Karšti sumuštiniai su čederio sūriu, kiaušiniais ir garstyčiomis

Nuostabu, kiek daug esama būdų kiaušiniams patiekti: virti ir kepti, plakti ir marinuoti, įdaryti ir užlieti padažu, įgavę kremų, putėsių ar morengų pavidalą, kiaušiniai karaliauja ant mūsų stalų. Bet kai vienoje iš Darinos Allen knygų, kiaušinių patiekalų skyriuje, aptikau karštų sumuštinių su čederio sūriu receptą, šiek tiek nustebau. Na, su sūriu viskas aišku: be jo karšti sumuštiniai retai kada kepami. Bet kiaušiniai? Nevirti, tik lengvai paplakti kiaušiniai ant karšto sumuštinio? Čia jūs rimtai?

Nuotrauka Kristinos 

Paaiškėjo, kad rimtai :) Karšti sumuštinai (angl. toasties) su čederio sūriu, kiaušiniais ir garstyčiomis - vienas iš senamadiškų airiškų užkandžių. Močiutes ir mamas tokie sumuštiniai dažnai gelbsti, kai reikia pamaitinti praalkusius vaikus, o laiko ilgai sukiotis virtuvėje nėra. Žinoma, jie tinka ir suaugėliams. Iki XX a. vidurio, kol airiai dar gana griežtai laikydavosi pasninkų, karšti sumuštiniai su arbata buvo svarbi kasdieninio valgiaraščio dalis. Tai kodėl kitose šalyse karšti airiški sumuštiniai beveik nežinomi? Todėl, kad šis užkandis visais laikais buvo siejamas su kasdienine, "prasta" namų virtuve, o jų receptūra retai patekdavo į knygas, reprezentuojančias Airijos virtuvę. Atvirai pasakius, neįsivaizduoju, kodėl airiai taip nuvertino šį patiekalą. Lengvai ir greitai pagaminami, gražiai atrodantys, o svarbiausia - gardūs sumuštiniai, mano nuomone, visai tinka ne tik namiškiams, bet ir netikėtiems svečiams pavaišinti. Aš juos kepiau ne vieną kartą įvairiomis progomis, ir dar neteko girdėti, jog kas nors būtų jais nusivylęs. 

Nuotrauka Kristinos 

Mano patirtis rodo, jog kepant airiškus sumuštinius svarbiausia - naudot šviežius kiaušinius ir išsirinkti teisingą čederio sūrį. Pirkdami sūrį didžiuosiuose prekybos centruose, būkite budrūs ir būtinai atkreipkite dėmesį į produkto kilmės šalį. Jeigu sūris atvežtas iš Didžiosios Britanijos ar Airijos, galite pagrįstai tikėtis, jog jis bus gero skonio - šiaip ar taip, britai ir airiai čederį gamina nuo XII a. ir šį bei tą apie jį išmano :) Tačiau kartais etiketėje delikačiai nurodoma, jog čederis pagamintas Europos Sąjungoje - kiek išsiaiškinau, tai reiškia - Lenkijoje. Ir, žinokite, lenkiškas sūris, nors išoriškai panašus, bet nėra gardus lyginant jį su tikru čederiu. Kokybiško čederio sūrio galima rasti specializuotose parduotuvėlėse, tačiau visai padoraus airiško sūrio aš randu ir Vynotekoje (beje, jo kaina mažai skiriasi nuo lenkiško gaminio kainos). 

Nuotrauka Kristinos 

Karštiems airiškiems sumuštiniams įprasta naudoti sodos duoną, tačiau jeigu nėra laiko jos iš anksto išsikepti, tiks bet kokia kita jūsų mėgstama duona. Tiesa, čia nelabai tiktų juoda ruginė - geriau naudoti šviesesnę, keptą iš kvietinių miltų. Gardūs sumuštiniai išeina su duona, praturtinta saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis, bet jeigu tokios nemėgstate, tiks ir paprastas batonas. Duonos riekės plonai patepamos sviestu, sviestuota puse sudedamos į skardelę, o tuomet ant jų paskleidžiama masė, pagaminta iš tarkuoto čederio sūrio, plaktų kiaušinių, garstyčių ir žiupsnelio druskos bei pipirų. Siūlyčiau naudoti grūdėtas garstyčias - jos sumuštiniams suteikia savotiško traškumo ir, be abejo, puošnumo. Masės ant duonos reikėtų dėti nemažai. Nebijokite, sūris neims tekėti per sumuštinių kraštus: kitaip negu kepant, pavyzdžiui, amerikietiškus sumuštinius, čederis nesuskystės, atvirkščiai, dėl kiaušinių ant duonos riekių iškils skaisčiai geltonos sūrio suflė kepurėlės. Ištraukus sumuštinius iš orkaitės, kepurėlės pamažu subliūkš, bet iškepęs užtepas vis tiek liks minkštas ir purus. 

Kas dar svarbu kepant ir ragaujant šiuos sumuštinius? Na, arbatos puodelis tikrai praverstų. Ir, žinoma, gera kompanija. Aš šiuos sumuštinius kepiau su savo mokyklos laikų drauge Vilija, šiuo metu viešinčia Lietuvoje, - mergaičių pietums. Juk nebūtina visą amžinybę tūnoti virtuvėje, norint puikiai praleisti laiką, ar ne? :)

Nuotrauka Kristinos 

Oven toasted cheese - karšti sumuštiniai su čederio sūriu, kiaušiniais ir garstyčiomis

Ingredientai: (2 dideliems sumuštiniams)

2 riekės šviesios duonos (labai tiktų sodos duona)

Sviesto (tiek, kad užtektų plonai užtepti ant duonos riekių)

1 didelis, šviežias, geriausia kaimiškas kiaušinis

110 g čederio sūrio

1 a.š. angliškų garstyčių, geriau grūdėtų

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Orkaitę įkaitinkite iki 200-230ºC. 
2. Per tą laiką duonos riekes iš vienos pusės plonai patepkite sviestu. Sviestuota puse dėkite į skardelę (jeigu norite, ant kepimo popieriaus lakšto).
3. Sūrį sutarkuokite. Kitame dubenyje lengvai išplakite kiaušinį. Plakinį pagardinkite garstyčiomis, pipirais ir druska (turėdami galvoje, gal sūris bus gana aštraus skonio). Įmaišykite tarkuotą sūrį. Gautą masę storoku, daugmaž tolygiu sluoksniu paskleiskite ant duonos riekių. 
4. Sumuštinius dėkite į įkaitintą orkaitę ir kepkite, kol sūris išsilydys, įdaras taps auksinės spalvos ir išsipūs, panašiai kaip kaip suflė. Priklausomai nuo orkaitės, sumuštiniai gali kepti 5-15 min.
5. Sumuštinius tiekite karštus. Prie jų tinka pasiūlyti puodelį arbatos. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 32.

