Telba - linų sėmenų kisielius

Šį receptą ketinau paskelbti kokį gūdų žiemos vakarą, pavyzdžiui, po kalėdinių ir naujametinių puotų - tuomet, kai parduotuvėse šykštu kokybiškų vaisių, uogų ir daržovių, o visų pilvai apsunkę nuo daugiadienių vaišių. Tačiau prieš mėnesį Indrė iš GP magijos, užsirišo Languotą prijuostę ir paskelbė temą Maistas kaip vaistas - o šiam receptui geresnės temos nė būti negali. Taigi, mėginu sudalyvauti Indrės paskelbtame iššūkyje su telba - linų sėmenų gėrimu, sugalvotu tolimojoje Etiopijoje.

Linai Etiopijoje auginami nuo neatmenamų laikų, o tenykščiai žmonės ne tik audžia lininius audinius, bet ir linų sėmenis palčiai naudoja maistui - gėrimams, užtepams, troškiniams ruošti. Telba - linų sėmenų gėrimas, šiek tiek primenantis kisielių. Kai kada etiopai jį geria tiesiog norėdami atsigaivinti, tačiau dažnai telba gaminama turint vienokių ar kitokių virškinimo sistemos negalavimų. Pavyzdžiui, jeigu žmogus buvo apsinuodijęs maistu ir keletą dienų negalavo, telba padės nuraminti sudirgusį skrandį. Etiopijoje telbą įprasta gerti ir po ilgų pasninkavimo savaičių - teigiama, kad gėrimas iš linų sėmenų padeda organizmui grįžti prie normalaus maitinimosi režimo. Vis dėlto gerti telbą reikėtų saikingai: didesnis jos kiekis suveikia kaip laisvinamieji. Tiesa, jeigu kaip tik tokio efekto ir norite - gerkite į sveikatą, bus kur kas natūralesnė alternatyva vaistams nuo vidurių užkietėjimo. Beje, dėl aukščiau išvardintų priežasčių, kaip ir dėl įsitikinimo, jog linų sėmenys sureguliuoja išsiderinusį organizmą bei grąžina jėgas, telba Etiopijoje laikoma gimdyvių gėrimu.

 

Etiopijos fermeriai linų laukuose. Foto iš čia.

Esu gaminusi telbą ne vieną kartą ir galiu patvirtinti, kad sunegalavus virškinimo sistemai toks gėrimas - tikra palaima. Ir dar: jokiu būdu neišpilkite likusių linų sėmenų nuosėdų: žiemą jos tiesiog stebuklingai gydo išsausėjusias ir šerpetojančias rankas (man asmeniškai taip gerai nepadeda joks kremas), o vasarą - nepamainomas dalykas kojoms, ypač jeigu kulnai linkę trūkinėti. Taigi, nepatingėkite pasidaryti grožio vonelių:)

Koks telbos skonis? Teigti, jog gėrimas dieviškai gardus būtų neteisinga, tačiau sakyti, jog jis malonus - galima. Kai kas (ypač amerikiečiai) į telbą deda papildomų ingredientų - pavyzdžiui, pila pieno, įspaudžia citrinos sulčių ar plaka telbos ir datulių kokteilį, tačiau patys etiopai telbą kai kada paskanina nebent saulėgrąžų sėklomis ar skrudintais miežiais.  Egzistuoja ir nesaldus telbos variantas, į kurį dedama aštrių pipirų, svogūno ir pan. Tačiau linų sėmenys su šiais priedais vis dėlto dažniausia maišomos gaminant užtepus, šaltas sriubas, troškinius ir pan., o tradicinis linų sėmenų gėrimas paprastai patiekiamas pasaldintas medumi.

Paskutinioji pastaba - apie gėrimo spalvą. Negaliu pasakyti kodėl, tačiau lygiai taip pat ruošiant telbą, kartais gėrimas būna baltesnės, o kartais - gelsvesnės spalvos. Spėju, jog tai priklauso nuo linų rūšies, sėmenų šviežumo, skrudinimo laiko ir pan. Laimei, skoninės gėrimo savybės dėl to nesikeičia.

 

Nuotrauka Kristinos

Telba - linų sėmenų kisielius

Ingredientai: (4-5 porcijoms)

1 puodelis linų sėmenų

6 puodeliai užvirinto karšto vandens

Skysto medaus (pagal skonį)

1. Linų sėmenis supilti į sausą keptuvę ir nuolat maišant ant nedidelės ugnies paskrudinti 5-10 min. Sėmenys turėtų pradėti maloniai kvepėti, tačiau saugotis, kad jos neimtų degti - sėklose esantis sėmenų aliejus nemėgsta per didelės kaitros.
2. Linų sėmenis nukaisti ir palikti, kad visiškai atvėstų, o tuomet sumalti kavamale arba sugrūsti grūstuvėje.
3. Linų sėmenis persijoti per vidutinio tankumo sietą - tai, kas liks siete, gėrimui gaminti netinka.
4. Pakepintas, sumaltas ir išsijotas linų sėmenis supilti į didelį indą ir užpilti karštu vandeniu. Išmaišyti ir palikti maždaug 20 min., kad nuosėdos nusėstų ant indo dugno.
5. Nusistovėjusį gėrimą perkošti per tankų sietą, o dar geriau - per tam reikalui skirtą audeklo skiautę (kai kas gėrimo nekošia, o tiesiog viską išplaka kaip gamindami glotnutį - tokiu atveju gėrimas būna kur kas tirštesnis ir baltesnis)
6. Telbą pasaldinti skystu medumi. Tradiciškai į telbą medaus dedama mažai (apie 2 v.š. nurodytam ingredientų kiekiui), tačiau man skaniau į kiekvieną puodelį įdėti po 1 v.š. medaus. Tiesa, jeigu jaučiatės nekaip ir gaminate telbą kaip vaistą, medumi geriau nepiktnaudžiauti.
7. Telba patiekiama gerai atšaldyta. Jeigu norite, prieš patiekdami gėrimą, galite jį papuošti skrudintomis linų sėmenimis.

Recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Vasaros uogų pudingas

Retai kada pasaulio žiniasklaidos centre atsiduria džiugūs įvykiai - paprastai juos užgožia kariniai konfliktai, perversmai, katastrofos ir kitų rūšių nelaimės. Todėl Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos palikuonio gimimą, kurio užgniaužę kvapą laukė britai - ir ne tiktai britai - reikėtų laikyti malonia išimtimi. Tiesa, man asmeniškai kelių savaičių budėjimai prie ligoninės durų atrodo perdėtai ir net komiškai, tačiau pats faktas, jog kartais susitelkiama į naują gyvybę, o ne į mirusiųjų minėjimus, vis dėlto nuteikia pakiliai.

Argi po tokios įžangos įmanoma kalbėti apie ką nors kitą, išskyrus britų virtuvę?:) Ypač dėl to, kad savo eilės jau kuris laikas laukia klasikinis ir labai gardus vasaros uogų pudingas (angl. Summer Berry Pudding arba tiesiog Summer Pudding). Bet iš pradžių keli žodžiai apie britų terminą pudingas (angl. pudding). Ne, tai nebūtinai košės pavidalo saldi masė: Jungtinėje Karalystėje pudingu vadinama dauguma desertų. Teigiama, jog tikri britai nevartoja žodžių saldumynai (angl. sweets) arba dessertas (angl. dessert) saldžiam patiekalui įvardinti, o tas, kas baigiantis pietums prabyla apie desertus ir saldumynus, išsiduoda esąs amerikietis ar tiesiog svetimšalis. Tikri britai, ypač priklausantys aukštesniajam socialiniam sluoksniui, valgo ne desertą, o pudingą, ir ne taip svarbu, kokiu pavidalu jis būna patiekiamas.

 

Nuotrauka Kristinos

Britiškas uogų pudingas - lengvas, neriebus (netgi dietinis) ir labai vasariškas desertas. Jam tereikia kelių riekių baltos duonos, poros šaukštų cukraus ir uogų, pirmiausia - aviečių ir raudonųjų serbentų. Teigiama, jog klasikinis uogų pudingas gaminamas tik iš jų, proporcija 3:1. Tačiau šiais laikais aviečių ir raudonųjų serbentų pudingas gaminamas vis rečiau ir rečiau, nes britai atrado, jog į šį skanėstą įmaišius baltųjų ir juodųjų serbentų, vyšnių, braškių, mėlynių ar šilauogių, jo skonis tampa dar turtingesnis. Pudingas visuomet valgomas su plakta grietinėle arba tipišku britišku produktu clotted cream (iš bėdos galima keisti šviežia grietine). Sveikesnė, bet ne mažiau gardi alternatyva - natūralus, ne per daug rūgštus jogurtas (pavyzdžiui, graikiškas).

Gaminant šį pudingą britai naudoja specialų 1,25 l talpos pudingo indą. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog tam tinka paprasčiausia maždaug tokios pat talpos priešpiečių dėžutė, stiklinis kepimo indas ir netgi paprasčiausias didesnis dubuo. Tiesa, priklausomai nuo indo formos gali reikėti keliomis riekėmis daugiau ar mažiau duonos jam iškloti.

 

Nuotrauka Kristinos

Vasaros uogų pudingas

Ingredientai: (6 porcijoms)

~ 10 riekių baltos forminės (sumuštinių) duonos nupjaustyta plutele

220 g raudonųjų serbentų

660 g aviečių arba aviečių ir kitų uogų (baltųjų ir juodųjų serbentų, vyšnių, braškių, mėlynių, šilauogių) mišinio

150 g smukaus cukraus

80 ml vandens

2 v.š. likerio (geriau aviečių ar juodųjų serbentų) arba šlakelis rožių vandens

Nebūtinai: uogų pudingui papuošti

Tiekiant: plaktos grietinėlės, clotted cream, šviežios grietinės arba natūralaus jogurto

1. 1,25 l talpos indo, kuriame gaminsite pudingą, dugną ir šonus kruopščiai išklokite baltos duonos riekelėmis (nepamirškite nupjaustyti plutelės) - taip, kad neliktų tarpelių.
2. Serbentus ir, jeigu naudosite, vyšnias be kauliukų užpilkite nurodytu kiekiu vandens ir cukraus ir pakaitinkite ant nedidelės ugnies, kol uogos truputį suminkštės ir susidarys nemažai uogų sirupo. Į pakaitintas uogas sudėkite šviežias avietes ir, jeigu naudojate, braškes ar mėlynes/šilauoges; jeigu braškės didelės, jas galima perpjauti per pusę arba padalinti į 4 dalis. Pagardinkite likeriu arba rožių vandeniu ir viską atsargiai pamaišykite - stenkitės nesumaigyti uogų.
3. Į atskirą indelį nupilkite maždaug 150-200 ml sirupo - jo prireiks tiekiant pudingą. Tuomet dar neatvėsusias uogas ir likusį sirupą sukrėskite į duona išklotą pudingo indą, palyginkite paviršių ir kruopščiai užklokite likusiomis duonos riekelėmis; stenkitės, jog neliktų tarpelių.
4. Indą įstatykite į didesnę negilią lėkštę (iš pudingo gali išbėgti sirupo). Ant pagaminto pudingo viršaus uždėkite atitinkamo dydžio lėkštę ar dangtelį ir paslėkite sunkiu svarsčiu. Dėkite pudingą į šaldytuvą ir palikite maždaug 8 valandoms, kad susislėgtų ir susistovėtų.
5. Tiekiant pudingą, nuimkite svarstį ir viršutinę lėkštelę, ant viršaus dėkite didelę serviravimo lėkštę ir pudingą apverskite: jis turėtų iškristi (panašiai kaip žele). Atidėtu sirupu palaistykite pudingą, ypač tas vietas, kurios liko blyškesnės: pudingas turėtų būti gražios vienodos spalvos. Jeigu norite, galite papuošti uogomis.
6. Patiekite su plakta grietinėle, clotted cream, grietine ar natūraliu jogurtu.

 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

Mary Berry, Klasikinė virtuvė, Vilnius: Alma littera, 2005, p. 469.

Beigi šis ir šis internetiniai puslapiai.

Vištiena česnakiniame padaže

Visiška netiesa, kad mūsų šeimoje valgomi vien saldumynai:) Pratęsdama Rusijos temą, šiandien nusprendžiau įdėti ne itin vasarišką, tačiau išties gardų ir daugybę kartų išbandytą vištienos receptą. Recepto ingredientai tokie kasdieniški, jog ilgai neprisiruošiau jo gaminti, tačiau pagaminusi dar kartą įsitikinau dviem dalykais: tuo, jog iš paprasčiausių produktų galima sukurti ypatingą patiekalą ir tuo, kad regioniniams receptams būtinas kontekstas ir paaiškinimai, kaip kada ir su kuo vienas ar kitas patiekalas yra valgomas.

