Obuoliai savo sultyse

Tais metais, kai aš gimiau, Jurgita ir Kristina buvo bene populiariausi mergaičių vardai Lietuvoje. Mama su tėčiu neatsispyrė šiai madai, tad rinkosi kaip tik iš jų. Nors abu labiau linko prie Jurgitos, bet mano močiutė, itin pamaldi moteris, visgi sugebėjo įtikinti šeimą, jog Kristina - žymiai geresnis vardas :) Taip aš tapau Kristina, o Jurgita liko rezerve, tačiau vėliau likimas apdovanojo mane trimis broliais, taigi, antro mergaitiško vardo tėvams taip ir neprireikė. 

Darželio aš nelankiau, bet kai tik išėjau į paruošiamąją klasę (anais laikais ji buvo vadinama nuline klase, o mes - nulinukais), jau pačią pirmąją dieną susipažinau su Jurgita - rudaake mergaite trumpais plaukais ir didžiuliu kaspinu ant viršugalio. Netrukus tapome neperskiriamomis draugėmis, ir štai ši draugystė skaičiuoja jau ketvirtą dešimtmetį. Per tą laiką mūsų gyvenimuose nutiko įvairiausių dalykų, jau seniai nebesusibėgame paplepėti kiekvieną vakarą, bet šiltas ryšys niekuomet nenutrūko. Nors gerokai retesni, susitikimai mums teikia daug džiaugsmo - visai kaip tada, kai po tris mėnesius trukusių vasaros atostogų vėl susitikdavome mokyklos kieme, rugsėjo 1-osios šventėje. Mat atostogaudavome mes kiekviena savo kaimuose, o kadangi ten nei interneto, nei telefonų (netgi laidinių, ką jau kalbėti apie mobiliuosius) nebuvo, tai rašydavome viena kitai laiškus. Mūsų kaimo paštininkas buvo Kaziukas, ligotas, bet geraširdis žmogus, kuris atvažiuodavo kartą per savaitę, sunkiai išlipdavo iš vežimaičio, traukiamo romios kumelės, tuomet, atidaręs aptrintą rudos odos krepšį, iš jo išimdavo ir tiesiai į rankas atiduodavo Naują gyvenimą bei Valstiečių laikraštį, laiškus, o kartą per mėnesį - ir močiutės pensiją. Paštininko Kaziuko jau seniai nebėra, o štai Jurgitos laiškus, kuriuos jis atveždavo mano vaikystės vasaromis, tebesaugau kaip brangų atminimą. 

Nuotrauka Kristinos

Jurgitos seneliai gyveno Suvalkijoje, netoli Vilkaviškio, ir tas kraštas man atrodė didžiai tolimas bei paslaptingas. Iš draugės laiškų ir pasakojimų atrodė, kad jie viską darė kitaip - kitaip dirbo ūkio darbus, kitaip bendravo su kaimynais, kitaip švęsdavo šventes ir kitaip šnekėjo - grįžusi rudenį, Jurgita aiškiai suvalkiuodavo ir vartojo man negirdėtus tarmiškus žodžius. Be kita ko, valgė jie irgi kitaip! O gal ir ne kitaip, bet valgių pavadinimai skambėjo kitoniškai.

Jau vėliau, vyresnėse klasėse bei studijų metais, man teko svečiuotis pas Jurgitos senelius, bet vaišės jų namuose visiškai išsitrynė iš atminties. Vis dėlto vienas ponios Aldonos, Jurgitos močiutės, patiekalas, apie kurį draugė visuomet kalbėdavo su nostalgija, man nedavė ramybės ir prašyte prašėsi būti pagaminamas - tai obuoliai, konservuoti savo sultyse. Tokiais obuoliais - didžiausiu skanumynu - močiutė lepindavo mylimą dukraitę. Jurgita tvirtina, esą šios vaišės suteikdavusios jai daugiau džiaugsmo negu saldainiai. Ar įsivaizduojate, kad šiuolaikiniai vaikai pirmenybę teiktų ne šokoladui, o konservuotiems obuoliams?..

Nuotrauka Kristinos

Deja, kaip kad dažnai tokiais atvejais nutinka, kol močiutė buvo gyva, nė vienas draugės šeimos narys neprisiruošė išklausinėti ir tiksliai užrašyti, kaip reikia gaminti tuos gardžiuosius obuolius. Tad dabar ir Jurgita, ir jos mama tegali pasikliauti savo atmintimi. Anot jų, močiutė visuomet naudodavo antaninius obuolius: mažesnius kruopščiai nuplaudavo ir, kiek telpa, sveikus sudėdavo į stiklainius, o iš didesniųjų išspausdavo sultis. Tuomet sultis reikėdavo pasaldinti, užkaitinti iki virimo ir supilti ant obuolių. Sandariai uždarius stiklainius, obuoliai savo sultyse būdavo nešami į kamarą ir valgomi žiemą bei pavasariop, kai šviežių vaisių beveik nelikdavo. Savo sultyse konservuotų obuolių skonis visiškai kitoks, negu konservuotų cukraus sirupe: jie daugiau rūgštūs negu saldūs, pakankamai tvirti, rusvos spalvos minkštimu (kuo ilgiau jie stovi, tuo labiau sultys įsigeria į vaisius, ir obuoliai tampa vis rudesni). Savo sultyse konservuotus obuolius galima valgyti kaip garnyrą prie mėsos patiekalų ar pačius vienus kaip užkandį, tačiau jie gali atstoti ir saldumynus - ypač tiems, kurie mėgsta ne per daug saldžius, neriebius, sveikuoliškus desertus. 

