Befstrogenas (rusiškas, pagal Viljamą Pochliobkiną)

Negaliu nesutikti su Pranu, kad vykusiai pagamintas befstrogenas - ne tiktai grafų, bet ir karalių stalo vertas valgis. Taigi, nusprendžiau porą įrašų skirti šiam puikiam patiekalui. Kodėl porą? Todėl, kad befstrogenas gaminamas daugelyje šalių ir turi daug variantų. Aš pristatysiu du pačius populiariausius - su pomidorų pasta, kuris dažniausia gaminamas Rusijoje, Rytų Europoje ir iš dalies Skandinavijoje, ir su grybais bei garstyčiomis, kuris populiaresnis JAV ir Vakarų Europoje.

Logiška pradėti nuo rusiškojo befstrogeno, nes kaip tik Rusija (tiksliau, anuomet į carinės imperijos sudėtį įėjusi Odesa) laikoma patiekalo gimtine. Jau pavadinimas byloja, kad befstrogenas siejamas su Stroganovų šeima. Mat, kaip buvo įprasta aristokratų sluoksniuose, meniu anuomet buvo rašomas prancūziškai, tad ir šis patiekalas valgiaraščiuose bei kulinarinėse knygose figūravo kaip Bœf Stroganoff (liet. apytikriai: jautiena, pagaminta kaip pas Stroganovus), ir tik vėliau tapo bendriniu žodžiu (rus. бефстроганов). Skirtingi šaltiniai befstrogeno atsiradimą sieja su skirtingais grafų Stroganovų giminės atstovais, bet apibendrinus visas legendas aiškėja, jog šis valgis Stroganovų namuose gamintas jau nuo XVIII a., o visuotinį populiarumą jis įgavo XIX a. pabaigoje, kai befstrogeno receptūra pateko į kulinarines knygas ir išplito po visą Rusiją (gana nuosekliai befstrogeno istorija tyrinėjama šioje knygoje). Paradoksalu, bet receptas, naudotas Stroganovų namuose, neišliko, todėl atsekti "tikrąją" befstrofeno receptūrą - darbas ne iš lengvųjų. Vienas iš tų, kurie nusprendė imtis šios užduoties, buvo Rusijos kulinarijos autoritetas Viljamas Pochliobkinas. Surinkęs ir ištyrinėjęs kalną medžiagos, jis pateikė savąjį befstrogeno variantą, kuris, jo manymu, labiausiai atitiko patiekalą, gamintą grafų Stroganovų virtuvėje. Ar tai tiesa, dabar sužinoti nebeįmanoma, užtai galiu patvirtinti, kad pagal Pochliobkino instrukcijas gamintas befstrogenas tiesiog tirpsta burnoje; ne veltui rusai mielai naudojasi Pochliobkino receptu.

Nuotrauka Kristinos

Tam, kad pagamintumėte gerą befstrogeną būtina laikytis dviejų pagrindinių taisyklių: išsirinkti tinkamą mėsą ir jos neperkepti. Befstrogenui gaminti visuomet naudojama jautienos išpjova (filė), o tai - itin kokybiška, bet ir brangiausia jautienos mėsa, verta ne tik aristokratų stalo, bet ir jų kišenės. Tai, beje, ne tiktai Pochliobkino nuomonė - nė vienoje kulinarijos knygoje neaptikau, kad befstrogenas būtų gaminamas iš kitokios mėsos, išskyrus išpjovą. Jeigu jūs sakote, kad geras befstrogenas išeina ir iš jautienos kumpio, mentės, sprandinės ar kokios nors krūtininės, tuomet save apgaudinėjate; skirtumą suprasite tik tuomet, kai pagaminsite patiekalą iš išpjovos ir pamatysite, kokio minkštumo gali būti jautiena. Beje, Pochliobkinas netgi išpjovą siūlo lengvai pamušti - tuomet mėsa būna itin trapi, o ją galima supjaustyti labai plonomis juostelėmis. Nenuostabu, kad tokią jautieną užtenka apkepti vos 2-4 min., o paskui - apie 10-20 min. patroškinti ant pačios mažiausios ugnies, ir patiekalas bus paruoštas. Naudodami kokį nors kumpį po tiek laiko turėtumėte tik kietos ir sausos mėsos gabaliukus, tad geriau jau jį malkite ar pasilikite ilgam lėtam troškinimui. Gera žinia yra ta, kad su padažu ir svogūnais gaminamam befstrogenui nereikia didelio kiekio mėsos, vienai porcijai užteks apie 100-150 g. Tad geriau pirkite 500 g išpjovos, o ne 1 kg kitokios jautienos, ir turėsite 4 porcijas pirmarūšio patiekalo.

Ir dar. Befstrogeno svarbu "neužmušti" aibe prieskonių - jis netgi sūdomas saikingai, o iš prieskonių naudojami tik šviežiai sugrūsti juodieji pipirai. Ir, žinoma, padažas - grietinė, pagardinta šaukštu pomidorų pastos be priedų (ne kečupu ir ne pomidorų padažu). Tik nesugalvokite naudoti liesos grietinės, nes ją kaipmat sutrauks ir vietoje šilkinio padažo turėsite brangią mėsą varškėje. Grietinę imkite pačią riebiausią, pirktą iš patikimų ūkininkų arba 40% "Dvaro". Kad befstrogenas nebūtų labai riebus, grietinę atskieskite sultiniu arba virintu vandeniu. Nesijaudinkite, kad mišinys atrodys skystas: nuo miltų, kuriais apvoliojama mėsa, padažas sutirštės, bet nebus per riebus, o kas svarbiausia - jo nesutrauks. 

Tam, kad būtų galima greitai apkepti mėsą, keptuvę reikia labai gerai įkaitinti. Aš naudoju nerūdijančio plieno keptuvę, nes keptuvės teflonine arba keramine danga niekuomet neįkaista taip gerai kaip metalinės. Poreikis gerai įkaitinti keptuvę lemia ir riebalų pasirinkimą. Sviestas geriau dera su grietine negu aliejus, ar ne? Tačiau paprastas sviestas nuo didelio karščio akimirksniu ims degti, todėl, mano manymu, geriausia išeitis ruošiant befstrogeną - naudoti lydytą sviestą, bent jau aš taip darau. Naudoti nerūdijančio plieno keptuvę ir lydytą sviestą tuomet, kai reikia labai greitai kažką iškepti - anaiptol ne naujovė, o Prancūzijos virtuvės postulatas. Antai gerai įkaitintoje nerūdijančio plieno keptuvėje, lydytame svieste per keliolika sekundžių iškepamas tikras prancūziškas omletas. Nenuostabu, kad tos pačios taisyklės tinka ir rusiškam patiekalui, sukurtam laikotarpiu, kai Rusijos aristokratija buvo persiėmusi viskuo, kas prancūziška, įskaitant ir virtuvę. 

Tiesa, dar garnyras. Prie rusiškai paruošto befstrogeno įprasta patiekti bulves fri, kurios turėtų būti supjaustytos plonais šiaudeliais, ir taip daugmaž atkartoti befstrogeno tekstūrą. Kai dėl daržovių, tai Pochliobkinas rekomenduoja pomidorus (matyt, todėl, kad patiekale naudojama pomidorų pasta), bet rusai prie jo labai mėgsta patiekti ir raugintų arba marinuotų agurkų. Esu mačiusi receptų (pavyzdžiui, suomiškuose puslapiuose), kur raugintus/marinuotus agurkus siūloma dėti tiesiai į troškinamą mėsą, bet klasikiniame befstrogene jų neturėtų būti - svogūnas yra vienintelė daržovė, kuri dedama į padažą. 

Taigi, sėkmės ir malonių potyrių gaminant ir valgant rusišką befstrogeną :)

Nuotrauka Kristinos 

Befstrogenas (rusiškas, pagal Viljamą Pochliobkiną) 

Ingredientai: (maždaug 4 vidutinio dydžio arba 2 labai didelėms porcijoms) 

500 g jautienos išpjovos (filė) (daugiau apie mėsos pasirinkimą žr. pastabas aukščiau) 

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai 

~ 2 v.š. kvietinių miltų 

Lydyto sviesto (mėsai ir svogūnams apkepti) 

4 v.š. grietinės (arba pagal skonį; geriau naudokite 40% riebumo, liesą sutrauks į varškę) 

1-2 v.š. (arba pagal skonį) koncentruotos pomidorų pastos be priedų 

100-200 ml jautienos sultinio arba virinto vandens 

Druskos ir grūstų juodų pipirų (pagal skonį) 

Bulvių fri (patiekiant) 

Pomidorų ir/ar raugintų/marinuotų agurkų (patiekiant) 

