Cikorijų salotos su kriaušėmis ir roquefort'o sūriu

Pažįstu moterų, kurios metų metus negamina savo mėgstamų patiekalų vien todėl, kad sutuoktinis arba vaikai to ar ano nemėgsta. Aš irgi dažniausia stengiuosi įsiklausyti į namiškių pageidavimus, tačiau... retkarčiais gaminu valgius, kuriuos mėgstu aš pati, net žinodama, jog likę šeimos nariai garsiai ar patylomis bambės. O kodėl, - teiraujuosi aš, - į jūsų norus turi būti atsižvelgta visada, o į mano - niekada? Atsakymas į šį klausimą dažniausia būna tyla. Namiškiai žino, kad mama tikrai nešoks nuo stalo ir nepuls virti dešrelių vien todėl, kad jiems norisi kitokių pietų ar vakarienės. Tad jiems lieka trys išeitys: likti nevalgiusiems, stoti prie viryklės ir ką nors pasigaminti patiems (pirktinių užkandėlių mūsų šaldytuve paprastai nebūna), arba valgyti tai, kas padėta ant stalo.

Dažniausia jie renkasi trečiąją išeitį, o bevalgant, žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad tas patiekalas visai neprastas. Na, o jeigu kas nors pasirenka likti nevalgęs - jo reikalas, po pusdienio tokio "išrankuolio" apetitas dažniausia pasidaro kuo puikiausias, ir jis užmiršta kažko nemėgstąs. Mat kol vienas patiekalas nesuvalgytas, aš niekuomet negaminu kito (kaip jau ne kartą sakiau, nemėgstu švaistyti maisto :). Neįsivaizduoju, kaip reikėtų kasdien gaminti valgį, jeigu šeimos meniu apsiribotų 5-6 patiekalais. O kad taip būna, matau ne vieną pavyzdį. Moterys metų metus sukasi kotletukų, varškėtukų, makaronų, blynų ir barščių rate. Nesistebiu, kad valgio gaminimą šeimai jos laiko monotoniška rutina, ir į virtuvę eina kaip į katorgą. Jeigu mano vyrai užsimena, jog pastovus valgiaraštis turi savo privalumų, nes visi viską valgo, tuojau pat pasiūlau jiems patiems perimti maisto gaminimo pareigas. Nes aš taip negaliu, man virtuvė - tai pirmiausia kūryba, o ne vieta, kurioje savo artimiesiems privalėčiau prikimšti pilvus taip, kad net drabužių siūlės braškėtų. Nepulkime į kraštutinumus, - ilgai nemąstydami atremia jie. - Ta įvairovė ne taip ir blogai. Seniai pasakyta, jog laimingoje šeimoje svarbiausia - kompromisai :)

Nuotrauka Kristinos

Mano vyras nesupranta, kaip žmonės, turintys uoslę, gali mėgautis pelėsiniu sūriu. Kas jau kas, o roquefort'as - ne jo mylimiausias produktas. Bet juk tu visuomet pabrėži mėgstąs prancūzų virtuvę, ar ne? - klausiu aš, pagaminusi cikorijų, kriaušių, pelėsinio sūrio ir graikinių riešutų salotas. - Čia juk prancūzų virtuvės klasika! Vyras nenoromis pripažįsta, jog salotos iš tikrųjų geros, ir suvalgo visą jų lėkštę, dar kokį 10 kartų padūsavęs dėl siaubingo roquefort'o kvapo :) Aš tų dūsavimų negirdžiu. Man patinka šis aštraus skonio ir kvapo sūris. Ir saldžios, sultingos kriaušės. Ir švelniai karstelėjusi cikorija. Ir traškūs riešutai. Tai tikra palaimos valandėlė, ir jos negali sugadinti jokie pašaliniai dūsavimai. Galbūt rytoj virsiu vyro mėgstamiausią rūgštynių sriubą ir kepsiu karką, bet šiandien - šiandien ant mūsų stalo nuostabios rudeninės salotos, ir nė akimirkos nesigailiu, šeštadienio pietums pagaminau jas, o ne, tarkime, cepelinus.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu jūs, kaip kad aš, mėgstate pelėsinį sūrį, būtinai pasigaminkite šias salotas. Ruduo, kai nunoksta vėlyvosios kriaušės, subręsta naujas graikinių riešutų derlius ir uždera cikorijos - pats tinkamiausias metas tą padaryti. Tiesa, tai - klasikinis prancūziškas šių salotų variantas. Tačiau jeigu kuris nors ingredientas jums nepriimtinas ar neprieinamas, nenusiminkite. Vakarų šalyse šios salotos tokios populiarios, kad egzistuoja daugybė jų variantų. Tarkime, vietoje cikorijų gali būti naudojami gražgarsčių lapeliai, salotinės sultenės ar frisée salotos. Vietoje kriaušių - obuoliai. Vietoje prancūziško roquefort'o - itališka gorgonzola, angliškas stilton ar bet kuris kitas sūris su mėlynuoju pelėsiu. Vietoje graikinių riešutų - lazdyno riešutai arba migdolai.