Bulvių košė su dilgėlėmis

Močiutė Ieva bulvių košę vadindavo grūsliu. Grūslys - senas lietuviškas žodis, kuriuo vadinamos ne tik grūstos bulvės, bet ir kiti produktai, pavyzdžiui, kanapės ar sėmenys. Gaila, kad šis kulinarinis terminas iš mūsų šnekamosios kalbos beveik visai išnyko, nes man jis ne tik skamba gražiai, bet ir atrodo taiklesnis negu šiuolaikinė bulvių košė.

Kodėl atsiminiau šitą žodį? Todėl, kad niekaip nesugalvojau, kaip teisingai išversti airiško patiekalo champ pavadinimą. Champ - tai lyg ir bulvių košė, lyg ir ne visai. Mat šis patiekalas gaminamas iš bulvių, kurios iš pradžių išverdamos su lupenomis, tuomet nulupamos ir užplikomos pienu, pridedant didelį kiekį kokių nors daržovių, dažniausia žalialapių. Tokios košės skonis labai intensyvus, išraiškingas, visai kitoks negu mums įprastos bulvių košės. Ne veltui airiai šį patiekalą dažniausia valgo kaip savarankišką patiekalą. 

Nuotrauka Kristinos 

Dažniausia airiškas champ gardinamas svogūnų laiškais - kaip jį pagaminti esu aprašiusi čia. Tačiau svogūnų laiškai, be abejo, nėra vienintelis galimas priedas. Antai pavasarį Airijos moterys nuo seno ruošdavo champ su jaunomis dilgėlėmis. Taip jos tikėdavosi sustiprinti šeimos, ypač vaikų, sveikatą po ilgos - ir ne visuomet sočios - žiemos. Šiais laikais yra visokiausių būdų organizmą aprūpinti vitaminais, tačiau champ su dilgėlėmis teberuošiamas, pirmiausia kaip pavasario gardumynas, paįvairinantis valgiaraštį sezoniniais produktais. Dilgėlės neturi stipraus specifinio skonio ar kvapo, tačiau vis tiek suteikia bulvių košei savitą prieskonį ir neabejotinai - gražią pavasarinę spalvą.

Verdančiu vandeniu nuplikinus didelį dubenį dilgėlių, jų liks vos viena nemaža sauja. Nuotrauka Kristinos

Kai patiekalas toks elementarus, svarbiausią vaidmenį visuomet vaidina produktų kokybė. Ekologiškai užaugintos bulvės (jeigu yra galimybė, rinkitės tokias, kurios virdamos sukrenta), tikras sviestas, riebus, idealiu atveju kaimiškas pienas, švarioje vietovėje surinktos dilgėlės visuomet garantuoja gerus rezultatus. Patiekalas gaminamas elementariai, bet virtuvės naujokams priminsiu, jog grūsti bulves reikia senoviškai, specialiai tam reikalui skirtu įrankiu. Ir jokių elektrinių blenderių, nes jūsų champ taps panašus į klijus. Beje, anksčiau, kai airiai šį patiekalą gamindavo gausioms savo šeimoms, iš karto buvo verdama maždaug kibiras bulvių, o jas grūsdavo vyras dideliame giliame inde ilgu, į baslį panašiu kočėlu (panašiai dar ir dabar maistą aukštose piestose grūda Afrikos moterys). Spėju, tas darbas tikrai ne iš lengvųjų. Na, o mes, sugrūdę kelias bulves rankomis, pervargti neturėtume :) Juo labiau, kad champ su dilgėlėmis to vertas. Sezoniškas, ekonomiškas, greitai pagaminamas, o svarbiausia - gardus patiekalas puikiai tiks neįmantriai, lengvai vakarienei. Skanaus :) 

Nuotrauka Kristinos

Nettle champ - bulvių košė su dilgėlėmis

Ingredientai: (4-6 porcijoms) 

~ 1 kg bulvių

400 g jaunų dilgėlių (arba pagal skonį)

300-400 ml pieno, geriau riebaus

50-100 g sviesto (ir papildomai - patiekiant)

Druskos ir pipirų (pagal skonį) 

1. Bulves kruopščiai nuplaukite, išvirkite su lupenomis, nupilkite vandenį ir palikite, kad pravėstų. 
2. Kol verda bulvės, perrinkite dilgėles, jas nuplaukite ir užplikinkite dideliu kiekiu verdančio vandens. Palaikykite apie 5 min., tuomet išverskite į sietą ir nuspauskite vandenį. Nuplikytas dilgėles kuo smulkiau supjaustykite. 
3. Kai išvirusios bulvės pravės tiek, kad galėtumėte paimti į rankas, nulupkite ir sudėkite į švarų puodą. Susmulkintas dilgėles sudėkite į kitą prikaistuvį, užpilkite pienu ir užvirkite. Pavirkite kelias minutes, kol dilgėlės bus norimo minkštumo, bet dar nepraras žalios spalvos. Verdančiu pienu su dilgėlėmis užpilkite bulves, įdėkite sviesto, druskos ir pipirų. Grūskite košę, kol neliks bulvių gabaliukų. Patikrinkite, ar netrūksta druskos ir pipirų. 
4. Košę tiekite su sviestu kaip pagrindinį vegetarišką patiekalą; prie jos pasiūlykite pasukų ar kefyro. 
5. Tokią košę galima tiekti ir kaip garnyrą prie antrųjų patiekalų. Tokiu atveju daugiau sviesto įdėkite grūsdami košę, o ant viršaus jo nebedėkite.

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 150.

Lydekos kotletai (pagal mano mamą)

Tėtis į lydekų gaudymą žiūri itin atsakingai. Išsitraukia daug gyvenimo mačiusius spiningus, juos kuo nuodugniausiai apžiūri, patikrina valą, rites ir kabliukus, o tuomet, pasidairęs į dangų, pagal jam vienam suprantamus ženklus parenka tai dienai tinkamas blizges. Anksčiau jis pats lauko garaže tas blizges ir gamindavo, be to, esant reikalui, susimeistraudavo ir kitus spiningavimui būtinus dalykus - pavyzdžiui, išliedavo švininius svarelius. Dabar, kai žvejybos reikmenų parduotuvės pilnos visokiausių prekių, pasiruošimo spiningauti ritualas kiek supaprastėjo, bet, tiesą sakant, tėtis vis tiek labiausia pasitiki savo rankomis pagamintais daiktais. Sena, iš kokio nors mamos nurašyto šaukšto pagaminta blizgė šalia naujutėlaičių pirktinių atrodo tarsi pelenė, bet... tai netrukdo tėčiui daug dažniau džiaugtis laimikiu, negu juo džiaugiasi mažiau patyrę žvejai, išleidę pusę savo algos labai spalvotai ir labai žvilgančiai žvejybos įrangai įsigyti. 