 

Национальные кухни народов России [autorius ar sudarytojas nenurodomi], Москва: Эксмо, 2011. Knygoje nemažai autentiškų receptų (įskaitant šiandieninį, p. 449), tačiau labai trūksta paaiškinimų, su kokiais priedais vienas ar kitas valgis turi būti patiekiamas ir kaip jį reikėtų valgyti.

Rusiškai šis patiekalas paprastai įvardijamas kaip цыпленок по-абазински, t.y. abaziniškai paruoštas viščiukas, kas iš tiesų reiškia, jog patiekalas visai ne rusiškas, o priklauso abazinams - vienai iš daugybės tautų, istorijos bėgyje patekusių į platų Rusijos glėbį. Kalniečių tauta, save vadinusi abaza, nuo XIV a. gyveno Šiaurės Kaukaze; šiais laikais apie 35 000 abazinų gyvena Rusijos Karačiajų Čerkesijos Respublikoje, kuriame 2006 m. buvo suformuotas Abazinų rajonas.

Abazinų lemtis pažymėta tremtimi. Kilus Kaukazo karams, abazinų tauta atsidūrė konflikto židinyje. Po to, kai jų teritorija atiteko Rusijai, didžioji dalis abazinų XIX a. viduryje emigravo į Turkiją, o likusius rusai ištrėmė iš gimtųjų vietų – sunkiai prieinamų kalnų. Kad galėtų kontroliuoti šią karingą ir priešiškai nusiteikusią tautą, rusai apgyvendino ją lygumose. Be to, abazinai buvo išskirstyti, t.y. jų aūlai įkurti pramaišiui su kitų vietinių tautų – adygų bei nogajų – gyvenvietėmis, kad sukilimo atveju būtų sunku surinkti karius į vieną vietą.  Tad ir dabartinis Abazinų rajonas – sąlyginis darinys, kuriame yra abazinų gyvenviečių, bet gyvena ir kitų tautų atstovai. Tuo tarpu dalis abazinų kaimų, įsikūrusių Adygėjoje, Kislavodsko apylinkėse bei šiandieninės Abchazijos teritorijose, liko už Abazinų rajono ribų. Emigravusiems į Turkiją abazinams irgi nebuvo lemta sudaryti reikšmingesnės diasporos. Svečioje šalyje neturėdami jokių teisių ir nekilnojamo turto, abazinai ten nepritapo ir buvo vietinių nepageidautini. Ieškodamos svetingesnės užuovėjos, atskiros emigrantų grupės iš Turkijos pasitraukė į Siriją, Libaną, Jordaniją, Egiptą.

 

Abazinų vėliava. Ištiestas delnas reiškia taiką, gerumą ir svetingumą. Abazinai, kaip ir kitos Šiaurės Kaukazo tautos, garsėja savo svetingumu bei per ilgus amžius susiformavusiu svečių priėmimo ritualu.

Taigi, kadaise didelė ir galinga abazinų tauta šiandien nyksta, išblaškyta nedidelėmis grupelėmis po Rusiją ir Azijos šalis. Vis dėlto pastaraisiais metais intensyvėja abazinų tautinis judėjimas, jie kyla į paskutinę kovą prieš asimiliaciją ir išnykimą. Abazinų rajono suformavimas – vienas didesnių abazinų laimėjimų, nes atsiradus tokiam administraciniam vienetui, atsirado ir daugiau galimybių etninei kultūrai bei savimonei puoselėti. Ypatingas dėmesys skiriamas abazinų kalbos, kuri laikoma viena sunkiausių kalbų pasaulyje, išsaugojimui.

Nacionalinė abazinų virtuvė, kaip ir visas tautinis paveldas ilgą laiką merdėjo, o dabar po truputį atgimsta. Geriausiai žinomas nacionalinis abazinų patiekalas – vištiena baltame česnakiniame padaže, kurią vietiniai žmonės vadina visai ne цыпленок по-абазински, o кiвтIужьдзырдза (rus. kartais rašoma квту-дзырта; дзырдза из курицы ir pan.) Prie vištienos būtinai patiekiama su tiršta kukurūzų koše basta. Basta tradicinėje abazinų virtuvėje atlieka duonos vaidmenį. Valgant šį patiekalą, bastos gabaliuku dažomas padažas; anksčiau valgyta tik rankomis, be stalo įrankių.

 

Basta. Nuotrauka Kristinos

Jeigu reikėtų pasakyti, kas padaro šį patiekalą išskirtiniu, atsakyčiau - ypatingas jo paruošimo būdas. Mėsa verdama vandenyje be druskos, ir nors išvirusi yra pabarstoma česnakine druska, vištiena vis tiek yra labai švelnaus skonio. Kukurūzų košė taip pat verdama be druskos arba su minimaliu jos kiekiu, todėl pati viena yra prėska. Visą patiekalą į vieną visumą sujungia kvapus, sodraus skonio padažas, kuris iš esmės yra nedideliu kiekiu miltų sutirštintas ir prieskoniais pagardintas vištienos buljonas. Kad patiekalas atsiskleistų, padažo būtinai turi būti daug - paprastai į kiekvieną lėkštę pilamas geras samtis; vakarietiškas minimalizmas, kuomet prie kepsnio įlašinami keli lašeliai padažo, čia patirtų gėdingą fiasko.

