Grožinei literatūrai aš galiu atleisti beveik viską, išskyrus prastą stilių. Todėl kai Dainius Gintalas, išvertęs Maldororo giesmes (Les Chants de Maldoror, 1869, liet. 2015) į lietuvių kalbą, perspėjo skaitytojus, jog grafo Lautréamonto kūrinys, kai kada vadinamas siurrealistiniu siaubo romanu, reikalauja specialaus nusiteikimo ir stiprių nervų, per daug nesukau sau galvos. Šiaip ar taip, siužetas tėra vienas meninio teksto elementas, ir dažniausiai ne pats svarbiausias.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog keletas knygos epizodų ko gero išties labiau tiktų - atleiskite už kalambūrą - markizui de Sadui, o ne grafui Lautréamontui. Šiaip jau pastarasis linkęs labiau akcentuoti ne fizinį smurtą, o vidinio, plika akimi sunkiai įžiūrimo blogio gajumą, moralinių normų reliatyvumą ir proto bei jausmų prieštaringumą (žr. Antrosios giesmės X skyrių, kuriame apdainuojama matematika: čia ši disciplina traktuojama kaip šaltinis, maitinantis blogį, nes ugdo nepaprastą šaltakraujiškumą, tobulą atsargumą ir geležinę logiką (p. 114-115)). Todėl man pasirodė, kad, imant į rankas Maldororo giesmes, skaitytojams pirmiausiai reikėtų pasiruošti ne trykštančio kraujo upėms, o faktui, jog kūrinys neturi aiškesnės fabulos; vargu ar jis pasirodys įdomus žmonėms, kurie labiausiai vertina detektyvus, "Drąsiųjų kelius" ir meilės romanus. Šešios giesmės savo struktūra primena psalmyną, tik grafas Lautréamontas tyrinėjimų ir pašlovinimų objektu padaro ne Dievo meilę, o blogį, kurį įkūnija Maldororas, nuolat piktžodžiaujantis, keičiantis savo pavidalus ir turintis apsčiai nelabojo bruožų. Kaip žinia, visokia velniava dažniausiai reiškia ir chaosą, tad kokio nors nuoseklumo iš Maldororo giesmių tikėtis neverta. Jeigu čia ir prisiliečiama prie harmonijos ir tvarkos, tai tik tam, kad visa tai būtų paneigta, apversta aukštyn kojomis, apjuodinta ir sunaikinta. Tas pats matematikos pavyzdys vėlgi būtų labai tinkamas, mat Maldororas, sumaniai manipuliuojantis retorikos įrankiais, siekia įrodyti, jog net geriausius, su dieviška kibirkštimi tradiciškai siejamus dalykus galima priversti tarnauti blogio labui. O tuomet, lyg būtų nepakankamai išsityčiojęs iš skaitytojo, dar ir apkaltina Kūrėją neteisingumu ir silpnumu, kuris esą neleidžia jam išnaudoti viso matematikoje slypinčio potencialo.
Nuotrauka Kristinos
Vis dėlto apie Maldororo giesmes šiandien nerašyčiau, jeigu ne grafo Lautréamonto sukurta kalba ir ypatinga pasakojimo maniera, kuri pasvarstymus apie gėrį ir blogį atitolina nuo kasdieniškų moralizavimų ir paverčia meno kūriniu. Būtent stilius - rafinuotas, elegantiškas, vietomis net barokiškai puošnus ir įmantrus atrodo lyg ir "ne vietoje", kuomet demaskuojamas demoniškas pradas. Tačiau kontrastas tarp turinio ir formos kaip tik ir sukuria įtampą bei kelia baimę - kiek ir kokios tamsos turi slypėti širdyje, kad apie ją norėtųsi kalbėti su pasimėgavimu? Turbūt mes pernelyg dažnai pasibjaurėjimą painiojame su siaubu; dėl šios priežasties šiuolaikiniame kinematografe tiek daug žiaurių, į kūno kankinimus sutelktų filmų ir tiek mažai Alfredo Hitchcocko stiliaus kūrinių, kurie, taupiai naudodami išorinius efektus, sugeba išprovokuoti (pa)sąmonėje gimstančio egzistencinio siaubo, o ne pasibjaurėjimo emociją. Grafas Lautréamontas - lyg XIX a. literatūros Hitchcockas; įtaigus blogio poetizavimas Maldororo giesmėse šiurpina labiau negu knygos puslapiuose aprašyti kriminaliniai nusikaltimai. Šioje vietoje reikia paminėti, jog pats grafas Lautréamontas neturėjo polinkio į satanizmą ir nuo savo sukurto personažo atsiribojo - rašytojas sakėsi tikintis gėrio pergale ir leido suprasti, kad iškreiptą Maldororo pasaulį pavaizdavo tik tam, kad atskleistų jo atgrasumą.
