Kepti moliūgai abchaziškai

Kas jau kas, o greita reakcija ir operatyvumas tikrai nėra stipriosios mano pusės. Senai susitaikiau su faktu, kad esu iš tų žmonių, kurių asmeninis laikas teka žymiai lėčiau negu kūlversčiais besiverčiančio šiuolaikinio pasaulio laikas. Žinoma, kasdieniniame gyvenime tai sukelia šiokių tokių nepatogumų. Antra vertus...

Ar dažnai klausiate savęs, ko labiausiai gailėtumėtės, žinodami, jog jūsų žemiška kelionė nutrūks, tarkime, rytoj? Aš klausiu, kone kasdien. Tai toks barokinis, bet naudingas įprotis, padedantis išsiaiškinti, jog didelė "svarbių" ir "skubių" darbų dalis nėra tokie jau svarbūs ir skubūs amžinybės akivaizdoje. Atvirkščiai - paaiškėja, jog liūto dalį laiko mes skiriame dalykams (dažnai kažkieno primestiems), be kurių kuo puikiausiai galime apsieiti, neapibrėžtai ateičiai atidėdami viską, kas mums iš tikrųjų reikšminga. Ir, deja, itin dažnai aukos vaidmuo tenka žmogiškiesiems ryšiams. Mes dienų dienom nerandame valandėlės tiems, kuriems iš tikrųjų esame reikalingi - savo tėvams, sutuoktiniams, vaikams ir draugams, pasiduodami spaudimui ir/ar iliuzijoms, jog už juos visus daug svarbesni, pavyzdžiui, viršvalandžiai. Bet... Nepakeičiamų pilnos kapinės, ir pasaulis griūti nuo to nė neketina. Žinoma, mestis į kraštutinumus būtų neišmintinga, bet juk tarp darboholizmo ir veltėdžiavimo yra visas spektras kitų galimybių, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Kadangi metų sandūra - jau beveik tradiciškai - man buvo ne iš lengvųjų, turėjau apsčiai progų dar kartą permąstyti savo prioritetus. Rašyti tekstų nekilo rankos, užtai dar kartą perskaičiau jūsų paliktus komentarus. Dauguma žinučių spinduliavo gerus palinkėjimus, nuoširdžias emocijas, šilumą ir dalijimosi džiaugsmą. Pasistengiau atsakyti į jas visas, kad ir labai uždelsusi, nes jeigu mano žemiškas gyvenimas pasibaigtų rytoj, tikrai gailėčiausi, jog likau taip ir nepasakiusi ačiū tiems, kurie mane palaikė ir suteikė įkvėpimo kurti. Na, o tuo pačiu daviau sau pažadą pasistengti, kad komunikacija su skaitytojais taptų kokybiškesnė, atsakymai greitesni, o patarimai išsamesni - patyliukais vildamasi, jog noras patirti bendravimo malonumą bus abipusis :)

Po šiokios tokios pertraukos sugrįždama prie tinklaraščio reikalų, nusprendžiau pradėti nuo kokio nors paprasto patiekalo. Ir neradau geresnio kandidato už keptą ir abchazišku stiliumi patiektą moliūgą. Įtariu, jog daug kam šiandieninis receptas sukels įtarimų: nejaugi toks keistas produktų derinys gali būti vertas dėmesio? Patikėkite, visiškai suprasiu abejojančius, nes ir pati ilgą laiką galvojau panašiai. Bet, kaip sakoma, neperšokęs griovio, nesakyk op. Štai mano išvada: minkštos moliūgų riekės ir traškūs riešutai, saldus medus ir aštri adžika dera tiesiog nepriekaištingai. Kad ir kaip neįprastai atrodytų šis desertas, bet aš į jį galėčiau išmainyti daugelį tortų ar pyragų.

Nuotrauka Kristinos

Keptų moliūgų receptas į mano virtuvę atkeliavo iš tos pačios neišvaizdžios, dar sovietmečiu išleistos knygos, kurią jau ne kartą minėjau savo tinklaraštyje. Originalus patiekalo aprašas, pateiktas netgi ne saldumynų, o salotų skyriuje, neatrodo itin patraukliai:

Акаб дзны - keptas moliūgas

Riekėmis supjaustytą moliūgą iškepkite orkaitėje. Į stalą paduokite su išlukštentais graikiniais arba lazdynų riešutais.