 

Nuotrauka Kristinos

Vištiena česnakiniame padaže

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

~ 1 kg vištienos*

Česnakinės druskos (pagal skonį)**

150 g sviesto, jeigu yra galimybė - lydyto

2 vidutinio dydžio svogūnai,

4 v.š. miltų

~1/3 a.š. džiovintos saldžiosios paprikos

Nebūtinai: 1-2 v.š. grietinės

Aštrių raudonųjų pipirų (pagal skonį)

Bastai:

~250 smulkių polentai skirtų kukurūzų kruopų*** (ieškoti sveiko maisto skyriuose)

1 l vandens

2 v.š. manų kruopų arba kukurūzų miltų

Nebūtinai: 1-2 a.š. druskos

1 v.š. sviesto

1. Vištą padalinti į dalis ir užpilti nesūdytu vandeniu taip, kad mėsa būtų apsemta (jos prieš tai apkepinti nereikia!). Nepamirštant nugraibyti putų, mėsą virti, kol bus visiškai minkšta. Tada nukaisti, išgriebti iš sultinio (sultinį pasilikti), sudėti į kitą indą. Kiekvieną vištienos gabaliuką apibarstyti česnakine druska, uždengti ir laikyti šiltai, kol bus paruoštas padažas.
2. Kol verda mėsa, išvirti kukurūzų košę. Kukurūzų kruopas užpilti vandeniu ir virti ant nedidelės ugnies nuolat maišant (košė linkusi svilti), kol kruopos sugers beveik visą vandenį. Tradiciškai bastos sūdyti nebūtina, tačiau visiškai nededant druskos košė turi ne patį geriausią vandens prieskonį, todėl vis dėlto rekomenduočiau ją lengvai pasūdyti. Kai kruopos bus visiškai minkštos, o vandens beveik neliks, nuolat maišant suberti žiupsnį manų kruopų arba kukurūzų miltų, išmaišyti ir virti, kol košė ims nebelipti prie puodo sienelių. Patiekiant košę galima krėsti tiesiog iš puodo (kaip bulvių košę), tačiau Šiaurės Kaukaze ji dažnai dar karšta dedama į lėkštę, tuomet šaltu vandeniu suvilgytomis rankomis suformuojamas kepaliukas, kuris aptepamas sviestu. Ataušusi košė raikoma kaip duona; ji gali būti valgoma ir šalta. (Aš ką tik išvirtą košę sukrėčiau į stiklinį sviestu pateptą indą, o po 15 min., patiekdama pietus, išverčiau ją į lėkštę.)
3. Paruošti česnakinį padažą: karštą sultinį perkošti ir atidėti, kol prireiks. Sviestą ištirpinti, jame ant nedidelės ugnies smulkiai supjaustytus svogūnus troškinti, kol suminkštės; neleisti jiems paruduoti. Į suminkštėjusius svogūnus suberti miltus, išmaišyti, keletą sekundžių pakepinti. Nuolat maišant, kad nesusidarytų gumuliukų, po truputį pilti sultinį - tol, kol padažas bus skystos grietinės konsistencijos. Į mažą indelį suberti saldžią papriką, įpilti maždaug 1 v.š. sultinio ir išmaišyti. Gautą pagardą įmaišyti į padažą - jis turėtų tapti gražios geltonos spalvos. Jeigu norite, galite įdėti ir 1-2  v.š. grietinės (gaminant šį patiekalą tai nebūtina - vištiena grietinės padaže yra kitas klasikinis Šiaurės Kaukazo patiekalas). Pagal skonį pagardinti aitriąja paprika - tradiciškai šiame patiekale turi jaustis tik lengvas aštrumas. Pasūdyti česnakine druska, turint galvoje, kad į padažą dar bus dedama sūdyta vištiena. Padažą pavirti apie 5 min., jis turėtų būti nelabai skystas, bet ir ne per daug tirštas. Sudėti vištieną, vėl užvirinti ir ant mažos ugnies pavirti dar 5-10 min. Paragauti, ar netrūksta prieskonių ir nukaisti.
4. Patiekiant į gilią (sriubos) lėkštę dedamas vištienos gabalas. Mėsa gausiai užpilama padažu ir patiekiama su basta. Apie papuošimus: aš puošiau saldžiąja paprika, kalendros lapeliu ir agurklės žiedais, tačiau toks papuošimas nėra tradicinis - dažniausiai šis patiekalas į stalą paduodamas iš viso be jokių papuošimų.

*Jeigu perkate ne visą vištą, geriau rinktis ne vištienos krūtinėlę, kuri šiame patiekale būna sausoka, o blauzdeles, šlauneles ir pan.

** Namie gaminta česnakinė druska - vienas svarbiausių prieskonių abazinų virtuvėje. Jeigu jos neturite, tiesiog įspauskite 3-4 česnako skilteles į 3 šaukštus rupios druskos ir gerai patrinkite pirštais.

*** Abazinai teikia pirmenybę vietinėms baltųjų kukurūzų kruopoms (miltams), kurių mūsų parduotuvėse nėra. Tačiau polentai skirtos kruopos - visiškai neblogas atitikmuo.

Svarbiausieji šaltiniai (be minėtosios knygos): šis video, čia ir čia.

Ievos uogų kompotas

O štai mes vasarnamyje baltiname lubas, baldus ir grindis apdangstę senais laikraščiais. Vaikščiojome basi, ir laikraščiai nuolat lipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų.

Paskui kabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotum per tą tiulį!

O štai tu geri arbatą nusiplikydamas liežuvį, pūti, kad atauštų, geri mažais gurkšneliais ir taip garsiai siurbčioji visiškai nepaisydamas, kad tai nemandagu, kaip man vaikystėje būdavo aiškinama. Ir aš taip pat pradedu siurbčioti. Nes dabar jau nebe vaikystė. Ir viskas galima.

Michail Šiškin, Laiškų knyga, iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis, Vilnius: Vaga, 2011, p. 14.

Tai ištrauka iš puikios Michailo Šiškino knygos, prasidedančios romantiškų prisiminimų nuotrupomis. Bet kuo toliau, tuo romantikos mažiau. Užtai daugiau skausmo. Iš meilės - meilės, o nebe įsimylėjimo. Dviejų pagrindinių herojų, Sašenkos ir Volodenkos, lūpomis autorius kalba apie gyvenimą, karą, meilę ir mirtį. Abu veikėjai prasilenkia laike ir erdvėje, laiškus jie rašo ne vienas kitam, o savo neįvardintiems mylimiesiems, bet tai tik dar kartą įrodo, kad yra dalykų, kurie nesikeičia: laimės troškimas, ilgesys, likimas, žmogiškojo pasaulio trapumas ir laikinumas. Ir vis dėlto, nepaisant to, kad rašytojas tvirtai atsiremia į archetipus ir niekur nedetalizuoja nei veiksmo vietos, nei epochos, tai labai rusiška knyga. Rekomenduočiau perskaityti kiekvienam, kuris jaučiasi nelaimingas ir nevertina to, ką turi. Ir kiekvienam, kuris geba skonėtis geru literatūros kūriniu.  

