Cidonijų ir sedulų kompotas

Ko gero daugmaž visos už mane vyresnės kartos supras, kodėl klausimas А компот?! (iš rusų k.: O kompotas?!) skamba juokingai. O gal kam nors ir nejuokingai, bet sovietmetį menantys žmonės vis tiek prisimins Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius (rus. Операция "Ы" и другие приключения Шурика, 1965), juostą, iš kurios atkeliavo ši frazė. Ir atvirkščiai: jaunesnės už maniškę kartos, nebekalbančios rusiškai ir nesidominčios tarybiniu kinu, tik gūžtels pečiais. Jie žiūri filmus iš viso pasaulio, kiekvienas vis kitokius, nuo amerikietiškų situacijų komedijų iki japoniškų animė.

Na ir ačiū Dievui. Gerbti istoriją ir iš jos mokytis reikia, bet užstrigti istorijoje - didžiai pavojingas dalykas. Šiuo požiūriu iškalbingas tos pačios Rusijos pavyzdys. Nuolatinis žvalgymasis į praeitį, nostalgija carinės ir/ar sovietinės imperijos didybei (?), mėginimai atstatyti buvusią tvarką ir pastangos sugrąžinti tai, kas nesugrąžinama, atima energiją ir resursus, reikalingus ateičiai kurti. Tuščios iliuzijos, stagnacija, diktatūra ir tai, kas Rusijoje vadinama безнадёга (rus. apytikriai - beviltiškumas, desperacija) - štai daugmaž ir visi dividendai už nemokšišką elgesį su istorija. Bene įžvalgiausiai apie šią problemą savo laidose kalba Aleksandras Nevzorovas, kurio verta paklausyti bent jau dėl elegantiško, rafinuoto stiliaus, tokio reto šiuolaikiniame politologiniame diskurse, o ir viešajame diskurse apskritai. Ir taip, aš žinau, kad su minėtuoju Rusijos žurnalistu Lietuva turi didelių sąskaitų. Bet, mano nuomone, pagarbos verti ne tiktai žmonės, kurie neklysta (jeigu tokių iš viso yra), o ir žmonės, kurie savo kaidas pripažįsta ir stengiasi jas ištaisyti. Aš asmeniškai šiandieniniam Aleksandrui Nevzorovui pretenzijų neturiu; (savi)ironiškas, (savi)kritiškas, bandymų ir klaidų metodu karčios patirties ir išminties įgijęs vyras mažai kuo primena anuometinį arogantišką, paiką jaunuolį. Na, nebent savo įžūlia drąsa. Dėl praeities, regis, jį gerokai graužia sąžinė, ir gyventi su šia našta "visuomenės anatomui" teks iki pat pabaigos. Neapsimesiu dėl to stipriai jį užjaučianti - juk jis pats nusprendė gyvenimo pamokas pirkti brangiai, nė nesiderėdamas dėl kainos. Vis dėlto neįmanoma paneigti, kad Aleksandro Nevzorovo biografijoje netrūksta faustiško dramatizmo, ir gąsdinančio, ir intriguojančio ir netgi savaip žavingo.

Nuotrauka Kristinos

Ak, tiesa, kompotas, ne bet koks, o naminis. Jis iš mūsų sandėliukų ir valgiaraščių nyksta pakankamai sparčiai, kaip ir daugelis dalykų, susijusių su sovietmečio era. Vienok kompotų atveju nedrįsčiau tvirtinti, jog tai vienareikšmiškas gėris. Mat naminių gėrimų vietą užima pirktiniai, kuriuose cukraus ir/ar kitokių saldiklių nė kiek ne mažiau, tačiau papildomai dar dedama ir įvairių dažiklių, skonio stipriklių, konservantų ir t.t. Tuo tarpu naminių kompotų saldumą galima reguliuoti savo nuožiūra, o norimą spalvą ir skonį išgauti pavyksta, naudojant tik natūralius ingredientus.

Klasikinis abchaziškas cidonijų ir sedulų kompotas - puikus pavyzdys, jog ne visas naminių atsargų ruošimo tradicijas verta pamiršti. Kaip jau minėjau įraše feichojų kompotas, abchazai verda daug, mūsų akimis žiūrint, gana egzotiškų, bet išties gardžių kompotų. Tikrai verda, o ne tiktai rašo apie tai senose knygose. Aš seku vieną kitą moterų (paprastų šeimininkių, rūpesčiuose paskendusių mamų ir žmonų, o ne madingų influencerių), gyvenančių Abchazijoje, videodienoraštį, kad daugmaž įsivaizduočiau, kaip tuose kraštuose teka įprastinis gyvenimas, ir kaip atrodo tenykščių žmonių kasdieninis stalas. Tai štai, naminiai kompotai, uogienės, daržovių konservai ir pan. ten užima garbingą vietą net ir šiais laikais. Kai pagalvoji - kodėl neturėtų? Kai soduose vaismedžių šakos lūžta nuo gardžiausių vaisių, jie taip ir prašosi į stiklainius ir stiklainiukus.

