Štai ir atėjo laikas paskelbti paskutinįjį tekstą, priklausantį mano pamąstymų apie margariną mini ciklui :) Nes kalbėti apie margariną ir nepaminėti Amerikos, būtų nei šis, nei tas. Žinoma, liko ir daugiau nepaliestų šio produkto vartojimo aspektų, bet JAV ir margarino meilės ir neapykantos istorija, mano akimis žiūrint, yra ypatinga.
Kaip žinia, margariną sugalvojo prancūzas Hippolyte Mège-Mouriès, pristatęs pasauliui savo produktą 1869 m. Dabar vieni už tai jį garbina, o kiti nekenčia :) Tačiau, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad išradėjo tėvynainiai margarino per daug nepamėgo. Jis buvo naudojamas gana ribotai (pirmiausia maitinant Napoleono armijos kareivius), bet iš esmės dauguma Prancūzijos gyventojų į margariną iškeisti savo numylėto sviesto nė nemanė. Ko gero todėl margarino gaminimo technologija netrukus buvo parduota olandams, o jau iš čia naujasis sviesto konkurentas pasklido po pasaulį. Įskaitant, be abejo, ir Ameriką. Amerikiečiai gana greitai įvertino margarino privalumus - tiksliau, vieną privalumą - daug žemesnę negu sviesto kainą; tad nieko nelaukiant, jau 1874 m. JAV buvo atidaryta pirmoji margarino gamykla. Tačiau kai margarinui atsirado galimybė įsitvirtinti Naujojo pasaulio rinkoje, įsikišo sviesto gamintojai. Pienininkystės sektoriuje dirbę žmonės suprato, kad margarinas gali stipriai pakenkti pelningam sviesto verslui, todėl ėmėsi visų įmanomų priemonių rinkai apsaugoti. Ginant ūkininkų interesus, margarino gamintojai ir pardavėjai buvo apdėti papildomais mokesčiais, o patį margariną buvo reikalaujama žymėti taip, kad parduotuvėje jo nebūtų įmanoma supainioti su sviestu. Kad margarinas atrodytų nepatraukliai, atskirose JAV valstijose jį buvo reikalaujama dažyti rožine, raudona ar net juoda spalva. Gauti geltono margarino (bent jau legaliai) buvo įmanoma tik vienu būdu: pirkti jį išvis nedažytą, baltai pilkšvą, o tuomet įspausti į jį kapsulę su geltonais maistiniais dažais, kuri būdavo pridedama prie margarino pakuotės. Su jais išsukus margariną, pastarasis savo išvaizda supanašėdavo į sviestą. Papildomi mokesčiai margarinui bei reikalavimai, kad jo spalva būtų kitokia negu sviesto, kai kuriose JAV valstijose buvo panaikinti tik XX a. pabaigoje. Bet jeigu manote, jog tai pati griežčiausia šalis margarino mėgėjams, klystate, nes, tarkime, Kanadoje, Kvebeko provincijoje, geltoną margariną leista pardavinėti tik 2008 m. Ir čia visai ne pokštas.
Kaip žinia, margariną sugalvojo prancūzas Hippolyte Mège-Mouriès, pristatęs pasauliui savo produktą 1869 m. Dabar vieni už tai jį garbina, o kiti nekenčia :) Tačiau, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad išradėjo tėvynainiai margarino per daug nepamėgo. Jis buvo naudojamas gana ribotai (pirmiausia maitinant Napoleono armijos kareivius), bet iš esmės dauguma Prancūzijos gyventojų į margariną iškeisti savo numylėto sviesto nė nemanė. Ko gero todėl margarino gaminimo technologija netrukus buvo parduota olandams, o jau iš čia naujasis sviesto konkurentas pasklido po pasaulį. Įskaitant, be abejo, ir Ameriką. Amerikiečiai gana greitai įvertino margarino privalumus - tiksliau, vieną privalumą - daug žemesnę negu sviesto kainą; tad nieko nelaukiant, jau 1874 m. JAV buvo atidaryta pirmoji margarino gamykla. Tačiau kai margarinui atsirado galimybė įsitvirtinti Naujojo pasaulio rinkoje, įsikišo sviesto gamintojai. Pienininkystės sektoriuje dirbę žmonės suprato, kad margarinas gali stipriai pakenkti pelningam sviesto verslui, todėl ėmėsi visų įmanomų priemonių rinkai apsaugoti. Ginant ūkininkų interesus, margarino gamintojai ir pardavėjai buvo apdėti papildomais mokesčiais, o patį margariną buvo reikalaujama žymėti taip, kad parduotuvėje jo nebūtų įmanoma supainioti su sviestu. Kad margarinas atrodytų nepatraukliai, atskirose JAV valstijose jį buvo reikalaujama dažyti rožine, raudona ar net juoda spalva. Gauti geltono margarino (bent jau legaliai) buvo įmanoma tik vienu būdu: pirkti jį išvis nedažytą, baltai pilkšvą, o tuomet įspausti į jį kapsulę su geltonais maistiniais dažais, kuri būdavo pridedama prie margarino pakuotės. Su jais išsukus margariną, pastarasis savo išvaizda supanašėdavo į sviestą. Papildomi mokesčiai margarinui bei reikalavimai, kad jo spalva būtų kitokia negu sviesto, kai kuriose JAV valstijose buvo panaikinti tik XX a. pabaigoje. Bet jeigu manote, jog tai pati griežčiausia šalis margarino mėgėjams, klystate, nes, tarkime, Kanadoje, Kvebeko provincijoje, geltoną margariną leista pardavinėti tik 2008 m. Ir čia visai ne pokštas.
