Puslapiai

2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Porilainen - suomiškas sumuštinis su daktariška dešra



Valgydama sumuštinius su daktariška dešra, užaugo visa mano karta. Tėvai juos laikė geru užkandžiu, tinkamu ir pusryčiams, ir pavakariams, ir turistiniams žygiams. O paskui, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir pasibaigus deficitų laikams, daktariška dešra išėjo iš mados. Netgi ano meto leidiniai (kaip antai moterims skirti žurnalai) rašė, kad svečiams patiekti sumuštinių su daktariška dešra - blogas tonas. Be to, labai suprastėjo šio gaminio kokybė - į virtas dešras ir dešreles imta dėti iki tol negirdėtų ir neregėtų priedų. Ji sumažino gamybos kaštus, bet mėsos produktų skonis nuo to tikrai nepasitaisė. Žodžiu, daktariška dešra tapo antrarūšiu maistu, ir netgi tie, kurie ją pirko, viešai ne visuomet išdrįsdavo pripažinti šį faktą.

Nuotrauka Kristinos

Štai kodėl, pradėjusi gilintis į Suomijos tradicinę virtuvę, buvau nustebinta, jog mūsų šiauriniai kaimynai be mažiausio nepatogumo jausmo pasakoja apie pamėgtus dešrelių ir daktariškos dešros patiekalus. Kaip jau pasakojau šiame įraše, pieniškas dešreles su bulvių salotomis jie patiekia net Naujų metų šventėms. Daktarišką (virtą) dešrą jie irgi mielai valgo, o kai kuriuos patiekalus su ja netgi rekomenduoja turistams kaip tipišką suomišką delikatesą! Vienas iš tokių klasikinių suomiškų užkandžių - porilainen, t.y. karštas sumuštinis su daktariška dešra, pagardintas kečupu, garstyčiomis, svogūnais ir marinuotais agurkais.

Nuotrauka Kristinos

Sakoma, kad porilainen buvo sugalvotas XX a. viduryje Pori mieste. Esą studijuojančiam suomių jaunimui reikėjo kokio nors greito ir sotaus maisto, kurį būtų galima pigiai nusipirkti universiteto valgykloje ir nesudėtingai pasigaminti studentų bendrabutyje. Taip gimė porilainen, kuris Suomijoje buvo pamėgtas ne tik jaunimo - ir štai jau kelis dešimtmečius šie sumuštiniai kaip gatvės maistas pardavinėjami visoje Suomijoje, nors vis dar laikomi ypatinguoju Pori miesto patiekalu.

Nuotrauka Kristinos

Nors mūsų namuose daktariškos dešros būna retai (tiesą sakant, labai retai), aš jau kuris laikas ruošiausi parašyti apie porilainen savo skaitytojams. Tiesiog tam, kad peržengtume kai kurias ribas ir stereotipus, prie kurių patys save pririšame. Būsiu atvira - jeigu nusipirksite daugmaž padorios, aukščiausios rūšies dešros, sumuštiniai bus tikrai skanūs - ne per aštrūs, bet ir ne prėski, ne per daug riebūs, bet jokiu būdu ne sprangūs. Žodžiu, tai bus tokie sumuštiniai, kurie nereikš jokių pretenzijų į aukštąją virtuvę, bet kurie neabejotinai turės pasisekimą tarp vaikų, paauglių ir suaugėlių, su nostalgija prisimenančių savo jaunystę. Tiesiog taip jau yra - ne toli gražu ne kiekvienam įsiūlysi pelėsinio sūrio ar austrių, bet pieniškų dešrelių ar daktariškos dešros - be didesnių problemų :)


Kai prieš porą dienų netikėtai gavau siuntinėlį iš Gardėsio kepyklos (ačiū jiems!), abejonių neliko - tai auksinė proga pagaliau prisiruošti ir parašyti apie porilainen. Mat Fazer ir Gardėsis mano galvoje visuomet siejasi ne tik su skandinavų kapitalu, bet ir su Suomijos maisto kultūra. Aš ne ypač dažnai perku Gardėsio gaminius, bet kai kuriems jų esu ištikima - tarkime, TipTop sumuštinukų duonai. Todėl buvo įdomu išmėginti naujus ir, manyčiau, sėkmingus šios kepyklos kūrinius - šviesią ir tamsią duoną su dribsniais, mėsainių bandeles ir desertines bandeles su bananų ir karamelės įdaru. 

Minkšta, porėta duona gerai sugeria pagardus, todėl, valgant sumuštinius, kečupas ir garstyčios nevarva ant rankų. Nuotrauka Kristinos

Porilainen sumuštiniams rinkausi forminę kvietinę duoną, praturtintą rugių, miežių, kviečių, avižų ir grikių dribsniais. Mat, nepaisant suomių meilės juodai ruginei duonai, šie sumuštiniai visuomet gaminami su balta kvietine. Be to, duona būtinai turi būti supjaustyta riekelėmis: nors porilainen kartais apibūdinamas kaip mėsainio ir dešrainio hibridas, suomiai kategoriškai nesutinka, kad jį gaminti galima ir su bandelėmis. Atvirkščiai - jokiu būdu! Porilainen esą reikia gaminti iš dviejų duonos riekių, ir baigtos diskusijos.

