Abrikosų uogienė su migdolais

Kryme mano vyras atostogavo tik kartą ir labai seniai - skaičiuodamas savo 13-ąją vasarą, važiavo ten drauge su mama ir praleido porą saulėtų savaičių. Sako, kelionė buvusi tiesiog puiki, nors per šitiek metų iš atminties spėjo išdilti daugelis smulkmenų. Vis dėlto apie vieną kelionės epizodą jis pasakoja dažnai ir detaliai. Sutrumpinta šios istorijos versija skamba taip: pakeliui namo, išlipusi iš traukinio, mama iš ukrainietės pardavėjos nupirko kibirą abrikosų, o kitą dieną, jau savo virtuvėje, iš jų privirė abrikosų uogienės. Abrikosų uogienė, bene pirmoji "egzotiška" uogienė, kurios paragavo sovietmečio neišlepintas vaikas, paliko jam neišdildomą įspūdį. Dar ir šiandien mano vyrui abrikosų uogienė yra kažkas tokio.

Nuotrauka Kristinos

Dabar, kai abrikosų nebereikia vežtis iš Ukrainos, mano vyras kai kada grįžta namo, nešinas jų krepšeliu, ir jau nuo slenksčio pasigiria, jog virs uogienę. Jo nuomone, kuo uogienė paprastesnė, tuo geresnė. Nuplovęs vaisius ir išėmęs jų kauliukus, abrikosus vyras suverčia į puodą, paverda, kol išteš (aš tuo tarpu išeinu iš virtuvės, nes negaliu matyti, kaip jis žaidžia telefonu, užuot žiūrėjęs, kas dedasi puode ir jį retkarčiais pamaišęs :), o tada pasaldina, t.y. iš akies įberia kelis šaukštus cukraus, tiek, kad uogienė būtų saldi, bet ne per saldi. Viskas. Dažniausia savo kūrinį, kai kada net nespėjusį ataušti, mano žmogus su neslepiamu pasigardžiavimu, net užsimerkdamas iš malonumo, valgo su varške - vakarienei arba pusryčiams, o kai kada ir vakarienei, ir pusryčiams, kol puode abrikosų uogienės nelieka nė lašelio. Praėjus savaitei kitai, istorija pasikartoja, ir mūsų namai vėl kvepia lyg abrikosmedžių sodas.

Nuotrauka Kristinos

Įvairovės dėlei šią vasarą abrikosų uogienės nusprendžiau išvirti ir aš. Pamatęs, jog į ją ruošiuosi dėti migdolų ir pilti citrinos sulčių, mano vyras neslėpė nusivylimo ir pareiškė, jog nieko gero iš to neišeis, mat tikra abrikosų uogienė turinti būti gryna. Bet aš laikiausi savo. Šios uogienės receptą aptikau žinomo ukrainiečių žurnalisto, televizijos laidų vedėjo Kostiantino Grubičiaus knygoje Skani šalis (ukr. Костянтин Грубич, Смачна країна, 2015), kurią pernai parsivežiau iš Lvovo. Man labai patinka šis leidinys, skirtas regioninei Ukrainos virtuvei. Keliaudamas po šalį ir kalbindamas miestelių bei kaimelių gaspadines, knygos autorius surinko ne tik laiko patikrintų receptų, bet ir nuotaikingų pasakojimų kolekciją. Kitaip sakant, tai - kur kas daugiau negu receptūrų rinkinys. O kalbat apie receptus, tai visi jie tikri ir pertikrinti, ir kiekvienas, kurį išbandžiau, buvo vertas liaupsių. Įskaitant šią abrikosų uogienę, kurios paragavęs, išankstinę kritiką atsiėmė net mano vyras :) Tai net ne uogienė, o tikras desertas, prie kurio nieko nereikia - pareiškė jis, gaudydamas šaukšteliu migdolų puseles. Nors instrukcijose teigiama, kad abrikosų ir migdolų uogienė gardžiausia būna, kai pastovi keletą mėnesių, mano šeima tiek laukti nė negalvojo, o aš supratau, kad kitą vasarą teks virti šią uogienę didesniais kiekiais - ne iš trečdalio ir ne iš pusės normos, kaip esu įpratusi.

