Sūdyti lydekų ikrai su rusiškais mieliniais blynais

Jeigu jūs žvejojate - arba jeigu gyvenate po vienu stogu su tais, kurie žvejoja - šiandieninis receptas jums turėtų praversti. Mat dabar puikiai kimba lydekos, o jeigu pasitaikys pagauti būtent lydeką, o ne lydį, joje tikrai bus ikrų. Tiesa, pirmoje žiemos pusėje lydekų ikrai dar palyginti maži, bet kuo puikiausia tinkami sūdymui. Antroje žiemos pusėje ikrai būtų kur kas didesni, tačiau atsiminkite, kad prieš nerštą lydekas žvejoti draudžiama - laikykitės žvejybos taisyklių, saugokite gamtą (bei savo piniginę :), o sezoninius gardumynus ruoškite tuomet, kai tam tinkamas laikas.

Mūsų šeimoje per pastarąsias savaites kelias dideles lydekas pagavo tėtis ir brolis. Tokios žuvys nebetinka kepimui ar virimui marinate, jas geriau įdaryti (gefilte fish receptas čia) arba sumalti ir iškepti kotletus. Mamos kepti lydekų kotletai tiesiog neprilygstami - pažadu pasitaikius progai paskelbti jų receptą - o štai lydekų ikrų ji nemėgsta ir sakosi nemokanti ruošti. Taigi, šis darbas atitenka man, o vyriškoji šeimos dalis pasirūpina, kad pagaminti ikrai būtų nedelsiant suvalgyti :) 

Lydekų ikrai su svogūnų laiškais ir prieskoniais. Nuotrauka Kristinos

Norėdama gardžiai paruošti lydekų ikrus, nusprendžiau remtis šiuo klausimu autoritetinga Rusijos virtuve. Kaip jau esu minėjusi šiame įraše, raudonieji ikrai į rusų virtuvę atėjo palyginti neseniai, o štai juodaisiais ir geltonaisiais lydekų ikrais rusai gardžiuojamasi jau ne vieną šimtmetį. Auksinai lydekų ikrai buvo patiekiami ant carų ir didikų stalų, o nūnai juos ne ką mažiau vertina naujieji Rusijos turtuoliai. Ypatingai aukštą statusą turi Astrachanėje gaminami lydekų ikrai, mat prie Kaspijos jūros gyvenantys žmonės moka tinkamai (kai kas sako - tobulai) paruošti ne tik juoduosius, bet ir geltonuosius ikrus. 

Nuotrauka Kristinos

Rusijoje lydekų ikrai ruošiami dviem pagrindiniais būdais. Jie gali būti sūdomi termiškai neapdoroti, išimti iš labai šviežių, ką tik pagautų žuvų (lietuvišką receptą žr. čia). Tokio sūdymo privalumas - greitas paruošimas, trūkumas - būtinybė ikrus suvalgyti labai greitai. Be to, jie būna gana kieti. Kitas, Rusijoje ko gero net labiau paplitęs paruošimo būdas - nuplikyti lydekų ikrus verdančiu vandeniu, gerai juos išplauti, trumpai palaikyti karštame sūryme ir nukošti. Tokie ikrai šaltoje vietoje gali stovėti apie savaitę. Prieš valgant jie pagardinami prieskoniais, svogūnais, aliejumi arba grietine - tokius jau reikia sunaudoti per porą dienų. Nuplikyti lydekų ikrai iš pradžių pabąla, bet sūryme vėl nuskaidrėja, tampa minkšti, bet neištęžta. Papildomas tokio ikrų paruošimo būdo privalumas - garantija, kad neapsikrėsite jokiais žuvų parazitais. Taigi, sūdydama lydekų ikrus, aš rinkausi antrąjį būdą, o detaliausią jo aprašymą radau žmogaus, kurio šeima kilusi iš Astrachanės, įraše. Kažin, ar reikėtų tuo stebėtis :) Ir dar. Nors pagal aprašymą atrodo, kad ikrų paruošimas komplikuotas ir užtrunka ilgai, iš tikrųjų taip nėra. Šis darbas užims tik pusvalandį. Be to, jums prireiks poros dubenų, sieto, gabalo marlės ir šiek tiek rupios druskos.

Nuotrauka Kristinos

Щучья икра малосоленая - silpnai sūdyti lydekų ikrai 

Ingredientai:

Šviežių lydekų ikrų

Rupios druskos

Patiekiant:

Druskos (pagal skonį)

Grūstų juodųjų pipirų

Svogūnų arba svogūnų laiškų

Acto 

1. Ikrus nuplaukite šaltu vandeniu, sudėkite į dubenį ir perrėžkite plėves, kad ikrai taptų pusiau pabiri.
2. Ikrus užpilkite verdančiu vandeniu, kad būtų apsemti. Pamaišykite, kad būtų nuplikinti visi ikrai ir palikite karštame vandenyje 5 min. 
3. Ikrus supilkite į nelabai tankų sietą, uždėtą virš didelio dubens. Nubėgusį vandenį nupilkite, o ikrus per sietą pertrinkite į dubenį. Jei sietas nėra ypač tankus, ikrai nesusitrins ir nesubliūkš, tačiau taip atskirsite jų plėves. 
4. Siete likusias plėves išmeskite, o ikrus kelis kartus perplaukite šaltu vandeniu, kol vanduo bus skaidrus (kaip plaunant ryžius). 
5. Išplautus ikrus dar kartą užpilkite verdančiu vandeniu ir iš karto nukoškite. Sudėkite į švarų dubenį.
6. Pasigaminkite sūrymą: 1 l labai karšto vandens ištirpinkite 1 v.š. rupios druskos (jei ikrų turite daug, sūrymo gaminkite daugiau, jeigu mažai - mažiau). Užpilkite ant ikrų, dubenį uždenkite ir palaikykite 10-15 min. Per tą laiką ikrai nuskaidrės ir pasisūdys. 
7. Švarų sietą išklokite marle. Supilkite ikrus, leiskite, kad gerai nubėgtų sūrymas. Būtų puiku, jeigu surinktumėte marlės kampus, surištumėte ir pakabintumėte ikrus šiek tiek pakabėti - tuomet jie nulašėtų ypač gerai . 
8. Silpnai sūdytus ikrus dėkite į švarius sausus stiklainius ir užsukite. Taip paruoštus ikrus šaldytuve galima laikyti apie savaitę. 
9. Prieš tiekiant, norimą kiekį ikrų dėkite į dubenėlį, pagal skonį papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Tradiciškai lydekų ikrai visuomet maišomi su svogūnais. Jeigu naudosite svogūnų galvutes, tuomet susmulkintus svogūnus apšlakstykite 1-2 a.š. acto ir pamaigykite ranka, kad šiek tek suminkštėtų ir prarastų dalį aitrumo, tuomet įmaišykite į ikrus. Jeigu naudosite svogūnų laiškus, juos smulkiai supjaustykite ir įmaišykite į ikrus, o šlakelį acto įpilkite tiesiai į ikrus. Actas ikruose jaustis neturėtų, jis reikalingas tik tam, kad geriau išryškintų kitus skonius. Sumaišę su prieskoniais, ikrus palikite mažiausia 1 val. pastovėti šaltoje vietoje, tuomet ragaukite. 
10. Sūdyti lydekų ikrai paprastai patiekiami su rusiškais mieliniais blynais arba balta duona ir sviestu. Beje, prie tokių blynų labai tradiciška pasiūlyti ir juodos arbatos, o jeigu dar iš samovaro... :)

Nuotrauka Kristinos

Šįkart aš lydekų ikrus patiekiau pagal visas taisykles (ko gero tradiciškiau ir nebūna :) - su rusiškais blynais, vadinamais красные блины. Žodis красные čia vartojamas senąja reikšme ir reiškia ne raudoni, o dailūs, puikūs blynai. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs į lietinius, tačiau šių blynų tešla tirštesnė (miltų ir skysčio santykis maždaug 1:1) į ją dedamos mielės, o tešla vieną ar kelis kartus pakildinama. Dėl šios priežasties rusiški blynai turi savitą prieskonį, yra kiek storesni ir puresni negu vėliau prancūzų įtakoje atsiradę šviesūs plonyčiai lietiniai, kurie dažniau patiekiami su raudonais ikrais. Dėl mielių poveikio blynų paviršiuje kepant susidaro oro burbuliukai, suformuojantys skylutes, o dėl savo purumo blynai ypač gerai sugeria visus pagardus. Rusiški blynai gali būti kepami ne tik iš kvietinių, bet ir iš grikių miltų (dar dažniau - iš kvietinių ir grikių miltų mišinio). Aš šįkart rinkausi kvietinių miltų blynus, juo labiau, kad tokią receptūrą palaimino pats Viljamas Pochliobkinas. Vis dėlto radę kitokių receptūrų, pavadintų красные блины, nesistebėkite: Rusija - didelė šalis, ir per ilgą laiką joje atsirado daugybė skirtingų vieno ir to paties patiekalo variantų.