Na, o šiaip porilainen paruošiami akimirksniu iš pačių paprasčiausių produktų. Atrodo, sudėtingiausias momentas juos gaminant - atsispirti pagundai pridėti to, ko nereikia. Nes žmonės kažkodėl nelinkę pasikliauti klasikiniais deriniais. Į porilainen jie kėsinasi įdėti salotos lapų, pomidorų, sūrio, kietai virto kiaušinio, majonezo ir dar dievai žino ko. Klasikiniame porilainen sumuštinyje nieko panašaus būti neturėtų. Žinoma, improvizuoti niekas nedraudžia, tik tokiu atveju nereikėtų sumuštinio vadinti porilainen - kad nepiktintumėte suomių ir nepainiotumėte kitų žmonių :)

Nuotrauka Kristinos



Porilainen - suomiškas sumuštinis su daktariška dešra

Ingredientai: (1 sumuštiniui)

2 riekės kvietinės baltos duonos (aš naudojau Gardėsio forminę kvietinę duoną su dribsniais)
Storas griežinėlis daktariškos arba kitokios virtos dešros*
Kečupo (duonos riekei patepti)
Garstyčių (duonos riekei patepti; naminių suomiškų garstyčių receptas čia)
Švelnaus skonio svogūnų (tiks balti, raudoni arba šalotiniai)
Marinuotų agurkų (pjaustytų riekelėmis arba smulkiais kubeliais)


  1. Duonos riekes ir daktarišką dešrą (jos griežinys turėtų būti maždaug tokio pat storio, kaip ir duonos riekė - apie 1 cm) iš abiejų pusių apkepkite ant grilio arba paprastos keptuvės. 
  2. Vieną duonos riekę aptepkite kečupu, kitą - garstyčiomis. Ant vienos duonos riekės dėkite apkeptą daktarišką dešrą, kelis plonai supjaustytus žiedus žalio (neapkepto) svogūno ir marinuotų agurkų pagal skonį. Užvožkite kita duonos rieke ir paspauskite. 
  3. Sumuštinį valgykite tuojau pat, kol dar šiltas. Tradiciškai šie sumuštiniai pardavinėjami, susukti į popierių, skirtą vynioti maisto produktams. Gaminant sumuštinius namuose, žinoma, galima naudoti paprastas arba vienkartines lėkštes.

* Suomijoje tradiciškai naudojama virta Metsästäjä (pažodžiui - Medžiotojų) dešra.



Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačia ir čia.

6 komentarai:

  1. Kristina, turiu juokingą klausimą :) Ar šiems sumuštiniams naudojai naminius marinuotus agurkėlius, ar pirktinius iš stiklainio? Nes niekaip neatrandu skanių pirktinių marinuotų agurkų :) Kadais buvau atradusi vieną rūšį labai gerų, bet, matyt, visus išpirkau ir prekybos centrai jų nebeveža :D O dabar kiek bandau lietuviškus ar užsieninius - vis pasitaiko arba per rūgštūs, arba grynas actas, arba patižę, arba apskritai kažkokio sintetinio skonio...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rima, mes dažniausia valgome mano mamos marinuotus agurkus, nes mano skoniui jie patys pačiausi. Bet kartais, kai pamirštame jų parsivežti arba pritrūkstame, sveriamų marinuotų agurkų perku prie namų esančioje parduotuvėlėje, kodiniu pavadinimu "Konditerija-Kulinarija". Marinuoti agurkai ten liuks, daugiau saldūs negu rūgštūs, tvirti ir neištežę. O prekybos centruose kartais perku tuos visai mažučius kornišonus stiklainiuose, dažniausia būna visai nieko, tik firmų neįsidėmėjau.

      Panaikinti
  2. Net neabejoju, kad mamos marinuoti yra patys pačiausi! :) Truputį pavydžiu :)) Kadangi neturiu nei savo daržo, nei konservavimo įgūdžių, todėl tenka ieškoti parduotuvėse, tik, deja, kažkaip nesėkmingai. Kaune turgelyje mama perka kažkokių sveriamų - tie labai geri, bet jie trumpo galiojimo, todėl perkami tik tam kartui... O Vilniuje nieko panašaus kol kas neatrandu :(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rima, o gal ir Vilniuje verta paieškoti turguose? Halės, Kalvarijų, pagaliau Tymo turgelyje? Aš menkai nutuokiu, koks ten asortimentas, bet vis dėlto - juk turi kažkur būti tų gerų marinuotų agurkų? :) O šiaip niekuomet neatkreipiau dėmesio - gal ir prekybos centruose būna sveriamų marinuotų agurkų, prie, tarkime, marinuotų alyvuogių bei visokių gatavų mišrainių? Gal tie būtų geresni negu stiklainiuose?..

      Panaikinti
    2. Bent jau Kalvarijų tai neteko aptikti, o kituose nebūnu, pėsčiomis per daug sudėtinga lakstyti, kartu tai ir papildomos laiko sąnaudos... Nors šiaip mintis gera, manau, kad Halės turguje turbūt būtų realiausia rasti tokių dalykų :) Tad ačiū už mintį ir gal kada prie progos pabandysiu, ypač jeigu greitu metu gyvenamoji lokacija priartėtų prie Halės :)

      Panaikinti
    3. Rima, dėl poros agurkų iš tikrųjų neverta per pusę miesto belstis, bet jeigu susikaupia daugiau pirkinių (pavyzdžiui, visai savaitei nusipirkti daržovių, mėsos ir t.t.), manyčiau, verta ir iki tolimesnės prekyvietės nuvažiuoti, bent jau mes su vyru taip darome. Laimei, Vilnius ar Kaunas - šiaip taip ne Rio de Žaneiras ir ne Niujorkas, visos paros nereikia, kad nusigautum iš taško A į tašką B :)

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.