Abrikosų ir migdolų uogienę savo knygoje Kostiantinas Grubičius vadina "auksine" uogiene (ukr. "золоте" варенняя) ir priskiria ją Čerkasų srities virtuvei. Abrikosai puikiai dera visoje Ukrainoje, bet Čerkasai, regis, jais ypač garsėja. Bent jau knygos autorius pažymi, jog pastarojo regiono šeimininkės kasmet išverda šimtus litrų abrikosų uogienės ir yra sukūrusios daugybę receptų, kaip panaudoti šiuos vaisius. Be kita ko, šalia recepto tilpo ir linksmas, ironiškas ukrainiečių teatro režisieriaus Sergijaus Proskurnios (ukr. Сергiй Проскурня) eilėraštis, kuriame nunokę, sultingi abrikosai, krintantys ant asfaltuoto takelio, lyginami su... savižudžiais. Nežinau, kodėl knygos autorius parinko skaitytojų dėmesiui būtent tokį tekstą, bet jūs galite paspėlioti :) Šiaip ar taip, pastaboje po receptu jis nepamiršta paminėti, jog gerai uogienei reikia geros žaliavos - žiemai konservuojami abrikosai ar persikai turėtų būti nei žali, nei miltingi, o tokie, iš kurių teka saldžios sultys.

O baigdama šį įrašą priminsiu, jog šiandien, rugpjūčio 24-ąją, Ukraina mini savo Nepriklausomybės dieną. Tad jeigu turite ukrainiečių kilmės draugų, pažįstamų ar kolegų, nepamirškite jų pasveikinti su šia gražia švente.

Nuotrauka Kristinos

"Золоте" варенняя - "auksinė" abrikosų ir migdolų uogienė

Ingredientai: (išeis apie 3 l uogienės)

2 kg abrikosų

1,5 kg cukraus*

1 citrina

1 stiklinė migdolų**

1. Iš nuplautų ir nusausintų abrikosų išimkite kauliukus. Kauliukų neišmeskite - jų dar prireiks.
2. Abrikosų minkštimą supjaustykite kubeliais ir sudėkite į puodą, geriausia storadugnį (aliuminis netiks). Apšlakstykite išspaustomis citrinos sultimis, užpilkite cukrumi, atsargiai pamaišykite, uždenkite ir šaltai laikykite apie 8 val. (pavyzdžiui, per naktį).
3. Abrikosų kauliukus suskaldykite ir išimkite branduolius.*** Juos, drauge su migdolais, sudėkite į dubenį ir užplikykite verdančiu vandeniu. Po 10-15 min. perliekite šaltu vandeniu ir nulupkite rudas žieveles. Nors originalus receptas to nereikalauja, galite migdolus pasmulkinti (aš kiekvieną riešutą perskėliau per pusę).
4. Puodą su abrikosų gabaliukais statykite ant didelės liepsnos ir leiskite užvirti. Sumažinkite ugnį ir virkite apie 10 min., nugraibydami putas. Galite virti ir ilgiau, jei norite tirštesnės uogienės, tačiau atsiminkite, jog uogienė tirštėja ne tiktai verdama, bet ir vėsdama, tad nebijokite, jog ji iš pradžių atrodo apyskystė. Sudėkite paruoštus riešutus ir abrikosų kauliukus. Virkite dar kelias minutes, tuomet nukaiskite, iškart išpilstykite į švarius sausus stiklainius ir juos užsukite.
5. Ši uogienė gardžiausia ir aromatingiausia būna po 2-3 mėnesių.

* Abrikosai - saldūs vaisiai, todėl aš cukraus kiekį stipriai mažinau ir 1 kg  abrikosų ėmiau tik 400 g cukraus (atitinkamai 2 kg abrikosų būtų apie 800 g cukraus). Tokia uogienė būna ne per saldi ir puikiai tinka greitam valgymui. Jeigu uogienę, kaip rekomenduoja originalus receptas, ruošiatės laikyti ilgesnį laiką, cukraus kiekio geriau nemažinti arba mažinti jį ne taip stipriai.

** Originalus receptas rekomenduoja naudoti sveikus migdolus ir juos blanširuoti. Mano manymu, šią uogienę tiktų pagardinti ir plonytėmis migdolų plokštelėmis.

