Juodųjų serbentų džinas

Prieš nupuošdama eglutę, nusprendžiau, jog atėjo pats laikas nufotografuoti ir aprašyti juodųjų serbentų džiną. Tiksliau, kiek pamąsčiusi, padariau išvadą, jog geresnis laikas vargu ar ateis. Mat yra tokių receptų, kurių sezoniškumas labai jau neaiškus - kažkada, rašydama apie aviečių actą, dėl to jau spėjau pabėdavoti. Su juodųjų serbentų džinu situacija analogiška: vasarą, kai uogų apstu, gėrimas dar būna tik pradėtas gaminti. Žiemą, kai gėrimas jau tinkama ragauti, susidomėjusiems nebėra iš ko jo daryti. Tačiau aš viliuosi, jog tarp mano skaitytojų yra ne vienas lėto maisto mėgėjas, kuris neskubina gyvenimo :) Tai reiškia jog po keleto mėnesių, atėjus vasarai, recepto teks pasiieškoti archyvuose - tikiuosi, ingredientų rodyklė dešinėje puslapio pusėje jums padės (nepatikėsite, kiek kartų esu girdėjusi nusiskundimų, kad šis tinklaraštis per didelės apimties ir jame neįmanoma rasti reikiamų įrašų!.. Tik tada supratau, jog naudotis rodyklėmis moka ir/ar nori toli gražu ne visi.)

Nuotrauka Kristinos

Juodųjų serbentų džinas - labai tradicinis, desertinis, alkoholinis gėrimas, Didžiojoje Britanijoje gaminamas mažų mažiausia nuo XIX a. vidurio. Mano turimoje knygoje jis pirmiausia siejamas su Herefordšyro grafyste Anglijoje, Vakarų Midlandso regione. Mat Herefordšyras garsėja itin švelniu klimatu, tinkančiu vaismedžiams, vaiskrūmiams bei apyniams auginti. Neatsitiktinai kaip tik čia buvo užveisti bene didžiausi serbentynai visoje šalyje; tuo tarpu Herefordšyrio gyventojai sukūrė ne vieną receptūrą, atspindinčią pastangas juodųjų serbentų derlių kuo kūrybiškiau pritaikyti kulinarijoje. Juodųjų serbentų uogos Didžiojoje Britanijoje tradiciškai naudojamos įvairiems desertams, gaiviesiems gėrimams, na, ir alkoholiui pagardinti. Tuo, kad jos būtų įtrauktos į britų valgiaraščius, rūpinasi ne vienos gamyklos (ir ne vienos delikatesų gamyklėlės) technologai. Antra vertus, klasikiniai receptai visiems gerai žinomi, o juodųjų serbentų patiekalai namų sąlygomis yra gaminami ir mėgstami visoje Didžiojoje Britanijoje, nepaisant vieno ar kito geografinio regiono ribų.

Nuotrauka Kristinos

Juodieji serbentai, vertinant pasauliniu mastu, auginami palyginti nedideliame areale: Europoje, Sibire ir kai kuriuose kituose šiauriniuose Azijos rajonuose bei Naujojoje Zelandijoje. Tokia situacija susiklostė ne tiek dėl to, kad juodųjų serbentų krūmai būtų labai įnoringi (nors drėgmės trūkumas jiems labai nepatinka), o ir dėl kitokių priežasčių. Antai JAV jų kultivavimas buvo smarkiai apribotas, baiminantis serbentinės veimutrūdės paplitimo - ši augalų liga, pernešama per agrastų bei serbentų, ypač juodųjų, lapus, kelia mirtiną grėsmę tenykščiams spygliuočių miškams. Taigi, nėra ko per daug stebėtis, kad receptų, kuriuose figūruoja juodieji serbentai, pasaulyje sukurta gerokai mažiau negu, pavyzdžiui, receptų, kuriuose naudojamos bulvės. Mums, lietuviams, irgi kai kada pritrūksta minčių, ką gi čia dar nuveikus su juodųjų serbentų pertekliumi - nevirsi gi iškart kelių kibirų uogienės. Tai štai, sakau iš savo patirties - labai pravartu retkarčiais žvilgtelėti į skandinavų, slavų, britų ir kitų ne per daug skaitlingų "juodųjų serbentų valgytojų" sukauptą patirtį, nes ten galima aptikti išganingų idėjų, kaip sunaudoti vieną kitą atliekamą saują uogų. Pavyzdžiui, per kelias minutes pagaminti juodųjų serbentų džiną ateinančioms Šv. Kalėdoms :)

Nuotrauka Kristinos

Kaip jau turbūt supratote, gėrimo pavadinimas nepalieka vietos nei fantazijai, nei intrigai. Juodųjų serbentų džinas ir yra ne kas kita, kaip džinu užpilti juodieji serbentai, pasaldinti cukrumi ir kai kada (bet ne visada) pagardinti kokiu prieskoniu - pavyzdžiui, keliais gvazdikėliais ar gabaliuku cinamono lazdelės. Na, nebent džinu užpiltus serbentus pavadinsime likeriu, kas literatūroje anglų kalba nėra retenybė; tada gėrimas vadinamas ne blackcurrant gin, o balckcurrant liqueur. Bet iš esmės pagrindinė tema šiame recepte menkai teužšifruota, kaip pasakytų Auksinio proto vedėjai :)