Nuotrauka Kristinos 

Kaip ten bebūtų, pavasarį ir rudenį lydekos mūsų namuose - tikrai ne retenybė. Jų paruošimu dažniausia rūpinasi mama. Nelabai dideles lydekaites ji kai kada kepa panašiai kaip starkį su svogūnais, tačiau didesnėms žuvims toks paruošimo būdas netinka. Pirmiausia, keptas lydekas ne itin patogu valgyti, nes jose daugybė ašakų. Antra - ir svarbiausia - lydekų mėsa ypač liesa ir sausa, todėl į ją pageidaujama įmaišyti įvairių priedų. Na, o tą padaryti geriausia, lydekas išfiletavus ir sumalus. Iš maltos lydekos mama bene dažniausia kepa kotletus. Mat ji nemėgsta virtos žuvies, todėl yra visiškai abejinga, tarkime, mano gaminamai įdarytai lydekai. Aš, atvirkščiai, mėgstu virtą ir troškintą žuvį, ir tokius patiekalus kaip įdaryta lydeka arba lydeka su krienais gaminu bent kartą per šaltąjį sezoną. Vis dėlto šįkart, parsivežusi porą tėčio pagautų lydekų, nusprendžiau pasekti mamos pavyzdžiu ir savo šeimai iškepti lydekos kotletų. Jie gaminami kiek kitaip negu kotletai iš riebesnių žuvų, todėl, manau, yra verti atskiro įrašo.

Nuotrauka Kristinos

Kame gi tas lydekos kotletų kitoniškumas? Trumpas atsakymas būtų - lašinukuose. Taip taip, lašinukuose. Beveik visi žuvies kotletų receptai siūlo naudoti porą šaukštų aliejaus, sviesto ar grietinėlės, tačiau tuomet, kai turime reikalų su lydekomis, lašinukai tiks žymiai labiau. Kodėl? Todėl, kad norint iškepti gerus lydekos kotletus, riebalų į faršą reikia dėti nemažai, tikrai daugiau negu du šaukštus. Jeigu tie riebalai bus skysto pavidalo (tarkime, aliejus), drauge su jais teks dėti duonos, džiūvėsėlių arba miltų, o jie vėl kietins faršą ir t.t. Štai jums aukso vertės mano mamos patarimas: kartu su išfiletuota lydeka sumalkite gabaliuką šviežių (nerūkytų ir nesūdytų) lašinukų. Pirmiausia, lašinukai neatskies faršo, todėl į jį nebus reikalo dėti jokių duonos gaminių - užteks didelio svogūno, kiaušinių ir prieskonių. Antra, kepant kotletus, lašinukai lėtai ištirps, todėl valgydami pagamintą patiekalą jų visiškai nejusite - išskyrus tai, kad kotletai (netgi atšalę) bus daug minkštesni ir sultingesni negu paprastai. Beje, dėti lašinukų į liesos žuvies kotletus, kukulius ir pan. - sena, bet nūnai pamiršta šeimininkių gudrybė. Panašų patarimą radau Nijolės Marcinkevičienės knygoje Metai už stalo (2009, p. 68), ir jį davė moteris, gimusi 1925 m.

Dar keli žodžiai apie lydekos kotletų patiekimą. Prie iškeptų kotletų galite paruošti bet kokį savo mėgstamą padažą ir patiekti juos kaip antrąjį patiekalą su bulvių koše ar kitokiu garnyru. Tačiau man labiau patinka mamos būdas patiekti šiuos kotletus kaip šiltą arba šaltą užkandį, pasiūlant prie jo troškintų daržovių, t.y. tradicinio svogūnų, morkų ir pomidorų padažo mišinio. Šįkart lydekos kotletus aš gaminau būtent taip, bet... jeigu jie bus tikrai gardūs, gali nutikti ir taip, jog iš lėkštės kotletai prapuls nespėjus prie jų pagaminti jokio priedo :)

Nuotrauka Kristinos

Lydekos kotletai (pagal mano mamą)

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms; išeis daugiau kotletų negu matote nuotraukose)

~600-700 g lydekos filė (aš išfiletavau 2 lydekas, kiekviena svėrė maždaug po 1 kg)

~ 200 g šviežių (nerūkytų ir nesūdytų) lašinukų (geriau daugiau, negu mažiau :)

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai

Nebūtinai: 1 morka

2-3 kiaušiniai

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Aliejaus (kepimui)

Daržovių garnyrui:

4 didelės morkos

4 dideli svogūnai

4-6 v.š. pomidorų padažo arba pastos

Druskos, cukraus ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: petražolių ar kitokių žalumynų (papuošimui)

1. Išfiletuotą lydeką, lašinukus ir svogūną stambiai supjaustykite ir sumalkite mėsmale. 
2. Jeigu norite, labai smulkiai sutarkuokite morką ir ją įmaišykite į faršą - morka suteiks kotletams gražią gelsvą spalvą. Įmuškite 2 didelius arba 3 mažus kiaušinius, pagal skonį įberkite druskos ir pipirų, o jeigu norite - ir kitokių prieskonių (atsiminkite, kad žuvis švelnesnio skonio negu mėsa, todėl šykštint prieskonių, kotletai gali išeiti prėski). Faršą gerai išminkykite. Iš pradžių atrodys, kad jis apyskystis, bet paminkius 5-10 min. masė sutirštės ir iš jos galėsite be vargo formuoti norimo dydžio kotletus. 
3. Keptuvėje įkaitinkite aliejų - jo turėtų būti nemažai, maždaug 0,5 cm. Formuodami kotletus, rankas patepkite aliejumi. Kotletai papildomai troškinami nebus, todėl geriau juos daryti ne per daug didelius, kad lengviau perkeptų. Pagamintus kotletus iškart dėkite į keptuvę su įkaitusiais riebalais (apvolioti miltuose, džiūvėsėliuose ar pan. nereikia). Retkarčiais pavartydami, kepkite ant vidutinės ugnies, kol iš abiejų pusių taps rusvai auksinės spalvos. Iškepusius kotletus laikykite šiltai (aš dedu į molinį indą su dangčius ir kišu į šiltą orkaitę). 
4. Į keptuvėje likusius riebalus suverskite per burokinę tarką sutarkuotas morkas ir susmulkintus svogūnus. Išmaišykite, uždenkite ir ant mažos ugnies troškinkite, kol daržovės suminkštės. Tuomet įmaišykite pomidorų padažą arba pastą. Jeigu naudosite koncentruotą pomidorų pastą, greičiausia reikės įpilti šlakelį virinto vandens, kad ji šiek tiek atsiskiestų ir gerai išsimaišytų. Pagal skonį pasūdykite, įberkite cukraus ir pipirų. Atidengtoje keptuvėje patroškinkite dar apie 5 min., kad visi skoniai persimaišytų. Kai daržovės bus norimo skonio ir minkštumo, nukaiskite. 
5. Lydekos kotletus patiekite su troškintomis daržovėmis kaip šiltą užkandį. Beje, patiekalui atvėsus, jis virsta visai neprastu šaltu užkandžiu :)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.

