Puslapiai

2017 m. gruodžio 8 d., penktadienis

Guyuria, arba žagarėliai-traškučiai



Kai aną savaitę pamačiau, kad Aušra, Vaikų ir Vanilės šeimininkė, vėl paskelbė sausainių konkursą, iškart pasišoviau jame sudalyvauti. Šiais laikais tikri kepinių konkursai - nedažnas reikalas, mat paprastai apsiribojama Facebook'o formatu, kai siūloma ką nors palaikinti arba pašierinti. Kadangi aš Facebook'u nesinaudoju, visuomet nudžiungu, kai atsiranda galimybė prisijungti prie akcijų-atrakcijų senamadišku būdu. Be to, man atrodo gražu ne tik žodžiais, bet ir darbais palaikyti mėgstamų tinklaraštininkių ar tinklaraštininkų iniciatyvas :)

Vos perskaičius apie konkursą, mano galvoje iškart susirikiavo nemažas būrelis sausainių receptų. Ir tų, kuriuos esu ne kartą išmėginusi, bet dėl kokios nors priežasties nepaskelbusi savo puslapyje, ir tų, kuriuos išbandyti dar tik ketinu. Abejojau iki paskutinės minutės. O paskui viskas išsisprendė tarsi savaime: tą vėlyvą vakarą, kurį buvau numačiusi kepti sausainius, pamačiau, kad namuose nėra kiaušinių. Nė vieno. Taigi, iš mano apsvarstytų kandidatų, teliko vienas: guyuria, tradiciniai Guamo salos sausainiai. Jų tešla suminkoma iš kvietinių miltų ir kokosų pieno, o tada formuojami nedideli "kokonai", kurie verdami aliejuje iki traškumo. Galiausia atvėsę sausainiai sulaistomi cukraus sirupu ir išdžiovinami. Rezultatas - maži, labai lengvi, ne per daug saldūs, sausi ir traškūs sausainukai, kurių skonį ir konsistenciją galėčiau palyginti nebent su cukruotais riešutais. Guyuria sausainiai kai kada juokais vadinami jawbreakers, t.y. žandikaulių laužytojais, bet neišsigąskite: jų kietumas maždaug kaip migdolų, skirtumas tik tas, kad perkąsti sausainiai netrukus ištirpsta burnoje dėl savo trapumo.

Nuotrauka Kristinos

Guamo sala, neinkorporuota JAV teritorija Ramiajame vandenyne, Marianų salyne, pastaruoju metu vis dažniau minima grėsmingame kontekste - kaip Amerikos karinės bazės dislokavimo vieta ir artimiausias Šiaurės Korėjos taikinys. Žinoma, tai neteisinga, nes kiekvienas kraštas nusipelno, jog būtų kalbama ir apie ten esančius gerus dalykus. Guamo salos atveju, vienas iš pozityviųjų dalykų - čamorų (ang. chamorro), vietinių salos gyventojų, kultūra bei virtuvė. Tiesa, kalbant apie čamorų virtuvę, reikia turėti galvoje, kad nuo tada, kai 1521 m. čia išsilaipino Fernandas Magelanas, ji buvo nuolat veikiama atvykėlių. Todėl dabar saloje yra patiekalų, aiškiai bylojančių apie Ispanijos, Meksikos, Filipinų, Kinijos, Korėjos, Japonijos, JAV įtakas. Na, o kalbant apie guyuria sausainius, galima nesunkiai atsekti jų sąsajas su Indija. Indijoje, pirmiausia Goa valstijoje, kurioje gyvena didelė krikščionių bendruomenė, šie sausainiai vadinami kulkuls ir tradiciškai kepami Kalėdoms. Kalėdiniu gardumynu jie laikomi ir Guamo saloje, tad, nepaisant geografinio nuotolio, šie kepinėliai visiškai atitinka dabartinius mūsų, vakariečių, poreikius ir lūkesčius. Bet, žinoma, juos galima kepti nebūtinai kalėdiniu laikotarpiu. Sako, Guamo saloje šie sausainiai (tiek naminiai, tik pirkti parduotuvėje) yra populiarus užkandis kiaurus metus. Turistai tuo tarpu juos mielai veža lauktuvių savo draugams ir namiškiams.