Įvairiai gaminami ir užpilai salotoms. Klasikinis prancūziškas pasirinkimas - tai saldžiarūgštis padažas su medumi ir garstyčiomis, toks pats, kaip ir gaminamas prie burokėlių ir salotinių sultenių salotų. Tačiau realybėje kiekvienas žmogus susikuria savo mėgstamiausią padažą, pradedant elementariausiu (aliejus, šaukštelis acto ir žiupsnelis druskos), baigiant sudėtingais ir rafinuotais restoranų šefų kūriniais.

Ir dar - kriaušių, pelėsinio sūrio ir riešutų derinys toks vykęs, jog prancūzai - ir ne tik prancūzai - jį naudoja gamindami ne tik salotas, bet ir kitokius patiekalus, tarkime, mažus sumuštinukus arba užkandinius pyragus. Taigi, pašniukštinėkite, ir būtinai aptiksite receptą, kurį susigundysite išmėginti. Beje, patiekalai su riešutais ir sūriu labai sotūs. Suvalgę po didelę lėkštę salotų (aš jas patiekiau kaip pagrindinį patiekalą), mes išvažiavome į mišką, vaikštinėjome ten kokias 4 valandas ir nesijautėme išalkę. Jeigu jūs salotas tieksite tik kaip vieną iš užkandžių, būtinai mažinkite porcijas, antraip kiti patiekalai taip ir liks neparagauti :)

Nuotrauka Kristinos

Salade d'endives aux poires et au roquefort - cikorijų salotos su kriaušėmis ir roquefort'o sūriu 

Ingredientai: (išeis 1 didelė arba 2 mažos porcijos)

1 cikorijų gūžė

1 didelė, sultinga, saldi kriaušė*

~ 50-70 g roquefort'o sūrio 

2-3 v.š. rupiai susmulkintų ir lengvai pakepintų graikinių riešutų

Padažui:

1 a.š. medaus

1 a.š. garstyčių

1-2 v.š. citrinos sulčių balto vyno acto

Žiupsnelis druskos ir pipirų

2-3 v.š. graikinių riešutų aliejaus

1. Cikorijos lapelius išdėliokite lėkštėje, dalį jų galite supjaustyti ir suberti į lėkštės centrą. Kriaušę padalinkite į 4 dalis, išpjaukite sėklalizdžius, tuomet kiekvieną ketvirtį susmulkinkite norimo dydžio gabaliukais arba supjaustykite plonomis skiltelėmis. Sudėkite ant cikorijos lapų. Ant salotų užtrupinkite sūrio ir pabarstykite jas graikiniais riešutais. 
2. Pagaminkite padažą. Nedideliame indelyje išrinkite medų, garstyčias, citrinos sultis arba actą, druską ir pipirus. Įpilkite aliejaus ir ir energingai paplakite, kad padažas taptų vientisas. 
3. Padažu apšlakstykite salotas ir tuojau pat jas tiekite.

* Jeigu kriaušės labai kietos ir/ar turi per mažai saldumo, jos gali būti trumpai (1-3 min., kad dar neprarastų tvirtumo) apverdamos cukraus sirupe arba apšlakstomos medumi bei citrinos sultimis ir apkepamos orkaitėje (~ 5-10 min.).

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: daug jų buvo, svarbesni čia, čia, čia ir čia.