Krevečių ir bulvių mišrainė

Likus vos porai dienų iki didžiųjų švenčių, nusprendžiau parašyti apie baltą mišrainę. Tą pačią, kuri sovietmečiu buvo ypatingas valgis - nes juk anuomet konservuoti žirneliai ir majonezas priklausė deficitinėms prekėms. Tą pačią, kurią Lietuva atkūrus Nepriklausomybę, dažnas valgė pilna burna - tol, kol atsivalgė. Tą pačią, kurią dabar linkstama įtraukti į praeities atgyvenų sąrašą. Ir ko tik pastaraisiais metais apie ją negirdėjau/ neskaičiau - pradedant dietologų grūmojimais, jog tai nesveikas maistas, baigiant madingų panelių ir poniučių pasvarstymais, jog toks valgis esą tinkamas tik kaimiečių baliams.

Mano nuomone, balta mišrainė - nei geresnis, nei prastesnis maistas už šimtus tūkstančių kitų tradicinių valgių. Kaip sakoma, kiekvienam savo: vieni ją liaupsins, kiti peiks, ir visi bus savaip teisūs. Tačiau, žiūrint į pasaulinį kontekstą, atrodo, kad mes gerokai persistengiame, kritikuodami savo kulinarinį paveldą. Kodėl? Todėl, kad balta mišrainė, bene geriausia žinoma rusiškų salotų vardu, yra populiari ir mielai gaminama daugelyje šalių - ir Europoje, ir Azijoje, ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. Šalyse, kurioje balta mišrainė prigijo, ji gali būti gaminama taip pat, kaip pas mus, o gali būti šiek tiek perkurta. Na, pavyzdžiui, Rumunijoje balta mišrainė vadinama jautienos mišraine (rum. salată de boeuf), nors daržovės čia paprastai maišomos ne su jautiena, o su vištienos krūtinėle :)

Nuotrauka Kristinos

Tačiau vienas originaliausių baltos mišrainės variantų, kuriuos esu aptikusi, kilęs iš Ekvadoro. Pietų Amerikoje, kaip žinia, gyvena daugybė žmonių, kurie yra emigravusių europiečių palikuoniai. Tad nenuostabu, jog pastarieji atsivežė į Naująjį pasaulį ir savo tradicijas, įskaitant baltą mišrainę. Tarkime, Argentinoje ensalada rusa laikoma neginčytinu nacionaliniu patiekalu, visuotinai pripažinta ir pasididžiavimo verta klasika. Ir nors balta mišrainė Pietų Amerikoje dažniausia gaminama taip, kaip įprasta mums, kai kurie regionai yra sukūrę savus šio patiekalo variantus. Taigi, Ekvadore, be plačiausia paplitusio baltos mišrainės pavidalo, yra ir mažiau žinomas - su krevetėmis. Sako, kad jis yra kilęs iš Guayaquil regiono - mat pajūryje įsikūrę žmonės nusprendė, kad vietiniai produktai patiekalui nepamaišys. Beje, čia kiekviena šeima salotas irgi gamina truputį kitaip: kažkas vietoje virtų morkų deda obuolį, kažkas vietoje krevečių - omaro mėsos ar kitokių jūros gėrybių ir t.t.

Šios salotos yra tikras paprastumo įsikūnijimas. Jų pagrindą sudaro bulvės, morkos ir krevetės, kurios pakeičia kiaušinius, agurkus be žirnelius. Tačiau, galite tikėti, galite netikėti, mišrainė vis tiek išeina labai gardi - žinoma, jums turi patikti lengvai salsvas krevečių skonis, kuris čia dominuoja. Na, o jeigu mišrainei norite suteikti daugiau spalvų, ją galite dėti ant žalialapių salotų patalo, puošti petražolėmis ir/ar žaliomis avokadų, raudonomis pomidorų, baltai geltonomis kietai virtų kiaušinių skiltelėmis. Žodžiu, ši mišrainė gali būti sotus užkandis paprastą dieną, o gali virsti ir spalvingu, netgi ištaigingu šventinio stalo akcentu.

Vienintelis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai krevečių rūšis. Receptas reikalauja virtų krevečių, ir, žinoma, gardžiausia čia būtų naudoti kuo šviežesnes, pačių išvirtas ir išlukštentas krevetes. Tačiau Lietuvoje tokių įsigyti nelengva, brangu, o tokiam patiekalui kaip mišrainė galbūt ir neverta. Todėl aš pati esu išbandžiusi šias salotas ir su šviežiomis nelukštentomis, ir su šaldytomis lukštentomis, ir netgi su konservuotomis krevetėmis. Ir, žinokite, visi variantai buvo geri. Sakyčiau, pagal kainos, kokybės ir įdėto darbo santykį man labiausia pasiteisino smulkios, išlukštentos ir užšaldytos krevetės - tik svarbu jas lėtai ir kantriai atitirpinti šaldytuve. Jūs, žinoma, rinkitės pagal savo skonį ir kišenę. Na, o jeigu patiekalas jums patiks, atkreipkite dėmesį ir į šiek tiek panašias krevečių salotas su spagečiais.

Mūsų šeima mėgsta lietuvišką baltą mišrainę, bet ne ką mažiau mėgsta ir šią, pagamintą su krevetėmis. Todėl jeigu vaikystės mišrainė dėl kokių nors priežasčių jums ne prie širdies, išbandykite šiandieninį receptą - tikiu, jog nenusivilsite. Sėkmingų jums pasiruošimų - ir gražių švenčių!

Nuotrauka Kristinos

Ensalada de papas con camarones - krevečių ir bulvių mišrainė

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

4-5 vidutinio dydžio bulvės

2-3 vidutinio dydžio morkos

400-500 g virtų lukštentų krevečių

1 mažas svogūnas (labai tiktų baltas)

Majonezo (pagal skonį; mano nuomone, čia labai tinka salsvas Hellmann's)

Druskos (pagal skonį)

Nebūtinai: petražolių, salotų lapų, avokado, pomidoro (salotoms papuošti)

1. Bulves ir morkas švariai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite ir supjaustykite kubeliais.
2. Į dubenį su paruoštomis bulvėmis ir morkomis sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną* ir krevetes. Viską išmaišykite su majonezu** ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.
3. Tiekite kambario temperatūros, sudėję ant salotų lapų, apibarstę smulkintomis petražolėmis. Jeigu norite, galite papuošti papildomai - pomidorais, avokadais, kietai virtu kiaušiniu ir pan.

* Aš nemėgsta žalio svogūno salotose, nes jis man permuša visus kitus skonius, ypač jeigu patiekalas kiek ilgiau pastovi. Taigi, prieš dėdama svogūną į salotas, aš jį lengvai pakepinu aliejuje. Jūs, žinoma, vadovaukitės savo skoniu. Antai mano šaltinyje taip pat nurodoma, jo mėgstantys aštresnį maistą, į salotas gali dėti ne tik žalio svogūno, bet ir česnako, nors tai ir nėra tradiciška.

** Kai kurių firmų majonezas būna labai tirštas, ir kad mišrainė atrodytų kreminė, jo tenka dėti gana daug. Nenorėdama, kad salotos plauktų padaže, kai kada į mišrainę įpilu 2-3 v.š. krevečių nuoviro (ar sūrymo), o jeigu jo nėra - vištienos ar daržovių sultinio ar pan. Skystis šiek tiek praskiedžia majonezą, ir jo reikia kur kas mažiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Kavos sūris

Visai neseniai mano sūnėnas Paulius sako girdėjęs sinoptikus pasakojant, jog pastarąjį mėnesį Lietuvoje buvo lygiai 10 saulėtų valandų. 10 saulėtų valandų - ne per vieną dieną, ne per savaitę, o per visą mėnesį. Aš pati tos laidos neklausiau, todėl negaliu tvirtinti, jog ši informacija - šimtaprocentinė tiesa. Bet panašu, jog taip. Jausmas toks, lyg gyventume amžinos prieblandos zonoje, ir tai tikrai neprideda žvalumo, bent jau man.

Dabar, kai naktys pačios ilgiausios, o dienos beveik neišaušta, visai logiška kalbėti apie kavą. Nors iš tikrųjų, tai šis įrašas - visai ne naujas receptas, o pasakojimo apie suomišką leipäjuusto sūrį tęsinys. Tiksliau, dar vienas pasiūlymas, kaip minėtąjį sūrį skanauti, jeigu kartais neturėtumėte ar nemėgtumėte tekšių uogienės.

Nuotrauka Kristinos

Kaip jau minėjau, leipäjuusto sūrį anksčiau suomiai mėgdavo džiovinti, t.y. užkonservuoti. Pašildymas - vienas iš būdų jį suminkštinti. Antrasis - mirkymas, ir ne bet kokiame skystyje, o karštoje kavoje. Kavos ir leipäjuusto derinys - sena ir giliai įsišaknijusi suomių tradicija, kurią, tiesą sakant, perėmė ir kaimynai, pirmiausia švedai. Leipäjuusto sūris švediškai netgi vadinamas kaffeost, t.y. kavos sūriu.

