Tiems, kurie laukia – antroji istorijos apie Šv. Radegundą, VI a. gyvenusią Tiuringijos princęsę ir frankų karalienę, dalis. Ankstesniame įraše pasakojau, kad šiai moteriai aukšta kilmė ir titulai laimės neatnešė, užtai bėdų – į valias. Vis dėlto žmonės nėra kanonizuojami vien dėl to, kad gyvena sumautą asmeninį gyvenimą. Tam, kad būtum paskelbtas šventuoju, turi daryti gerus darbus ir – labai pageidautina – stebuklus. Yra apsčiai liudijimų, jog Šv. Radegundai netrūko nei vienų, nei kitų. Anot amžininikų, jos širdies kilnumas geriausiai atsiskleidė dviejose srityse: ligonių gydyme bei virtuvėje.
Nuotrauka Kristinos
Rūpintis ligoniais Radegunda pradėjo nuo jaunų dienų. Dar gyvendama karaliaus rūmuose, ji atidarė ligoninę, reguliariai joje lankydavosi ir padėdavo personalui slaugyti nelaimėlius. Įkūrusi vienuolyną Puatjė, Radegunda pasirūpino, kad ligoninė atsirastų ir čia. Dauguma joje taikytų gydymo metodų žemiški ir aiškūs: karalienė reikalavo, kad sergantieji būtų išprausti ir perrengti naujais drabužiais, aptvarstyti, įtrinti gydomaisiais tepalais, pagirdyti žolelių nuovirais ir pamaitinti. Ji daug dėmesio skyrė higienai (trečiadieniai ir šeštadieniai Švento Kryžiaus vienuolyne buvo paskirti maudynėms!) ir visai pagrįstai manė, kad švara gali palengvinti ne vieną sveikatos sutrikimą. Tačiau pasitaikydavo ir sudėtingesnių atvejų, kai Radegundai tekdavo griebtis gydymo rankomis bei maldomis; manding, šiais laikais panašūs metodai vadinami bioenergetika. Na, o čia jau parsideda stebuklų sfera: mūsų laikus pasiekė pasakojimai apie įvairiausius nutikimus, pradedant egzorcizmo seansais, kai Radegunda esą apsėstuosius išvaduodavo nuo demonų, baigiant vaikų prikėlimu iš mirusiųjų. Nesiimu spręsti, kiek juose tiesos, bet prieš pusantro tūkstančio metų gyvenusiems žmonėms šie liudijimai, regis, jokių abejonių nekėlė. Šiaip ar taip, Šv. Radegunda iki dabar laikoma ligonių globėja. Kartais nurodoma netgi labai konkreti sfera, kurioje Radegunda gali pagelbėti: pavyzdžiui, plaučių ligos (tuberkouliozė) ar aknė. Tiesa, kadaise paprašyti šventosios pagalbos nebuvo labai paprasta: antai, išberta moteris turėdavo sėdėti namuose, įsisupusi į juodo ėriuko odą, tuo tarpu jos vyrui tekdavo kulniuoti į Šv. Radegundos bažnyčią ir ten prašyti užtarimo savo žmonai. Nūnai, manyčiau, šio sudėtingo ritualo tikintieji gali atsisakyti ir apsiriboti nuoširdžia malda :)
Nuotrauka Kristinos
Antroji kryptis, kuria dirbo Šv. Radegunda – tai alkstančių žmonių maitinimas. Gyvenimas viduramžiais nebuvo nei lengvas, nei sotus, ypač moterims ir vaikams iš žemesnių socialinių sluoksnių. Anot archeologų, kai kurie radiniai Puatjė vietovėse byloja, jog čia pasitaikydavo net kanibalizmo atvejų, kuriuos išprovokuodavo ilgi ir žiaurūs badmečiai. Taigi, pamaitinti alkstančius reiškė išgelbėti jų gyvybę tiesiogine to žodžio prasme. Šv. Radegundos biografas Venancijus Fortūnatas rašo, kad šelpti maistu pavargėlius Radegunda pradėjo paauglystėje, kai buvo įkalinta Athies dvare. Tapusi karaliene, o vėliau diakone, labdaringiems darbams ji skyrė dar daugiau dėmesio ir lėšų. Štai kaip aprašomos maudynių dienos, kai gydomosios procedūros vienuolyno ligoninėje jau būdavo baigtos: “Visiems susirinkus aplink stalą pietauti, ji [Radegunda] išdalindavo indus su vandeniu ir servetėles o tiems, kurie nepajėgdavo, pati nuplaudavo veidus ir rankas. Tada būdavo įnešami trys padėklai su skanumynais. Kaip ir dera gerai namų šeimininkei, ji kiekvienam atriekdavo duonos ir atpjaudavo mėsos, nors pati laikėsi pasninko. Be to, ji niekada nesibodėdavo akluosius ir silpnuosius pamaitinti šaukštu.” Kokie buvo kiti skanumynai, Venancijus Fortūnatas nepatikslina, tik vienoje vietoje užsimena, jog varguoliams Radegunda negailėdavo ir gurkšnio kito neskiesto vyno, kurio pati niekada negerdavo.