Nuotrauka Kristinos
Žinoma, man buvo smalsu pamatyti, kaip Maldororo giesmes interpretavo ir iliustravo René Magritte, kurio litografijų paroda šiuo metu veikia Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (ir dar veiks iki lapkričio 1 d., tad tie, kurie švenčia Helovyną dar gali suspėti ten apsilankyti - bus labai "į temą" :). Kaip ir galima tikėtis René Magritte darbams vaizduotės ir išradingumo netrūksta. Nors man pasirodė, jog tiesioginių sąsajų su grafo Lautréamonto tekstu juose ne tiek ir daug - regis, prisilietimas prie Maldororo giesmių buvo proga dailininkui piešiniu išreikšti savo paties viduje glūdintį nerimą ir užslėptas fobijas. Antra vertus, akivaizdu, jog René Magritte iliustracijos puikiai perteikia piktybe pulsuojančią knygos nuotaiką - o tai, manding, ir yra svarbiausia.
Ko gero minėtoje parodoje mane labiau nustebino René Magritte iliustracijos, sukurtos Paulo Éluardo poezijai. Tiksliau, antrajam jo poezijos rinkinio Les nécessités de la vie et les conséquences des rêves leidimui (1921, liet. Gyvenimo būtinybės ir sapnų pasekmės; antrasis leidimas - 1946 m). Šiaip jau didelę Paulo Éluardo kūrybos dalį sudaro meilės eilėraščiai, kuriuos ko gero tiktų vadinti erotiniais, nes, kad ir kaip prasidėtų, viskas dažniausia baigiasi tokiais įvaizdžiais kaip rankos, krūtys ir pilvai. Neturiu nieko prieš erotiką, bet kai tas pats kartojasi šimtajame tekste iš eilės, darosi nuobodoka. Literatūros kritikai taktiškai pažymi, kad Paulas Éluardas buvo "itin produktyvus" autorius, kas iš tikrųjų reiškia, jog jis turėjo grafomano bruožų. Tačiau poeto garbei reikia pasakyti, kad dalis gausaus jo palikimo - išties įdomūs, novatoriški ir pasigėrėjimo verti kūriniai. Svarbu tik nepatingėti ir kiekvienam atsirinkti savo. Pavyzdžiui, lietuviškai išėjusioje Paulo Éluardo rinktinėje Pasaulis - vienatvė (2008, sudarė ir iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela) mano mėgstamiausias yra Feniksas iš to paties pavadinimo eilėraščių rinkinio (Le Phénix, 1951), o taipogi eilėraščiai apie poezijos esatį, prasmę ir (ne)įmanomybę. René Magritte, panašu, irgi labiau domėjosi Paulo Éluardo tekstais, kuriuose liečiamos platesnės temos. Antai viena įspūdingiausių René Magritte litografijų Le bain de cristal (liet. Krištolinė vonia), vaizduojanti žirafą taurėje ir savo žinomumu konkuruojanti su Salvadoro Dali Degančia žirafa, buvo sukurta iliustruoti eilėraštį Musicien (liet. Muzikantas). Beje, pastarąjį vis dėlto reikėtų perskaityti prancūziškai, kad pajustumėte poetinės kalbos krištolinį (it taurės?) skambesį.