1. Jautienos išpjovą supjaustykite maždaug 0,5 cm storio "riekelėmis", būtinai skersai raumenų. Tuomet mėsą iš abiejų pusių pamuškite (kaip ruošiant karbonadą), tik labai lengvai, nes minkšta jautiena greitai gali virsti faršu. Mušimui galite naudoti mėsos plaktuką arba didelį sunkų peilį - pamuškite mėsą bukąja geležtės puse. Pamuštą jautieną supjaustykite ilgomis siauromis juostelėmis. 
2. Mėsos juosteles apvoliokite miltuose, miltų perteklių nupurtykite. Svogūną supjaustykite plonyčiais pusžiedžiais. Keptuvėje labai gerai įkaitinkite 2-3 v.š. lydyto sviesto. Sudėkite svogūnus, kad būtų uždengtas visas keptuvės dugnas. Ant svogūnų sudėkite miltuose apvoliotą jautieną.* Keptuvę uždenkite ir ant didelės ugnies kepkite maždaug 1,5-2 minutes, tuomet atidenkite, išmaišykite ir atidengę kepkite dar maždaug 1-2 min. Per tą laiką mėsa turėtų papilkėti ir imti blizgėti (rusai sako - glazūruotis); nereikia, kad ant mėsos juostelių susidarytų apskrudusi kieta plutelė. Apkepinant mėsos sūdyti nereikia. 
3. Kol kepa mėsa, atskirame indelyje sumaišykite grietinę, pomidorų pastą ir sultinį/vandenį; nesijaudinkite, kad mišinys atrodys skystas. Vos tik mėsa papilkės, t.y., praėjus maždaug 3 min. nuo kepimo pradžios, ant jos supilkite grietinės mišinį. Išmaišykite, lengvai pasūdykite ir įberkite pipirų pagal skonį. Sumažinkite ugnį iki pačios mažiausios, uždenkite ir troškinkite apie 10 min. ar šiek tiek ilgiau*. Per tą laiką padažas turėtų sutirštėti, o mėsa ir svogūnai visiškai suminkštėti. 
4. Patikrinkite, ar netrūksta druskos ir tuojau pat tiekite su bulvėmis fri. Prie befstrogeno pasiūlykite šviežių pomidorų arba raugintų/marinuotų agurkų. Šį patiekalą geriau suvalgyti iš karto, nes pašildytas jis nebebūna toks gardus kaip ką tik pagamintas.

* Būtų geriausia, kad mėsos juostelės būtų sudėtos viena eile, nes ant svogūnų sudėjus iškart daug mėsos, ji prastai apkeps. Tokiu atveju geriau mėsą apkepti porcijomis - pavyzdžiui, iš pradžių kepti pusę svogūnų ir pusę mėsos, o paskui - likusius svogūnus ir kitą dalį mėsos. 

* Jeigu naudojate jauno gyvulio mėsą, filė turėtų būti paruošta maždaug po 10-15 min. Aš netroškinu ilgiau, nes mėsa nuo to minkštesnė ir gardesnė netampa, o pervirtas padažas gali pradėti sluoksniuotis. Pochliobkinas rašo, kad mėsą, priklausomai nuo jautienos kokybės, gali tekti troškinti iki 1 val., bet aš neapsiimu spręsti, kas iš to išeitų, nes niekuomet nesu bandžiusi befstrogeno ruošti taip ilgai.

Nuotrauka Kristinos

Apie bulves fri 

Patiekiant befstrogeną labai svarbu, kad mėsa ir bulvės būtų paruoštos tuo pat metu, o į stalą visas patiekalas paduodamas labai karštas. Turbūt kiekvienas turi savo mėgstamiausią metodą bulvėms paruošti - juo ir naudokitės. Aš aprašysiu savąjį, kuris galbūt pravers tiems, kurie namie neturi specialaus puodo bulvytėms skrudinti. 

Taigi, bulves kepimui pasiruošiu šiek tiek iš anksto. Stengiuosi rinktis krakmolingas bulves, kurios verdamos ar kepamos nesubyra - pastarąsias geriausia naudoti košei. Taigi, bulves nuskutu, nuplaunu ir supjaustau išilgai maždaug 0,5 cm storio riekelėmis. Puode užvirinu šiek tiek vandens, tuomet bulves dedu į garinimui skirtą indą (kiaurasamtį), uždengiu, paverdu 5 min., nukaičiu ir atidengiu.* Tokios bulvytės būna apyminkštės, apvirusios, bet dar neišvirusios. Jų paviršius tampa šiek tiek slidus nuo krakmolo - vėliau dėl to bulvės gražiai apskrunda. Kai bulvių riekelės pravėsta, supjaustau jas išilgai maždaug 0,5 cm pločio šiaudeliais ir atidedu, kol prireiks. 

Gamindama befstrogeną, aliejų (apie 200 ml) keptuvėje įkaitinu maždaug tada, kai palieku jautieną troškintis grietinės padaže. Per tą 10 min. iškepu bulves - apvirtos jos iškepa labai greitai, paviršius būna traškus, o vidus - minkštas. Svarbu tik jų vienu kartu nepridėti į keptuvę per daug - stenkitės, kad bulvių būtų tik vienas sluoksnis ir kepdami porą kartų (ne nuolat) jas pamaišykite. Bulvės iškepa maždaug per 5 min., todėl galite jas sudėti ant vienkartinių rankšluosčių, o per kitas 5 min. iškepti kitą porciją. Bulves aš pabarstau druska jau iškeptas ir išimtas iš keptuvės. 

* Jeigu neturite galimybės virti ant garų, bulvių riekeles dėkite į tiesiog verdantį vandenį, pavirkite 2-3 min. ir išgriebkite. Jeigu bulvių daug, geriausia jas apvirti porcijomis.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia; nors, tiesą sakant, buvo kur kas daugiau, tik visų nebeatsimenu :)

Grikių miltų tortas su bruknėmis ir grietinėle

Visuomet nuoširdžiai džiaugiuosi, kai draugams pavyksta įgyvendinti savo svajones. Kad ir dabar - Rūtos šeima išsikrausto į naujus, erdvius ir jaukius namus. Tai kas, kad remontai dar nebaigti, bet, pamaniau, - argi nereikėtų pirmą kartą peržengiant jų slenkstį išsikepti kokį pyragą? Žinoma, kad reikėtų. Ir, be abejo, vokišką.

Ta proga nusprendžiau iškepti Buchweizentorte - grikių miltų tortą. Tai regioninis gardumynas, kilęs iš Žemutinės Saksonijos, tiksliau - tos jos dalies, kuri vokiškai vadinama Lüneburger Heide, kas apytikriai reiškia Liunebergo viržynė. Ši vietovė - tai didžiuliai beveik laukinės gamtos plotai, kurių nemažą dalį sudaro draustiniai. Kraštovaizdis čia išties unikalus - vietoj mums įprastų pievų šiame regione kiek akys užmato driekiasi violetiniai viržynai, paįvairinti žaliais kadagiais ir didesniais ar mažesniais miškeliais. Teigiama, kad kadaise panašus peizažas buvo būdingas didelei šiaurės vakarų Vokietijos daliai, bet iki šių laikų teišliko Lunebergo viržynė. Nenuostabu, kad ji laikoma ne tiktai gamtiniu reliktu, bet ir istoriniu-kultūriniu kraštovaizdžiu. Liunebergo viržynę menininkai "atrado" romantizmo laikotarpiu, ir nuo to laiko ši vietovė tapo įkvėpimo šaltiniu dailininkams ir poetams.

Liunebergo viržynė. Foto iš čia.

Jau nuo XIX a. pabaigos Vokietijoje dėtos pastangos Liunebergo viržynę išsaugoti kuo mažiau paliestą, todėl ūkinė veikla čia ribojama, o bene didžiausias pajamas vietiniai žmonės gauna iš turistų, atvykstančių pasigrožėti laukine gamta. Antra vertus, dėl skurdžios, smėlėtos žemės šie plotai niekuomet nebuvo palankūs žemdirbystei. Gyventojai vertėsi kaip išmanė - laikė avis, steigė bitynus ir augino grikius, kurie yra itin nereiklūs dirvai. Senieji verslai gyvuoja iki šiol. Liunebergo viržynei ypač svarbios avys - besiganydamos jos neleidžia viržynei užaugti mišku, ir taip užtikrina, kad kraštovaizdis iš esmės nesikeistų. Liunebergo viržių medus laikomas delikatesu, o bitėms čia tikras rojus. Grikių reikšmė šiame krašte nuo XVIII a. pabaigos ėmė mažėti, nes tuomet buvo pradėtos auginti bulvės, kurioms irgi patiko lengva, smėlinga dirva. Kurį laiką grikių buvo sėjama nedaug, pirmiausia siekiant išlaikyti krašto tradicijas. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, kilus sveikos mitybos vajui, grikių augintojai atsigavo. Be to, grikiai - medingi augalai, tad jų auginimu suinteresuoti ir Liunebergo viržynės bitininkai.