Žemiau esančiame recepte nurodyti nemaži produktų kiekiai - iš tiek išeis nemenkas kalnas blynų. Priklausomai nuo to, kokio storumo ir dydžio blynus kepsite, ir nuo to, kokio alkanumo yra valgytojai, porcijų skaičius gali įvairuoti. Jeigu valgytojų nelabai daug, kepkite blynus iš pusės produktų kiekio. 

Красные блины - rusiški mieliniai blynai 

Ingredientai (maždaug 6-8 porcijoms)

Blynų tešla maišoma likus 3-5 val. iki jų kepimo.

25 g šviežių mielių

25 g tirpinto sviesto (ir dar šiek tiek iškeptiems blynams patepti)

4 stiklinės (1 l) šilto pieno, geriausia - riebaus kaimiško

4  ½ stiklinės (~ 630  g) kvietinių miltų

2 kiaušiniai (trynius atskirkite nuo baltymų)
2 a.š. cukraus

1 a.š. druskos
100 g plakamosios grietinėlės
Riebalų (kepimui)

1. Dideliame dubenyje, kuriame maišysite blynus, ištrinkite šviežias mieles, išmaišykite jas su su tirpintu (ir vėl pravėsintu) sviestu, pienu ir puse kiekio miltų (patogiausia miltus įplakti šluotele). Išeis nelabai tiršta tešla - ją pridenkite švariu virtuviniu rankšluosčiu ir palikite šiltoje vietoje, kol pakils. 
2. Į pakilusią tešlą įplakite kiaušinių trynius, cukrų, druską bei likusius miltus. Tešla turi būti tirštoka, vientisa, be gumuliukų. 
3. Viename inde iki standžių putų išplakite grietinėlę, kitame - kiaušinių baltymus. Plaktus baltymus įmaišykite į plaktą grietinėlę, o gautą masę - į blynų tešlą. Tešlą pridenkite ir palikite šiltoje vietoje, kad vėl pakiltų. Atsiminkite, kad indas, kuriame kildinsite tešlą, turi būti didelis, nes pakilusios tešlos tūris padidės bent trigubai ar daugiau.
4. Įkaitinkite keptuvę. Rusiški blynai tradiciškai kepami nedidelėje ketaus keptuvėje (aš kepiau nerūdijančio plieno 20 cm skersmens keptuvėje). Prieš kepandami pirmąjį blyną, keptuvę patepkite riebalais (aš naudojau lydytą sviestą, bet tiks ir taukai ar aliejus). Kepant kitus blynus, tepti keptuvės riebalais nebūtina - blynai nelips dėl juose esančio sviesto. Vis dėlto, jei su kaskart patepsite keptuvę riebalais, bus lengviau išlieti ploną blyną, nes tešla lengviau pasiskirstys* 
5. Jeigu norite, įjunkite orkaitę - įkaitinkite ją iki 80-100ºC, kad vėliau galėtumėte iškeptus blynus dėti į lėkštę ir laikyti šiltai. 
6. Rusiškus mielinius blynus kepkite kaip įprastus lietinius blynus, tik pakilusios tešlos nesuplakite ir į keptuvę pilkite pakilusią bei purią. Dėl mielių ir tirštesnės tešlos, jie bus storesni negu įprasti lietiniai, turės "akutes" ir kepami gražiai paruduos - taip ir turi būti. Kad nesuliptų, kiekvieną iškeptą blyną rekomenduojama patepti sviestu. Iškeptus blynus geriausia laikyti šiltoje orkaitėje, kad pirmieji neatauštų iki to laiko, kol iškeps paskutinieji. 
7. Šie rusiški blynai valgomi ne tik kaip saldus patiekalas su uogiene ar medumi, bet ir su grietine, sūdytais ikrais, sūdyta lašiša bei kitais nesaldžiais priedais.

* Anot Viljamo Pochliobkino, paruošti keptuvę taip, kad pirmasis blynas neprisviltų - tikras mokslas. Pirmiausia, keptuvės esą negalima plauti vandeniu. Siūloma ją valyti taip: iš pradžių įkaitinti ją su trupučiu aliejaus ir 1 v.š. rupios druskos, tuomet šiek tiek atvėsinti ir išvalyti popieriniu rankšluosčiu ar švariu medžiagos gabalu, tada į keptuvę įberti dar 1 v.š. sausos druskos ir vėl gerai išvalyti popieriumi arba medžiaga, galiausia keptuvę sausai ir švariai iššluostyti. Taip paruošta keptuvė esą neturėtų svilti.  Tepti ją riebalais siūloma prieš liejant kiekvieną blyną. "Teptukas" šiam reikalui gaminamas iš skersai perpus perpjauto svogūno puselės (arba nevirtos bulvės gabaliuko), pasmeigtos ant šakutės. Svogūno puselė kaskart mirkoma į riebalus ir ja ištrinama keptuvė, ir tik tuomet į keptuvę pilama blynų tešla.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi receptų šaltiniai: ikrų sūdymo - čia, blynų - čia.

Austriškas aguoninis keksas

Galų gale atradau valandėlę, kad pasakyčiau:

Su šventėmis, mano mieli skaitytojai! Tegul ilgėjančios dienos į jūsų namus atneša daugiau šilumos ir šviesos, o gimęs Kūdikėlis pripildo jūsų širdis ir gyvenimus gerumo ir meilės. Linkiu, kad pakili kalėdinė dvasia lydėtų visus ateinančius metus ir suteiktų jėgų įgyvendinti savo svajones ir planus. 

Nuotrauka Kristinos 

Na, o aš nusprendžiau pasidalinti dar vienu kekso receptu - labai žiemišku ir tinkančiu šiam šventiniam laikotarpiui. Aš aguoninį keksą kepiau šv.Kalėdoms, bet jis kuo puikiausia tiks ir Naujiesiems metams, ir Trims karaliams, ir tiesiog šiaip jaukiam vakarui - be jokios progos. Kekso receptą nusižiūrėjau dar vasarą, kai Insbruke nusipirkau kelias knygas, skirtas tradicinei Tirolio virtuvei. Vis dėlto tuomet, kai lauke svilino saulė ir termometras rodė +30ºC, kepti aguoninį keksą neatrodė išmintinga. Bet artėjant žiemos šventėms, receptą vėl susiradau. Kadangi laikausi nuomonės, kad aguonų negali būti per daug, aguoninis keksas šalia kūčiukų su aguonpieniu ir tradicinių aguoniečių man pasirodė visai gera mintis :) 

Nuotrauka Kristinos

Aguoninis keksas (vok. Mohngugelhupf) - senas, tradicinis Austrijos kepinys, iš šiais laikais labai mėgstamas šios šalies gyventojų. Jo receptūrų yra ne viena, maniškė - bene tradiciškiausia ir paprasčiausia. Tačiau į austrišką aguoninį keksą gali būti dedama, pavyzdžiui, obuolių, arba šviesi tešla maišoma su aguonine panašiai, kaip kepant marmurinį keksą ir pan. Vis dėlto yra viena taisyklė, bendra visiems šios rūšies kepiniams: aguonos čia atlieka ne prieskonio, o vieno svarbiausių ingredientų funkciją. Taigi, reikia jų ne žiupsnelio ar šaukštelio, o bent jau artipilnio puodelio. Kad aguonų skonis geriau atsiskleistų, jos sumalamos, o iškepęs keksas paprastai atrodo juosvai pilkas. Konkrečiai šis, į kurio sudėtį neįeina švieži vaisiai, būna kiek biresnis negu dauguma keksų, tačiau nėra sausas, nes į tešlą dedama nemažai sviesto. Be to, tradiciška prie šio kekso patiekti plaktos grietinėlės. Tačiau jeigu keksą valgysite su arbata arba kava, šis priedas nebūtinas. 