Suprantu, kad sūrio ir kavos derinys tame pačiame puodelyje - anaiptol ne pats kasdieniškiausias vaizdas, ir priimtinas jis ko gero ne kiekvienam. Lietuvoje gerai paruoštos kavos etalonu laikoma itališka kava, kurioje ne vieta jokiems sūriams. O ginčytis ir konkuruoti su klasikine itališka tradicija - nedėkingas reikalas. Antra vertus, užhipnotizuoti Italijos žavesio, mes kartais (sąmoningai ar nesąmoningai) ignoruojame faktą, jog pasaulyje egzistuoja ir kitos kavos kultūros - tarkime, Turkijos ar Etiopijos. Jos visiškai kitokios, bet irgi labai senos, klasikinės ir nė kiek ne prastesnės už itališką. Ne kitaip yra ir pačioje Europoje. Pavyzdžiui, airiai didžiuojasi savo airiška kava su viskiu, austrai savo Einspänner su plaktos grietinėlės karūna, islandai - kmynais aromatizuota kava, rusai - karališka kava su plaktu kiaušiniu ir t.t. Ši įvairovė, sutikite, išties žavi. Nors espresso ir cappuccino - daugelio mūsų favoritės, Italijos hegemonija kavos pasaulyje neturėtų užkirsti kelio, susipažįstant su kitokiais kavos gėrimo būdais. Be to, norint pasimėgauti naujais potyriais, svarbu neturėti išankstinių neigiamų nuostatų. Net jeigu į kavą dedamas sūris :) Beje, Italijos virtuvėje irgi egzistuoja tradicinės, bet mažai paplitusios ir "keistos" kavos rūšys, pavyzdžiui, caffe romano, t.y. citrinos griežinėliu arba žievele pagardinta espresso kava.

Nuotrauka Kristinos

Na, o norint pasigaminti kavos sūrio, prireiks tik suomiško leipäjuusto sūrio (naminio arba pirktinio) ir mėgstamos kavos. Sūris gali būti padžiovintas arba nepadžiovintas - net ir šviežias jis būna gana tvirtas, todėl lengvai galėsite jį supjaustyti nedideliais kubeliais. Susmulkintas sūris dedamas į puodelį ir užpilamas karšta kava, kuri dažniausia pasaldinama. Kavą galite ruošti taip, kaip labiausia mėgstate - aš, pavyzdžiui, verdu kavos aparatu. Bet galite ją išvirti moka kavinuke, užplikyti porcelianiniame ar stikliniame kavinuke ir pan. - svarbiausia, kad kavoje neliktų nuosėdų. Kol gersite kavą, sūris irgi prisigers jos skonio, aromato ir spalvos, taps panašus į šiltą, vos salsvą, kavos ir grietinėlės skonio desertą. Išgėrus kavą, dar neatvėsęs sūris išvalgomas šaukšteliu. Netikėtai gardu! Nenuostabu, jog Suomijoje ir Švedijoje gana įprasta gerti kelis šios kavos puodelius paeiliui - ir norint paskanauti sūrio, ir todėl, kad saulėtų dienų ten maždaug tiek pat, kaip pas mus :)

Nuotrauka Kristinos

Kavos sūris

Ingredientai:

Leipäjuusto sūrio (naminio arba pirktinio, daugiau apie jį čia)

Nebūtinai: Cukraus

Mėgstamos kavos

1. Pageidaujamą kiekį sūrio supjaustykite nedideliais kubeliais ir sudėkite į puodelį. Sūrio neturėtų būti daugiau negu trečdalis puodelio. Jeigu norite, užberkite cukraus.
2. Sūrį užpilkite labai karšta kava, paruošta taip, kaip mėgstate (joje neturėtų būti nuosėdų). Atsargiai pamaišykite.
3. Išgėrę kavą, likusį sūrį išvalgykite desertiniu šaukšteliu.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: internetas, konkrečių puslapių nebeprisiminsiu prie geriausių norų.

Leipäjuusto - suomiškas kepamas sūris

Manau (ir toli gražu ne aš viena), kad vienas įdomiausių ir savičiausių Suomijos valgių - juodomis dėmelėmis išmargintas, nebrandintas sūris, kuris originalo kalba vadinamas leipäjuusto arba juustoleipä, kas išvertus reiškia sūrio duona. Panašiai kaip ir kiprietiškas halloumi sūris, jis irgi paprastai valgomas šiltas, tik ne su daržovėmis, o su uogomis - šviežiomis tekšėmis arba tekšių uogiene. Akivaizdžiausias sprendimas, norint paragauti šio suomiško gardumyno - įsigyti jo gabalėlį prekybos centre. Tačiau šiandien aš noriu su jumis pasidalinti savo sukauptomis žiniomis ir receptais, kaip suomišką kepamą sūrį pasigaminti namuose.

Nuotrauka Kristinos

Pradėkime nuo fakto, kad leipäjuusto - archaiškas produktas, kadaise atsiradęs galvijų augintojų bendruomenėse. Turėkite galvoje, kad Suomijoje auginama ne vienos rūšies raguočiai, t.y. ne tiktai karvės, o ir šiauriniai elniai, rečiau - ožkos. Galvijams atsivedus jauniklių, atsiranda ir krekenų, nesvarbu, karvių, elnių ar ožkų. Taigi, leipäjuusto buvo sugalvotas kaip būdas tas krekenas užkonservuoti - tą vienaip ar kitaip darydavo visos senosios šiaurietiškos kultūros (lietuviai, pavyzdžiui, gamindavo ir džiovindavo krekenų lakštinius). Suomiai krekenas lengvai pakaitindavo, kol gaudavo varškę, o ją suslėgę - nestoro disko pavidalo sūrį. Kad sūris negliaumytų, jis būdavo palaikomas virš ugniakuro ir apdžiovinamas virš atviros liepsnos (iš čia ir tamsios dėmės). Tokį sūrį galima valgyti tuojau pat. Tačiau ūkyje iš krekenų dažniausia prigamindavo ne vieną sūrį, ir žmonės stengėsi pasitaupyti šio produkto ateičiai. Taigi, sūriai ilgesniam saugojimui būdavo baigiami džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, kol tapdavo kieti. Susiruošus skanauti tokį sūrį, pirmiausia tekdavo jį pašildyti ir/ar pamirkyti, kad suminkštėtų - iš čia ir tradicija leipäjuusto patiekti kaip šiltą patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Tikrasis leipäjuusto sūris, pagamintas iš krekenų, yra gelsvas, riebus ir labai maistingas - tai buvo svarbu žmonėms, kurie didžiąją metų dalį gyvendavo atšiauriomis žiemiškomis sąlygomis, o šviežių vaisių, uogų bei daržovių turėdavo šykščiai. Antra vertus, krekenų sūris pasižymi delikatesinėmis savybėmis: jis labai švelnus, koncentruotos grietinėlės skonio, be jokių užuominų į rūgštumą. Jis man netgi šiek tiek primena klasikinį Niujorko sūrio pyragą (ang. New York Cheesecake), tik leipäjuusto saldumas natūralus, daug švelnesnis ir subtilesnis. Sūrio vertę didina ir jo retumas: krekenų būna tik kelios dienos po to, kai galvijai atsiveda jauniklius. Tad jeigu neturite didžiausios galvijų bandos, o laikote, tarkime, vieną karvutę, tai ir leipäjuusto galėsite pasigaminti tik kartą per metus. Nenuostabu, kad šis sūris Suomijoje jau labai seniai įgijo ypatingo valgio reputaciją.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau šiuolaikiniai žmonės, kaip jau minėjau įraše apie anglišką krekenų pyragą, nelinkę taikytis su mėgstamų produktų stygiumi. Kadangi natūralių krekenų kiekio padidinti nėra galimybių, buvo imta ieškoti jų atitikmens. Ir, lygiai taip pat kaip ir Anglijoje, surasta: moderniame pasaulyje, gaminant leipäjuusto sūrį, pienas sutraukiamas renetu (šliužo fermentu), gauta varškė lengvai pasūdoma ir pasaldinama (to nereikia daryti, naudojant krekenas, nes jos natūraliai turi saldumo ir sūrumo), o tuomet suslegiamas sūris. Savo skoniu jis iš tikrųjų sėkmingai imituoja iš krekenų gaminamą leipäjuusto. Tačiau ne konsistencija! Iš paprasto pieno pagamintas leipäjuusto yra daug liesesnis, baltesnis, o valgomas netgi lengvai girgžda tarp dantų. Dėl šios savybės anglakalbiai žmonės kai kada suomišką kepamą sūrį netgi vadina Finnish squeaky cheese, t.y. suomišku girgždančiu sūriu. Sūrį gaminant iš krekenų, nieko panašaus nevyksta: sūris būna maloniai purus, tirpsta burnoje ir girgždėti nė nemano.