Minkštai virti kiaušiniai puodeliuose

Artėjant savaitgaliui, o tuo pačiu ir neskubrių, tingių pusryčių metui, nusprendžiau pasidalinti netgi ne receptu, o idėja, kaip galima patiekti minkštai virtus kiaušinius. Tiesą sakant, taip juos paruošti galima ne tik pusryčiams, bet ir priešpiečiams, ar pavakariams, o gal netgi naktipiečiams - jeigu tik yra toks poreikis. Žinoma, tai ne prašmatnieji Benedikto kiaušiniai ir ne kiaušiniai en cocotte, užtai šį jaukų, šiltą užkandį pagaminsite apytikriai per 10 minučių.

Nuotrauka Kristinos

Kiaušinių patiekimo idėją radau mylimos šefės Darinos Allen knygoje. Anot jos, kiaušinius puodelyje (angl. egg in a cup) skubančios mamos seniau dažnai gamindavo kaip užkandį praalkusiems vaikams. Taip patiektus kiaušinius mažiesiems labai patogu valgyti, nes puodelyje yra viskas: kiaušinis, duonos trupiniai, sviestas, prieskoniai - tiesiog imi ir kabini šaukšteliu. Nereikia jaudintis, jog, neatsargiai pavertus kiaušinį, išbėgs trynys, arba vaikas ims skųstis, jog ant duonos nepavyksta užsitepti sviesto. Na, o suaugusiems šis patiekimo būdas bus tiesiog kasdienybės paįvairinimas - prisipažinsiu, jog kartais, dirbdama namuose ir neturėdama laiko ilgai pietų pertraukai, pati sau taip išsiverdu kiaušinį pietums. Gardu :) 

Margaspalvių vištų, laisvai gyvenančių ūkyje, kiaušiniai niekuomet nebūna vienodi - skiriasi jų atspalvis, dydis ir netgi forma. Jeigu dėžutėje matote įvairius kiaušinius, tai vienas iš patikimesnių požymių, jog jie atkeliavo iš ūkininko paukščių kiemo. Nuotrauka Kristinos

Vis dėlto Darina Allen pastebi, jog minkštai virti kiaušiniai pastaraisiais metai tampa kiek primirštu ir nostalgišku patiekalu, ir ne tik todėl, jog juos užgožia įvairūs pusgaminiai iš prekybos centrų. Anot šefės, tam yra dvi kur kas rimtesnės priežastys. Pirma, žmonės ne visuomet gali įsigyti tikrai šviežių, skanių kiaušinių, sudėtų laisvai po kiemą šmirinėjančių vištų. Antra, pasirodo, toli gražu ne visi moka teisingai išvirti minkštą kiaušinį.

Na, minkštai išvirti kiaušinį ne problema - užtenka 5 minutes tiksliai laikytis instrukcijų (ir būtinai turėkite laikrodį, kuris rodytų tikslų, o ne apytikrį laiką, kaip kai ne kurie šiuolaikinio dizaino laikrodėliai, atliekantys dailių aksesuarų funkciją, bet visiškai netikę kiaušinių virimo reikaluose :). O štai su ekologiškais kiaušiniais reikalai keblesni. Jeigu neturite savo ūkio, ieškokite patikimo ūkininko, kuris bent retkarčiais parduotų jums dėžutę kitą kiaušinių, tinkamų skanauti pačius vienus. Taip jau yra: jeigu kiaušinį įmušite, tarkime, į kotletams skirtą faršą, ko gero nelabai atskirsite, ekologiškas jis ar ne. Bet jeigu jį išsivirsite ir valgysite minimaliais priedais, skirtumas bus akivaizdus.

Gero ir gražaus jums pavasarinio savaitgalio - įskaitant gardžius pusryčius :) 

Nuotrauka Kristinos 

Minkštai virti kiaušiniai puodeliuose

Kiaušiniai turi būti kambario temperatūros - jeigu į verdantį vandenį sudėsite kiaušinius iš šaldytuvo, jie sutrūks.

Ingredientai:

Labai švieži kiaušiniai (geriausia kaimiški)

Šviežios baltos duonos trupiniai*

Sviestas (itin tiktų šviežias kaimiškas, geriau kambario temperatūros) 

Druska ir grūsti juodieji pipirai

Pašildyti puodeliai ar nedideli indeliai 

1. Užvirinkite vandenį, jį pasūdykite ir atsargiai sudėkite nuplautus kiaušinius - jie turėtų būti visiškai apsemti. Virkite 5 min.** 
2. Kol verda kiaušiniai, pašildykite puodelius - greičiausia tą padarysite, praskalavę juos karštu vandeniu ir sausai iššluostę. Jeigu norite, puodelius galite pašildyti orkaitėje, mikrobangų krosnelėje ar pan. 
3. Po 5 min. išgriebkite kiaušinius ir tuojau pat sudėkite į didelį indą su šaltu vandeniu. Kiaušiniai turi būti visiškai panirę. Po keliolikos sekundžių, kai kiaušiniai pravės, juos po vieną išimkite iš šalto vandens ir maždaug iki pusės nulupkite. Per 2-3 kartus nuluptą kiaušinį šaukšteliu iškabinkite iš likusio lukšto ir sudėkite į pašildytą puodelį. Į kiekvieną puodelį tradiciškai dedama po vieną kiaušinį. 
4. Į kiekvieną puodelį su kiaušiniu berkite maždaug po 2 v.š. šviežios duonos trupinių, įdėkite maždaug po 1 a.š. sviesto, pabarstykite druska ir pipirais (jeigu norite, galite užberti ir šviežių ar džiovintų prieskoninių žolelių). 
5. Patiekite tuojau pat, kol kiaušiniai ir puodeliai neataušo.

* Aš 1-2 šviežios baltos duonos riekeles dedu į smulkintuvo indelį ir sumalu iki trupinių per tą laiką, kol puode užverda vanduo.

** 5 min. viręs vidutinio dydžio kiaušinis būna visiškai sutrauktu baltymu ir skystu tryniu. Jeigu kiaušiniai maži, juos virti reikėtų 4-4,5 min., jeigu labai dideli - 5,5-6 min. 

Recepto šaltinis: 

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 32.

Topinambų sriuba su šonine ir skrebučiais

Mano pažintis su topinambais (dar vadinamais bulvinėmis saulėgrąžomis, žieminėmis bulvėmis arba Jeruzalės artišokais) buvo vėlyva. Žinoma, apie tokias daržoves teko girdėti ir skaityti, bet mūsų šeima jų neaugino, o anuometinės parduotuvės egzotikomis neprekiaudavo. Tik ištekėjusi sužinojau, jog vyro tėvai jau prieš daug metų topinambams yra paskyrę kampelį savo sode. Žinoma, tuojau pat jais susidomėjau. "Neverta į tuos gumbus dėti daug vilčių", - pareiškė vyras. - "Tiesa, salotos visai nieko, bet greitai nusibosta". Žinoma, aš juo nepatikėjau. Dabar kiekvieną pavasarį bei rudenį topinambais mus aprūpina vyro tėvai (ačiū jiems!), o aš iš jų gaminu ne tik salotas, bet ir sriubas, garnyrus, troškinius. Pasirodo, iš topinambų galima sukurti labai įvairių ir gardžių patiekalų - tą pripažino net mano sutuoktinis, apie šią daržovę pakeitęs nuomonę į gerąją pusę :)

Topinambai (lot. Helianthus tuberosus L.). Vicente Martin de Argenta knygos Album de la flora médico-farmacéutica é industrial, indígena y exótica, vol. 2, t. 71 (1863) iliustracija. Paveikslėlis iš čia.

