Sedani crogiolati - karšti sumuštiniai su troškintais salierais

Matyt, pavargę nuo lietuviškos žiemos pilkumos ir žvarbos, lietuviai stačia galva nėrė į erotikos jūrą, bent jau kine. Aurora, Tyli naktis, Valentinas vienas - ne taip jau dažnai per porą mėnesių būna tiek lietuviškų premjerų, o čia, kaip tyčia, visos į vieną temą. Auroros kol kas nemačiau, o į Tylią naktį turbūt nueiti neprisiversiu - dar pernai perskaičiau knygą ir likau ja suvis nusivylusi. Tiesą sakant, Mario Martinsono pasirinkta tema išsemta jau nuo markizo de Sado laikų, ir vienintelis dalykas, kas išgelbėja šiuo keliu pasukusį nūdienos autorių yra originalus pasakojimo stilius. Deja, Mario Martinsono stilius, mano akimis žiūrint, visai prastas. Tiesą sakant, autorius taip įsijautęs į siužeto vingius, kad stiliui visiškai neskiria dėmesio. Schematiška, lėkšta ir nuobodu nuobodu nuobodu. Nežinau, gal filmavimo komanda ir aktoriai reikalus kažkiek pataisė, bet nieko gero iš Tylios nakties nesitikiu.

Užtai Valentiną vieną pažiūrėjau. Na, į lietuviško kino aukso fondą šis filmas, manau, irgi nepateks, bet kaip pramoginio žanro kūrinys jis išpildytas visai neblogai. Tokie filmai egzistencinių klausimų neišjudina ir ilgam atmintyje neišlieka, bet už juos sumokėtų pinigų taip pat negaila. Taigi, jeigu norite tiesiog nuotaikingai praleisti laiką, Valentinas vienas galėtų būti visai geras sprendimas. Nors čia, kaip sakoma, patarti rizikinga, nes asketiškos ir drovios dvasios žmonės kino salėje ko gero jaukiai nesijaus.

Po tokios įžangos ko gero derėtų kalbėti apie afrodiziakus ir įdėti kokio nors egzotiško patiekalo receptą, o aš turiu tik itališkus karštus sumuštinius su troškintais salierais. Nors, jeigu žvilgtelėtume į istoriją, tema ko gero bus išpildyta. Juk net net tokia garsi meilužė kaip madam Pompadur kasryt valgydavo trumais paskanintą salierų sriubą. Ir ne tiktai pati valgydavo bet ir liepdavo jos duoti Liudvikui XV, taip tikėdamasi išsaugot judviejų aistrą. Sako, legendinis Kazanova salierų galių taip pat nenuvertindavo ir mielai juos įtraukdavo į savo racioną.

Nuotrauka Lauros

Anna Gosetti della Salda karštus sumuštinius su troškintais salierais (Sedani crogiolati) priskiria Pjemonto kulinariniam paveldui. Šis regioninis patiekalas savo populiarumu iš tikrųjų neprilygsta visuotinio pripažinimo sulaukusiai bruschettai. Vis dėlto šis daržovių užkandis netikėtai gardus, be to, labai tinkamas gaminti žiemą, kai mūsų kraštuose stinga kokybiškų pomidorų ir prieskoninių žolelių.

Ingredientai: (4 didžiuliams sumuštiniams)

2-3 nedideli salierų gumbai (iš viso ~800 g)

100 g sviesto

1 mažas svogūnas

1 v.š. (30 g) miltų

1/2 l gero naminio sultinio

Druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį

4 didelės riekės šviesios duonos

1. Nuplautus salierus nulupkite, supjaustykite nedideliais gabaliukais ir sudėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Ant vidutinės ugnies virkite apie 20 min., tuomet išverskite į sietą ir palikite, kad nuvarvėtų vanduo.
2. Gilioje keptuvėje ištirpinkite apie 60 g sviesto, jame pakepinkite susmulkintą svogūną. Kai svogūnas suminkštės, jį išimkite ir išmeskite, o sviestą palikite keptuvėje. Ten pat sudėkite likusį sviestą ir miltus. Juos truputį pakepinkite, tuomet, nuolat maišydami, supilkite sultinį. Gautą padažą užvirinkite. Sudėkite apvirtus salierus, juos pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Ant vidutinės ugnies troškinkite apie 15 min., kol salierai visai suminkštės, o padažas ims tirštėti.
3. Per tą laiką įkaitinkite orkaitę ir pakepinkite duoną - žiūrėkite, kad ji nesudegtų ir nesudžiūtų. Kai salierai bus paruošti, juos tuojau pat paskleiskite ant pakepintos duonos riekių (jas geriau sudėti į atskiras lėkšteles kiekvienam valgančiajam), užpilkite po šaukštą keptuvėje likusio padažo ir tiekite į stalą kaip karštą užkandį.

Mano šaltiniai: Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011. Na, ir šitas puslapis.