1949 m. pavasarį amerikietės protestuoja prieš dirbtinai pakeltas margarino kainas. Corbis foto iš čia.
Be to, kad griebėsi teisinių priemonių, JAV sviesto gamintojai stengėsi pakirsti ir margarino reputaciją. Jie įtikinėjo pirkėjus, kad sviestas turi būti gaminamas pieninėse, o ne skerdyklose, mat iš pradžių margarinui gaminti buvo naudojamas ne tik aliejus, bet ir gyvulinės kilmės riebalai. Ir tuomet, kai atrodė, jog margarinas nebeturi jokių šansų (ne itin konkurencinga kaina, nepatraukti išvaizda, sumenkinta reputacija), atslinko II pasaulinis karas, kuris pakeitė margarino istoriją. Ne tik Europoje, bet ir JAV ėmė trūkti daugelio maisto produktų, jie buvo normuojami ir keičiami pigesniais pakaitalais. Margarinas ne tik atkeliavo ant amerikiečių stalų - užaugo ištisa jaunimo karta, kuri menkai tepažino sviesto skonį. Buvo pradėta reikalauti, kad margarino gamintojams ir pardavėjams būtų panaikinti suvaržymai; pamažu jie ir buvo naikinami. Tačiau didžiausias margarino populiarumas susijęs su medicinos sfera: XX a. viduryje JAV gydytojai paskelbė, kad kovojant su širdies ir kraujagyslių ligomis, būtina griežtai riboti gyvulinės kilmės riebalus. Margarino gamintojai, kurie jau karo metais buvo beveik visiškai atsisakę gyvulinės kilmės žaliavos, savo produktą ėmė gaminti išimtinai iš aliejaus. Ir, žinoma, skelbti, kad margarinas yra nepaprastai sveika alternatyva sviestui. Su laiku buvo išsiaiškinta, kad tas sveikumas labai sąlyginis, ir margarino gamintojai sulaukdavo bausmių už klaidinančią reklamą. Bet tai buvo vėliau. O XX a. viduryje dauguma amerikiečių tikėjo, kad nėra sveikesnių riebalų už margariną, kurį 1959 m. reklamavo net pirmoji šalies ponia Eleanor Roosevelt (video čia). Margarino pardavimai pasiekė neregėtas aukštumas.
Nenuostabu, kad 1950-1980 m. laikotarpiu JAV atsirado daugybė receptų, kepiniams ir ne tik kepiniams rekomenduojančių naudoti būtent margariną. Kai kurie anų laikų išradimai tapo tikra amerikiečių virtuvės klasika: karšti sumuštiniai su lydytu sūriu (ang. grilled cheese sandwich arba tiesiog grilled cheese) yra kaip tik iš tokių. XX a. pradžioje buvo sugalvota pardavinėti suraikytą forminę duoną, o štai 1965 m. pasirodė porcijinis lydytas sūris, t.y. tas pats mums gerai pažįstamas sūris, kurio kiekviena plonytė riekelė supakuota į atskirą pakuotę. Karšto sūrio sumuštinio gimimas buvo užprogramuotas. Nuo kitų karštų sumuštinių amerikietiškasis skyrėsi tuo, kad riebalais tepamos ne vidinės, o išorinės duonos riekelių pusės. Taip riekelės gražiai apskrunda ir suminkštėja, o tarp jų suspaustas sūris išsilydo. Tradiciškai šiam sumuštiniui naudojamas margarinas - juk tai su margarinu užaugusios ir jo sveikumu tikinčios pokario kartos išradimas. Tiesa, dabar šiems sumuštiniams nė kiek ne rečiau naudojamas ir sviestas, tačiau kai kurie vyresnės kartos amerikiečiai tvirtina, kad čia reikia naudoti margariną - ir tik jį. Jūsų teisė rinktis :) Sūris čia turėtų būti amerikietiškas, vadinamasis American cheese, bet kiek aš patyriau, lydytas porcijinis President Cheddar sūris, kurio galima aptikti kiekviename Lietuvos prekybos centre, yra visiškai geras jo atitikmuo - bent jau tiek, kiek aš atsimenu sūrio skonį iš tų laikų, kai gyvenau JAV. Kai kada į sumuštinio vidų dedama papildomų ingredientų (daržovių, kepintos šoninės, padažo), arba, prieš kepant, jis papildomai apvliojamas tarkuotame sūryje. Klasikiniam sumuštiniui patobulinimai nereikalingi, bet norintiems valia eksperimentuoti.