Nuotrauka Kristinos

Dauguma šiuolaikinių žmonių, netgi gyvenančių Suomijoje, yra susidūrę tik su "naujamadiška" kepamo sūrio versija, o tikrasis krekenų leipäjuusto kaip ir buvo, taip ir liko retai aptinkamu delikatesu, kurio paskanauti dažniausia turi laimės tik patys galvijų augintojai ir jų svečiai. Kažkada internete aptikau Suomijos sūrininkų forumą, kuriame buvo svarstoma krekenų leipäjuusto pristatyti platesnei visuomenei, bet diskusijos baigėsi, paskaičiavus tokio produkto savikainą. Paaiškėjo, jog 1 kg krekenų sūrio kainuotų maždaug 100 eurų - ne itin konkurencinga kaina, kai parduotuvėse apstu daug pigesnio leipäjuusto, pagaminto iš pieno.

Tačiau aš naminį leipäjuusto sūrį gaminau būtent iš krekenų, archajiškai. Siūlau ir jums tą padaryti, jeigu turite savo ūkį arba galimybę iš ūkininkų įsigyti šio unikalaus pieno produkto. Krekenų leipäjuusto atitiko visus mano lūkesčius: buvo purus, malonios konsistencijos ir saldumo, ypatingai gardus. Tačiau, neslėpsiu, ne taip jau retai nusiperku Valio gaminamo sūrio duonos - jo galima aptikti didesniuose prekybos centruose. Toks sūris, pašildytas ir patiektas su uogomis, irgi būna gardus valgyti, nors ir kitoks, negu pagamintas iš krekenų. Sūrį iš pieno, sutraukto renetu, nesunkiai galima pasigaminti ir namų sąlygomis - kaip tą padaryti, parašiau pastabose po receptu. 

Nuotrauka Kristinos

O dabar dar kelios pastabos apie sūrio patiekimą. Kaip jau minėjau, sūrį prieš valgant rekomenduojama pašildyti - orkaitėje arba keptuvėje. Paprastai šildomas ne visas sūris, o tokia jo porcija, kuri bus tuojau pat suvalgyta - tarkime, trys gabaliukai. Man asmeniškai sūrio šildymas orkaitėje nepatinka, nes tuomet sūris pasidengia savotiška tvirta plėvele, t.y. ne tik sušyla, bet ir šiek tiek apdžiūva. Todėl rekomenduočiau sūrį trumpai pašildyti keptuvėje su trupučiu sviesto ir/ar grietinėlės (kai kas dar pabarsto ir šaukšteliu cukraus), o tada iš karto tiekti su uogomis. Tradiciškai leipäjuusto gardinamas tekšių uogiene, bet, jeigu jos neturite, tiks ir kitokios uogos, tarkime, mėlynės, raudonųjų serbentų drebučiai ar pan. O tekšių uogienės Lietuvoje įsigyti iš tikrųjų ne taip paprasta: po to, kai užsiarė Prisma, jos ko gero aptikti įmanoma tik Ikea maisto skyrelyje arba užsisakyti internetu. Mane tekšių uogiene dažniausia pradžiugina Norvegijoje gyvenanti draugė Alma, o šįkart lauktuvių parvežė pusseserės Agnės šeima. Širdingai ačiū meginoms už tai, o savo skaitytojams linkiu, kad ir juos suptų tokie rūpestingi ir šilti žmonės, kaip kad supa mane :)

Nuotrauka Kristinos

Leipäjuusto - suomiškas kepamas sūris

Ingredientai: (išeis maždaug 22 cm skersmens, apie 3-4 cm aukščio sūris)

3 l krekenų*

Patiekiant:

2-4 v.š. sviesto ir/ar grietinėlės

Tekšių uogienės (galima keisti kitokia jūsų mėgstama uogiene)

1. Krekenas supilkite į didelį storadugnį puodą (ne aliuminį) ir pašildykite, kol ims tirštėti - greičiausia tas nutiks maždaug po 10-15 min. Šildydami kelis kartus pamaišykite, geriausia mediniu šaukštu ar silikonine mentele. Kai krekenos sutirštės, jos taps panašios į varškę, nuo jų ims po truputį atsiskirti skaidrus skystis.
2. Gautą varškę reikia nusunkti ir suspausti. Suomijoje tam naudojamos specialios apvalios formos su skylutėmis dugne: supylus varškę ir ją paspaudus dangteliu, pro angeles apačioje išbėga nereikalingas skystis, ir taip gaunamas disko formos sūris. Jeigu jūs tokio indo neturite, teks sugalvoti kokį kitokį būdą. Aš namų sąlygomis pasigaminu tokią konstrukciją. Didelį dubenį uždengiu švariu sieteliu, kuris pardavinėjamas kaip keptuvės dangtis, apsaugantis nuo tyškančių riebalų. Ant jo dedu 20 cm skersmens kepimo formą nuimamais šonais (atlaisvintą, dugnas išimtas). Ją ištiesiu švaria marle. Į marlę supilu varškę, užlenkiu į vidų marlės kraštus, uždedu išimamos formos dugną (kadangi forma atlaisvinta, dangtis puikiai įsileidžia į jos vidų) ir paslegiu kuo nors sunkiu, dažniausia akmenine prieskonių grūstuve :) Per marlę ir sietelio dugną visos išrūgos išbėga į dubenį, kepimo formos lankas neleidžia sūriui išsklisti ir suteikia jam disko pavidalą, o iš viršaus uždėtas kepino formos dugnas išlygina sūrio viršų ir leidžia jį patogiai paslėgti. Kai visos išrūgos išbėgs (jas, beje, galima panaudoti lietinių blynų, skrylių ar kt. tešlai, naminio batono kepimui ir pan.), o sūris sutvirtės ir atvės, išimkite jį iš formos.
3. Dabar sūrį turite iš abiejų pusių pakaitinti, kad susidarytų marga plutelė. Anksčiau Suomijoje tam būdavo naudojami specialūs mediniai diskai su smeigtukais: ant jų pamautas sūris palaikomas virš atviros liepsnos, apverčiamas ir padžiovinamas iš kitos pusės. Jeigu turite galimybes ir sugalvojate, kaip sūrį padžiovinti virš tikros ugnies, taip pasielkite ir jūs. Aš bute tokių galimybių neturiu, todėl sūrį dedu ant didelės metalinės kepimo skardos ir iš abiejų pusių pakaitinu karamelizavimo įrankiu (liepsnosvaidžiu), skirtu crème brûlée gamybai - sūris pasidengia tamsiomis dėmelėmis, jo paviršius tampa daugmaž sausas. Jeigu neturite tokio įrankio, galite trumpai apkepti sūrį orkaitėje, įjungę grilį (tik nepamirškite apversti ir apkepti abi puses).
4. Pagamintą sūrį suvyniokite į švarią, sausą marlę ir laikykite šaldytuve. Tiekdami atpjaukite reikiamą kiekį ir trumpai pašildykite uždengtoje keptuvėje su trupučiu sviesto ir/ar grietinėlės. Neškite į stalą, kol dar neatvėso. Prie sūrio tradiciška patiekti tekšlių ar kitokios uogienės.

* Jeigu neturite krekenų, galite naudoti 3 l šviežio pieno - geriausia kaimiško, kuo riebesnio, nepasterizuoto. Kai kas į jį įpila dar ir grietinėlės. Atsiminkite - kuo liesesnis bus pienas, tuo kietesnis ir labiau tarp dantų girgždantis išeis sūris. Pienas pašildomas (maždaug iki 36ºC), tuomet į jį supilamas renetas (šliužo fermentas). Sunku pasakyti, kiek tiksliai reneto reikės, nes skirtingi gamintojai jį gamina skirtingos koncentracijos ir pavidalo (skystą, tablečių formos arba miltelius). Laikykitės instrukcijų ant pakuotės, tik atsiminkite, kad miltelių ar tablečių pavidalo renetą greičiausia vis tiek pirmiausia reikės ištirpinti nedideliame vandens kiekyje, ir tik tada įmaišyti į pieną. Reneto paprastai reikia labai nedaug - šiuo atveju turėtų užtekti maždaug ⅓ - 1 a.š. skysčio. Įmaišius renetą (o jeigu norite - ir žiupsnelį druskos bei šaukštą cukraus), pienas palaikomas kambario temperatūroje maždaug pusvalandžiui ar kiek ilgiau. Jei patikrinę pamatysite, jog pieno baltymai sutvirtėjo ir nusistojo paviršiuje, juos (neišpildami iš puodo) suraižykite peiliu į kvadratus ir palikite dar maždaug pusvalandžiui. Per tą laiką varškė dar labiau sutvirtės ir išsiskirs skaidrios išrūgos. Sukrekėjusią varškę sudėkite į pasiruoštą formą - geriausia tą padaryti kiaurasamčiu. Toliau viską darykite taip pat, kaip nurodyta 2-4 punktuose.

Nuotrauka Kristinos

Leipäjuusto sūrį taip pat galima valgyti išmirkytą kavoje - žr. įrašo tęsinį.

