Apposet - žirnių ankštys su sviestu

Prancūzų filosofas Gaston Bachelard (1884-1962) be daugybės kitų dalykų tyrinėjo erdvės ir vaizduotės ryšius. Anot jo, tokie kasdieniniai buitiniai daiktai kaip dėžutės, skrynios, spintos ar stalčiai yra kur kas talpesni (ir galingesni) negu mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų savininkams tai - savotiškos, labai asmeniškos slaptavietės, kurie nuo svetimų akių paslepia ne tik materialius turtus, bet ir intymiausius atsiminimus bei šeimos paslaptis. Tuo tarpu prašalaičiui visa tai, kas uždengta, užverta ar užrakinta kelia didžiulį smalsumą ir žadina vaizduotę. Galimybė dirstelėti į netikėtai aptiktos skrynelės vidų, pasitaikiusi proga atidaryti apdulkėjusios senovinės spintos duris ar pagunda žvilgtelėti pro rakto skylutę į kitų žmonių gyvenimus (net jeigu ta rakto skylutė - skandalinga laida ar bulvarinis skaitalas) pirmiausia susijusi su prigimtiniu troškimu patenkinti savo smalsumą, įminti mįslę ir prisiliesti prie to, kas iki tol egzistavo tik vaizduotėje.

Nuotrauka Kristinos 

Deja, vos tik mes atidarome tai, kas uždaryta, pamatome, palytėjame ir patiriame tai, kas iki tol buvo nepasiekiama, mūsų vaizduotės pasaulis sudūžta. Kartais tai tik į gera, nes su juo dingsta mus kankinusios baimės ar įsikalbėti pavojai. Kartais nusiviliame, nes mintyse sukurta slėpininga tikrovė atrodė daug spalvingesnė ir įspūdingesnė. Kartais netenkame ramybės, nes atradimai kelia daugiau kausimų, negu pateikia atsakymų. Būna ir taip, kad atradimai pranoksta lūkesčius ir kažkuria prasme mus praturtina. Ir vis dėlto, prieš atkeliant dangtį, ištraukiant stalčių ar atlapojant duris, visuomet pravartu pagalvoti, ar tą daryti verta, o gal mums visai nereikalingi svetimi griaučiai svetimose spintose?

Prieš virdami, išaižykite kelias ankštis ir įsitikinkite, kad žirniai nesukirmiję. Nuotrauka Kristinos 

Mano vaikas mėgsta siurprizus ir kol kas labai miglotai įtaria, kad pasiduoti užvertų dalykų magijai gali būti rizikinga. Jis dar nežino, kad siurprizai gali būti nemalonūs, kad istorijos apie Pandoros skrynią ir uždraustąjį Mėlynbarzdžio kambarį - ne tik baisios, bet ir pamokančios. Mano pareiga - išmokyti jį atsargumo, neatimant atradimo džiaugsmo ir neužkertant kelio vaizduotės polėkiui. Kol kas mes žaidžiame, skaitome, šį bei tą drauge aiškinamės. Mūsų atradimai labai paprasti, bet juk reikia nuo kažko pradėti. Kas yra dėžutėje, kurią mama leido atidaryti tik po pietų? Kas yra tose ankštyse? Kaip jas išaižyti? Dėl ko vieni žirniai žali ir saldūs, o kiti - gelsvi, raukšlėti ir kieti? O kodėl Muminiko mama sako, kad žirnių ankštis reikia virti?

Apvirtos žirnių ankštys dažnai įtrūksta, bet tai nieko blogo. Nuotrauka Kristinos

Pastarąjį klausimą aptarkime plačiau, nes kaip tik su juo susijęs šiandieninis mūsų receptas. Sami Malila receptų knygoje Muminuko mamos receptai (1993, liet. 2012) išties yra receptas "Muminuko mamos virti žirniai" (p. 53). Mano nuomone, receptas arba parašytas, arba išverstas ne visai tinkamai. Mat jame siūloma pasūdytame vandenyje maždaug pusvalandį virti "stambiųjų žirnių arba avinžirnių ankštis", o vėliau jas patiekti su lydytu sviestu. Akivaizdu, jog iš karto kyla klausimai: kas tie stambieji žirniai? ir nuo kada Suomijos virtuvėje naudojamos avinžirnių ankštys? Nuojauta sako, jog kažkas čia ne taip.