Panegiriniai Venancjaus Fortūnato eilėraščiai, skirti Šv. Radegundai ir pirmajai vienuolyno abatei Šv. Agnei, suteikia kur kas daugiau žinių apie tai, kaip ir kuo maitinosi kilmingi ir pasiturintys VI a. žmonės. Eiliuoti padėkos laiškeliai liudija, kad Venancijus Fortūnatas ir vienuolyno vadovės reguliariai keisdavosi dovanomis, dažniausiai valgomomis. Moterų patikėtinis siuntė joms vaisius (kaštainius, slyvas, obuolius) ir gėles altoriui bei stalui papuošti. Jos, savo ruožtu, aprūpindavo Venancijų Fortūnatą sviestu, grietinėle, kiaušiniais, o taip pat gardžiais ir nekasdieniškais jau pagamintais patiekalais. Savo eilėse poetas giriasi gavęs iš vienuolyno virtuvės žuvų su kelių rūšių padažais, mėsos kalną su žalumynais sidabrinėje lėkštėje, marmurinį dubenį medumi pagardintų daržovių, keptą viščiuką ant stiklinio padėklo, pintinę saldžiai kvepiančių obuolių, balto pieno juoduose ąsočiuose ir t.t. Žodžiu, asketizmu čia kvepia ne per daugiausiai :)
Nuotrauka Kristinos
Iš to, kas pasakyta aukščiau, apie Šv. Radegundą galima padaryti kelias išvadas. Pirmiausiai ji, pasirinkusi asketišką gyvenimo būdą ir nuolatinį pasninkavimą, laikė tai asmeniniu reikalu ir nebandė primesti savo įsitikinimų visiems aplinkui. Radegunda suprato, jog išbadėjusių žmonių vien dedešvos lapai ant kojų nepastatys, o iš mėsiškų valgių naudos jiems bus žymiai daugiau. Vienuolės, žinoma, paisė tam tikrų taisyklių (vargu ar kam nors būtų šovę į galvą valgyti kepsnius per Gavėnią), tačiau taipogi turėjo apsisprendimo laisvę ir galimybę maitintis kur kas sočiau bei įvairiau už savanoriškai badmiriaujančią Radegundą. Dar daugiau: yra užuominų, kad Radegunda, kaip vienuolyno įkūrėja gavusi tam tikrų privilegijų (pavyzdžiui, atskirą celę), gerbė Šv. Agnės nustatytą tvarką ir seserims nekomandavo. Netgi atvirkščiai. Antai pasakojama, jog kartą karalienė nusprendė iškasti lauramedį, ir, persodinusi į vazoną, laikyti jį savo kambaryje. Kai medelis pradėjo vysti, abatė patarė Radegundai karščiau melstis, kad šis įsišaknytų – mat, jeigu augalas žus, esą teks atimti maistą ir iš tos, kuri jį numarino badu. Kaip ir galima tikėtis, Radegundai pasimeldus, lauramedis atsigavo, tad bausmės pagal principą akis už akį, dantis už dantį buvo išvengta. Vienok faktas lieka faktu – dažnai paskutinį žodį vienuolyne tardavo ne Radegunda, o Šv. Agnė.