Nuotrauka Kristinos

Grikių miltų tortas - tradicinis, nesudėtingai ir greitai pagaminamas, ne per daug saldus desertas, atspindintis Liunebergo viržynės gamtines sąlygas ir jų suformuotą virtuvę. Iš grikių miltų iškeptas biskvitas pertepamas vietos miškuose surinktų bruknių uogiene. Dažname recepte rašoma, kad jas galima keisti spanguolėmis, bet tik todėl, kad bruknių daugelyje šalių sudėtinga įsigyti. Laimei, mes jų nestokojame, tačiau turėkite galvoje, kad kepant grikių miltų tortą spanguolės ar net raudonųjų serbentų drebučiai - visai įmanomi pakaitalai. Aš naudojau bruknių uogienę, tačiau kultūrinėmis spanguolėmis papuošiau tortą - kažkada per klaidą jų įsigijau, tai dabar naudoju papuošimams, nes kietos ir sausos uogos kitiems dalykams nelabai tinka. Pertepant biskvitą, kartais uogienė iškart sumaišoma su plakta grietinėle, todėl tortas būna rožinis; kitas (mano akiai estetiškesnis) būdas - uogienės ir plaktos grietinėlės sluoksnius dėti vienas po kito. Vis dėlto tai - skonio reikalas, tradicinėje virtuvėje naudojami abu pertepimo variantai. Dėl biskvito lakštų sulaistymo: sirupas sulaistymui paprastai vokiškuose receptuose neminimas, bet paskaičius komentarus po tekstais aiškėja, kad žmonės vis dėlto juos apšlaksto; ir nereikėtų stebėtis, nes iškeptas biskvitas būna tikrai sausas, nors ir purus. Taigi, aš siūlyčiau pasinaudoti šiuo patarimu, antraip torto lakštai gali likti sprangūs. Na, ir paskutinis dalykas: egzistuoja sveikuoliškų šio torto variantų, kur vietoje grietinėlės siūloma naudoti jogurtą, vietoje cukraus - medų ir t.t. Aš šių receptų neišbandžiau, bet jūsų valia išbandyti. Bet kuriuo atveju tortas tiks tiems, kurie netoleruoja kviečių - kepant biskvitą, prireiks tik grikių miltų.

Nuotrauka Kristinos 

Buchweizentorte - grikių miltų tortas su bruknėmis ir grietinėle 

Ingredientai: (išeina nemažas tortas, apie 16 porcijų) 

Biskvitui: 

6 kiaušiniai (trynius atskirkite nuo baltymų) 

150 g cukraus 

½ a.š. druskos 

½ a.š. nutarkuotos citrinos žievelės 

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės 

150 g grikių miltų (ir dar šiek tiek formai pabarstyti) 

2 a.š. kepimo miltelių 

Sviesto (formai patepti) 

Sirupui: 

~ 150 ml vandens 

1 v.š. cukraus 

2 v.š. romo ar kitokio kvapnaus alkoholio 

Pertepimui: 

500 g bruknių uogienės (galima keisti spanguolių uogiene)* 

600 ml plakamosios grietinėlės

Šokolado drožlių (papuošti) 

Nebūtinai: bruknių arba spanguolių uogų (papuošti) 

24 cm skersmens apvali kepimo forma nuimamais kraštais** 

1. Kiaušinių trynius su cukrumi išplakite iki standžių šviesių putų. Kiaušinių baltymus su druska labai gerai išplakite, kol puta bus tvirta. Išplaktus trynius ir baltymus sumaišykite. Į kiaušinius sudėkite vanilę, citrinos žievelę ir grikių miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Atsargiai, bet kruopščiai išmaišykite, geriausia mentele, kad gautumėte purią masę be gumuliukų.
2. Supilkite masę į kepimo popieriumi išklotą, sviestu pateptą ir miltais pabarstytą 24 cm skersmens formą nuimamais kraštais. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC ir kepkite 30-45 min., arba kol biskvitas gražiai pakils, taps auksinės spalvos ir šiek tiek atšoks nuo formos kraštų. Išjungę orkaitę ir pravėrę dureles, biskvitą palikite orkaitėje apie 10 min., tuomet ištraukite, dar apie 5 min. palaikykite kambario temperatūroje ir išimkite iš formos. Apvertę nulupkite kepimo popierių ir palikite visiškai atvėsti, geriausia - ant grotelių.
3. Kol vėsta biskvitas, išvirkite sirupą. Vandenį užvirinkite, įdėkite cukraus, o kai šis ištirps, išjunkite. Įmaišykite romą ir palikite, kad visiškai atšaltų. 
4. Atvėsusį biskvitą perpjaukite į 3 lakštus. Išplakite grietinėlę (jeigu norite, plakant ją galima truputį pasaldinti cukraus pudra). Pirmąjį biskvito lakštą dėkite į lėkštę ir apšlakstykite maždaug trečdaliu sirupo. Paskleiskite pusę uogienės, o ant jos - sluoksnį plaktos grietinėlės. Tuomet dėkite antrąjį lakštą, jį vėl sulaistykite, paskleiskite likusią uogienę ir sluoksnį grietinėlės. Uždėję paskutinį biskvito lakštą, sulaistykite jį likusiu sirupu. Pyrago viršų ir šonus aptepkite likusia grietinėle, jeigu norite, galite papuošimams naudoti konditerinį švirkštą. Tortas tradiciškai puošiamas šokolado drožlėmis. Jei norite, galite jį papuošti ir tvirtomis bruknių ar spanguolių uogomis. 
5. Tortą dėkite į šaldytuvą ir laikykite per naktį ar ilgiau - tik pastovėjęs tortas taps reikiamo drėgnumo. O gardžiausia tortą valgyti prie židinio, su arbata ir gerų draugų kompanija :)

* Šiam tortui reikalinga rūgšti uogienė, todėl aš nesu naudojusi pirktinės, kuri man dažniausia būna per saldi. Aš perku šviežias arba šaldytas uogas, jas pertrinu lėtaeige sulčiaspaude arba per sietelį (tokiu atveju uogas prieš trinant galima kelias minutes pavirti, kad būtų minkštesnės), įdedu cukraus pagal skonį ir paverdu apie 20-30 min., kol šiek tiek sutirštės, tuomet atvėsinu. 

** Originalus receptas rekomenduoja 26 cm formą, bet man ji pasirodė per didelė, nes net 24 cm skersmens biskvitą perpjovus į 3 lakštus, šie buvo ploni ir trapūs. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Spanguolių kisielius su grietinėle

Pradėk rašyti apie kisielių, tai nebus pabaigos. Jo rūšių ne viena ir ne dvi, o ir verdamas jis daugelyje šalių. Maisto istorikai sutaria, kad kisielius pradėtas virti slavų žemėse, greičiausia Rusijoje, nes pats kisieliaus pavadinimas susijęs su žodžiu кислый, suprask - rūgštus, suraugintas. Seniausiais laikomi iš javų (pirmiausia avižų) išvirti kisieliai, nes jie dėl grūduose esančių medžiagų sutirštėja natūraliai. Visokie uogų, vaisių ar pieno kisieliai, tirštinami bulvių krakmolu, išplito tik XIX a., t.y. tada, kai slavų, baltų ir skandinavų žemėse pradėtos visuotinai auginti bulvės. Taigi, nors mes laikome ir avižų, ir spanguolių kisielių lietuviškais tradiciniais gėrimais/valgiais, avižinio istorija yra žymiai senesnė.

Kaip ten bebūtų, spanguolių kisielius irgi verdamas ne mažiau kaip du šimtus metų, todėl niekas negalėtų suabejoti jo kaip klasikinio patiekalo statusu. Ypač Lietuvoje. Bent jau Kūčių dieną didesniuose ar mažesniuose ąsočiuose spanguolių kisielius puikuojasi daugumos lietuvių namuose. Būtent - ąsočiuose. Greičiausia yra šeimų, kur verdamas labai tirštas spanguolių kisielius, primenantis želė, bet mūsų namuose kisielius priskiriamas gėrimų kategorijai. Kiek mačiau internete, kone visi spanguolių kisieliaus receptai lietuvių ir rusų kalbomis iliustruoti į skaidrius ąsočius supilto gėrimo nuotraukomis.

Nuotrauka Kristinos

O štai Suomijoje viskas kiek kitaip. Suomiją stipriai paveikė Rusijos virtuvė, todėl spanguolių kisielius irgi laikomas žiemišku, pirmiausia Kalėdų laikotarpio gardumynu. Tačiau spanguolių kisielių suomiai verda labiau koncentruotą, tirštesnį, iš karto supilsto į puodelius ar mažus dubenėlius ir patiekia su plakta grietinėle kaip desertą. Beje, skandinavai mėgsta ir panašiai pateikia ir kitus kisielius, kuriuos dažnai vadina desertinėmis sriubomis. Jų įvairovė gana didelė, o kai kurie iš jų mums neįprasti. Čia galima būtų paminėti, tarkime, desertinę aviečių sriubą arba saldžią erškėtuogių sriubą, kuriai buvo skirtas pirmasis šio tinklaraščio įrašas, ir kuri iš esmės yra ne kas kita kaip erškėtuogių kisielius.

Tokį spanguolinį kisielių, koks verdamas Suomijoje, savo namiškiams kaip desertą patiekiau tą dieną, kai gaminau kepenėlių, ryžių ir razinų apkepą, irgi priklausantį šios šalies virtuvei. Galiu pasakyti, kad kisielius buvo gardus - ryškaus uogų skonio, ne per daug saldus ar rūgštus, o plakta grietinėlė jį ne vien papuošė, bet ir pagardino, sušvelnino. Be to, tai sąlygiškai sveikas ir vitaminingas desertas :) Vis dėlto tokį kisielių reikėtų tiekti mažais kiekiais, nes didelį jo dubenį įveikti būtų sudėtinga. Antra vertus, jeigu mėgstate švelnesnio skonio desertus, į tą patį uogų tyrės kiekį pilkite daugiau vandens (ir atitinkamai dėkite daugiau krakmolo) - verčiau jau gaminti ne pagal receptą, bet taip, kad kisielius būtų jums priimtino skonio.