Dažnam gali kilti klausimas: o kuo šis gėrimas skiriasi nuo mums įprastų trauktinių ir užpiltinių? Atsakymas čia pats paprasčiausias - tik alkoholio rūšimi. Ir, žiūrint iš praktinių pozicijų, tai nėra blogai. Mat lietuviško stiliaus užpiltinės, bent jau tos, su kuriomis esu susidūrusi aš, paprastai reikalauja medicininio spirito, kurio šiais laikais ne taip paprasta įsigyti. Be to, aš, netgi turėdama šį ingredientą po ranka, dažniausia saugau jį receptams, kuriuose spiritas absoliučiai nepakeičiamas - pavyzdžiui, širšių medui. Antra, naudojant spiritą užpiltinėms, reikia mokėti jį tinkamai skiesti, kad gėrimas nebūtų nei per daug stiprus, nei pavandenijęs. O štai su džinu viskas paprasta - tereikia atidaryti butelį ir supilti alkoholį ant uogų bei cukraus. Gera žinia ir ta, kad džinas šiuo atveju nebūtinai turi būti pats brangiausias. Atvirkščiai, čia tiks ir pats pigiausias, kuris bet kokiu atveju įgis juodųjų serbentų skonį ir iš dalies - kvapą.

Beje, dėl kvapo. Mano vyras, iš principo mėgstantis juoduosius serbentus, jų kvapu per daug nesižavi. Dar blogesni reikalai su džinu, nes pastarajam būdingas "spygliukų" aromatas jam išvis ne prie širdies (todėl mūsų namuose kas kelinta vasara džino nusiperku nebent aš, sugalvojusi draugių kompanijai pagaminti Bee's Knees kokteilio :) Taigi, per daug nenustebau, kai, pirmąkart pamatęs mane pilant džiną ant juodųjų serbentų, vyras nepatikliai paklausė: Negi manai, kad sumaišiusi du abejotino kvapo dalykus, gali gauti kažką gero? Po pusantrų metų jam šį klausimą priminiau, ir vyrui teko pripažinti, kad kažkokiu nepaaiškinamu būdu juodieji serbentai ir džinas vienas kitą neutralizavo, sukurdami malonaus, vaisinio kvapo ir skonio gėrimą. Taigi, tikiuosi, jog visus jūsų nuogąstavimus išsklaidžiau, ir juodųjų serbentų džiną ateinančią vasarą gaminsite, nekamuojami jokių abejonių :)

Nuotrauka Kristinos

Blackcurrant Gin (Blackcurrant Liqueur) - juodųjų serbentų džinas

Ingredientai: (išeis apie 500 ml gėrimo)

350 g gerai sunokusių juodųjų serbentų uogų (be šakelių)

175 g cukraus

Nebūtinai: 2 gvazdikėliai (arba kitoks jūsų pasirinktas prieskonis, pavyzdžiui, citrinos žievelė be baltosios dalies ar gabaliukas cinamono lazdelės)

300 ml džino

1. Juoduosius serbentus perrinkite, nuplaukite, suverskite į sietą ir palikite, kad gerai nulašėtų vanduo.
2. Paruoštas uogas suberkite į sandariai uždaromą stiklainį ar kitokį indą, užpilkite cukrumi, jeigu naudosite, įdėkite gvazdikėlius ar kitus pasirinktus prieskonius. Užpilkite džinu, sandariai uždarykite ir palikite tamsioje, vėsioje vietoje mažų mažiausia 6 savaitėms, bet geriau ilgesniam laikui - dažname recepte nurodoma, jog minimalus laikymo terminas yra 3 mėnesiai.* Retkarčiais stiklainį galite pasukioti (arba netgi atidaryti ir pamaišyti šaukštu), kad cukrus greičiau ištirptų.
3. Susistovėjusį juodųjų serbentų džiną perkoškite per švarų, tankų audeklą, stengdamiesi nespausti uogų, ir supilstykite į butelius.** Sandariai uždarykite ir tamsioje, vėsioje vietoje laikykite, kol prireiks. 
4. Tradiciškai toks gėrimas patiekiamas kalėdiniu laikotarpiu drauge su saldumynais ar kaip aperityvas. Jis taip pat gali būti naudojamas kaip kokteilių ar karštų žiemos gėrimų ingredientas, užpilas ant ledų ir pan.

* Kadangi juoduosiuose serbentuose nėra kauliukų kaip vyšniose ar slyvose, aš juos džinu užpilu vieną vasarą, o atėjus kitai, maždaug po metų, nupilu. Tuomet perkoštą ir į butelius supilstytą gėrimą palieku ramybėje dar keliems mėnesiams, iki kalėdinio laikotarpio. Toks pusantrų metų išlaikytas gėrimas būna tamsesnės spalvos, bet itin sodraus uogų skonio.

** Britai perspėja jokiu būdu neišmesti serbentų sultyse ir džine išmirkusių uogų - jas galima panaudoti pyragų įdarams, o taip pat ledų ar kitokių desertų gardinimui. Dar vienas tradicinis receptas su "apgirtusiais" juodaisiais serbentais: juos apdžiovinti, suberti į tirpintą šokoladą, nulašinti šokolado perteklių, o tada paskleisti ant kepimo popieriaus lakšto, kad sutvirtėtų - taip pagaminsite naminius uogų saldainius.

Džine išmirkusios juodųjų serbentų uogos gali būti panaudotos įvairiems desertams. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 294-295.