Virtinukai su vyšniomis

Augdama nepažinojau nė vieno vaiko, kuris 20 val. 30 min. nebūtų žiūrėjęs laidos Labanakt vaikučiai. Kaip nūnai suprantu, šis vakarinis ritualas apibūdina visą mano kartą. Mat dabartinė mažųjų auditorija, išlepinta kompiuterių ir visą parą multikus rodančių TV kanalų, jau nė nebesupranta, ką reiškia laukti pusvalandžio pramogos. Na, o mūsų tėvai gimė laikais, kai televizija dar tik skynėsi kelią į Lietuvą. Be to, netgi prasidėjus transliacijoms, anaiptol ne kiekviena šeima, nuskurdinta karo ir pokario sunkumų, įstengė įsigyti televizorių. Taigi, mūsų mamos ir tėčiai vaikystėje turėjo tenkintis knygomis bei radijo valandėlėmis.

Radijo valandėlės vaikams kadaise buvo rimtesnis reikalas negu šiandien galime įsivaizduoti. Pavyzdžiui, mano mama iki šiol kone pažodžiui atsimena mėgstamiausias pasakas, kurias skaitydavo radijo diktorius. Viena tokių - visiems žinoma istorija apie stebuklingą pupą, kurios stiebu senelis su senele įkopė pas patį Dievą. Na, o Dievas tuo metu, pasirodo, pietavo. Ir lūžo jo stalas nuo visokių gardumynų: pyragų, kepto paršelio, virtinukų su vyšniomis... Galite tik įsivaizduoti, kaip, klausantis įtaigaus diktoriaus balso, tokiais momentais tįsdavo seilė amžinai pusalkaniams kaimo vaikams. Virtinukai su vyšniomis anuomet mano mamai skambėjo kaip absoliučios prabangos įsikūnijimas. Ir netgi dabar, praėjus daugybei metų, kai galime valgyti kada panorėję ir ką panorėję, virtinukus su vyšniomis mama laiko prašmatniu, Dievo stalo vertu gardumynu. 

Nuotrauka Kristinos

Keista, bet anksčiau nei mano močiutės, nei mama virtinukų su vyšniomis negamindavo. Įdarydavo virtinius mėsa, varške, grybais, bulvėmis ir t.t., o vyšniomis - ne. Nors uogų, regis, niekada netrūko. Gal tiesiog nebuvo tokios tradicijos?.. Renata, Sezoninės virtuvės šeimininkė, rašo, kad šiaurinėje Lietuvos dalyje virtinukai su vyšniomis labai mėgstami, tačiau vidurio Lietuvoje jie aiškiai nėra tokie populiarūs. Mūsų namuose virtinukai su vyšniomis atsirado tik tada, kai juos pradėjau gaminti aš pati, paversdama realybe mamos pasakų pasaulį :) Beje, lietuviški internetiniai šaltiniai, pristatantys virtinukus su vyšniomis, irgi gausa nepasižymi, o dauguma nuotraukų juose be didelės graužaties nukopijuotos iš ukrainietiškų puslapių.

Taip, jeigu norite patekti į virtinukų su vyšniomis rojų žemėje, važiuokite į Ukrainą. Tai vienas iš nacionalinių šios šalies patiekalų, todėl nebus didelių bėdų surasti vietą, kur galima jų užsisakyti. Mano šios vasaros atostogų maršrutas pasiekė Lvovą, didingą ir gražų miestą, kvepiantį kava bei vyšniomis. Nežinau, gal todėl, jog buvo pats vyšnių sezono įkarštis, bet akys taip ir kliuvo už vyšninių gėrimų, vyšninių pyragų ir štrudelių, vyšniomis įdarytų lietinių blynų ir, žinoma, virtinukų su vyšniomis. Vienu ypu išragauti visų ukrainietiškų vyšninių skanėstų tiesiog neįmanoma, tačiau vietinių virtinukų su vyšniomis (ukr. вареники з вишнями) paskanauti, sakyčiau, privalu. Jie tiesiog neatsivalgomai gardūs, o ir kainuoja centus. Bent jau mums tokie pasitaikė.

Paskutinės. Nuotrauka Kristinos

Virtinukus, kuriuos matote nuotraukose, gaminau vakar, įkvėpta prisiminimų apie Lvovą ir vienos kitos sode vis dar akį viliojanančios vyšnaitės. Jeigu paskubėsite, galbūt jūs, nelaukdami kitų metų, irgi dar suspėsite pradžiuginti namiškius šiuo puikiu ir gardžiu patiekalu. Bet prieš tai noriu duoti vieną patarimą iš savo patirties.

