Imbierinė kriaušienė

Sakoma, kad kiekvienoje pasakoje slypi bent trupinėlis tiesos, o kai kada net ir visa didelė riekė pačios gryniausios teisybės. Jeigu taip, dabar pats laikas iš naujo perskaityti Brolių Grimų pasaką Narsus siuvėjas (vok. Das tapfere Schneiderlein), dar žinomą kaip Septynetas vienu smūgiu, o tuomet išsivirti kriaušienės. Mat puodynaitė kriaušienės, pasirodo, tam tikromis aplinkybėmis turi stebuklingų galių: ji gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą ir įkvėpti jį narsiausiems žygiams. Ar atsimenate, nuo ko prasideda ši garsi istorija? Taip taip, nuo siuvėjo ketinimų pasmaguriauti. Būtent kriaušienę pardavinėja moteris gatvėje (tradicinis verslo modelis), būtent ją nuo musių gina ir siuvėjas, iš pradžių vienu smūgiu nudobęs septynias muses, o paskui taip įsidrąsinęs, jog tapo karaliaus žentu ir gavo valdyti pusę karalystės (avantiūriškesnis, bet irgi verslo modelis, pagrįstas įvaizdžio formavimu :).

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, čia mes turime problemėlę: kriaušienė figūruoja tik viename iš lietuviškų pasakos variantų. Patys Broliai Grimai šioje pasakos vietoje rašė Mus, kas lietuviškai reikštų tiesiog vaisių košė. Vokiškame tekste nekonkretizuojama, kokia tiksliai, mat panašu, jog pardavėja turėjo ne vienos, o keli rūšių uogienės. Štai kodėl siuvėjas prašė atidaryti visas puodynaites ir, į valias prisiragavęs skirtingos vaisių košės, kažkurios nusipirko tik truputėlį, kaip sakoma, dėl akių - tiek, kad užtektų vienai duonos riekei aptepti. Nenuostabu, jog prigauta moteriškė supyko ir išėjo bambėdama!

Vaikystėje suaugusieji namiškiai mamai ir jos broliams skaitė Juozo Balčikonio išverstas Brolių Grimų pasakas; paskui iš tos pačios knygos mama skaitė pasakas man ir mano broliams, o dabar mes jas skaitome savo vaikams. Nuostabu, kad senutėlė, aptrupėjusiais lapais knyga iki šiol tarp eilučių pasakoja vis naujas istorijas. Iliustracijų autoriai - Philipp Grot Johann ir Robert Leinweber.

Tai kaip ir kodėl tada lietuviškame tekste atsirado kriaušienė? Regis, Juozo Balčikonio, kuris Brolių Grimų pasakas į lietuvių kalbą išvertė dar tarpukariu, iniciatyva. Man atrodo neįtikėtina, kad garsusis mūsų lingvistas būtų prastai mokėjęs vokiečių kalbą ir čia netyčiom suklydęs. Manau, kad žodis kriaušienė tekste neatsitiktinis, o kruopščiai parinktas, norint suteikti tekstui vaizdingumo, o pasakų pasauliui - tam tikros prabangos. Kažkada, rašydama apie kriaušių džemą su citrina bei ruduoju cukrumi, jau minėjau, kad didelės ir sultingos kriaušės Europoje buvo išverstos palyginti neseniai apie XIX a. vidurį. O ir tada jos pirmiausia buvo sodinamos dvarų parkuose, klebonijų soduose ir pan. Tuo tarpu kaimuose žmonės dažniausia tenkindavosi nedidelėmis, laukinėmis ar puslaukinėmis kriaušaitėmis, iš kurių uogienes virdavo retai. Kadangi cukrus anuomet kainavo brangiai, daug įprastesnis kriaušių konservavimo būdas buvo džiovinimas. Kitaip sakant, kvapni, saldi kriaušienė daugeliui kaimo vaikų anuomet turėjo atrodyti kone karališko skonio skanumynas, kurio turbūt ne kiekvienas buvo ragavęs. O jeigu namuose ir būdavo tokio gėrio, šeimininkės jį taupė ypatingoms progoms, o ne dėdavo ant kasdieninio stalo, kad vaikai galėtų valgyti kiek telpa.