Amerikiečiai mėgsta karštus sumuštinius su lydytu sūriu, valgo juos įvairiomis progomis, kad ir pusryčiams su arbatos puodeliu. Tačiau dažniausia šie sumuštiniai patiekiami su paprasta trinta pomidorų sriuba - amerikiečiams tai toks pats klasikinis derinys, kaip mums šaltibarščiai ir bulvės :) Ką aš galiu pasakyti: netgi elementariausia pomidorų sriuba su šiais lydyto sūrio sumuštiniais yra pakylėjama į kitą lygį. Gardu, sotu, šiek tiek nuodėminga ir itin tinkama vėsiam metų laikui. Pomidorų sriuba gali būti bet kokia, kokią tik mėgstate ir kokią sugalvojate. Beje, virta iš skardinių labai atitinka XX a. vidurio amerikečių filosofiją, kai buvo itin mėgstamas konservuotas maistas ir įvairūs pusgaminiai skardinėse bei pakeliuose. Taigi, skanaus :)
Nuotrauka Kristinos
Karšti sumuštiniai su lydytu sūriu
Ingredientai:
Baltos duonos riekelių
Margarino (tiks Vilnius kepiniams) arba minkšto sviesto, labai tiktų sūdytas
Porcijinio lydyto sūrio (aš naudoju President Cheddar)
- Šiems sumuštiniams dažniausia naudojama balta forminė sumuštinių duona, bet jeigu turite, pavyzdžiui, suraikyto batono, tiks ir jis, svarbu, kad riekės būtų daugmaž vienodo dydžio ir ne itin storos. Imkite porinį skaičių duonos riekelių.
- Kiekvienos riekės vieną pusę užtepkite labai plonu riebalų sluoksniu - geriausia taip, kad margarinas arba sviestas beveik susigertų į duonos poras. Jeigu naudojate margariną, geriausia, kad jis būtų su kuo riebesnis ir su kuo mažiau priedų (toks, kaip Vilnius kepiniams), nes margarinas su daug priedų nuo didelės kaitros gali pakeisti savo skonines savybes.
- Išpakuokite sūrio riekeles - tradiciškai vienam sumuštiniui naudojamos dvi lydyto sūrio riekelės.
- Įkaitinkite keptuvę, ugnį sumažinkite iki kiek mažesnės negu vidutinė. Į keptuvę, riebalais patepta puse į apačią, dėkite pusę duonos riekelių. Ant jų greitai sudėkite po 2 sūrio riekeles, o ant sūrio - likusias duonos riekeles margarinu arba sviestu į viršų. Kepkite, kol apatinės duonos riekelės gražiai apskrus, tuomet sumuštinius apverskite ir apkepkite antrą jų pusę. Per tą laiką sūris turėtų įšilti ir išsilydyti - kad rezultatas nenuviltų, svarbu kepti lėtai, ant nedidelės ugnies.
- Išėmę sumuštinius, juos perpjaukite įstrižai per pusę ir tiekite su trinta pomidorų sriuba arba kitais norimais priedais.
Nuotrauka Kristinos
Karštus sumuštinius su lydytu sūriu galite valgyti su bet kokia pomidorų sriuba. Žinau, kad į mano puslapį užklysta žmonių, kurie gamina retai ir mažai, tad jiems parašysiu, kaip verdu pačią paprasčiausią, klasikinę trintą pomidorų sriubą :) Ko gero ilgiausia užtruks paruošiamasis darbas - išvirti naminį vištienos sultinį, bet investuoti į šį darbą valandėlę tikrai verta. Beje, tą padaryti galima ir iš vakaro.