Nuotrauka Kristinos

Karpalokiisseli - spanguolių kisielius su grietinėle 

Ingredientai: (2 didelėms arba 4 mažoms porcijoms) 

200 g spanguolių* 

400 ml vandens
100 ml cukraus (arba pagal skonį)

3 a.š. krakmolo (aš naudojau bulvių krakmolą) 

Plaktos grietinėlės (patiekiant)

1. Spanguoles nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje, kad nulašėtų vanduo, tuomet pertrinkite. Jeigu turite, tam labai tiktų lėtaeigė sulčiaspaudė (aš naudojausi kaip tik ja). Kitu atveju trinkite per sietelį. Jeigu trinate per sietelį, bus lengviau, jeigu uogas prieš tai suminkštinsite, t.y. užpilsite nurodytu kiekiu (400 ml) vandens, leisite užvirti, pavirsite apie minutę ir nukaisite. Skystį, kuriame virė uogos, nukoškite ir išsaugokite, o uogas pertrinkite per sietelį. 
2. Į prikaistuvį (aliuminis netiks) suberkite cukrų ir supilkite vandenį arba uogų nuovirą. Leiskite užvirti ir virkite, kol cukrus ištirps. Supilkite spanguolių tyrę, išmaišykite ir leiskite vėl užvirti; patikrinkite, ar netrūksta cukraus. 
3. Nuolat maišydami, supilkite nedideliame kiekyje šalto vandens išleistą krakmolą. Vos tik kisielius vėl užvirs, nukaiskite - įmaišę krakmolą, kisieliaus stenkitės nepervirti, nes iš pradžių sutirštėjęs, jis gali imti vėl skystėti. 
4. Dar karštą kisielių supilstykite į desertinius dubenėlius ar puodelius. Tuojau pat užbarstykite paprasto balto cukraus - jis neleis susidaryti kietai plėvelei vėstančio kisieliaus paviršiuje. 
5. Kisieliaus desertą galima patiekti šiltą arba atšaldytą. Prie jo pasiūlykite plaktos grietinėlės. Kadangi spanguolės - rūgščios uogos, plakant grietinėlę, į ją galima įberti šiek tiek cukraus pudros ir/ar aromatizuoti vanile. Šaukštu grietinėlės (ir, jeigu norite, keliomis spanguolių uogomis) galima papuošti kisielių, o į didesnį indą sudėtą likusią grietinėlę patiekite atskirai, kad visi galėtų imti tiek, kiek nori. Prie kisieliaus tinka pasiūlyti ir trapių sausainių.

* Šiam kisieliui tiks tiktai sultingos, mūsų miškuose augančios spanguolės (ieškokite jų turguje). Kietos kultūrinės spanguolės baltu sausu vidumi kisieliui netinka. 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Kepenėlių, ryžių ir razinų apkepas

Protų kovos mane prablaško ir suteikia progą pabendrauti su šauniais žmonėmis. Be to, čia visuomet išgirstu kažką naujo. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas sužinojau, kad viduramžių Europos scholastai buvo sutarę nesiginčyti dėl vienintelio dalyko - skonio. Kaip tik iš anų laikų atkeliavo posakis dėl skonio nesiginčijama. Nesu tikra, ar ši nuostata taikytina visais gyvenimo atvejais, bet kalbant apie kepenėlių patiekalus, manau, kad ji absoliučiai teisinga.

Kepenėlės - specifinis valgis, todėl nesistebiu, kad jų daug kas nemėgsta. Valgyti kepenėlių patiekakų niekada neįkalbinėju ir savo vaiko, nes manau, kad tokia strategija - greičiausias būdas žmogų visai nuo jų atgrasinti. O štai Suomijoje manoma kitaip. 2011 m. atlikta mokinių apklausa atskleidė, kad kepenėlių apkepas - pats nemėgstamiausias valgis iš visų, kuriuos siūlo mokyklų valgyklos. Ir visa tai todėl, kad suomiai, kepenėles laikydami itin naudingu produktu, jų apkepą padarė privalomu patiekalu mokymo įstaigose. Deja, gyvenimas rodo, jog valgytojų skonį menkai koreguoja žinios apie produkto naudą sveikatai.

Nuotrauka Kristinos 

Nors prie prastos kepenėlių apkepo reputacijos ko gero prisidėjo ir valdiškas jų pagaminimo būdas. Turiu galvoje ne tiktai mokyklas. Mat kažkada kepenėlės Suomijoje buvo ypatingas, retai gaminamas patiekalas, susijęs su gyvulių skerdimu prieš didžiąsias metų šventes, pavyzdžiui, Kalėdas. Šiais laikais kepenėlių valgiai tapo kasdienio raciono dalimi. Dažnai į vienkartinius indus supakuotą kepenėlių apkepą žmonės perka parduotuvėje, o namuose tik jį pasišildo. Tokio pusgaminio aš nesu ragavusi, bet vis tiek abejoju, kad jis prilygtų namie gamintam patiekalui. Užtai galiu pasakyti, kad naminis suomiškas kepenėlių apkepas puikus - žinoma, jeigu jūs išvis mėgstate kepenėles. 

Suomiškas apkepas paprastai gaminamas iš kiaulienos arba jautienos kepenėlių. Gardžiai jas paruošti sudėtingiau negu paukštienos kepenėles, nes kiaulienos ir jautienos kepenėlės tvirtesnės ir linkusios greičiau sukietėti. Tad jas sumalti ir sumaišyti su pienu, sviestu, kiaušiniais bei kitais priedais - tikras išsigelbėjimas. Švelnumo ir savitos tekstūros patiekalui suteikia ryžiai, o melasa ir razinos priduoda vos salsvą poskonį. Tiesa, melasos geriau nepadauginti, nes švelnus salsvumas gali greitai virsti įkyriu saldumu. Kai kas apkepe nemėgsta ir razinų, bet dauguma (įskaitant mane) tvirtina, kad razinos ir yra patiekalo razinka, t.y. jo savitumą ir originalumą garantuojantis dalykas. Taigi, surizikuokite ir jų įberkite, bent jau gamindami pirmąjį kartą. Paskutinė pastaba - apie svogūnus. Kai kurie receptai siūlo juos dėti į kepenėlių masę nekepintus, bet aš manau, kad tai klaida. Mano patirtis rodo, kad apkepus ir nesaldžius pyragus kepant neuždengtus žemoje temperatūroje, svogūnai visuomet lieka pusžaliai, net jeigu būna susmulkinti beveik iki tyrės. Jų kvapas persmelkia visą patiekalą, o jie patys valgant nemaloniai traška tarp dantų. Tad nepatingėkite ir pakepinkite svogūnus svieste - juk gaminant pagal šį receptą, apkepas turi būti minkštas ir kreminis. Dėl tos pačios priežasties apkepo nereikėtų kepti per aukštoje temperatūroje ir pernelyg ilgą laiką - jeigu kepenėles sutraukia taip, kad jos tampa panašios į kietas smėlio smiltis, vadinasi persistengėte. Linkiu, kad taip nenutiktų :) 

Nuotrauka Kristinos 

Maksalaatikko - kepenėlių, ryžių ir razinų apkepas

Ingredientai: (6 porcijoms)

~600 g kiaulienos arba jautienos kepenėlių (aš naudojau jautienos) 

100 ml (apie 6 v.š.) trumpagrūdžių (apvalių) ryžių 

1 nemažas svogūnas 

~ 100 g sviesto 

1 a.š. druskos (arba pagal skonį)

250 ml pieno 

1 kiaušinis + 2 kiaušinių tryniai 

100-200 ml (maždaug pusė puodelio) razinų 

50 ml (1-2 v.š.) mealasos* 

Tirpinto sviesto (patiekiant) 

Bruknių su cukrumi (patiekiant)** 

1. Nuo kepenėlių nulupkite plėves, išpjaukite didesnes gyslas ir sumalkite; geriausia tam tiktų mėsmalė, bet galima naudoti ir smulkintuvą. Ryžius nuplaukite, užpilkite dvigubai didesniu vandens kiekiu (200 ml), užvirkite, pavirę 2-3 minutes nukaiskite, uždenkite ir palikite maždaug 20-čiai minučių, kad išbrinktų. Svogūną kuo smulkiau supjaustykite ir pakepinkite svieste ant nedidelės ugnies; svogūnas turėtų suminkštėti, bet nepradėti ruduoti. Razinas suberkite į kiaurasamtį, nuplaukite ir palikite, kad nulašėtų vanduo. 
2. Orkaitę įkaitinkite iki 160ºC. Dideliame dubenyje sumaišykite maltas kepenėles, išbrinkusius ryžius, pakepintą svogūną (supilkite ir visą sviestą, kuriame jis kepė), pieną, kiaušinį ir kiaušinių trynius, melasą ir druską. Masę gerai išmaišykite, tuomet suberkite razinas.
3. Sviestu ištepkite karščiui atsparų indą, geriausia keraminį (nerekomenduoju stiklinių indų, bent jau man juose visi patiekalai iškepa žymiai prasčiau negu moliniuose arba metaliniuose). Supilkite kepenėlių masę ir dėkite į orkaitę. Kepkite apie 45 min. - 1 val. arba ilgiau (iki 2 valandų), kol visos kepenėlės taps nebe rausvos, o rusvai pilkšvos spalvos. Tikslaus kepimo laiko pasakyti neįmanoma, nes jis gali įvairuoti priklausomai nuo orkaitės, indo, kuriame apkepas kepamas ir t.t. Maždaug po 30 min. nuo kepimo pradžios apkepą išmaišykite. Po to tikrinkite maždaug kas 15 min.; svarbu, kad apkepas neperkeptų, o kepenėlės būtų minkštos, kreminės, nesukritusios į kietus gabaliukus. 
4. Kepenėlių apkepą patiekite kaip pagrindinė patiekalą su tirpintu sviestu ir bruknėmis. 
5. Jeigu apkepo nesuvalgysite iš karto ir jį teks šildyti, geriausia į jį įmaišyti šlaką šviežio pieno ir palikti nelabai karštoje orkaitėje, kol sušils, arba pamaišant pakaitinti keptuvėje ant mažos ugnies. 