Nuotrauka Kristinos

Dabar keletas žodžių apie technines konkretybes. Taigi, pirmiausia perspėsiu, jog šiems sausainiams tešla turi būti "prasta", t.y. suminkyta tik iš miltų ir kokosų pieno. Norint padidinti sausainių traškumą, galima dėti labai nedidelį kiekį sviesto, tik jokiu būdu ne per daug - riebi tešla, verdama aliejuje, greičiau jau dega, negu tampa traški. Štai kodėl, radę guyuria sausainių receptų, kurie siūlo gaminti tešlą su daug sviesto, cukrumi, kiaušiniais, kepimo milteliais ir pan., per daug nesižavėkite: tokie sausainiai bus arba per minkšti, arba apdegę. Kitas dalykas - tešlos kiekis. Kone visuose originaliuose receptuose tešlos siūloma gaminti didžiulį dubenį. Tai nėra gera mintis, nes sausainius gaminsite pusę dienos, o valgysite pusę metų. Žinoma, šie sausainiai gali stovėti mėnesiais, bet jeigu neketinate jų sandėliuoti, geriau nepersistengti. Aš, net drastiškai sumažinusi produktų normas, vis tiek jų prisikepiau nemažą kalnelį. Kitaip sakant, šie sausainiai labai ekonomiški: iš mažo tešlos kiekio išeis daug sausainių.

Sausainių formavimas. Nuotrauka Kristinos

Sausainių gaminimas nesudėtingas, bet gana neįprastas: atgnybus tešlos gabaliuką, iš pradžių suformuojamas rutuliukas, tuomet jis išplojamas į ploną ovalą, prispaudžiamas prie apverstos šakutės pagrindo ir galiausia susukamas, gaunant dryžuotą "kokoną". Tiesą sakant, vietoje šakutės galima naudoti ir kokį kitokį įrankį, svarbiausia, kad jo paviršius turėtų griovelius. Tarkime, Guamo salos gyventojai sausainių gamybai naudoja specialias medines ar plastikines lenteles, panašias į pjaustymo lenteles, tik išvagotas negilių įrantų (tokios naudojamos ir Italijoje kai kurių rūšių gnocchi gaminti). Na, o Indijoje šiam reikalui pritaikomos netgi naujos plastikinės šukos. Vis dėlto pačios paprasčiausios šakutės - bene populiariausias įrankis guyuria gamybos procese, nes jomis galima suformuoti tradicinės išvaizdos sausainius, neišlaidaujant ir neperkant jokių specialių prietaisų. Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad patogiausia naudoti tokias šakutes, kurių dantys gana ilgi, siauri ir nelabai aštrūs - tuomet tešla gražiai ornamentuojama, o susukti sausainiai būna patys dailiausi.

Pagaminti sausainiai verdami aliejuje, kol tampa rusvos spalvos ir visiškai sausi. Šis etapas reikalauja šiek tiek kantrybės, nes viena porcija sausainių verdama apie 20-30 min. Iš pradžių atrodo, kad sausainiai amžinai liks balti, bet kažkuriuo metu jie pradeda gana sparčiai ruduoti - tuomet akylai saugokite, kad nesudegtų. Iškepti sausainiai būna prėski, o norint juos pasaldinti, teks išsivirti sirupo. Kokį jo kiekį virsite, priklausys nuo to, kiek saldžių sausainių pageidausite. Tarkime, aš sausainius saldinau saikingai, o kai kas sirupo pila tikrai nemažai, be to, sausainius dar papildomai apibarsto cukrumi. Antrasis svarbus dalykas - sirupo tirštumas, kurį irgi galite rinktis pagal savo norus: skystesnį bus lengviau paskirstyti, bet jis ilgiau džius, o tirštesnį bus sunkiau sumaišyti su sausainiais, užtai jis išdžius gana greitai. Pagaliau svarbu žinoti, kada sirupą virti. Taisyklė čia tokia: laistant turi būti arba šilti sausainiai ir šaltas sirupas, arba šiltas sirupas, bet atvėsinti sausainiai. Tad jeigu sirupą išvirsite ir atvėsinsite iš anksto, galėsite juo sulaistyti ką tik iš aliejaus išgriebtus sausainius, o jeigu sirupą virsite pačioje pabaigoje ir naudosite šiltą, iš pradžių palaukite, kol visi sausainiai atvės.