Laimei, aš jau prieš daug metų supratau, kad šis leidinys receptus pateikia kaip priminimus žmogui, kuris daugelį smulkmenų, būdingų Abchazijos virtuvei, jau žino iš praktikos arba kitų šaltinių. O jeigu dar nežino, tai turi sužinoti savo iniciatyva :) Taigi, pasistengiau internete susirinkti kuo daugiau žinių apie keptus moliūgus abchazišku stiliumi, ir tik tada įsidrąsinau imtis eksperimentų. Man jie pasiteisino su kaupu, todėl tikiuosi, jog pasiteisins ir jums.

Abchazijoje iki šiol nepamirštas ko gero archajiškiausias ir tradiciškiausias būdas moliūgui iškepti. Nuotraukos autorius Beslanas Amparas; foto iš čia.

Kad patiekalas pavyktų, pirmiausia reikėtų išsirinkti tinkamą moliūgą. Abchazijoje itin mėgstami moliūgai gana šviesia, balkšvai žalsva odele ir geltonu minkštimu. Sako, tai tradicinė ir labai sena veislė, kurios mokslinio pavadinimo niekas nebežino. Na, botanikai ir/ar agronomai gal ir žino, bet kasdieninėje kalboje žmonės jos niekaip neįvardija ir sako tiesiog akab (abchaziškai аҟаб), t.y. moliūgas. Jeigu jums pavyks rasti panašią daržovę, bus puiku, jeigu ne - rinkitės bet kokius kitus desertinius moliūgus tvirtu ir saldžiu minkštimu, nesvarbu, geltonu ar oranžiniu.

Abchazų nuomone, iškepus saldų moliūgą, jį galima valgyti kaip skanėstą netgi visai be jokių priedų - ko gero taip dažniausia ir nutikdavo, kai moliūgas būdavo ruošiamas lauke ir kepamas tiesiog ant laužo. Šiais laikais moliūgai dažniau pašaunami į krosnį arba orkaitę. Žinoma, paruošti namuose jie irgi gali būti patiekti patys vieni, ypač jeigu valgomi kaip garnyras prie mėsiškų patiekalų. Vis dėlto ne mažiau įprasta keptus moliūgus papildomai pagardinti, sukomponuojant paprastą, bet anaiptol ne prastą tradicinį desertą. O gal ir ne desertą, nes netgi medumi apšlakstytas bei riešutais pabarstytas moliūgas abchaziškuose receptuose įvardijamas kaip salotos, tinkančios prie pagrindinių patiekalų. Nors man vis dėlto tai panašiau į desertą :)

Nuotrauka Kristinos

Kaip jau supratote, tradiciškiausi keptų moliūgų kompanionai - riešutai ir medus, produktai, kuriais Abchazijos regionas garsėja nuo seno, ir be kurių tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tenykštės virtuvės. Su medumi kaip ir viskas aišku, naudojant šį produktą, suklysti sudėtinga. O štai riešutus rinkitės kuo atidžiausiai. Abchazai itin mėgsta graikinius ir lazdyno riešutus, o jų kokybei skiria didelį dėmesį. Šiam patiekalui labiausiai tiktų rudenį surinkti, dar švieži, bet jau spėję padžiūti ir įgyti saldumo riešutai, išlukštenti savo rankomis. Perkant jau išgliaudytus iš parduotuvės, reikėtų būti apdairiems, nes pasenę, patamsėję, aliejingi ir apkartę riešutai kepto moliūgo ne tiktai nepaskanins - atvirkščiai, sugadins visą valgymo malonumą.

Jeigu turite galimybę, rinkitės rudeninio derliaus riešutus ir patys juos išgliaudykite. Nuotrauka Kristinos

O dabar didžioji intriga :) Kepti arba virti moliūgai su medumi ir/ar riešutais yra gaminami visoje Gruzijos teritorijoje, tačiau tik Abchazijoje jie komponuojami su ... adžika. Taip taip, abchazai didžiuojasi, kad jie šį deginančio skonio pagardą valgo su viskuo, įskaitant arbūzus, melionus bei moliūgus!