O šiandien - tikra Rusijos, gal tiksliau - Sibiro klasika, ievos uogų kompotas (rus. компот из черемухи, черемуховый компот). Ievos medis klastingas: jo žievėje, lapuose ir šakelėse yra nuodingų junginių, o štai uogose - ne.  Jos nuo seno vartojamos maistui. Tiesa, Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, ievos uogos vartojamos retai, nes mūsų soduose subręsta sultingesni vaisiai ir uogos. O štai Sibiro gyventojai, dėl itin šaltų ilgų žiemų ir trumpos vasaros negalintys auginti daugumos vaismedžių, ievas labai vertina ir netgi augina savo soduose. Iš ievos uogų jie verda kisielius, kompotus, uogienę, daro girą, mala miltus, kuriuos naudoja duonai ir saldiems kepiniams.

Ievos uogos sunoksta antroje vasaros pusėje ir yra renkamos liepos pabaigoje ar rugpjūčio pirmojoje pusėje (galima ir vėliau, jei tik nesules paukščiai, kurie jas labai mėgsta). Ievos uogos gana saldžios, tačiau truputį traukia burną, be to, turi didelį kaulą (jis nevalgomas) ir yra nesultingos. Tačiau didžiausias jų privalumas - nepaprastai malonus, tiesiog svaigus kvapas. Ievos uogų gėrimas šiek tiek primena vyšnių kompotą; jį verdant namai prisipildo su niekuo nepalyginamo aromato. Jeigu renkamos gerai nunokusios uogos, kompotas būna labai gaivus, netraukiantis burnos. SVARBU renkant ievos uogas nesupainioti jų su panašiomis nuodingomis šaltekšnio uogomis: ievos žiedai kekiniai, todėl ir uogos auga kekėmis, panašiai kaip serbentai. Šaltekšnio uogos pavienės, trumpučiai jų koteliai auga iš lapų pažastų.

 

Nuotrauka Kristinos

Ievos uogų kompotas

Ingredientai: (išeina 3 l kompoto)

2-3 stiklinės (0,5-0,75 l) prinokusių ievos uogų (gali būti ir džiovintos)

3 l vandens

2-3 stiklinės cukraus (arba pagal skonį)

1 a.š. acto

1. Ievos uogas nuskabyti nuo šakelių (būtinai, antraip galima apsinuodyti!), perrinkti ir nuplauti.
2. Užvirinti vandenį, sudėti uogas, pagal skonį pasaldinti ir 3-5 min. pavirti ant mažos ugnies. Baigiant virti įpilti 1 a.š. acto (spalvai užfiksuoti), sandariai uždengti ir palikti keletui valandų, kol pritrauks.
3. Kompotą patiekti atvėsintą. Jį virti rekomenduojama greitam suvartojimui. Rusijoje šeimininkės daro ievos uogų kompotus žiemai, tačiau juos būtina išgerti tą patį sezoną: jeigu kompotas su ievos uogomis stovi ilgiau negu metus, iš jų kauliukų pradeda išsiskirti nuodingos medžiagos, todėl pasenusiu kompotu galima apsinuodyti.   

Apie šaltinius: šį kompoto variantą kažkada radau Altajaus krašto virtuvei skirtame internetiniame puslapyje, kuris dabar nebeveikia. Vienok labai panašių receptų internete galima rasti daugybę; kai kuriuose ievos uogos derinamos su kitais vaisiais ir siūloma išsivirti, pavyzdžiui, ievos uogų-erškėtuogių arba ievos uogų-obuolių kompotą.

Barackos gombóc - kukuliai su abrikosų "širdele"

Abrikosai man - vieni gardžiausių vaisių; nesunkiai įsivaizduoju, kodėl jie nuo seniausių laikų buvo laikomi afrodiziakais. Bet abrikosų sezonas neilgas - regis, tik pasirodė lentynose, o už savaitės kitos jau vėl  nebėra. Taigi, kaip sakoma, nepražiopsokite akimirkos!

Geros kokybės abrikosai man gardžiausi patys vieni. O ką daryti, jeigu parsinešus namo paaiškėja, kad jie ne tokie nuostabūs, kaip atrodė parduotuvės lentynoje - truputį per kieti, truputį per rūgštūs? Mano manymu, geriausia iš jų daryti kukulius su abrikosų "širdele", kuriems netgi ne patys pačiausi abrikosai visiškai tinkami.

 

Abrikosų soduose skendintis Wachau slėnis Ženutinėje Austrijoje - ypatingo grožio kraštovaizdis,  įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nuotraukoje - abrikosų derliaus nuėmimas Wachau. Vaisiai tradiciškai dedami į specialų pintą krepšį, kurio forma užtikrina, jog abrikosų svoris pasiskirstys tolygiai ir jie nebus per daug suspausti. Foto iš čia.

Anot maisto istorikų, kukuliai su abrikosų įdaru buvo sugalvoti Bohemijoje (dabartinė Čekija) ir ypač išpopuliarėjo XIX amžiuje Austrijos-Vengrijos imperijos laikais. Mat moterys iš Bohemijos, norėdamos geriau užsidirbti, dažnai vykdavo į ištaiga garsėjančią Vieną, kur jas, geras šeimininkes, pasiturintys austrai noriai priimdavo dirbti virėjomis. Taip Bohemijos patiekalai pasklido po visą imperiją ir, atlaikę įvairias modifikacijas, pasiekė mūsų dienas. Dabar kukulius su abrikosų įdaru savo nacionaliniais patiekalais laiko keletas šalių, kaip nesunku atspėti, kadaise patekusių į Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtį. Čekai kukulius su abrikosų įdaru vadina meruňkové knedlíky, austrai - Marillenknödel, vengrai - barackos gombóc ir t.t. Kiekvienoje šalyje kukuliai gaminami ir patiekiami truputį kitaip: pavyzdžiui, čekai kukulių dažnai neapvolioja džiūvėsėliuose, o austrai ir vengrai - būtinai. Skirtinguose regionuose gali būti gaminama skirtinga kukulių tešla (mielinė, varškinė arba bulvinė), prie jų patiekiami skirtingi padažai ir pan.

