais metais netgi nuotraukų padariau, bet kol prisiruošiau po visų kelionių prisėsti prie tinklaraščio - lyg ir vėl per vėlu. Vienok, pagalvojusi ir šiaip, ir taip, nusprendžiau ilgiau neatidėlioti ir receptą paskelbti dabar. Nes, kaip rodo mano puslapio istorija, kai kurių rūšių uogienės žmonėms aktualios metų metais. Pavyzdžiui, tokie įrašai kaip <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2018/06/zaliu-agrastu-uogiene.html" target="_blank">žalių agrastų uogienė</a> ir <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2019/07/prinokusiu-agrastu-drebuciai-uogiene.html" target="_blank">prinokusių agrastų drebučiai</a> vis dar sulaukia daugybės peržiūrų, nepaisant to, kad receptai paskelbti prieš kelis sezonus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-2Qej5oVy2zU/YPx8ztgEAvI/AAAAAAAAUDI/2hRKCZAC-Cwt2BY9SyT9I9c5oTJ2Y7YBgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0171-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taigi, braškių ir raudonųjų serbentų duetas. Palyginti su įprasta braškių uogiene, ši verdama kiek ilgiau, nes reikia bent kelias valandas palaukti, kol išsiskirs ir išlašės raudonųjų serbentų sultys. Būtent jos maišomos su braškėmis, o serbentų kauliukai ir žievelės išmetami - taip išsaugoma švelni uogienės tekstūra.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vis dėlto uogienės virimui paskirti kiek daugiau laiko verta, nes ji turi net kelis neginčijamus privalumus. Pirmiausia, serbentuose daug natūralaus pektino, kurio visiškai nėra braškėse. Taigi, kaip ir galima tikėtis, braškių uogienė su serbentų sultimis būna kiek tirštesnė. Antra, raudonieji serbentai suteikia jai lengvos rūgšelės, kurios daugelis taip pasigenda "grynoje" braškių uogienėje. Trečia, serbentų sultys, pakaitintos su cukrumi, virsta skaisčiai raudonu sirupu ir tuo pačiu padeda išlaikyti ryškesnę braškių spalvą. Vis dėlto serbentų skonis šioje uogienėje tikrai nedominuoja - toks įspūdis, jog jie tampa tik savotišku braškių skonio stiprikliu. Žodžiu, vieni pliusai :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-MXKzkSqyKDk/YPx_ot0qytI/AAAAAAAAUDg/gP8nmPk_wPMNtURLG9n2jXMIHIOSjsfywCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0191-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Man patinka prie uogienės recepto pasiūlyti ir kokią nors idėją, kaip ir kur ją būtų galima panaudoti. Šįsyk padariau nuotrauką su blynais, kurių sūnus išsiprašė pietums. Bet iš tikrųjų braškių ir raudonųjų serbentų uogienę labiausiai tiktų valgyti su skonais - klasikiniais kepinėliais, be kurių Didžiojoje Britanijoje sunkiai įsivaizduojama tradicinė popiečio arbatėlė. Bet apie juos - jau kitame įraše, gerai?</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-B4RI2ormLlY/YPx41R4AuWI/AAAAAAAAUCw/LHKTRuaLCho57ez3pM9xs8K2GDzQB0QkgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0181-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Strawberry and redcurrant jam</i> - braškių ir raudonųjų serbentų uogienė</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis apie 1 l uogienės)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">500 g raudonųjų serbentų</div><div style="text-align: justify;">500 g braškių</div><div style="text-align: justify;">500 g cukraus</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Raudonuosius serbentus nuplaukite, suberkite į prikaistuvį ir dėkite ant nedidelės ugnies. Retkarčiais pamaišydami kaitinkite, kol serbentų uogos sutrūkinės ir išsileis sultys. Nukaiskite. Supilkite į tankų rėtį, uždėtą virš didelio dubens, ir palikite per naktį (ar bent kelioms valandoms), kol visos serbentų sultys ištekės. Uogos gali būti skirtingo sultingumo, bet turėtų ištekėti bent apie 200 ml serbentų sulčių.</li><li>Braškes nuplaukite, nuskabykite žalius taurėlapius. Jeigu uogos didelės, perpjaukite perpus arba padalinkite į keturias dalis.</li><li>Į platų prikaistuvį supilkite serbentų sultis ir cukrų. Leiskite užvirti. Kai cukrus ištirps, sudėkite braškes. Dar kartą užvirinkite ir virkite ant nedidelės ugnies apie 15-20 min., arba kol sirupas šiek tiek sutirštės.*</li><li>Nukaitę tuojau pat supilstykite į švarius stiklainius ir užsukite.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Jeigu braškės bus itin sultingos, gali būti, kad sirupo išeis labai daug. Tokiu atveju knygos autorė pataria uogienę virti ilgiau, kad ji kaip reikiant nugaruotų ir sutirštėtų. Tačiau galima elgtis ir kitaip: į stiklainį supilti braškes su tiek sirupo, kiek jums norisi, o likusį skystį panaudoti kitiems tikslams - pavyzdžiui, gaivai gaminti. Aš nemėgstu pervirtų ir labai saldžių uogienių, todėl esu linkusi dėti kiek mažiau cukraus (350-400 g), o jeigu uogienė man atrodo per skysta, tiesiog dalies sirupo į ją nepilu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/--m9Oa1rvdMw/YPx_-qSwP7I/AAAAAAAAUDs/j-o95DMLQ1QJ-IWrX6n8t9DLfNfZPYnFACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0237-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Laura Mason, <i>National Trust Farmhouse Cookbook</i>, London: Pavilion Books, 2009, p. 272-273.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-81679429352051359782021-07-16T17:04:00.000+03:002021-07-16T17:04:20.122+03:00Braškių sidras<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Neseniai atsiminiau vieną pokalbį su Džeke, kuris vyko lygiai prieš dvidešimtmetį. Ji tvirtino, jog retas amerikietis išgyventų be kondicionierius namuose ir automobilyje. Aš sakiau, jog mums, šiauriečiams, daug svarbiau, jog bute ar mašinoje būtų patikima šildymo sistema, o į kondicionierius Lietuvoje žiūrima kaip į antraeilės reikšmės dalyką. Cha! Tik dabar, kai kambaryje nuo pat ankstaus ryto termometro stulpelis rodo +30°C, pradedu iš tikrųjų suprasti, ką anuomet Džekė turėjo galvoje. Tvanku. Taip tvanku, jog beveik neįmanoma dirbti ir netgi aiškiai mąstyti. Nesinori nei gaminti maisto, nei jo valgyti. Nejučiomis geriausiu draugu tampa šalto vandens butelis. Kartais, įvairovės dėlei (ar kai nenoriu ruošti jokios vakarienės) suplaku kokį nors glotnutį ar kokteilį - vakar, pavyzdžiui, plakiau <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2019/11/pieniskas-mangu-kokteilis.html" target="_blank">pienišką mangų</a> su daug smulkinto ledo. O dar šią vasarą atradome puikiai gaivinantį braškių ir citrusinių vaisių sidrą. Iškart pasakysiu - nealkoholinį. Nors, jeigu jums norisi, šį gėrimą lengvai galite paversti ir alkoholiniu. Bet nežinau, ar tai tikrai gera mintis, kai tvyro toks karštis.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><span style="font-family: times;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-wc_h2UqxB5s/YO2MwImkAFI/AAAAAAAAUAI/nkXJJ7WUiyEsEy9wdHSIt0uZE83YSKi0ACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0162-001.JPG" /></span></a></div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: times; text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Braškių sidras - britų kūrinys. Anot statistikos, britai išgeria daugiau sidro negu bet kuri kita Europos šalis. Ką jau ten, britai išgeria daugiau sidro negu visa likusioji Europa kartu paėmus. Va čia tai meilė vietiniam produktui :) Ir, žinoma, tradicija. Archeologai aptiko įrodymų, jog gėrimą, panašų į sidrą, iš rojaus obuoliukų gamino jau senovės keltai. Vėlia į Albioną plūstelėję romėnai bei normanai atnešė naujas technologijas (pavyzdžiui, išmokė vietinius gyventojus spausti vaisių sultis) ir sidro gamyba gerokai patobulėjo. Tačiau tikrasis sidro aukso amžius siejamas su vadinamuoju Mažuoju ledynmečiu. XVI-XIX a., kaip reikiant atvėsus orams, Didžiojoje Britanjoje iššalo dauguma romėnų įveistų vienuogynų, tad, akivaizdu, ėmė trūkti vyno. Kadangi šalis nuolat kariavo su kaimynais (Ispanija, Prancūzija, Nyderlandais), importuoti vyną irgi pasirodė ne taip paprasta. Štai tada ir buvo prisiminti vaismedžiai, kurie nesunkiai ištvėrė klimato kaitą. Obuolinis ir kriaušinis sidras tapo britų stalo pažiba. Savo populiarumą jis buvo trumpam praradęs tik XX a. pradžioje, tačiau sidro gamintojai, pasitelkę įtaigią reklamą, greitai įrodė pirkėjams, jog tai anaiptol ne senamadiškas, o netgi labai madingas, šiuolaikiškas gėrimas. Ir britai tuo tiki iki pat šios dienos.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><span style="font-family: times;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-mu7kRccPI6o/YO2NrBHg-YI/AAAAAAAAUAQ/6rRw3Pvle7IxTuVlY7JZLJ8goUDFrfmtgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0100-001.JPG" /></span></a></div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: times; text-align: justify;">Braškės su cukrumi ir citrusinių vaisių sultimis po valandėlės šaldytuve. Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Tačiau nūnai sidro ir britų virtuvės žinovus neramina kita problema - rinkoje atsirado daugybė gėrimų, pavadintų sidru, tačiau per šviesmečius nutoplusių nuo autentiško sidro. Pastarajame neturėtų būti jokių dažiklių, skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų, vien natūraliai fermentuotos obuolių ir/ar kriaušių sultys, sudarančios 100-90% produkto. Deja, dabar sidru turi teisę vadintis gėrimai, kuriuose yra vos 35% vaisių sulčių; kas sudaro likusius 65%, priklausio tik nuo gamintojų vaizduotės ir geranoriškumo. Kitaip sakant, sidras sidrui nelygus. Jeigu norite pajusti tikrąjį natūralaus sidro skonį, skaitykite etiketes ir rinkitės tą, kurio sudėtyje yra vienas vienintelis ingredientas - šviežiai spaustos sultys. Atsiminkite, kuo ilgesnis sidro ingredientų sąrašas, tuo prastesnį produktą jums siūlo gamintojai, investuojantys ne į kokybę, o į gražaus dizaino tarą.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Jeigu namuose yra vaikų (arba jeigu jūsų santykis su stipriaisisis gėrimais panašus į maniškį, t.y. atsainus :), teks leistis į kompromisus ir rinktis nealkoholinį sidrą, kuris nėra visiškai "tikras". Nealkoholinių sidrų vėlgi būna visokių, nuo ekologiškų ir daugmaž natūralių, iki nieko gero nežadančių surogatų. Rinkitės tą produktą, kuris jums atrodys priimtiniausias. Parduotuvėje prie mūsų namų prekiaujama švedišku nealkoholiniu sidru, kurio pagrindą sudaro obuolių ir uogų sultys; gėrimo sudėtis gal ir ne ideali, bet pakenčiama, nes labai "piktų" priedų į jį nededama. Nusprendžiau, jog tiks, nes perspektyva tokiu oru maklinėti po parduotuves ir ieškoti tobulybės neatrodo viliojanti. Na, o jeigu jūs tikro sidro nerandate, o netikro pirkti nenorite, gaminkite braškių gaivą <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2013/06/agua-de-fresa-svieziu-braskiu-gaiva.html" target="_blank">agua de fresa</a>, ir tada paieškų problema iš viso atkris :)</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><span style="font-family: times;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-xwXv5GxfWvM/YO2L1LQbJ6I/AAAAAAAAUAA/R6X5ziXfFpgwMyBh1W1p7BBEJXTwb5l3ACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0107-001.JPG" /></span></a></div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: times; text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Pagaminti braškių sidrą visiškai nesudėtinga, bet jeigu norite gero rezultato, prireiks valandėlės kantrybės. Mat iš pradžių uogos pasmulkinamos, užberiamos trupučiu cukraus, sumaišomos su apelsinų (kai kada - dar ir laimų) sultimis ir valandėlei paliekamos šaltoje vietoje. Per tą laiką cukrus ištraukia didelį kiekį uogų sulčių, į kurias vėliau supilamas sidras ir ledukai. Atrodo, ar begali būti paprastesnis ir aiškesnis receptas? Tačiau noriu priminti, kad įvairias sidro rūšis šiame įraše aptariau ne šiaip sau - priklausomai nuo to, koks gėrimas taps jūsų gaminamos gaivos pagrindu, cukraus ar citrusinių vaisių sulčių gali prireikti daugiau arba mažiau. Jeigu rinksitės tikrą sausą sidrą, tuomet gaivą tikriausiai norėsis pasaldinti daugiau. Jeigu rinksitės saldų, bealkoholinį, limonadą primenantį sidrą, saldinti gaivą užteks minimaliai, greičiau jau norėsis įspausti daugiau apelsinų ar laimų sulčių. Be to, gaivos saldinimas ir/ar rūgštinimas gali kestis priklausomai nuo braškių ir apelsinų rūšies (jie gali būti saldesni arba rūgštesni), įdėtų ledukų kiekio, o svarbiausiai - jūsų skonio. Taigi, žemiau esantis receptas - tai daugiau recepto idėja, o ne tikslios instrukcijos, ir gamindami braškių sidrą, pirmiausiai turėsite pasikliauti savo nuojauta. Kūrybingumo ir stiprybės jums, išgyvenant šią tropinę vasarą :)</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><span style="font-family: times;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-zRNq8p1VTB8/YO2Ptbt-cGI/AAAAAAAAUAs/NXNKMWx5BK4hvkDRsJUt2RJM_I1SXOWewCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0127-003.JPG" /></span></a></div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: times; text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><b><i>Strawberry cider</i> - braškių sidras</b></span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><i>Ingredientai</i>: (išeis maždaug 1,5 l gėrimo)</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">500 g braškių</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">2 v.š. cukraus</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">1 apelsino sultys</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><i>Nebūtinai</i>: 1 laimas*</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">500 ml sidro (bet kokio mėgstamo, gali būti nealkoholinis, žr. pastabas virš recepto)**</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Ledukų</span></div><div style="text-align: justify;"><ol><li><span style="font-family: times;">Nuplautas braškes lengvai pagrūskite arba supjaustykite (mažesnes per pusę, didesnes į keturias dalis). Sudėję į ąsotį, apibarstykite cukrumi, apšlakstykite apelsino ir, jeigu norite, laimo sultimis. Pamaišykite. Maždaug valandai dėkite į šaldytuvą, kad išsiskirtų uogų sultys.</span></li><li><span style="font-family: times;">Į ąsotį su uogomis sudėkite ledukus ir supilkite sidrą. Išmaišykite. Gėrimas suputos - taip ir turi būti. Paragaukite, jeigu reikia, gėrimą papildomai pasaldinkite ar parūgštinkite.</span></li><li><span style="font-family: times;">Prieš nešdami į stalą, gėrimą galite papuošti apelsinų ir/ar laimų griežinėliais bei šviežiomis braškėmis.</span></li><li><span style="font-family: times;">Patiekdami pasiūlykite ne tiktai šiaudelių, o ir šaukštelių, nes sidru užpiltos uogos netikėtai skanios :)</span></li></ol></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">* Originaliame recepte, į kurį pateikiau nuorodą, ir kuris kildinamas iš Vesekso, laimas nefigūruoja. Tačiau internete pilna kitų recepto variantų, kuriuose laimas noriai naudojamas kaip ingredientas, padedantis sureguliuoti gėrimo rūgštumą. Kartais į braškėmis pagardintą sidrą dedama ir kitų priedų - pavyzdžiui, mėtos lapelių.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">** Aš paprastai pilu daugiau sidro - iki 1 litro, nes mūsų šeimos skoniui toks gėrimas atrodo gaivesnis. Jūs sidro kiekį reguliuokite, atsižvelgdami į situaciją - iš pradžių įpilkite 500 ml, o paskui, jeigu paragavę nuspręsite, kad reikia, daugiau.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><span style="font-family: times;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-1wnTX1-n3VM/YO2O3nyFFYI/AAAAAAAAUAg/RnaQB6JP4xc1nKnbP5nr7AQHPtI0LsbCgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0146-003.JPG" /></span></a></div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: times; text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Recepto šaltinis:</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;">Laura Mason, <i>National Trust Farmhouse Cookbook</i>, London: Pavilion Books, 2009, p. 298-299.