Troškinys su valgomąja geltonpinte

Viena iš mano draugių Kristinų (o jų turiu bent kelias, kaip ir Jurgitų :) jau daug metų sėkmingai dirba verslo srityje. Būdama itin praktiška ir įžvalgi, ji vieną vakarą taktiškai mėgino mane paprotinti, jog šiais laikais žmonėms reikia nekomplikuotų, greitai pagaminamų ir, pageidautina, ne per daug brangiai kainuojančių patiekalų, o ne pudingų ar troškinių, kuriuos tenka gaminti 8 valandas, arba valgių, kurių ingredientų prisieitų ieškoti po visą Lietuvą. Iš tiesų, Kristina davė gerą patarimą, ir aš manau, kad į jį derėtų įsiklausyti, jeigu užsibrėžčiau siekti, pavyzdžiui, finansinės sėkmės. Bet rašydama šį tinklaraštį aš neturiu tokių ambicijų, o tiesiog noriu pasidalinti savo atradimais ir galbūt surasti bendraminčių, kurie nesibodi virtuvėje praleisti ilgiau negu pusvalandį; esu tikra, jog tokių esama (vis prisimenu įkvepiantį Giedriaus tinklaraštį ir jo gerbėjų būrį - telieka apgailestauti, jog jis neberašomas). Kitas dalykas, jog tokių žmonių ko gero yra mažiau negu tų, kurie gamina tik "iš reikalo". Bet aš visą gyvenimą buvau už tai, kad visame kame būtų daugiau negu vienas pasirinkimas. Galų gale mėginimas orientuotis į daugumą ko gero nėra toks jau praktiškas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui? Kaskart, kai ateinu į džinsų parduotuvę, patiriu, kad dauguma modelių ir dydžių skirti kone paauglėms. O ką daryti, jeigu tau netinka nei long, nei slim, tuo tarpu užsiminus apie petite, jaunutės, akivaizdžiai niekada apie jokį petite negirdėjusios konsultantės tik išpučia akis ir pataria "ieškoti kokiose nors nenormaliose vietose - bazėje ar turguje". Ačiū Dievui, šiais laikais egzistuoja internetinė prekyba. Bet keisčiausia, kad kai Kaune einu Laisvės alėja ar Vilniuje - Pilies gatve, tų long ir slim nešiotojų vos kas kelinta. Ir ko gero prekybininkai daugiau išloštų, jeigu nustotų orientuotis į tą daugumą (?) ir pagalvotų ne tik apie pavyzdingų proporcijų moteris.

Tai va. Skelbdama čia kai kuriuos receptus, aš iš anksto žinau, kad juos peržiūrės vos viena kita dešimtis žmonių, o pasinaudos (galbūt) vos vienas ar du skaitytojai. Bet aš vis tiek matau prasmę apie tai rašyti - dėl gyvenimo įvairovės, dėl to, kad man pačiai įdomu, dėl tų kelių žmonių. Nes vaikantis statistikos, tinklaraštis turėtų apsiriboti tortais, pyragais ir desertais - štai kas sulaukia šimtų peržiūrų. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie smaližiai :) 

Valgomoji geltonpintė (lot. Laetiporus sulphureus). Nuotrauka Kristinos.

O šiandien aš jums papasakosiu apie valgomąją geltonpintę (lot. Laetiporus sulphureus). Tai vienintelė - bent jau Lietuvoje - kempinė, kuri priskiriama valgomų grybų kategorijai ir yra tikrai gero skonio. Valgomoji geltonpintė Lietuvoje nėra labai retas grybas, bet pažįsta ir valgo ją nedaug kas (lietuviškame internete radau tik geltonpintės omleto receptą ir vieno alytiškio patarimą pakepinti šiuos grybus su spirgučiais). Kur auga geltonpintė? Ant pažeistų arba negyvų lapuočių medžių - pavyzdžiui, ąžuolų, klevų, gluosnių arba blindžių; mūsų sodyboje ji išaugo ant senos kaukazinės slyvos kamieno. Kada auga geltonpintė? Įvairiai - vieni sako, kad pavasarį, kiti - kad rudenį, o mūsiškė, pavyzdžiui, iškerojo per pačius liepos mėnesio karščius ir sausras. Antraip sakant, valgomųjų geltonpinčių galima rasti bet kuriuo šiltuoju metų laiku. 

Ar valgomąją geltonpintę reikia kaip nors ypatingai paruošti? Ne, ji mažai kuo skiriasi nuo kitų valgomųjų grybų (netgi kirmija). Svarbu žinoti tik vieną dalyką: maistui naudojama geltonpintė turi būti jauna, t.y. iš viršaus skaisčiai oranžinė, o iš apačios ryškiai geltona. Jeigu geltonpintė peraugusi, išbalusi, kieta ir sausa, nebepadės niekas - kad ir kaip ją ruoštumėte, grybas primins sumirkusį kartoną. Tuo tarpu jauna geltonpintė būna minkštutė, sultinga, malonaus citrusinių vaisių kvapo, geltonai oranžiniu minkštimu. Pagaminta savo skoniu šiek tiek primena vištieną - ne veltui angliškai ji vadinama chicken of the woods, t.y. miškų viščiuku, ir yra ypatingai vertinama žmonių, kurie mėgsta laukinės gamtos gėrybes. Tačiau netgi radę jauną geltonpintę žinokite, kad grybas prie pagrindo bus per kietas - pjaunami tiktai plonieji jo kraštai (žr. į nuotrauką: grybas bus tinkamas tik maždaug iki ten, kur baigiasi ryškiai oranžiniai ratilai). Geltonpintės pagrindas ir kietoji dalis paliekami, o po kurio laiko galima tikėtis, kad grybas užaugins naujų, minkštų ir gardžių oranžinių "sijonėlių".Gali kilti klausimas: ar nupjovus tik grybo kraštelius, jų nebus per maža patiekalui pagaminti? Patikėkite, ne. Geltonpintės - labai dideli grybai, kai kada vos telpantys į suaugusio žmogaus glėbį (didžiausia kada nors rasta geltonpintė svėrė 45 kg). Taigi, radus bent vieną, galite būti beveik tikri, kad grybų patiekalo išeis pilna keptuvė.