Nuotrauka Kristinos

Šiais metais mūsų sodas lūžo nuo obuolių, įskaitant tris senovines antanines obelis, todėl nusprendžiau, jog atsirado gera proga pagaminti Jurgitos šeimos taip išgirtus konservuotus obuolius savo sultyse. Kad jausčiausi tvirčiau, pašniukštinėjau internete, pavarčiau senas kulinarijos knygas, ir Konstancijos Buožytės-Brundzienės parengtame leidinyje Viskas iš obuolių radau tokį receptą:

Obuoliai savo sultyse

Nuluptus, supjaustytus skiltelėmis ar sveikus, tik be sėklalizdžių, obuolius užpilti pasaldytomis obuolių sultimis (1 litrui sulčių 200 g cukraus) ir pasterizuoti kaip nurodyta skyriaus pradžioje. Paruoštus obuolius galima užpilti ir Kaukazo slyvaičių, kryklių ar kitų vaisių, uogų sultimis. Netinka tik mėlynių sultys, nes tada kompoto spalva būna negraži.

Šis receptas man pirmiausia pravertė todėl, kad jame nurodyta cukraus ir obuolių sulčių proporcija. Visa kita nusprendžiau daryti taip, kaip darydavo Jurgitos močiutė Aldona, t.y. rinkausi antaninus obuolius, jų nepjausčiau ir sėklalizdžių neišiminėjau, o sudėtus į stiklainius užplikiau sultimis ir papildomai nepasterizavau. Tiesa, spausdama obuolių sultis, antaninius obuolius maišiau perpus su saldiniais. Vakar su Jurgita obuolius ragavome - ji sako, kad obuoliai nors ir ne identiški, tačiau labai panašūs į tuos, kuriuos gamindavo jos močiutė. Įtariu, taip gali būti todėl, kad skiriasi patys obuoliai, sulčių rūgštumas, galbūt - cukraus kiekis, ir, žinoma, sąlygiškai trumpas laiko tarpas, praėjęs nuo konservavimo dienos. Taigi, likusius obuolius nusprendėme dar pabrandinti, tačiau galiu jus patikinti, kad netgi dabar ragauti obuoliai buvo labai geri - vakaro pabaigoje dubenėlis liko tuštut tuštutėlis.

Nežinau, ar mano receptas dar kam nors pravers šiais metais, nes obuolių konservavimo sezonas Lietuvoje jau beveik baigėsi. Tačiau jeigu nekantraujate tuojau pat sužinoti, koks gi šio patiekalo skonis, rekomenduoju užsukti į puslapį Vaikai ir Vanilė - visai neseniai šiame įraše (komentaruose po pagrindiniu tekstu) Aušra papasakojo, kaip pasigaminti panašų desertą, kurį galima valgyti tą pačią arba ateinančią dieną, nelaukiant kelių mėnesių, kol obuoliai savo sultyse susistovės. 

Maždaug po mėnesio obuolių minkštimas būna švelniai rudas, o vėliau vis labiau tamsėja. Nuotrauka Kristinos 

Obuoliai savo sultyse 

Ingredientai: (išeis 5 stiklainiai po 2 l arba 3 stiklainiai po 3 l konservuotų obuolių)

Ingredientų kiekis orientacinis. 

~ 2-3 kg nedidelių obuolių*

~ 5-6 l šviežiai išspaustų obuolių sulčių

1-1,2 kg cukraus 

1. Obuolius kruopščiai nuplaukite. Nors tai nebūtina, bet galite specialiu įrankiu išimti sėklalizdžius arba supjaustyti obuolius skiltelėmis (tokiu atveju irgi išimkite sėklalizdžius ir, jeigu norite, nulupkite žievelę). Sudėkite į švarius stiklainius - obuoliai turėtų užimti maždaug pusę jų tūrio. 
2. Į obuolių sultis įdėkite cukraus, pakaitinkite maždaug iki 90-95ºC ir supilkite ant obuolių, kad stiklainis būtų visiškai pilnas, o obuoliai apsemti. Sandariai užsukite dangteliais, stiklainius apverskite ant švaraus virtuvinio rankšluosčio ir palikite, kol atvės. 
3. Konservuotų obuolių stiklainius laikykite tamsioje, vėsioje vietoje. Konservuotus obuolius galite ragauti maždaug po mėnesio, bet bus skaniau, jeigu juos palaikysite ilgiau ir ragausite po 3-5 mėnesių. Atsiminkite, kad obuolių skonis kaskart skirsis priklausomai nuo to, kokios rūšies obuolius naudosite konservavimui ir obuolių sultims. 
4. Savo sultyse konservuotus obuolius galite valgyti kaip desertą, lengvą užkandį arba garnyrą prie mėsos patiekalų. Skystis, kuriame jie buvo konservuoti, gali būti vartojamas kaip ir įprastos obuolių sultys.

* Labai tiktų antaniniai, bet galite išmėginti ir su kitokiais - svarbu, kad jie būtų nesukirmiję, neįpuvę ir kuo mažiau sudaužytais šonais (idealiu atveju - skinti).

Saldžiarūgščiai obuoliai labai tiks kaip garnyras prie paukštienos. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai: mano draugės Jurgitos šeima ir receptai čia bei čia:

Konstancija Buožytė-Brundzienė, Viskas iš obuolių, Vilnius: Mintis, 1971, p. 108.

Konstancija Buožytė-Brundzienė, Viskas iš obuolių, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 89. (tas pats receptas)