</span></div>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-6990544942505405552021-07-13T11:33:00.002+03:002022-05-01T20:46:17.443+03:00Grietininis žemuogių desertas<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Anot legendos, mūsų laikų pradžioje, kuomet visoms tautoms buvo dalijamos žemės, pats paskutinis, gerokai pasivėlinęs, pas Dievą atėjo abchazas. Viešpats pasiteiravo, kodėl gi abchazas nepasirodė tada, kai jam buvo liepta? Žmogus pasiteisino, jog jo namus netikėtai užgriuvo svečiai, o svečių, kaip žinia, jokiais būdais negalima palikti vienų, be dėmesio ir rūpesčio! Atsileido Dievo širdis, ir paskyrė jis abchazui nedideį žemės lopinėlį su sąlyga, jog Abchazija visuomet bus pats svetingiausias ir vaišingiausias kraštas pasaulyje.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-rhjINA33ZwM/YOttoELUmFI/AAAAAAAAT_I/zoIM3WyHkwkfuUBXPSVd60esGgyPjxtOACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0234-002T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Puiki abchazų legenda, ar ne? Aš niekuomet nebuvau Abchazijoje, bet neabejoju, jog žmonės ten itin svetingi. Tačiau, susidūrus su abchazų folkloru, mane visuomet stebina dar vienas dalykas: didžiulis kontrastas tarp to, su kokia pagarba čia kalbama apie svečius, ir to, kaip atsainiai žiūrima į namiškius, ypač moteris. Kažkada, rašydama apie <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2020/02/virti-moliugai-abchaziskai.html" target="_blank">Virtus moliūgus abchaziškai</a>, pasakojau savo įspūdžius apie abchazų liaudies pasakas, į kurias pažvelgiau suaugusio žmogaus žvilgsniu. Sprendžiant iš šių tekstų, senovėje šeimyninis kalniečių gyvenimas buvo mažų mažiausiai nepavydėtinas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na, bet nuojauta man sako, jog dabar padėtis tuose kraštuose kur kas geresnė. Bent jau Užkaukazėje, nes Šiaurės Kaukaze (pavyzdžiui, Dagestane) iki šiol pakankamai įprasta sutuoktiniams vienas kitą pirmą kartą pamatyti tiktai vestuvių dieną. Sutartinės santuokos ne taip jau dažnai tampa laimingo gyvenimo laidu, o dar turint galvoje tarp kalniečių gają nuomonę, jog vyrams dirbti ūkio ir buities darbus - kone gėdingas dalykas, situacija ir visai susikomplikuoja. Mat senais laikais, kai nuolatos vykdavo karai, į vyrus šeimoje būdavo žiūrima kaip į mirtininkus: juk išjoję jie žus jei ne šiandien, tai rytoj, palydės galvas jei ne gindami savo kaimą, tai puldami kaimyninį. Atokvėpio valandėlėmis, kai džigitai užsukdavo į namus, motinos, seserys ir žmonos apie juos vaikščiodavo ant pirštų galų, nes bet kuris susitikimas galėjo būti paskutinis. Neretai taip ir nutikdavo - Kaukaze didžiulis procentas vyrų mirdavo labai jauni. Nūnai gyvenimas stabilizavosi, vietinės reikšmės plėšikavimai ir susirėmimai tapo nebeaktualūs, tačiau didelė dalis Šiaurės Kaukazo vyrų nė neketina atsisakyti privilegijuoto statuso. Dažnai dienų dienomis jie nenusistveria jokio darbo, užtai su pasimėgavimu engia ir uja žmonas, kurios net taikos metais esą vienos pačios privalo rūpintis ūkiu, namais, vaikais ir, žinoma, sutuoktiniu. Kitaip tariant, šis regionas susiduria su didžiulėmis socialinėmis problemomis ir niekaip nenori susitaikyti su mintimi, jog už lango - jau XXI amžius. Jeigu ką, apie tai yra sukurtas ne vienas dokumentinis filmas (pavyzdžiui, <a href="https://www.youtube.com/watch?v=gz1F1iNGYR8&ab_channel=BadPlanet%D0%94%D0%BE%D0%BA%D1%83%D0%BC%D0%B5%D0%BD%D1%82%D0%B0%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D1%8B%D0%B5%D1%84%D0%B8%D0%BB%D1%8C%D0%BC%D1%8B" target="_blank"><i>They also had dreams. Dagestan Woman tell about their lives / Они тоже мечтали. Истории дагестанских женщин</i></a> (2019)), tad aš čia dėstau anaiptol ne savo fantazijas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-LLQ0o1xvuJM/YOtnr4xNM0I/AAAAAAAAT-o/JkFlULzsZZAS1reZJ7_2UD8m0zizPKYjwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0205T-004.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kuomet Violetos Rudat-Avidzbos knygoje <i>100 секретов долголетия. Кухня Абхазии </i>(2006) pirmą kartą pamačiau šį žemuogių deserto receptą, pavadintą <i>Земляника и орехи в сметане</i> (liet. <i>Žemuogės ir riešutai grietinėje</i>), man labiausiai patiko įvadas į jį :) Autorė pasakoja, jog kartą, dar būdama jaunamarte, sumanė nustebinti savo vyrą: ankstų sekmadienio rytą, nusipirkusi turguje žemuogių, pagamino neįmantrų desertą. Uogų kvapas, anot jos, buvo toks svaigus, jog vyras, didelis mėgėjas pamiegoti, beregint išsirito iš lovos. "[Desertas vyrui] taip patiko, kad net praėjus 19 bendro gyvenimo metų, jis vis prisimena aną rytą, o aš šį "kulinarinį malonumą" jam kartkartėmis padovanoju ir Berlyne," - rašo Violeta Rudat-Avidzba. Man, savo ruožtu, recepto priešistorė suteikia optimizmo, kad šiais laikais yra daug Užkaukazės moterų, kurios laimingai gyvena ir vargo nemato :) Tiesa, pravartu atsiminti, jog knygos autorė, nors ir abchazų kilmės, su savo šeima įsikūrė ne gimtinėje, o Vakarų Europoje.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nežinau, ar šiandieninis receptas - autorinis kūrinys, padiktuotas Violetos Rudat-Avidzbos fantazijos, ar tai tradicinis būdas patiekti žemuoges Abchazijoje - na, panašiai kaip Lietuvoje nuo seno patiekiama<a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2015/06/zemuogiu-sriuba-su-grietinele.html" target="_blank"> žemuogių sriuba</a> su pienu ir/ar grietinėle. Kaip ten bebūtų, visi deserto ingredientai - uogos, graikiniai riešutai, medus, grietinė - būdingi abchazų virtuvei. Ir jų derinys iš tikrųjų gardus :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kelios pastabos apie uogas. Be abejo, miško žemuogės nepmainomos, nes būtent jų aromatas pats stipriausias ir maloniausias. Tačiau iš savo patirties sakau - sodo žemuogės šiam desertui irgi kuo puikiausiai tiks. Aš naudojau raudonas ir geltonas kažkokios senamadiškos veislės uogas, sultingas ir saldžias, - ačiū pusseserei Vilmai, kuri pasidalino palaipomis! Remontantinės sodo žemuogės dera kone iki šalnų, jas valgyti galima visą vasarą - tad, tikiuosi, receptu dar turėsite progos pasinaudoti :) O štai jeigu kartais atsidurtumėte Abchazijoje, būkite budrūs - pasirodo, ten laukinėje gamtoje auga ne tiktai žemuogės, o ir indinės žemuogenės (lot. <i>potentilla indica</i>), populiariai vadinamos "gyvatės uogomis". Išoriškai ir šių augalų lapai, ir uogos labai primena žemuoges, todėl pasitaiko, jog turistai prisirenka tokių "apsimetėlių", o paskui piktinasi, jog Abchzijoje auga tokios neskanios, beskonės ir bekvapės žemuogės. Bet iš tikrųjų indinių žemuogenių, anot abchazų, geriau nevalgyti dėl kitos priežasties - jose yra silpnai nuodingų junginių. Suvalgius keletą uogų, gyvybei pavojaus nebus, bet, kaip tvirtina Užkaukazės gyventojai, nuo didesnio indinių žemuogenių kiekio galite kaip reikiant subloguoti. Lietuviai indines žemuogenes kartais augina gėlynuose ir tikina, jog jų uogos neskanios, bet sveikatai netgi naudingos, esą todėl, kad jose labai mažai cukraus. Hmmm... Spręskite patys, turėti su indinėmis žemuogenėmis reikalų, ar ne. O šiam desertui rinkitės žemuoges paprastąsias, nesvarbu, miško ar daržo, nesvarbu, Lietuvoje, Abchazijoje ar kokiame kitame pasaulio kampelyje.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-5E8EQZjguaA/YOttvlpck3I/AAAAAAAAT_M/EnKI_BPO6t4aRi899_2CsF5R4NRLIWvmgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0276-003T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b>Grietininis žemuogių desertas</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (2 nedidelėms porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">100 g žemuogių</div><div style="text-align: justify;">1 v. š. cukraus*</div><div style="text-align: justify;">50 g išgliaudytų graikinių riešutų</div><div style="text-align: justify;">200 g grietinės**</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. medaus (geriau skysto)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Žemuoges perrinkite, suberkite į rėtį, perplaukite šaltu tekančiu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų ir apdžiūtų. Jeigu norite, suberkite į dubenį ir, pabarstę cukrumi, palikite keletui minučių.</li><li>Jeigu reikia, išgliaudykite graikinius riešutus. Jų branduolius rupiai supjaustykite.</li><li>Grietinę ir medų gerai išmaišykite. Jeigu medus sukietėjęs, jį šiek tiek pašildykite, kad suminkštėtų.</li><li>Į medumi pasaldintą grietinę sudėkite riešutus ir didžiąją dalį žemuogių; šiek tiek uogų atidėkite papuošimui. Atsargiai išmaišę, desertą sudėkite į serviravimo indelius.</li><li>Desertą papuoškite atidėtomis žemuogėmis ir tuojau pat patiekite.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Man cukraus berti ant uogų nesinorėjo ir nereikėjo, nes medumi pasaldinta grietinė buvo pakankamai saldi. Tiesą sakant, šaukštas šaukštui nelygu, todėl saldindami grietinę ragaukite - galbūt jūsų skoniui užteks vieno ar pusantro šaukšto medaus.</div><div style="text-align: justify;">** Šiam desertui galite naudoti liesą grietinę; ji netirpi, todėl desertas atrodys tirštesnis. Aš naudojau riebią ir tirpią grietinę, bet tik todėl, kad man patinka jos natūralus skonis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-PznPHmw3tm8/YOtt3MDeMUI/AAAAAAAAT_Q/bTmjrY6w12kgiSmJsWT66a28Ie-7u_x7wCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0286-002T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis:</div><div style="text-align: justify;">Виолетта Рудат-Авидзба, <i>100 секретов долголетия. Кухня Абхазии</i>, Москва: Олма Медиа Групп, 2006, с. 159.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-86875064252845468732021-07-09T11:30:00.000+03:002021-07-09T11:30:31.904+03:00Klasikinis humusas<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Aš dar prisimenu, kaip neįprastai skambėjo žodis <i>egzodas</i>, kai jį išgirdau pirmą kartą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, teko perrašyti ne tiktai politinę, o ir kultūros istoriją. Staiga paaiškėjo, jog anapus geležinės uždangos plyti ištisas išeivijos pasaulis su savo organizacijomis, sekmadieninėmis mokyklomis, teatrais, knygų leidyklomis, spauda ir t.t. Antra vertus, dabar mūsų šalyje terminas <i>egzodas</i> paprastai traktuojamas kaip istorinis, susietas su penkiasdešimčia Lietuvos okupacijos metų. Be abejo, nūnai irgi yra žmonių, kurie apsisprendžia gyventi svetur. Tačiau tai jau nebe egzodas, o natūrali migracija, laisvų piliečių laisvas pasirinkimas. Mat išvyksta jie ne todėl, kad išsaugotų gyvybę ir išvengtų kažkieno primestų suvaržymų, o dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-SFpa3dZP7ns/YNzhiZOS6vI/AAAAAAAAT9M/N6W1vlqZ6Pcuw18c4qiLnawQCuLrcSYEQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0166-005.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vienok skaitydama apie Egipto muzikantus ir dėliodama įrašą <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2021/06/dukka-riesutu-dazinys.html" target="_blank">Dukka - riešutų dažinys</a>, susidūriau su visai kitokia realybe. Taip, tai vienas iš tų kraštų, kur egzodas - kaip niekada gyvas reiškinys, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį. Daugybė kūrybingų Egipto žmonių buvo (ir tebėra) priversti emigruoti ir gyventi užsienyje, nes tėvynėje yra griežtai baudžiami už bet kokią laisvesnę mintį ar juo labiau šalies vadovų kritiką. XXI amžiuje menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų persekiojimas tiktai aštrėja. Mat Egipto valdžia, kaip sakoma, perėjo į kitą lygį. Pavyzdžiui, yra ne vienas precedentas, kuomet <i>Muzikantų sindikatas</i> atšaukė koncertus, motyvuodamas vien tuo, jog kokios nors grupės ar atlikėjo dainose vyriausybė "nepalaikoma", t. y. negiriama gražiausiais žodžiais. Kitaip sakant, dabar Egipte nebeužtenka vengti politikos ir nekritikuoti esamos padėties - su savo auditorija gyvai susitinkantiems menininkams privalu diktatūrą dar ir liaupsinti! Kitaip negu meno prievartavimu tokios situacijos, aišku, nepavadinsi.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šiame fone naiviai atrodo gana paplitę aiškinimai, jog menas ir menininkai esą "nėra susiję su politika". Deja, tai visiškai neįmanoma, ypač totalitaristinėse valstybėse. Čia netgi tylėjimas gali būti traktuojamas kaip nebylus pritarimas arba protestas - priklausomai nuo konteksto ir valdžios tikslų. Antai dabar mačiau internete vykstant įnirtingas diskusijas, gerai ar blogai daro dainininkai, važiuojantys (ar atsisakantys važiuoti) į Vitebske organizuojamą <i>Slavianskij Bazar</i>. Netrūksta vienas per kitą rėkiančių, jog tai - renginys "paprastiems žmonėms", ir jokios politikos jame esą nėra. Cha cha cha. Pirmiausia, galima nė neabejoti: oficialieji Baltarusijos sluoksniai interpretuos svečių pasirodymus taip, kaip jiems bus naudingiau, ir panaudos juos propagandos tikslais, nesigilindami į tikruosius dainininkų motyvus. Antra, postringavimai apie "su politika nesusijusį meną" rodo, kad panašias tezes ginantys žmonės menkai tenutuokia, kas yra pilietinė visuomenė. Kas bus, jeigu kiekvienas norės išskirtinio statuso? Dainininkai sakys: aš paprasčiausiai dainuoju, džiuginu žmones ir visai nesidomiu politika! Dvasininkai tikins: Dievas visur vienas, jis neskirsto žmonių į politikus ir nepolitikus! Gydytojai ginsis: mes davėme Hipokrato priesaiką vienodai rūpintis visais pacientais, todėl į politiką kištis neturime nei laiko, nei noro! Jiems antrins duonos kepėjai, kurie kepa duoną visiems, nesigilindami į jų politines simpatijas. Mokytojai primins, jog moko visų piliečių visus vaikus, autobusų vairuotojai - jog visus vienodai vežioja į darbą ir t.t., ir pan. O dabar pasakykite, kuo gi pavirs šių darbščių, geraširdžių, bet apolitiškų žmonių būrys, nenorintis ginti savo teisių ir galvojantis, jog tą už juos turi padaryti kažkas kitas? Tai jau tikrai ne pilietine visuomene. Jie taps avių banda, kuriai komanduoti visuomet rasis piemuo. Ir labai maža tikimybė, kad tai bus kilniaširdis karalius; greičiausiai juos valdys kokia nors karinė chunta ir/ar dėl valdžios pamišęs diktatorius. Nes, deja, mes esame ne bibliniame rojuje, kur ėriukai taikiai ganosi su vilkais. Tam, kad gyvenimas mūsų neidealiame ir neidiliškame pasaulyje būtų pamanomas ir bent iš dalies atitiktų demokratijos princius, visi suaugę, veiksnūs visuomenės nariai turi jausti atsakomybę ir turėti politines pažiūras. Visi be išimčių. Menininkai taip pat. Galbūt - netgi pirmiausiai menininkai, nes jie dažnam yra dar ir moraliniai autoritetai. Ko gero dėsninga, jog bene daugiausiai koncepcijos "menininkai nedalyvauja politikoje" gynėjų yra tarp baltarusių ir rusų, kurie niekaip neišsivaduoja iš diktatūrų, nė patys dorai nesuvokdami, kaip ten atsidūrė; o atsidūrė, nes kritiškai didelė visuomenės dalis nesugeba suvokti elementaraus priežasties-pasekmės dėsnio ir vis iš naujo lipa ant to paties grėblio. Tuo tarpu žmonės, kuriems demokratija ir ją užtikrinanti pilietinė visuomenė - kasdien ginama vertybė, o ne abstrakti teorinė galimybė, kažin ar manys, jog gerai daro tie, kurie važiuoja į Vitebską nusilenkti Baltarusijos nomenklatūrai (šį festivalį