* Melasos ieškokite sveiko maisto parduotuvėse; 500 ml stiklainis kainuos apie 3 eurus. Melasa yra stipraus, specifinio skonio, jeigu ją naudojate pirmą kartą, geriau dėkite 1 v.š. ir įsitikinkite, kad jos prieskonis jums priimtinas. Tokiu atveju į apkepą galite dėti papildomų prieskonių, tokių kaip pipirai ir/ar mairūnai.

** Tradiciškai prie šio patiekalo valgomos nevirtos, tik pasaldintos bruknės. Jeigu uogos šaldytos, iš lėto atleiskite šaldytuve, suberkite į kiaurasamtį, perplaukite po tekančiu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų. Tuomet sumaišykite su paprastu baltu cukrumi proporcija 2:0,5 arba 2:1, t.y. į 200 g uogų dėkite maždaug 50-100 g cukraus (galite dėti daugiau arba mažiau - priklausomai nuo jūsų skonio). Išmaišykite, sudėkite į stiklainį ir palikite kambario temperatūroje kelioms valandoms, kol cukrus ištirps, tuomet patiekite. Jeigu neturite kada laukti kelių valandų ir bruknes norite paruošti greičiau, vieną iš būdų, kaip tai padaryti, esu aprašiusi prie Švediškų kukulių recepto.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

Trinxat - keptos bulvės su kopūstais ir šonine

Kaip tiksliai ir taikliai išversti anglišką terminą comfort food kol kas nesugalvoju, bet lietuviškai apie šios rūšies patiekalus mes sakome kaip pas mamą. Toks maistas būna paprastas, sotus, gerai pažįstamas, kelia nostalgijos, jaukumo ir sentimentalumo jausmus. Man, pavyzdžiui, tokie patiekalai yra mamos gaminami kotletai su džiovintų grybų įdaru, arba nuo vaikystės taip mėgstamas varškės ir razinų pyragas. Bet šiandien parašysiu ne apie lietuvių, o apie katalonų valgį, kurį teisėtai būtų galima priskirti comfort food kategorijai. Įrašas bus skirtas trinxat. Kartais trinxat vadinamas nacionaliniu Andoros patiekalu, nors jis gerai žinomas ir Ispanijos sudėtyje atsidūrusiems katalonams, pirmiausia tiems, kurie gyvena kalnuose, netoli Andoros.

Trinxat - tai ne kas kita kaip bulvių ir kopūstų košė, pagardinta lašinukais/šonine, česnakais ir pipirais. Panašių patiekalų, į kurių sudėtį įeina grūstos bulvės ir kopūstai, yra ir kitose šalyse, pavyzdžiui, bubble and squeak Didžiojoje Britanijoje arba colcannon Airijoje. Ir vis dėlto trinxat skiriasi nuo jų visų. Šis ekonomiškas, žiemiškas patiekalas nuo seno buvo skirtas pasotinti ir sušildyti kalnuose gyvenančius žmones, kurie šaltuoju metų laiku turėjo ištverti ne vieną atšiaurią dieną. Dabar trinxat tapo šių kraštų gastronominiu simboliu ir iš dalies prarado savo sezoniškumą. Be to, Andoros ir Katalonijos restoranuose galima rasti ne tik klasikinį, bet ir kitų rūšių, naujoviškų trinxat: su dešra, anties kepenėlėmis ir netgi silke. Įmanoma iškepti ir vegetarišką trinxat - tada vietoj šoninės reikėtų naudoto alyvuogių aliejų ir dėti šiek tiek daugiau prieskonių (česnako, pipirų). Tačiau turistai ir juos maitinantys restoranai - sau, o paprasti katalonai ir jų namuose puoselėjamos tradicijos - sau. Visa savo esybe šis patiekalas naminis ir žieminis, ir toks jis, matyt, liks visada.

Nuotrauka Lauros

Nepasakyčiau, kad aš dažnai gaminu trinxat, bet kokius 2-3 kartus per žiemą gaminu, dažniausia tada, kai šaldytuve švilpauja vėjai, bet labai tingisi eiti į parduotuvę :) Tad tiems, kurie jo nėra gaminę nė karto, turiu keletą patarimų iš savo patirties. Pirmiausia - tinkamai išvirkite bulves ir kopūstus. Kai pirmą kartą gaminau trinxat, pasirinkau ne patį geriausią receptą. Laikydamasi jo instrukcijų nuskustas bulves ir kopūstus sudėjau į pasūdytą vandenį, išviriau, nusunkiau ir sugrūdau. Patiekalas išėjo labai šiaip sau, nes daržovių skonis buvo kažkoks pavandenijęs. Su laiku (ir paskaičiusi kitus receptus) supratau, kad bulves išvirus su lupenomis arba visas daržoves verdant garuose, patiekalas būna daug gardesnis. Kitaip sakant, kuo mažiau vandens, tuo daugiau skonio. 

Kitas svarbus dalykas - susitaikykite, jog tai ne dietinis patiekalas ir negailėkite lašinukų, kurie čia atstos ir sviestą, ir pieną, ir prieskonius. Viena ar dvi pakepintos šoninės juostelės papuošia valgį, bet tikrąjį skonį suteikia tai, kas įmaišyta į patį patiekalą. Ir, patikėkite, spirgučių turėtų būti tikrai daugiau negu 1 gramas. Beje, česnako ir pipirų aš irgi netaupau.

Trečiasis dalykas - trinxat patiekimas. Į šį valgį nededamas kiaušinis ar kitoks rišantis produktas, tad virtų bulvių ir kopūstų mišinys yra gana birus. Dėl to trinxat dažniausia patiekiamas kaip pakepinta košė, papuošta šoninės gabaliukais. Kitas, šiuolaikiškesnis patiekimo būdas kiek estetiškesnis - trinxat iš abietų pusių apskrudinamas kaip storas blynas. Tam reikia praktikos, nes jį apversti nėra paprasta. Tačiau galite pasiguosti, kad ir subyrėjęs patiekalas nepraras savo autentiškumo :) Beje, net restoranų šefams tenka gerai pasukti galvą, kai trinxat apipavidalinti, ką jau kalbėti apie tokius savamokslius kaip aš. Nusprendžiau, jog patiekalui gyvumo gali suteikti kopūsto lapeliai - aš juos prieš tai nuplikinu, kad kiek suminkštėtų ir įgautų ryškiai žalią spalvą. Iš kur gauti tokių lapelių? O čia jau nuosavo daržo privalumas - nupjovus kopūstą, vietoje jo išauga kelios lapų skrotelės, rudenį aš jas nurenku, sudedu į popierinį maišelį ir laikau šaldytuve. Išoriniai lapeliai kiek apgelsta ir apvysta, bet viduriniai būna tinkami papuošimui labai ilgai; paskutinius sunaudojau vos prieš porą dienų. Bet iš tikrųjų šis puošybos būdas nėra nei tradicinis, nei būtinas - paprastai apsiribojama trinxat vainikavus paskrudinta šoninės juostele, ir tik kai kada papildomai - petražolės ar čiobrelio šakele, smulkintais svogūnų laiškais, lauro lapeliu ar pan. Žodžiu, čia jau tik jūsų išmonės reikalas. 

Nuotrauka Kristinos

Trinxat - keptos bulvės su kopūstais ir šonine 

Ingredientai: (2 nemažoms porcijoms) 

Visi ingredientų kiekiai orientaciniai, juos galima keisti pagal poreikius. 

2 didelės arba 4 vidutinio dydžio bulvės 

¼ mažo baltagūžio kopūsto (tiek, kad išvirus ir susmulkinus būtų ~ 1 puodelis) 

~ 60-100 g sūdytų ar rūkytų lašinukų arba šoninės 

1-2 skiltelės česnako 

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį) 

2-4 plonos šoninės juostelės (patiekalui papuošti) 

Nebūtinai: mažų nuplikintų kopūsto lapelių ar kitų žalumynų (patiekalui papuošti) 