Nuotrauka Kristinos

Mohngugelhupf - aguoninis keksas 

Ingredientai:

¾ puodelio + 2 v.š. (iš viso 200 g) kambario temperatūros sviesto (1 puodelis - 250 ml)

¾ puodelio (170 g) cukraus

Žiupsnelis druskos

2 a.š. vanilės ekstrakto (aš naudojau žiupsnelį Burbono vanilės)

4 kiaušiniai

2 ½ puodelio (300 g) miltų (naudojau 405D)

½ puodelio (75 g) kukurūzų krakmolo

1 v.š kepimo miltelių

3 v.š. romo

~ ½ puodelio (125 ml) pieno

¼ puodelio (60 g) maltų migdolų

¾ puodelio (170 g) maltų aguonų*

Šiek tiek sviesto ir džiūvėsėlių (kepimo formai patepti ir pabarstyti)

Cukraus pudros arba mėgstamo glaisto (keksui papuošti) 

1. Sviestą išsukite su cukrumi, kol masė taps puri ir pabals. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami, įmaišykite druską ir vanilę. 
2. Sumaišykite ir persijokite miltus, kukurūzų krakmolą ir kepimo miltelius (jų tikrai reikia 1 valgomojo šaukšto). Įmaišykite į tešlą. 
3. Supilkite romą ir pieną, sudėkite maltus migdolus ir aguonas. Dar kartą gerai išmaišykite. 
4. Tešla supilkite į kekso formą, gerai išteptą sviestu ir pabarstytą džiūvėsėliais (arba miltais). Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC ir kepkite 1 val. ar kiek ilgiau, kol keksas gražiai pakils, parus ir įtrūks, o į jo vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas liks visiškai švarus. 
5. Išėmę iš orkaitės, keksą apie 20-30 min. vėsinkite kepimo formoje, kol atšoks nuo jos kraštų. Tuomet apverskite ant grotelių arba lėkštės ir krestelėkite - keksas turėtų gražiai iškristi. Visiškai jį ataušinkite, tuomet apsijokite cukraus pudra arba apglaistykite. 
6. Keksą patiekite su kava, arbata ir, jeigu norite, su plakta grietinėle.

* Aš pirmiausia pasvėriau aguonas, paskui sumaliau jas kavamale. 

Nuotrauka Kristinos

Iškeptą ir atvėsintą aguoninį keksą galima tiesiog apsijoti cukraus pudra, tačiau galima ir glaistyti. Dažniausia jis glaistomas mėgstamu šokoladiniu glajumi, kai kada - baltu, pagaminti iš cukraus pudros ir šlakelio citrinos sulčių. Aš šįkart rinkausi šokoladinį glajų iš senos kepinių knygos - esu juo glaisčiusi daugybę skirtingų keksų, ir šis glajus visuomet juos nepriekaištingai padengdavo bei suteikdavo gerą prieskonį. Įkelsiu instrukcijas tiems, kurie iki šiol neatrado patikimo ir mėgstamo šokoladinio glajaus recepto. 

Šokoladinis glajus su konjaku

Ingredientai (išeis apie 300 g glajaus, kurio užteks 1 nemažam keksui nuglaistyti) 

200 g cukraus pudros

20 g kakavos miltelių (kuo tamsesni, tuo geriau)

70 g konjako (tiks ir romas arba kitoks kvapnus, stiprus alkoholis) 

1. Cukraus pudrą sumaišykite su kakava ir persijokite, kad neliktų kietų gumuliukų. 
2. Supilkite alkoholį ir išsukite, kol masė taps vientisa. 
3. Glaistykite kepinius tuojau pat, nes, alkoholiui garuojant, glajus gana greitai tvirtėja.

Na, o kadangi keksą kepiau šv. Kalėdų proga, papuošiau jį rojaus obuoliukais - man atrodė, kad aguonų ir obuolių duetas labai simboliškas. Tačiau tai nėra austriška tradicija. Tiesiog praeitame įraše tiek daug kalbėjau apie rojaus obuoliukus, kad nusprendžiau parodyti, kaip gi aš pati juos panaudojau, puošdama šventinį stalą :)

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Maria Gruber, Tyrolean Specialties, Innsbruck: Kompass, 2012, p. 68-69.

Elena Binkauskienė, Kepiniai, Vilnius: Mintis, 1970, p. 19.

Rojaus obuoliukų likeris ir DOVANĖLĖ skaitytojams

Šiais metais mūsų senasis sodas buvo pilnas obuolių, šakos tiesiog lūžo nuo vaisių - tiesiogine to žodžio prasme. Lyg norėdamos neatsilikti nuo didesniųjų, mažosios rojaus obelaitės irgi linko nuo obuoliukų naštos - priskyniau jų tiek, kad užteko ne tik rojaus obuoliukams sirupe bei rojaus obuoliukų drebučiams, bet ir pyragams. Be to, šį rudenį gaminau naminį rojaus obuoliukų likerį.

Internete galite rasti daugybę receptų, pagal kuriuos pasigaminsite stipresnių ar silpnesnių, saldesnių ar nesaldžių alkoholinių gėrimų su rojaus obuoliukais. Tačiau aš pirmą kartą su rojaus obuoliukų likeriu (angl. crabapple liqueur) susidūriau, skaitydama apie tradicinę Kanados virtuvę. Vėliau išsiaiškinau, kad kaimo vietovėse gyvenantys kanadiečiai su ūpu augina rojaus obelaites, o iš obuoliukų gamina nemažai patiekalų. O kodėl gi ne? Kanada - pakankamai vėsaus klimato šalis, todėl visai logiška, kad jos virtuvė turi nemažai bendrumų su šiaurės Europos šalimis. Lyg ir akivaizdu, bet man prireikė laiko tą įsisąmoninti :) Tačiau dabar, kai užsimanau išmėginti kokį naują receptą su rojaus ouoliukais, peržvelgiu ne tik britų ar airių virtuvei skirtus puslapius, bet ir kanadiečių rekomendacijas. 

Nuotrauka Kristinos 

Apie likerio gamybą nėra ką labai daug rašyti: obuoliukus reikia supjaustyti (šiam reikalui tiks ir mažesni, ne patys išvaizdžiausi obuoliukai), užpilti cukrumi ir degtine, palaikyti bent 2-3 savaites, nukošti ir supilstyti į butelius. Likeris kvepės obuoliais, bus vaiskiai rožinės spalvos, saldus, ne itin stiprus. Kadangi rojaus obuoliukuose, kitaip negu paprastuose obuoliuose, daug taninų, išgėrus likerio juntamas švelnus burnos traukimas, panašiai, kaip išgėrus sauso raudono vyno. Taurelė tokio gėrimo puikiai tiks prie desertų (arba gaminant bei patiekiant desertus - tarkime, užpilti porą šaukštelių ant ledų ar pagardinti saldų padažą). Be to, likerį galima sėkmingai naudoti įvairiems karštiems žiemos gėrimams gaminti - pavyzdžiui, paskaninti juo karštą vyną ar karštas sultis su prieskoniais.

Ko gero šiais metais rojaus obuoliukų likerio receptu nebepasinaudosite - tebūnie jis ateinantiems metams. Tačiau viena mano skaitytoja ar skaitytojas turi galimybę rojaus obuoliukų likeriu pasivaišinti dar šiais metais. Atspėjote! :) Nedidelis butelis rojaus obuoliukų likerio - paskutinės minutės DOVANĖLĖ mano skaitytojams. Prie jo pridėsiu indelį šviežių rojaus obuoliukų Kūčių stalui arba eglutei papuošti. Kas gaus dovanėlę? Tas, kas komentaruose iki šio antradienio (gruodžio 22 d.) 15 val. po šiuo mano įrašu prisipažins, kad jos nori :) Vienintelė sąlyga yra tokia: kadangi panašių dovanų negaliu siųsti paštu, o ir laiko iki švenčių jau beveik nebėra, tas žmogus turi gyventi Kaune ar netoli Kauno (arba važiuoti į/pro Kauną iki šio ketvirtadienio), kad galėčiau dovanėlę įteikti asmeniškai. Jeigu atsiras keli žmonės, pageidaujantys paragauti rojaus obuoliukų likerio ir papuošti savo namus rojaus obuoliukais, teks išrinkti vieną laimėtoją. Jei neatsiras nė vieno... tada ir pagalvosiu, ką su ta dovanėle daryti :) Bet kokiu atveju, apie rezultatus ir dovanėlės savininką/ savininkę pranešiu antradienio popietę komentare po šiandieniniu receptu. Taigi, laukiu pasisakant tų, kurie norėtų dovanų. Beje, jeigu komentarą paliksite kaip Anonimas, po juo parašykite savo vardą.