finansuoja ir organizuoja baltarusių vyriausybė). Įsivaizduokite analogiją: Adolfas Hitleris kviečia menininkus surengti koncertą Aušvice, Štuthofe ar Dachau, motyvuodamas tuo, jog ten kali "paprasti žmonės, paprasti klausytojai", kuriems gyvenime nenusimato daug džiaugsmų ir kuriems būtų ne pro šalį pakelti dvasią. Ar jus asmeniškai įtikintų tokie argumentai, arba tiksliau - manipuliacijos? Ką jūs galvotumėte apie dainininkus, kurie, fiureriui tribūnoje plojant katučių, į dujų kameras lydimiems kaliniams surengtų "paguodos vakarėlį"? Taigi. Man regis, koncentracijos stovykla nėra pati geriausia vieta koncertams rengti, ir tie, kurie juose dalyvauja, elgiasi ciniškai ar bent jau neapdairiai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div></span><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><iframe allowfullscreen="" class="BLOG_video_class" height="386" src="https://www.youtube.com/embed/HB6JjgEubrk" width="465" youtube-src-id="HB6JjgEubrk"></iframe></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;">Tamino-Amir Moharam Fouad, geriau žinomas sceniniu Tamino vardu, - Antverpene gyvenantis dainininkas, Egipto kino ir muzikos žvaigždės Muharram Fouad (1934-2002) vaikaitis. Nors dainininkas neslepia jaučiantis stiprų ryšį su Egiptu, tėčio žeme, apie planus praleisti ten ilgesnį laiką jis nė neužsimena. Tamino savo namais laiko Belgiją, mamos gimtinę, kur yra nepalyginamai daugiau galimybių laisvai kurti ir save realizuoti. Užaugęs Vakaruose bei čia sulaukęs pripažinimo, dainininkas jaučiasi Europos kultūros dalimi, ir tai atsispindi jo kūryboje. Pavyzdžiui, <i><a href="https://www.youtube.com/watch?v=aeaBJfzTKl8&ab_channel=TaminoVEVO" target="_blank">Persephone</a></i>, parašyta iš Hado pozicijų, - viena gražiausių mano girdėtų šiuolaikinių dainų Antikos motyvais. Na, o tokios kompozicijos kaip <a href="https://www.youtube.com/watch?v=3wVTmlD86a8&ab_channel=Tamino" target="_blank"><i>Indigo Night</i></a>, papuoštos arabiškomis melizmomis - aiški nuoroda į Rytus, kurie Tamino dažnai tampa įkvėpio šaltiniu. Tuo tarpu kūrinys <i><a href="https://www.youtube.com/watch?v=HB6JjgEubrk&ab_channel=Tamino" target="_blank">Tummy </a></i>daugiaplanis, nes gali būti suprastas įvairiai: čia kalbama ir apie žmogaus vidinį konfliktą, atsirandantį iš kūniškų poreikių ir dvasinių siekių prieštaringumo, ir apie nelengvą žinomumo naštą, kuomet auditorijos lūkesčiai tokie dideli, jog nepalieka erdvės pačiam menininkui ir jo tikrajam "aš". Videoklipas suteikia dainai dar vieną dimensiją: jis vaizduoja tarp dviejų kultūrų atsidūrusio žmogaus pastangas apibrėžti savo tapatybę ir nelengvą susitaikymą su įgimtu kitoniškumu. Videoklipas - tai istorija apie vaikiną, kuris kasryt atsibunda, padengtas aukso dulkėmis; būdamas tokios neįprastos išvaizdos, herojus užsidirba duonai, stovėdamas gatvėje kaip gyva Egipto faraono statula. Šis darbas vargina, bet mėginimai pabėgti nuo savęs visuomet baigiasi nesėkme - esi tas, kas esi, o tokios duotybės kaip rasė, tautybė ar pan. neišvengiamos ir nepakeičiamos.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Mes, žiūrovai ir klausytojai, dažnai būname savanaudiški ir džiaugiamės unikaliais menininkais, kurių darbuose susikerta kelių civilizacijų gijos; mums nerūpi nei protų nutekėjimo problema, su kuria susiduria trečiojo pasaulio valstybės, nei specifiniai sunkumai, kuriuos patiria konkretūs kultūrų kryžkelėje atsidūrę žmonės. Nors kai dėl pastarųjų, tai nereikia pamiršti, jog jų padėtis suteikia ir privalumų, tarkime, tam tikro pozityvaus, patrauklaus, smalsumą žadinančio egzotiškumo. Šiuo požiūriu kelias šalis apjungiančios ir atskleidžiančios asmenybės - ko gero vienintelis teigiamas dalykas, kurį išprovokuoja egzodas. Žinoma, turiu galvoje tuos atvejus, kuomet kūrėjai išradingai pasinaudoja svo išskirtinumu, o ne jaučiasi jo palaužti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Laimei, kulinarijoje nėra dviprasmio žmogiškojo faktoriaus. Receptai keliauja iš vieno žemyno į kitą, kinta, jungiasi, formuoja <i>fusion </i>stiliaus virtuves ir bet kokiu pavidalu džiugina valgytojus. Neatsitiktinai šiandien parinkau jums humuso receptą. Kaip žinia, tai labai senas Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų avinžirnių užkandis, paplitęs taip plačiai, kad maisto istorikai iki šiol nesugebėjo atsekti tikslios jo atsiradimo vietos. Vakariečiams humusas taip patiko, kad dabar Europoje, Amerikoje, Australijoje jis irgi laikomas "savu" patiekalu. Be to, Vakaruose nuolat kuriami nauji šio užkandio variantai - su špinatais, avokadais, burokėliais, moliūgais, morkomis ir netgi šokoladu! Reikia pasakyti, kad tokie eksperimentai humuso gamybos istorijoje - nieko per daug revoliucingo, nes internete galima rasti senovinių (kad ir XIV amžiumi datuojamų) receptų, kurie humusą siūlo gaminti gana komplikuotai ir dėti į jį, pavyzdžiui, įvairių riešutų (graikinių, lazdyno, pistacijų, migdolų), kelių rūšių prieskoninių žolelių, alyvuogių ir t.t. Vėliau rytiečiai humusą išgrynino, palikdami klasikinėje receptūroje tik tai, kas svarbiausia - avinžirnius, tahinio pastą, citrinos sultis, česnaką, alyvuogių aliejų. Vakariečiams to dažnai pasirodo per maža, ir jie neatsispiria pagundai į avinžirnių tyrę primaišyti daugmaž visko, kas pasitaiko po ranka. Na ką gi, tegyvuoja kūrybingumas! :) Man vienok visuomet patraukliausiai atrodo receptai, kuriuose ingredientų gausa netrukdo visu gražumu atsisleisti pagrindinio komponento skoniui. Tad šiandien tebūnie - recepto variantas, kurį rytiečiai laiko tradiciškiausiu, bent jau kalbant apie mūsų laikus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ak, tiesa, Egiptas. Jokiu būdu negalima sakyti, jog ši šalis turi kažkokias išskirtines teises į humuso autorystę. Kur jau ten turės, kai Libanas ir Izraelis įsivėlė kone į teisinį karą, besiaiškindami, kuriai šaliai humusas priklauso "labiau" :) Egiptiečiai nuo šių batalijų laikosi kiek atokiau, tačiau santūrumas jiems netrukdo avinžirnių užkandį pristatyti kaip savo nacionalinės virtuvės dalį. O kodėl gi ne - juk humusas Egipte gaminamas mažų mažiausiai nuo viduramžių! Apie tai byloja ir pirmasis mums žinomas humuso receptas, užrašytas XIII a. Kaire. Taigi, yra šiokios tokios logikos garsųjį patiekalą sieti pirmiausiai su Egiptu. Bent jau aš, gamindama humusą, pirmiausiai rėmiausi egiptietiškais šaltiniais - ir nė kiek dėl to nepasigailėjau :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/blog/post/edit/4302977892986856715/8687506425284546873#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-yYn03L6UWVo/YNziF8TbCXI/AAAAAAAAT9Y/PFBjwl6Tqg82gqh1nDD5gmfm6rk_QF8VACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0161-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Hummus bi tahina</i> - avinžirniai su tahiniu (humusas)</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis nemažas dubuo užkandžio)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">500 g išvirtų arba konservuotų avinžirnių*</div><div style="text-align: justify;">3-5 v. š. tahinio pastos</div><div style="text-align: justify;">3-5 v. š. citrinos sulčių</div><div style="text-align: justify;">1-2 skiltelės česnako</div></span><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><i>Nebūtinai</i>: ½ - 1 a. š. maltų kumino sėklų</div></span><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;">Juodųjų pipirų arba raudonosios aitriosios paprikos (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">Druskos (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">2-3 v. š. alyvuogių aliejaus.</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Jeigu reikia, avinžirnius išvirkite. Nukoškite (likusį skystį išsaugokite) ir sutrinkite iki tyrės elektriniu smulkintuvu.</li><li>Į trintus avinžirnius sudėkite tahinio pastą, supilkite citrinos sultis, įmaišykite trintus česnakus ir, jeigu naudosite, kuminus. Pasūdykite, pagardinkite pipirais ar aitriąja paprika, gerai išmaišykite. Jeigu masė labai tiršta, įmaišykite šlakelį avinžirnių virimo arba konservavimo skysčio, o jeigu jo neturite - truputį šalto virinto vandens. Paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.</li><li>Kai humusas bus norimo skonio ir konsistencijos, sudėkite jį į serviravimo indą, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir, jeigu norite, papildomai papuoškite. Tradiciška humusą puošti nesutrintais avinžirniais, sezamų sėklomis, žagreniu, saldžiosios paprikos milteliais, smulkintomis petražolėmis, alyvuogėmis - išsirinkite savo mėgstamiausius produktus (šįkart aš rinkusi avinžirnius, paskrudintas sezamo sėklas ir žagrenį).</li><li>Patiekite humusą kaip šaltą užkandį su balta duona. Tradiciškai humusas valgomas su <i>pita </i>ar kitokia plokščia rytietiška duona, tačiau, jeigu jos nėra, rinkitės bet kokią kitokią, savo mėgstamą. Jeigu norite, prieš nešdami į stalą duoną suraikykite, pakepinkite ir patiekite šiltą. Vakaruose humusą taip pat įprasta patiekti su krekeriais, įvairiais duoniukais ir pan.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Tradiciškai humusui naudojami džiovinti avinžirniai, tačiau juos paruošti užtrunka. Avinžirnius reikia maždaug prieš parą (ar bent jau iš vakaro) užmerkti, tada perplauti, užpilti švariu vandeniu ir apie 2 val. virti (pageidautina, netgi šiek tiek pervirti). Išvirę avinžirniai nukošiami ir, pagal galimybes pašalinus jų odeles, sutrinami. Kad procesas truktų trumpiau, Rytų šeimininkės į vandenį, kuriame mirko ir/ar verda avinžirnius, beria žiupsnelį valgomosios sodos, išvirtus avinžirnius trina su odelėmis arba imasi kitų gudrybių. Aš esu virusi džiovintus avinžirnius, mat dažnai teigiama, jog pastarųjų skonis geresnis už konservuotų. Bet pasakysiu atvirai: nepajutau aš jokio didesnio skirtumo, išskyrus laiko sąnaudas, tad dabar be didesnio sąžinės graužimo beveik visada naudoju avinžirnius iš skardinių. Ir dar: jeigu namuose turite džiovintų avinžirnių atsargų, juos labai patogu virti lėtpuodyje (tikrai neprisvils ir garantuotai suminkštės) arba greitpuodyje (čia jau reikia būti atsargiems ir orientuotis pagal situaciją, aš mirkytus avinžirnius dideliame vandens kiekyje verdu apie 30 min. nuo užvirimo momento).</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-JXTBRnjgOSs/YNzicBszWeI/AAAAAAAAT9g/aw-ZW7bIJP4CxD90_soM6tSWXf-jZQtLwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0143-003.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausi recepto šaltiniai <a href="https://amiraspantry.com/how-to-make-hummus-with-tahini/" target="_blank">čia</a>, <a href="http://dynasegyptiancooking.blogspot.com/2013/03/hummus-bi-tahina-hommus-dip.html" target="_blank">čia </a>ir <a href="https://hearthandvine.com/authentic-hummus-recipe/" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-23122092135597171542021-06-29T15:25:00.000+03:002021-06-29T15:25:04.660+03:00Dukka - riešutų dažinys<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Paklauskit pirmą sutiktą žmogų, ar jis įsivaizduoja, kas per šalis yra Egiptas, ir kaipmat sulauksite atsakymo <i>tai aišku!</i> Bet jeigu paprašysite įvardinti konkrečius faktus, susijusius su šia valstybe, didelė tikimybė, jog išgirsite vos du dalykus. Pirma, senovės Egiptą valdė faraonai, kuriuos mena paslaptingosios piramidės. Antra, šiuolaikiniame Egipte yra daug gerų ir labai gerų kurortų. Viskas. Gal tik kai kurie papasakos apie Nilą, Sueco kanalą, Kairą ar antikinę Aleksandrijos biblioteką. Ir jau retas kuris nutuoks, kokiomis nuotaikomis ir kokiais rūpesčiais nūnai gyvena Egipto visuomenė. Greičiausiai pastaruosius domėtis situacija Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose bus įpareigojusi profesija; turiu galvoje geografus, politologus, turizmo sektoriaus darbuotojus, orientalistikos specialistus ir pan. Atmetus šias išimtis, norom nenorom tenka prisipažinti, kad daugelio mūsų žinios apie Egiptą gana seklios ir paviršutiniškos. Tiesa, apie Botsvaną, Beniną ar Togą esame informuoti dar mažiau, bet tai menka paguoda, ar ne?</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Būtent tokios mintys sukosi galvoje, grįžtant namo iš parodos <i>Ką slepia sarkofagas</i>, apie kurią pasakojau įraše <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2021/06/molokhia-vistiena-su-dziuto-lapais.html" target="_blank">Molokhia - vištiena su džiuto lapais</a>. Na, o pasišovus taisyti trūkumus, visuomet patartina pradėti nuo savęs :) Taigi, nusprendžiau, jog bus ne pro šalį apie Egiptą sužinoti kažką naujo. Yra daug būdų praplėsti savo akiratį, bet aš dažniausiai teikiu pirmenybę menui - juk kūryba kaip lakmuso popierėlis atspindi viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Deja, Egipto atveju paaiškėjo, jog tai kone pretenzingas užmojis. Patikrinau: į lietuvių kalbą išversti vos keli Egipto rašytojų kūriniai, ir tie vertimai datuojami dar ankstyvuoju sovietmečiu. Šiuolaikiniai egiptiečių autoriai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Nagibą Mahfuzą, lietuvių skaitytojų nepasiekė ir neaišku, kada pasieks. Iki mūsų neatkeliauja nei Egipto teatro artistai, nei tenykčių dailininkų parodos, nei, pavyzdžiui, šokių kolektyvai. Kiek geresnė situacija su kinu, bet ir čia esama išlygų: jeigu akylai nesekate kino festivalių programų, pažiūrėti Egipto režisierių darbus bus sudėtinga, o kai kurių ir išvis neįmanoma. Bet yra ir maloni žinia - internetas mums suteikia galimybę bent apytikriai susipažinti su kitų šalių muzika. Štai taip ir nusprendžiau, jog verta paklausyti populiarių Egipto atlikėjų - ir galbūt padaryti kažkokias išvadas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-5a_cNULMNG8/YNi-WEzYU1I/AAAAAAAAT70/larDJzzwvpIF7tFBq9-U_6RpWtwru6ToQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0099-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Paslaugusis <i>Google </i>per sekundę suformavo "geriausių Egipto dainininkų" sąrašą, kurio viršuje puikavosi Amr Diab vardas. Taigi, atrodė logiška savo kelionę pradėti būtent nuo jo. O dievai!.. Nuo arabiškos pop muzikos po ketvirčio valandos galva įskaudo taip, kad tapo aišku kaip dieną - mano nervų sistema visiškai nepasiruošusi tokiam išbandymui. Išklausyti Amr Diab albumo neprisiverčiau net pažintiniais tikslais. Per kelias minutes įsitikinau, jog su kitais sąraše esančiais atlikėjais reikalai dar blogesni. Buvau besusitaikanti su mintimi, jog eksperimentas žlugo, o Vakarų ir Rytų pasaulius skiria tikra muzikinė bedugnė.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vis dėlto šio reikalo niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Juk Egipte gyvena daugiau negu 100 milijonų žmonių, tad visiškai neįmanoma, jog tarp jų neatsirastų muzikantų, kurių kūryba šio to verta! Taigi, praėjus pirmajam kultūriniam šokui, nusprendžiau tęsti savo tyrinėjimus. Ir štai čia paaiškėjo keletas netikėtų dalykų. Pirmiausia - egiptiečiai tikrai turi atlikėjų ir grupių, atstovaujančių roko, metalo, indie folk, repo, elektroninei muzikai. Antra - jų yra labai mažai, kone visus galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Trečia - bet kurie muzikos atstovai, nesilaikantys pop muzikos krypties, vadinami bendru <i>underground </i>vardu. Žinoma, iškart kyla klausimai: kodėl Egipte muzikinė įvairovė tokia menka? Ir kodėl <i>underground </i>kategorijai priskiriama muzika, kuri, mūsų akimis žiūrint, visiškai atitiktų, tarkime, klasikinio roko apibrėžimą?