*** Abrikosų kauliukų branduoliai atrodo visiškai taip pat, kaip migdolų riešutai, tačiau yra kur kas kvapnesni ir karstelėjantys (nebijokite, pakaitinus tas kartumas išnyksta). Net ekologiškų produktų parduotuvėse abrikosų kauliukų "riešutų" galima nusipirkti kaip prieskonių, tačiau būtina atsiminti, kad juos reikia naudoti su saiku. Mat malonų aromatą jiems suteikia nuodingos medžiagos, įskaitant cianidą. Vis dėlto nuodingų medžiagų kiekiai labai nedideli ir nekelia pavojaus sveikatai, jeigu yra naudojami tinkamai, tik nereikia abrikosų kauliukų branduolių valgyti saujomis pačių vienų. Jeigu uogienei naudosite didelius, sultingus abrikosus, jų kauliukų bus ne tiek jau daug, todėl galėsite panaudoti visų jų branduolius. Jei abrikosai smulkūs, o jų kauliukų daug, galite savo nuožiūra naudoti tik dalį branduolių. Uogienę siūloma ilgiau palaikyti kaip tik dėl tos priežasties, jog abrikosų kauliukai su laiku suteikia abrikosams malonų migdolų aromatą.

Nuotrauka Kristina

Recepto šaltinis:

Костянтин Грубич, Смачна країна, Львів: Видавництво Старого Лева, 2015, с. 282-286.

Cukinijos su žemės riešutais

Jeigu jau išnaudojote visus senus gerus cukinijų receptus, o dabar sukate galvą, ką gi naujo pagaminus iš likusio kalno daržovių, nuoširdžiai rekomenduoju išmėginti cukinijas, pagardintas žemės riešutais. Nepaisant daugiau negu kuklaus ingredientų sąrašo, šis patiekalas praėjusią vasarą tapo mūsų šeimos favoritu, iki šiol neužleidžiančiu savo pozicijų užkandžių bei garnyrų kategorijose. Turiu nuojautą, jog cukinijos su žemės riešutais gali tapti tikru atradimu ne vien mums. Juo labiau, kad jas galima pagaminti ir patiekti dviem būdais - kaip salotas arba kaip košę (cukinijų košė vietoje bulvių košės? o kodėl g ne? :)

Nuotrauka Kristinos

Bet iš pradžių šiek tiek istorijos, besidomintiems maisto kilme. Cukinijos su žemės riešutais vakariečių tekstuose vienbalsiai priskiriamos Čado virtuvei ir net vadinamos klasikiniu Čado valgiu. Ir vis dėlto pastaruoju klausimu aš tokia užtikrinta ir kategoriška nebūčiau, mat dėl patiekalo autentiškumo turiu dar daugiau abejonių negu dėl keptos ir troškintos žuvies su pomidorais recepto, kurį užrašė Prancūzijos vienuolės misionierės. Kiek man pavyko atsekti, šiandieninis receptas į interneto platybes atkeliavo iš knygos The Africa News Cookbook: African Cooking for Western Kitchens (ed. by Tami Hultman, 1985). Tiesa, recenzentai apie leidinį atsiliepia palankiai, pabrėžia redaktorės pagarbą Afrikos kultūroms ir faktą, jog, sudarinėdama knygą, ji bendradarbiavo su išeiviais iš juodojo žemyno. Tačiau esmė dėl to nesikeičia: čia sugulę receptai vis dėlto adaptuoti ir pritaikyti vakariečiams. Tai, kad kai kurie internetiniai šaltiniai cukinijas su žemės riešutais kaip šventinį patiekalą siūlo gaminti Kwanzaa laikotarpiu (plg. čia), ko gero irgi nėra atsitiktinumas. Nesusidūrusiems pasakysiu, jog Kwanzaa - 1966-1967 m. sandūroje profesoriaus Maulana Karenga sukurta šventė iš Afrikos kilusiems JAV gyventojams, norintiems sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus savaip, nepamirštant protėvių kultūros elementų. Kitaip sakant, kaip Kwanzaa yra amerikietiškas-afrikietiškas kūrinys, taip ir šis patiekalas greičiausia yra hibridas, atsiradęs iš Afrikos bei Vakarų virtuvių sandūros.