Valgomoji geltonpintė plačiai paplitusi Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau ją galima aptikti ir Azijoje. Šįkart aš rinkausi receptą, rastą Helen Saberi knygoje Afghan Food & Cookery. Tai viena mėgstamiausių mano kulinarinių knygų, kurią širdingai rekomenduoju visiems, mėgstantiems rytietišką virtuvę . Tai štai, joje yra ir keletas receptų su grybais (samaruq). Iš pradžių buvau didžiai nustebinta: kokie dar grybai dykumoje?! Dar labiau nustebau, radusi paaiškinimą, jog tie grybai - tai valgomosios geltonpintės, kurias autorė laiko pakankamai egzotišku vietiniu ingredientu ir vakariečiams leidžia keisti kitokiais tvirtos tekstūros (kaip antai portobello) grybais. Kuo daugiau skaitinėjau šia tema, tuo labiau įsitikinau, kad mano įsivaizdavimas apie Afganistano gamtą klaidingas. Be smėlio ir plikų kalnų šioje šalyje visgi esama ir kitokios gamtos - su ąžuolų ir beržų giraitėmis. Žinoma, čia pirmiausia kalbama apie tą Afganistano dalį, kuri labiausia priartėja prie Himalajų: mat aukščiau klimatas vėsesnis ir panašesnis į mūsiškį. 

Na, o ten, kur yra medžių, yra ir grybų. Įdomus faktas: Afganistanas yra vienas didžiausių briedžiukų (lot. Morchella) eksportuotojų pasaulyje. Jeigu jūs, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nusipirksite pakuotę džiovintų briedžiukų, didelė tikimybė, kad jie bus atkeliavę iš Afganistano. Patys afganistaniečiai šiais laikais briedžiukų beveik nevalgo: ne todėl, jog nemėgtų šių grybų, o todėl, kad jų supirkimo kaina pernelyg aukšta, ir vietiniai žmonės neatsispiria pagundai užsidirbti. O štai iš valgomsios geltonpintės gaminami troškiniai ir plovai, arba grybas kepamas pats vienas ir gardinamas jogurto padažu (vietoje mums įprastos grietinės). Šįkart aš gaminau mėsos troškinį su valgomąja geltonpinte - kvapnų, malonaus skonio ir neįprastos oranžinės spalvos. Tai vienas iš tų patiekalų, kurį norisi pakartoti. Taip reikės ir padaryti. Ir nekeisti geltonpintės jokiais kitais grybais.

Troškinys su geltonpinte tikrai būna oranžinis; ryžiai gelsvai nudažyti prieskoniais. Nuotrauka Kristinos

Qorma-e-samaruq - troškinys su valgomąja geltonpinte 

Ingredientai : (4 porcijoms) 

1 didelis svogūnas 

6 v.š. aliejaus 

~500 g vištienos arba avienos gabaliukų be kaulų (aš naudojau vištieną) 

4-6 dideli pomidorai (ne sezono metu: didelė skardinė pomidorų be priedų savo sultyse + 1 v.š. cukraus) 

¼ a.š. raudonosios aitriosios paprikos arba 1 šviežia žalia čili paprika 

¼ a.š. ciberžolės 

¼ a.š. grūstų pankolio sėklų 

¼ a.š. malto džiovinto imbiero arba tarkuotos šviežios imbiero šaknies 

~300-400 g valgomosios geltonpintės arba kitokių grybų (pavyzdžiui, portobello) 

Druskos (pagal skonį) 

Ryžių ir/ar nan duonos (patiekiant) 

1. Aliejų supilkite į troškintuvą ir jame pakepinkite susmulkintą svogūną, kol šis taps auksinės spalvos.
2. Sudėkite gabaliukais supjaustytą mėsą ir kepkite toliau, kol ji gražiai iš visų pusių apskrus. Sudėkite smulkintus pomidorus be odelės ir visus prieskonius, lengvai pasūdykite ir kepkite, kol mėsa bus minkšta.* 
3. Kai mėsa bus norimo minkštumo, sudėkite grybus (jų prieš tai apvirti nereikia) ir troškinkite dar 15-20 min. Patikrinkite, ar netrūksta druskos, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. 
4. Nukaitę troškinį, palikite 10-15 min., kad patiekalas susistovėtų. Patiekite su biriai virtais ryžiais ir/ar nan duona. 

* Originalus receptas siūlo kepti, bet aš uždengiau, sumažinau ugnį ir troškinau ant mažos ugnies, nes mėgstu labai minkštą mėsą. Manau, šį patiekalą gaminant su aviena, prieš dedant mėsą į keptuvę nepamaišytų bent pusvalandį ar ilgiau pavirti ją greitpuodyje. 

Recepto šaltinis:

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 183.