Prisipažinsiu, kad gamindama šio regiono kukulius su vaisių įdarais paprastai renkuosi varškės tešlą. Tačiau šįkart rėmiausi Vengrijoje populiariausiu receptu, kurį radau knygoje Culinaria Hungary (2011). Pagal jį tešla kukuliams minkoma su virtomis bulvėmis. Kadangi bulvinė tešla su saldžiais priedais mums patinka (priminsiu airišką bulvinę duonelę su obuolių įdaru ir bavariškus bulvinius makaronus), tai labai gardžiai valgėme ir šiuos kukulius su abrikosais. Minkšti, ne per daug saldūs, be galo kvapnūs šie kukuliai gali būti patiekiami ir kaip lengvas pagrindinis patiekalas (panašiai kaip varškės apkepas), ir kaip neįprastas karštas desertas, ypač vaikams.

Nuotrauka Kristinos

Barackos gombóc - kukuliai su abrikosų"širdele"

Ingredientai: (išeina maždaug 15 kukulių)

Tešlai:

500 g bulvių (geriau seno derliaus)

180 g miltų

1 v.š. sviesto

1 a.š. druskos

Įdarui:

 ~250 g mažų abrikosų (maždaug 15)

Cukraus ir cinamono (pagal skonį)

Trupiniams:

50 g džiūvėsėlių

25 g sviesto

Patiekiant:

Cukraus pudros

Cinamono

1. Bulves gerai nuplauti, išvirti su lupenomis ir kai truputį pravės, nulupti. Sudėti sviestą, pasūdyti ir gerai sugrūsti. Tuomet suberti miltus ir gerai išminkyti, kol tešla taps vientisa. Tešla neturi lipti prie rankų - jeigu jis skystoka, vadinasi, reikia daugiau miltų. 
2. Abrikosus nuplauti, nusausinti, prapjauti vieną šoną, atverti kaip kriauklę ir išimti kauliuką. Jeigu abrikosai labai saldūs, užtenka į vaisiaus vidų įberti mažą žiupsnelį cinamono, jeigu vaisiai kietoki ir rūgštokį, vietoj kauliuko galima įberti dar ir cukraus (labai tinka įdėti gabalinio cukraus kvadratėlį). Jeigu abrikosai labai dideli, galima juos padalinti pusiau ir į vieną kukulį dėti tik  pusę vaisiaus.
3. Tešlą padalinti į tiek dalių, kiek turite abrikosų. Iš kiekvieno tešlos gabaliuko suformuoti rutuliuką, jį suploti, į vidurį dėti cinamonu ir cukrumi pagardintą abrikosą ir kruopščiai užspausti tešlos kraštelius. Tuomet pavolioti tarp delnų, kad išeitų gražus kukulis. Taip pagaminti visus kukulius.
4. Pasiruošti džiūvėsėlius: didelėje keptuvėje ištirpinti sviestą, suberti džiūvėsėlius ir juos pamaišant kepinti, kol taps gražios auksinės spalvos. Keptuvę nukaisti, bet džiūvėsėlius joje palikti.
5. Užvirinti prikaistuvį su lengvai pasūdytu vandeniu, sudėti kukulius (jei puodas nedidelis, geriau virti ne visus iš karto, o porcijomis) ir virti, kol jie iškils į paviršių; iškilusius pavirti dar 4-5 min.
6. Išvirusius kukulius išgriebti kiaurasamčiu, gerai nuvarvinti vandenį ir dėti ant pakepintų džiūvėsėlių. Kai visus išgriebsite, keptuvę reikėtų uždengti ir palikti 3-4 minutėms, kad kukuliai sutvirtėtų. Tuomet juos apvolioti džiūvėsėliuose ir dėti į serviravimo lėkštes.
7. Patiekiant dosniai pabarstyti cukraus pudra ir pagal skonį cinamonu. Patiekti karštus, nes vėsdami kukuliai kietėja. Jeigu norite, prie kukulių galite pasiūlyti tirpinto sviesto, uogienės, džemo, desertinio padažo (pavyzdžiui, vanilinio) ir pan.

Recepto šaltinis: Aniko Gergely, Culinaria Hungary, Potsdam (Germany): h.f.ullman, 2011, p. 111.

Keksiukai su šilauogėmis

Pasakysiu iš karto - šis keksiukų receptas arti tobulybės. Ne bet kokių keksiukų, o keksiukų su šilauogėmis, JAV klasikos, užkariavusios ne tik amerikiečių, bet ir europiečių širdis. Tiesa, keksiukai su šilauogėmis toli gražu ne kiekvienam asocijuojasi su Amerika, ir tai dar kartą liudija, jog mes dažnai ne visai teisingai sprendžiame apie Naujojo Pasaulio virtuvę, tapatindami ją tiktai su mėsainiais bei Coca-Cola. O juk už tokius keksiukus, kuriuos kepame šiais laikais, pirmiausia turime būti dėkingi amerikiečiams, kurie plokščias angliškas bandeles (English muffins) tobulino tol, kol XIX a. 2-oje pusėje sukūrė kepinėlius, kuriuos šiandien vadiname keksiukais (American muffins). Keksiukų su šilauogėmis istorija irgi siekia mažų mažiausiai šimtmetį. Manoma, kad jie pradėti kepti JAV šiaurinėse valstijose, kur auga šiems skanėstams naudojamos uogos. Neatsitiktinai 1988 m. keksiukai su šilauogėmis paskelbti oficialiu Minesotos valstijos gastronominiu simboliu, o 1991 m. šilauogei suteiktas Meino valstijos uogos statusas.

Ar galėtumėte atspėti, kas gi čia? Ne, tai ne keksiuko su šilauogėmis kostiumas, o ši moteris nevilioja lankytojų į jokią kavinukę. Tai JAV menininkų Lisa Pongrace bei Greg Solberg 2004 metais sukurtas keksiukas-elektromobilis (ang. cupcake car arba muffin car), galintis važiuoti iki 15 mylių per valandą greičiu. Nors ir kainuoja 25000 dolerių, tokios transporto priemonės Amerikoje turi savo gerbėjų - rengiamos netgi jų lenktynės! Ar tokį reginį būtų įmanoma išvysti kurioje nors kitoje šalyje? Foto radau čia.

Ir dar: angliškas šių kepinėlių pavadinimas blueberry muffins į lietuvių kalbą dažnai verčiamas netiksliai - mėlynių keksiukai. Iš tikrųjų blueberry yra šilauogė, šiauriniuose JAV rajonuose aptinkama laukinėje gamtoje, o ne mėlynė (angl. bilberry), kuri auga Europos miškuose. Kadangi abi uogos giminingos, o jų skonis labai panašus, receptuose jas galima nesunkiai keisti vienas kitomis. Lygiai taip pat europiečiai (ne tiktai lietuviai) ne mokslinėje literatūroje patogumo dėlei labai dažnai mėlynėmis vadina abiejų rūšių uogas. Vis dėlto teisingas vertimas būtų keksiukai su šilauogėmis, o ne mums įprastesnis keksiukai su mėlynėmis.

