Virti moliūgai abchaziškai

Seniai pastebėta, jog tą pačią knygą skaitant po daugelio metų, įspūdis lieka visai kitoks, negu perskaičius kūrinį pirmąjį kartą. Niekada nemaniau, jog tam pačiam dėsningumui paklūsta ir vaikų literatūra. Tačiau visai neseniai po 30 metų pertraukos perskaičiau abchazų pasakas, ir man pasirodė, jog pavadinti jas vaikišku žanru galima su didelėmis išlygomis. Mat šiuose tekstuose ne ką prasčiau negu moksliniuose etnografiniuose aprašymuose atsiskleidžia nepagražinta kalniečių buitis ir atšiaurūs papročiai, turintys mažai ką bendra su krikščioniška kultūra. Pavyzdžiui, geriausiomis tikro, t.y. šaunaus ir drąsaus vyro savybėmis laikomas jo gebėjimas džigituoti, vogti ir plėšikauti. Pasakų herojai greiti susibroliauti ir dar greitesni vienas kitą išduoti ar net nugalabyti - ir visiems tai atrodo normalu. Moterys čia apskritai traktuojamos labai daiktiškai - atimamos ir atiduodamos, išmainomos ir išmetamos iš namų, engiamos ir mušamos, jos nuolankiai priima savo likimą, dažniausia nė nemėgindamos apsiginti. Žmonos ar mergelės gali tarti žodį nebent tuo atveju, kai prireikia duoti išmintingą patarimą į keblią situaciją patekusiam džigitui; pastarasis, įvykdęs narsiausius žygius, žinoma, pasisavina visus nuopelnus ir garbę, pamiršęs bet kokį dėkingumą savo pagalbininkėms. Išvis, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vyrų ir žmonų santykiai, mūsų akimis žiūrint, atrodo ne kažką. Susidūrus su abchazų tautosaka, verčiau pamiršti įsitikinimą, jog pasakos turi mokyti tik gėrio ir visada baigtis laimingai.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, pasakos - puikus informacijos šaltinis tiems, kurie domisi tradicine Abchazijos kulinarija. Herojai čia nuolat kelia puotas, laikydamiesi papročių, svečių garbei skerdžia gyvulius (pasitaiko, kad paskutinius ar net paimtus į skolą) ir visais įmanomais būdais demonstruoja vaišingumą. Skaitant tekstus, pro akis praplaukia ištisas klasikinių abchaziškų patiekalų meniu - prėska arba pagardinta sūriu abysta (kukurūzų košė), čiurekai (kukurūzų miltų paplotėliai), troškinamos pupelės, ant žarijų kepama mėsa, ant iešmų čirškinami viščiukai ir t.t. Kai kurie abchaziški gardumynai šiuolaikinius vakariečius gali net šokiruoti. Pavyzdžiui, norint pabrėžti, jog vienas ar kitas asmuo yra labai gerbiamas, mylimas ar paikinamas, sakoma, jog jis/ ji buvo maitinamas/ maitinama vien tik kaulų smegenėlėmis. Hmmm... Ne kiekvienam ko gero patiktų tokia pasakiška "dieta" :)

Iliustracija abchazų pasakai Našlė ir kregždė. Paveikslėlis iš čia.

Moliūgams abchazų folklore vietos taip pat atsirado, ir neatsitiktinai. Šios daržovės Abchazijoje nuo seno laikomos turto simboliu, todėl geras tonas reikalauja (ar bent jau seniau reikalaudavo), kad jų būtų patiekta, pavyzdžiui, švenčiant vestuves. Tradiciškai moliūgai Abchazijos regione valgomi ir kitomis iškilmingomis progomis - pavyzdžiui, atliekant protėvių paminėjimo ir pagerbimo ritualus. Pasaka Našlė ir kregždė kaip tik ir atspindi įsitikinimą, kad moliūgai gali atnešti netgi labai materialią gerovę ir garantuoti pasiturimą gyvenimą. Pasakojimas skamba taip.

