Ryžiai su žuvimi Čado stiliumi

Jeigu kada nors nuspręsite apie Centrinę Afriką šį bei tą sužinoti senamadišku būdu - iš knygų - tai žinokite, lengva nebus. Literatūros sąrašas, atspindintis gyvenimą juodojo žemyno širdyje, ir šiaip jau nėra įspūdingai ilgas, o į Lietuvos bibliotekas naujausios studijos išvis nepatenka. Tą supratau, sugalvojusi paskaityti kokią knygą apie Čadą. Elektroniniai katalogai negalėjo pasiūlyti ničnieko. Laimei, tokiais atvejais dažniausia pagelbėja korteliniai, kuriuos, mano liūdesiui, modernėjančios bibliotekos planingai naikina, o senais leidiniais be gailesčio atsikrato. Vaje, mes dar turime tokių knygų?! - negali atsistebėti bibliotekininkė, žiūrėdama ranka užpildytą lapelį, - reikės nurašyti! Kad jūs žinotumėte, kiek kartų esu susidūrusi su panašia situacija :(

Na, bet grįžkime prie Čado. Konkrečiai šiai šaliai skirtos studijos Kaune taip ir neradau, tačiau aptikau Alžyro universiteto profesoriaus Robert Capot-Rey (1897-1977) Paryžiuje išėjusią Le Sahara Francais (liet. Prancūzijos Sachara, 1953), tiesa, išverstą į rusų kalbą ir 1958 m. išleistą Maskvoje, Valstybinėje geografinės literatūros leidykloje. Pradėkime nuo to, kad ši solidi monografija parašyta dalykišku, bet pakankamai gyvu stiliumi, tęsiančiu geriausias prancūzų enciklopedistų tradicijas. Atmetus politiškai angažuotą įžangą, parašytą tarybinių autorių, ir epilogą, teigiantį kolonializmo epochos vertybes, knyga vis dar labai informatyvi. Čia aprašoma tokia Sachara, kokią prancūzai pamatė XX a. pradžioje - su savo geografinėmis ypatybėmis, tūkstančių kupranugarių karavanais, tradicinės žemdirbystės ir gyvulininkystės sistemomis, gyvenimu klajoklių palapinėse bei oazėse, tautų, kalbų ir kultūrų įvairove. Akivaizdu, jog nūnai tokios Sacharos nebėra, tačiau Robert Capot-Rey pateikia daug detalių ir įžvalgų, kurios leidžia įsivaizduoti, kaip ir kodėl susiformavo šiuolaikinės Šiaurės bei Centrinės Afrikos visuomenės bei jų materialinė kultūra, įskaitant mitybos ypatumus.

Nuotrauka Kristinos

Knygoje daug dėmesio skiriama tradiciniams Sacharos gyventojų verslams, tiek neblogai mums žinomiems (pavyzdžiui, datulių auginimui), tiek gana netikėtiems, kaip antai žvejybai. Pastarąja pirmiausia užsiėmė žmonės, gyvenę Atlanto vandenyno pakrantėje - nedidelės žvejų-klajoklių bendruomenės žiemomis prigaudydavo ir pridžiovindavo žuvų, kurias vasaromis gabendavo gilyn į dykumą parduoti tiems, kurie jų prisigaudyti neturėjo jokių galimybių. Čado atveju istorija kiek kitokia - čia svarbiausią vietą visuomet užėmė Čado ežeras, archeologų nuomone, kadaise buvęs netgi ne ežeru, o kur kas didesne vidine jūra, panašiai kaip Kaspija. Apie tai byloja kriauklių ir žuvų kaulų sluoksnis, kasinėjimų metu aptinkamas ten, kur dabar plyti derlingos dirbamos Čado žemės. Antra vertus, sprendžiant iš mirusių (t.y. žole, krūmokšniais ir medžiais apaugusių) kopų, Sacharos dykumos ribos kadaise driekėsi kur kas piečiau, ten, kur dabar plyti Sachelio zona. Išeitų, jog seniesiems Čado gyventojams teko spiestis gana siaurame ruože tarp dykumos ir jūros. Tačiau to ruožo, regis, būta pakankamai dosnaus: jis aprūpino žmones ne tik žuvimis, bet ir ganyklomis gyvuliams bei dirbamais laukais, kuriuose augintos tokios kultūros kaip vietiniai laukiniai Afrikos ryžiai (lot. oryza glaberrima). Apie pastaruosius esu plačiau pasakojusi įraše Vištiena senegalietiškai (žr. pastabas po receptu). Čia tik pridursiu, jog, archeobotanikų manymu, laukiniai ryžiai aplink Čado ežerą buvo auginami  jau 3500 m. pr. Kr., jeigu ne dar seniau.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu: jeigu žmonės prisigaudo žuvų ir turi ryžių atsargų, jie gamina žuvis su ryžiais! :) Taip yra ne tiktai Čade, bet ir daugelyje kitų Afrikos valstybių, įsikūrusių prie didelių vandens telkinių ir nuo seno auginusių laukinius ryžius. Bene garsiausias žuvų bei ryžių patiekalas - nacionalinis Senegalo valgis thieboudienne, kuomet žuvis iš pradžių pamarinuojama, o vėliau verdama viename puode su daržovėmis bei ryžiais. Iš jo kildinami ir garsieji Jollof ryžiai (ang. Jollof rice) - netgi ne konkretus patiekalas, o ištisa patiekalų grupė, ypač būdinga Vakarų Afrikos virtuvei. Nors, gaminant šį valgį, žuvis visuomet derinama su ryžiais, kiekviena šalis tai daro skirtingai, naudodama vis kitokius prieskonius, daržoves, žuvų rūšis ir t.t. Vadinamieji riebūs ryžiai (pranc. riz gras, ang. fat rice) taipogi laikytina Jaloff ryžių atmaina. Beje, riebūs ryžiai sutinkami netgi kitose pasaulio vietose (pavyzdžiui, Karibų jūros salose), kur Afrikos kulinarinės tradicijos atkeliavo drauge su vergais dar kolonializmo laikais.