</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Norint visa tai išsiaiškinti, tenka įžengti į politikos sritį ir pradėti nuo Hosni Mubarako. Kaip ir visi per ilgai valdžioje užsibuvę žmonės, jis negalėjo pakęsti kritikos, net jeigu toji buvo išsakoma dainų forma. Taigi, valstybė rėmė tik jai lojalius pop dainininkus, kurie nerūpestingai traukė pačias banaliausias meilės treles (egiptiečiai juokauja, jo pastarųjų repertuaras sudarytas iš 25 žodžių, kurie retkarčiais sukeičiami vietomis :). O štai alernatyvių krypčių dainininkai mėgino kalbėti apie tai, kas išties aktualu - socialines problemas, žodžio ir pasirinkimo laisvę, permainų būtinybę. Nereikia nė sakyti, kad tokie "atskalūnai" - lyg ašaka valdžios gerklėje. Tiesa, Hosni Mubarako laikais jie nebuvo kažkaip ypatingai represuojami, tačiau oficialūs sluoksnai pasistengė, kad <i>underground </i>atstovai nukentėtų finansiškai, nebūtų girdimi per radiją, kuo mažiau šmėžuotų stadionuose ar prestižinėse koncertų salėse. Paprastai jiems būdavo išduodami leidimai koncertuoti tik nedideliuose teatruose bei naktiniuose klubuose, kurie, kaip manyta, yra per mažai reikšmingi, kad keltų grėsmę valstybės stabilumui.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Viskas pasikeitė, 2011 m. į Egiptą atėjus Arabų pavasariui. Suirutės metu meilės dainos retai kada būna aktualios, o ir Egipto pop dainininkai pasirodė esantys ne per daug pilietiški: dalis atvirai palaikė žlungantį režimą, dalis tiesiog tylėjo, tikėdamiesi, jog neramumai greitai baigsis, ir jų koncertų grafikai grįš į senas vėžes. Tuo tarpu <i>underground </i>atstovai išgyveno auksinius metus. Ilgą laiką šešėlyje buvę muzikantai lipo į Tahriro ir kitose aikštėse paskubomis suręstas scenas. Kūrėsi naujos grupės, buvo įrašinėjami nauji albumai, susiformavo netgi nauji muzikos žanrai, tokie kaip <i>mahraganat</i>. Gal tik gatvės menininkai (pirmiausiai graffiti kūrėjai) neatsiliko nuo jų savo kovingumu ir noru išjudinti sustabarėjusią sistemą. Nūnai kai kurie vakariečiai Arabų pavasarį vertina skeptiškai ir net savanaudiškai (tik pamanyk, buvo uždarytos jų mėgstamos poilsiavietės!), bet tiesa ta, kad žmonės neišeina į tokio masto protesto akcijas iš neturėjimo ką veikti. Išsamiai analizuoti revoliucinius procesus - politologų darbas, aš tik pasakysiu, jog Egipte apstu ekonominių, socialinių ir kitokių problemų, įskaitant tas, apie kurias Vakarai jau seniai pamiršo. Na, pavyzdžiui, neraštingumas. Ar žinojote, kad oficialiais duomenimis apie 25% šiuolaikinių egiptiečių neraštingi, o realybėje šis skaičius gali siekti iki 40%? Ar įsivaizduojate, koks žmogaus, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, konkurencingumas XXI amžiuje? Ir čia, deja, tik ledkalnio viršūnė.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div></span><div class="separator" style="clear: both; text-align: justify;"><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><iframe allowfullscreen="" class="BLOG_video_class" height="379" src="https://www.youtube.com/embed/IWDTzP2mHv8" width="456" youtube-src-id="IWDTzP2mHv8"></iframe></div></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><i>Cairokee </i>- 2003 m. Kaire įkurta ir iki šiol labai populiari roko grupė, sulaukusi pripažinimo ne tiktai Egipte, o ir užsienyje (2014 m. ji buvo nominuota <i>MTV EMA</i> apdovanojimams <i>Geriausio Vidurniųjų Rytų atlikėjo</i> kategorijoje). Su metais <i>Cairokee </i>muzika darosi vis brandesnė ir - vis liūdnesnė. Kadangi jų tekstuose kalbama apie laisvę, žmogaus teises, lyčių lygybę ir kitas jautrias temas, <i>Muzikantų sindikatas</i> yra uždraudęs nemažą pluoštą kūrinių atlikti viešai, motyvuodamas tuo, jog jie politiškai nekorektiški. Daina <i>I Thought there was still time</i> (liet. <i>Aš maniau, kad dar yra laiko</i>) iš pirmo žvilgsnio labai asmeniška. Ji skirta vokalisto mamai, susirgusiai Alzhaimerio liga; moteris vis labiau praranda ryšį su realybe, palikdama savo šeimai begalinį ilgesį, skausmą ir tuštumą. Tačiau tikrąja ta žodžio prasme raudantys muzikos instrumentai - tai ir aliuzija į apverktiną šiuolaikinio Egipto padėtį. O juk žmogui reikia tiek nedaug: laimingų namiškių, darbo, gerų naujienų rytiniame laikraštyje - sakoma kitoje <i>Cairokee </i>dainoje <i>Wallah Ma Aayez</i> (liet. <i>Viskas, ko aš noriu</i>). Kitaip negu pop dainininkai, <i>Cairokee </i>savo klausytojams siunčia ir socialinę, ir kultūrinę žinutę - tiek Rytuose. tiek Vakaruose žmonės išgyvena tuos pačius jausmus, gerbia tas pačias vertybes, nori mylėti ir būti mylimi, svajoja, kuria, dirba ir džiaugiasi taikiu dangumi. Oficiali <i>Cairokee </i>svetainė <a href="https://www.youtube.com/channel/UCp-brkrLhdNTkAVoR1qHm3A" target="_blank">čia</a>. Jei žinote, kaip korektiškiau pateikti nuorodas į muzikos kūrinius, palikite komentarą su patarimais. Ačiū!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kad ir kaip gaila būtų, progresyviai nusiteikusiems egiptiečiams savo tikslų įgyvendinti nepvyko. Nors Hosni Mubarakas buvo priverstas pasitraukti, paaiškėjo, jog ilgi jo vienvaldystės metai sunaikino bet kokią padoresnę opoziciją - tokia niūri realybė būdinga daugumai podiktatūrinių visuomenių. Po kelių dešimtmečių Egipte buvo surengti pirmieji tikri rinkimai, bet atsirado vos du pretendentai į prezidento postą: Ahmedas Šafikas, buvęs Hosni Mubarako komandos narys, palaikomas kariškių, ir Mohamedas Morsi, remiamas religinių lyderių. Kandidatai atrodė vienas už kitą prastesni, bet egiptiečiai didesnį pasitikėjimą išreiškė Mohomedui Morsi, vildamiesi, jog jis imsis bent šiokių tokių reformų. Ir ėmėsi, tik visai ne tokių, kokių tikėjosi visuomenė. Naujasis lyderis iškart puolė stiprinti savo valdžią ir plėsti prezidento įgaliojimus, be to, per daug neslėpė, jog jis nė neketina kurti demokratinės modernios valstybės, užtai simpatizuoja radikalioms islamo srovėms. Perspektyva supanašėti su Afganistanu egiptiečių nė kiek neviliojo, ir žmonės vėl išėjo į gatves. Tuo netruko pasinaudoti kariškiai, kurie įvykdė perversmą ir į šalį grąžino nusistovėjusią tvarką - tik be Hosni Mubarako ir su dar galingesniu represiniu aparatu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Abdel Fattah el-Sasi, dabartinis Egipto diktatorius, perversmų laikais spėjo deramai įvertinti menininkų galią žadinti visuomenėje maištingas nuotaikas. Kad muzikantai per daug neįsijaustų, buvo įkurtas <i>Muzikantų sindikatas</i>, savotiškas "dorovės policijos" atitikmuo meno srityje. Šios organizacijos funkcija - suregistruoti Egipto atlikėjus ir muzikines grupes, o tuomet kontroliuoti, ką, kaip ir kur jie gali ar negali groti bei dainuoti. Sindikato atstovai turi teisę cenzūruoti dainų tekstus, liepti išimti iš albumų neįtikusius kūrinius arba tuos albumus išvis uždrausti, be jokių paaiškinimų atšaukti koncertus (taip pat ir tuos, kuriems anksčiau patys buvo išdavę leidimus) ir netgi atlikti kratas muzikantų studijose. Kas gresia nepaklusniesiems? Geriausiu atveju - baudos, blogiausiu - kalėjimas. Ir, patikėkite, laisvės atėmimo bausmė Egipto meninininkams (ne tik muzikantams) - anaiptol ne teorinė galimybė. Už "netinkamus" kūrinius yra ir kalinčių, ir kalėjimuose atsisveikinusių su savo gyvybe. Reikia pavyzdžių? Vos 25-erių Shady Habash, sukūręs videoklipą muzikantui Ramy Essam, pernai mirė kalėjime. Poetas Galal El-Behairy, parašęs dainą tam ačiam muzikantui, tebekali su teismo nuosprendžiu "už poeziją". Paties Ramy Essam muzika Egipte buvo uždrausta, o liūdno likimo jis išvengė tik todėl, kad spėjo išvykti į Europą. Čia reikia pasakyti, kad <i>Muzikantų sindikatas</i> leidžia sau kai kurių atlikėjų ar grupių išvis neregistruoti, jeigu nusprendžia, jog jų kūryba pernelyg laisvamaniška ir šiuolaikiška (antai repas, hiphopas ar R&B laikomi muzika, kuri esą diskriminuoja Egipto kultūrą, o tai reiškia, kad ji oficialiai nepriimtina). Žinoma, neužregistruota muzikinė veikla iškart tampa nelegali ir, atitinkamai, baustina.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nenuostabu, kad Egipto <i>underground </i>muzikantai dabar išgyvena ne pačias geriausias dienas. Dalis jų neatlaikė spaudimo ir metė kūrybinį kelią, dalis emigravo, dalis tęsia kone partizaninę kovą, mėgindami laviruoti tarp metaforinio kalbėjiimo ir grėsmingų gyvenimo realijų. Ir tik pop dainininkai, sulaukę savo valandos, vėl suokia apie meilę ir džiaugiasi valdžios atstovų protekcijomis. Kiek tęsis tokia padėtis, sudėtinga pasakyti. Aišku tik tai, kad dabartinė Egipto vadovybė sėdi lyg ant parako statinės, nes reformos taip ir nebuvo įvykdytos, o susikaupusios problemos tik dar labiau įsisenėjo. Tokiais atvejais permainos, dažniausiai skausmingos - tik laiko klausimas. Deja, be viso kito tiktai jos atvers platesnes galimybes gimti ir naujos kartos Egipto muzikai. O kol kas bent kiek pažangesni ir novatoriškesni šios šalies menininkai dirba, kasdien rizikuodami, jog į jų duris pasibels nekviesti svečiai. Savo auditoriją jie dažniausiai pasiekia per internetines platformas, tačiau... kaip ir visos dikatatūros, Egipto valdžia deda pastangas kontroliuoti internetinę erdvę ir kiek įmanoma ją apriboti. Taigi, Egipto muzikantams belieka palinkėti vilties ir dvasios stiprybės. Juk net po tamsiausios nakties išaušta rytas, tiesa?</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-4tdp8PzzaxI/YNiy-MKPyAI/AAAAAAAAT7c/3innlYPBmbY_ugc5_Xjw0EakkLpXpXTfgCLcBGAsYHQ/s16000/1624720037657T-003.jpg" /></a></div><div style="text-align: justify;">Ligita, ačiū, kad pagelbėjai paruošti užkandžius, juos papuošti ir netgi nufotografuoti! Nuoširdžiausias dėkui už alyvmedį ir puikų vakarą jūsų namų terasoje! Tikiuosi, tokių susitikimų bus dar ne vienas :) Nuotrauka Ligitos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Papasakoti apie <i>dukka </i>(dar rašoma <i>dukkah</i>, <i>duqqa </i>ir pan. - nuo arabiško žodžio, reiškiančio <i>grūsti</i>), tipišką egiptietišką užkandį, mane įkvėpė ta pati <i>Cairokee </i>daina, skirta susirgusiai grupės vokalisto mamai. Mat vienam straipsnyje perskaičiau, jog <i>dukka </i>labai naudinga sveikatai ir be kita ko padeda išvengti Alzhaimerio ligos. Pažvelkime, kas slypi po šiuo mums neįprastu pavadinimu. Taigi: riešutai, sėklos, prieskoniai, džiovintos žolelės; visa tai sumalama ir sumaišoma; valgoma, padažius duoną į alyvuogių aliejų, o tada - į <i>dukka </i>mišinį. Neįprasta? Neįprasta. Verta išmėginti? Verta.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Pagaminti <i>dukka </i>- neilgai trunkantis ir nesudėtingas reikalas, be to, galima sukurti daugybę mišinio variantų, vadovaujantis savo skoniu ir maisto spintelių turiniu. Na, pavyzdžiui, riešutai: tradiciškiausias pasirinkimas būtų lazdyno riešutai, tačiau jie dažnai pakeičiami arba maišomi su pistacijomis, migdolais, žemės, graikiniais ar pinijų riešutais. Kuminai ir kalendrų sėklos - lyg ir būtina <i>dukka </i>dalis, tačiau pasitaiko receptų, kuriuose kuminai keičiami arba maišomi su mums įprastais kmynais, pankoliais, juodgrūdėmis, žagreniu, krapų sėklomis ir t.t. Kai dėl sėklų, tai į <i>dukka </i>įprasta dėti sezamų, bet vėlgi - kai kas šiais laikais juos keičia ar maišo su moliūgų, saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis. Įvairuoja ir džiovintos žolelės: kiekvienas renkasi tokias, kurios jiems patinka labiausiai - mėtas, čiobrelius, mairūnus, raudonėlius ar, pavyzdžiui, dašius. Esti ir retai pasitaikančių, labai neįprastų <i>dukka </i>variantų, į kurių sudėti įeina maltos soros, avinžirniai ir netgi džiovintas sūris!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kiek pastebėjau, Rytuose žmonės gamina stipresnio skonio <i>dukka</i>, t.y. prieskonių (kumino, kalendros sėklų, juodųjų pipirų) kiekis mišinyje daugmaž atitinka maltų riešutų kiekį. Be to, kad prieskoniai atsiskleistų visu gražumu, jie dažniausiai sausai pakepinami ir tik tada sumalami. <i>Dukka </i>atradę vakariečiai dažniausiai teikia pirmenybę švelnesniuo skonio užkandžiui, todėl į maltus riešutus įmaišo palyginti nedidelį prieskonių kiekį - tik tiek, kad būtų juntamas švelnus pikantiškumas. Aš patikrinau šią teoriją su draugais: pagal egiptietišką receptą pagaminta <i>dukka </i>jiems patiko, tačiau kone visi užsiminė, kad prieskonių, ypač kuminio, galėtų būti ir mažiau. Taigi, užrašydama receptą, atsižvelgiau į jų pastabas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Pagaminta ir į sandarų indelį suberta <i>dukka </i>gali būti laikoma apie savaitę, o šaldytuve - apie mėnesį. Tiesa, iki begalybės jos sandėliuoti negalima, nes ilgainiui riešutai apkarsta, o prieskoniai išsikvepia. Egiptiečiai <i>dukka </i>naudoja labai įvairiai: užberia jos ant salotų, trintų sriubų, humuso ar kitų dažinių, apvolioja šiuo mišiniu kepamą žuvį ar vištieną ir t.t. Vis dėltio, kaip jau minėjau, tradiciškiausias būdas patiekti <i>dukka </i>- derinti ją su alyvuogių aliejumi ir duona. Geriausia jog tai būtų kaip įmanoma kokybiškesnis, šalto spaudimo alyvuogių aliejus ir <i>pita </i>ar kitokia tradicinė arabiška duona. Iš pradžių aš netgi grasinausi jos išsikepti - <i><a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2017/10/khobz-eddar-namine-arabiska-duona.html" target="_blank">khobz eddar</a></i> ar kitokios. Bet užkandžius arabiškais motyvais gaminau Joninių vakarui, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, tad įjungi orkaitės taip ir neprisiverčiau. Vietoje to nusipirkau savo mėgstamos duonelės su alyvuogėmis - vildamasi, kad per daug nenusižengsiu Egipto tradicijoms :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tikiuosi, mano pasakojimas jus įkvėpas pasigaminti <i>dukka </i>ir atrasti kažką visiškai naujo užkandžių pasaulyje. Dabar gi eikite ir paskambinkite savo tėvams. O dar geriau, jeigu tik turite galimybę, juos stipriai apkabinkite. Dabar, nelaukdami, kol laikas išseks.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-5FePdH0dyAU/YNjBaQB-3DI/AAAAAAAAT8E/sGwCt_FHTrMmHJ4RZTAIKx4p20l1UUTlwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0111-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Dukka </i>- riešutų dažinys</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (išeis ne visai mažas dubenėlis dažinio)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">½ puodelio lazdyno riešutų (1 puodelis - 250 ml)*</div><div style="text-align: justify;">½ puodelio sūdytų pakepintų pistacijų</div><div style="text-align: justify;">¼ puodelio sezamo sėklų</div><div style="text-align: justify;">1 v. š. kumino sėklų**</div><div style="text-align: justify;">3 v.š. kalendros sėklų</div><div style="text-align: justify;">1 v.š. džiovintų čiobrelių ***</div><div style="text-align: justify;">Maltų raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Lazdyno riešutus pakepinkite. Originlus receptas siūlo juos supilti į skardelę, 12 min. kepinti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, tuomet suberti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, pravėsinti ir patrinti tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji dalis tamsių odelių. Aš, nuolat pamaišydama, riešutus kelias minutes pakepinau sausoje keptuvėje; kai jų odelės sutrūkinėjo, nukaičiau, subėriau į dubenį, pravėsinau ir patryniau tarp delnų - rezultatas buvo ne ką prastesnis.</li><li>Sausoje keptuvėje pakepinkite sezamo, kumino ir kalendros sėklas (visas atskirai). Kepinkite neilgai, iki 3 min., kol pakvips, bet dar nepradės degti. Visus pakepintus ingredientus atvėsinkite.