Topinambai iš Šiaurės Amerikos į Europą atkeliavo XVII a., čia išplito ir tapo madinga daržove, ypač Prancūzijoje. Vis dėlto praėjus pirminei euforijai, topinambai įgavo žinomos, bet antraeilės daržovės statusą. Europiečiai topinambais dažnai šeria gyvulius ir sodina juos, norėdami paslėpti kompostines ar kitus ne itin patrauklius akiai sodybos kampelius - mat topinambai nereiklūs, vešlūs ir gana dekoratyvūs augalai. O štai airiai, anot Darinos Allen, neretai topinambams parenka vietą greta ūkinių pastatų dėl dar vienos priežasties - pasirodo, naminiai paukščiai, o ypač fazanai, ypač mėgsta slėptis topinambų sąžalynuose nuo vasaros kaitros. Tuo tarpu sultingi, riešutinio skonio, bet nedideli topinambų stiebagumbiai traktuojami kaip papildomas šių augalų privalumas. Ir nors topinambai Airijoje nė iš tolo nėra tokie populiarūs kaip bulvės, žmonės juos prisimena šaltuoju metų laiku, kai sumano paįvairinti įprastinį žiemos valgiaraštį.

Nuotrauka Kristinos

Sriubos - vienas labiausia paplitusių būdų topinambams patiekti. Paprastai iš topinambų gaminamos pertrintos, kreminės konsistencijos sriubos. Mat netgi termiškai apdoroti topinambai nepraranda viso savo traškumo, todėl valgant nepertrintas sriubas, gali susidaryti įspūdis, jog daržovės yra neišvirusios ir girgžda tarp dantų. Topinamų sriubos verdamos daugelyje Europos šalių, JAV, netgi Rytuose (tarkime, Izraelyje). Jų receptai paprastai nesudėtingi - topinambai maišomi su kitomis daržovėmis ir prieskoniais, išverdami sultinyje, pertrinami, o tuomet sriuba pagardinama pasirinktais priedais - grietinėle, prieskoninėmis žolelėmis, riešutais, skrebučiais ir t.t. Aš topinambų sriubą priskyriau Airijos virtuvei tik todėl, kad gaminau ją pagal airišką Darinos Allen receptą (angl. Jerusalem artichoke soup with crispy croûtons) - man patinka  jos siūlomos produktų proporcijos ir lietuviškam skoniui labai priimtini priedai :) Atkreipkite dėmesį, jog į sriubą dedama neįprastai daug svogūnų. Nesiūlyčiau jų kiekio mažinti, nes išvirę topinambai ir svogūnai sudaro lengvai salstelėjusį sriubos pagrindą, kuris puikiai kontrastuoja su šoninės sūrumu. Žodžiu, gera sriuba. Jeigu tokios dar nevirėte ir neragavote, nuoširdžiai rekomenduoju.

Ir paskutinis perspėjimas. Topinambuose yra aibė gerų medžiagų ir... neįprastai didelis kiekis inulino. Su pastaruoju ne visų žmonių organizmai susidoroja vienodai. Nors ši medžiaga nėra kenksminga, kai kam nuo jos gali pūsti pilvą. Yra visokių gudrybių nemaloniam efektui sumažinti (tarkime, į patiekalus dėti mažą žiupsnelį sodos), tačiau jei nesate tikri, kaip jūsų organizmas sureaguos į šią daržovę, topinambų patiekalų geriau vengti prieš ilgas keliones, posėdžius ar 3 valandas trunkančius teatro spektaklius - dėl viso pikto.

Nuotrauka Kristinos 

Topinambų sriuba su šonine ir skrebučiais

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

2-3 v.š. sviesto

3 nemaži svogūnai (iš viso ~ 300 g)

~ 500-600 g topinambų (jau nuvalytų)

~ 600 ml naminio mėsos sultinio

~ 300 ml riebaus pieno (arba pieno ir liesos grietinėlės mišinio)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Patiekiant:

Šoninės juostelių

1-2 v.š. riebalų (taukų arba aliejaus)

Baltos duonos (skrebučiams)

Petražolių

1. Puode, kuriame virsite sriubą, išlydykite sviestą. Sudėkite smulkintus svogūnus ir topinambus. Pamaišydami ant vidutinės ugnies troškinkite apie 10 min., kol daržovės šiek tiek suminkštės. 
2. Supilkite sultinį. Kai užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite apie 15 min., arba kol daržovės bus norimo minkštumo, tuomet puodą nukaiskite ir sriubą pertrinkite. 
3. Supilkite pieną ir pakaitinkite (jeigu mėgstate virintą pieną, galite ir užvirti)*. Pagardinkite pipirais, jeigu reikia, pasūdykite - turėdami galvoje, kad sriuba papildomai bus gardinama sūria šonine. 
4. Šoninės riekeles supjaustykite plonomis juostelėmis ir pakepinkite riebaluose, kol taps traškios**. Duoną supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir pakepinkite likusiuose riebaluose, kol skrebučiai taps auksiniai. Petražoles susmulkinkite. 
5. Sriubą patiekite karštą, pagardintą šonine, skrebučiais ir petražolėmis.

* Sriubos tirštumą reguliuokite pagal savo skonį - gali būti, kad norėsite įpilti šiek tiek daugiau ar mažiau sultinio ir/ar pieno.

** Jeigu tarp valgytojų yra vaikų, kurie nemėgsta šoninės, galite ją pakepinti iki traškumo, tuomet susmulkinti iki trupinukų (aš tam naudoju nedidelį smulkintuvo indelį) ir įmaišyti juos į sriubą.

Recepto šaltinis: 

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 25.

Keksas su obuoliene ir džiovintais vaisiais

Visi žino, kad obuolių pyragus reikia kepti rudenį. Bet kartais galima ir pavasarį :) Su manimi sutiks tie, kurių sandėliukuose tebelūkuriuoja nepaliesti obuolienės stiklainiai. Ir tie, kurie rūsiuose vis dar turi rudenį sode kruopščiai suskintų obuolių, visa savo povyza bylojančių, jog dabar pats metas kuo skubiausiai juos sunaudoti. Galų gale tie, kurie labai mėgsta obuolinius pyragus - nepriklausomai nuo metų laikų.