Nuotrauka Kristinos 

Rojaus obuoliukų likeris (išeis apie 1,2-1,5 l likerio) 

Ingredientų kiekis orientacinis.*

2 l šviežių rojaus obuoliukų

2 puodeliai cukraus (1 puodelis - 250 ml)

1 butelis (0,75 l) 40% degtinės**

Nebūtinai: ~ ⅓ puodelio medicininio spirito

1. Rojaus obuoliukus nuplaukite, nuskabykite kotelius ir supjaustykite su visomis žievelėmis ir sėklomis (aš kiekvieną obuoliuką padalinau į 4 dalis). 
2. Obuoliukus sudėkite į švarų stiklainį, sluoksniuodami su cukrumi. Uždenkite ir  palaikykite 1-2 paras, kol cukrus gerokai aptirps; retkarčiais pakratykite. 
3. Obuoliukus su cukrumi užpilkite degtine, o jeigu norite kiek stipresnio, užpiltinę primenančio gėrimo - pridėkite šlakelį spirito. Sandariai uždarykite ir laikykite 2-3 savaites (aš laikiau apie 1 mėnesį, kol obuoliukai iš raudonų tapo gelsvi) retkarčiais pavartydami ir sukratydami, kad ištirptų visas cukrus. 
4. Į platų sietą įtieskite kelis kartus perlenktą švarios marlės gabalą, dėkite jį virš didelio dubens ar puodo ir likerį perkoškite. Supilstykite į butelius - čia labai pravers nedidelis samtis ir piltuvėlis. 
5. Butelius sandariai užsukite ir statykite į tamsią, vėsią vietą. Galima ragauti iš karto, bet po kelių savaičių ar mėnesių bus geresnio skonio.

* Originalus receptas 1 buteliui (0,75 l) degtinės rekomenduoja imti 4 l rojaus obuoliukų ir 4 puodelius cukraus. Man, kaip rytų europietei :) ši proporcija nepatiko, nes likeris buvo labai saldus ir silpnas, labiau priminė sirupą negu alkoholinį gėrimą. Pakeitus ingredientų proporcijas ir pridėjus šlaką spirito, mūsų šeimos skoniui likeris buvo kaip tik. Taigi, bus geriausia, jei, gamindami likerį, vadovausitės savo skoniu ir eksperimentuosite.

** Jei alkoholinių gėrimų ragaujate retai ir nededate daug vilčių, jog per mėnesį prisirinksite gražių, įdomios formos butelių, tuščią butelį nuo degtinės pasilikite - vėliau pravers likeriui supilti.

Svarbiausias recepto šaltinis čia.


P.S. Dovanėlės savininke tapo...

Taigi, turbūt jau nekantraujate sužinoti, kas tapo dovanėlės savininke? :) Juo labiau, kad norinčiųjų buvo daugiau negu viena. Ką gi, tuomet skelbiu savo sprendimą. Kadangi šįkart tai nebuvo nei konkursas, nei loterija, vadovavausi grynai subjektyviais kriterijais ir nusprendžiau, kad būtų gražu apdovanoti skaitytoją, kuri ne retkarčiais čia netyčia užklysta, o dažnai lankosi mano tinklaraštyje ir nuoširdžiai mėgsta mano rašinėlius, tiek labiau pavykusius, tiek mažiau nusisekusius.

Taigi, Julija, nereikia niekur kristi, būk sveika, graži ir žavinga visus ateinančius metus, o dėl dovanėlės perdavimo/ atsiėmimo parašyk laiškelį į susaukstuaplinkpasauli@gmail.com. Manau, rytoj šis siuntinėlis jau bus Tavo namuose - o kad Kalėdos būtų dosnios, prie likerio ir rojaus obuoliukų papuošimams iš savo atsargų pridėjau stiklainį rojaus obuoliukų drebučių ir stiklainį rojaus obuoliukų sirupe. Vienintelė problema, kad aš visiškai nemoku gražiai supakuoti dovanų  ir jos visos būna tokios ūkiškos kaip ir mano požiūris į gyvenimą :) Na, bet, tikiuosi, šis faktas Tavęs netrikdo :)

Odeta, man Tu esi daugiau negu skaitytoja - Tu esi man autoritetas, nes skaitydama Tavo įrašus apie kiekvieną patiekalą galiu pasakyti - va šito tai norėčiau! Todėl iškilmingai sakau - man bus džiaugsmas ir garbė įteikti butelį rojaus obuoliukų likerio. Nesvarbu, kada važiuotum iki Kauno - prieš šventes, po švenčių ar tik ateinančiais metais, butelis obuolinio rožinio likerio su taninais Tavęs lauks. Jeigu atvažiuotum prieš šventes, pridėčiau rieškučias šviežių obuoliukų švenčių stalui papuošti. Tik prieš važiuodama parašyk man laiškelį, kad aš pati nebūčiau iš Kauno išvažiavusi kur nors į sodybą ar pan.  

Ačiū visoms, kurios atsiliepė, ir gaila, kad kai kurias kandidatūtas į laimėtojas teko atmesti dėl susisiekimo trukdžių, o kai kurias - dėl riboto dovanėlių kiekio :( Na, bet ateityje dar laukia daug švenčių, o tai reiškia - ir dovanų :)

Mangoldų spurgos su medumi

Pastarosiomis dienomis tik ir skaitau, kokia betvarkė darosi gamtoje dėl šiltėjančio klimato: artėjant Kalėdoms, žydi žibutės, paukščiai nebeskrenda į šiltus kraštus ir kalendorinės žiemos vidury gieda tuoktuvių giesmes, o invazinės gyvūnų rūšys, būdingos tik šiltiems kraštams, traukia Lietuvos link. Aš, savo ruožtu, galėčiau papildyti šį sąrašą, pasakiusi, kad prieš pat didžiąsias žiemos šventes iš savo daržo parsinešu ne tik porų, bet ir mangoldų. Taip, iš nuosavo daržo. Taip, mangoldų. Ir nuotraukos žemiau darytos prieš kelias valandas, o ne prieš kelis mėnesius.

Nuotrauka Kristinos

Apie mangoldus (beje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja juos vadinti burokėlais arba lapiniais burokėliais, bet man atrodo, kad mangoldai - įprasčiau ir suprantamiau) praėjusią vasarą esu rašiusi šiame įraše, tačiau jame liko nepaminėtas viena svarbiausių priežasčių, kodėl aš jau daug metų auginu šias daržoves - tai jų atsparumas žvarbiems orams. Mangoldai sužaliuoja ir tinkami vartojimui būna jau vidurvasary, tačiau aš retokai prisiruošiu ką nors iš jų pagaminti, mat daržas, sodas ir miškas būna pilni visokiausių gėrybių, kurių sezonas labai trumpas. Atėjus rudeniui, situacija pasikeičia: daugumas žalialapių daržovių pasibaigia, šiltnamiuose nebenoksta pomidorai, paskutines uogeles nulesa paukščiai, ir tuomet atrandi, kad lysvėse kantriai savo eilės laukia mangoldai. Kitaip negu salotos ar špinatai, mangoldai neperauga, nulaužus jų didžiuosius lapus, išaugina naujus, ir vienintelė priežastis, dėl kurios jų sezonas baigiasi - stiprūs kelias dienas trunkantys šalčiai. Menkų šalnų ir rudeniškos drėgmės šios daržovės nebijo. Vis dėlto anksčiau mangoldų sezonas pasibaigdavo maždaug lapkričio viduryje, o šiais metais dėl ypač šiltų orų jie mano darže tebežaliuoja kaip rūtos. Nors, tiesą sakant, čia tik toks gražus posakis - iš tikrųjų rūtų krūmelis mano prieskonių lysvėje palyginti su mangoldais atrodo kur kas prasčiau :)

Šįkart, parsivežusi namo mangoldų, didžiąją jų dalį sudėjau į troškinį, o mažesnius ir švelnesnius lapelius pasilikau traškioms mangoldų spurgoms, kurios tradiciškai valgomos su medumi (katal. bunyols de bledes amb mel, isp. buñuelos de acelgas con miel). Receptą radau knygoje apie Maljorkos virtuvę, kurią kažkada iš šios salos parvežė lauktuvių mano jauniausias brolis. Nors knygoje nemažai puikių receptų, mangoldų spurgos labiausia patraukė mano akį - vien jau todėl, kad jos buvo priskirtos prie desertų! Netrukau išsiaiškinti, jog tradicinėje Maljorkos virtuvėje yra nemažai patiekalų iš mangoldų - apkepų, pyragų, pyragėlių, pikantiškų blynelių ir t.t. Tačiau šių spurgų vaizdas man nekėlė nė menkiausių asociacijų su saldumynais. Kaip tik todėl ir nusprendžiau, jog reikia receptą išbandyti :) Juo labiau, kad spurgos iškepamos labai greitai, ir joms pagaminti užtenka juokingai mažo kiekio produktų.