Apie recepto šaltinius: tikrai neatsiminsiu, skaičiau apie šį sūrį daug metų ir viską iš eilės, ką tik galėjau rasti, kol kažkuriuo momentu galų gale supratau, kaip tas sūris turėtų būti pagamintas :)

Tunu įdaryti persikai ir DOVANĖLĖ skaitytojams

Nūnai Briuselis mūsų žiniasklaidoje linksniuojamas ne ką rečiau negu Vilnius. Kalbėdami apie Briuselį, mes dažniausia turime galvoje kosmopolitišką "visų" europiečių didmiestį, Europos Sąjungos administracinį centrą. Tai ir logiška, ir šiek tiek paradoksalu, mat dažnai tarytum pamirštama, kad Briuselis - pirmiausia Belgijos sostinė. Anot belgų, šiuo požiūriu jie kaip tauta dažnai pasijunta ignoruojami ir užgožiami Europos Sąjungos biurokratų. Kaip vienas iš pavyzdžių, įrodančių, jog kiti europiečiai ne per daugiausia domisi Belgija, minima šios šalies virtuvė.

Įraše apie Kanibalo sumuštinius minėjau apie belgų nuoskaudas ir atkaklius įrodinėjimus, kad bulves fri vadinti prancūziškomis (ang. french fries) - nekorektiška ir įžeidu. Belgai šventai įsitikinę, kad šis patiekalas buvo sugalvotas jų šalyje, o netikę kulinarijos terminai esą tik patvirtina, kad Europai trūksta žinių apie Belgijos gastronomiją. Bet su kuo gi svetimšaliams asocijuojasi Belgijos virtuvė? Ko gero dažnas paminės Briuselio kopūstus, šokoladą, vaflius, alų, galbūt - midijas. Ne kažin kas, ar ne? O juk belgų virtuvė kur kas įvairesnė ir įdomesnė, joje yra puikių mėsos troškinių, žuvų patiekalų, kepinių. Bet šiandien nusprendžiau jums papasakoti apie tradicinį belgišką užkandį - tunu įdarytus persikus.

Nuotrauka Kristinos

Tunu įdarytos konservuotų persikų puselės (pranc. pêches au thon, oland. perziken met tonijn, vok. Pfirsich thunfisch) - patiekalas, išpopuliarėjęs Belgijoje apie XX a. vidurį. Po Antrojo pasaulinio karo pagreitėjus gyvenimo tempui, pusgaminiai ir konservai tapo modernios vakarietiškos virtuvės atributais. Be to, kaip tik tuo metu belgai Leveno miesto apylinkėse užveisė didelius persikų sodus, ir, populiarindami vietinę produkciją, kūrė receptus su šiais vaisiais. Persikų ir tuno derinys sulaukė itin daug dėmesio, sėkmingai prigijo Belgijos virtuvėje ir dabar yra laikomas klasikiniu belgišku patiekalu. Vienok užsieniečiai į šį užkandį žiūri nepatikliai. Konservuotas tunas, konservuoti persikai ir dar majonezas? Regis, tokiu deriniu galėtų žavėtis tik prastą skonį turintys žmonės. Tačiau belgai tvirtina, jog saldus, sultingas persikas ir intensyvaus, sūroko skonio žuvis - nepriekaištingas duetas. Įdomiausia, kad net labai skeptiškai nusiteikę atvykėliai, paragavę tunu įdarytų persikų, atlyžta: išties, derinys pasirodo esąs netikėtai malonus.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu esate saldžiarūgščių ir saldžiai sūrių patiekalų mėgėjai, galite šį užkandį pasigaminti ir patys tuo įsitikinti. Užtruksite vos kelias minutes: juk tereikia tuną ištrinti su šaukštu kitu majonezo ir sudėti gautą mišinį į persikų puseles. Jas galite tiesiog surikiuoti į dailią lėkštę, arba patiekti kiek prašmatniau - sudėti ant žalialapių salotų patalo ir, jeigu norite, papuošti kietai virtais kiaušiniais, pomidorais, krevetėmis, prieskoninėmis žolelėmis. Tunu įdaryti persikai su priedais taps sočiu, bet lengvu užkandžiu. Vasarą, stojus karščiams, tunu įdarytas persikų puseles prieš tiekiant patariama gerai atšaldyti, kad valgis būtų gaivesnis. Mano nuotraukose kaip tik ir matote vasarinį šį salotų variantą  - jas dariau, kai dar buvo gerų pomidorų ir salotų.

Na, o žiemą, kai šviežios daržovės nėra ypač kokybiškos, konservuotus persikus galite susmulkinti ir susluoksniuoti su tunu taurėse ar kitokiuose nedideliuose stikliniuose induose. Toks užkandis bus kiek sunkesnis, bet atrodys gražiai, bus gardus ir atitiks sezoniškumo principus. Beje, kažkada mano draugė Vaiva prasitarė, kad jų šeimoje per Kūčias dažnai patiekiami persikai, įdaryti tunu - tokia tradicija atsirado Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tada, kai parduotuvėse jau buvo įmanoma rasti šiam patiekalui reikalingų produktų. Apie šio užkandžio sąsajas su Belgija Vaiva nieko nenutuokė, bet aš jai papasakojau :) Na, o jeigu jūs taipogi esate iš tų, kurie nesižavi senaisiais lietuviškais valgiais, jeigu nuolat ieškote ko nors netikėto ir originalaus, atkreipkite dėmesį į šį belgišką užkandį, kuris papuoš ir Advento, ir šventinį stalą.  

Nuotrauka Kristinos

Pêches au thon - tunu įdaryti persikai 

Ingredientai: 

Konservuotas tunas

Majonezas

Nebūtinai: papildomi prieskoniai tunui pagardinti (smulkinti svogūnai, citrinos sultys, garstyčios, pipirai)

Konservuotų persikų puselės 

Nebūtinai: papildomi priedai (salotų lapai, pomidorai, kietai virti kiaušiniai, krevetės)* 

Prancūziškas batonas arba kitokia mėgstama duona (patiekiant) 

Nebūtinai: baltas vynas (patiekiant) 

1. Nuo konservuoto tuno nupilkite aliejaus arba konservavimo skysčio perteklių. Dubenėlyje žuvį ištrinkite su majonezu - jo reikės maždaug 2-3 v.š., arba tiek, kad tuno masė būtų panaši į paštetą. Paragaukite, jeigu norite, pagardinkite tuno masę kitais mėgstamais prieskoniais: labai smulkiai supjaustytais svogūnais (itin tiktų švelnūs šalotiniai svogūnėliai), šlakeliu citrinos sulčių, šaukšteliu paruoštų garstyčių, grūstais juodaisiais pipirais.
2. Išgriebkite konservuotų persikų puseles, jas sudėkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų sirupo perteklius.
3. Paruoštą tuno masę šaukštu sudėkite į persikų puseles. Jas surikiuokite į serviravimo lėkštę. Jeigu norite, užkandį papuoškite vienu ar keliais priedais - salotų lapais, pomidorais, kietai virtais kiaušiniais, krevetėmis. 
4. Tunu įdarytus persikus valgykite su prancūzišku batonu arba kitokia mėgstama duona. Prie šio užkandžio labai tiktų ir gerai atšaldyto balto vyno taurė.

* Jeigu tunu įdarytus persikus patieksite su salotomis, prie jų praverstų pasiūlyti ir kokio nors padažo, geriausia - supilto į padažinę, kad kiekvienas valgytojas įsidėtų kiek tinkamas. Kadangi tunas gardinamas majonezu, salotų padažą taip pat galima gaminti su juo. Šįkart aš maždaug 3 v.š. majonezo sumaišiau su 3 v.š. grietinės, šlakeliu citrinos sulčių, šaukšteliu cukraus ir žiupsneliu džiovintų raudonėlių.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia, čia ir čia.

Na, o pabaigai - apie malonius dalykus :) Laikydamasi tradicijų, jums, mano skaitytojai, sugalvojau padovanoti produktų matavimo puodelius ir šaukštelius, kurie ypač praverčia, gaminant patiekalus pagal amerikietiškus receptus. Mat ne kiekvienam būna aišku, koks gi tiksliai kiekis yra trečdalis puodelio grietinės, pusantro puodelio miltų ar ketvirtis šaukštelio sodos. Specialūs matavimo indeliai palengvins jums šią užduotį, ypač kepant, kai produktų normos turi būti ypač tikslios. 

Ką reikia daryti, jeigu panorote dovanėlės? Po šiuo įrašu pasidalinkite savo mėgstamiausiu šventiniu žuvų patiekalo receptu. Tai gali būti šaltas užkandis ar šiltas patiekalas, silkė, žuvų konservai, bet kokia sūdyta, marinuota, kepta, virta  ar troškinta žuvis. Dovanėlę atiduosiu tam žmogui, kurio receptą mano šeima panorės išmėginti ir išragauti. Ją galėsiu išsiųsti į bet kurią vietovę (ir dar pridėsiu savo iškeptų saldumynų :). Jūsų komentarų ir receptų lauksiu iki trečiadienio vakaro (gruodžio 13 d.), ketvirtadienį iš ryto paskelbsiu laimėtoją, o dovanėlę išsiųsiu penktadienį, kad laimėta prizą gautumėte tarpušvenčiu. Štai toks mano planas, tikiuosi, kad susigundysite :)

Nuotrauka Kristinos

DOVANĖLĖ IŠKELIAUJA.... 