Ko gero dar svarbiau, kad knygoje The Africa News Cookbook: African Cooking for Western Kitchens cukinijos su žemės riešutais priskiriamos ne Čado, o abstrakčiai Afrikos virtuvei (deja, Lietuvos bibliotekose knygos neradau ir jos pavartyti neturėjau galimybės, bet žr. čia). Kada receptas buvo susietas su Čadu, lieka neaišku. Užtai man ne taip jau sudėtinga įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis taip galėjo nutikti. Tarkime, koks nors žmogus sugalvoja pagaminti po kelis patiekalus iš viso pasaulio; nesuradęs tikro čadietiško recepto (o Čado receptai, kaip žinia, tikrai sunkiai surandami), jis gali pasinaudoti "bendru" ir priskirti jį šiai šaliai. Kadangi skaitytojai nelinkę tikrinti šaltinių, greitai atsiranda pasekėjų, kurie pakartoja, jog patiekalas atkeliavo iš Čado. Susikaupus keliolikai ar kelioms dešimtims tokių įrašų internete, visiems jau aišku kaip dieną, kad vienas ar kitas valgis yra tikra Čado klasika. Su tokiu (savi)apgaulės mechanizmu internete esu susidūrusi ne kartą.

Iš to, kas pasakyta aukščiau, nesunku padaryti išvadą: jeigu cukinijas su žemės riešutais ir galima traktuoti kaip Čado virtuvės dalį, tai su didelėmis išlygomis (aš būtent tokios pozicijos ir laikausi). Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prie Čado receptą labiausiai priartina jo ryšys su Prancūzijos, buvusios kolonizatorės, virtuve. Mat pastaboje prie jo nurodoma: Cukinijų panaudojimas šiame recepte byloja apie prancūzų įtaką; suprask - cukinijas į Afriką (Čadą?) XX a. viduryje atvežė prancūzų kolonistai. Be to, apie prancūziškas patiekalo šaknis galima spręsti ir iš kitų, centrinės Afrikos virtuvei ne itin būdingų detalių, pavyzdžiui, daržovių gardinimo sviestu. O kad viskas skambėtų dar komplikuočiau, pasakysiu, jog, patekęs į internetą, receptas sulaukė daugybės modifikacijų, įskaitant patiekalo pavadinimą (greta Zucchini with peanuts atsirado Squash with peanuts ir net prancūziškas Courgettes avec des arachides). Ką jau kalbėti apie gamybą - vieni žemės riešutus kepina, kiti ne, vieni mala smulkiai, kiti rupiai, vieni cukinijas verda vandenyje, kiti šutina garuose, troškina arba kepa, vieni daržoves grūda lyg bulvių košę, kiti teikia pirmenybę negrūstoms, vieni patiekalą gardina sviestu, kiti renkasi aliejų ar netgi margariną, vieni nenaudoja jokių prieskonių (kaip siūloma originaliame recepte), kiti sūdo, saldina arba deda įvairių pagardų (pavyzdžiui, citrinos sulčių, česnako, pipirų) ir t.t. Visus šiuos variantus nesunkiai rasite internete, dalį jų - ir knygose, išleistose jau gerokai po 1985 metų.

Kaip ten bebūtų, galutinis rezultatas išties vertas dėmesio, mat salsvos, švelnios cukinijos puikiai dera su salsvais, traškiais žemės riešutais. Pasistengsiu užrašyti receptą daugmaž taip, kaip jis pirmą kartą buvo pateiktas leidinyje The Africa News Cookbook: African Cooking for Western Kitchens, o pastabose po juo papasakosiu, kaip cukinijas su žemės riešutais labiausia mėgstu gaminti aš pati. Na, o jūs, be abejo, turėsite patys atrasti, kaip pagaminti šį patiekalą, kad jis taptų jūsų šeimos favoritu.