Iš pirmo žvilgsnio mangoldų spurgos atrodo beformės, ypač jeigu jas virėte riebaluose, o ne kepėte keptuvėje kaip blynelius... Nuotrauka Kristinos

Kaip jau supratote, pirmą kartą kepiau šias spurgas nieko per daug nesitikėdama. O be reikalo! Spurgos (nelabai tikslus terminas, bet ką padarysi - taip jas vadina Maljorkos gyventojai) išėjo nepaprastai traškios, švelnaus skonio, o pavilgytos į medų iš tikrųjų virsdavo nuostabiu desertu. Buvau "pagauta": dabar, pamačiusi gražius mangoldų lapelius, pirmiausia pagalvoju apie šį Maljorkos skanumyną. Ir ne tik pagalvoju, bet ir pagaminu :)

Nors traškios mangoldų spurgos - nekomplikuotai pagaminamas desertas, norint jas gražiai ir gardžiai iškepti, reikėtų atkreipti dėmesį į porą niuansų. Pirmiausia, nereikėtų ypač stipriai įkaitinti aliejaus, nes spurgos akimirksniu ims degti užuot gražiai parusvėjusios. Antra, reikia atsiminti, kad kuo daugiau bus tešlos, tuo sunkesnės ir drėgnesnės išeis spurgos - o tai nebūtinai yra privalumas, kai į tešlą nededama nei kepimo miltelių, nei mielių. Ir atvirkščiai, jeigu tešlos bus tik tiek, kad užtektų mangoldų lapelias apvelti ir suklijuoti, spurgos išeis ypač traškios - tik svarbu valgyti jas karštas, nes atvėsusios jos praranda pirminį traškumą. Kiek man teko matyti internete, žmonės šias spurgas kepa įvairiai - vieni į tešlą deda mažiau mangoldų lapų, kiti - daugiau, vieni teikia pirmenybę neutraliam spurgų skoniui ir pateikia jas su medumi, kiti renkasi patiekti jas kaip garnyrą prie mėsos, todėl į tešlą įmaišo svogūnų, česnakų ir įvairių prieskonių. Žemiau esantis receptas - toks, koks pateiktas mano turimoje knygoje, ne kartą panaudotas virtuvėje ir nuoširdžiai pamėgtas.

Neįsivaizduoju, kiek žmonių (neskaitant manęs) šiuo metu galėtų parsinešti mangoldų iš savo daržo, bet jeigu sugundysiu jus pasisėti šių puikių daržovių ateinantiems metams, manysiu, kad, paskelbdama šį įrašą, padariau gerą darbą :)

..tačiau pažiūrėjus iš arčiau, jos visai dailios :) Nuotrauka Kristinos

Bunyols de bledes amb mel - mangoldų spurgos su medumi

Ingredientai: (išeis nedidelis dubenėlis spurgų)

3-4 dideli mangoldų lapai (arba porą saujų mažų)

50 g miltų

75 ml vandens

Žiupsnelis druskos

¼ l alyvuogių aliejaus*

Skysto medaus arba cukraus (patiekiant)

1. Mangoldų lapus nuplaukite ir nusausinkite. Iš jų centro išpjaukite stambias ir kietas gyslas, jas išmeskite. Minkštus lapus supjaustykite plonytėmis juostelėmis. 
2. Orkaitę įkaitinkite maždaug iki 80ºC ir įdėkite tuščią dubenį, kuriame tieksite spurgas - jis turi įkaisti, kad vėliau į jį sudėtos spurgos kuo ilgiau neatauštų ir neprarastų savo traškumo. 
3. Kol kaista orkaitė, kitame dubenyje šluotele išplakite miltus, vandenį ir žiupsnelį druskos. Tešla bus netirštos grietinės konsistencijos ir atrodys, kad jos labai mažai - taip ir turi būti. Suverskite supjaustytus mangoldų lapus ir kruopščiai išmaišykite, kad visi jie apsiveltų tešla. 
4. Keptuvėje (arba kaip kepant paprastas spurgas - nedideliame prikaistuvyje) įkaitinkite aliejų, kad būtų vidutiniškai karštas - jeigu jis bus per karštas, spurgos degs, jeigu per mažai įkaitęs - gers riebalus. Kai aliejus įkais, į jį šaukštu dėkite kelis nedidelius šaukštus tešlos - tai ir bus jūsų mangoldų spurgos. Stenkitės, kad spurgos būtų nelabai didelės - tuomet jos išeis traškesnės. Kepkite pavartydami kelias minutes, kol spurgos taps tvirtos ir tešla gražiai pagels. Išėmę sudėkite į lėkštę, išklotą popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų riebalų perteklių. Sudėkite kitą porciją spurgų, ir kol jos kepa, iškeptąsias perdėkite į karštą dubenį orkaitėje. Taip iškepkite visas spurgas. 
5. Spurgas patiekite karštas. Prie jų labiausia tinka skystas medus, į kurį spurgas būtų galima pavilgyti (jeigu medus sukietėjęs, prieš patiekdami jį truputį pašildykite). Receptas leidžia naudoti ir cukrų, bet būkime atviri - medus kur kas geriau :)

*Alyvuogių aliejus neabejotinai suteikia šiam desertui papildomo skonio, tačiau jeigu jo neturite ar nenorite išlaidauti, naudokite kitokį kepimui tinkantį aliejų - bus neautentiška, bet vis tiek gardu.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Oriol Aleu, Ana Torróntegui, Marga Font, Joseta Torróntegui, Majorca Cooking and Gastronomy, Sant Lluís (Menorca): Triangle Postals S.L., 2007, p. 172-173.

Varškės keksas

Šiandieninis įrašas bus apie varškės keksą. Bet kadangi man patinka receptai su istorijomis, iš pradžių papasakosiu apie Vaivą ir jos senelę Alfredą. Juk jeigu ne jos, šis įrašas ko gero niekuomet nebūtų čia atsiradęs.

Nuotrauka Kristinos 

Nors Vaivą sutikau prieš 20 metų, kaip dabar atsimenu dieną, kai mes susipažinome. Prieš kažkokią srautinę paskaitą - sakyčiau, gal šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus - pamačiau ją, sėdinčią atokiau nuo kitų ir skaitančią Herbjørg Wassmo Likimo sūnus. Salotinės spalvos šilkinė suknutė dar labiau pabrėžė ryškius merginos veido bruožus ir juodus trumpus plaukus; ji pati man atrodė kaip ta Dina iš norvegų autorės romanų. Kiek padvejojusi nusprendžiau prieiti ir ją užkalbinti. Tai buvo akimirkos impulso padiktuotas sprendimas, bet kaip tik jis tapo mūsų draugystės pradžia. 

Apsigynusi mokslinį laipsnį Krokuvoje, išmokusi tiek užsienio kalbų, kiek jų užtektų keliems žmonėms, Vaiva atsidavė didžiajai savo aistrai - šokių mokymui. Jeigu gyvenate Rumšiškėse ar Kaišiadorių apylinkėse, galite užsukti (ir atvesti savo vaikus) į Vaivos baleto studiją. Nuotrauka Mildos.