Nenuostabu, kad mes, lietuviai, iki šiol ieškome geriausių kriaušienės receptų ir vis dar mokomės, kaip ją virti. Per pastarąjį mėnesį šiame tinklaraštyje kriaušienės receptu domėjosi beveik 4000 žmonių, todėl nusprendžiau, jog pats laikas aprašyti dar vieną kriaušienės variantą, šįkart kilusį iš Didžiosios Britanijos. Anot mano šaltinio, geriausios britų kriaušės auga ties Anglijos ir Velso ribomis (angliškai ši teritorija vadinama Welsh Marches arna the Marches), tad visai gali būti, jog šiandieninis kriaušienės receptas atsirado kaip tik ten. Iš esmės jis mažai kuo skiriasi nuo anksčiau skelbtojo, kuris atkeliavo iš Airijos. Kriaušienė čia irgi gardinama citrina, tik vietoje rudojo cukraus naudojamas baltasis. Nors tokiu atveju karamelinio poskonio uogienėje nelieka, išskirtinumo jai suteikia imbieras. Kriaušės, gardintos imbieru, šiuolaikiniame anglosaksų pasaulyje yra toks pats klasikinis derinys, kaip Šiaurės Europoje bei Rusijoje - kriaušės su bruknėmis. Dėl to internete ir knygose galima rasti daugybę imbierinės kriaušienės receptų anglų kalba, kurie tarpusavyje dažniausia skiriasi labai nežymiai - šiek tiek įvairuoja nebent tų pačių ingredientų proporcijos. Aš esu visai patenkinta proporcijomis, kurias pasiūlė mano knyga; kažkada viriau šią kriaušienę "iš akies", nesverdama produktų, bet man ji patiko mažiau, nes išėjo skystesnė ir tamsesnės spalvos (dėl to, kad teko ilgiau ją virti, laukiant, kol nugaruos skystis). Taigi, aš grįžau prie originalaus recepto, bet jums valia mokytis iš savo patirties :) Šiaip ar taip, kriaušienės išsivirti verta. Gal ji ir nesuteiks pasakiškų galių, gal ir nebus stebuklingesnė už kitas uogienes, tačiau neabejotinai suteiks daug malonumo tiems, kurie turės progos ja pasivaišinti.

Nuotrauka Kristinos

Pear and ginger jam - imbierinė kriaušienė

Ingredientai (išeis apie 1,5 l kriaušienės, tikslus kiekis priklausys nuo to, kokio tirštumo uogienę virsite)

1 kg kriaušių (jau supjaustytų gabaliukais arba riekelėmis, be žievelių ir sėklalizdžių)

10 g smulkiai tarkuoto šviežio imbiero (arba pagal skonį)

1 didelės citrinos žievelė ir sultys

450 ml vandens

800 g cukraus

1. Į puodą (aliuminis netiks) sudėkite paruoštas kriaušes, imbierą bei citrinos žievelę, supilkite citrinos sultis ir vandenį. Užvirinkite ir virkite, kol kriaušės suminkštės, sukris ir po truputį ims težti.
2. Suberkite cukrų, išmaišykite, vėl užvirinkite ir, retkarčiais pamaišydami, virkite tol, kol kriaušienė sutirštės iki norimos konsistencijos. Atsiminkite, kad kriaušienė tirštėja ne tik virdama, bet ir vėsdama, todėl geriausia ją nukaisti tuomet, kai ji dar būna vos skystesnė, negu norėtumėte. Jeigu kriaušienę virsite plačiame ir nelabai aukštame puode, ji ims tirštėti greičiau ir bus šviesesnės spalvos negu verdant siaurame, aukštame puode, todėl tikslaus virimo laiko pasakyti neįmanoma - orientuokitės pagal situaciją.
3. Jeigu mėgstate uogienę su vaisių gabaliukais, išvirtą kriaušienę galite tuojau pat supilstyti į švarius stiklainius ir užsukti. Tačiau, nors receptas to nereikalauja, uogienę galima sutrinti elektriniu smulkintuvu, kad ji būtų vientisos konsistencijos, arba sutrinti iš dalies (t.y. trinti trumpai, kad liktų šiek tiek kriaušių gabaliukų - aš šį kartą elgiausi būtent taip). Jeigu kriaušienę trinsite, po to ją vėl užvirinkite ir, porą minučių pavirę, supilstykite į stiklainius ar kitokius indus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 277.