Aš pavasarinius obuolius, tarp kurių pasitaiko ir pavytusių, ir įgedusių, dažnai nulupu, išpjaustau ir sunaudoju perlinių kruopų ir obuolių pudingui, arba obuolių girai, arba kokioms nors salotoms. Su obuolių pyragais reikalai keblesni: rūgštūs obuoliai retai sulaukia pavasario, tuo tarpu obuoliniai pyragai su saldžiais obuoliais nėra mano mėgstamiausi. Žinoma, su kai kuriomis išimtimis :) Šiandieninis keksas kaip tik ir priklauso išimčių kategorijai. Tai klasikinis amerikietiškas pyragas, gimtinėje paprastai vadinamas applesauce cake (liet. obuolienės pyragas).

Šešėlinis paveikslas-atvirukas, sukurtas XX a. 4-ajame dešimtmetyje, vaizduoja pirmuosius Amerikos kolonistus, skinančius obuolius. Paveikslas iš čia.

Maisto istorikai obuolienės pyrago ištakas sieja su pirmaisiais kolonistais, įsikūrusiais Naujojoje Anglijoje, ir iš Europos (pirmiausia Didžiosios Britanijos) atsivežta vaisinių pyragų tradicija. Tačiau iš tikrųjų dabartiniu savo pavidalu obuolienės pyragas imtas kepti tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, kai virtuvėje pradėta plačiai naudoti soda ir kepimo milteliai. Palyginti su sunkiais džiovintų vaisių pyragais, obuolienės pyragas buvo daug lengvesnis, puresnis, pigesnis ir greičiau pagaminamas. Kadangi obuolienė ne tik suteikia kepiniui drėgnumo, bet ir pakeičia dalį riebalų, obuolienės pyragas itin išpopuliarėjo pasaulinių karų metais (dėl ekonomiškumo), o XX a. viduryje buvo pamėgtas sveikos gyvensenos propaguotojų (anuomet įsivaizduota, jog tai kone dietinis saldumynas :).

Kaip ten bebūtų, pyragas atlaikė visus laiko išbandymus ir kulinarinių madų įnorius, ir iki šiol yra mielai kepamas amerikiečių namuose - birželio 6-ąją JAV netgi švenčiama obuolienės pyrago diena. Žinoma, per šimtmetį atsirado daugybė pyrago variacijų, bet pagrindiniai jo ingredientai visuomet tie patys: kvietiniai miltai, cukrus, obuolienė, šiek tiek riebalų, dažniausia - porą kiaušinių. Obuolienės pyragas gali būti kepamas be jokių priedų, bet dažnai į jį rekomenduojama įberti saujelę riešutų (graikinių, pekano, juodųjų riešutmedžių riešutų) ir/ar džiovintų vaisių (razinų, datulių, džiovintų obuolių ir pan.). O štai saldžių prieskonių (cinamono, muskato riešuto, imbiero) į pyragą dedama visuomet, todėl jis dažnai vadinamas prieskoniniu obuolienės pyragu (angl. spiced applesause cake, applesauce spice cake).

Nuotrauka Kristinos

Puošiamas šis pyragas irgi dvejopai - arba apsijojant jį cukraus pudra, arba užliejant karameliniu glaistu. Pastebėjau tendenciją, jog obuolienės pyragas, keptas be džiovintų vaisių, dažniau puošiamas karameliniu glaistu, taip suteikiant jam papildomo skonio ir prašmatnumo. Tuo tarpu kepant pyragą su džiovintais vaisiais, pyragas iš karto būna saldesnis, rupesnis, todėl karamelinis glaistas tampa nebūtinas, užtenka pyragą tik lengvai pabarstyti cukraus pudra. Tačiau ši tendencija dar nereiškia, jog pyrago su priedais negalima puošti glaistu - aišku, kad galima. Labai gardžiai atrodantį keksą su obuoliene esu užmačiusi Aušros tinklaraštyje - čia jis kepamas be riešutų ir džiovintų vaisių, o pravėsęs užliejamas karameliniu glaistu. Taigi, jeigu norėtumėte išmėginti kitokį obuolienės pyrago variantą, arba jeigu nerandate karamelinio glaisto recepto, rekomenduočiau pasikliauti Aušros įrašu.

Na, o tikslumo dėlei reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną detalę - pyrago formą. Aš savo kepinį pavadinau keksu, nes kepiau jį kekso formoje. Tačiau iš tikrųjų tiksliau jį būtų vadinti pyragu, nes šis kepinys neprivalo būti kekso pavidalo. Nesunkiai rasite receptų, kurie rekomenduoja pyragą kepti didelėse stačiakampėse skardose, pailgose duonai skirtose formelėse ir t.t. Bet man keksas skamba geriau, o ir recepto šaltinis jį įvardija būtent taip. Jeigu jau visai atvirai, tas mano šaltinis rekomenduoja pyragą ne kepti, o garinti wok keptuvėje. Visgi apie wok keptuvėje garintus pyragus geriau parašysiu kitą kartą. Juo labiau, kad aš pati šį pyragą kepu orkaitėje, ir jis man visuomet puikiai pasiseka. Žinau, jog pasiseks ir jums :)

Nuotrauka Kristinos

Applesauce Bundt Cake - keksas su obuoliene ir džiovintais vaisiais

2-3 dienas brandintas pyragas skanesnis, todėl rekomenduočiau jį kepti iš anksto.

Ingredientai:

120 g kambario temperatūros sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

1 puodelis rudojo cukraus (1 puodelis - 250 ml)

½ puodelio paprasto balto cukraus (ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti)

2 kiaušiniai

½ a.š. druskos

1 v.š. cinamono

1 a.š. muskato riešuto

1 a.š. sodos*

2 puodeliai kvietinių miltų (aš naudoju 405D)

450-500 ml obuolienės (geriau nesaldžios ir nepavandenijusios)**

¾ puodelio smulkintų datulių be kauliukų***

¾ puodelio besėklių razinų

½ puodelio smulkintų graikinių, pekano ar juodojo riešutmedžio riešutų

Cukraus pudros (keksui apsijoti)