Nuotrauka Kristinos

Cukinijos su žemės riešutais

Ingredientai: (4 porcijoms)

1 puodelis (250 ml) žemės riešutų, nesūdytų ir be odelės

4 nedidelės, jaunos cukinijos minkšta žievele (arba 1 didelė cukinija)*

2 v.š. sviesto arba aliejaus (arba pagal poreikį)

Druskos (pagal skonį)

Nebūtinai: cukraus (pagal skonį)

1. Jeigu norite, žemės riešutus galite lengvai apkepinti sausoje keptuvėje (nuolat pamaišydami), tačiau šis žingsnis nebūtinas. Kai atvės, sumalkite. Galima malti labai smulkiai arba gana rupiai (aš dalį riešutų malu smulkiai, o dalį rupiau). Atidėkite, kol prireiks.
2. Dideliame prikaistuvyje užvirkite vandenį ir jį lengvai pasūdykite. Sudėkite nuplautas, bet sveikas cukinijas - jos turėtų būti vos apsemtos. Virkite, kol cukinijos suminkštės, apie 10-12 min. Išimtas cukinijas nusausinkite ir supjaustykite griežinėliais. Sudėkite į serviravimo indą, apšlakstykite aliejumi arba tirpintu sviestu**, pabarstykite druska ir, jeigu norite, cukrumi (gardžiau, kai druskos būna mažas žiupsnelis, o cukraus šiek tiek daugiau, apie 1 a.š.). Ant viršaus tolygiai užberkite paruoštus žemės riešutus.***
3. Jeigu naudojate didelę cukiniją, ją bus patogiau prieš virimą supjaustyti gabalais, išvalyti nuo sėklų ir, jeigu reikia, nulupti žievę. Kad patiekalo skonis nebūtų pavandenijęs, pjaustytą cukiniją geriau būtų virti garuose. Išvirusią sutrinkite šakute ar kitaip sugrūskite. Gautą košę pagardinkite sviestu arba aliejumi, pasūdykite ir, jeigu norite, pasaldinkite pagal skonį. Jeigu daržovės per daug atvėso, jas papildomai pašildykite. Sudėkite į serviravimo indą ir pabarstykite paruoštais riešutais. Jeigu norite, cukinijų košę galite gaminti ir iš jaunų daržovių.
4. Cukinijas su žemės riešutais valgykite karštas arba kambario temperatūros kaip užkandį arba garnyrą prie mėsos ar žuvų.

* Naudokite didelę cukiniją minkšta odele ir vis dar salsvu, žalsvai baltu minkštimu. Nerekomenduočiau šiam patiekalui naudoti visiškai subrendusios cukinijos kieta žievele ir geltonu minkštimu, nes ji turės visai kitokį, šiek tiek bulves primenantį skonį, kurio nepataisys nedideli prieskonių kiekiai.

** Jeigu cukinijas valgysite tuojau pat, kol dar neatvėso, galite naudoti sviestą, tačiau atsiminkite, kad vėsdamas sviestas stingsta. Man salotos gardžios ir kambario temperatūros, todėl aš jas beveik visada gaminu su aliejumi.

*** Ne kartą šias salotas esu ruošusi ir visai europietiškai, t.y. nuplautas ir nusausintas cukinijas aš iškart supjaustau griežinėliais, porcijomis apkepimu mažame aliejaus kiekyje, pabarstydama druska (labai mažai) ir cukrumi (truputį daugiau). Suminkštėjusius griežinėlius iškart eilėmis dedu į serviravimo lėkštę, o baigusi kepti visas cukinijas, apibarstau salotas iš anksto paruoštais žemės riešutais. Taip pagamintos cukinijos būna kaloringesnės negu virtos, bet salotų skonis ir vaizdas to verti. Nuotraukose matote cukinijas, pagamintas "mano" būdu.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Kepta ir troškinta žuvis su pomidorais

Arvydas yra prisiekęs žvejys, todėl kaskart, kai apsižiūri turįs laisvą vakarą, o savaitgaliais arba atostogų metu - tai ir ankstyvą rytą, išsiruošia prie tvenkinio. Meškeriotojo sėkmė, kaip žinia, labai nepastovi, todėl ir laimikių būna visokių. Kai kada jo vos užtenka vietiniams katinams, kurie uoliai naudojasi savo katiniškomis privilegijomis sutriauškinti smulkias žuveles. O kartais užkimba tikros galiūnės, tinkamos prašmatniausiems valgiams. Tik Arvydas ne visuomet nusiteikęs eksperimentams virtuvėje, ypač pats vienas. Užtai jam nesvetimas dalijimosi džiaugsmas - ką jau kalbėti apie tą antrąją, apdovanotąją, pusę :) Būtent taip vieną vasaros dieną mūsų namuose atsirado pilnas dubuo šviežutėlio amūro.