1. Bulves ir kopūstą (nesmulkintą) išvirkite nedideliame sūdyto vandens kiekyje ir kuo geriau nusunkite. Tai svarbus žingsnis, nes kitaip patiekalas turės pavandenijusį skonį ir bus ištežęs. Kad patiekalo skonis būtų ryškesnis, viename puode galite virti bulves su lupenomis, o kitame - kopūstus. Labai geras būdas bulves ir kopūstą virti garuose, nors tai ir nėra tradicinis trinxat gaminimo metodas. 
2. Išvirusį, truputį pravėsusį kopūstą smulkiai sukapokite. Jeigu reikia, nulupkite bulvių lupenas. Bulves šiek tiek pagrūskite - masė turėtų būti rupi. Sumaišykite su susmulkintais kopūstais ir dar šiek tiek pagrūskite. Košė neturi būti vientisa, joje turėtų likti bulvių ir kopūstų gabaliukų. Atidėkite, kol prireiks. 
3. Šoninės juosteles pakepinkite, kad gražiai apskrustų ir atidėkite į šalį - jos bus naudojamos papuošimui (beje, šoninė gražiau apskrus, jei keptuvėje bus šiek tiek riebalų - šaukštas aliejaus, sviesto ar taukų). 
4. Lašinukus ar šoninę smulkiai supjaustykite, dėkite į keptuvę ir paspirginkite.* Nukaitę keptuvę, sudėkite smulkintą česnaką ir išmaišykite - tiek kaitros pakaks, kad jis pakviptų, bet nesudegtų ir neapkarstų. 
5. Dabar į keptuvę su riebalais ir spirgučiais dėkite bulvių ir kopūstų mišinį, išmaišykite ir vėl statykite ant ugnies. Pagardinti grūstais juodaisiais pipirais ir kepkite, kol košė bus labai karšta, o visi skoniai persimaišys. Pabaigoje patikrinkite, ar netrūksta druskos ir nukaiskite.**
6. Trinxat visuomet puošiamas kepintos šoninės juostelėmis. Jeigu norite, papildomai galite papuošti petražolės šakele, lauro lapeliu ir pan., nors tai nėra privaloma.
7. Trinxat paprastai tiekiamas kaip karštas užkandis, bet didesnė porcija gali tapti ir pagrindiniu patiekalu. Mes tokiu atveju neatsisakome ir stiklinės kefyro, nors vargu, ar šioje vietoje katalonai mus suprastų :) Užtai jie prie trinxat dažnai pasiūlo paskrudintos baltos duonos riekelių.

*Naudodama kaimiškus lašinukus, turinčius daug raumens, baltąją jų dalį supjaustau atskirai, pakepinu, kol išspirgės, ir tik pačioje pabaigoje sudedu susmulkintus raumenukus - taip jie nesudega ir mažiau sukietėja.
** Jeigu norite patiekti apkeptą trinxat, bulvių ir kopūstų masę keptuvėje paskirstykite daugmaž tolygiai ir paspauskite šaukštu taip, kad atrodytų lyg omletas. Kepkite ant nedidelės ugnies, kartas nuo karto pasukiodami keptuvę, kad apačia gražiai apskrustų. Pasiruoškite didelę, negilią, riebalais pateptą lėkštę. Ja uždenkite keptuvę su trinxat. Keptuvę apvožkite, kad kepinys iškristų į lėkštę apkepusia puse į viršų. Jeigu keptuvė sausa, patepkite ją riebalais, statykite ant ugnies, o trinxat atsargiai išstumkite į keptuvę. Apkepę antrąją trinxat pusę, išstumkite jį į serviravimo lėkštę. Šitaip gaminti trixat bus lengviau, jeigu apkepinsite jį porcijomis ir rinksitės nelabai didelę, negilią keptuvę.

Apie recepto šaltinius: jau nebegaliu atsiminti visų puslapių, kuriais kadaise naudojausi, dalis ir nebeveikia. Gaminantiems pirmą kartą naudingi puslapiai su daug vaizdinės medžiagos galėtų būti čia ir čia.

Kunna gosht - pakistanietiškas ožkienos troškinys

Beprasidedant Ožkos metams, nusprendžiau, kad atėjo laikas pasidalinti dar vienu ožkienos troškinio receptu. Visai neseniai perskaičiau straipsnį Lietuvos spaudoje, kad ožkininkystė - labai perspektyvi verslo šaka, nes ožkienos paklausa auga su kiekviena diena net ir tuose kraštuose, kur tradiciškai jos būdavo valgoma mažai. Taigi, ko gero Lietuvoje irgi daugėja žmonių, kuriems ožkienos patiekalai aktualūs.

Šiandieninis receptas atkeliavo iš Pakistano, o tiksliau - Pandžabo provincijos, Činioto miesto (ang. Chiniot). Činioto miestas, nors Rytų mastais ne itin didelis, garsus ne tiktai Pakistane, bet ir už jo ribų - pirmiausia todėl, kad jame nuo seniausių laikų gaminami labai kokybiški ir puošnūs, rankomis drožinėti baldai ir kitos interjero detalės; ne šiaip sau Činioto meistrai buvo kviečiami statyti Tadžmahalo mauzoliejaus ir Auksinės šventovės. Baldininkyste ir medžio drožinėjimo verslu Činioto žmonės užsiima iki šiol, ir, atrodo, iš to gana pasiturinčiai gyvena. Antrasis dalykas, kuriuo didžiuojasi Činioto gyventojai - tai kunna gosht (liet. apytikriai: moliniame puode paruoštas mėsos troškinys) arba tiesiog Chinioti kunna, t.y. Činioto mėsos troškinys. Kaip tik apie pastarąjį šiandien ir suksis kalba.

Vienos iš Činioto įžymybių - Omar Hayat Mahal - interjero fragmentas. Šie XIX a. pab.-XX a. pr. pastatyti rūmai, deja, dabar pamažu nyksta, nesulaukdami reikalingos priežiūros. Visi rūmus puošiantys "nėriniai", arkos, durys, laiptai, kolonos ir t.t. - iš medžio išdrožti, nudažyti ir nulakuoti vietos meistrų šedevrai. Foto iš čia.

Činioto ožkienos troškinys vizualiai labai panašus į Karibų salose taip mėgstamą ožkienos karį, kurio vieną iš variantų pristačiau štai čia. Tuo nereikėtų stebėtis, turint galvoje, kad ir ožkienos karis, ir Pakistano kunna gosht išaugo iš tos pačios indiškos tradicijos. Antra vertus, tarp šių troškinių yra skirtumų: į Činioto troškinį nededama nei pomidorų, nei kokosų pieno, jam naudojamas kitoks prieskonių rinkinys. Kitaip negu Karibų karis, jis turi būti gaminamas moliniame inde, tirštinamas miltais ir valgomas ne su ryžiais, o su duonos paplotėliais. Žodžiu, skirtumų yra, ir juos lėmė ne tiktai geografinė padėtis, bet ir kitų kultūrų įtakos. Karibuose indiška tradicija susipynė su vietinių salų indėnų, vergijos laikais iš Afrikos atvežtų juodaodžių ir baltųjų kolonizatorių kultūra. Činioto gyventojai daugybę amžių buvo veikiami Indijos, senovės Persijos, Afganistano puštūnų ir arabų kultūrų. Tad nieko stebėtino, kad Pakistano Pandžabas, priešingai negu Indijos Pandžabas, yra musulmoniškas kraštas: užkariautojai vietos gyventojus į musulmonų tikėjimą atvertė dar XI a. (kokiais metodais tai buvo padaryta geriau nė negalvoti). Be to, nemaža dalis Pakistano Pandžabo gyventojų čia atsikėlė iš kitų musulmoniškų kraštų. Tarkime, Činioto mieste ir apylinkėse viena iš tokių genčių yra aarbi (kartais rašoma arbi). Aarbi žmonės save kildina iš arabų - anot mokslininkų, net gramatinis pavadinimas rodo, kad taip ir yra. Didesnių ir mažesnių į aarbi panašių genčių čia yra daug, kartais jos sudaro ištisas gyvenvietes. Ir atvirkščiai: nemažai Pakistano Pandžabo hinduistų ir sikhų XIX a. išsikėlė į Indijos Pandžabą, kad galėtų nevaržomai praktikuoti savo tikėjimą.

Nuotrauka Kristinos 

Akivaizdu, kad Pakistano Pandžabe, kur gyventojų dauguma išpažįsta islamą, vegetarizmas nėra vyraujanti maitinimosi filosofija. Įprastas čia ir gyvulių aukojimas. Tarkime, kunna gosht tradiciškai gaminama šeimoje gimus vaikui, nes ta proga paaukojama ožka ar oželis. Mėsa su visais kaulais būdavo sukapojama ir dedama į molinį indą su dangčiu, o šis įleidžiamas į duobę žemėje, užberiamas žarijomis ir užkasamas. Mėsa su gausybe prieskonių po žeme troškindavosi net 2-3 paras. Šiais laikais molinis puodas dažniausia statomas ant viryklės ir mėsa tiesiog verdama, tačiau toks būdas reikalauja daug laiko ir pastangų, nes puodą tenka nuolat prižiūrėti ir maišyti. Tiesa, kai kuriuose recepto variantuose teigiama, kad mėsą užtenka pavirti vos 1 val., bet aš labai tuo abejoju, na, nebent tai būtų labai jauno oželio mėsa. Jeigu naudosite suaugusio gyvulio mėsą, galiu garantuoti, kad po valandos ji vis dar bus neįkandamai kieta. Todėl mano patarimas būtų toks pats kaip ir gaminant ožkieną kitais atvejais: dėkite ją į greitpuodį ir virkite 1-2 val., kol mėsa suminkštės. Tuomet, jeigu norėsite, nuo jos galėsite atskirti kaulus, plėves, riebalus ir t.t., o pačią mėsą su svogūnais ir prieskoniais užteks pavirti papildomą 1 val., kad ji įgytų kunna gosht būdingą skonį, kvapą ir spalvą. Pakistane greitpuodžiai irgi mielai naudojami; juk visiems labiau patinka valgyti minkštą, o ne kietą mėsą. Tiesa, čia nėra praktikos nukaulinti mėsą: pakistaniečiams visiškai normalu matyti lėkštėje plaukiojančius ožkos kaulelius. Mums toks autentiškas patiekalas ko gero neatrodytų itin patraukliai, tad tenka susitaikyti su kai kuriomis adaptacijomis :)

Keli žodžiai apie ingredientus. Daugybėje kunna gosht receptų rasite parašyta, jog patiekalui reikia naudoti mutton, t.y. avieną. Tačiau geriau susipažinę su šio krašto kultūra suprasite, jog dažnu atveju tai tėra rytietiškas eufemizmas ožkienai pavadinti. Mat rytiečiai jaučia kažkokį kompleksą prieš vakariečius, prisipažindami, kad valgo ožkas. Jiems atrodo, kad sakydami mutton, t.y. aviena mažiau šokiruos užsieniečius. Tiesa ta, kad karštuose kraštuose sudėtinga auginti avis, nes joms čia per tvanku; ožkos karštį pakelia kur kas geriau, tad ir jų mėsa valgoma dažniau. Vis dėlto dėl karščio visi gyvuliai gausiai prakaituoja, o mėsa dėl to įgauna specifinį kvapą, kurį mėginama "užmušti" daugybe prieskonių.