1. Kepimo formą gerai ištepkite sviestu ir pabarstykite baltu cukrumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC (užmaišius keksą ji jau turi būti gerai įkaitusi). 
2. Dideliame dubenyje išsukite sviestą su abiejų rūšių cukrumi, kol masė taps puri. Po vieną sudėkite kiaušinius, tuomet įplakite druską, cinamoną ir muskato riešutą. Sodą ir miltus sumaišykite ir persijokite. Per 2-3 kartus, pramaišiui su obuoliene, miltus įmaišykite į tešlą. Pabaigoje suberkite smulkintus riešutus ir džiovintus vaisius. Kruopščiai išmaišykite, tuomet tešlą suverskite į formą, žiūrėdami, kad ji daugmaž tolygiai pasiskirstytų. Jeigu norite, apveskite vandenyje suvilgytu arba sviestu išteptu peiliu, pažymėdami trūkio vietą. 
3. Keksą kepkite maždaug 1 val. ar šiek tiek ilgiau, kol į kepinio vidurį įsmeigtas ir ištrauktas pagaliukas bus visiškai švarus. Keksas turi pakilti, bet labai auštas jis "neauga" - nieko tokio, jeigu neiškils tiek daug kaip kiti keksai. 
4. Iškepusį keksą išimkite, apie 15-20 min. palaikykite kambario temperatūroje, tuomet išverskite iš formos ir palikite ant grotelių, kad visiškai atvėstų. Prieš tiekdami apsijokite cukraus pudra. 
5. Šis keksas skanesnis, pastovėjęs 2-3 dienas, tad jį galite kepti iš anksto. Ceil Dyer teigia, kad jį galima brandinti net savaitę. Tokiu atveju ji siūlo atvėsusį pyragą sulaistyti brendžiu, susukti į švarų virtuvinį rankšluostį ir savaitei dėti į kokią nors sandarią dėžutę. Po savaitės pyragą galima išvynioti, apibarstyti cukraus pudra ir tiekti.

* Šiame kepinyje būtinai naudokite sodą (ne kepimo miltelius) ir jos negesinkite - gesinta soda nesugebės iškelti drėgnos, sunkios tešlos, ir pyragas bus susmegęs. Nesijaudinkite - iškeptame kekse sodos skonis nebus juntamas.

** Galite naudoti obuolienę iš stiklainių arba ją išsivirti iš šviežių obuolių, kuriuos reikia sunaudoti. Geriau tą daryti iš anksto, kad obuolienė spėtų gerai atvėsti. Pertrinkite ją per sietelį arba pasinaudokite elektriniu smulkintuvu, kad neliktų obuolių gabaliukų. Verdant obuolienę specialiai šiam keksui, nerekomenduočiau jos saldinti - keksui saldumo užteks ir be papildomo cukraus.

*** Džiovintus vaisius bei riešutus rekomenduočiau nuplauti, apdžiovinti ir susmulkinti iš anksto, kad maišant tešlą nebereikėtų gaišti prie šių darbų - juk su soda užmaišyta tešla nemėgsta laukti. Aš smulkintus vaisius ir riešutus sumaišau dubenėlyje, apibarstau juos 1-2 v.š. miltų ir išmaišau. Miltuoti vaisiai geriau pasiskirsto tešloje ir nenugrimzta į kepimo formos dugną.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Ceil Dyer, Wok Cookery, USA: H.P. Books, 1977, p. 142-143.

Havajų pica

Kuo puikiausia atsimenu laikus, kai pirmą kartą paragavau ananasų. Aišku, šviežių ananasų sovietmečio parduotuvėse nė su žiburiu nebūtum radęs - kaip jie atrodo, žinojome tik iš knygų. Užtai šaldytų produktų skyriuose kartais būdavo galima aptikti nedideliais gabaliukais pjaustytų ananasų permatomuose polietileno maišeliuose. Tokius ananasus mama tiesiog atitirpindavo, sudėdavo į dubenėlius ir mums, vaikams, duodavo valgyti pačius vienus. Ananasus, kiek atsimenu, visuomet skanaudavome žiemą, kai būdavo mažai vietinių vaisių ir daržovių. Simboliška, bet mama dažniausia juos pirkdavo parduotuvėje Šiaurinė, kuri anuomet buvo laikoma moderniu ir dideliu prekybos centru. Beje, ši parduotuvė Kaune dar prieš kelias savaites tebeveikė taip, kaip kadaise - nepakeitusi pavadinimo, minimaliai paliesta renovacijų, išlaikiusi asketišką sovietinį interjerą ir pardavėjas, kurios (kalbama) senu papratimu nusukinėjo grąžą. Žodžiu, tikras praeities inkliuzas, vertas ekskursijų :) Tik nostalgiškų šaldytų ananasų joje nebebuvo, nors šaldytuvai tebestovėjo tie patys. Na, o šį pavasarį parduotuvė buvo uždaryta remontui, po kurio senosios Šiaurinės atmosferos greičiausia nebeliks. Ir gerai, kad neliks, nes prisiminimai - tai viena, o gyvenimas čia ir dabar - visai kas kita.

Kai atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, į parduotuves ėmė plūsti nematyti ir neregėti produktai, mūsų šeima ananasus prisimindavo retai. Aš pati juos iš naujo atradau, kai laukiausi sūnaus. Besilaukiančios draugės alpdavo dėl raugintų kopūstų ir marinuotų agurkų, o man, įžengus į maisto prekių parduotuvę, net silpna darydavosi, pamačius konservuotų ananasų skardinę :) Bet, kaip žinia, šis etapas netrunka ilgai, todėl dabar ananasų (dažniau šviežių negu konservuotų) nusiperku tik retkarčiais, ir paprastai tik tuomet, kai ruošiuosi iš jų ką nors gaminti - pavyzdžiui, vištienos salotas su kario padažu.

Nuotrauka Kristinos

Vienas iš mano mėgstamų patiekalų su ananasais - Havajų pica. Kiti namiškiai dėl jos toli gražu nesikrausto iš proto, ir mieliau susikomponuoja sau picas su pomidorais, grybais ir alyvuogėmis. Bet kartais aš vis dėlto išsikepu picą su ananasais - ir būna labai gerai! Praėjusį savaitgalį mūsų namuose buvo nemažas susibūrimas, kurio metu vaikai ir suaugėliai gamino picas su mėgstamiausiais ingredientais, o paskui dalinosi savo kūriniais su kitais. Picos buvo labai kūrybiškos ir nepakartojamos, ir tik aš viena gaminau klasikinę Havajų. Na, bet iš dalies svečių sulaukiau palaikymo ir pagyrimų - taigi, Lietuvoje, pasirodo, vis dėlto yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kumpio ir ananasų derinį. Šis įrašas bus skirtas kaip tik jiems :)

Pradėkime nuo to, jog Havajų pica atsirado visai ne Havajuose, o Kanadoje - teigiama, kad 1962 m. ją sugalvojo Sam Panopoulos, atsikraustęs į Ontariją iš Graikijos ir čia, nedideliame Chatham miestelyje, su savo broliu Nicku atidaręs Satellite restoraną. Anuomet Šiaurės Amerikoje picos dar buvo naujovė (New York Times amerikiečiams jas pirmą kartą pristatė tik 1944 m.!), ir niekas jų nemokėjo dorai iškepti. Sam Panopoulos vėliau pasakojo, kad tikrą picą buvo valgęs vos vieną kartą, kai 1954 m., kelionės į Ameriką metu, stabtelėjo Neapolyje. Kaip ji kepama, Sam Panopoulos nutuokė labai miglotai. Kanadoje picerijų iš viso nebuvo - artimiausia vieta, kur galėjai paragauti picos, buvo Detroitas, nors tenykštė pica, regis, puikia kokybe nepasižymėjo. Sam Panopoulos yra prisipažinęs, jog pirmąsias picas savo klientams kepdavo paprastoje namų orkaitėje, nes nieko neišmanė apie picų tešlą. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tie, kurie nieko nedaro - bandymų ir klaidų metodu Panopoulos šeima visgi sukūrė savo picų asortimentą ir sugebėjo išpopuliarinti šį užkandį tarp vietos gyventojų.