Pirmiausia noriu atsiprašyti, kad susivėlinau paskelbti savojo mini-konkurso rezultatus. Taip jau kartais nutinka metų pabaigoje, prieš šventes, kad darbai visiškai įspraudžia į kampą :( Bet geriau vėliau, negu niekada, ar ne?

Nuoširdžiausia dėkoju visoms ir visiems, parašiusiems savo receptus. Regis, neturėjo būti sudėtinga išsirinkti iš keturių, bet realybė pasirodė kitokia. Šeima pareiškė, kad visi jie vienodai geri, ir visi skamba nuostabiai! Kitaip sakant, nenorėjo palengvinti man užduoties, nes ir aš pati taip manau :) Teko surengti slaptą balsavimą, o tada minimalu rezultatu laimėjo Odetos pasiūlytos lašišos salotos. Sveikinu, Odeta, gal ir ne veltui sakoma, kad šukės laimę neša :) Lauksiu laiškelio adresu susaukstuaplinkpasauli@gmail.com, kad galėtume susitarti, kaip išsiųsti dovanėlę. Be to, norėčiau pasitikslinti porą smulkmenų apie salotų gaminimą :) 

Rima, Evelina ir Tomai, širdingai ačiū, kad skaitote šį tinklaraštį, randate laiko parašyti ir pasidalinti savo patirtimi bei receptais. Manau, kad ir man, ir kitiems čia užsukantiems žmonėms dar bus ne viena proga sugrįžti prie Jūsų pasiūlytų valgių ir juos išmėginti! Tikiu, kad kitą kartą burtų ir slaptų balsavimų sėkmė atsisuks kaip tik į jus :)

Guyuria, arba žagarėliai-traškučiai

Kai aną savaitę pamačiau, kad Aušra, Vaikų ir Vanilės šeimininkė, vėl paskelbė sausainių konkursą, iškart pasišoviau jame sudalyvauti. Šiais laikais tikri kepinių konkursai - nedažnas reikalas, mat paprastai apsiribojama Facebook'o formatu, kai siūloma ką nors palaikinti arba pašierinti. Kadangi aš Facebook'u nesinaudoju, visuomet nudžiungu, kai atsiranda galimybė prisijungti prie akcijų-atrakcijų senamadišku būdu. Be to, man atrodo gražu ne tik žodžiais, bet ir darbais palaikyti mėgstamų tinklaraštininkių ar tinklaraštininkų iniciatyvas :)

Vos perskaičius apie konkursą, mano galvoje iškart susirikiavo nemažas būrelis sausainių receptų. Ir tų, kuriuos esu ne kartą išmėginusi, bet dėl kokios nors priežasties nepaskelbusi savo puslapyje, ir tų, kuriuos išbandyti dar tik ketinu. Abejojau iki paskutinės minutės. O paskui viskas išsisprendė tarsi savaime: tą vėlyvą vakarą, kurį buvau numačiusi kepti sausainius, pamačiau, kad namuose nėra kiaušinių. Nė vieno. Taigi, iš mano apsvarstytų kandidatų, teliko vienas: guyuria, tradiciniai Guamo salos sausainiai. Jų tešla suminkoma iš kvietinių miltų ir kokosų pieno, o tada formuojami nedideli "kokonai", kurie verdami aliejuje iki traškumo. Galiausia atvėsę sausainiai sulaistomi cukraus sirupu ir išdžiovinami. Rezultatas - maži, labai lengvi, ne per daug saldūs, sausi ir traškūs sausainukai, kurių skonį ir konsistenciją galėčiau palyginti nebent su cukruotais riešutais. Guyuria sausainiai kai kada juokais vadinami jawbreakers, t.y. žandikaulių laužytojais, bet neišsigąskite: jų kietumas maždaug kaip migdolų, skirtumas tik tas, kad perkąsti sausainiai netrukus ištirpsta burnoje dėl savo trapumo.

Nuotrauka Kristinos

Guamo sala, neinkorporuota JAV teritorija Ramiajame vandenyne, Marianų salyne, pastaruoju metu vis dažniau minima grėsmingame kontekste - kaip Amerikos karinės bazės dislokavimo vieta ir artimiausias Šiaurės Korėjos taikinys. Žinoma, tai neteisinga, nes kiekvienas kraštas nusipelno, jog būtų kalbama ir apie ten esančius gerus dalykus. Guamo salos atveju, vienas iš pozityviųjų dalykų - čamorų (ang. chamorro), vietinių salos gyventojų, kultūra bei virtuvė. Tiesa, kalbant apie čamorų virtuvę, reikia turėti galvoje, kad nuo tada, kai 1521 m. čia išsilaipino Fernandas Magelanas, ji buvo nuolat veikiama atvykėlių. Todėl dabar saloje yra patiekalų, aiškiai bylojančių apie Ispanijos, Meksikos, Filipinų, Kinijos, Korėjos, Japonijos, JAV įtakas. Na, o kalbant apie guyuria sausainius, galima nesunkiai atsekti jų sąsajas su Indija. Indijoje, pirmiausia Goa valstijoje, kurioje gyvena didelė krikščionių bendruomenė, šie sausainiai vadinami kulkuls ir tradiciškai kepami Kalėdoms. Kalėdiniu gardumynu jie laikomi ir Guamo saloje, tad, nepaisant geografinio nuotolio, šie kepinėliai visiškai atitinka dabartinius mūsų, vakariečių, poreikius ir lūkesčius. Bet, žinoma, juos galima kepti nebūtinai kalėdiniu laikotarpiu. Sako, Guamo saloje šie sausainiai (tiek naminiai, tik pirkti parduotuvėje) yra populiarus užkandis kiaurus metus. Turistai tuo tarpu juos mielai veža lauktuvių savo draugams ir namiškiams.

Nuotrauka Kristinos

Dabar keletas žodžių apie technines konkretybes. Taigi, pirmiausia perspėsiu, jog šiems sausainiams tešla turi būti "prasta", t.y. suminkyta tik iš miltų ir kokosų pieno. Norint padidinti sausainių traškumą, galima dėti labai nedidelį kiekį sviesto, tik jokiu būdu ne per daug - riebi tešla, verdama aliejuje, greičiau jau dega, negu tampa traški. Štai kodėl, radę guyuria sausainių receptų, kurie siūlo gaminti tešlą su daug sviesto, cukrumi, kiaušiniais, kepimo milteliais ir pan., per daug nesižavėkite: tokie sausainiai bus arba per minkšti, arba apdegę. Kitas dalykas - tešlos kiekis. Kone visuose originaliuose receptuose tešlos siūloma gaminti didžiulį dubenį. Tai nėra gera mintis, nes sausainius gaminsite pusę dienos, o valgysite pusę metų. Žinoma, šie sausainiai gali stovėti mėnesiais, bet jeigu neketinate jų sandėliuoti, geriau nepersistengti. Aš, net drastiškai sumažinusi produktų normas, vis tiek jų prisikepiau nemažą kalnelį. Kitaip sakant, šie sausainiai labai ekonomiški: iš mažo tešlos kiekio išeis daug sausainių.

Sausainių formavimas. Nuotrauka Kristinos

Sausainių gaminimas nesudėtingas, bet gana neįprastas: atgnybus tešlos gabaliuką, iš pradžių suformuojamas rutuliukas, tuomet jis išplojamas į ploną ovalą, prispaudžiamas prie apverstos šakutės pagrindo ir galiausia susukamas, gaunant dryžuotą "kokoną". Tiesą sakant, vietoje šakutės galima naudoti ir kokį kitokį įrankį, svarbiausia, kad jo paviršius turėtų griovelius. Tarkime, Guamo salos gyventojai sausainių gamybai naudoja specialias medines ar plastikines lenteles, panašias į pjaustymo lenteles, tik išvagotas negilių įrantų (tokios naudojamos ir Italijoje kai kurių rūšių gnocchi gaminti). Na, o Indijoje šiam reikalui pritaikomos netgi naujos plastikinės šukos. Vis dėlto pačios paprasčiausios šakutės - bene populiariausias įrankis guyuria gamybos procese, nes jomis galima suformuoti tradicinės išvaizdos sausainius, neišlaidaujant ir neperkant jokių specialių prietaisų. Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad patogiausia naudoti tokias šakutes, kurių dantys gana ilgi, siauri ir nelabai aštrūs - tuomet tešla gražiai ornamentuojama, o susukti sausainiai būna patys dailiausi.

Pagaminti sausainiai verdami aliejuje, kol tampa rusvos spalvos ir visiškai sausi. Šis etapas reikalauja šiek tiek kantrybės, nes viena porcija sausainių verdama apie 20-30 min. Iš pradžių atrodo, kad sausainiai amžinai liks balti, bet kažkuriuo metu jie pradeda gana sparčiai ruduoti - tuomet akylai saugokite, kad nesudegtų. Iškepti sausainiai būna prėski, o norint juos pasaldinti, teks išsivirti sirupo. Kokį jo kiekį virsite, priklausys nuo to, kiek saldžių sausainių pageidausite. Tarkime, aš sausainius saldinau saikingai, o kai kas sirupo pila tikrai nemažai, be to, sausainius dar papildomai apibarsto cukrumi. Antrasis svarbus dalykas - sirupo tirštumas, kurį irgi galite rinktis pagal savo norus: skystesnį bus lengviau paskirstyti, bet jis ilgiau džius, o tirštesnį bus sunkiau sumaišyti su sausainiais, užtai jis išdžius gana greitai. Pagaliau svarbu žinoti, kada sirupą virti. Taisyklė čia tokia: laistant turi būti arba šilti sausainiai ir šaltas sirupas, arba šiltas sirupas, bet atvėsinti sausainiai. Tad jeigu sirupą išvirsite ir atvėsinsite iš anksto, galėsite juo sulaistyti ką tik iš aliejaus išgriebtus sausainius, o jeigu sirupą virsite pačioje pabaigoje ir naudosite šiltą, iš pradžių palaukite, kol visi sausainiai atvės.