</li><li>Tradiciškai visi <i>dukka </i>mišiniui skirti ingredientai grūdami grūstuvėje, tačiau šiais laikais įprasčiau naudotis elektriniais prietaisais. Svarbu atsiminti, jog ingredientų negalima sutrinti iki tyrės - jie turi likti birūs ir išlaikyti šiek tiek rupumo. Aš lazdyno riešutus ir išlukštentas pistacijas iki trupinių sumaliau uždarame smulkintuvo indelyje, o sezamo, kumino, kalendros sėklas bei prieskonines žoleles maliau kavamale, specialiai prieskoniams skirtame indelyje.</li><li>Sumaišykite maltus riešutus, sėklas ir prieskonius. Mišinį pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika ir juodaisiais pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite (aš nesūdžiau, nes užtektinai druskos buvo sūdytose pistacijose).</li><li>Pagaminę <i>dukka</i>, laikykite mišinį sandariai uždarytame stiklainyje ar kitokiame inde. Patiekdami reikiamą kiekį mišinio supilkite į dubenėlį ar lėkštelę. <i>Dukka </i>Rytų šeimininkės retai kada puošia, dažniausiai užkandis atrodo kaip tamsūs trupiniai, supilti į serviravimo indą. Aš <i>dukka </i>pabarsčiau maltomis nekepintomis pistacijomis (jos turi ryškią žalią spalvą) ir papuošiau keliais nemalatas lazdyno riešutais.</li><li>Tradiciškai <i>dukka </i>patiekiama kaip užkandis su kokybišku alyvuogių aliejumi ir <i>pita </i>ar kitokia šviesia duona. Valgant atlaužtas duonos gabaliukas dažomas į alyvuogių aliejų, o tada - į <i>dukka </i>mišinį.</li><li>Sandariame inde <i>dukka </i>gali būti laikoma apie savaitę kambario temperatūroje, o šaldytuve - maždaug mėnesį. Ją galim panaudoti įvairiems tikslams - pavyzdžiui, trintoms sriuboms, salotoms, įvairiems dažiniams pagardinti.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Lazdyno riešutus galima keisti kitokios rūšies riešutais arba jų mišiniais. Gaminant užkandį, tiks pistacijos, migdolai, pinijų, graikiniai ar žemės riešutai. Eksperimentus mėgstantys vakariečiai, gamindami <i>dukka</i>, panaudoja ir kokoso, anakardžių, makadamijų riešutus, nors jie nebūdingi tradicinei <i>dukka</i>, o kai kurie - ir arabų virtuvei apskritai.</div><div style="text-align: justify;">** Kuminai ir kalendrų sėklos - beveik visuose receptuose figūruojančios <i>dukka </i>dalys, suteikiančios šiam dažiniui specifinį rytietišką kvapą ir skonį. Originalus receptas siūlo dėti 3 v. š. kuminų ir net 6 v. š. kalendros sėklų. Vis dėlto mūsų lietuviškm skoniui tai kiek per dideli kiekiai, todėl aš siūlau juos sumažinti ir pagaminti švelnesnę dažinio versiją. Jeigu jums norėsis intensyvesnio skonio, kuminų ir kalendros kiekį galite padidinti. Be to, galite <i>dukka </i>mišinį paįvairinti ir kitais prieskoniais - pavyzdžiui, Kaire į jį neretai dedamas geras žiupsnis pankolių sėklų. Be to, jeigu kuminas jums visiškai nepriimtinas, keiskite jį mums įprastais kmynais - jie irgi kai kada naudojami autentiškuose <i>dukka </i>receptuose.</div><div style="text-align: justify;">*** Džiovintus čiobrelius galite keisti džiovintais raudonėliais, mairūnais ar mėtomis, arba derinti kelių rūšių prieskonines žoleles.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-ShtQ1KySlLg/YNjAB7Uow2I/AAAAAAAAT78/2-WUhVWkcP08xH3DJw_W-zkp9Hqg-tbigCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0125-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis <a href="https://static1.squarespace.com/static/59d53449b1ffb6653bc26c0e/t/59df9b096f4ca3f5efd98a9b/1507826445977/foodwine.pdf" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-41038322190215567022021-06-22T12:46:00.003+03:002021-06-23T01:32:57.323+03:00Molokhia - vištiena su džiuto lapais<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Gali būti, kad, skaitydami mano <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2021/06/vokiskas-surio-uzkandis.html" target="_blank">praeitą įrašą</a>, pagalvojote, jog esame pernelyg griežti ir autoritariški tėvai. Betgi ne. Dažniausiai su savo vaiku gražiuoju sutariame, ką veiksime savaitgaliais ar per atostogas. Ir jis tų dienų laukia, kai kada netgi su nekantrumu. Pavyzdžiui, ne taip seniai nusprendėme apžiūrėti parodą <i>Ką slepia sarkofagas</i>, ir sūnus (kartu su klasės ir kompiuterinių žaidimų draugu :), be jokių papildomų įkalbinėjimų kelioms valandoms persikėlė į senovės Egipto pasaulį. Man, savo ruožtu, buvo netikėčiausia, jog tiek Tomas, tiek Edvardas pareiškė, esą "tikriausias" ir "teisingiausias" eksponatas parodoje - tai Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės tarpukariu iš Kairo į Lietuvą pargabenta mumija. Kodėl? Ogi todėl, kad ji balta! Kitaip sakant, jaunoji kartą "tikrais" laiko pirmiausiai tuos dalykus, kuriuos mato animaciniuose ir/ ar meniniuose filmuose. Ką gi, tai tik dar kartą patvirtina, jog vaikams svarbu paaiškinti, kaip labai meninė tiesa gali skirtis nuo istorinės tiesos, o ir šiaip - kad neginčijamų ir vienareikšmių dalykų šiame pasaulyje pasitaiko daug rečiau, negu galėtume įsivaizduoti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-c_luz9_FS3Q/YL-Q72zs99I/AAAAAAAAT1A/pA97BYO3SVY7eqP0-SXTom-nqMxtWs-6gCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0680-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Mums su vyru apsilankymas Istorijų namuose irgi paliko kuo puikiausią įspūdį. Pirmiausia - ne tik teatras, o ir muziejus prasideda nuo rūbinės. Buvo šeštadienio popietė, vos vos lynojo, žmonių eilutė trypčiojo kieme, nes šiais laikais visiems mums tenka laikytis saugaus atstumo reikalavimų, ypač patalpose. Išėję į lauką, muziejaus darbuotojai ne tik paaiškino įėjimo/ išėjimo tvarką, o ir sakė apgailestaujantys dėl iškilusių nepatogumų, nors buvo akivaizdu, jog tai <i>force majeure</i>, ir parodos organizatoriai čia niekuo dėti. Visą dieną (o prieš tai - ir visą savaitę) dirbti su lankytojų srautu - užduotis ne iš lengvųjų. Bet darbuotojai kantriai ir maloniai kiekvienam atsakinėjo į klausimus, patarinėjo, kokia tvarka geriau apžiūrėti parodą ir t.t. - kitaip sakant, priėmė muziejaus lankytojus taip, kaip rūpestingi šeimininkai priima savo svečius. Ačiū jiems už tai, nes, kad ir kokios svarbios muziejui būtų sienos ir ekspozicijos, pirmiausiai čia dirbantys žmonės lemia, kokį jausmą išsinešime iš aplankyto renginio. Nors kai dėl Istorijos namų sienų, reikia pasakyti, kad, prikeldami pastatą naujam gyvenimui, architektai, restauratoriai bei dizaineriai pasidarbavo iš peties: jų sukurta parodų erdvė šiuolaikiška, elegantiška, patogi, o tuo pačiu - išlaikiusi praėjusių amžių aurą. Pati paroda - irgi geras pavyzdys, ko galima pasiekti, kuomet dirbama ne tik profesionaliai, o ir su meile. Nors mūsų šalis neturi tiek eksponatų ir išteklių kaip, tarkime, <i>British Museum</i>, parodos organizatorių išsikeltas tikslas - supažindinti lankytojus su Lietuvos egiptologija - buvo įgvendintas, ir netgi labai sėkmingai. Neįmanoma nepastebėti, jog buvo apgalvota viskas, pradedant suvenyrais ir chronologiene skale, baigiant mokslinių tyrimo metodų pristatymu, kuriuos suprantamai paaiškinti plačiai auditorijai sudėtingiau, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Žodžiu, apsilankymas parodoje <i>Ką slepia sarkofagas</i> buvo viena iš tų patirčių, apie kurias sakoma: jeigu turite laisvą pusdienį, nueikite ir jūs, nepasigailėsite :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-S7_YD7kXnDU/YL_gd5OL2NI/AAAAAAAAT1o/eIx-0bQSV3MUOQ7MWxZk2Fqcf_UxOP8wACLcBGAsYHQ/s16000/IMG_20210508_174941-003.jpg" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Šarūno</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na o mane apsilankymas parodoje įkvėpė aprašyti <i>molokhia </i>- Egipto, o ir Artimųjų Rytų bei visos Šiaurės Afrikos patiekalą, kurį pirmą kartą pagaminau šį pavasarį. Kodėl tik šį pavasarį? Todėl, kad <i>molokhia </i>- tai ne šiap sau patiekalo pavadinimas, o ir nuoroda į svarbiausią ingredientą - ilgavaisio džiuto (lot. <i>corchorus olitorius</i>) lapus. Vakarų šalyse šviežiais džiuto lapais prekiaujama itin retai, tačiau rytietiškų prekių parduotuvėse jų galima aptikti džiovintu pavidalu arba šaldytų daržovių skyriuose. Lietuvoje džiuto lapų iki šiol mačiusi nebuvau, kol vieną pavasario dieną atradau internetinę parduotuvę <i><a href="https://www.oriental.lt/" target="_blank">Orienal</a></i>. Aš visuomet džiaugiuosi, kai Lietuvos rinkoje atsiranda tikrų naujovių - na, žinote, ne 25-ta varškės ar avižinių dribsnių rūšis (tokie produktai dažniausiai vienas nuo kito skiriasi tik pakuotės dizainu), o, pavyzdžiui, angliškas <i>clotted cream</i>, arba ybiškės (tiek jau to, tebūnie šaldytos :), arba <i>filo </i>tešla. Džiuto lapai irgi priskirtini prie tikrų naujovių, nes jie suteikia patiekalui tokį skonį ir konsistenciją, kurio neatkartoja nei špinatai, nei mangoldai, nei kitos mums įprastos lapinės daržovės.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Prieš pateikdama receptą, norėčiau dar keletą žodžių pasakyti apie parduotuvę <i><a href="https://www.oriental.lt/" target="_blank">Oriental</a></i>. Atlikdama užsakymą, nusprendžiau imti net dvi pakuotes džiuto lapų, mat, viena vertus, jau seniai grasinausi pagaminti kelis patiekalus su jais, antra vertus, norėjau būti tikra, jog nepasisekus kuriam nors eksperimentui, turėsiu pakankamai žaliavos kitam bandymui. O tuomet sulaukiau skambučio - malonus vyriškas balsas teiravosi, ar aš nesuklydau ir tikrai žinau, ką užsisakiau? Prisipažinau, jog daugmaž nutuokiu. Visgi mano patikinimai ko gero neskambėjo itin įtaigiai, nes žmogus pasiūlė atsiųsti receptą, kaip džiuto lapus tinkamai paruošti. Ir atsiuntė - taip taip, ne tik prekes, o ir instrukcijas, ką su jomis nuveikti! Kai šią istoriją papasakojau šeimai ir draugams, visų reakcija buvo panaši: <i>čia tai bent servisas, nuostabu!</i> Man savo ruožtu, labiausiai paglostė širdį tas nuoširdumas, su kuriuo <i><a href="https://www.oriental.lt/" target="_blank">Oriental</a> </i>rūpinasi savo klientų gerove. Džiaugiuosi atradusi šią parduotuvę - o jums, jeigu tik domitės rytietiška virtuve, irgi rekomenduoju joje apsilankyti :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-wc82gxUP0iE/YL6fRLxM5MI/AAAAAAAAT0w/QHpIhcNWUa8YMJB2Kqksacew0Y0CPcQnwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0717-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Džiovinti ilgavaisio džiuto lapai. Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O dabar apie <i>molokhia </i>(yra daug šio žodžio rašybos variantų, kaip antai <i>mulukhiyah</i>, <i>mulukhiyyah</i>, <i>molokheyya </i>ir kt.), arba mūsiškai - apie džiuto lapus. Pirmiausia, juos siūloma labai gerai nuplauti keliais vandenimis, nes taip ne tiktai pašalinsite dulkes , o ir sumažinsite specifinės lipnios medžiagos, kurios turi džiuto lapai, kiekį. Ko gero švieži lapai lipnumo turi šiek tiek daugiau, nes, plaunant džiovintus, jis beveik nejuntamas. Aš nuplautus džiuto lapus užpyliau šaltu švariu vandeniu ir šaldytuve laikiau per naktį, tada dar kartą perploviau. Jie gerokai išbrinko, ėmė panašėti į šviežius. Pagaminus padažą, buvo panašu, jog jis sutirštintas krakmolu, tačiau pernelyg didelio tąsumo neturėjo. Padažo skonis buvo pakankamai intensyvus, bet malonus.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kai kurie šaltiniai rašo, jog virti ar troškinti džiuto lapai gali turėti truputį kartumo, bet mano šeima jo nepastebėjo. Vis dėlto džiuto lapų padažą aš rekomenduočiau patiekti drauge su ryžiais, kurie sumažina skonio intensyvumą. Rytuose gana įprasta <i>molokhia </i>padažą supilstyti į nedidelius dubenėlius ir patiekti atskirai nuo kitų ingredientų, lyg kokią tirštą trintą sriubą. Bet, man atrodo, prie šio džiuto lapų neįpratusiems žmonėms pats vienas padažas gali pasirodyti pernelyg stiprus. Na, o kaip ten yra iš tikrųjų, niekaip neišsiaiškinsite, kol patys šio patiekalo neparagausite. Aš galiu jums garantuoti tik viena - kad ir kaip patieksite džiuto lapus, lietuviškai skonio paletei patiekalas su jais atrodys daugiau ar mažiau egzotiškas :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-XWz0eUZTKk4/YL6e2gmu0EI/AAAAAAAAT0o/631qAyGWYJQ52jVrepkYcE8FBU4He1FAgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0704-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Pagamintas <i>molokhia </i>padažas. Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kulinarijos istorikai teigia, kad džiuto lapai Egipte buvo valgomi jau faraonų laikais. Didelė tikimybė, jog augalo (ir, atitinkamai, patiekalo) pavadinimą mes irgi paveldėjome iš senovės egiptiečių. Beje, <i>molokhia </i>reiškia <i>karališkas</i> <i>[valgis]</i>, ir ko gero tai nėra atsitiktinumas: išlikę žinių, jog kai kurie faraonai džiuto lapus netgi draudė valgyti prastuomenei, agrumentuodami, jog augalas turi afrodiziako savybių ir šiaip jau yra skirtas tik aristokratams. Laimei, tokie draudimai netrukdavo ilgai, ir netrukus žmonės vėl grįždavo prie mėgstamo ir visiems prieinamo produkto. Iš senųjų rašytinių šaltinių žinoma ir tai, jog patiekalai iš džiuto lapų buvo gaminami senovės Indijoje, o viduramžiais - Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Šiais laikais <i>molokhia </i>mėgėjų pasaulyje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, mat kolonializmo laikais džiuto lapai išplito daugelyje regionų, pradedant Filipinais, baigint Karibų jūros salomis.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Aišku, kuomet patiekalo istorija tokia ilga, o geografija tokia plati, nereikėtų stebėtis, jog egzistuoja daugybė jo variantų. Žmonės su džiuto lapais derina skirtingą mėsą, prieskonius, garnyrus, o ir pačius džiuto lapus ruošia vis kitaip (džiovina arba ne, smulkina arba ne, patiekia drauge su mėsa arba atskirai nuo jos). Pavyzdžiui, Egiptas ir Sirija (taipogi Libanas) - lyg ir ne per daugiausiai viena nuo kitos nutolusios šalys, tačiau <i>molokhia </i>gamina gana skirtingai. Egiptiečiai džiuto lapus linkę smulkinti ir ruošti iš jų padažą, o išvirtą mėsą apkepinti bei patiekti atskirais gabalais. Tuo tarpu Sirijoje ar Libane džiuto lapai paprastai nesuverdami į tyrę; atvirkščiai, į juos įmaišoma nukaulinta, nedideliais gabaliukais supjaustyta mėsa - taip pagaminamas gana aiškios struktūros troškinys. Aš šį kartą nusprendžiau pristatyti jums egiptietišką patiekalo versiją, bet ne todėl, kad kitų šalių receptai būtų prastesni, o todėl, kad gaminau, grįžusi iš parodos ir kupina pamąstymų apie Egiptą :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Šioje vietoje dar pasakysiu, jog ir pačiame Egipte <i>molokhia</i>, vienas iš šalies nacionalinių patiekalų, gali būti pagaminta įvairiai. Pavyzdžiui, pajūryje vietoje mėsos žmonės dažnai panaudoja žuvis ir/ar krevetes. Vis dėlto populiariausias pasirinkimas - vištiena, triušiena, aviena, ožkiena. Ar galima rinktis kitokią mėsą? Sakyčiau, viskas priklaus nuo požiūrio. Reikėtų prisiminti, kad arabiškai kalbantis pasaulis - tai musulmoniškas pasaulis, todėl iš pagarbos šiai kultūrai patiekale nereikėtų naudoti kiaulienos. O štai jautieną - kodėl gi ne? Beje, džiuto lapų troškinius su jautiena labai mėgsta, pavyzdžiui, Čado, kuriame dominuoja islamas, gyventojai. Žinoma, kai kur džiuto lapai derinami ir su kiauliena (pavyzdžiui, Haityje), tačiau tai krikščioniškos šalys, ir jų kultūra, taipogi kulinarinė, visai kitokia.