JAV aktorė Marisa Berenson įkūnijo Šv. Radegundą Philippe Monnier režisuotame filme L'Enfant des loups (liet. Vilkų vaikas, 1991), kuris buvo sukurtas pagal Reginos Deforge romaną La Révolte des nonnes (liet. Vienuolių maištas, 1981). Nors viena iš siužeto linijų, susijusi su "vilkų vaiku", aiškiai išgalvota, sukurti viduramžių atmosferą padeda gana tikslios istorinės detalės, pirmiausia Šventojo Kryžiaus vienuolynas ir jo gyventojai – Šv. Radegunda, pirmoji vienuolyno abatė Šv. Agnė, poetas ir vienuolių patikėtinis Šv. Venancijus Fortūntas ir kt. Vienuolių maištas – taipogi tikras įvykis, datuojamas 589 m. Karalienė ir Šv. Agnė, nors ir stengėsi nenukrypti nuo regulos, vis dėlto pirmenybę teikė sveikam protui ir gailestingumui. Joms mirus, valdžia atiteko Leuboverai, antrajai vienuolyno abatei, garsėjusiai pedantiškumu, griežtumu ir net žiaurumu. Kai disciplina ir bausmės tapo nebepakeliamos, kelios dešimtys vienuolių ryžosi pabėgti, ir šis beprecedentis įvykis, virtęs tikru skandalu, nuskambėjo per visą Frankų karalystę. Mano manymu, istoriniai asmenys šiame filme idealizuojami, tačiau talentingi aktoriai savo vaidmeni sukūrė įtaigiai, ir besidomintiems ankstyvaisiais viduramžiais pažūrėti filmą (ir/ar paskaityti romaną) verta.
Gyvendama vienuolyne, Radegunda laikėsi daugmaž visų reguloje surašytų taisyklių, įskaitant darbą virtuvėje, kurį paeiliui atlikdavo visos seserys. Venancijus Fortūnatas tvirtina: “Kas galėtų apsakyti tą uolumą, kai ji įpuldavo į virtuvę, atėjus namų ruošos savaitei? Ji, o ne kuri kita vienuolė, iš galinio kiemo prinešdavo tiek malkų ryšulių, kiek tik jų reikėdavo. Ji semdavo vandenį iš šulinio ir sklidinai pripildydavo visus kibirus. Ji lupdavo daržoves, aižydavo ankštis ir įpūsdavo židinį, kad galėtų virti maistą. Kol kunkuliuodavo puodai, ji ant ugnies prisišildydavo vandens, kurį naudodavo virtuvės rykams iššveisti. Valgiui išvirus, ji išmazgodavo ir visus mažesniuosius indus, o tada taip išblizgindavo virtuvę, kad neliktų nė dėmelės. Galiausiai ji išnešdavo visas sąšlavas ir net bjauriausias šiukšles”. Be privalomų darbų vienuolyno virtuvėje, Radegunda susigalvodavo ir papildomų: pavyzdžiui, Gavėnios laikotarpiu ne tik pati liedavo žvakes, o ir rankinėmis girnomis primaldavo šviežių miltų, iš kurių kepdavo bandeles, greičiausiai skirtas komunijai ir/ar elgetoms šelpti.