Keksiukai irgi nėra visiškai tikslus terminas šiems kepiniams pavadinti. Lietuviai keksiukais vadina dviejų rūšių kepinius - muffins ir cupcakes. Išoriškai jie atrodo panašiai, tačiau amerikiečiai muffins ir cupcakes gana griežtai atskiria. Muffins labiau primena saldžią duonelę, jie didesni, tradiciškai kepami iš prastesnių miltų, niekuomet nepuošiami kremu, dažniausiai valgomi pusryčiams ar priešpiečiams. Be to, jie nebūtinai būna saldūs - galima kepti muffins su sūriu, mėsa ir pan. Cupcakes - mažesni, subtilesni keksiukai, visuomet saldūs, kepami su didesniu kiekiu sviesto ir cukraus ir tiktai iš geriausių, balčiausių miltų, būtinai puošiami kremo "kepurėle", patiekiami švenčių metu kaip puošnus desertas. Turint galvoje šiuos skirtumus, blueberry muffins iš tikrųjų reiškia maždaug  duonelės su šilauogėmis.

Aš išsirinkau labai tituluotos JAV kepėjos, pedagogės ir kulinarinių knygų autorės Rose Levy Beranbaum sukurtą keksiukų su šilauogėmis receptą, kurį radau knygoje The Bread Bible (Duonos Biblija, 2003; Dalia, dar ir dar kartą ačiū už tokias lauktuves!). Autorė nesikuklina: ji prisipažįsta labai mėgstanti keksiukus su šilauogėmis, ir teigia per daugelį metų kiekvieną šio recepto detalę nugludinusi iki tobulumo. Sunku tuo suabejoti, nes keksiukai išties labai gardūs. Apie šios kepėjos smulkmeniškumą liudija ir tai, kad jos kulinariniai receptai supanašėja su vaistų receptais: pavyzdžiui, ji nurodo, kad reikia pasverti 1,9 g sodos arba 56 g cukraus. Iš pradžių atrodo keista, bet rezultatai tikrai nuostabūs. Beje, Rose Levy Beranbaum recepto originalą galima rasti jos oficialiame tinklaraštyje, štai čia.

 

Nuotrauka Kristinos

Blueberry Muffins - keksiukai su šilauogėmis

Visi ingredientai turi būti kambario temperatūros. Produktų kiekiai tiksliai tokie, kokius nurodo Rose Levy Beranbaum.

Ingredientai: (išeina 6 nemaži keksiukai)

56 g nesūdyto sviesto

100 g cukraus

4 g tarkuotos citrinos žievelės

1 didelis (50 g) kiaušinis

1/2 a.š. vanilės ekstrakto

135 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų (aš naudojau 450D)

1,9 g kepimo sodos

2 g druskos

80 g grietinės*

100 g smulkių šilauogių, nuplautų ir nusausintų (galima keisti mėlynėmis)

Keksiukų viršui pabarstyti:

3 g cukraus

Žiupsnelis šviežiai tarkuoto muškato riešuto

1. Orkaitę įkaitinti iki 190°C.
2. Dideliame dubenyje sviestą su cukrumi ir citrinos žievele išsukti, kol masė pabals. Įmušti kiaušinį, sudėti vanilę ir dar kartą išsukti. Mažesniame dubenyje sumaišyti persijotus miltus, sodą ir druską. Į sviesto, cukraus ir kiaušinio mišinį suberti pusę miltų ir sudėti 40 g grietinės. Atsargiai pamaišyti mentele, kol nebesimatys sausų miltų. Supilti likusius miltus, sudėti likusius 40 g grietinės ir vėl atsargiai pamaišyti, kol nebeliks sausų miltų. Suberti šilauoges ir pamaišyti, kad jos daugmaž tolygiai pasiskirstytų. Labai svarbu nesukti, neplakti ir nepermaišyti tešlos, nes keksiukai prastai iškils.
3. Tešlą supilti į keksiukų formeles; prieš pilant tešlą į jas rekomenduojama įstatyti atitinkamo dydžio popierinius keksiukų įdėkliukus. Keksiukų formeles reikėtų pripildyti beveik iki pat viršaus, nes šie kepinėliai labai aukšti "neauga". Jeigu liko tuščių formelių, jas galima iki pusės pripilti vandens: kepant keksiukams, vanduo garuos ir kepinėliai bus drėgnesni. Į formeles sudėjus keksiukų tešlą, jų viršų pabarstyti cukrumi ir šviežiai tarkuotu muškato riešutu.
4. Priklausomai nuo orkaitės, kepti 25-35 min., kol keksiukai iškils, parus, jų viršus įskils, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus visiškai švarus.
5. Prieš tiekiant keksiukai išimami iš formelių ir atvėsinami ant grotelių. Valgomi šilti arba visiškai atvėsę.
6. Jeigu norite, atšalusius keksiukus galite pašildyti: apie 4 min. palaikyti iki 90°C įkaitintoje orkaitėje. Keksiukus galima ir užšaldyti bei laikyti šaldiklyje iki 3 mėn; tokiu atveju juos atšildyti reikėtų įdėjus į 90°C karštumo orkaitę ir palaikius joje 15-20 minučių.  

*Recepto autorė nurodo, kad grietinę galima keisti pasukomis, tačiau tokiu atveju vietoje sodos reikėtų dėti 1 a.š. kepimo miltelių.

 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Rose Levy Beranbaum, The Bread Bible, New York, London: W.W. Norton & Company, 2003, p. 118-120.

Anyžinių lofantų ledai

Nebe pirmus metus pati auginu prieskoninius žolynus ir tariuosi, kad visai neprastai pažįstu kvapiąsias žoleles. Todėl susidomėjau pamačiusi, kad viena didelė tarptautinė kompanija, prekiaujanti įvairių augalų želmenims, siūlo įsigyti žolelių atsina cress (liet. apytikriai: atsina genties indėnų žolelės). Jos apibūdinamos kaip likeriniai, t.y. anyžinį kvapą ir natūralų saldų skonį turintys augalai, kurių nuovirą atsina genties indėnai esą vartoję kaip vaistą skaudančiai gerklei gydyti.