Nuotrauka Kristinos
Nors krištolinė taurė galėtų tapti gastronominiu pažadu, bet žirafa sumaišo visisas kortas :) Todėl nusprendžiau, kad šiandien verčiau pasiūlysiu jums pasigaminti cukruotų migdolų - šią idėją aptikau Maldororo giesmėse. Tiesą sakant, grafas Lautréamontas savo kūrinyje daug dėmesio virtuvei neskiria, tačiau vieną kitą kulinarinę metaforą panaudoja. Jei tu labai mėgsti karamelę (stebėtina gamtos išdaiga), niekas nepalaikys to nusikaltimu; bet tie, kurių protas smarkesnis, jaučia polėkį didesniems užmojams ir pirmenybę teikia pipirams ir arsenikui (p. 239), - sakoma Penktojoje giesmėje, kurioje įrodinėjama, kad blogis turi tokią pat - jei ne didesnę - egzistavimo teisę kaip ir gėris. Na, o paskutiniajame skyriuje pasakojama apie Merviną, jaunuolį, kuris krito į akį Maldororui, ir tą akimirką jo gyvenimas skilo į dvi dalis - iki ir po. Gyvenimą iki simbolizuoja cukruje paspraginti migdolai, kuriuos Mervinas sakosi nupirkęs mylimiems jaunesniesiems broliams (p. 300). Gyvenimas po - tai dingęs apetitas maistui (ir gyvenimui): Vakare valgomajame, kurį puošia senobiniai portretai, susirenka visa šeima. Mervinas dievina gardžios mėsos ir kvapnių vaisių patiekalus, bet šįkart nevalgo. Jaunuolis lieka abejingas ir daugybe atspalvių tviskantiems Reino vynams bei aukštose siaurose Bohemijos krištolo taurėse putojančiam rubino spalvos šampanui. Jis pasiremia alkūnėms į stalą ir lieka paskendęs savo mintyse lyg koks lunatikas (p. 303-304). Ir tai nenuostabu - grafas Lautréamontas vaizduoja Maldororą panašiai, kaip J. K. Rowling psichus - būtybes, kurios iš žmogaus atima sielą ir bet kokį džiaugsmą.
Aišku, kad savo skaitytojams negalėjau siūlyti "pipirų ir arseniko", o štai migdolai, pamaniau sau, bus kaip tik :) Parinkau klasikinį receptą, pavadintą pralines roses, t.y. rožiniai cukruoti migdolai. Tai regioninis prancūziškas skanumynas, sukurtas Lione dar XIX amžiuje. Žinoma, migdolus galima cukruoti ir visai paprastai, tuo pačiu principu kaip ir žemės riešutus. Tačiau prancūzai išduotų patys save, jeigu virtuvėje viską darytų nekomplikuotai :) Tam, kad migdolai džiugintų akį, į cukraus masę įlašinama raudonų dažų, o norint sukurti storesnį ir tolygesnį cukraus "kevalą", cukravimo procesas pakartojamas keliskart. Iškart perspėju: jeigu žiūrėsite į profesionalų puslapius, pamatysite, jog tam reikia krūvos indų, termometrų ir laiko; bet iš savo patirties galiu pasakyti, jog daugmaž analogišką efektą galima pasiekti ir paprastesniais būdais, po ranka turint vos vieną keptuvę.
O dabar mano patarimas, niekaip nesusijęs su prancūzų virtuve: jeigu esate Helovyno gerbėjai, į cukraus masę įlašinkite daugiau raudonų dažų ir gausite gardžius "kraujo lašus" :) Kaip jau ne kartą sakiau, Helovyno aš pati nešvenčiu; švenčiu Vėlines, liūdnoką, bet ne niūrią šventę. Juk tomis dienomis susitikimame su iškeliavusiais artimaisiais, kuriuos prisimename ir tebemylime, o taipogi turime progą apmąstyti tai, kas amžina, ir tai, kas laikina, tai, kas išties svarbu, ir tai, kas egzistenciniu požiūriu tėra smulkmenos. Anot Paulo Éluardo (rink. Au défaut du silence, 1925, liet. Tylos pristigus):
Laikas taria žodžius kaip ir meilė
Tad gražių ir prasmingų artėjančių švenčių visiems, ir nesvarbu, kokiu formatu ketinate jas paminėti. Tegul laikas ir meilė taria jums tuos žodžius, kurių šiuo metu reikia labiausiai, ir kurių galbūt jau seniai laukiate.
Nuotrauka Kristinos
Pralines roses - rožiniai cukruoti migdolai
Ingredientai: (išeis vidtinio dydžio cukruotų migdolų dubenėlis)
250 g migdolų*
450 g cukraus
120 ml vandens
Nebūtinai: 10 ml (2 a.š.) apelsinų žiedų vandens
Keli lašai raudonų maistinių dažų
- Sumaišykite paprastą ir apelsinų žiedų vandenį (jeigu pastarąjį nuspręsite naudoti). Ir cukrų, ir vandenį padalinkite į 3 lygias dalis (cukrų porcijomis po 150 g, vandenį po 40 ml).