Kitaip sakant, Radegunda išmaldą alkstantiems dalijo visai ne įsakymais ar karališkais mostais, kaip būtų galima tikėtis iš moters, turinčios tokį aukštą statusą. Ji pati tą valgį gamindavo, patiekdavo ir prižiūrėjo, kad nė vienas stokojantis neliktų nuskriaustas. Dar daugiau – alkstantiems paaukotas maistas buvo akivaizdžiai sotesnis ir geresnis už tą, kuriuo maitinosi pati karalienė. Žinoma, žiūrint iš šiuolaikinių pozicijų, Radegundos tolerancija turėjo ribas: pavyzdžiui, pasakojama, kad kartą, keliaudama su Chlotero I svita ji giraitėje pastebėjo stabmeldžių šventyklą ir įsakė ją sudeginti, o pati džiaugsmingai stebėjo “krikščionybės triumfą”. Vis dėlto, kalbant apie valgį, viduramžių karalienei būdingo pakantumo galėtų pasimokyti net šiuolaikinė visuomenė, kurioje vegetarai kariauja su mėsėdžiais, veganai su žaliavalgiais, produktų derintojai su tais, kurie jų nederina, greito maisto mėgėjai su lėto maisto propaguotojais ir t.t. Radegunda kulinarijos klausimais laikėsi nuostatos kiekvienam savo ir pagal išgales rūpinosi, kad ją supantys žmonės būtų sotūs ir sveiki – o tai, manyčiau, yra neginčijamas jos nuopelnas bei dorybė. Kaip jau supratote, frankų karalienė ne be priežasties buvo paskelbta šventąja ir tapo maistą gaminančių ir alkstančius valgydinančių moterų patrone.
Nuotrauka Kristinos
Kalbant apie Radegndos santykį su maistu, visai pagrįstai gali kilti ir dar vienas klausimas: kaip jai pavykdavo išvengti pagundų ir metų metais gyventi asketišką gyvenimą, kuomet aplinkiniai leisdavo sau žymiai daugiau? Vienareikšmio atsakymo čia ko gero nėra. Gali būti, kad Radegundos biografai situaciją sąmoningai pagražino, siekdami pabrėžti dvasinę šventosios stiprybę. Anot Venancijaus Fortūnato, nuolat pasninkauti Radegundai lengva nebuvo, tačiau ji demonstravo geležinę valią: “Ir ji puldavo į kojas Kristui, vieninteliam, kuris jos neapleisdavo ir numalšindavo nesibaigiantį alkį ašaromis, tarytum jos būtų buvusios geidžiamiausi skanėstai! Ji niekino maistą, skirtą pilvui, nes vienintelis jos penas buvo Kristus, ir tik vieno Kristaus ji alko”. Savo ruožtu, Baudovinija pasitelkia troškulio metaforą, kad apibūdintų Radegundos dievobaimingumą ir palinkimą į šventų raštų studijavimą: “Ištroškusi žinių, ji jas godžiai gėrė; tarytum edemos kamuojami žmonės, kurių troškulys su kiekvienu vandens gurkšniu tik didėja, ji sudegė, net gaivinama Dievo rasos.”
Antra vertus, neatmestina, jog karalienė turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, nes vaikystėje patirtas siaubas ir ilgi fizinio, seksulinio ir psichologinio smurto metai Chlotero I rūmuose, akivaizdu, nepraėjo be pėdsakų. Potrauminis stresas, anoreksija, autoagresija - šiuolaikiniai specialistai ko gero pasitelktų tokius arba panašius terminus Radegundos būklei apibūdinti. Juk ji ne tiktai nuolat badavo, o ir kitaip marino savo kūną - po drabužiais nešiojo ašutinę ir netgi grandines, įsiėsdavusias į kūną iki gyvo kaulo, plikomis rankomis kilnojo indus su žioruojančiomis žarijomis, dėjo prie krūtinės įkaitintą metalinį kryžių, norėdama palikti įdagą, ir pasmerkdavo save kitiems, mūsų akimis žiūrint, visiškai beprasmiams kankinimams. Viduramžiais vienok toks elgesys vadinosi asketizmu, kėlė pagarbų susižavėjimą, ir niekam neatrodė, kad sistemingas kūno marinimas gali būti siejamas su liga. O gal tokių išvadų daryti ir nereikėtų? Galbūt mes, įžvelgdami kitų ribotumą, nematome savojo ir nesuvokiame asketizmo esmės?.. Žodžiu, iš Šv. Radegundos yra ne tik ko pasimokyti, o ir, prisiminus jos gyvenimą, - apie ką pamąstyti.