Kadaise gyveno labai vargana našlė, vos įstengianti sudurti galą su galu ir išlaikyti šeimą. Kartą, lauke beskalbdama drabužius, ji pamatė iš lizdo iškritusį kregždžiuką sužeista kojele. Moteriai pagailo paukštelio, ji sutvarstė jam koją ir įkėlė atgalios į lizdą. Kregždžiukas pasveiko, o rudenį, drauge su kitomis kregždėmis, išskrido į pietus. Bet pavasariop į našlės kiemą vėl atskrido kregždė ir numetė šeimininkei moliūgo sėklą. Našlė ją pasodino ir rudenį nuėmė derlių. Kai ji prapjovė didžiausią moliūgą, pamatė, kad šis sausakimšas auksinių bei sidabrinių monetų. Tai buvo kregždės padėka už gerą darbą.

Nuotrauka Kristinos

Žinoma, abchazai net pasakose toli gražu ne visada moliūgams suteikia tokių stebuklingų galių. Dažname tekste moliūgas figūruoja tiktai kaip pamėgtas skanumynas ir tiek. Štai, pavyzdžiui, pasakoje Zuikis moliūge porinama tokia nuotaikinga istorija.

Vienas jaunavedys, besėdamas lauke kukurūzus, sugalvojo pradžiuginti žmoną ir tarp jų pasodinti moliūgą. Išdygęs moliūgas užmezgė ir išaugino stambų vaisių, tik štai bėda - asilas jį pragraužė. Bet vyras, per daug nesukdamas dėl to galvos, rudenį moliūgą vis tiek pargabeno namo ir užritino ant palėpės. Iš štai kartą, užsimanęs pasmaguriauti keptu moliūgu, jos nusiuntė savo žmoną daržovės atnešti. Užlipusi ant aukšto, šioji pamatė į namus įsmukusį zuikį ir ėmė šaukti sutuoktiniui, kad šis žvėrelį sumedžiotų. Bet kol tas šautuvą susirado, kol užsikabarojo į palėpę, zuikio ir pėdos ataušo - šeimininkai jo niekur negalėjo rasti. Ką padarysi - bent jau moliūgą išsikepė ir skanauja. Vyrui atiteko ta moliūgo pusė, kurią asilas buvo pragraužęs. Čia jis ir aptiko zuikį, kuris manė gerai pasislėpęs, bet galiausia tapo gardžiu kepsniu.

Čia galima kelti daug klausimų: koks gi šeimininkas taip nerūpestingai prižiūri gyvulius, kad jie sulenda į javus ir daržus, kokia šeimininkė gamina valgį, dorai nė neapžiūrėjusi produktų, koks vėjų perpučiamas turėtų būti būstas, jeigu į jo palėpę kaip niekur nieko gali patekti zuikis ir t.t. Ko gero savo priekabumu mes, šiauriečiai, labiausiai ir skiriamės nuo piečiau gyvenančių žmonių, kurie į gyvenimą žiūri kur kas džiugiau ir paprasčiau :) Šiuo atveju svarbiausia, jog pasaka siunčia aiškią žinią - abchazams moliūgas yra ne šiaip sau daržovė, o tikras gardumynas, kuris prapjaunamas, kai norima kitus palepinti ir pačiam pasilepinti.