Ruošdama dideles žuvis, aš dažniausia jas išfiletuoju, tačiau amūras mūsų namus pasiekė ne tiktai kruopščiai išdorotas, bet ir padalintas į dosnias vyriškas porcijas. Tereikėjo sugalvoti, kaip jį gardžiai iškepti. Visgi kepti didelius žuvies gabalus man dažnai būna keblu, nes ties žuvies nugara pjausnys būna storas, o jo krašteliai - ploni. Kepant trumpai, krašteliai gražiai apskrunda, bet lieka pavojus, jog ties nugarkauliu žuvis liks neiškepusi; kepant ilgai, žuvis iškepa ir ties storiausia vieta, tačiau jos krašteliai dažnai subyra, apdžiūva ar net ima svilti. Viena iš galimybių išsisukti iš tokios situacijos - ruošti žuvį orkaitėje. Tačiau ką daryti, jeigu vasarojate, pavyzdžiui, sodo namelyje, kuriame orkaitės nėra? Arba jeigu už lango - tikra šutra, ir jungti orkaitės neturite nė mažiausio noro? Tokiais atvejais gali praversti neįmantrus, bet, mano galva, vertas dėmesio gaminimo metodas, kurį siūlo Čado virtuvė.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, Čado gyventojai žuvis ruošia taip: pirmiausia jas apskrudina įkaitintuose riebaluose, tuomet į tą pačią keptuvę deda pomidorus, viską uždengia ir troškina, kol žuvys visiškai perkepa; pomidoruose esanti rūgštis neleidžia patiekalui prisvilti. Pusiau keptos, pusiau troškintos žuvys būna gražiai apskrudusios, tačiau sultingos, o suminkštėję pomidorai su prieskoniais virsta puikiausiu, sodraus skonio padažu. Šį iš Afrikos atkeliavusį receptą mano šeima įvertimo aukščiausiu balu - ne veltui sakoma, jog genialumas slypi paprastume. Dieną, kai dariau šias nuotraukas, prikepiau namiškiams didžiulę keptuvę amūro, ir visas jis dingo tiesiog akyse. Vienas žuvies gabalėlis į keptuvę paprasčiausia netilpo, todėl vėliau buvo iškeptas atskirai ir tapo mano fotosesijos modeliu bei vaizdine šio įrašo medžiaga :)

Kad ir koks elementarus atrodytų šiandieninis patiekalas, norėtųsi atkreipti dėmesį į ingredientų kokybę: tam, kad pietūs/ vakarienė nusisektų, reikėtų rinktis kuo šviežesnę (idealiu atveju - ką tik pačių sugautą) žuvį ir gerai prinokusius, minkštus, sultingus ir saldžius pomidorus. Kitaip sakant, mums, gyvenantiems Lietuvoje, šį receptą geriausia išmėginti vasarą, nes kieti, "plastmasiniai" žiemą pardavinėjami pomidorai vargu ar taps tokiu padažu, kokiu turėtų tapti. Čado gyventojai su panašiomis problemomis, akivaizdu, nesusiduria, todėl recepto sezoniškumo nepabrėžia. Jeigu juos kas nors ir riboja, tai ne klimatas, o geografinė padėtis. Tvirtinama, jog šiandieninis receptas būdingas pietinėms Čado teritorijoms, išsidėsčiusioms prie vandeningos Šario (pranc. Chari) upės, kuri, savo ruožtu, įteka į Čado ežerą. Šiauriau esančiose Čado žemėse, kurių didesnę dalį sudaro dykuma, tradiciškai valgoma daugiau džiovintų žuvų, ir ruošiamos jos visiškai kitaip negu šviežios žuvys paupio kaimeliuose.