Nors mums su Vaiva suvedė literatūra, bet atradome ir kitų bendrų interesų, įskaitant pomėgį sukiotis virtuvėje. Tiesą sakant, gardžiai gamina visa Vaivos šeima, su kuria man teko laimė susipažinti. Iškepti šiandieninį keksą įkvėpė jos senelė. Ponia Alfreda gimė ir beveik visą savo gyvenimą nugyveno Zarasuose, kur dirbo mokytoja, ir tik po vyro mirties atsikraustė gyventi į Kauną. Prieš kelerius metus ji, deja, iškeliavo Anapilin, tačiau Vaivos šeima tebesaugo senelės sąsiuvinius su jos surinktais receptais. Štai ką papasakojo (ir užrašė) Vaiva, kai paklausiau jos apie sentimentus keliančius vaikystės patiekalus:

Jeigu reikėtų įvardinti savo mėgiamiausią virtuvę, tai būtų ne prancūzų ir net ne italų, bet mano senelės Alfredos virtuvė. Joje man buvo viskas skanu – neabejotinai dar ir dėl to, kad senelė labai taikėsi prie mano skonio ir niekada nebrukdavo to, ko nemėgau. Jau nuo ankstaus ryto senelės virtuvė kvepėjo ant krosnies kepamais arba verdamais varškėtukais, skryliais ar blyneliais – seneliui buvo gaminami vienokie – „vyriški“, su svogūnėlių ir spirgučių padažu, o man saldūs. Pietums paprastai buvo ruošiamos daržovės su žuvimi ar mėsa, kasdien verdama šviežia sriuba iš ką tik savo darže nuskintų gėrybių. Seneliai nelabai vertino paprastas „kaimietiškas“ daržoves tokias kaip ridikai, ropės ar griežčiai, užtat augino puikius baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus, pomidorus, agurkus, morkas, geltekles. O kur dar senelio skiepytos obelys, vedančios po kelias rūšis saldinių obuolių... Kaip prisimenu, senelių sodyba Zarasų pakraštyje panašėjo į pavyzdinį pagal prieškario madą vedamą ūkį, skrupulingai tvarkomą tarpukariu agronomijos mokslus ėjusio senelio, kuris kiekvieną kampą buvo apsodinęs kokiais nors naudingais augalais, kurie, metui atėjus, duodavo gausių vaisių. Vakarienei senelė patiekdavo ką nors lengvesnio – pienišką sriubą, varškę su grietine ar tiesiog pieną su uogiene aptepta bandele. Šventėms ir svečių proga buvo išruošiamas prašmatnesnis stalas su šaltiena, kepta višta, mišrainėmis ir silkėmis, bet aš geriausiai atsimenu pyragus, bandeles ir sausainukus, kuriems iki šiol jaučiu ypatingą meilę – tikiu, kad vaikystėje įsirėžę skoniai nenutrinami laiko, ypač jei buvo gaminama su meile. 

Nuotrauka Kristinos

Anuomet, visuotinio deficito laikais, šeimininkė, ruošdavusi šeimai valgyti tris kartus per dieną, turėjo parodyti nemenką išradingumą. Nenuostabu, kad idėjų Vaivos senelė semdavosi ir iš knygų. Kaip žinia, pastarųjų įsigyti sovietmečiu irgi nebuvo paprasta, todėl moterys kulinarinius leidinius skolindavosi viena iš kitos arba vartydavo bibliotekose. Labiausia jas sudomindavę receptai suguldavo į sąsiuvinius - tai ypač pasakytina apie kepinius, kurių receptūrų reikia laikytis itin griežtai, ir kuriuos su tokia nostalgija prisimena mano draugė. Prie varškės kekso recepto savo užrašuose Vaivos senelė Alfreda yra padėjusi riebų pliusą - tai reiškia, kad kepinys buvo išmėgintas, užskaitytas ir, pasitaikius progai, kartojamas. Vėliau tą patį receptą radau Julijos Pauliukonienės sudarytoje knygoje Lietuvių valgiai (1983), tik su kiek platesnėmis instrukcijomis. Mat patyrusios šeimininkės savo užrašuose visko smulkmeniškai nežymėdavo - gaminimo eigą žinojo iš savo patirties. 

Nuotrauka Kristinos

Knygos knygomis, bet to varškės kekso gal ir nebūčiau prisiruošusi iškepti, jei ne Vaivos senelės Alfredos užrašai. Didelis pliusas prie šio recepto buvo tarsi garantijos ženklas, jog kepinys pasiseks. Ir pasisekė! Saikingai saldus, purus ir drėgnas - bet neriebus ir ne per daug šlapias, šis keksas puikiai tiko prie kavos puodelio savaitgalio pusryčiams. Ir prie arbatos puodelio - pavakariams :) Keksas išeina nemažas, aš jam kepti naudojau didelę aliuminę kekso formą, paveldėtą iš mamos. Ir vis galvojau - kaip nuostabu, kad mano virtuvėje tokiu būdu "susitinka" moterys, kurios viena kitos nepažinojo, bet apie kurias galvodama visuomet patiriu džiaugsmą ir dėkingumą - ir toli gražu ne tik už gardžius receptus. 

Nuotrauka Kristinos 

Varškės keksas

Ingredientai: (išeis nemažas keksas, apie16 gabaliukų)

Visi produktai turi būti kambario temperatūros, antraip keksas gali neiškilti/sukristi. 

150 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

300 g cukraus

4 kiaušiniai

300 g varškės

Vanilinio cukraus (aš naudojau žiupsnelį Burbono vanilės)

1 a.š. (be kaupo) sodos

1 a.š. acto arba citrinos sulčių (sodai nugesinti)

300 g kvietinių miltų (naudojau 405D)

Cukraus pudros (keksui apsijoti) 

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Kekso formą kruopščiai ištepkite sviestu ir, jeigu norite, šiek tiek pabarstykite miltais. 
2. Dideliame dubenyje sviestą ištrinkite su cukrumi, tuomet po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami - sukti galima mediniu šaukštu arba elektriniu plaktuvu. 
3. Varškę (jeigu ji sausa, ne kreminės konsistencijos) pertrinkite per sietelį - tai būtinas žingsnis, nes jeigu varškėje liks guziukų, jie kepdami sukietės ir sugadins kekso tekstūrą. Pertrintą varškę įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę. Suberkite vanilę ir dar kartą gerai išmaišykite. 
4. Sodą dėkite į nedidelį indelį, užpilkite 1 a.š. acto arba citrinos sulčių ir 1 a.š. vandens, išmaišykite. Gautą mišinį įmaišykite į kekso tešlą. 
5. Tuojau pat suberkite išsijotus miltus ir atsargiai išmaišykite, geriausia - silikonine mentele. Tešla turi atrodyti tirštoka ir daugmaž vientisa, bet jos neplakite ir stenkitės nepermaišyti. Tešlą supilkite į kekso formą. Vandenyje suvilgytu arba sviestu išteptu peiliu tešloje apibraukite ratą - taip pažymėsite kekso trūkio liniją, ir būsite tikri, kad vienas kepinio šonas neiškils aukščiau už kitą. 
6. Keksą dėkite į įkaitintą orkaitę ir kepkite, kol jis gražiai iškils, jo paviršius įtrūks, o pats keksas įgaus gražią rusvą spalvą. Knygoje nurodoma, kad keksas iškepa per 30 min., bet po pusvalandžio maniškis buvo tik įpusėjęs kepti - vos pakilęs, dar neįtrūkęs ir beveik baltas. Keksas mano orkaitėje iškepė po 55 min., jūs orientuokitės pagal saviškę ir neišimkite kekso per anksti. Kad būtumėte visiškai tikri, į trūkio vietą įsmeikite ilgą medinį pagaliuką - jeigu ištrauksite jį sausą, neaplipusį tešla, vadinasi, keksas iškepęs. 
7. Išėmę keksą iš orkaitės, vėsinkite jį formoje apie 20 min., tuomet atsargiai apverskite ant grotelių arba lėkštės - keksas turėtų gražiai iškristi. Nemėginkite išimti kekso per anksti, nes jeigu imsite dar labai karštą, jis nebus spėjęs atlipti nuo kepimo formos sienelių ir greičiausia iškris gabalais. Iš formos išimtą keksą visiškai atvėsinkite. 
8. Prieš tiekdami, keksą apsijokite cukraus pudra.