Nuotrauka Kristinos

Na ir pabaigai. Prieš pagamindama guyuria, dar kartą peržiūrėjau įrašus Aušros tinklaraštyje. Su žagarėlių tipo sausainiais ji, regis, nedraugauja (o gal tik neištaiko progos jų pagaminti - arba aprašyti?). Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad Aušros šeima labiausia mėgsta orkaitėje keptus, minkštus, sodraus skonio sausainius. Ir, deja, aš negaliu pažadėti, kad guyuria bus daug skanesni už, pavyzdžiui, klasikinius sausainius su šokolado lašeliais. Jų tiesiog neįmanoma sulyginti. Guyuria pirmiausia siūlo visai kitą, naują patirtį - ir sausainius gaminant, ir juos ragaujant. Tai sausainiai-užkandukai, sausainiai-spraginti kukurūzai, sausainiai-traškučiai. Sakoma, kad po pirmojo kąsnio jiems prielankumą pajunta toli gražu ne kiekvienas. Bet antrojo norisi. Ir trečiojo. O tada jau sunku sustoti :) Tad tikiuosi, jog sugundysiu visus, kurie atsargiai žiūri į žagarėlių kepimą, išeiti iš savo komforto zonos ir išmėginti šį bei tą naujo :)

Nuotrauka Kristinos

Guyuria, arba žagarėliai-traškučiai

Ingredientai: (išeis vidutinio dydžio dubenėlis)

2-2½ puodelio kvietinių miltų ("prastų", aš naudojau 550D)

1 v.š. sviesto

200 ml tiršto kokosų pieno (aš naudoju "Tetra Pack" pakuotėse, nes šis pienas būna be jokių kitų priedų, išskyrus vandenį)

~ 500-700 ml neutralaus skonio ir kvapo aliejaus (sausainiams virti)

Sirupui:

½ puodelio cukraus

⅓ puodelio vandens

1. Į didelį dubenį suberkite 1 puodelį miltų. Sudėkite į jį gabaliukais supjaustytą sviestą ir pirštais įtrinkite jį į miltus. Tuomet supilkite kokosų pieną ir pradėkite minkyti tešlą, papildomai vis įpildami miltų. Neįmanoma pasakyti, kiek jų tiksliai prireiks - tai priklausys nuo miltų rūšies, kokosų pieno tirštumo ir t.t. (aš iš viso sunaudojau 2¼ puodelio). Užminkyta tešla turėtų būti vidutinio kietumo, elastinga ir nelipni. Suminkytą tešlą surinkite į rutulį, įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite maždaug 15-20 min., kad pabrinktų.
2. Suformuokite sausainius. Galite iš pradžių visą tešlą išskirstyti į nedidelius (maždaug vyšnios dydžio) rutuliukus, o galite tešlos kaskart atsignybti iš viso rutulio - padarę kelis sausainius suprasite, kiek tiksliai jos reikia (aš rinkausi antrąjį būdą). Kiekvieną tešlos gabaliuką išplokite į ploną ovalą ir dėkite ant apverstos šakutės pagrindo - tešlos turėtų būti tiek, kad uždengtų visą plotą nuo šakutės pagrindo iki dantų smaigalių. Tešlą lengvai paspauskite, o tada susukite sausainį, pradėdami nuo šakutės pagrindo, baigdami dantimis. Turėtų išeiti dryžuotas "kokonas". Atsiminkite - kuo ploniau išplosite tešlą, tuo gražesnis (o vėliau ir traškesnis) bus sausainis. Pagamintą sausainį dėkite ant stalo (tik nebarstykite miltais - šie aliejuje ims degti!), o tada formuokite kitą sausainį ir t.t. Tegul suformuoti sausainiai šiek tiek apdžiūva - tai jiems tik į naudą.
3. Kai suformuosite visus sausainius, storadugniame prikaistuvyje įkaitinkite aliejų. Sudėkite maždaug pusę sausainių, geriausia tų, kuriuos pagaminote pirmus, ir kurie labiausia apdžiuvę. Retkarčiais pamaišydami, virkite ant vidutinės ar kiek mažesnės už vidutinę ugnies, kol jie taps gražios rusvos spalvos ir išsausės - tas nutiks maždaug po 20-30 min. Išvirusius išgriebkite į dubenį, išklotą popieriniais rankšluosčiais, o į aliejų sudėkite antrą porciją sausainių ir juos išvirkite.
4. Išvirkite sirupą*: cukrų užpilkite vandeniu ir maždaug 3-5 minutes pavirkite, kol sirupas šiek tiek sutirštės. Tuomet palaukite, kol sirupas truputį pravės ir dar karštu apšlakstykite atvėsusius sausainius, sudėtus į tuščią skardą. Kelis kartus pamaišykite juos šaukštu, kad sirupas geriau pasiskirstytų. Jeigu sirupo pribėgo ant skardelės dugno, sausainius geriausia išimti ir viena eile sudėti ant kepimo popieriaus lakšto - tuomet būsite tikri, kad jie neprilips prie skardos ir nesulips vienas su kitu.
5. Cukruotus sausainius palikite džiūti, kol cukrus pabals, o patys sausainiai taps visiškai sausi. Džiovindami kelis kartus pamaišykite ranka, kad vienodai išdžiūtų visi sausainių šonai.
6. Sausainius galite valgyti tuojau pat arba saugoti kelias savaites ir net mėnesius. Juos galite tiekti kaip desertą su kava arba arbata (labai tinka arbata su pienu, medumi ir prieskoniais), o taip pat kaip užkandžius kelionėje ir pan.

* Jeigu norite, sirupą galima išvirti iš anksto ir atvėsinti - tuomet juo bus galima apšlakstyti dar karštus, ką tik aliejuje išvirtus sausainius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Šokoladinis sausainių pyragas

Šokoladinio sausainių pyrago receptas čia ir dabar atsirado neatsitiktinai. Jis skirtas visiems šio tinklaraščio skaitytojams, bet pirmiausia kolegai ir bendražygiui Aidui, iš kurio išmokau kepti puikiuosius pekano riešutų sausainius. Praėjusią savaitę, šį bei tą aptarinėjant draugų kompanijoje, kalba netikėtai pasisuko apie kokosų sviestą. Ir tada prasitariau, jog su šiuo produktu galima pagaminti radijo pyragą. Ką, ką? Radijo pyragą! Geras? Ne tas žodis! Hm... o tinklaraštyje receptas yra? Tai kad ne... Kodėl? Gero pasiteisinimo neturėjau, todėl nusprendžiau skubos tvarka skirti įrašą šiam desertui. Esu tikra, kad jis patiks visiems šokolado mėgėjams. Aidui, manyčiau, irgi. Nes argi gali šokoladinis pyragas tokiu pavadinimu nepatikti žmogui, kuris nuosekliai domisi mokslo istorija ir nūdienos atradimais, technika ir technologijomis, informacinėmis sistemomis, filosofija, istorija ir, žinoma, kulinarija?.. Na, o turint galvoje faktą, kad pyragas nesunkiai ir be skubos pagaminamas maždaug per pusvalandį, taps visiškai aišku, jog tai desertas, tiesiog idealiai subalansuotas vaikinams, kurie mėgsta ne tik smaližiauti, bet ir sukiotis virtuvėje.

Nuotrauka Kristinos

Radijo pyragas (šved. radiokaka) laikomas klasikiniu Švedijos desertu, atsiradusiu XX a. pirmojoje pusėje, ypač išpopuliarėjusiu XX a. viduryje ir iki šiol nepraradusiu savo pozicijų kasdieninėje ir šventinėje namų virtuvėje. Kodėl toks neįprastas pyrago pavadinimas? O jūs pažiūrėkite, kaip anais laikais, kai dienos šviesą išvydo šio deserto receptas, atrodė radijo aparatai:

1948 m. pasirodęs Philips firmos radijo aparatas.

Taigi, vienas iš populiariausių (ir, mano nuomone, įtikinamiausių) paaiškinimų, kodėl pyragas Švedijoje buvo pavadintas radijo pyragu - tai išorinis jo panašumas į radijo aparatus, kuriuos dabar galėtume išvysti nebent muziejuose ir senose fotografijose. Vis dėlto ši pavadinimo kilmės versija toli gražu ne vienintelė. Antra teorija aiškina, kad, klausant radijo, valgomas sausainių pyragas mažiau traškėdavo negu vieni sausainiai, dėl to radijo valandėlių metu jam imta teikti pirmenybė, o ir pats pyragas pradėtas vadinti radijo pyragu. Anot trečiosios, šio deserto receptas pirmą kartą buvo paskelbtas kulinarinio radijo konkurso metu, todėl ir gavo tokį pavadinimą.