Nuotrauka Kristinos

Na ir pabaigai. Prieš pagamindama guyuria, dar kartą peržiūrėjau įrašus Aušros tinklaraštyje. Su žagarėlių tipo sausainiais ji, regis, nedraugauja (o gal tik neištaiko progos jų pagaminti - arba aprašyti?). Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad Aušros šeima labiausia mėgsta orkaitėje keptus, minkštus, sodraus skonio sausainius. Ir, deja, aš negaliu pažadėti, kad guyuria bus daug skanesni už, pavyzdžiui, klasikinius sausainius su šokolado lašeliais. Jų tiesiog neįmanoma sulyginti. Guyuria pirmiausia siūlo visai kitą, naują patirtį - ir sausainius gaminant, ir juos ragaujant. Tai sausainiai-užkandukai, sausainiai-spraginti kukurūzai, sausainiai-traškučiai. Sakoma, kad po pirmojo kąsnio jiems prielankumą pajunta toli gražu ne kiekvienas. Bet antrojo norisi. Ir trečiojo. O tada jau sunku sustoti :) Tad tikiuosi, jog sugundysiu visus, kurie atsargiai žiūri į žagarėlių kepimą, išeiti iš savo komforto zonos ir išmėginti šį bei tą naujo :)

Nuotrauka Kristinos


Guyuria, arba žagarėliai-traškučiai

Ingredientai: (išeis vidutinio dydžio dubenėlis)

2-2½ puodelio kvietinių miltų ("prastų", aš naudojau 550D)
1 v.š. sviesto
200 ml tiršto kokosų pieno (aš naudoju "Tetra Pack" pakuotėse, nes šis pienas būna be jokių kitų priedų, išskyrus vandenį)
~ 500-700 ml neutralaus skonio ir kvapo aliejaus (sausainiams virti)
Sirupui:
½ puodelio cukraus
⅓ puodelio vandens
  1. Į didelį dubenį suberkite 1 puodelį miltų. Sudėkite į jį gabaliukais supjaustytą sviestą ir pirštais įtrinkite jį į miltus. Tuomet supilkite kokosų pieną ir pradėkite minkyti tešlą, papildomai vis įpildami miltų. Neįmanoma pasakyti, kiek jų tiksliai prireiks - tai priklausys nuo miltų rūšies, kokosų pieno tirštumo ir t.t. (aš iš viso sunaudojau 2¼ puodelio). Užminkyta tešla turėtų būti vidutinio kietumo, elastinga ir nelipni. Suminkytą tešlą surinkite į rutulį, įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite maždaug 15-20 min., kad pabrinktų.
  2. Suformuokite sausainius. Galite iš pradžių visą tešlą išskirstyti į nedidelius (maždaug vyšnios dydžio) rutuliukus, o galite tešlos kaskart atsignybti iš viso rutulio - padarę kelis sausainius suprasite, kiek tiksliai jos reikia (aš rinkausi antrąjį būdą). Kiekvieną tešlos gabaliuką išplokite į ploną ovalą ir dėkite ant apverstos šakutės pagrindo - tešlos turėtų būti tiek, kad uždengtų visą plotą nuo šakutės pagrindo iki dantų smaigalių. Tešlą lengvai paspauskite, o tada susukite sausainį, pradėdami nuo šakutės pagrindo, baigdami dantimis. Turėtų išeiti dryžuotas "kokonas". Atsiminkite - kuo ploniau išplosite tešlą, tuo gražesnis (o vėliau ir traškesnis) bus sausainis. Pagamintą sausainį dėkite ant stalo (tik nebarstykite miltais - šie aliejuje ims degti!), o tada formuokite kitą sausainį ir t.t. Tegul suformuoti sausainiai šiek tiek apdžiūva - tai jiems tik į naudą.
  3. Kai suformuosite visus sausainius, storadugniame prikaistuvyje įkaitinkite aliejų. Sudėkite maždaug pusę sausainių, geriausia tų, kuriuos pagaminote pirmus, ir kurie labiausia apdžiuvę. Retkarčiais pamaišydami, virkite ant vidutinės ar kiek mažesnės už vidutinę ugnies, kol jie taps gražios rusvos spalvos ir išsausės - tas nutiks maždaug po 20-30 min. Išvirusius išgriebkite į dubenį, išklotą popieriniais rankšluosčiais, o į aliejų sudėkite antrą porciją sausainių ir juos išvirkite.
  4. Išvirkite sirupą*: cukrų užpilkite vandeniu ir maždaug 3-5 minutes pavirkite, kol sirupas šiek tiek sutirštės. Tuomet palaukite, kol sirupas truputį pravės ir dar karštu apšlakstykite atvėsusius sausainius, sudėtus į tuščią skardą. Kelis kartus pamaišykite juos šaukštu, kad sirupas geriau pasiskirstytų. Jeigu sirupo pribėgo ant skardelės dugno, sausainius geriausia išimti ir viena eile sudėti ant kepimo popieriaus lakšto - tuomet būsite tikri, kad jie neprilips prie skardos ir nesulips vienas su kitu.
  5. Cukruotus sausainius palikite džiūti, kol cukrus pabals, o patys sausainiai taps visiškai sausi. Džiovindami kelis kartus pamaišykite ranka, kad vienodai išdžiūtų visi sausainių šonai.
  6. Sausainius galite valgyti tuojau pat arba saugoti kelias savaites ir net mėnesius. Juos galite tiekti kaip desertą su kava arba arbata (labai tinka arbata su pienu, medumi ir prieskoniais), o taip pat kaip užkandžius kelionėje ir pan.
* Jeigu norite, sirupą galima išvirti iš anksto ir atvėsinti - tuomet juo bus galima apšlakstyti dar karštus, ką tik aliejuje išvirtus sausainius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čiačia ir čia.