Nuotrauka Kristinos

P.S. Komentaruose žadėtas varškės kekso su šokolado lašeliais receptas čia. 

Svariausi recepto šaltiniai: Vaivos senelės Alfredos sąsiuvinis ir ši knyga:

Lietuvių valgiai, sudarytoja Julija Pauliukonienė, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 259.

Marinuota silkė garstyčių padaže

Ar jau spėjote pasigesti skandinaviškų patiekalų? Mane prie jų traukte traukia, ir viena iš svarbesnių to priežasčių - prasidėjęs silkių sezonas. Išsiilgtos per vasarą, silkės lyg kokios sirenos iš kiekvienos statinaitės man vienai girdimu balsu kviečia: nusipirk, paragauk, išmėgink... :) Jeigu pasitaiko laibai geros - riebios ir silpnai sūdytos, silkės mūsų namuose dažniausia būna suvalgytos paprastai - su grietine, virtomis bulvėmis ar duonos rieke. Jeigu pasitaiko vos sūresnės negu norėtųsi, jas kaip nors paruošiu. 

Nuotrauka Kristinos

Aš pati negaliu atsispirti marinuotoms silkėms. Anksčiau man atrodė, kad marinuotų silkių būna tik vienos rūšies - tokių, kokias ruošia mama. Bet pažintis su skandinavų virtuve atvėrė naujus horizontus: čia marinuotos silkės ruošiamos įvairiais būdais: paskendusios svogūnų pataluose, gausiai gardintos grūstais prieskoniais arba stiklapūčio - t.y. susluoksniuotos su spalvingomis daržovėmis (receptas čia). Na, o šiandien pristatau dar vieną klasikinį švedišką receptą - marinuotas silkes garstyčių padaže. Garstyčios nuo senų senovės naudojamos Šiaurės Europoje ir kaip vaistinis, ir kaip prieskoninis augalas, taigi, šis patiekalas tradicinei švedų virtuvei priskiriamas ne šiaip sau.

Pagaminti silkes garstyčių padaže nesudėtinga. Silkės pamarinuojamos pačiame paprasčiausiame marinate, o tuomet sumaišomos su padažu, į kurio sudėtį įeina garstyčios, cukrus, actas ir aliejus - suplakus šiuos ingredientus, gaunamas gana tirštas padažas, savotiškas garstyčių "majonezas". Kartais jis pagardinamas kitokiais pasirinktais priedais - tarkime, šaukšteliu krienų, bet tai nėra būtina. 

Žali pipirai marinate. Nuotrauka Kristinos 

Mano recepte, kurį radau mėgstamoje knygoje, yra dar du ingredientai, kurie visiškai nebūtini ir nedažnai aptinkami garstyčių padaže - rožiniai bei marinuoti žali pipirai. Jeigu jų atsisakysite, skonio požiūriu mažai ką prarasite - akivaizdu, jog recepto autorė čia juos naudoja pirmiausia estetiniais sumetimais, kad patiekalas gražiau atrodytų. Tiesa, abiejų rūšių pipirai švelnaus skonio ir valgomi, jų nereikia išrankioti kaip juodų arba kvepiančiųjų pipirų. Kadangi aš turėjau abiejų, juos ir panaudojau - pirmiausia todėl, kad nuotraukose patiekalas atrodytų patrauklesnis :) Rožinių pipirų galima rasti specializuotose prieskonių parduotuvėse, bet aš, kaip sakoma, nuėjau paprastesniu keliu ir nusipirkau jų parduotuvėje Tiger (pretenzijų dėl kokybės neturiu, nepastebėjau, kad prieskonių parduotuvėse būtų geresni). Žalių pipirų marinate pirkau Thomas Philipps parduotuvėje, indelis kainuoja pusantro euro, šaldytuve gali stovėti amžinybę. Žinoma, gali būti, kad šio produkto yra ir kitur, bet aš nepastebėjau, todėl dalinuosi tik ta informacija, kurią turiu.

Ir dar vienas dalykas: naudojant visiškai natūralius produktus, garstyčių padažas atrodo nelabai apetitiškai, nes būna žalsvai pilkas, todėl šiais laikais į jį dažnai įberiamas žiupsnelis ciberžolės, kuris iš esmės nepakeičia padažo skonio, bet nudažo jį gražia, skaisčiai geltona spalva. Aš pasinaudojau šiuo patarimu, nes po kelių eksperimentų (kuriuos vykdau nuo praėjusios žiemos :) supratau, kad nei garstyčių, nei aliejaus rūšis didesnės įtakos padažo spalvai neturi. O ciberžolė turi - ir į gerąją pusę :) 

Nuotrauka Kristinos 

Senapssill - marinuota silkė garstyčių padaže 

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms užkandžio)

2 silkės su galva (silkių filė aliejuje šiam receptui netiks)

Marinatui:

50 ml paprasto acto (12%)

80 g cukraus

150 g šalto virinto vandens

Garstyčių padažui:

4 v.š. mėgstamų garstyčių*

1 v.š. cukraus

1 a.š. žaliųjų pipirų marinate**

100 ml paprasto aliejaus***

Nebūtinai: 1 a.š. tarkuotų krienų

Nebūtinai: 1 a.š. rožinių pipirų

Nebūtinai: žiupsnelis ciberžolės

Krapų šakelių (papuošti)

1. Jeigu silkės labai sūrios (tokios būna Skandinavijoje), per naktį pamirkykite jas vandenyje (neišdarinėtas); Lietuvoje pirktoms silkėms šios procedūros paprastai neprireikia. 
2. Silkes išdarinėkite, išrinkite kaulus ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Sudėkite į stiklainį - turėtų būti maždaug 0,5 l talpos.
3. Pagaminkite marinatą. Į puodą supilkite actą ir sudėkite cukrų. Užvirinkite ir trumpai pavirkite, kol cukrus ištirps. Nukaiskite, supilkite vandenį. Palaukite, kol marinatas visiškai atvės, tuomet užpilkite ant silkių. Stiklainį sandariai uždarykite ir dėkite į šaldytuvą. Jeigu silkė labai sūri, marinuokite 2 paras, jeigu vidutiniškai - apie parą. Aš šįkart naudojau švelniai sūdytą silkę, todėl ją marinate laikiau tik apie 12 val., per naktį. 
4. Kai silkė išsimarinuos, suverskite ją į kiaurasamtį ir palikite, kad gerai nulašėtų marinatas. Per tą laiką paruoškite garstyčių padažą. Į nedidelį indą aukštais kraštais sudėkite garstyčias, cukrų, marinuotus žaliuosius pipirus (arba actą) ir plakite (geriausia elektriniu plaktuvu), kol gerai susimaišys. Aliejų supilkite į indą su snapeliu ir, nuolat plakdami, labai plona srovele pilkite (lašinkite) į prieš tai sumaišytus produktus. Padažas turėtų imti tirštėti ir tapti majonezo konsistencijos. Nepilkite aliejaus per greitai, antraip padažas praskys ir ims sluoksniuotis. Supylę visą aliejų, jeigu norite, pagardinkite padažą krienais ir/ar rožiniais pipirais. Jei norite, kad padažas būtų skaisčiai geltonos spalvos, galite įmaišyti ciberžolės. 
5. Silkės gabaliukus sumaišykite su garstyčių padažu, vėl sudėkite į stiklainį ir dėkite į šaldytuvą maždaug parai laiko (gali stovėti ir ilgiau - iki savaitės). 
6. Tiekdami silkę, iš stiklainio perdėkite ją į serviravimo indą ir, jeigu norite, papuoškite krapais ir/ar rožiniais bei žaliaisiais pipirais.

* Originalus receptas rekomenduoja naudoti 2 v.š. Dižono ir 2 v.š. švelnių/saldžių garstyčių, bet daugumas receptų siūlo naudoti tokias garstyčias, kokių turite ir kokias labiausia mėgstate.

** Nebūtinas ingredientas; jeigu neturite, vietoje jų naudokite 1 a.š. acto.

*** Originaliame recepte - 125 ml, bet man jo būna šiek tiek per daug. Gamindami padažą, nenaudokite extra virgin alyvuogių aliejaus, nes padažas gali apkarsti.