Notrauka Kristinos

Šioje vietoje prisipažinsiu, jog mano šeima dažniau už bet kokias gaivas geria paprasčiausią vandenį, todėl kompotų aš pati irgi verdu nedaug. Vis dėlto kelis 2 l talpos stiklainius, skirtus šiam tikslui, turiu. Pernai pirmąkart juos panaudojau cidonijų ir sedulų kompotui, tad šį rudenį jau galiu pasidalinti savo nuomone apie šį gėrmą. Juo labiau, kad rudeniop daug mano skaitytojų ieško informacijos, ką nuveikti su sedulomis ir cidonijomis. Lietuvoje šie vaisiai vis dažniau auginami sodininkų mėgėjų sklypuose, tačiau mes negalime pasigirti senomis ir tvirtomis jų panaudojimo tradicijomis. Tad verta žvilgtelėti į kulinarinę patirtį tautų, kurios tokias tradicijas turi, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Ir cidonijos, ir sedulos - tokie vaisiai, kuriuos valgyti tiesiai nuo medžių, termiškai neapdorotus, nelabai gera mintis. Mat ir vieni, ir kiti yra gana rūgštūs, o, kalbant apie kai kurias veisles, gal net aitroki. Užtai kompotas iš jų išeina kone pranbangus - maloniai saldžiarūgštis, intensyvios rausvos spalvos, kvapnus. Čia tas pats atvejis, kaip su anglišku juodųjų serbentų džinu: atrodytų, nejaugi, sumaišiu du ne pačius patraukliausius ingredientus, gali išeiti kažkas gero? O pasirodo, net labai gali! Yra ir dar vienas panašumas: norint, kad gėrimo skonis atsiskleistų visu gerumu, reikia laiko. Iš pradžių atrodo, jog niekas nevyksta: į viršų iškilusios cidonijos plūduriuoja sau, o ant dugno nusėdusios sedulos guli sau. Na, o po keleto savaičių (ar dar geriau - po 2-3 mėnesių) gėrimas įgauna savo tikrąją spalvą ir skonį. Jeigu jis pasirodytų pernelyg intensyvus, kompotą visada galima atskiesti stalo vadeniu, o gal į stiklinę ar ąsotį įmesti ledukų. Ir dar. Savo syvus gėrimui atidavusios cidonijos negardžios, o štai sedulos - visai kas kita. Švelniai saldžiarūgštės uogos priemena vaisius iš tų senamadiškų kompotų, kuriuos virdavo mūsų močiutės ir mamos, tad išdrįskite jų bent paragauti. Mes, atvirai pasakius, suvalgome visas sedulas iš kompoto.

Na ką gi, tikiuosi, šiandieninis įrašas bus naudingas tiems mano skaitytojams, kurie naminių kompotų dar nenurašė į nuostolius. Gražių ir saulėtų dienų visiems, ir sėkmės kūrybiškai sunaudojant šio rudens derlių :)

Ką tik išvirtas cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos

Компот из айвы и кизила - cidonijų ir sedulų kompotas

Ingredientai: (išeis 4 l kompoto)

400 g cidonijų (be sėklalizdžių, supjaustytų skiltelėmis)

400 g sedulų

400 g cukraus

4 l vandens

1. Paruoštas cidonijų skilteles ir sedulas maždaug po lygiai paskirstykite į švarius stiklainius.
2. Vandenį užvirinkite, sudėkite cukrų ir virkite 5 min. Gautu sirupu užpilkite vaisius stiklainiuose, pridenkite dangteliais ir palikite maždaug parai. Greičiausiai liks šiek tiek nepanaudoto sirupo - jo neišpilkite, o atidėkite, kol prireiks.
3. Kitą dieną nuo vaisių nupilkite skystį į prikaisatuvį su nepanaudoto sirupo likučiais. Užvirkite ir pavirkite dar apie 10-15 min.* Tuojau pat vėl supilkite ant vaisių ir šįkart gerai užsukite dangtelius.
4. Apvertę stiklainius, kompotą atvėsinkite, tuomet išneškite į sandėliuką. Laikykite mėnesį ar ilgiau, kol kompotas įgaus rožinę spalvą, o visi vaisiai nusileis ant stiklainių dugno.**
5. Jeigu reikia, patiekdami kompotą atskieskite šaltu vandeniu ir/ar pagardinkite ledukais.

* Originalus receptas rekomenduoja nupiltą sirupą virti labai ilgai, 30-40 min. Tai reiškia, kad sirupas išeis labai koncentruotas, o kompotas - labai saldus. Aš sirupą verdu trumpiau, o vėliau atitinkamai ir skiedžiu mažiau. Be to, trumpiau verdamas sirupas ne taip stipriai nugaruoja, vadinasi, netenka rūpintis, jog antrą kartą supylus skystį ant vaisių, stiklainiai bus nepilni.

** Greitam naudojimui cidonijų ir sedulų kompotą galima ruošti paprasčiau: iš pradžių išvirti vandens ir cukraus sirupą (5-10 min.), tada į jį sudėti paruoštus vaisius, pavirti dar apie 15 min., nukaisti ir atvėsinti. Tokį kompotą galima gerti jau po keleto valandų. Greituoju būdu išsivirti kompoto verta, jeigu norite įsitikinti, ar cidonijų ir sedulų derinys jums priimtinas. Tik tada, jei lūkesčiai pasiteisins, ruoškite didesnį kiekį atsargų žiemai.

Maždaug mėnesį pastovėjęs cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 72.