Vis dėlto nė vienos iš aukščiau paminėtų hipotezių kulinarijos istorikai nėra įrodę, tad, griežtai žiūrint, tai tik spėlionės. Apie miglotą pyrago kilmę byloja ir tai, kad senesnėse švediškose knygose jis gali turėti kitokį pavadinimą (pavyzdžiui, iskaka, pažodžiui - ledinis pyragas). O jeigu dar žvilgtelėsime į kaimynines šalis, visai apsisuks galva, nes analogiškai šokoladinį sausainių pyragą gamina suomiai, danai, olandai, vokiečiai ir kiti. Ir, žinoma, kiekviena šalis jį vadina savaip. Pavyzdžiui, suomiams šis desertas žinomas kaip rexkakku arba rex-kakku (nuo Rex firmos sausainių, Suomijoje tradiciškai naudojamų šio pyrago gamyboje). Vokiečiai turi net kelis jo pavadinimus, įskaitant tokį egzotišką kaip Kalter Hund (pažodžiui šaltas šuo) ir t.t. Vadinasi, šis pyragas greičiausia atsirado kiek seniau negu išpopuliarėjo radijas, ir visiškai neaišku, ar Švedija yra jo gimtinė. Tačiau reikia sutikti, kad, kilus tokiai painiavai, net kelios šalys gali lengva ranka priskirti jį savo nacionalinėms virtuvėms ir vadinti kaip tinkamos.

Nuotrauka Kristinos

Visai gali būti, kad mūsiškis tinginys irgi turi istorinių sąsajų su švedų radijo pyragu. Tačiau neapsigaukite! Tinginys paprastai gaminamas su sviestu, kondensuotu pienu ir laužytais sausainiais, o radijo pyragas - būtinai su kokosų sviestu (ne paprastu sviestu, ne margarinu ir ne jokiais kitais riebalais), kiaušiniais, cukrumi ir nelaužytais sausainiais. Senesniuose receptuose į radijo pyrago sudėtį dažniausia įeina kiek didesnis kokosų sviesto kiekis ir kakavos milteliai, tačiau nuo XX a. antrosios pusės, kai Europoje pagerėjo ekonominė situacija, vis dažniau kakava keičiama tirpinta šokolado plytele. Šokolado, kokosų sviesto, kiaušinių ir cukraus mišinys, netgi gerai atšalęs, būna minkštas ir kremiškas, todėl puikiai kontrastuoja su traškiais sausainiais. Tokio pyrago geriau šilumoje per ilgai nelaikyti, kad neištežtų. Beje, keliaudama atkreipiau dėmesį, jog skandinavų cukrainėse šis pyragas neretai dedamas prie ledų ir kitų šaldytų desertų, o ne prie kepinių.

Taigi, labai abejoju, kad radijo pyragą būtų korektiška tapatinti su tinginiu. Ir, manau, tokios nuomonės esu ne aš viena. Ne taip seniai, gal praėjusią žiemą, viename populiariame lietuviškame naujienų portale buvo paskelbtas radijo pyrago receptas, tačiau vertėja jį neapdairiai pavadino tinginiu. Komentatoriai buvo negailestingi ir iš visos širdies piktinosi, esą tokio tvarinio tinginiu pavadinti negalima! Ko gero negalima. Bet receptas čia niekuo dėtas, ir jo dėti į šuns dienas nereikėtų. Tai tiesiog visai kitas desertas, o nesusipratimas tąkart kilo dėl vertėjos lengvabūdiškumo.

Na, o grįžtant prie švediško radijo pyrago, tai turiu prisipažinti, kad išmėginau kelis jo variantus. Internete radijo pyrago receptų daug, jie vienas nuo kito dažniausia skiriasi tik tų pačių produktų proporcijomis. Tačiau pastarosios vis dėlto yra labai svarbios! Esu gaminusi šį pyragą su kakava ir su šokoladu, su didesniu kokosų sviesto kiekiu ir su mažesniu, su sausainiais ir su krekeriais. Ir tie pyragai tikrai išeidavo vis kitokie. Vienas buvo toks riebus, kad kokosų sviesto prisigėrė net sausainiai. Kitas toks kietas, kad, norint atpjauti gabalėlį, tekdavo gerokai pavargti. Trečiasis per mažai šokoladinis, ir t.t., ir pan. Galų gale nusprendžiau, kad išmintingiausia remtis klasika - knyga Sju sorters kakor, daugybę kartų perleista švediškų kepinių Biblija. Labai senuose leidimuose šį pyragą ir ji siūlo gaminti su kakava (žr. senąjį receptą), tačiau visi naujesni leidimai rekomenduoja naudoti šokoladą (iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriausia rinktis juodą, tokį, kuriame kakavos procentas apie 70% ar daugiau, antraip šokoladinis kremas bus per šviesus ir per riebus). Tai va, šis receptas buvo liuks. Prie jo ir apsistojau. O dabar keliu jį čia, kad jums netektų kartoti mano klaidų :)

Nuotrauka Kristinos

Radiokaka - radijo pyragas (šokoladinis sausainių pyragas)

Ingredientai:

~ 25 sausainiai, pageidautina vaniliniai

2 labai švieži kiaušiniai

300 ml (~ 150 g) cukraus pudros

200 g šokolado (kuo didesnis procentas kakavos, tuo geriau)

200 g kokosų sviesto

1. Pasirinkite indą, kuriame stingdysite pyragą (dažniausia šiam pyragui naudojama pailga kekso forma), jį išklokite kepimo popieriumi arba maistine plėvele. Patikrinkite, ar galėsite į jį gražiomis eilėmis sudėti sausainius. Gali būti, kad kai kuriuos sausainius reikės perpjauti/ perlaužti per pusę ar į daugiau dalių - padarykite tą iš anksto, nes vėliau, kai šokoladinis užpilas bus paruoštas, pyragą formuoti reikės greitai.
2. Labai kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite kiaušinius. Jeigu norite, juos ištrinkite actu ar citrinos sultimis ir maždaug po 1 min.  nuplaukite antrą kartą (salmonelės nepakenčia rūgščios terpės ir žūva). Kiaušinius nušluostykite ir sumuškite į indą, kuriame plaksite. Sudėkite cukraus pudrą. Plakite, kol kiaušiniai ir cukrus virs tirštomis putomis.
3. Kitame inde virš garų ištirpinkite gabalėliais sulaužytą šokoladą ir kokosų sviestą. Gerai išmaišykite, kad masė būtų vientisa.
4. Sumaišykite kiaušinių-cukraus plakinį ir šiltą šokolado-kokosų sviesto masę. Tą bus lengviau padaryti, jeigu gautą mišinį išplaksite šluotele.
5. Kai šokoladinė masė bus paruošta, keletą jos šaukštų paskleiskite ant indo, kuriame formuosite pyragą, dugno. Tada dėkite eilę sausainių, ant jų užpilkite šokolado, vėl dėkite sausainių eilę ir t.t., kol sunaudosite visus sausainius ir šokolado užpilą. Susluoksniavę pyragą, jį uždenkite (čia labai praverstų maistinė plėvelė) ir lengvai paspauskite, kad pyrago viršus būtų daugmaž lygus.
6. Pyragą dėkite į šaldytuvą ir šaldykite keletą valandų, geriausia per naktį.
7. Kitą dieną pyragą išimkite iš formos, nulupkite kepimo popierių ar maistinę plėvelę. Jeigu norite, galite jį papuošti šokoladu, pabarstukais, cukruotais vaisiais ir pan.
8. Jeigu norite, kad pyragas būtų minkštesnis, apie pusvalandį palaikykite kambario temperatūroje. Pjaustykite riekelėmis ir tiekite su arbata arba kava.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Persiška cidonijų uogienė

Šiltuose kraštuose įpusėjo cidonijų sezonas (jos dar vadinamos aivomis nuo rus. айва). Lietuvoje šie vaismedžiai auginami retai, o ir mūsų klimato sąlygos jiems ne itin palankios. Užtai apie naują cidonijų derlių mums primena didieji prekybos centrai: kvapnių, ryškiai geltonų, vos į rieškučias telpančių "kriaušių" dėžučių galima aptikti prie kitų atvežtinių vaisių. Tikiu, kad cidonijos mūsų šalyje turi gerbėjų, bet, spėju, ne per daugiausia. Ir pirmiausia todėl, kad žmonėms trūksta žinių, ką su jomis galima nuveikti. Kodėl taip sakau? Kai prieš kelerius metus vienoje mugėje paklausiau pardavėjo, ar turi cidonijų sodinukų, šis atsakė: Neturiu. Tiksliau, turiu, bet neatsivežiau. Vienok, net jeigu turėčiau, jums neparduočiau. Tai siaubingo skonio vaisiai. Visai netrokštu, kad paskui mane keiktumėte! Mėginau jam paaiškinti, jog cidonijos peikiamos nepelnytai, tik reikia mokėti jas paruošti. Bergždžiai. Aš neįtikinau to vyro, o jis manęs. Ir panašių pokalbių apie cidonijas yra buvę ne vieną kartą.