Pakistano patiekalai paprastai apibūdinami kaip labai riebūs ir aštrūs. Taip yra ir su kunna gosht, todėl koreguokite riebalų ir prieskonių proporcijas pagal savo skonį. Šis troškinys raudonas atrodo tik todėl, kad pakistaniečiai į jį čili pipirų deda ne žiupsneliais, o šaukštais. Mums, manyčiau, geriau jų dėti pagal skonį, o kitą dalį pakeisti saldžiąja paprika - bus neautentiška, bet užtai valgoma :) Tas pats pasakytina ir apie kitus prieskonius (kokiais gigantiškais kiekiais jie naudojami įsitikinsite, pažiūrėję video nurodytuose recepto šaltiniuose). Beje, recepte aš surašiau tik pagrindinius prieskonius, nes kiekvienas virėjas, gamindamas troškinį, dar prideda ką nors nuo savęs ir tokį prieskonių mišinį pavadina kunna masala, tačiau ją be didesnių problemų galima pakeisti šaukšteliu garam masalos. Kai dėl riebalų, tai tikra kunna gosht visuomet gaminama su lydytu sviestu (ghi), tad nepasitikėkite receptais, siūlančiais į troškinį pilti aliejaus. Kadangi aviena ir ožkiena nėra pati liesiausia mėsa, aš visgi siūlyčiau naudoti mažiau ghi negu rekomenduoja dauguma receptų.

Nuotrauka Kristinos

Chinioti kunna gosht - Činioto ožkienos troškinys 

Ingredientai: (4-6 porcijoms) 

~1-1,5 kg į porcijas sukapotos ožkienos su kaulu (galima naudoti avieną) 

~ 150 ml lydyto sviesto (ghi)

3-4 dideli svogūnai 

4-6 česnako skiltelės 

2-3 v.š. tarkuoto imbiero 

1 a.š. ciberžolės 

1 a.š. grūstų kalendros grūdelių 

1 a.š. grūsto kumino*

½ a.š. grūstų juodųjų pipirų
1-2 a.š. garam masalos

Raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį; spalvai suteikti galite dėti 1-2 v.š. saldžiosios paprikos) 

4-6 v.š. kvietinių miltų 

Druskos (pagal skonį) 

Nesmulkinto imbiero, kalendros lapelių, citrinos ir/ar žaliosios aitriosios paprikos (patiekalui papuošti) 

1. Tradicinis būdas. Karščiui atspariame puode, geriausia moliniame, išlydykite ghi. Sudėkite pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir kelias minute kepkite, kol šiek tiek suminkštės. Tuomet sudėkite mėsą, miltus, trintus česnakus, imbierą ir visus kitus prieskonius, išmaišykite, užpilkite verdančiu vandeniu, kad mėsa būtų apsemta ir pasūdykite. Troškinkite orkaitėje arba virkite ant viryklės, kol mėsa suminkštės - priklausomai nuo gyvulio amžiaus, tai gali užtrukti nuo 1 iki 4 val. Jeigu gyvulys ne itin jaunas, o troškinį ketinate virti ant viryklės, miltų iš pradžių geriau nedėti, nes patiekalas lengviau svils ir jį teks daug maišyti. Tokiu atveju miltus patogiau sudėti prieš baigiant gaminti troškinį: nedideliame inde suplakite juos su trupučiu šalto vandens ar sultinio, tuomet įmaišykite į troškinį ir pavirkite, kol padažas bus norimo tirštumo.
2. Kitas būdas. Mėsą dėkite į greitpuodį, užpilkite verdančiu vandeniu, kad būtų apsemta ir lengvai pasūdykite. Jeigu norite, įdėkite truputį nesmulkintų prieskonių (kardamono ankštelę, gabaliuką cinamono lazdelės, porą gvazdikėlių, kelis pipirų grūdelius, imbiero riekelę, mažą nesmulkintą svogūną ar pan.). Virkite 1-2 val., kol mėsa suminkštės ir lengvai skirsis nuo kaulų. Tuomet mėsą išimkite, o sultinį perkoškite. Jeigu norite, mėsą galite nuimti nuo kaulų (tradiciškai tai nebūtina), o tuo pačiu išrinkti viską, kas nekelia apetito (plėves, riebalus ir pan.). Švariame puode (paprastame arba moliniame; tinka ir tas pats išplautas greitpuodis) išlydykite ghi, sudėkite pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, pakepinkite, kol suminkštės, bet nepradės ruduoti. Tuomet sudėkite grūstus česnakus, imbierą ir visus kitus prieskonius, išmaišykite ir palaukite kelias sekundes, kol prieskoniai pakvips. Tuomet sudėkite miltus, išmaišykite ir imkite po truputį pilti sultinį. Į gautą padažą (jis neturėtų būti itin tirštas) sudėkite mėsos gabaliukus. Ant mažos ugnies virkite arba troškinkite orkaitėje apie 1 -1,5 val. (greitpuodyje apie 45 min.), arba kol visi skoniai persimaišys, troškinys šiek tiek sutirštės, o mėsa bus labai minkšta. Patikrinkite, ar netrūksta druskos ir nukaiskite. Palikite šiek tiek pastovėti, kol į jo paviršių iškils ghi.
3. Nesvarbu, kuriuo būdu pagaminta kunna gosht, tiekiant į stalą ji paprastai papuošiama. Tam reikėtų paimti gabaliuką šviežio imbiero, nulupti žievelę, tada imbierą supjaustyti plonomis išilgomis juostelėmis, o jas susmulkinti šiaudeliais. Patiekalas tradiciškai puošiamas šiais imbiero šiaudeliais, kalendros lapeliais ir, jeigu norite - citrinos griežinėliu ir/ar žalia aitriąja paprika. 
4. Kunna gosht paprastai valgoma su čapačiais arba nan duona.

* Šiam patiekalui įprasta naudoti ne tik paprastą kuminą, bet ir vadinamąjį juodąjį kuminą/ juodąją zirą (lot. Bunium bulbocastanum), mūsų kalbininkų siūlomą vadinti valgomuoju gumbakmyniu. Deja, šio prieskonio Lietuvos parduotuvėse niekada nesu mačiusi.

Nuotrauka Kristinos

Čapačiams (angl. chapati) kepti geriausia tinka sunki keptuvė (aš naudoju ketaus). Tikriems čapačiams reikėtų naudoti atta miltus, t.y. kietagrūdžių kviečių pilno grūdo miltus, kuriais Lietuvoje neprekiaujama. Kiek kitokie, bet vis tiek gardūs čapačiai išeina ir iš paprastų kvietinių miltų; kai kas dalį jų keičia rupiais kvietiniais miltais, o patys kruopščiausieji rupius miltus dar ir persijoja, kad atskirtų nuo jų sėlenas. Rinkitės jums priimtiniausią variantą. Tas pats pasakytina apie druską ir aliejų čapačių tešloje - yra tvirtinančių, jog tai nebūtini ingredientai. Kadangi aš troškinį darau pagal lietuvišką skonį - ne per aštrų ir ne per sūrų, tai žiupsnelį druskos į paplotėlius dedu; šlakas aliejaus tešlą paverčia minkštesne ir lengviau kočiojama, o tai pravartu naudojant čapačiams ne visai tinkamus miltus (atta miltai dėl savo savybių leidžia paplotėlius iškočioti itin plonai, o tai lemia duonos minkštumą).