Nuotrauka Kristinos

Nesudėtinga padaryti išvadą: šiandieninis receptas - tai tik vienas iš daugybės egzistuojančių būdų paruošti žuvų bei ryžių patiekalą afrikietiškais motyvais. Šis variantas neįmantrus, gardus ir, kaip pamatysite, pakankamai europeizuotas. Pirmiausia skubu jus nuraminti, jog afrikietiškų ryžių čia tikrai neprireiks - šiais laikais patiekalą įprasta ruošti su pigesniais ir kur kas labiau paplitusiais (netgi Afrikoje) ryžiais iš Azijos. Lygiai taip patiekalui tiks bet kokia balta žuvis ar net žuvies filė. Žinoma, Čado gyventojai linkę rinktis vietines žuvis (tarkime, didįjį nilinį ešerį), bet, pavyzdžiui, emigrantai sėkmingai naudoja tai, ką randa Europos ar Amerikos prekybos centruose. Taip pat liberaliai žiūrima ir į daržovių pasirinkimą. Mat per ilgus dešimtmečius ir šimtmečius europiečių dėka Afrikoje paplito atvežtinės, visiems mums gerai pažįstamos daržovės, ir kurias iš jų pasirinkti, gaminant riebius ryžius, dažniausia yra tik skonio reikalas. Bene vienintelis daugmaž privalomas šio valgio ingredientas - iš Naujojo pasaulio kilę pomidorai, Afrikoje tapę tokiais pat savais kaip ir Europoje. Dažniausia, žinoma, naudojami raudoni pomidorai, kurie suteikia ryžiams rudai rusvą spalvą. Aš be žirnelių ir šparaginių pupelių patiekalui naudojau daug morkų, kurios nudažė ryžius skaisčiai geltonai; kad nesugadinčiau man patikusio vaizdo, rinkausi geltonai oranžinius pomidorus, kurie ne tik garantavo riebiems ryžiams būdingą skonį, bet ir dar labiau pabrėžė "saulėtą" jų spalvą .

Keli žodžiai apie patiekalo gaminimo būdą. Tradiciškai Afrikoje įprasta patiekalą ruošti viename prikaistuvyje, t.y. greta apkeptos žuvies dėti daržoves, pilti vandenį ir viską troškinti, o pabaigoje į gautą "sriubą" suberti ryžius, kurie sugeria daugmaž visą skystį. Priklausomai nuo to, kiek ryžių patenka į puodą, išvirę jie gali būti birūs arba ne - štai kodėl Jallof/riebūs ryžiai kai kada vadinami Afrikos risotto. Patiekalo gaminimas viename prikaistuvyje garantuoja, jog bus taupomi švarūs indai, vanduo ir kuras, o daugumai Afrikos gyventojų tai labai svarbu. Na, o mūsų akimis žiūrint, toks gaminimo būdas turi ir savo minusų: tarkime, žuvis stipriai suverda ir dažniausia subyra, tad patiekalas neatrodo itin patraukliai. Dėl šios priežasties tiek vakariečiai, tiek pasiturintys Afrikos gyventojai, kuriems rūpi estetinis valgio patiekimo aspektas, tiek profesionalūs šefai - išeiviai iš Afrikos šalių, yra linkę pritaikyti kai kuriuos metodus, būdingus šiuolaikinei, moderniai virtuvei. Čado, o ir Senegalo kulinarijai pirmasis orientyras yra prancūzų, buvusių kolonizatorių, virtuvė. Konkrečiai šio patiekalo atveju Vakarų virtuvės poveikis pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, jog apkepta žuvis išimama iš keptuvės ir į ją sugrąžinama tik gaminimo pabaigoje, o skystis pamatuojamas tiksliai, taip, kad ryžiai būtų minkšti, bet išliktų birūs. Tačiau jeigu turite tikslą pagaminti kuo tradiciškesnį patiekalą, jūsų valia viską dėti į vieną prikaistuvį ir ingredientus matuoti "iš akies".