Minėtoji kompanija apdairiai niekur nepamini botaninio atsina cress pavadinimo, nors, sprendžiant iš augalų išvaizdos, skoninių savybių ir nurodytos kilmės vietos, tai ne kas kita kaip anyžinis lofantas, dar vadinamas pankoline mėta (lot. Agastache foeniculum). Šį iš Šiaurės Amerikos atkeliavusį daugiametį, šalčiams atsparų augalą nesudėtinga auginti prieskonių lysvėje ar vazone ant palangės, o bitininkai užsėja didelius anyžinio lofanto plotus, mat jis labai medingas. Vienok belieka stebėtis minėtosios kompanijos išradingumu ir gebėjimu paprastus augalus už atitinkamą kainą parduoti kaip egzotiką. Sugalvotas romantiškas produkto pavadinimas bei jį aiškinanti istorija, matyt, pasiteisino, nes atsina cress puošia JAV bei Europos aukštos klasės restoranų meniu.

 

Anyžiniai lofantai. Nuotrauka iš Milnoros ir Lino Pšibišauskų aromatinių žolynų ekologinio ūkio puslapio.

Lieka tik spėlioti, ar verslininkai kiek nors moka atsina genties indėnams už jų vardo naudojimą. Atsina genties indėnai, dar vadinami Gros Ventre indėnais bei a‘ani arba a‘anin (pažodžiui tai reiškia baltojo molio žmonės) tebegyvena - gana skurdžiai - JAV Montanos valstijoje įkurtame Fort Belknap indėnų rezervate. Rezervatą jie dalinasi su savo istoriniais priešais assiniboine genties indėnais, ir tai, regis, ne atsitiktinumas – kadaise, įkurdindama abi gentis toje pačioje vietoje, JAV valdžia tikėjosi, kad jos viena kitą išžudys. Laimei, tokia ciniška politika nepasiteisino.

Indėnai (ne tik atsina gentis, bet ir jų kaimynai) anyžinį lofantą rinko laukinėje gamtoje ir iš tiesų vartojo jį nuo peršalimo bei kitokių ligų. Šiuolaikiniame pasaulyje salsvo skonio, kvepianti anyžiais, mėta ir citrina anyžinis lofantas yra naudojami kepiniams, desertams, gėrimams paskaninti. Bene didžiausi jo gerbėjai, kaip ir galima tikėtis, yra amerikiečiai, nors Prancūzijoje, Kinijoje ir kitose šalyse ši žolelė irgi yra noriai vartojama.

Vienas gardžiausių JAV gaminamų desertų su anyžiniu lofantu - švelniai žalsvos spalvos ledai (ang. anise hyssop ice cream). Panašu, kad juos labiausiai mėgsta šiaurinių valstijų gyventojai. Anyžinio lofanto ledus čia gamina ir garsūs restoranų šefai, ir komercinės kompanijos, ir  paprasti amerikiečiai savo virtuvėse. Ko gero tai dėsninga - būtent JAV šiaurė yra anyžinio lofanto gimtinė. Esu dariusi kelių rūšių anyžinių lofantų ledus, bet bene geriausiai pavyko pagaminti remiantis Bostono šefės Caroline Fidanza receptu. Šie ledai tikrai pradžiugins tuos, kurie mėgsta anyžių kvapą ir skonį. Beje, nematau jokių kliūčių pagal šį receptą gaminti ir kitokių rūšių prieskoninių žolelių ledus - galima išmėginti mėtas, citrininę melisą, čiobrelius, liepžiedžius ir pan.

 

Nuotrauka Kristinos

Anyžinių lofantų ledai

Ingredientai: (~ 1 l ledų)

3 puodeliai* grietinėlės (rekomenduočiau neriebią)

1 puodelis pieno

1 puodelis cukraus

Nebūtinai: 1/2 vanilės ankšties arba žiupsnelis vanilės

Ryšulėlis anyžinių lofantų (su stiebais ir žiedynais)

4 kiaušinių tryniai

Žiupsnelis jūros druskos

Nebūtinai: romo arba vanilės ledams aromatizuoti

Nebūtinai: anyžinių lofantų žiedų ir/ar braškių (žemuogių) ledams papuošti

1. Anyžinius lofantus nuplauti, nusausinti ir su visais stiebeliais bei žiedynais susmulkinti (kaip salotoms). Pieną, grietinėlę, cukrų sumaišyti, jeigu norite, pagardinti vanile ir storadugniame prikaistuvyje pakaitinti maždaug iki 90°C; mišinio stengtis neužvirti, nes vėstant pieno paviršiuje ims dėtis plėvelė. Į užkaitintą mišinį įmaišyti paruoštą anyžinį lofantą, neužvirinant ant mažos ugnies kelias minutes pakaitinti, o paskui uždengti ir palikti maždaug 1 valandai, kol pienas pravės ir taps gražios žalsvos spalvos. Tuomet mišinį perkošti, kruopščiai nuspaudžiant žoleles.
2. Kiaušinio trynius išmaišyti su nedideliu kiekiu paruošto skysčio, tuomet supilti visą anyžiais kvepiantį pieną ir vėl gerai išmaišyti. Nuolat maišant kaitinti ant nedidelės ugnies, kol mišinys ims tirštėti, bet dar neužvirs. Tuomet mišinį nukaisti, dar kartą perkošti, pagal skonį pagardinti jūros druska ir, jeigu norite, vanile ir/ar romu. Palikti keletui valandų, kol mišinys visiškai atvės.
3. Atšaldytą mišinį supilti į ledų mašinėlę ir pagaminti ledus pagal instrukcijas; paprastai tai trunka ne ilgiau negu pusvalandį. Jeigu ledų mašinėlės neturite, ledus galima šaldyti paprastame šaldiklyje, tiktai svarbu maždaug kas 30 min. juos išmaišyti, kad būtų purūs ir netaptų panašūs į vientisą kietą luitą. Priklausomai nuo šaldiklio, ledų šaldymas gali užtrukti 3-5 val.
4. Patiekiant ledus galima papuošti anyžinio lofanto šakele. Dažnai puošiama ir braškėmis ar žemuogėmis - jų rūgštumas labai dera su anyžio lofanto saldumu.

* Naudojami amerikietiški 240 ml puodeliai.

Svarbiausi šaltiniai čia ir čia.