Tiesa, kalbant apie Čado virtuvę, retai kada galima būti tikram dėl receptų autentiškumo. Mat, kaip jau ne kartą minėjau, tai viena iš mažiausia dokumentuotų pasaulio virtuvių, o negausūs receptai iš šios šalies mus beveik visada pasiekia aplinkkeliais, kai kada gana netikėtais. Pavyzdžiui, šiandieninis žuvies gaminimo metodas buvo aprašytas knygoje La cuisine aux pays du soleil (liet. Saulėtų kraštų virtuvė, pirmasis leidimas 1963 m.), kurią Prancūzijos vienuolės misionierės išleido Brazilijoje, San Paule. Prieš gerą dešimtmetį šį receptą kažkas išvertė į anglų kalbą ir pavadino Broiled fish. Jis netruko išplisti internete, ir šiuo metu anglakalbėje erdvėje tvirtai reprezentuoja Čado virtuvę. Ar recepte galima įžvelgti arabų ir/ar prancūzų (buvusių Čado kolonizatorių) virtuvių įtakas? Ko gero. Tačiau, spėju, mums tai tik į naudą, nes juodajame žemyne taip mėgstami "padažai" (į košę suvirtos daržovės su žuvimi ar mėsa) gardžiai atrodo retam europiečiui. Lygiai taip prie pagrindinių patiekalų afrikiečiai beveik visada patiekia prėskas įvairių javų košes - ne dėl skanumo, o dėl sotumo. Mums, išlepintiems pertekliaus, atvirkščiai, vasarą visai nesinori apsunkti nuo košių, todėl prie paruoštos žuvies aš pagaminau tik cukinijų su žemės riešutais - garnyrą, taipogi sukomponuotą Čado virtuvės motyvais. Na, bet apie jas plačiau papasakosiu kitame įraše, tad susidomėjusius kviečiu neužilgo sugrįžti paskaityti tęsinio.

Nuotrauka Kristinos

Poisson braisé - kepta ir troškinta žuvis su pomidorais

Ingredientai: (6 porcijoms)

6 vidutinio dydžio žuvys (arba 6 didelės žuvies gabalai)

2 česnako skiltelės (arba daugiau, jeigu skiltelės smulkios)

Kvietinių miltų - tiek, kad užtektų žuvims apvolioti

Aliejaus žuvims kepti

3 dideli pomidorai (arba daugiau, jeigu pomidorai maži, arba jeigu norite daugiau padažo)

Druskos ir pipirų (juodųjų arba raudonosios aitriosios paprikos) - pagal skonį.

1. Žuvis nudorokite, išplaukite, nusausinkite ir, jeigu reikia, supjaustykite gabalais. Įtrinkite česnakais, pagal skonį pasūdykite ir pabarstykite pipirais.
2. Keptuvėje gerai įkaitinkite aliejų; stenkitės jo labai daug nepilti (originalus receptas rekomenduoja naudoti 5 v.š.), antraip pomidorų padažas bus labai riebus. Žuvis apvoliokite miltuose, nupurtydami perteklių, dėkite į įkaitintus riebalus ir, retkarčiais pavartydami, iš visų pusių apkepkite, kol gražiai parus.
3. Į keptuvę su apkepta žuvimis sudėkite pomidorus; juos prieš tai nuplikinkite, nulupkite odelę ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Sumažinkite ugnį, keptuvę uždenkite dangčiu ir lėtai troškinkite, kol žuvis bus visiškai minkšta. Originalus receptas rekomenduoja troškinti apie 40 min., bet jeigu žuvis smulki arba supjaustyta nedideliais gabalais, turbūt reikės mažiau laiko - aš troškinau apie 15-20 min.
4. Baigiant troškintis žuviai, nukelkite dangtį ir patikrinkite padažą: jeigu jis per daug sutirštėjo, įpilkite šlakelį virinto vandens, jeigu yra per daug vandeningas, dangčio nebeuždenkite ir leiskite padažui nugaruoti. Paragaukite, jeigu reikia, padažą papildomai pasūdykite ar pagardinkite pipirais (aš dedu žiupsnelį cukraus, kuris puikiai subalansuoja padažo skonį).
5. Kai žuvis bus norimo minkštumo, o padažas - norimo skonio ir tirštumo, keptuvę nukaiskite. Patiekite tuojau pat, kol žuvis ir pomidorų padažas dar neataušę. Valgykite su norimais priedais - duona, ryžiais, bulvėmis fri, šviežiomis ar keptomis daržovėmis ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.