Jeigu žirnius skinate patys, galite palikti ilgesnius jų kotelius. Nuotrauka Kristinos

Virtos žirnių ankštys, padažytos į sviestą - senas, tradicinis Suomijos užkandis. "Stambieji žirniai" greičiausia reiškia ne ką kitą, kaip mums visiems pažįstamus paprastus šviežius, žalius, saldoko skonio žirnius. Tuo tarpu vietoje žodžio avinžirniai, panašu, turėtų būti dirviniai žirniai (lot. pisum sativum subsp. arvense), Lietuvoje kai kur dar vadinami peliuškomis. Tai senoviški pilkieji žirniai, kurie iki šiol populiarūs kaimyninėje Latvijoje, o Skandinavijoje dar auginami, bet jau laikomi reta, senamadiška daržove. Na, o avinžirniai, žinoma, čia visiškai nei prie ko :)

Senais laikais subrendusios žirnių ankštys būdavo surenkamos, sudžiovinamos, o žiemą kelias valandas verdamos, kol žirniai tapdavo minkšti. Šiais laikais tokios būtinybės nėra. Jaunos apvirtos žirnių (pageidautina kuo saldesnių, pavyzdžiui, cukrinių) ankštys, valgomos su tirpintu/ lydytu sviestu tik vasarą. Švieži žirniai laikomi greitai paruošiamu, sezoniniu delikatesu. Žinoma, geriausia, kad jie būtų užauginti jūsų pačių arba įsigyti iš patikimo, ekologišką ūkį turinčio ūkininko. Mat valgant žirnius, jie su visomis ankštimis pratraukiami tarp dantų, kad į burną patektų ne tik žirneliai, bet ir saldus žirnių ankščių minkštimas - iš ankščių telieka kietos gyslelės ir plona plėvelė. Taigi, nelabai gerai, jeigu valgomos ankštys būtų supurkštos chemikalais.

Nors užkandis labai paprastas, bet tikrai vertas dėmesio - suruoškite vasaros puotą su savo vaikais, mylimaisiais ar draugais. Branginkite juos ir laiką, kuris skirtas būti kartu. Leiskite savo vaizduotei kurti gražius, spindinčius pasaulius ir be reikalo neatverkite durų, už kurių jie sugriūtų.

Nuotrauka Kristinos

Apposet - žirnių ankštys su tirpintu sviestu 

Ingredientai:

Šviežios žirnių ankšyts

Druska (į 1 l vandens dedama 1 v.š druskos)

Nebūtinai: žiupsnelis cukraus

Tirpinto sviesto (paprasto arba lydyto (ghi))

1. Žirnių ankštis kruopščiai nuplaukite. Užvirinkite ir pasūdykite vandenį. Sudėkite žirnių ankštis ir virkite apie 15 min., arba tol, kol jos suminkštės, tačiau dar nepraras skaisčiai žalios spalvos ir nepradės težti. Išgriebkite jas ir sudėkite į pašildytą dubenį. Jeigu virėte dirvinius arba kitokius nelabai saldžius žirnius, išvirusius galite juos pabarstyti žiupsneliu cukraus.
2. Baigiant virti žirnių ankštims, ištirpinkite sviestą. Jeigu norite, galite jį vos vos pasūdyti. Sviestą supilstykite į mažus, siaurus indelius, kad valgytojams būtų patogu į juos dažyti ankštis. Indelių turėtų būti tiek, kiek yra valgytojų.
3. Šiltas žirnių ankštis ir tirpdytą sviestą tiekite tuojau pat. Valgant imkite žirnių ankštį, padažykite į sviestą ir pratraukite tarp dantų, kad burnoje liktų žirneliai ir minkštoji, saldi žirnio ankšties dalis. Šis užkandis gali būti patiektas bet kuriuo metu, bet ypač tinka sodo šventei.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.