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nors Egipto klimatas nepalyginamai karštesnis negu mūsiškis, šios šalies gyventojai dėl to neatsisako karštų mėsiškų patiekalų. Mums, šiauriečiams, taip maitintis sudėtingiau, tačiau ne veltui sakoma - ruošk roges vasarą :) Tad jeigu toks maistas dabar atrodo per sunkus, pasidairykite bent jau džiovintų <i>molokhia </i>lapų, kad, stojus vėsesniems orams, galėtumėte ilgai neatidėliodami imtis eksperimentų :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Fh0cY7PY6_o/YL--FxPDzjI/AAAAAAAAT1Q/39IyUJ9kI8sVxCfjfmo8zBRdMxrsdUn2gCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0693-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Molokhia </i>- vištiena su džiuto lapais</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4-6 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Sultiniui</i></b>:</div><div style="text-align: justify;">~ 1 kg vištienos*</div><div style="text-align: justify;">1 svogūnas</div><div style="text-align: justify;">1 cinamono lazdelė</div><div style="text-align: justify;">1 lauro lapelis</div><div style="text-align: justify;">1 rozmarino šakelė</div><div style="text-align: justify;">Druskos (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Prieskoniai mėsai</i></b>:</div><div style="text-align: justify;">½ a.š grūsų kalendros sėklų</div><div style="text-align: justify;">½ a.š. grūstų kumino sėklų</div><div style="text-align: justify;">½ a.š. malto cinamono</div><div style="text-align: justify;">¼ a.š. džiovintos saldžiosios paprikos miltelių</div><div style="text-align: justify;">Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">Sviesto (geriau lydyto) kepimui</div><div style="text-align: justify;"><i><b>Padažui</b></i>:</div><div style="text-align: justify;">150 g džiovintų (arba 300 g šviežių/ šaldytų) ilgavaisio džiuto lapų**</div><div style="text-align: justify;">3 v.š. sviesto</div><div style="text-align: justify;">2-3 česnako skiltelės</div><div style="text-align: justify;">1 a.š. grūstų kalendros sėklų</div><div style="text-align: justify;">~ 500 ml vištienos sultinio</div><div style="text-align: justify;">Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">Virtų/ garintų ryžių arba rytietiškos duonos (patiekiant)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Vištieną užpilkite vandeniu (aš užpilu verdančiu iš arbatinio), kad būtų apsemta. Įdėkite perpus perpjautą svogūną, cinamono lazdelę, rozmarino šakelę, labai lengvai pasūdykite***. Virkite ant nedidelės ugnies, kol mėsa bus norimo minkštumo. Tikslaus virimo laiko pasakyti neįmanoma, nes tai priklausys nuo mėsos (tarkime, kaimiškas, laisvai augęs viščiukas verda ilgiau negu pirktas iš parduotuvės), mėsos gabaliukų dydžio ir t.t. - orientuokitės pagal situaciją. Kai mėsa išvirs, ją išgriebkite, o sultinį perkoškite.</li><li>Mėsą pabarstykite prieskoniais, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir atidėkite, kol prireiks.</li><li>Pagaminkite džiuto lapų padažą. Gerai nuplautus ir smulkiai supjaustytus džiuto lapus užpilkite maždaug 500 ml sultinio ir ant lėtos ugnies troškinkite apie 15 min., arba ilgiau, kol taps norimo minkštumo; būtų geriau, jei sultinys neužvirtų, o tik įkaistų maždaug iki 90-95<span style="font-family: "Times New Roman", serif; font-size: 12pt; text-align: left;">°C</span>. Tuo tarpu mažytėje keptuvėje išlydykite sviestą ir jame keliolika sekundžių pakepinkite trintą česnaką ir grūstas kalendras. Kai pakvips, nukaiskite ir pakepintus prieskonius sudėkite į puodą su troškinamais džiuto lapais. Pagamintas padažas turėtų būti ne per daug skystas, bet ir neleabai tirštas; jeigu jis per skystas, skysčio perteklių nugarinkite, jeigu per tirštas - įpilkite samtelį likusio sultinio. Jeigu norite glotnesnės konsistencijos padažo, baigdami virti galite jį šiek tiek patrinti elektriniu smulkintuvu (tik ne per daug). Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir/ar pagardinkite pipirais. Nukaitę uždenkite ir atidėkite, kol prireiks.</li><li>Svieste apkepkite mėsą, kol taps auksinės spalvos, tada neškite maistą į stalą. <i>Molokhia </i>padažas tradiciškai patiekiamas su mėsa ir virtais/ garintais ryžiais arba rytietiška duona (pavyzdžiui <i>pita </i>paplotėliais). Prie jo įprasta patiekti citrinos skiltelių bei marinuotų ar kitokių daržovių (aš iškepiau saldžiųjų paprikų). </li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Egipte tradiciška išvirti visą vištą, o tuomet ją padalinti į porcijas bei apkepinti. Vis dėlto šiais laikais galite rinktis kokios nors vienos rūšies mėgstamas vištienos dalis - pavyzdžiui, blauzdeles, šlauneles, krūtinėlę ir t.t. Be to, esant poreikiui, vištieną galima keisti kitokia mėsa - triušiena, aviena, ožkiena, jautiena.</div><div style="text-align: justify;">** Džiuto lapus rekomenduojama labai gerai nuplauti keliais vandenimis - kai kurie šaltiniai tvirtina, jog plovimo procesas turėtų trukti iki pusvalandžio! Aš dariau taip: džiovintus džiuto lapus keletą kartų perploviau, užpyliau šaltu švariu vandeniu ir palikau per naktį šaldytuve. Kitą rytą juos išgriebiau, darkart perploviau ir jau suminkštėjusius bei išbrinkusius smulkiai supjausčiau.</div><div style="text-align: justify;">*** Turėkite galvoje, jog vėliau vištienos sultinyje virsite džiuto lapus, ir jis stipriai nugaruos. Tai reiškia, jog druskos koncentracija skystyje gerokai padidės, ir labai gali būti, kad padažas pasidarys pernelyg sūrus. Dėl šios priežasties sultinį sūdykite labai nedaug - jeigu reikės, ir padažą, ir mėsą papildomai pasūdyti galėsite, baigdami gaminti. </div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-87nm5N7weeo/YL-QqRdasHI/AAAAAAAAT04/ruvk81gOhLEfAhITDTYzHHgSMLEr9mCtACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0699-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis <a href="https://static1.squarespace.com/static/59d53449b1ffb6653bc26c0e/t/59df9b096f4ca3f5efd98a9b/1507826445977/foodwine.pdf" target="_blank">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-80201759309934917182021-06-04T16:10:00.000+03:002021-06-04T16:10:12.313+03:00Vokiškas sūrio užkandis<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Prasidėjęs savaitgalis mano vaikui lyg ir nežadėjo bėdos. Kaip visuomet, kartu su savo katinu atsibudęs anksčiau už mus, jis užsiplikė mėtų arbatos ir iškart įniko į kompiuterinių žaidimų pasaulį - sūnaus draugas ir virtualių kovų bendražygis, tikras vyturys, paprastai ten apsireiškia, vos prašvitus dienai. Tik štai, azartas ir ausinės šįsyk bravūros nestokojančiam kariūnui pakišo koją. Virdami kavą, abu su vyru išgirdome, jog Šančių kiemai jau spėjo suteikti mūsų atžalai rusų kalbos pagrindus, deja, visai ne tokius, kokių norėtume.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-VuZQzYuodlI/YLPuGbAQ2UI/AAAAAAAATys/beKs5JvaYEQXltogh7iyvqGSkkysIBLQQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0743-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kadangi laikomės nuomonės, jog mokslas ir menas - patikimiausi vaistai juo proto tamsos, netrukus išsiruošėme iš namų. Netekęs kompiuterio, sūnus, aišku, neatrodė kupinas entuziazmo ir sėdėjo prikandęs lūpą, kai pasiekėme Raudondvario dvarą. Antra vertus, per daug bambėti irgi nedrįso :) Praėjo gera valanda, kol apžiūrėjome Eugène Delacroix litografijas <i>Fausto </i>tema. Šį bei tą išsiaiškinome apie Faustą, alchemikus ir Mefistofelį. Kai kitoje salėje mūsų dvylikametis negailestingai sukritikavo Salvadoro Dali kūrybą, pamėginau paaiškinti, jog dailininkas neprivalo piešti ar tapyti "gražiai"; kur kas svarbiau, kad jo kuriamas pasaulis būtų savitas, įdomus, nesumaišomas su jokiu kitu - net jeigu tai tik heraldinės lelijos eskizas. Kai Tomas, jau spėjęs pamiršti nebaigtą žaidimo partiją, pareiškė, jog ši popietė buvo daug smagesnė, negu jis tikėjosi, jaučiausi kone pakiliai - vis šiokia tokia atsvara gatvės mokyklai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Z1k7DqzWChI/YLQSM41H_XI/AAAAAAAATzg/uNJ7xNhF1sQkJlj3AIf9KLw9tBt6WXg9wCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0099-005.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Drausminė nuobauda :) Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O tada, jau beišeinant iš parodos, sūnus pamėgino apibendrinti: ž<i>inot, tas Faustas ir Aristotelis...</i> Kaip kaip?! Tomas dar mėgina mus įtikinti, kad skirtumas tarp Mefistofelio ir Aristotelio, ko gero, ne toks ir didelis. Vyras tik skėstelėjo rankomis ir reziumavo: <i>panašu, kad mums teks eiti dar ne į vieną parodą</i>. O aš prisiminiau Jurgos neseniai pacituotą legendinę namų tvarkytoją Freken Bok: <i>ak, kokia kančia auklėti [vaikus]!</i> :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-b3LEK2RRoWE/YLe29CNN6mI/AAAAAAAATz8/ScO068cLPmQJlRXlQqYiT56VV2tiKw6wwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0193-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Žinau, kad mano skaitytojai Mefistotelio su Aristoteliu nepainioja :) Vis dėlto jeigu turite vieną kitą laisvą valandėlę, parodoje apsilankyti rekomenduoju - ir todėl, kad Eugène Delacroix bei Salvadoras Dali - neeiliniai savo amato atstovai, ir todėl, kad Kauno rajono muziejus įsikūręs gerą aurą skleidžiančioje grafų Tiškevičių rezidencijoje, ir todėl, kad naujam gyvenimui prikeltas dvaro parkas viliote vilioja praleisti popietę lauke - gal suvalgyti Tiškevičiaus koldūnų čia pat įsikūrusioje kavinukėje, o gal ant suolelio paskaityti knygą. Kad ir (dar kartą?) perversti tą patį Johann Wolfgang von Goethe <i>Faustą</i>. Na žinoite, klasika yra klasika!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-ji8rZuqxikM/YLPxScZYFHI/AAAAAAAATy8/IfJgKUdWtZgW6kqpEHfeXvFT1VNe7hKPgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0745-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nusprendusi papsakoti jums istoriją apie parodą, pagalvojau, kad prie jos geriausiai būtų pridėti rašytojo taip mėgto žaliojo padažo (vok. <i>Grüne Soße</i>) receptą. Dažnas šaltinis teigia, kad šį klasikinį vokišką pagardą sugalvojo jo mama - Katharina Elizabeth Goethe, nors tai, atrodo, - viso labo mitas, turintis mažai ką bendro su istorine tiesa. Šiaip ar taip, Lietuvoje su žaliuoju padažu visada kyla problemų, pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje ypač sudėtinga surasti rėžiukų - pikantiško skonio lapinių daržovių, kurias taip vertina Vakarų Europos gyventojai, bet kurių mes vis dar neatradome. O ir užsiauginti jų ne tai paprasta - tai vandeningas vietas (idealiu atveju - tekantį vandenį) mėgstantys augalai, todėl rėžiukus būtų perspektyviau auginti specializuotuose ūkiuose, o ne daržininkų mėgėjų sklypeliuose. Trumpai sakant, dėl techninių trukdžių mintį apie žaliąjį padažą teko išmesti iš galvos.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O kadangi man vis tiek norėjosi kokio vokiško akcento, nusprendžiau aprašyti sūrio užkandį - labai kaloringą, labai gardų ir labai tinkamą valgyti su ridikėliais, kurie vasaros pradžioje tebėra pačiame gerume. Konkrečiai šį receptą, pavadintą <i>Mainz Cheese Dip</i>, paėmiau iš knygos <i>Grandma's German Cookbook</i> (2012). Viena iš knygos autorių, Birgit Hamm, teigia, jog tai tipiška Reino Heseno stalo puošmena, šventinis skanumynas, kurį ji esą pamėgo dar vaikystėje. Tiesa, peržvelgus internetinus šaltinius, kyla abejonių, jog tai vienintelis būdas pagaminti Mainco sūrio užkandį. Tradiciškiausi receptai siūlo nebrandintą, kreminį gietinėlės sūrį sumaišyti su varške proporcija 2:3, o tada pagardinti sviestu, grietine bei įvairiais kitais priedais (kiaušinio tryniu, svogūnu, česnaku, kmynais, paprika, kaparėliais, garstyčiomis ir t.t.). Tačiau Vokietija nuo seno garsėja pieno produktų įvairove, be to, šiais laikais įprasti tapo ir įvežtiniai ingredientai. Taigi, nūnai kiekvienas ieško savo būdų, kaip patobulinti senus gerus receptus. Mano knygoje pasiūlytas variantas, manyčiau, pakankamai šiuolaikiškas, bet tikrai vertas dėmesio, ypač jeigu mėgstate sūrius su baltu pelėsiu. Be to, toks užkandis pagaminamas kone akimirksniu, tad jį be vargo spėsite paruošti net tada, jeigu didžiąją dienos dalį būsite užsiėmę kitais reikalais. O tai, sutikite, tikrai nemenkas privalumas :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Hbbp9zMO2f0/YLPvA8Ns2SI/AAAAAAAATy0/mn4aYcCVmUYzqre3MKfjzbRRVlSR8Wt-gCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0753-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Mainzer Spundekäs</i> - vokiškas sūrio užkandis</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">3 v. š. sviesto</div><div style="text-align: justify;">200 g tepamo sūrio</div><div style="text-align: justify;">200 g švelnaus skonio <i>Camambert </i>sūrio</div><div style="text-align: justify;">1 mažas svogūnas*</div><div style="text-align: justify;">2-3 pavasariniai svogūnai</div><div style="text-align: justify;">Juodųjų pipirų ir druskos (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Sviestą ištirpinkite. Sudėkite tepamą sūrį ir išsukite.</li><li><i>Camambert </i>sūrį supjaustykite mažais gabaliukais; pjaustyti bus lengviau, jeigu prieš tai sūrį gerai atšaldysite. Sumaišykite su tepamu sūriu ir laikykite kambario temperatūroje maždaug 30 min., kad masė šiek tiek sušiltų ir suminkštėtų. Jeigu skubate, masę galite labai trumpai pašidyti ant žemos ugnies ir gerai išmaišyti.</li><li>Jeigu norite, į sūrio masę įmaišykite susmulkintus svogūnus ar svogūnų laiškus, pagardinkite pipirais ir, jeigu reikia, pasūdykite. Jeigu norite, galite naudoti ir papildomus prieskonius (daugiau apie juos žr. pastabose virš recepto). Dar kartą išmaišykite. Sudėję į serviravimo indą, papuoškite smulkintais svogūnų laiškais.</li><li>Sūrio užkandis tradiciškai patiekiamas su mažais sūriais riestainiukais, mėgstama duona, šviežiais ridikėliais, kai kada - virtomis bulvėmis. Prie šio užkandžio įprasta pasiūlyti balto vyno arba šalto alaus.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">*Originaliame recepte nurodoma, kad smulkintą svogūną reikėtų įmaišyti prieš pat patiekiant užkandį į stalą, antraip patiekalas apkars. Mūsų šeima vengia žalių (termiškai neapdorotų) svogūnų panašiuose patiekaluose, todėl aš svogūno nenaudoju ir čia - ir nė kiek jo nepasigendu. Galite rinktis ir kompromisinį variantą - naudoti daugiau svogūnų laiškų, ir dalį jų įmaišyti į sūrio masę. Dar vienas (vokiečių virtuvėje gana populiarus) variantas - vietoje svogūnų - arba drauge su jais - naudoti česnaką arba raudonąją saldžiąją papriką. Paprika gali būti šviežia ir supjaustyta smulkiais kubeliais arba džiovinta, miltelių pavidalo.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-86pK50rLBuA/YLQBMS-3G-I/AAAAAAAATzE/n8is111iS2ksFbHxlXnaoDPnOvbXTU9IgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0780-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Recepto šaltinis:</div><div style="text-align: justify;">Birgit Hamm, Linn Schmidt, <i>Grandma's German Cookbook</i>, München: DK Pub., 2012, s. 60-61.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-38995848221509695912021-05-29T21:49:00.000+03:002021-05-29T21:49:53.476+03:00Abchaziškos meškinių česnakų salotos<div style="text-align: justify;"><span style="font-family: times;"><br /></span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Ką tik pasitikrinau: šiame tinklaraštyje apie meškinius česnakus pirmąkart rašiau lygiai prieš ketverius metus. Įrašas, pavadintas <a href="https://www.blogger.com/#">Meškinių česnakų ir kiaušinių salotos</a>, iki šiol labai populiarus, o tai reiškia, jog bus ne pro šalį papasakoti apie dar vieną būdą paruošti šias pavasarines gėrybes. Tiesa, abchaziškos meškinių česnakų salotos - ne tiek savarankiškas valgis, kiek garnyras prie mėsos, ypač keptos ant žarijų. Na, pavyzdžiui, šašlykų. Nuotraukose matomas salotas mes valgėmė su gruziniškais <a href="https://www.blogger.com/#"><i>abchazura </i></a>kotletais ir, galiu pasakyti, jog tai buvo vienas geriausių garnyrų, kuriuos esu derinusi su tokio tipo patiekalais.