Kaip ten bebūtų, tikiuosi, jog riz gras Čado stiliumi jums patiks. Mat sultinyje išbrinkę, su dideliu kiekiu daržovių paruošti ryžiai būna išties aromatingi, purūs ir labai gardūs. Atkreipkite dėmesį: tai pirmiausia ryžių patiekalas, todėl žuvies jame tradiciškai būna kur kas mažiau, negu esame pratę jos matyti europietiškuose patiekaluose, kuriuose ryžiai dažniausia atlieka garnyro vaidmenį. Kitaip sakant, šį receptą galima traktuoti kaip pasiūlymą viena žuvimi pamaitinti minią :) Antra vertus, keisti žuvų bei ryžių proporcijas irgi niekas nedraudžia, tad gaminimo instrukcijas pasistengiau užrašyti taip, kad jomis būtų kuo patogiau naudotis skirtingų poreikių turintiems žmonėms. 

Nuotrauka Kristinos

Riz gras - ryžiai su žuvimi Čado stiliumi

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 vidutinio dydžio žuvis (aš rinkausi doradą)* 

Prieskoniai žuviai įtrinti (aš naudojau tik druską ir pipirus, bet galite rinktis ir savo mėgstamus prieskonių mišinius)

Aliejaus (žuviai iškepti; tradiciškai naudojamas žemės riešutų arba kitoks neutralaus skonio aliejus)

2 puodeliai ryžių (1 puodelis - 250 ml)**

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai

3-4 didelės morkos

1 puodelis šparaginių pupelių***

1 puodelis žaliųjų žirnelių***

4 vidutinio dydžio pomidorai (arba nedidelis indelis konservuotų pomidorų be priedų)

2 didelės skiltelės česnako

1 puodelis sultinio****

Druskos, pipirų, ciberžolės, maltos saldžiosios ir/ar aitriosios paprikos (pagal skonį)

Pomidorų, citrinos, petražolių, krapų, kalendrų šakelių (patiekalui papuošti)