Iš karto reikia pasakyti, jog čia kalbama ne apie daržovienę su aitriąja paprika, kuri už Abchazijos ribų klaidingai vadinamos adžika ar netgi abchaziška adžika. Tradicinė abchaziška adžika - tai gryna, koncenrtuota aitriųjų paprikų tyrė, kuriai glotnumo suteikia trinti graikiniai riešutai, o papildomo skonio bei aromato - česnakas, džiovintos prieskoninės žolelės ir žiupsnelis druskos. Viskas. Jokių morkų, obuolių, svogūnų, pomidorų ar kitų daržovių adžikos vardu vadinamame pagarde būti neturėtų, kaip ir cukraus, acto, citrinos rūgšties ar aliejaus. Aštrios daržovienės, be abejo, gardžios, be to, panašios gaminamos ir abchazų namuose, tik vadinamos kitu vardu. Todėl mano tikslas - ne kritikuoti kitoniškus receptus, o išnarplioti terminologinę painiavą ir paaiškinti, kokia adžika laikoma klasikine, t.y. tinkama derinti su desertais ir naudojama daugelyje abchaziškos/ gruziniškos kilmės receptų.

Pagal tradicinį receptą pasigaminti adžiką visai nesudėtinga - sakau tai iš savo ilgametės patirties. Bet ką daryti, jeigu tikros adžikos po ranka neturite ir nėra laiko jos gaminti? Pagal išvaizdą, konsistenciją ir skonio grynumą, bene artimiausias jos atitikmuo, kurį man pavyko aptikti Lietuvos parduotuvėse, buvo Ajvar hot (radau Lidl prekybs centre). Tiesa, tai yra saldžiųjų ir aitriųjų paprikų mišinys su nedideliu procentu baklažanų ir prieskoniais, bet lietuviškam skoniui ir šiam desertui toks produktas, mano nuomone, tinka visai neblogai. Vis dėlto, labai rekomenduoju vieną dieną susikaupti ir pasigaminti tikros adžikos pagal visas taisykles - pamatysite, ateityje bus tikrai nelengva ją pakeisti kažkuo kitu.

O dabar - štai jums keptų moliūgų receptas ir pažadas: netrukus šį savo įrašą pratęsiu ir papasakosiu apie virtus ir abchaziškai patiektus moliūgus.

Nuotrauka Kristinos

Акаб дзны (тыква печеная) - keptas moliūgas

Ingredientai:

Moliūgas (geriau saldžiu minkštimu, desertinės veislės)

Nebūtinai: lydyto sviesto arba aliejaus (skardelei patepti)

Patiekiant:

Medaus

Graikinių arba lazdyno riešutų

Adžikos*

1. Moliūgą nuplaukite, nusausinkite, išimkite sėklas ir nulupkite žievę. Supjaustykite norimo dydžio riekėmis.
2. Supjaustytą moliūgą viena eile dėkite į karščiui atsparų indą. Jeigu skardelė turi nelimpančią dangą arba yra išklota kepimo popieriumi, jos riebalais tepti nebūtina, tačiau kitu atveju indą geriau patepti sviestu arba aliejumi, kad moliūgo riekės neprikeptų prie dugno (aš naudojau lydytą sviestą). Nerekomenduoju naudoti stiklinių kepimo indų, nes jie prastai įkaista, tad moliūgas net po valandos kepimo lieka apykietis (sakau iš karčios asmeninės patirties).
3. Orkaitę įkaitinkite iki 180-200°C. Dėkite indą su paruoštu moliūgu ir kepkite apie 10-20 min., arba kol moliūgų riekės bus minkštos, ir jas galėsite lengvai perdurti peiliu. Tikslaus kepimo laiko pasakyti neįmanoma, nes jis priklausys nuo jūsų orkaitės kaitrumo, moliūgo rūšies, riekių dydžio ir t.t. - orientuokitės pagal situaciją.
4. Jeigu reikia, kol kepa moliūgas, pašildykite medų, kad suskystėtų. Iškepusias moliūgo riekes apšlakstykite medumi ir pabarstykite riešutais. Riešutus galite smulkinti arba ne; man gardžiausia, kai dalis graikinių riešutų gana smulkūs, dalis sulaužyti didokais gabaliukais, o dalis puselių paliktos sveikos.
5. Patiekdami keptus moliūgus, atskiruose indeliuose pasiūlykite medaus, gliaudytų riešutų ir adžikos, kad valgytojai jų galėtų įsidėti papildomai pagal savo skonį.
6. Kepti moliūgai gardūs tiek šilti, tiek atvėsę.

* Čia kalbama apie klasikinę abchazišką adžiką, į kurią nededama jokių kitų daržovių, išskyrus aitriąsias paprikas. Daugiau apie tai žr. pastabas virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 20.