Nuotrauka Kristinos

Virti moliūgai abchaziškai gaminami labai panašiai kaip kepti moliūgai abchaziškai, apie kuriuos rašiau praėjusį kartą. Didžiausias skirtumas tas, kad šiandieniniu receptu gali pasinaudoti netgi tie, kurie dėl kokių nors priežasčių namuose neturi orkaitės ar negali ja naudotis. Be to, virto moliūgo skonis šiek tiek skiriasi nuo kepto, o kad jis neatrodytų per daug vandeningas, moliūgas lengvai pasūdomas. Tuo tarpu prie jo siūlomi priedai visiškai tokie patys - medus, riešutai ir adžika. Šįkart fotografuodama aš panaudojau lazdyno riešutus, bet tik todėl, kad jūs matytumėte kelis variantus, kaip galima patiekti moliūgą abchaziškais motyvais. Tačiau jeigu su virtais moliūgais, kaip ir su keptasi, derinsite graikinius riešutus, savaime suprantama, bus ne mažiau gardu ir ne mažiau tradiciška. Kadangi atskirus produktus plačiau aptariau ankstesniame įraše, tad dabar pakartosiu tik savo išvadą: minkštas moliūgas, traškūs riešutai, saldus medus ir aštri adžika iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keistas derinys, bet iš tikrųjų kažkokiu būdu visi šie ingredientai sukuria gardų ir harmoningą patiekalą, kurį galima pavadinti ir desertu, užkandžiu, ir salotomis.

Nuotrauka Kristinos

Nors mes, lietuviai, vis labiau prisijaukiname moliūgus, šios daržovės vis dar nėra tokios populiarios, kaip, pavyzdžiui, morkos ar kopūstai. Tiksliai tai žinau, nes iš pažįstamų žmonių reguliariai sulaukiu klausimo: ir ką su tais moliūgais veikti? Tai viena iš priežasčių, kodėl stengiuoi savo tinklaraštyje kaip galėdama dažniau rašyti apie moliūgų valgius. Čia jau nekalbant apie tai, kad moliūgus iš tikrųjų mėgstu ir aš pati, ir visa mūsų šeima :) Tikiuosi, pastarieji įrašai apie keptus ir virtus moliūgus abchaziškai jums bus naudingi, ir vieną dieną išdrįsite į savo virtuvę įsileisti šiek tiek Užkaukazės egzotikos.

Nuotrauka Kristinos

Акаб жвны (тыква вареная) - virtas moliūgas

Ingredientai:

Moliūgas (geriau saldžiu minkštimu, desertinės veislės)

Žiupsnelis druskos

Patiekiant:

Medaus

Graikinių arba lazdyno riešutų

Adžikos*

1. Moliūgą nuplaukite, nusausinkite, išimkite sėklas ir nulupkite žievę. Supjaustykite norimo dydžio gabalais.
2. Pruoštą moliūgą sudėkite į prikaistuvį ir užpilkite vandeniu. Vandens neturėtų būti per daug: 1 kg moliūgo siūloma imti 1-1½ stiklinės vandens. Virkite ant lėtos ugnies, kol moliūgas taps norimo minkštumo. Greičiausia tai truks apie 5-10 min. nuo vandens užvirimo momento, tačiau tikslus laikas priklausys nuo moliūgo rūšies, gabalų dydžio, liepsnos kaitrumo ir t.t., orientuokitės pagal situaciją. Likus maždaug porai minučių iki virimo pabaigos, vandenį lengvai pasūdykite.**
3. Jeigu reikia, kol kepa moliūgas, pašildykite medų, kad suskystėtų. Išvirtus moliūgo gabalus apšlakstykite medumi ir pabarstykite riešutais. Riešutus galite smulkinti arba ne.
4. Patiekdami virtus moliūgus, atskiruose indeliuose pasiūlykite medaus, gliaudytų riešutų ir adžikos, kad valgytojai jų galėtų įsidėti papildomai pagal savo skonį.
5. Virti moliūgai gardūs tiek šilti, tiek atvėsę.

* Čia kalbama apie klasikinę abchazišką adžiką, į kurią nededama jokių kitų daržovių, išskyrus aitriąsias paprikas. Daugiau apie abchazišką adžiką žr. įraše Kepti moliūgai abchaziškai.

** Kitas, kiek šiuolaikiškesnis ir mano labai mėgstamas būdas - moliūgo gabalus virti ant garų, prieš tai lengvai apibarsčius juos druska.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 20.