- Į keptuvę aukštais kraštais supilkite pirmąją vandens ir cukraus porciją. Įlašinkite kelis lašus maistinių dažų. Užvirinę sirupą kaitinkite, kol jis šiek tiek sutirštės ir į viršų ims kilti dideli burbulai. Suberkite migdolus. Išmaišykite ir, reguliariai kresteldami ir pirmyn-atgal judindami keptuvę, kaitinkite, kol cukrus taps birus, o migdolai pasidengs pirmuoju jo sluoksniu. Išverskite į didelę lėkštę ar skardą.
- Po poros minučių, kai riešutai pravės, išimkite juos į dubenį, o likusį cukrų sugrąžinkite į keptuvę.** Ten pat sudėkite antrąją cukraus ir vandens porciją. Jeigu sirupo spalva atrodo graži, daugiau maistinių dažų dėti nereikia. Virkite sirupą, kol jis vėl ims tirštėti. Lengviausia patikrinti, ar sirupas geras - užlašinti jo lašelį ant šaltos lėštės. Jeigu sirupas ima tuojau pat stingti, vadinasi, į jį jau galima dėti migdolus. Nedėkite migdolų į pernelyg vandeningą sirupą, nes, užuot cukravimo procesą pakartoję antrą kartą, rizikuosite ištirpinti jau užsidėjusį ant riešutų cukraus sluoksnį. Kai antra porcija sirupo ir migdolų taps birūs, juos vėl nukaiskite ir suberkite į lėkštę ar skardą.
- Išėmę pravėsusius migdolus, cukrų dar kartą grąžinkite į keptuvę, panaudokite trečiąją porciją cukraus ir vandens, vėl išvirkite tirštą sirupą ir procesą pakartokite.
- Tris kartus nucukruotus migdolus viena eile suberkite į didelę, kepimo popieriumi išklotą skardą neaukštais kraštais. Orkaitę įkaitinkite iki 70°C, įjunkite ventiliatorių, praverkite orkaitės dureles ir cukruotus migdolus džiovinkite 40-50 min.
- Išėmę migdolus atvėsinkite, supilkite į užsukamą stiklainį ar sandariai uždaromą dėžutę ir saugokite, kol prireiks. Cukruotus migdolus galima patiekti pačius vienus, o taip pat panaudoti kitems desertams puošti ar gaminti.
* Migdolai turėtų būti neblanširuoti, t.y. su odele, antraip riešutų nucukruoti nepavyks. Jeigu migdolus cukruosite mažesnėmis porcijomis ir jie į keptuvę tilps viena eile, gauste vizualiai gražiausią rezutatą, nes riešutai pasidengs cukraus sluoksniu daugmaž tolygiai. Aš vienu kartu cukravau kone dvigubą migdolų normą (iš viso 400 g), todėl teko juos maišyti dideliu mediniu šaukštu; dėl šios priežasties ne visi cukruoti migdolai buvo vienodai dailūs, kai kurie panašėjo į netaisyklingus rožinio cukraus gabaliukus - nors skoniui tai ir nepakenkė :)
** Mano šaltinis, kuriame rožinius cukruotus migdolus gamina profesionalus šefas, siūlo elgtis kitaip: antrą ir trečią kartą cukruojamus migdolus sudėti į švariai išplautą keptuvę ir užpilti atskirame prikaistuvyje išvirtu sirupu (pastarąjį reikėtų kaitinti iki 124°C, o tikslią temperatūrą matuoti termometru). Tuomet riešutus su sirupu reikėtų kaitinti, kol cukrus ims kristalizuotis. Pastarasis metodas, aišku, estetiškesnis, bet komplikuotesnis (reikia turėti specialų termometrą, išplauta keptuvė atšąla, o tai apsunkina cukravimo procesą, čia jau nekalbant apie tai, kad indų plovimas užtrunka). Aš papildomo prikaistuvio nenaudojau, o keptuvės po kiekvieno etapo neploviau ir nevėsinau - gal ji po pirmojo cukravimo rato ir atrodė vidutiniškai gražiai, bet joje kuo puikiausiai išviriau antrą ir trečią sirupo porciją, nenaudodama jokio termometro. Žodžiu, jeigu nepretenduojate į profesionalus, rožinių migdolų gamybą įmanoma gerokai supaprastinti.
Nuotrauka Kristinos
Svarbiausias recepto šaltinis čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.