Specialiai patikrinau savo turimas lietuviškas ir ukrainietiškas knygas: apie vyšnių paruošimą visur rašoma vienas ir tas pats. Anot mano šaltinių, vyšnias pakanka nuplauti, išimti kauliukus, apibarstyti cukrumi - ir virtinukų įdaras paruoštas. Skamba gerai, bet realybėje jis kelia šiokių tokių problemų - tą patyriau aš pati, apie tai vėliau radau užsiminta ir kai kuriuose ukrainietiškuose internetiniuose puslapiuose. Pirmiausia, vyšnios yra sultingos uogos, todėl, išėmus kauliukus, jos kaipmat pažliunga. Užbarsčius cukraus (o cukraus būtinai reikia, antraip išviręs vyšnių įdaras taps nemaloniai rūgštus), skysčio dar padaugėja. Dėti pernelyg skystą įdarą į virtinius - tikra pražūtis, mat vyšnių sultys varva per kraštus ir trukdo sulipinti virtinį taip, kaip pridera. Štai kodėl aš siūlau vyšnias nukaulinti maždaug prieš 1-2 dienas iki virtinių gaminimo, sudėti jas į uždengiamą indą, apibarstyti cukrumi ir palikti šaltai, kol prireiks. Per tą laiką cukrus po truputį ištirps, o tuo pačiu iš vyšnių ištrauks nemažai sulčių. Prieš virtinių gaminimą, uogas su sirupu geriausia išversti į sietą, uždėtą virš dubens, leisti joms gerai nulašėti, o galiausia dar ir šaukštu paspausti. Pamatysite, kiek daug vyšnių sulčių bus išsiskyrę; iš jų galėsite gaminti padažą arba gaivą. Na, o pačios vyšnios bus sąlygiškai sausos (bet tikrai ne per sausos) ir saldžios, mat išmirkusios sirupe. Va dabar jas į virtinukus sudėsite be jokių sunkumų, nesibaimindami, kad raudona sulčių srovelė nutekės per rankas ir ims lašėti nuo alkūnių.

O ar jūsų šeimoje yra tradicija gaminti virtinukus su vyšnių įdaru? Galbūt galite pasidalinti savo prisiminimais ir/ar šio patiekalo gaminimo paslaptimis? Na o aš pažadu vieną dieną susikaupti ir daugiau papasakoti apie Lvovo ir Galicijos virtuvę, kurioje įvairūs virtinukai užima garbingą ir tikrai ne paskutinę vietą.

Nuotrauka Kristinos

Virtinukai su vyšniomis

Ingredientai (4 porcijoms)

Tešlai:

~450-500 g miltų

1 kiaušinis

Žiupsnelis druskos

~200 ml šalto arba drungno vandens

Įdarui:

4-5 puodeliai vyšnių (1 puodelis - 250 ml)

4-5 v.š. cukraus (arba pagal skonį)

Sviesto, grietinės ir cukraus (patiekiant)

1. Vyšnių įdarą geriausia paruošti iš anksto. Iš nuplautų vyšnių išimkite kauliukus ir apibarstykite maždaug 4 v.š. cukraus; palikite šaltai. Po kurio laiko susidariusį sirupą nupilkite, kuo kruopščiau nuspausdami uogas. Aš vyšnias paruošiu prieš 1-2 dienas iki virtinukų gaminimo (kaip tą padarau, žr. pastabas virš recepto). Jeigu vyšnių neparuošėte prieš kelias dienas, leiskite joms su cukrumi pastovėti bent pusvalandį ar valandą, antraip įdaras liks per šlapias, ir suformuoti virtinukus bus sudėtinga. 
2. Miltus suberkite į dubenį. Įmuškite kiaušinį. Druską, ypač rupią, geriausia ištirpinti vandenyje ir, minkant tešlą, naudot sūrų vandenį. Vandens į miltus pilkite tiek, kad galėtumėte suminkyti nelimpančią prie rankų, bet ir ne per daug kietą, elastingą tešlą. Priklausomai nuo miltų rūšies, kiaušinio dydžio ir t.t. vandens gali reikėti daugiau arba mažiau - orientuokitės pagal situaciją. Užminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir palikite bent pusvalandžiui, kad išbrinktų. 
3. Išbrinkus tešlai, ją plonai iškočiokite ir, dėdami po šaukštelį įdaro, formuokite virtinius.* Galima kočioti didelį tešlos lakštą ir išspausti vienodus tešlos apskritimus, arba tešlą padalinti į mažus gabaliukus ir kiekvienam virtiniui kočioti ją atskirai. Tešlos kraštus gerai užspauskite ir užlankstykite.
4. Suformuotus virtinius dėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Palaukite, kol iškils (jeigu reikia, atsargiai pamaišykite ir įsitikinkite, kad neprilipo prie puodo dugno). Vėl užvirus vandeniui, pavirkite dar 2-3 min., kol gražiai išsipūs, tada išgriebkite.
5. Išgriebtus virtinius apšlakstykite tirpintu sviestu, kad nesuliptų ir įgautų blizgesio. Virtinukus patiekti galima įvairiai, bet dažniausia jie apibarstomi cukrumi ir pagardinami grietine. Kaip pagardas tiks ir vyšnių sirupas ir/ar medus, na, o Ukrainoje vietoje grietinės kai kada naudojama riaženka. 

* Aš nusausintas vyšnias prieš pat naudojimą paprastai papildomai apibarstau 1 v.š. cukraus ir išmaišau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Lietuvių valgiai, sudarytoja Julija Pauliukonienė, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 196;

Renatos iš Sezoninės virtuvės įrašas;

Лiдiя Артюх, Украïньска традицiйна кухня/ Ukrainian Traditional Cuisine, Киïв: Балтiя-Друк, 2006, с. 44;

 šis internetinis puslapis ukrainiečių kalba.