Krevečių ir bulvių mišrainė

Likus vos porai dienų iki didžiųjų švenčių, nusprendžiau parašyti apie baltą mišrainę. Tą pačią, kuri sovietmečiu buvo ypatingas valgis - nes juk anuomet konservuoti žirneliai ir majonezas priklausė deficitinėms prekėms. Tą pačią, kurią Lietuva atkūrus Nepriklausomybę, dažnas valgė pilna burna - tol, kol atsivalgė. Tą pačią, kurią dabar linkstama įtraukti į praeities atgyvenų sąrašą. Ir ko tik pastaraisiais metais apie ją negirdėjau/ neskaičiau - pradedant dietologų grūmojimais, jog tai nesveikas maistas, baigiant madingų panelių ir poniučių pasvarstymais, jog toks valgis esą tinkamas tik kaimiečių baliams.

Mano nuomone, balta mišrainė - nei geresnis, nei prastesnis maistas už šimtus tūkstančių kitų tradicinių valgių. Kaip sakoma, kiekvienam savo: vieni ją liaupsins, kiti peiks, ir visi bus savaip teisūs. Tačiau, žiūrint į pasaulinį kontekstą, atrodo, kad mes gerokai persistengiame, kritikuodami savo kulinarinį paveldą. Kodėl? Todėl, kad balta mišrainė, bene geriausia žinoma rusiškų salotų vardu, yra populiari ir mielai gaminama daugelyje šalių - ir Europoje, ir Azijoje, ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. Šalyse, kurioje balta mišrainė prigijo, ji gali būti gaminama taip pat, kaip pas mus, o gali būti šiek tiek perkurta. Na, pavyzdžiui, Rumunijoje balta mišrainė vadinama jautienos mišraine (rum. salată de boeuf), nors daržovės čia paprastai maišomos ne su jautiena, o su vištienos krūtinėle :)

Nuotrauka Kristinos

Tačiau vienas originaliausių baltos mišrainės variantų, kuriuos esu aptikusi, kilęs iš Ekvadoro. Pietų Amerikoje, kaip žinia, gyvena daugybė žmonių, kurie yra emigravusių europiečių palikuoniai. Tad nenuostabu, jog pastarieji atsivežė į Naująjį pasaulį ir savo tradicijas, įskaitant baltą mišrainę. Tarkime, Argentinoje ensalada rusa laikoma neginčytinu nacionaliniu patiekalu, visuotinai pripažinta ir pasididžiavimo verta klasika. Ir nors balta mišrainė Pietų Amerikoje dažniausia gaminama taip, kaip įprasta mums, kai kurie regionai yra sukūrę savus šio patiekalo variantus. Taigi, Ekvadore, be plačiausia paplitusio baltos mišrainės pavidalo, yra ir mažiau žinomas - su krevetėmis. Sako, kad jis yra kilęs iš Guayaquil regiono - mat pajūryje įsikūrę žmonės nusprendė, kad vietiniai produktai patiekalui nepamaišys. Beje, čia kiekviena šeima salotas irgi gamina truputį kitaip: kažkas vietoje virtų morkų deda obuolį, kažkas vietoje krevečių - omaro mėsos ar kitokių jūros gėrybių ir t.t.

Šios salotos yra tikras paprastumo įsikūnijimas. Jų pagrindą sudaro bulvės, morkos ir krevetės, kurios pakeičia kiaušinius, agurkus be žirnelius. Tačiau, galite tikėti, galite netikėti, mišrainė vis tiek išeina labai gardi - žinoma, jums turi patikti lengvai salsvas krevečių skonis, kuris čia dominuoja. Na, o jeigu mišrainei norite suteikti daugiau spalvų, ją galite dėti ant žalialapių salotų patalo, puošti petražolėmis ir/ar žaliomis avokadų, raudonomis pomidorų, baltai geltonomis kietai virtų kiaušinių skiltelėmis. Žodžiu, ši mišrainė gali būti sotus užkandis paprastą dieną, o gali virsti ir spalvingu, netgi ištaigingu šventinio stalo akcentu.

Vienintelis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai krevečių rūšis. Receptas reikalauja virtų krevečių, ir, žinoma, gardžiausia čia būtų naudoti kuo šviežesnes, pačių išvirtas ir išlukštentas krevetes. Tačiau Lietuvoje tokių įsigyti nelengva, brangu, o tokiam patiekalui kaip mišrainė galbūt ir neverta. Todėl aš pati esu išbandžiusi šias salotas ir su šviežiomis nelukštentomis, ir su šaldytomis lukštentomis, ir netgi su konservuotomis krevetėmis. Ir, žinokite, visi variantai buvo geri. Sakyčiau, pagal kainos, kokybės ir įdėto darbo santykį man labiausia pasiteisino smulkios, išlukštentos ir užšaldytos krevetės - tik svarbu jas lėtai ir kantriai atitirpinti šaldytuve. Jūs, žinoma, rinkitės pagal savo skonį ir kišenę. Na, o jeigu patiekalas jums patiks, atkreipkite dėmesį ir į šiek tiek panašias krevečių salotas su spagečiais.

Mūsų šeima mėgsta lietuvišką baltą mišrainę, bet ne ką mažiau mėgsta ir šią, pagamintą su krevetėmis. Todėl jeigu vaikystės mišrainė dėl kokių nors priežasčių jums ne prie širdies, išbandykite šiandieninį receptą - tikiu, jog nenusivilsite. Sėkmingų jums pasiruošimų - ir gražių švenčių!

Nuotrauka Kristinos

Ensalada de papas con camarones - krevečių ir bulvių mišrainė

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

4-5 vidutinio dydžio bulvės

2-3 vidutinio dydžio morkos

400-500 g virtų lukštentų krevečių

1 mažas svogūnas (labai tiktų baltas)

Majonezo (pagal skonį; mano nuomone, čia labai tinka salsvas Hellmann's)

Druskos (pagal skonį)

Nebūtinai: petražolių, salotų lapų, avokado, pomidoro (salotoms papuošti)

1. Bulves ir morkas švariai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite ir supjaustykite kubeliais.
2. Į dubenį su paruoštomis bulvėmis ir morkomis sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną* ir krevetes. Viską išmaišykite su majonezu** ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.
3. Tiekite kambario temperatūros, sudėję ant salotų lapų, apibarstę smulkintomis petražolėmis. Jeigu norite, galite papuošti papildomai - pomidorais, avokadais, kietai virtu kiaušiniu ir pan.

* Aš nemėgsta žalio svogūno salotose, nes jis man permuša visus kitus skonius, ypač jeigu patiekalas kiek ilgiau pastovi. Taigi, prieš dėdama svogūną į salotas, aš jį lengvai pakepinu aliejuje. Jūs, žinoma, vadovaukitės savo skoniu. Antai mano šaltinyje taip pat nurodoma, jo mėgstantys aštresnį maistą, į salotas gali dėti ne tik žalio svogūno, bet ir česnako, nors tai ir nėra tradiciška.

** Kai kurių firmų majonezas būna labai tirštas, ir kad mišrainė atrodytų kreminė, jo tenka dėti gana daug. Nenorėdama, kad salotos plauktų padaže, kai kada į mišrainę įpilu 2-3 v.š. krevečių nuoviro (ar sūrymo), o jeigu jo nėra - vištienos ar daržovių sultinio ar pan. Skystis šiek tiek praskiedžia majonezą, ir jo reikia kur kas mažiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.