Trinta pomidorų sriuba
Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)
1 vidutinio dydžio svogūnas
2-3 česnako skiltelės
Sviesto arba aliejaus (svogūnams pakepinti)
1-2 v.š. miltų
1-2 v.š. miltų
~ 50 g pomidorų be odelės (ne sezono metu naudokite savo sultyse konservuotus pomidorus be priedų)
~1,5 l naminio vištienos sultinio
Prieskoninių žolelių (šviežių arba džiovintų)
Druskos, cukraus (labai tiktų rudas), pipirų (pagal skonį)
Nebūtinai: grietinėlės ir/ar petražolių (papuošti)
- Svogūną ir česnaką susmulkinkite. Puode, kuriame virsite sriubą, išlydykite sviestą arba įkaitinkite aliejų, sudėkite svogūnus ir česnakus ir pamaišydami troškinkite, kol jie suminkštės, bet nepakeis spalvos. Įdėkite 1-2 v.š. miltų, išmaišykite, ir pakepinkite dar apie minutę.
- Sudėkite smulkintus pomidorus be odelės, išmaišykite. Kai užvirs, supilkite sultinį ir užvirkite dar kartą. Gali atrodyti, kad sriuba skysta, bet vėliau ji sutirštės. Virkite apie 15-20 min., arba kol visos daržovės bus labai minkštos. Tuomet puodą nukaiskite ir sriubą pertrinkite smulkintuvu (galima ir senoviškai - per sietelį, bet užtruks ilgiau).
- Pertrintą sriubą vėl užvirinkite ir sudėkite prieskonius: druską, cukrų (jo ypač reikės, jeigu naudosite konservuotus pomidorus, kurie neturi natūralaus saldumo), pipirus, prieskonines žoleles. Kai sriuba bus norimo skonio, puodą nukaiskite.
- Prieš patiekdami, jeigu norite, papuoškite grietinėle ir/ar smulkintomis petražolėmis.
Kristina, margarino privalumas yra ne tik kainoje; jis yra daug minkstesnis uz sviesta, lengviau tepasi, kepiniai gaunasi minkstesni ir kt.; margarinas Amerikoje jau seniai nebemadingas, nors jis vis dar pardavinejamas visokiausiais pavidalais ("I Can't Believe it's Not Butter" ir kitoks briedas), parduotuviu lentynose margarinui paprastai yra skirtas mazas kampelis, o sviesto ant tos pacios lentynos bus gal koki 10 kartu daugiau (o gal ir 20 kartu, niekada nematavau); prie margarino nepopuliarumo riebiai prisidejo visais imanomais kanalais transliuojama informacija apie hidrogenuotu reibalu zala, plius oficialiai FDA paskelbtas uzbaninimas visiems trans-riebalams; taip kad Amerikoje margarino dainele jau sudainuota; kitavertus, Lietuvoje - visai kita padetis; prisimenu visai neseniai vykusia reklamine margarino "Vilnius" kampanija, i kuria buvo labai aktyviai isijaute netgi kai kurios baisiai garbingos maisto blogeres (pvz. Ilona is "Skanus Gyvenimas"; ir kt.); o kai as isdrisau uzkabinti sita tema ir emiau kvestionuoti tokios stai reklamos korektiskuma, tai dar didesnis tuntas blogeriu, su "Virtuves" zurnalo Gerb. Vyr. Redaktore priesaky kibo man i plaukus ir eme visais balsais rekti, kad as neskaiciuociau svetimu pinigu ir uzciaupciau savo marmuze (kol blogiau nesibaige...); tai va, visos mano sitos ilgos tirados moralas yra tas, kad margarino istoriju ciklas butu dar idomesnis, jeigu ryztumetes pagvildenti jo meiles ir nemeiles Lietuvoje, o ne Amerikoje; gautusi vos ne detektyvas;
AtsakytiPanaikintiAušra, ačiū už įžvalgas, visiškai sutinku su Tavimi, kad margarino aukso laikai baigėsi negrįžtamai. Vis dėlto akivaizdu, jog visur yra segmentas žmonių, kurie per daug nesuka galvos dėl trans-riebalų, ir kuriems skirti tie maži margarino skyreliai šalia didelių sviesto skyrių. Antai keli mano giminaičiai (gana jauno amžiaus) valgo siaubingą virtą dešrą, kurioje beveik nėra mėsos, užpildami ją ne ką geresniu kečupu, net savo vaikams kasdien "verda" sriubą, užplikydami makaronus iš pakelio verdančiu vandeniu, perka pyragaičius su