Nuotrauka Kristinos

Vis dėlto cidonijų medelių aš pasisodinau (ačiū Asta ir Mariau!). Kol kas jie dar neveda vaisių, todėl labai džiaugiuosi, kad jų galima įsigyti parduotuvėse. O šį įrašą skiriu skaitytojams, kurie su cidonijomis kol kas neturėjo jokių reikalų, beigi tiems, kurie yra su šiais vaisiais susidūrę ir jais nusivylę.

Pradėti reikėtų nuo paaiškinimo, jog cidonijos visuomet valgomos termiškai apdorotos. Nors botaniškai cidonijos (lot. cydonia oblonga) giminingos obuoliams bei kriaušėms, tačiau savo skoninėmis savybėmis labiau primena dažnai soduose auginamus japoninius svarainius (lot. chaenomeles japonica) bei mums mažiau pažįstamus kininius svarainius (lot. pseudocydonia sinensis). Beje, angliškai visi šie vaisiai vadinami quince, ir tai gali sukelti šiokios tokios painiavos. Mat cidonijos, palyginti su svarainiais, yra žymiai didesnės, minkštesnės, sultingesnės, nesaldžios, bet ir nelabai rūgščios, ties centru šiek tiek grūdėtos (kaip kai kurių veislių kriaušės). Štai kodėl, tarkime, su cidonijomis troškinta aviena bus maloniai, švelniai rūgštelėjančio skonio, o vietoje cidonijų įdėjus tokį pat kiekį svarainių, patiekalas taps aitriai rūgštus ir nevalgomas. Tad suradę receptą, kurio ingredientų sąraše puikuojasi žodis quince, pirmiausia išsiaiškinkite, apie kuriuos tiksliai vaisius kalbama, antraip jūsų patiekalui gali grėsti katastrofa.

Amandos Newton (~1860-1943) piešinys, sukurtas 1909 m. ir vaizduojants Champion veislės cidonijos vaisių. Ši amerikiečių iliustratorė visą gyvenimą dirbo JAV Žemės ūkio departamente, jos specializacija buvo vaisių piešiniai. Nepriekaištingai atlikti, jie išgarsino autorę visoje šalyje.

Cidonijos, kaip jau supratote, virtuvėje gali būti naudojamos įvairiems tikslams - pradedant saldumynais, baigiant mėsos troškiniais. Vis dėlto bene populiariausias šių vaisių panaudojimo būdas - visokiausios uogienės, džemai, sūriai, kompotai ir pan. Pakaitinus cidonijas su cukrumi (arba medumi), jos ne tik suminkštėja, tampa malonaus, saldžiarūgščio skonio, bet ir įgyja gražią spalvą. Kad įvyktų šis "stebuklas", ir gelsvi, neišvaizdūs vaisių gabaliukai virstų raudonai oranžine uogiene, ant mažos ugnies cidonijos verdamos pakankamai ilgai, apie 2 val. Kuo ilgiau verdama, tuo intensyvesnė darosi jų spalva. Taigi, jeigu jums svarbus estetinis maisto aspektas, turėkite šią taisyklę galvoje, gamindami ne tiktai uogienę, bet ir kitokius cidonijų desertus.

Nuotrauka Kristinos

Skirtingose pasaulio vietose cidonijų saldumynai gaminami vis kitaip. Pavyzdžiui, Europoje ir Pietų Amerikoje bene labiausia mėgstamas vadinamasis cidonijų sūris - labai tirštas vientisos konsistencijos džemas, sustingęs į kietus drebučius ir pjaustomas peiliu. O štai Kaukaze ir Viduriniuose Rytuose, kur cidonijos auginamos nuo neatmenamų laikų (ir nenuostabu - manoma, kad šie vaismedžiai kilę iš tų kraštų), pirmenybė teikiama uogienėms. Tokiu atveju vaisių gabaliukai verdami sirupe, kad nesuirtų ir neištežtų, o taptų vaiskios spalvos, tarsi permatomi. Aš pirmą kartą tokios uogienės receptą pamačiau puslapiuose, skirtuose Irano virtuvei, ir nuo tada šis cidonijų gardumynas man pirmiausia asocijuojasi su šia šalimi. Tiktai todėl šiam įrašui priskyriau Irano etiketę - iš tikrųjų, identiškų (arba labai panašių) cidonijų uogienės receptų galite nesunkiai rasti ir kitų šalių tradicinėse virtuvėse.

Cidonijų uogienę išvirti nesudėtinga, bet užrašant receptą, yra vienas sunkumas: kadangi cidonijų vaisiai būna įvairaus dydžio, o virimo laikas irgi gal skirtis, beveik neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai sirupo reikia paruošti. Jeigu vaisiai palyginti nedideli, 1 puodelio cukraus ir 1½ puodelio vandens gali užtekti 3 cidonijoms. Jeigu vaisiai didžiuliai, tokio pat kiekio sirupo galbūt prireiks vienai cidonijai, supjaustytai į gabalėlius, išvirti. Čia jums labiausia padėtų patirtis ir nuojauta: svarbiausia, stebėkite, kad sirupas virimo pradžioje apsemtų vaisius.

Ir paskutinis dalykas. Rytuose cidonijų uogienė paprastai patiekiama pusryčiams su balta duona, sūriu, arbata. Labai mėgstu tokį derinį, ir jau ne kartą apie jį su didžiausiu entuziazmu kalbėjau, rašydama apie kriaušių, batatų, raugerškių, sedulų uogienes ir džemus. Variantas su cidonijomis taip pat labai geras, ir ne tik pusryčiams. Na, o jeigu duona ir sūris jums ne draugai, cidonijų uogiene galima gardinti, pavyzdžiui, jogurtą arba varškę. Arba ryžių košę. Arba ledus. Arba raudoną cidonijos riekelę uždėti ant sumuštinio su kepto kalakuto krūtinėle. Žodžiu, verta pasidairyti tų cidonijų ir susipažinti su jomis artimiau :)

Nuotrauka Kristinos

Moraba-ya Beh - persiška cidonijų uogienė

Kadangi cidonijos būna skirtingo dydžio, negalima nurodyti tikslaus produktų kiekio.

Ingredientai:

Cidonijos (aš naudojau 2 didžiules)

Cukrus (aš naudojau 2 puodelius, iš viso 500 ml)

Vanduo (aš naudojau 3 puodelius, iš viso 750 ml)

Citrinos sultys (aš naudojau 1 citrinos sultis)

Kardamono ankštelės arba sėklos (pagal skonį; aš naudojau 2 ankšteles)

Nebūtinai: Rožių vanduo (pagal skonį; aš naudojau 1 v.š.)

1. Kruopščiai nuplautas cidonijas supjaustykite norimo dydžio ir storio riekelėmis ar gabaliukais; sėklalizdžius išmeskite, bet odelės nenulupkite.
2. Įvertinkite, kokį kiekį paruoštų vaisių turite. Dabar reikia iš cukraus ir vandens išvirti tiek sirupo, kad jis vos apsemtų paruoštas cidonijas (aš 1 didžiulei cidonijai ėmiau 1 puodelį cukraus ir 1½ puodelio vandens). Sirupą virkite dideliame puode (tik ne aliuminiame) apie 3-5 minutes, tuomet įspauskite į jį citrinos sulčių ir įmeskite sutraiškytų kardamono ankštelių ar sėklų. 
3. Į verdantį sirupą sudėkite cidonijas. Jeigu sirupo mažokai, papildomai įpilkite tiek vandens (geriau karšto, pavyzdžiui, užvirinto virdulyje), kad vaisių skiltelės būtų vos apsemtos. Kai sirupas vėl užvirs, sumažinkite ugnį, o puodą uždenkite. Virkite maždaug 2 val., kol sirupas sutirštės, o cidonijų gabaliukai įgaus gražią raudonai oranžinę spalvą. Virdami kokius 2-3 kartus atidenkite puodą ir uogienę atsargiai pamaišykite, tik ne per dažnai, kitaip cidonijų spalva liks šviesi. Jeigu norite, galite panaudoti Rytų šeimininkių gudrybę: iš pradžių puodą uždengti švariu virtuviniu rankšluostėliu, ir tik tada - dangčiu (bet žiūrėkite, kad rankšluostėlio kampai nesiektų liepsnos!). Tokiu atveju garai susigers į medžiagą, užuot nuo uždengto dangčio kritę atgal į uogienę, taigi, sirupas bus tirštesnis.
4. Baigiant virti, cidonijų uogienę galima pagardint rožių vandeniu. Jį įmaišę, uogienę pakaitinkite dar 2-3 min. ir nukaiskite.
5. Jeigu norite, uogienę galite supilstyti į švarius stiklainius ir užsukti dangteliais. Jeigu virėte nedidelį kiekį, perdėkite uogienę į serviravimo indą ir palikite, kad atvėstų. Ragaukite, kai visiškai atšals ir sutirštės.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.