Teigiama, kad Havajų picą 1962 m. sugalvojo graikų kilmės kanadietis Sam Panopoulos. Foto iš čia.

Tačiau tikrosios sėkmės Sam Panopoulos sulaukė tuomet, kai sugalvojo ant sūriu ir kumpiu pagardinto papločio užberti saują konservuotų ananasų. Mat 1959 m. Havajai tapo 50-ąja JAV valstija, ir viskas, kas buvo susiję su tuo kraštu, labai domino žmones, juo labiau, kad po II pasaulinio karo namo grįžę amerikiečių kariai nesiliovė pasakoti apie nuostabias Ramiojo vandenyno salas. Dėsninga, kad 1940-1960 m. JAV išpopuliarėjo įvairūs tropinių vaisių kokteiliai ir patiekalai su aniems laikams egzotiškais ingredientais. Įdomu, kad ananasai Havajuose natūraliai neaugo (ananasų gimtinė - Pietų Amerika), tačiau verslininkai čia užveisė jų plantacijas ir XX a. pradžioje sugalvojo gaminti ananasų konservus, kurie keliaudavo ant amerikiečių ir kanadiečių stalų. Ir nors Sam Panopoulos pristatytą saldžiasūrę picą žmonės iš pradžių šmaikščiai vadino Polinezijos perversija (angl. Polynesian perversion), visgi pats picos autorius nusprendė oficiliai ją pavadinti Havajų pica (angl. Hawaiian pizza). Kaip tik šis pavadinimas visuotinai prigijo ir yra vartojamas iki šiol. Pica su ananasais neįtikėtinu greičiu išpopuliarėjo ne tik Kanadoje ir JAV, bet ir Australijoje bei Europoje. Beje, australai tvirtina, kad būtent jie (tiksliau Quigley šeima) pirmieji sugalvojo picas gardinti ananasais, o europiečiai šią garbę linkę prisiimti sau (pirmiausia tai pasakytina apie vokiečius - jie Havajų picą kildina iš Clemenso Wilmenrodo XX a. viduryje pristatyto Toast Hawaii, t.y. karšto sumuštinio su ananaso griežinėliu). Na, bet maisto istorikai mano, jog patikimiausia - kanadietiškos kilmės versija, taigi, šios pozicijos linkusi laikytis ir aš.

Nežinau kaip jums, bet man, žinant patiekalo kilmę, lengviau suprasti jo gaminimo principus. Pavyzdžiui, faktas, jog konservuoti ananasai picos atsiradimo momentu buvo naujas ir madingas produktas, paaiškina, kodėl kepant Havajų picą naudojami būtent jie, o ne švieži ananasai. Kanadietiška patiekalo kilmė iš dalies paaiškina ir tai, kodėl Havajų pica tradiciškai gaminama su virtu nerūkytu kumpiu, JAV žinomu kaip Canadian bacon, t.y. Kanados kumpis. XX a. viduryje Kanados provincijoje nebuvo lengva įsigyti ir mozzarellos sūrio - aišku, kad tokiu atveju picerijose buvo naudojamas vietinis fermentinis sūris. Štai ir visas pagrindinių Havajų picos elementų sąrašas :) Žinoma, bėgant laikui atsirado daugybė Havajų picos variantų - su įvairiomis kumpio rūšimis, traškia šonine ir vištiena, su česnakiniu padažu ir aitriąja paprika, su pievagrybiais ir alyvuogėmis. Bet klasikinė Havajų pica yra labai paprasta, ir man patinka aiškus, jokių papildomų pagardų neužgožiamas kontrastas tarp kumpio sūrumo bei ananasų saldumo. Na o jūs, žinoma, galite susikurti savo asmeninę Havajų picą - linkiu sėkmės :)

Nuotrauka Kristinos

Hawaiian pizza - Havajų pica

Picos tešlą ir naminį pomidorų padažą reikėtų pasiruošti likus maždaug 1 parai iki picų kepimo.

Ingredientai: (1 picai, maždaug 30 cm skersmens)

1 porcija picų tešlos (receptas čia)

Pomidorų padažo picos pagrindui patepti (rekomenduočiau naminį, receptas čia)

~ 150 g gerai besilydančio fermentinio sūrio arba plėšytos mozzarellos

5-6 griežinėlių virto, nerūkyto kumpio

Konservuoto ananaso gabaliukų

Nebūtinai: džiovinto raudonėlio

1. Gerai įkaitinkite orkaitę ir skardą, kurioje kepsite picą (dar geriau naudoti kepimo akmenį, ką aš ir darau, daugiau apie tai rašiau čia). Kaitindami nustatykite didžiausią temperatūrą - 250ºC ar daugiau.
2. Picos pagrindą plonai iškočiokite; jeigu norite, dėkite jį ant kepimo popieriaus (bus lengviau perkelti į įkaitintą skardą, ypač jeigu neturite ližės). Ištepkite pomidorų padažu, maždaug 1-2 cm pločio kraštelius palikdami neteptus. Tešlą tolygiai apibarstykite sūriu.* Išdėliokite kumpio griežinėlius ir ananasus. Kumpio ir/ar ananasų griežinėlių galima nesmulkinti, bet tokiu atveju bus sudėtingiau tolygiai juos paskirstyti, todėl rekomenduočiau kumpio griežinėlius padalinti į 4 dalis, ananasus supjaustyti gabaliukais. Jeigu norite, picą apibarstykite trintais džiovintais raudonėliais. 
3. Dėkite picą į įkaitintą orkaitę, ant karštos skardos (ar kepimo akmens) ir kepkite apie 10 min., kol tešlos krašteliai gražiai išsipūs, o sūris išsilydys. 
4. Išėmę supjaustykite picą gabaliukais ir skanaukite tuojau pat :)

*Jeigu naudosite fermentinį sūrį, galite jį barstyti ant picos pačioje pabaigoje, t.y. išdėlioję kumpį ir ananasus, arba dalį jo barstyti ant pomidorų padažo, o kitą dalį - ant kumpio ir ananasų. Tokiu atveju pica bus labiau amerikietiško, o ne europietiško stiliaus. Naudojant mozzarellos sūrį, geriau visą jį dėti ant pomidorų padažo, ant viršaus išdėlioti kumpį ir ananasus.

 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Lena Söderström, Pica. Kepkite ir mėgaukitės!, iš švedų kalbos vertė Marija Rakickaja, Kaunas: Smaguris, 2015, p. 56-57.