Chipá - sūrio bandelės iš Pietų Amerikos

Pastarosiomis dienomis dažniau negu bet kada kalbama apie Argentiną. Referendumas - bei jo rezultatai - dėl Folklando (Malvinų) salų nebuvo labai netikėtas, o štai kardinolo Jorge Mario Bergoglio paskelbimas popiežiumi Pranciškumi iš tiesų tapo siurprizu. Reikia tikėtis, jog šis giedros nuotaikos žmogus sugebės įnešti daugiau džiaugsmo, susitaikymo ir įsiklausymo į mūsų neramų pasaulį.

Jonas Rimša, Indėnai prie ežero (1943-1951)

Tuo tarpu tie, kurie jaučia simpatijas Pietų Amerikai, šiomis dienomis turėtų užsukti į M. Žilinsko dailės galeriją  ir apžiūrėti Jono Rimšos tapybos parodą. O ji išties verta pasigėrėjimo. Gal šis dailininkas ir nėra pati ryškiausia tarptautinio masto žvaigždė, tačiau talento jam nestigo. Apie tai byloja ir aukšti įvertinimai svetur (Argentinoje, Bolivijoje), ir garbinga vieta Lietuvos meno istorijoje. Kūrybingiausius savo metus praleidęs Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Peru, Ekvadore, Brazilijoje, Jonas Rimša tapė tenykščius gamtovaizdžius ir žmones, pirmiausiai - indėnus. Egzotiška paveikslų tema, šiluma alsuojanti spalvų gama, kiekviename kūrybos etape vis aiškesnę savitumo žymę įgaunanti tapybos technika  - ne taip jau dažnai Kaune pasitaiko parodų, kurias būtų galima šitaip apibūdinti.

Jonas Rimša, Indėnai kalnuose (1943-1951)

Jonas Rimša mėgo vaizduoti indėnų kasdieninio gyvenimo scenas, pirmiausiai jų muzikavimą. Puotaujančių indėnų jis, regis, netapė, arba šie paveikslai į parodą nepakliuvo. Vis dėlto atkreipiau dėmesį, kad daugelyje paveikslų - vos ne kas antrame - dailininkas tapė puodynes. Nežinia, ar indėnai išties visur nešiojasi tas savo puodynes, ar Jonas Rimša jas panaudodavo tik tam, kad išpildytų sumanytas kompozicijas, tačiau lankantis parodoje šmėstelėjo mintis, kad puodynė yra tarsi šio dailininko parašas:) Kitas klausimas - ką indėnai tose puodynėse laikė, jeigu jau jos tokios svarbios? Jonas Rimša, kaip ir galima tikėtis, palieka tai parodos lankytojų fantazijai.

Užuot bergždžiai spėliojus, siūlyčiau verčiau išsikepti Pietų Amerikoje tokių mėgstamų sūrio ir tapijokos miltų bandelių. Argentinoje jos vadinamos chipá, aplinkinėse šalyse, be abejo, turi kitokius pavadinimus. Yra ne viena chipá rūšis, tačiau šios, mažų bandelių pavidalo, - vienos populiariausių. Chipá bandelės, kaip ir matės arbata, laikomos guarani genties indėnų kulinariniu paveldu. Guaraniai gyveno (ir tebegyvena) areale, kurį dabar dalinasi kelios valstybės (Argentina, Bolivija, Brazilija ir Paragvajus).

Nuotrauka Lauros

Svarbiausi chipá ingredientai - tapijokos miltai ir sūris. Tapijokos miltai, gaminami iš krakmolingų šakniagumbių, turi visai kitokias savybes negu kvietiniai miltai, todėl į dažną klausimą, ar šiame recepte tapijokos miltus galima keisti įprastais, tenka atsakyti kategoriškai - ne. Tapijokos miltai suteikia šiems kepiniams visiškai kitokią tekstūrą - šiltų bandelių viršus būna neįtikėtinai traškus, o vidus drėgnas, truputį primenantis senoviškus plikytus sausainius. Kitas svarbus ingredientas - sūris. Pietų Amerikoje, be abejo, naudojamas vietinis sūris, kurio pas mus nenusipirksi, tačiau jį gana sėkmingai galima pakeisti čionykščiu. Sūris turėtų būti išraiškingo skonio, todėl labai tinka ožkų ar avių sūriai. Aš dažnai naudoju brandintą čederį - bandelės pavyksta kuo puikiausiai. Dar vienas dalykas: kepant šias bandeles nereikėtų produktų dėti "iš akies", bent jau kepant pirmą kartą. Dėl netikslių proporcijų bandelės gali neiškilti (atkreipkite dėmesį, kad į jas nededama jokia kildinimo medžiaga), todėl bus sugadinti ir produktai, ir nuotaika.

Chipá - tapijokos miltų ir sūrio bandelės

Ingredientai: (išeina maždaug 20 bandelių)

250 g tapijokos miltų (būna pirkti sveiko maisto parduotuvėse)

1 puodelis* pieno

1/4 puodelio aliejaus (ir dar rankoms patepti)

1 a.š. druskos

2 kiaušiniai

100 g sūrio

1. Pieną, aliejų ir druską sumaišyti, supilti į puodą ir užvirinti. Verdančiu mišiniu užplikyti tapijokos miltus. Kaip įmanoma geriau išmaišyti šaukštu arba mentele. Palikti apie 15 min., kad išbrinktų ir pravėstų.
2. Į tešlą įmušti kiaušinius ir išminkyti. Iš pradžių minkyti bus sunku, nes atrodys, kad tešla skaidosi į atskirus gabaliukus, tačiau po keleto minučių ji pradės darytis vienalytė. Tuomet sudėti trupintą arba tarkuotą sūrį ir tešlą dar kartą išminkyti. Tešla bus labai lipni - taip ir turi būti.
3. Orkaitę įkaitinti iki 200°C, kepimo skardą iškloti kepimo popieriumi. Aliejumi gerai ištepti rankas ir formuoti maždaug graikiško riešuto dydžio rutiuliukus. Dedant į skardą palikti didokus tarpus, nes bandelės išsipūs beveik dvigubai. Kepti maždaug 20-30 min., arba kol bandelės taps apvalios ir įgis geltonai rusvą spalvą. Tikslų kepimo laiką pasakyti sunku, nes jis priklauso ir nuo orkaitės, ir nuo bandelių dydžio. Tačiau jeigu praėjus 20 min. bandelės vis dar nėra apvalutės, paprastai tai reiškia, kad jas reikia ilgiau pakepti, o ne tai, kad nepavyko teisingai užmaišyti jų tešlos.
4. Bandeles geriausiai valgyti dar šiltas, nes tuomet jų plutelė labai traški, o sūrio skonis geriausiai juntamas. Atvėsusios jos irgi gardžios, tačiau po keleto valandų traškios plutelės tikėtis nebeverta. Chipá dažnai patiekiamos pusryčiams už arba kaip užkandis bet kuriuo dienos metu.

* Puodelis - 250 ml tūrio.

Nuotrauka Lauros

Receptas iš čia.