4 komentarai:

  1. Labai nuotaikingai atrodo!
    Visada patrauklios nuotraukos, Kristina. Visuomet atkreipiu dėmesį į tai, kaip parinkti rekvizitai. Tiesiog akiai labai malonu ir su pasimėgavimu gėriuosi harmonija.
    Ir tie įspūdingi pasakojimai, tos istorijos! Kai kurios taip užkabina, kad aš net googlinu, norėdama sužinoti daugiau. Ačiū Tau ♥

    AtsakytiPanaikinti
  2. Julija, kai gaunu štai tokias skaitytojų žinutes, man širdis ima iš džiaugsmo spurdėti :) Ačiū už gražius žodžius, komplimentus, palaikymą. Ir ypač už tai, kad neapsiriboji vien receptais, Aš visada svajojau, kad šis tinklaraštis sukeltų žmonių norą domėtis pasauliu, ir žinojimas, kad tai pasisekė - man geriausia kalėdinė dovana ir darbingiausios nuotaikos šaltinis. Tad stengsiuosi ir toliau nenuvilti :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Geras kulbeckai tegul gamina

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, neesu tikra, ką turite galvoje, vartodami žodį kulbecai, bet esu įsitikinusi, jog dalijimasis maistu (ir receptais) - vienas iš tų dalykų, kurie bent laikinai, bent buitiniame lygmenyje sušvelnina įvairias įtampas, pradedant socialine nelygybe, baigiant tarptautine nesantaika. Todėl, mano manymu, receptų mainai yra pozityvus, mus suartinantis reikalas, ypač kai šiuolaikinėje erdvėje nuolat kabama apie įvairiausius nesusipratimus, susvetimėjimą ir žmonijos skirtybes. Kas žino, jeigu žmonės dažniau dalintųsi maistu ir vieni pas kitus svečiuotųsi, gal ir mūsų gyvenimas būtų šviesesnis :)

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.