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-dd63eV0IH44/YLFQs8BcI3I/AAAAAAAATyE/Gi7ZU3jaAigyiErylpddQ2j_58HzPf_tgCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1217-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kitaip negu termiškai apdorotiems <a href="https://www.blogger.com/#">meškiniams česnakams gruziniškai</a>, kuriems idealiu atveju reikėtų kuo jaunesnių, vos iš žemės išlindusių lapelių, abchaziškoms salotoms geriausia naudoti didelius, plačius meškinių česnakų lapus. Primenu, jog prieš porą metų meškiniai česnakai buvo išbraukti iš Lietuvos Raudonosios knygos, tad dabar jų miškuose legaliai prisirinkti gali netgi tie, kurie neturi nuosavo daržo. Tai neturėtų būti sudėtinga, nes aptikę šių augalų augimvietę, pamatysite, jog tanki meškinių česnakų jūra plyti kiek užmato akys. Žinoma, tai nereiškia, jog galima pamesti galvą - leidimo rinkti vienus ar kitus augalus nederėtų painioti su leidimu siaubti gamtą :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-QirbJjx-_yA/YLFRWkG8B5I/AAAAAAAATyc/RsL8_6UE0HU2CPX-ekuXRAYNS5ELpKQMACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_0797-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Meškinių česnakų augimvietė miške. Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Meškiniai česnakai auga mišriuose drėgnuose miškuose. Tačiau jeigu jūsų visai nevilioja mintis vaikštinėti po laukiniškus šabakšynus, meškinių česnakų įsigykite, pavyzdžiui, vietiniame turgelyje. O paskui vis tiek išsiruoškite į užmiestį ir pavaikštinėkite bent jau patogiai įrengtais pažintiniais takais. Laimei, Lietuvoje jų tikrai nemažai. Mes šį pavasarį pagaliau aplankėme Dubravos pažintinį taką, kad pasigėrėtume žydinčiais švyliais. Sakykite ką norite, bet drėgni miškai ir pelkės turi savo žavesio! Ir išvis, bet kokie pasivaikščiojimai gamtoje atgaivina širdį - be to, niekada neišeina iš mados :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-wzWkrpUX2tw/YLFQZNos6zI/AAAAAAAATx0/pbC3FKnTj90aa3L_uD3ZX8RtffVdbZW-QCLcBGAsYHQ/s16000/1622146251337-001.jpg" /></a></div><div style="text-align: center;">Nuotrauka Šarūno</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Beje, aplankyti Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinį taką man jau kažin kada rekomendavo šio tinklaraščio skaitytoja Julija, o mano draugė Jurga sekė ir pranešė, kada pelkė pasipuoš baltais žiedais. Ačiū, merginos!</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Z5PCyi22LGc/YLFQKADl5ZI/AAAAAAAATxo/it04XF0R8xQHjZbqQDtDBfYWV7oHEdcrgCLcBGAsYHQ/s16000/1622146180907%2B%25281%2529-001.jpg" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Šarūno</span></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;">Na, o vyrui ačiū už nuotraukas, nes aš savo fotoaparato tądien nepasiėmiau :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-9zSr7w_FtSQ/YLFQQ63Ld3I/AAAAAAAATxw/e3_JP2fQFHArs43_rrE_FIQZCWNM19n8ACLcBGAsYHQ/s16000/1622146214898-001.jpg" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Šarūno</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Betgi grįžkime prie meškinių česnakų. Tiesą sakant, net nežinau, ar šį jų paruošimo būdą galima vadinti "tikru" receptu. Perskaičiusi salotų aprašymą pirmą kartą, pagalvojau: <i>kažkokia nesąmonė!</i> Štai kaip atrodo originalios instrukcijos, apie kurių patrauklumą spręskite patys:</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Meškinių česnakų salotos su actu</i></b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">100 g meškinių česnakų, po 5-6 šakeles petražolių ir krapų, druskos ir acto pagal skonį.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Meškinius česnakus perrinkti, nuplauti, smuliai supjaustyti, sudėti į salotinę ir pagardinti smulkintais žalumynais, actu ir druska.</i></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Taigi čia net aliejaus nėra!</i> - galvojau pati sau, ir man visai neatrodė gera idėja meškinius česnakus ruošti taip, kaip siūlė mano senoji knyga, skirta abchazų virtuvei. O paskui už akių užkliuvo internetiniai įrašai - žmonės, kad ir kaip keista būtų, salotas gyrė. Tiek jau to, nusprendžiau, surizikuosiu, o jeigu bus negardu, galėsiu papildomai užpilti kokio kitokio padažo ir/ar įmaišyti daugiau daržovių.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tai štai, paaiškėjo, kad šioms salotos iš tikrųjų nereikia jokių papildomų ingredientų. Subtili meškinių česnakų aitra, lengvas sūrumas ir acto rūgštelė sukuria bendrą harmoningą (ir - kas galėtų pagalvoti - netgi kiek netikėtą!) skonį. Sakyčiau, salotos kiek priemena kai kada prie šašlykų tiekiamus marinuotus svogūnus, tik yra švelnesnės, žalios ir labai pavasariškos. Taigi, neapsigaukite, kaip kadaise apsigavau aš. Jeigu marinuoti svogūnai - mėgstamas jūsų garnyras prie šašlykų, abchaziškos meškinių česnakų salotos nuvilti neturėtų :) </div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-5mtqz0i33gc/YLFQ1xCazyI/AAAAAAAATyI/qYrpwyc7TbwJzfdRcLAlHTZzr8-vfOc9wCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1220-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Салат из черемши с уксусом</i>* - abchaziškos meškinių česnakų salotos</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div></span><div><span style="font-family: times;">~ 200 g meškinių česnakų lapų</span></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;">3-4 v.š. smulkintų petražolių</div><div style="text-align: justify;">3-4 v.š. smulkintų krapų</div><div style="text-align: justify;"><i><b>Padažui</b></i>:</div><div style="text-align: justify;">2-3 v.š. šalto virinto vandens</div><div style="text-align: justify;">½ a.š. druskos</div><div style="text-align: justify;">2-4 v.š. acto</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Meškinių česnakų lapus perrinkite, nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite plonais rėželiais. Sumaišykite su prieskoninėmis žolelėmis.</li><li>Druską ištirpinkite vandenyje. Padažą pagal skonį parūgštinkite; tikslus acto kiekis priklausys nuo jo stiprumo ir jūsų skonio.</li><li>Gautu padažu apšlakstykite salotas ir gerai jas išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai parūgštinkite ir/ar pasūdykite. Palikite 5-10 min., kad susistovėtų, tada dar kartą išmaišykite.</li><li>Salotas sudėkite į serviravimo indą. Jeigu norite, papuoškite meškinių česnakų lapais ir/ar žiedais. Patiekite kaip garnyrą prie keptos mėsos; salotos ypač tiks prie šašlykų ar kitokių ant žarijų paruoštų patiekalų.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Pasirodė, kad surasti abchazišką šių salotų pavadinimą - užduotis ne iš lengvųjų. Tačiau <a href="http://apsnyteka.org/file/Kvitsinia_P_Biologiya_rasteny_baktery_gribov_2011_abh.pdf" target="_blank">čia </a>aptikau botanikos vadovėlį abchazų kalba :) Jame teigiama, kad meškinius česnakus abchazai vadina <i>асысқьы́р</i>.</div><div style="text-align: justify;">** Originaliame recepte apie vandenį nieko nesakoma, bet aš patyriau, jog duska (ypač rupi) žymiai geriau pasiskirsto, prieš tai ją ištirpinus. Taigi, man patogiau iš pradžių nedideliame indelyje pasigaminti salotų pagardą, ir tik tada juo apšlakstyti salotas. Šį patarimą esu mačiusi kažkurioje gruzinų virtuvei skirtoje knygoje (ar internetiniame puslapyje?), taigi, per daug tradiciniam receptui ko gero nenusižengiu.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-caV8b9kwFHQ/YLFRzljOg_I/AAAAAAAATyk/mUnNzJQWZhYiwrkPLGQ4UDV1wzYtvAPmwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1267-001T.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausi recepto šaltiniai <a href="https://www.blogger.com/#">čia </a>ir čia:</div><div style="text-align: justify;">Галина Копешавидзе, <i>Абхазская кухня</i>, Сухуми: Алашара, 1989, с. 20.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-81290377092695225952021-05-25T16:51:00.001+03:002021-05-29T22:04:18.502+03:00Abchazura - gruziniški kotletai<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kažin, ar Lietuvoje liko žmonių, šį pavasarį dar negaminusių maisto lauke? Turbūt liko. Visgi kepsninių sezonas tik prasideda, tad gal ir nėra reikalo pernelyg skubintis :) Na, o aš šiandien savo archyvuose suradau nuotraukas, padarytas maždaug prieš metus, kai pirmąkart sodyboje praleidome visą dieną. Tąkart šeimai pietums paruošiau <i>abchazura </i>- gruziniškus kotletus, kuriuos galima (ir netgi didžiai pageidautina) kepti ant žarijų. Nusprendžiau apie juos papasakoti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai dėmesio verta alternatyva įprastiems šašlykams bei dešrelėms. Antra, tokiu būdu sumaniau pademonstruoti, kaip kūrybiškai galima panaudoti riebalinę plėvelę, apie kurią detaliau pasakojau įraše<a href="https://www.blogger.com/#"> Faggots - angliški kepenų kukuliai</a>. Tad tegul bus tai, kaip sakoma, ėjimas žirgu :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-5F2JEAt3eNk/YJ75EtXwGhI/AAAAAAAATro/fp3NuFQz39gb71iE3v7qSlHu73xP7ZFYACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1283-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taigi, <i>abchazura </i>(kai kuriuose šaltiniuose rašoma <i>abchazuri</i>, gruz. აფხაზურა). Nepaisant pavadinimo, dauguma kulinarijos istorikų šio patiekalo su Abchazija nesieja. Manoma, kad <i>abchazura </i>atsirado kažkur Vakarų Gruzijoje ir iš čia išplito daugmaž po visą šalį, išskyrus (argi ne paradoksas?)... Abchaziją, kur šis patiekalas nepopuliarus ir gaminamas pakankamai retai. <i>Abchazura </i>iš principo galima būtų pavadinti kotletais, arba kukuliais, arba, prie gerų norų - netgi savotiškomis dešrelėms. Gruzinai turi ne vieną patiekalą iš maltos mėsos, bet šis, mano manymu, - vienas originalesnių. Gaminant <i>abchazura</i>, malta mėsa iš pradžių sumaišoma su prieskoniais, o tuomet norimo dydžio porcijomis susukama į riebalinę plėvelę. Pastaroji ne tiktai suteikia gaminiams savotišką skonį, o ir kepimo metu virsta traškia plutele. Nors tuomet, kai nėra galimybių pasinaudoti lauko kepsnine, <i>abchazura </i>galima kepti keptuvėje ar orkaitėje, žarijos garantuoja autentiškiausią ir gardžiausią rezultatą - bent jau taip tvirtina Gruzijos virtuvės žinovai. Aš per daugelį metų <i>abchazura </i>esu gaminusi visais išvardintais būdais ir galiu pasakyti, kad kepimas ant žarijų man taipogi patinka labiausiai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-I68Coel_iTg/YJ72J5eTpII/AAAAAAAATrY/JN6YIc6TvzYohzXmI_KEfVcIv658IWHVQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1249-001.JPG" /></div><div style="text-align: justify;">Riebalinė plėvelė garantuoja, kad kepami kotletai nesubyrės, neprilips prie grotelių, per daug neišsausės, o iškepę turės traškią plutelę. Nuotrauka Kristinos</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Iš principo pagaminti <i>abchazura </i>nesudėtinga. Ir vis dėlto, pagaminti ne bet kaip, o taip. kad gruziniški kotletai būtų gardūs ir sultingi - tai jau visai kitas reikalas. Tik neapsižiūrėk, ir kepama mėsa kaipmat sušoks į kietą ir sausą gumulą. Idant taip nenutiktų, noriu atkreipti jūsų dėmesį į keletą dalykų.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Pirmiausia, žinoma, labai svarbu parinkti teisingą mėsą. Gruzinai šiam patiekalui dažniausiai rekomenduoja naudoti maltą veršieną (klasika!), avieną, kiaulieną arba maišytą kiaulienos ir jautienos faršą. Itin svarbu, kad mėsoje būtų pakankamai riebalų: manoma, jog jie turėtų sudaryti mažų mažiausiai trečdalį, o gal net apie pusę maltos mėsos masės. Štai kodėl beveik neįmanoma parašyti tikslaus recepto, kaip gaminti <i>abchzura</i>: mat, jeigu sumalsite riebią kiaulieną arba avieną, papildomų riebalų dėti nereikės, o, pavyzdžiui, veršieną būtinai reikės derinti su lašinukais ar lajumi. Esu ne kartą susidūrusi su nuomone, kad kuo liesesnė mėsa, tuo patiekalas esą gardesnis. Deja, šiuo atveju tikrai ne. Mėsai pačirškėjus virš žarijų, išgaruos ir išbėgs paskutinės jos sultys, o jūsų kotletai bus vargiai įkandami. Tuo tarpu riebalai, priešingai, neleis kotletams pernelyg išdžiūti.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Mano nuomone, gaminant <i>abchzura </i>svarbus ir dar vienas aspektas, garantuojantis jų sultingumą. Taip taip, aš čia apie svogūną. Galima nedidelį svogūną supjaustyti gabaliukais ir įmaišyti į mėsos masę, bet iš to kažin ar bus daug naudos. Pirmiausia, jis vargu ar spės kaip reikiant suminkštėti per tą laiką, kol keps <i>abchazura</i>. Antra, tokius svogūnų gabaliukus dažniausia išrenka ir vaikai, ir kai kurie suaugėliai. Visai kas kita - didelį svogūną sutrinti iki tyrės elektriniu smulkintuvu arba sutarkuoti smulkia tarka. Toks svogūnas primins apyskystę tyrę, o įmaišytas į mėsą idealiai pasiskirstys, suteiks jai papildomo skonio ir sultingumo, be to, spės suminkštėti net nuo nedidelės ir/ar trumpos kaitros. Gali atrodyti, jog supilti gerą puodelį svogūnų tyrės į palyginti nedidelį mėsos kiekį - pernelyg rizikinga, nes faršas praskys. Bet, patikėkite, taip neatsitiks. Viską išmaišykite ir pamatysite, jog svogūnas "pranyko be pėdsako", o malta mėsa tapo nuo to tik malonesnės, švelnesnės tekstūros. Atrodo, elementaru, bet aš esu mačiusi daug atvejų, kai žmonės neįvertinoi svogūnų galios, gardindami maltos mėsos patiekalus :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/blog/post/edit/4302977892986856715/8129037709269522595#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-1zWx8TlP8dA/YJ75T-9w1oI/AAAAAAAATrs/dpgcucMcCgghNZYjaI5Jd2B0ZvmUA3tpwCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1272-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Teisingai sudėti prieskoniai svarbūs kiekvienam patiekalui. Ne išimtis ir <i>abchazura</i>. Gruzinų patiekalai paprastai nėra labai aštrūs, bet ir ne prėski, todėl į mėsos masę dosniai dedama ir pipirų/ adžikos, ir česnakų, ir smulkiai sukapotų prieskoninių žolelių. Tačiau svarbiausia - į šiuos kotletus būtinai beriama granatų sėklų arba džiovintų raugerškio uogų, kurios juos subtiliai parūgština ir suteikia kiek neįprastą tekstūrą. Esu radusi netgi patarimą vasarą, sezono metu, į mėsą įmaišyti raudonųjų serbentų uogų. Tai, panašu, nėra labai paplitęsa <i>abchazura </i>gardinimo būdas, bet jeigu jis jums pasirodys įdomus, eksperimentuokite drąsiai.