Chapati - čapačiai 

Ingredientai: (išeina maždaug 6-8 paplotėliai) 

1½ puodelio kvietinių miltų (žr. pastabas aukščiau) 

½ puodelio šilto vandens 

Žiupsnelis druskos 

2 v.š. aliejaus
Nebūtinai: ghi paplotėliams patepti

1. Pamatuokite miltus. Šiltame vandenyje ištirpinkite druską. Pasūdytą vandenį ir aliejų pilkite į miltus ir suminkykite minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Susukite ją į maistinę plėvelę ir palikite brinkti kambario temperatūroje 1 val. ar ilgiau. Kuo ilgiau tešla brinks, tuo minkštesnė duona bus (aš kartais tešlą čapačiams suminkau net iš vakaro ir palieku ją brinkti šaldytuve).
2. Išbrinkusią tešlą padalinkite į 6-8 dalis. Iš kiekvieno gabaliuko iškočiokite ploną, daugmaž taisyklingą diską (jeigu limpa, papildomai pabarstykite miltais). Dėkite į gerai įkaitintą storadugnę keptuvę be riebalų. Kepkite maždaug 20 s, kol ant duonos ims kilti nedidelės pūslelės. Tuomet paplotėlį perverskite. Dabar ant jo turėtų pradėt "augti" didesnės pūslės - atsargiai paspauskite jas medine mentele arba švariu virtuviniu rankšluosčiu apvyniota ranka. Dėl to pūslės turėtų formuotis dar sparčiau - taip ir turi būti, kuo labiau paplotis išsipūs, tuo minkštesnė bus duona. Maždaug po 20 s paplotėlį perverskite dar kartą ir kepkite dar apie 10 s, kol antroji paplotėlio pusė irgi pasidengs tamsiomis dėmėmis. Tuomet išimkite paplotėlį, dėkite į lėkštę, geriausia pašildytą, ir pridenkite švariu virtuviniu rankšluosčiu, kad neatvėstų. Taip iškepkite visus paplotėlius. Jeigu norite, kiekvieną iškeptą paplotėlį galite patepti trupučiiu ghi.
3. Valgykite čapačius tuojau pat, kol dar karšti, nes atvėsę paplotėliai iškart pradeda kietėti. Tiesa, atvėsusius juos galima pašildyti ir suminkštinti (dėkite į sausą keptuvę, ją uždengę pašildykite, paplotėlį perverskite ir uždengę pašildykite kitą pusę), bet ką tik iškepti čapačiai patys gardžiausi.

*1 puodelis - 250 ml. 

Svarbesni recepto šaltiniai: 

Kunna gosht: čia, čia, čia, čia ir čia (video). 

Čapačiai: čia ir čia.

Sūdyta lašiša

Taip susiklostė, kad priešpaskutiniąją senųjų metų dieną teko važiuoti pasisvečiuoti į Vilnių. Be to, kad mūsų laukė susitikimo džiaugsmas, apturėjau dar vieną mažą malonumą - apsilankiau Šiaurės jūroje ir įsigijau šio bei to, nepaisant fakto, kad tarpušvenčiu parduotuvės asortimentas buvo gerokai sumažėjęs dėl pirkėjų antplūdžio. Vienas iš mano pirkinių buvo lašiša. Jau kuris laikas norėjau jos pasisūdyti, bet prekybos centre vis sudvejodavau, nebūdama tikra dėl ten parduodamos žuvies šviežumo. Net įkalbinėjau vyrą nusipirkti vienkartinius leidimus ir pamėginti kokį savaitgalį patiems lašišą pagauti, be jis nepasirašė :) Laimei, Šiaurės jūros darbuotojos patikino, kad šiam reikalui jų parduodama žuvis tikrai tiks.

Aš pirkau šviežią žuvį, bet sūdymui tinka ir kokybiška šaldyta, o paskui lėtai atleista lašiša. Tiesą sakant, radau ne vieną receptą, rekomenduojantį netgi šviežią žuvį iš pradžių užšaldyti, palaikyti apie parą, o paskui atšildyti ir pasūdyti. Kodėl? Todėl, kad šaltyje žūva visos bakterijos ir bet kokie žuvų parazitai. Kitaip sakant, sūdydami užšaldytą, o paskui vėl atšildytą žuvį, būsite saugesni. Kadangi sūdyta žuvis dažniausia valgoma termiškai neapdorota, tai svarbus aspektas. Jeigu sūdote žuvį, kuri prieš tai nebuvo užšaldyta, turite labai pasitikėti pardavėjo sąžiningumu ir tuo, jog žuvis atvežta iš tiekėjų, itin kruopščiai kontroliuojančių produkto kokybę. Tikėkimės, Šiaurės jūra tokia ir yra, nes žuvies prieš sūdydama aš neužšaldžiau.

Nuotrauka Kristinos

Lašišą sūdžiau pagal rekomendacijas, kurias radau knygoje Very Swedish. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad sūdyta lašiša (šved. lax, angl. salt-cured salmon) ir gravlax - tai ne vienas ir tas pats. Gaminant gravlax (receptas čia), į marinatą dedama daugiau cukraus, mažiau druskos ir visuomet - gausiai krapų, be to, žuvis papildomai gardinama pipirais ir kokiais nors prieskoniais, kaip antai kadagio uogos. Gaminant sūdytą lašišą, krapai ir kiti prieskoniai dažniausia nenaudojami, o cukraus ir druskos proporcija apverčiama, t.y. druskos į marinatą dedama daugiau negu cukraus. Dėl to lašiša būna sūresnė ir panašėja į tą sūdytą lašišą, kurią galima įsigyti mūsų parduotuvėse, tik naminė, žinoma, vis tiek būna gardesnė :) 

Knygoje pateiktas receptas manęs neįtikino, nes paaiškinęs, kaip reikia apversti cukraus ir druskos proporcijas, ingredientų sąraše jas vis dėlto rekomendavo lygiai tokias pat kaip ir gaminant gravlax. t.y. 1 kg lašišos siūlė naudoti 80 g cukraus ir 60 g druskos. Manau, jog tai netikslumas, nes švedai, įvairiuose forumuose kalbantys apie sūdytą lašišą, pabrėžia, kad ji turi būti sūresnė už gravlax, dažnai nusiskųsdami, jog svetur jos sunku rasti, mat rinkoje karaliauja gravlax, kuri nė neketina užleisti vienvaldės lyderės pozicijų. Taigi, tos pačios cukraus ir druskos proporcijos čia netiks, geriau imkite 80 g druskos ir 60 g cukraus.

Sūdytą lašišą švedai ne tik deda ant sumuštinių, bet ir, pavyzdžiui, nesibodi patiekti jos su karštomis bulvėmis, kaip kad šiame recepte. Skanaujant gravlax, tradicinis pagardas būna garstyčių padažas, o valgant sūdytą lašišą, padažas iš viso nebūtinas, o jeigu jis ir patiekiamas, tai nebūtinai garstyčių. Be to, sūdyta lašiša naudojama kitiems tradiciniams patiekalams. Tarkime, klasikinis lašišos ir bulvių apkepas (šved. laxpudding) turi būti gaminamas būtent su sūdyta lašiša, o ne su gravlax.

Nuotrauka Kristinos

Sūdyta lašiša 

Gaminti pradėkite likus ne mažiau negu parai iki to laiko, kai planuojate patiekti į stalą.

Ingredientai: (6-8 porcijoms pagrindinio patiekalo arba 12-15 porcijų užkandžio) 

Sūdytai lašišai: 

1 kg šviežios lašišos su oda, geriausia 2 ne itin ploni daugmaž vienodo dydžio gabalai* 

80 g (6 v.š.) rupios druskos 

60 g (4 v.š.) cukraus 

Bulvių garnyrui: 

1 kg bulvių 

6 v.š. krakmolo 

1 l pieno 

Druskos ir grūstų baltųjų pipirų (pagal skonį) 

Sauja šviežių krapų

1. Lašišą nuplaukite ir nusausinkite, jeigu reikia, pincetu išrinkite kaulus. Druską ir cukrų sumaišykite. Gautu mišiniu iš visų pusių gerai įtrinkite žuvį. Jeigu turite 2 daugmaž vienodus gabalus, juos suvožkite, kad abiejų oda būtų išorėje. Kuo sandariau ir standžiau susukite į maistinę plėvelę, dėkite į lėkštę ar kitokį indą.
2. Palikite žuvį kambario temperatūroje 2 valandoms, tada dėkite į šaldytuvą ir leiskite sūdytis maždaug 24 val. (jei gabaliukai maži ir ploni, galima ir kiek trumpiau). Besisūdant žuviai, ją 2-3 kartus perverskite, kad sūrymas tolygiau pasiskirstytų. Neperlaikykite žuvies sūryme - per ilgai pastovėjusi, ji ims kietėti ir per daug įsisūrės. Po 24 val. žuvį išvyniokite, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, suraikykite plonomis riekelėmis ir ragaukite.
3. Jeigu norite patiekti lašišą su bulvėmis, pirmiausia jas išvirkite ir supjaustykite griežinėliais (aš viriau su lupenomis, tada nulupau ir supjausčiau). Laikykite šiltai. 
4. Nedideliame indelyje krakmolą sumaišykite su maždaug 2 v.š. vandens arba šlakeliu pieno, kad būtų gana skystas mišinys. Likusį pieną užvirinkite, tada, nuolat maišydami, supilkite krakmolą ir pakaitinkite. Vos tik pienas vėl pradės virti ir padažas sutirštės, nukaiskite, pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Sudėkite bulvių griežinėlius ir, jeigu reikia, dar kiek pašildykite. Pabaigoje įdėkite gerą saują smulkintų krapų, išmaišykite. Patiekite kaip šiltą garnyrą prie sūdytos lašišos. 

*Jeigu norite, prieš sūdydami lašišą galite užšaldyti, palaikyti maždaug parą, tuomet lėtai atleisti: taip paruoštą žuvį bus saugiau valgyti termiškai neapdorotą. Jeigu 1 kg žuvies jums vienam kartui per daug, 24 val. palaikę sūryme, pusę galite nusausinti, susukti į sausą maistinę plėvelę, užšaldyti ir vėl atšildyti, kai prireiks. Tokiu atveju bulvių garnyro ruoškite perpus mažiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis: Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 207, p. 36-37.