Na o aš siūlau jums šįkart pagaminti dešreles su lęšiais, dar vieną patiekalą, siekiantį romėnų laikus ir menkai tepakitusį iki mūsų dienų. Dar ir šiandien Italijoje dešrelės su lęšiais tradiciškai valgomas sutinkant Naujuosius metus, o ir kitomis progomis. Antikinės kultūros ekspansyvumas lėmė, kad ilgainiui šis produktų derinys plačiai paplito, ir dabar yra mėgstamas vokiškai kalbančiose šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Visai gali būti, kad panašų valgį viduramžiais Šv. Radegunda siūlė savo svečiams bei globotiniams - juk būtent romėnų virtuvė buvo besiformuojančios prancūzų virtuvės pamatas.
Paruošti dešreles su lęšiais paprasta, o rezultatas būna puikus, ypač jei kokiame ūkininkų turgelyje pavyksta įsigyti gerų, tikru dūmu parūkytų dešrelių. Kiti privalomi ingredientai - prancūziški lęšiai, svogūnai ir morkos, dažniausiai - dar ir prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, čiobreliai, petražolės, lauro lapas ar pan. Kiti ingredientai (salierai, bulvės, špinatai, keli šaukštai pomidorų tyrės, šlakas vyno, česnakai ar kiti prieskoniai ir pan.) nėra privalomi, tačiau noriai naudojami, kuriant originalius šeimos ar, pavyzdžiui, prancūziškų bistro receptus. Tikiuosi, Šv. Radegundos istorija jums patiks, o receptas pravers - ir iki trečiosios šio pasakojimo dalies :)
Nuotrauka Kristinos
Saucisses aux lentilles - dešrelės su lęšiais
Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)
200 g (maždaug 1 puodelis - 250 ml) prancūziškų lęšių*
2-3 v.š. sviesto arba alyvuogių aliejaus
1 didelis svogūnas
1 didelė morka
Nebūtinai: 2-3 saliero stiebai
Dešrelių, geriau parūkytų (pagal poreikį)**
Kelios čiobrelio šakelės
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
- Nors tai nebūtina, bet, jeigu norite, lęšius galite prieš kelias valandas iki gaminimo užmerkti (aš užmerkiu). Svogūnus susmulkinkite, morkas supjaustykite skrituliukais, jeigu naudosite, paruoškite salierus.
- Prikaistuvyje išlydykite sviestą arba įkaitinkite aliejų ir trumpai apkepkite daržoves. Sudėkite lęšius, išmaišykite ir užpilkite vandeniu, geriau verdančiu (pavyzdžiui, iš arbatinio). Jeigu lęšiai nemirkyti, vandens reikės maždaug 2½ puodelio, jeigu mirkyti - maždaug 1 puodelio. Troškinkite ant nedidelės ugnies, retkarčiais pamaišykite.
- Kai lęšiai ir daržovės bus beveik minkšti, pasūdykite, pagardinkite pipirais (o jei norite, tai ir kitokiais prieskoniais - česnakais, gvazdikėliais, pankolių sėklomios ir pan.), sudėkite dešreles ir čiobrelių šakeles. Uždenkite ir baikite troškinti, kol visi ingredientai bus norimo minkštumo, o vandens beveik neliks.
- Patiekite tuojau pat. Jeigu norite, prieš paiekdami dešreles galite supjaustyti.
* Nekeiskite lęšių kitokiais, nes jie greičiausiai suvirs į tyrę. Išvirę prancūziški lęšiai tampa kreminiai, tačiau išlaiko savo formą.
** Dešrelės būna įvairaus dydžio, žmonių apetitai irgi skirtingi, todėl naudokie jų tiek, kiek manote esant reikalinga. Galima naudoti kelių rūšių dešreles arba dešreles derinti su kitokia mėsa (tarkime, gabaliukai supjaustyta šonine). Jeigu norite, prieš dėdami į troškinį, dešreles galite apkepinti ir/ar supjaustyti norimo dydžio gabaliukais. Atsiminkite, kad mirkyti lęšiai verda apie 15 min., o nemirkyti apie 30 min., todėl jeigu drauge su dešrelėmis ruošiatės naudoti mėsą, kuriai reikia ilgesnio troškinimo, paruoškite ją atskirai šiek tiek iš anksto, o į lęšius sudėkite tik tam, kad sušiltų.
Nuotrauka Kristinos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.