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Patiekiant <i>abchazura </i>tradiciškai puošiama svogūnų žiedais, granatų sėklomis ir žalumynais (petražolėmis, kalendromis). Valgyti juos galima kaip geidžia širdis - su duona, daržovėmis, adžika ar mėgstamais padažais (pavyzdžiui, <i>tkemali</i>). Aš gaminau <a href="https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2021/05/abchaziskos-meskiniu-cesnaku-salotos.html" target="_blank">abchaziškas meškinių česnakų salotas</a>, ant žarijų apkepiau saldžiąsias paprikas ir atidariau saikingai aštraus, juodgrūdėmis pagardinto naminio pomidorų čatnio indelį. Buvo puiku. Dabar galvoju, jog, praėjus metams, ne pro šalį būtų šį patiekalą sodyboje pagaminti vėl. Tik šįkart nepamiršti ir taurės vyno :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-ncP6U4tnTG8/YJ70RbXjlrI/AAAAAAAATrI/i_PR3Cery5wxuL58hdGrLDmFz6WTXqdSQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1299-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Abchazura </i>- gruziniški kotletai</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4-6 porcijoms)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">1 kg sumaltos mėsos (tiks veršiena, aviena, kiauliena, kiaulienos ir jautienos mišinys)*</div><div style="text-align: justify;">1 didelis svogūnas</div><div style="text-align: justify;">2-4 česnako skiltelės</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis grūstų kalendros sėklų</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis raudonųjų pipirų (arba truputis adžikos)</div><div style="text-align: justify;">Žiupsnelis džiovintų prieskoninių žolelių (dašio, <i>chmeli suneli</i> mišinio ar pan.)</div><div style="text-align: justify;">Puokštelė šviežių prieskoninių žolelių (kalendrų, petražolių, krapų, baziliko)</div><div style="text-align: justify;">2-4 v.š. granato sėklų arba džiovinto raugerškio uogų</div><div style="text-align: justify;">Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;">Riebalinės plėvelės (tradiciškai naudojama kiaulės arba avies, daugiau apie plėvelę žr. <a href="https://www.blogger.com/#">čia</a>)</div><div style="text-align: justify;">Svogūno (geriau baltojo ar raudonojo), granato sėklų, žalumynų (patiekalui papuošti)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Jeigu reikia, mėsą sumalkite. Svogūną smulkiai sutarkuokite arba iki tyrės susmulkinkite elektrinio smulkintuvo indelyje.</li><li>Į maltą mėsą sudėkite svogūno tyrę, smulkintus česnakus, smulkiai sukapotas prieskonines žoleles ir visus prieskonius. Pagal skonį pasūdykite. Gerai išmaišykite/ išminkykite. Pabaigoje sudėkite apie 4 v. š. granato sėklų arba apie 2 v. š. nuplautų ir nusausintų raugerškio uogų.</li><li>Iš gautos masės formuokite pailgus kotletus ir kiekvieną jų susukite į tamprios riebalinės plėvelės kvadratėlį.</li><li><i>Abchazura </i>kepkite ant žarijų, kol sutvirtės, o jų paviršiuje susidrys rusva, traški plutelė. Jeigu kepti ant žarijų nėra galimybės, kotletus galima kepti keptuvėje arba orkaitėje. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo kotletų dydžio, mėsos rūšies, kaitros stiprumo ir t.t. - orientuokitės pagal situaciją.</li><li>Nešdami į stalą, patiekalą papuoškite svogūnų žiedais, granatų sėklomis ir žalumynais.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Jeigu mėsa riebi (malta kiauliena, aviena), papildomai riebalų į ją dėti nebūtina. Jeigu mėsa liesa, į ją būtinai dėkite sumaltų lašinukų (nesūdytų ir nerūkytų) arba lajaus - pavyzdžiui, imkite 700 g veršienos ir 300 g riebalų. Mėsoje esantys riebalai neleis mėsai išsausėti ir sušokti į kietą gumulą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-Gw5QLn30vjY/YJ71UvhJV9I/AAAAAAAATrQ/SZwkyXpwYNcHDF-IBppWtt9UYhSFsDoOQCLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1297-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Apie recepto šaltinius:</div><div style="text-align: justify;">per daugiau negu dešimtmetį beveik visi recepto šaltiniai, iš kurių aš mokiausi, jau išnyko iš internetinės erdvės, radau tik <a href="https://www.blogger.com/#">šį</a>; jūs, jeigu prireiks, galite į valias rasti neseniai paskelbtų :) Recepto variantas su raudonaisias serbentais <a href="https://www.blogger.com/#">čia</a>.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4302977892986856715.post-34604099461893885862021-05-19T22:15:00.001+03:002021-05-19T23:23:05.903+03:00Estiška dilgėlių sriuba<div style="text-align: justify;"><br /></div><span style="font-family: times;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Seniau, dar prieš visus karantinus, mėgdavau nusiskųsti (ir turbūt ne aš viena), jog mūsų šalyje per mažai kokybiškų renginių ir reginių. Cha!.. Gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų atrodo badas šioje srityje. Žinoma, ir užsidarę namuose galėjome skaityti knygas, per televizorių ar kompiuterių ekranus žiūrėti filmus, spektaklius ir koncertus, netgi pavaikštinėti po virtualias dailės parodas. Bet, sutikite, jog internetas negali pakeisti gyvų susitikimų - nei su artimaisiais, nei su draugais, nei su menu. Nuotolis sustabdo tą magišką apsikeitimą energija, ir turbūt todėl žmonės, priversti ilgą laiką praleisti vienatvėje, ima justi skausmingą diskomfortą. Antra vertus, karantino patirtis mus išmokė labiau vertinti tai, ką anksčiau laikydavome savaime suprantamais dalykais - net jeigu tai paprasčiausias puodelis kavos, išgertas lauko kavinukėje. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrinius renginius, pamažu sugrįžtančius į mūsų gyvenimą. Man regis, dabar jie laukiami labiau negu bet kada - ypač tie, kurie suorganizuoti su meile ir išmanymu.</div> <div style="text-align: justify;"><br /></div> <div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-hgBN2lTC9vc/Xp2KnxNuU0I/AAAAAAAASbY/Uz2FT3KtPSgVH1658_5BN8HFLxXgHibdACLcBGAsYHQ/s1600/DSC_1614-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nežinau, ar visi šio tinklaraščio skaitytojai matė skelbimus, jog jau rytoj, gegužės mėn. 20 d. prasideda <i>Kauno literatūros savaitė</i>? Tiesa, dalis šio renginio susitikimų bus virtualūs, nes pandemija vis dar neleidžia nei laisvai ir saugiai keliauti, nei renginiuose dalyvauti didelėms žmonių grupėms. Vis dėlto literatūrinės savaitės organizatoriai įdėjo daug pastangų, kad bent dalis šventės persikeltų į miesto erdves. Peržiūrėkite programą - gal norėsite paklausyti, kaip Laisvės alėjoje aktoriai skaito poeziją pro atvirą langą, gal susigundysite susipažinti su Kauno literatūriniu maršrutu, o gal suplanuosite ateiti į gyvus susitikimus su rašytojais? Rinktis tikrai yra iš ko - į <i>Kauno literatūros savaitę</i> pakviesti ir Lietuvos, ir užsienio autoriai, ir tie, kuriuos be abejonių vadiname klasikais, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-ki1uJDhzDNs/YKTn8BtcT-I/AAAAAAAATtk/OZsWmZ0SHtsCo1_FE3fZDgM07uSjns8YwCLcBGAsYHQ/s320/175506400_123828806455313_7104485811584538454_n-248x350.jpg" /></a></div><div style="text-align: center;"><i>Kauno literatūrinės savaitės</i> programos ieškokite oficialiame renginio puslapyje <a href="https://literaturossavaite.lt/" target="_blank">čia</a>.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Knygų pasaulyje mes visi turime savo favoritus. Aš, pavyzdžiui, bene labiausiai nudžiugau, renginio programoje išvydusi Sauliaus Tomo Kondroto vardą - tai vienas pačių mėgstamiausių mano rašytojų, kurio tekstus (kaip ir Marcelio Prousto romanus) galiu skaityti iš naujo ir iš naujo, ir visuomet su tuo pačiu malonumu, mat negaliu atsispirti santūriai elegatiškai šio autoriaus kalbai. Literatūros savaitėje sutiksite ir kitus puikius lietuvių autorius - naują romaną pristatysiantį Rimantą Kmitą (jei skaitėte <i>Pietinia kronikas</i>, tai žinote, kaip lengva įsimylėti šio rašytojo kūrybą!) ir unikalius efemeriškus pasaulius tveriančias poetes - Enriką Striogaitę bei Indrę Valantinaitę.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Rengininio svečiai - Baltarusijos rašytojas Viktoras Martinovičius, Liuksemburgo prozininkė Nathalie Ronvaux, Vokietijos šiuolaikinės literatūros žvaigždė Ingo Schulze. Kuomet su užsienio autoriais susiduriu pirmą kartą, mėgstu šiek tiek pasiruošti - perskaityti vieną kitą kūrinį, susirasti kokį interviu ar pan. Vis dėlto, kalbant apie kitų šalių rašytojų kūrybą, Lietuvoje beveik visada iškyla viena ir ta pati bėda: verstinių tekstų arba mažai, arba jų iš viso nėra. Ne kitaip yra ir šį kartą: Viktoras Martinovičius ir Nathalie Ronvaux tebelaukia, kol jų knygos prabils lietuviškai. Deja, reikia priimti tai kaip duotybę: kasmet pasaulyje pasirodo tūkstančiai kūrinių, ir mūsų vertėjų pajėgos aiškiai per mažos, kad į lietuvių kalbą būtų operatyviai išverčiama viskas, kas nusipelno dėmesio. Vis dėlto, mano nuomone, į šią situaciją neverta žiūrėti pernelyg pesimistiškai. Geriau jau mokytis užsienio kalbų - na, bent vienos kalbos, kuria galėtumėte daugmaž laisvai skaityti. Tai, kad užsienio kalbos - bene perspektyviausias ir efektyviausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo jau seniai suprato ne itin skaitlingos Europos tautos, pavyzdžiui, skandinavai. Ir kuo anksčiau mes prie jų prisijngsime, tuo mums patiems bus geriau.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-6ZGz6li6c4w/YKUTBfm_JRI/AAAAAAAATt0/ALKRyixVJdYPpu5VR0bMXyK6DIB1kPBoQCLcBGAsYHQ/w248-h400/1462873936_adomas-ir-evelina.jpg" /></a></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Tuo tarpu iš visų <i>Kauno literatūros savaitėje</i> pristatomų svečių Lietuvoje bene geriausiai žinomas Ingo Schulze. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas <i>Adomas ir Evelina</i> (2008, liet. 2009), taipogi porą apsakymų: <i>Mobilusis telefonas</i> (žr. knygoje <i>Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai</i> (2006), p. 83-95) ir <i>Estijoj, kaime</i> (žr. internetinę versiją <a href="https://www.blogger.com/#">čia</a>). Romanas <i>Adomas ir Evelina</i> Lietuvoje buvo sutiktas gana tyliai, gal todėl, kad jį skaityti reikia susikaupus. Betgi tuo pačiu metu ir skaityti, ir mąstyti - ne kiekvienam įveikiama užduotis ("Yra kažkokių biblinių sąsajų, bet jos buvo per giliai, kad atkapstyčiau" - prisipažįstama vienoje lietuviškoje recenzijoje). Iš tikrųjų <i>Adomas ir Evelina</i> - daugiaplanis tekstas, kurį galima peskaityti ir kaip meilės dramą (sudėtingi vyro ir moters santykiai), ir kaip politinį romaną (geležinės uždangos ir pabėgimo į Vakarus tema), ir kaip sušiuolaikintą biblinę istoriją (herojai susigundo paragauti uždrausto laisvės vaisiaus ir dėl to sulaukia pasekmių), galų gale - kaip kūrinį apie menininką ištikusią tragediją (Adomas, savo amate labiausiai branginęs kūrybingumą, priverčiamas tapti juodadarbiu). Aš pati ko gero daugiau klausimų turėčiau ne romano turiniui, o rašymo būdui, tiksliau, į pabaigą vis akivaizdesniam teksto fragmentiškumui. Nežinia, ką byloja pasakojimo šuoliai: ar tai, jog autorius pavargo ir išsikvėpė, ar tai, kad jo herojai jaučiasi vis labiau pasimetę, ir jiems sunkiai sekasi savo lūkesčių, norų ir veiksmų gijas surinkti į vieną krūvą. Bet juk ne veltui sakoma, jog šiuolaikinis menas privalo palikti vietos skaitytojo vaizduotei :) Be to, gyvenime dažnai nebūna vienareikšmių atsakymų, tad viską "sudėlioti į lentynėles" - misija neįmanoma. Turbūt neatsitiktinai knygos viršelį puošia Rene Magritte paveikslas <i>La Tentative de L'Impossible</i> (1938. liet. <i>Neįmanomybės siekis</i>). Beje, Andreas Goldstein yra sukūręs filmą <i>Adam und Evelyn</i> (2018), bet neskaičiusiems romano, jis ko gero bus sunkiai suprantamas; susidaro įspūdis, kad per Ingo Sculze kūrinį režisierius prabėga it vėjas per medžių viršūnės. Man asmeniškai patiko tik vienas dalykas - kaip filme vaizduojamas laukiniškas, pirmapradį rojų primenantis Adomo sodas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Visiems, kurie nenori ar neturi kada gilintis į romano peripetijas, labai rekomenduoju perskaityti Ingo Schulze apsakymą <i>Estijoj, kaime</i>, kurį lengvai rasite internete. Kūrinys įtaigiai parašytas ir nuotaikingas, o ir Estijos realijos ko gero ne vienam letuviui bus artimesnės ir suprantamesnės už Vokietijos istorijos interpretacijas. Nors nežinau, gal man apsakymas pasirodė toks "savas" tik todėl, kad praėjusią vasarą, atostogaudami su draugais, buvome apsistoję kaip tik tose vietovėse, apie kurias pasakoja Ingo Schulze. Šiaurės Estijos gamta iš tikrųjų nuostabi! Ir atmosfera ten tokia, kuri norom nenorom verčia patikėti fantastiškiausiais dalykais, kure tose giriose (esą) gali nutikti. Netgi tokiais, kurie aprašyti<i> Estijoj, kaime</i> :)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Na, o kadangi mano tiklaraštis šiaip ar taip kulinarinis, parinkau jums estiškos dilgėlių sriubos receptą. Kaip ir dauguma patiekalų Estijos virtuvėje, sriuba nepretenzinga, bet pavasariška ir gardi. Žinoma, estai dilgėlių sriubas verda įvairiais būdais, bet šis variantas man pasirodė įdomus, nors ir ne toks neįprastas kaip <a href="https://www.blogger.com/#">bulgariška dilgėlių sriba</a>. Svarbiausia, nepatingėkite išsivirti tikro, kvapnaus ir sodraus naminio sultinio. Tai visai nesudėtinga: užkaitę puodą, palikite jį ramiai kunkuliuoti, ir skirkite porą valandų skaitymo džiaugsmui.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-iWPMPtBPBa8/Xp2FwQ6ai0I/AAAAAAAASbA/w2_WqoK7RAIhh2L8rm2lDtIL-UAEt_aRQCLcBGAsYHQ/s1600/DSC_1602T-001.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><b><i>Nõgesesupp </i>- estiška dilgėlių sriuba</b></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><i>Ingredientai</i>: (maždaug 4-6 porcijos)</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">500 g jaunų dilgėlių (galite jas maišyti su jaunais garšvų lapais)</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. sviesto</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. miltų,</div><div style="text-align: justify;">1-1,5 l vištienos arba kitokio mėsos sultinio*</div><div style="text-align: justify;">1 kiaušinio trynys</div><div style="text-align: justify;">2 v. š. grietinės (ir dar šiek tiek patiekiant)</div><div style="text-align: justify;">2 kietai išvirti kiaušiniai</div><div style="text-align: justify;">Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)</div><div style="text-align: justify;"><ol><li>Dilgėles perrinkite, pašalinkite sumedėjusius stiebus, nuplaukite. Sudėję į didelį dubenį, užplikykite verdančiu vandeniu. Po poros minučių dilgėles išgriebkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų bei atvėstų; paspauskite, kad lapuose liktų kuo mažau vandens. Nuplikytas dilgėles smulkiai supjaustykite ir atidėkite, kol prireiks.</li><li>Puode išlydykite maždaug 2 v. š. sviesto ir jame pakepinkite miltus. Nuolat maišydami, po truputį supilkite sultinį. Užvirinkite.</li><li>Sudėkite paruoštus dilgėlių lapus ir pavirkite apie 5-10 min. Pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais.</li><li>Pabaigoje įmaišykite su grietine ištrintą kiaušinio trynį ir iškart nukaiskite.</li><li>Patiekite, papuošę kietai virtais kiaušinais. Papildomai pasiūlykite grietinės, virtų bulvių ar duonos.</li></ol></div><div style="text-align: justify;">* Originalus receptas leidžia naudoti vandenį, bet (sakau iš patirties) tai nėra geras pasirinkimas, nes sriuba tokiu atveju bus pakankamai prėska. Seniau, kai žmonės, ypač vargingai gyvenę, pavasarį pritrūkdavo mėsos, kitokios išeities tiesiog nebuvo, tačiau šiais laikais nepatingėkite išsivirti gero naminio sultinio, kuris dilgėlių sriubą pakylės į visai kitą lygį.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: center;"><a href="https://www.blogger.com/#"><img border="0" src="https://1.bp.blogspot.com/-FTo-O0E3zJc/YKTpvfoPBAI/AAAAAAAATts/Nf-QEqAGskkaswxtYBxzy6uY1aHPnKmjACLcBGAsYHQ/s16000/DSC_1631T-002.JPG" /></a></div><div style="text-align: center;"><span style="text-align: justify;">Nuotrauka Kristinos</span></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Svarbiausias recepto šaltinis:</div><div style="text-align: justify;">Сильвия Кальвик, <i>Эстонская кухня</i>, Таллин: Периодика, 1987, с. 100.</div></span>Kristinahttp://www.blogger.com/profile/01943320609673765062noreply@blogger.com0