kremu, kurių galiojimas 3 metai, o geriausiu visų laikų vynu laiko saldų "Kagorą" (beje, esu sutikusi ir amerikiečių, kurie maitinasi panašiai). Kai paklausiu, kaip jie taip gali, atsako: o ką? pigu ir skanu, vis tiek tų E dabar visur pilna! Tokie žmonės ir be reklamos perka margariną ir ko gero pirks iki savo gyvenimo galo. Antra vertus, yra tokių, kurių jokios reklamos neprivers pirkti produktų, apie kuriuos jie žino daugiau, negu reklamų kūrėjai, nes tiesiog domisi tuo, ką deda į burną. Na, ir yra tokių, kurie laikosi per vidurį: žino, kad produktas - ne sveikuolių valgiaraščiui, bet dėl kažkokių priežasčių jį vis tiek perka. Mano atveju tai yra tam tikriems istoriniams laikotarpiams priklausantys klasikiniai kepiniai/patiekalai. Susidūrusi su jų receptūromis, retkarčiais nusiperku ne tik margarino, bet ir daugiau produktų, kurių nauda sveikatai didžiai abejotina: pavyzdžiui, buteliuką raudonų dažų, kepdama red velvet cake. Sąžinės graužimo dėl to nejaučiu, nes tai tikrai ne kasdienio raciono dalis. Tikiuosi, tokios pat pozicijos laikosi ir mano skaitytojai, ir manau, kad jiems įdomu susipažinti su kai kurių klasikinių patiekalų istorija.
PanaikintiO dėl dabartinių Lietuvos aktualijų, margarino gamintojų, verslo etikos ir reklamų... Tai jau visai kita tema, į kurią nelabai noriu veltis. Verslininkų darbas toks: kuo daugiau parduoti (ne tik margarino, bet ir alkoholio, tabako gaminių, balto cukraus ir t.t.). Reklamuotojų - apsispręsti, ką, kaip ir kokiu tikslu reklamuoti. Aš laikausi savo pozicijos, kiti - savo, ir vargu ar įmanoma pasiekti, kad visų nuomonės ir požiūriai būtų tokie patys. Tiesiog tenka susitaikyti su įvairialypiu ir netobulu pasauliu :) Man irgi kai kurie dalykai atrodo neskaniai, bet aš tikiu, kad skaitytojai - taipogi ne kvailiai, atsirenka kas, kaip ir kodėl. Juo labiau, kad dabar ir Lietuvoje pilna alternatyvių straipsnių, sveikatos laidų ir įvairių akcijų, tad jeigu žmonės apsisprendžia tapti margarino vartotojais, tai tikrai ne vien dėl to, kad jiems trūktų informacijos, bet sąmoningai ir ir dėl kitų priežasčių (taupymo, patogumo, įpročių ir pan.). O tokiu atveju, deja, diskusijos retai būna vaisingos, nes kiekvienas turi savus prioritetus.
Mano močiutė margariną vartoja, nes a) tepasi geriau b) yra įdėta vitaminų (ant kai kurių pakuočių jų krūva išvardyta c) pigu ir ilgai užtenka d) sviesto skonio beveik nesiskiria nuo sviesto
AtsakytiPanaikintiAš pati jį naudoju irgi tik močiutės kepiniuose, kas nėra kasdienis maistas.
Indre, mano vyro tėvai dėl tų pačių priežasčių reguliariai perka margariną, nors laidas apie sveiką mitybą žiūri, žino apie sviesto privalumus, o ir finansinė padėtis leistų atsisakyti margarino. Manau, jog vartotojų įpročius greitai ir radikaliai pakeisti sudėtinga, nes skirtingų žmonių prioritetai skirtingi (net sveikatos argumentas ne visada būna pirmoje vietoje). Todėl aš manau, kad labiau pasiteisina kompromisai, siekis mažinti/didinti kai kurių produktų vartojimą, užuot kažką visiškai eliminavus arba primygtinai piršus. Beje, pastebėjau, kad tuomet žmonės renkasi atsakingiau, dingsta noras maištauti, nes, kaip žinia, uždraustas vaisius geidžiamiausias :)
PanaikintiManau, visai skanu būtų tokie sumuštiniai ne tik su pomidorų sriuba ;)
AtsakytiPanaikintiO taip! Tokį sumuštinį galima iškepti ir sotiems pusryčiams, ir pavakary po kiemą bėgiojantiems vaikams, ir (jeigu tik yra ant ko kepti:) stovyklaujant prie arbatos puodelio. Nors su pomidorų sriuba irgi tikras gardumėlis, tik, žinoma, labai sotu :)
Panaikinti