1. Išdorotą ir kepimui paruoštą žuvį įtrinkite druska, grūstais juodaisiais pipirais ir/ar mėgstamu prieskonių mišiniu. Palikite valandėlei, kad prieskoniai įsigertų. Jeigu kepsite sveiką žuvį, jos šonuose, ties storiausia vieta padarykite keletą įpjovų, tada prieskoniai geriau pasiskirstys.
2. Apvirkite ryžius, kad būtų apyminkščiai, bet dar ne iki galo išvirę. 3 puodelius (iš viso 750 ml) vandens užvirinkite, lengvai pasūdykite, suberkite perplautus ryžius, išmaišykite ir dar kartą užvirinkite. Pavirkite keletą minučių, sandariai uždenkite ir nukaiskite. Palikite brinkti, kol prireiks.
3. Kol sūdosi žuvis ir brinksta ryžiai, paruoškite daržoves: smulkiai supjaustykite svogūnus (aš pjaustau plonytėmis išilgomis juostelėmis), sutarkuokite morkas (aš tarkuoju plonais šiaudeliais), nudorokite ir supjaustykite gabaliukais šparagines pupeles (arba susmulkinkite kitokias pasirinktas daržoves). Jeigu naudosite šaldytus žirnelius, juos užpilkite verdančiu vandeniu, kad atitirptų ir šiek tiek suminkštėtų. Kitame inde nuplikinkite pomidorus, nulupkite jų odele ir susmulkinkite minkštimą (aš naudojau labai gerai sunokusius geltonai oranžinius pomidorus ir sutryniau juos elektriniu smulkintuvu - tyrė išėjo skaisčiai geltonos spalvos ir gerokai prisidėjo prie to, kad ryžiai nusidažytų gražia spalva). Nulupkite ir susmulkinkite česnakus.
4. Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Jo turėtų būti nemažai - aš pilu apie pusę puodelio. Didesnis negu įprastai aliejaus kiekis ne tiktai leis gražiai apkepti žuviai, bet ir padės iš morkų "ištraukti" daugiau karotino, gražiai nudažys ryžius bei garantuos, kad jie nesuliptų, būtų birūs ir minkšti. Į įkaitintą aliejų dėkite žuvį ir apkepkite ją iš abiejų pusių, kol gražiai apskus ir perkeps. Iškeptą žuvį išimkite, uždenkite ir laikykite šiltai.
5. Į riebalus, kuriuose kepė žuvis, sudėkite svogūnus ir kepkite kelias minutes, kol šiek tiek suminkštės. Suverskite morkas. Iš pradžių atrodys, kad morkų labai daug, bet nesijaudinkite - kepant daržovių apimtis gerokai sumažės. Kruopščiai išmaišykite, sumažinkite ugnį ir, retkarčiais pamaišydami, troškinkite uždengtoje keptuvėje, kol morkos bus beveik iškepusios. Sudėkite šparagines pupeles, suberkite žirnelius (arba kitokias paruoštas daržoves). Išmaišykite, uždenkite ir troškinkite, kol visos daržovės bus norimo minkštumo.
6. Į suminkštėjusias daržoves suverskite apvirtus ryžius. Jeigu reikia, juos išpurenkite, kad nebūtų sušokę į gabalus. Ryžiai turėtų būti kietoki, todėl tą padaryti nebus sudėtinga. Kai ryžius sumaišysite su keptomis daržovėmis, supilkite paruoštus pertrintus pomidorus (su visomis sultimis) ir sultinį, sudėkite česnakus. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ir kitais prieskoniais (aš įbėriau tik žiupsnį ciberžolės). Ryžiai turėtų būti švelniai sūrūs, šiek tie salstelėję nuo morkų, ne per daug aštrūs, bet ir ne visai prėski. Uždenkite ir palikite ant mažos ugnies, kad ryžiai sugertų pomidorų bei kitų daržovių sultis ir sultinį. Retkarčiais pamaišykite. Sugėrę skystį, ryžiai turėtų tapti visiškai minkšti, tačiau išlikti birūs.
7. Kai ryžiai bus norimo minkštumo ir skonio, į keptuvę galite sugrąžinti žuvį, uždengti ir leisti jai gerai sušilti, o tuomet tuojau pat patiekti. Kitas būdas - paruoštus ryžius su daržovėmis bei iškeptą žuvį dėkite į didelį, aliejumi išteptą kepimo indą, uždenkite jį dangčiu arba aliuminio folija (būtinai, antraip ryžiai apdžius ir sukietės!) ir dėkite į nelabai kaštą (apie 120°C) orkaitę. Tai netradicinis, bet labai geras metodas, nes per valandėlę ryžiai ypač gerai išbrinks, žuvis tolygiai įšils, be to, patiekalą bus galima valgyti, kada panorėjus - tai labai pasiteisina, laukiant svečių ar iš darbų grįžtančių namiškių.
8. Prieš nešdami į stalą, patiekalą papuoškite pomidorais, citrinomis, prieskoninėmis žolelėmis. Valgant į lėkštę dedama didelė ryžių porcija, kuri papuošiama ir pagardinama žuvies gabalėliu. Prie šio valgio galite patiekti šviežių daržovių salotų ar, pagal norus ir galimybes, kitokių priedų - pavyzdžiui, gruzdintų plantanų.

* Jeigu norite, su ryžiais galite patiekti 2 ar daugiau žuvų, iškepti kelis stambios žuvies gabalus arba norimą kiekį smulkesnių žuvų filė. Šiam patiekalui tradiciškai naudojamos baltos žuvys - tilapijos, didieji niliniai ešeriai ir pan.

** Reikėtų naudoti pačius paprasčiausius ir pigiausius ryžius - būtent tokius dažniausia renkasi Afrikos šeimininkės. Manau, čia galėtų tikti ir plikyti, tačiau basmati ar kitokie ilgagrūdžiai šiuo atveju bus per gležni. Nenaudokite ir apvaliųjų, nes jie per daug krakmolingi, todėl išvirti niekada nebūna birūs.

*** Galite naudoti maždaug 2 puodelius tik vienos rūšies daržovių - tiktai žirnelių arba tiktai šparaginių pupelių. Jeigu žirnelių arba šparaginių pupelių neturite/nemėgstate, galite pakeisti jus kitokiomis smulkintomis daržovėmis - cukinijomis, moliūgais, baklažanais, saldžiosiomis paprikomis, kopūstais ir pan.

**** Sveikiausia ir gardžiausia būtų, jeigu šiam patiekalui naudotumėte koncentruotą naminį vištienos, mėsos arba žuvų sultinį. Vis dėlto Afrikos šalyse labai paplitusi praktika - naudoti vandenyje ištirpintą kubelių/ miltelių pavidalo sultinį, tad jeigu jūs pasielgsite taip pat, tradicijai nenusižengsite.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.