Švedai mėgsta silkę valgyti karštomis virtomis bulvėmis, ir paprastai iš karto patiekia 3 silkės rūšis. Tačiau, jeigu norite, galite sukomponuoti ir kitokią užkandžių lėkštę skandinaviškais motyvais. Čia matote ruginę duoną (tradiciškiausia būtų traški, plona skandinaviška duona), fermentinį sūrį (idealiai tiktų Västerbotten), virtą kiaušinį, saldžiarūgštes skandinaviškas agurkų salotas, sūdytą lašišą ir marinuotą silkę garstyčių padaže. Lėkštę galima papildyti ir kitais komponentais - krevetėmis, šaukšteliu grietinės, virta bulve, keptomis ir marinuotomis strimėlėmis ir pan. Nuotrauka Kristinos.

Svariausias recepto šaltinis čia:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 38-39.

Obuolių gira

Artėjant šventėms, man regis, žmonės ima dažniau dairytis gaiviųjų gėrimų receptų, todėl ir apie girą parašyti dabar nepakenks. Žinoma, kiekviena šeima (o gal būtų tiksliau sakyti - šeimininkė) turi savo mėgstamiausią giros rūšį. Pavyzdžiui, mano močiutė visuomet daro džiovintų obuoliukų girą, mama - kmynų, anyta - duonos. Na, o aš mėgstu išbandyti visokias :)

Paskutinius kelis kartus gaminau obuolių girą, kildinamą iš Baltarusijos. Pirmą kartą ją išmėginau todėl, kad turėjau obuolių, kuriuos reikėjo greitai sunaudoti, o kepti pyragus arba gaminti desertus neturėjau ūpo. Užtai antrą kartą... antrą kartą ją dariau jau todėl, kad norėjosi kokio nors gardaus gėrimo, o vaikas vis klausinėjo, kada vėl gersime "obuolinį limonadą". Kitaip sakant, patikrinau ir įsitikinau, kad ši gira išties verta dėmesio. Ne veltui Baltarusijoje ji - viena populiariausių, bent jau kai kuriuose regionuose. Beje, ši gira ten dažnai gaminama vasarą, nes puikiai gaivina, stojus karščiams. Tačiau žiemą ji bus nė kiek ne prastesnė ir netgi, manyčiau, tinkama šventiniam stalui.

Atrodo, obuolių gira buvo (yra?) žinoma ir kai kuriose Lietuvos vietovėse - Nijolės Marcinkevičienės knygoje Metai už stalo (2009) radau panašų receptą Antaninė gira (p. 197; pavadinimas nurodo, kad ji gaminama iš antaninių obuolių). Vis dėlto labai plačiai ji Lietuvoje nėra paplitusi. Tačiau rašydamas apie Baltarusijos virtuvę, net Viljamas Pochliobkinas pabrėžė tenykštės obuolių giros svarbą šios šalies kulinariniam paveldui. Tiesa, jo pateikiami receptai senoviniai ir gana komplikuoti - obuoliai užpilami šaltinio vandeniu ir laukiama, kol gira natūraliai įrūgs, arba į medinę statinę su obuoliais  (200 litrų talpos - su kiekiais nesismulkinama!) papildomai dedama mielių ir ruginių miltų, kad rūgimo procesas būtų paspartintas. Beje, tokia gira cukrumi nesaldinama. Gal ir būtų smalsu jos paragauti, bet akivaizdu, jog butas mieste panašiems eksperimentams netinka, todėl aš nusprendžiau remtis šiuolaikiniu ir kur kas paprastesniu receptu - atrodo, kaip tik šiuo būdu obuolių girą nūnai gamina daugumas baltarusių.

Nors apžiūrėjau kelis įrašus internete, bet svarbiausias mano recepto šaltinis buvo knyga apie Baltarusijos virtuvę, kurią prieš kelerius metus iš Minsko man dovanų parvežė šešuras. Gera knyga su gražiomis nuotraukomis, aiškiomis instrukcijomis ir paprastais tradiciniais receptais be jokių įmantrybių - kaip tik tokiais, kokius aš ir mėgstu. Galvoju, kad reikėtų iš jos gaminti dažniau, ir išvis, labiau pasigilinti į Baltarusijos virtuvę. Tarkime, ateinančiais metais. Gal jūs turite kokių nors mėgstamų batarusiškų patiekalų ir galite patarti, ką vertėtų kuo greičiau išbandyti? O aš tuo tarpu jums siunčiu obuolių giros receptą su savo komentarais. 

Nors atrodo neįspūdingai, obuolių gira yra puikaus skonio. Nuotrauka Kristinos 

Яблычны квас - obuolių gira 

Ingredientai: (išeis 1 l giros)

Aš rekomenduoju visus ingredientų kiekius dvigubinti ar trigubinti ir daryti iškart 3-4 l giros. 

1 l vandens

3 vidutinio dydžio obuoliai (labiausia tiktų antaniniai)

¾ stiklinės cukraus pudros* (1 stiklinė - 250 ml)

⅛ a.š. citrinos sulčių

½ a.š. sausų mielių (arba ~ 5 g šviežių)**

Nebūtinai: šviežių arba džiovintų mėtų šakelių (arba kelios razinos) 

1. Užkaiskite vandenį, kad užvirtų. 
2. Per tą laiką obuolius nuplaukite, jeigu norite - nulupkite (aš nelupu), išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite skiltelėmis. Sudėkite į verdantį vandenį ir virkite 5-8 min. nuo to momento, kai vanduo vėl užvirs - obuoliai turi imti leistis. Puodą nukaiskite. Įmaišykite cukrų (jeigu naudosite paprastą, o ne cukraus pudrą). Uždenkite ir palikite, kol obuolių nuoviras pravės ir taps nebe karštas, o vos šiltas.
3. Mieles sudėkite į nedidelį indelį ir ištrinkite, įpylę kelis šaukštus šilto obuolių nuoviro. Palikite šiltoje vietoje maždaug 15-20 minučių, kol ims kilti puta. 
4. Paruoštas mieles supilkite į obuolių nuovirą. Įspauskite citrinos sulčių (aš nematuoju šaukšteliu, įspaudžiu šlaką ir tiek). Jeigu prieš tai nuoviro nesaldinote paprastu cukrumi, suberkite cukraus pudrą. Puodą vėl uždenkite ir šiltame kambaryje palikite 12-15 val. 
5. Šiltai pastovėjusi gira atrodys kaip ėmęs rūgti obuolių kompotas - taip ir turi būti :) Perkoškite girą per tankų sietelį. Tirščius išmeskite. Skystis bus balkšvai gelsvos spalvos, neskaidrus. Supilstykite jį į butelius ar stiklainius. Nepripilkite sklidinų indų - kad gira galėtų bręsti, tarp skysčio ir dangtelio turi likti šioks toks oro tarpas. Jeigu norite, į kiekvieną butelį/stiklainį su gira įdėkite šakelę šviežios ar džiovintos mėtos arba kelias razinas. Sandariai uždarykite. 
6. Indus su gira dėkite į šaldytuvą arba neškite į šaltą balkoną. Šaltai laikykite mažiausia 1 parą, tuomet ragaukite. 
7. Laikoma šaltai, gira skani būna 3-4 dienas.

* Aš naudoju paprasčiausią baltą cukrų. Dedant ¾ stiklinės cukraus 1 litrui giros, man ji buvo kiek per saldi, todėl dabar dedu apie ½-⅔ stiklinės cukraus 1 litrui giros. Pagal receptus, rekomenduojama saldinti jau pravėsusią girą - turbūt todėl, kad tada geriau juntama, kiek cukraus reikia. Kadangi aš jau žinau, kokio saldumo gira man priimtiniausia, saldinu labai karštą obuolių nuovirą, nes atvėsusiame cukrus blogiau tirpsta. Kaip tik todėl saldinant pravėsusį gėrimą rekomenduojama naudoti cukraus pudrą, bet man atrodo, kad tai labai neekonomiška, ypač gaminant daugiau giros.

** Aš visuomet naudoju tik šviežias mieles - mano patirtis rodo, kad sausos blogiau ir lėčiau kyla, be to, į jas dažnai būna pridėta kažkokių neaiškių priedų, spėju, konservantų. 

Svariausi recepto šaltiniai: čia ir čia:

Белорусская кухня, Москва: Издательство "Директ-Медиа", 2011, с. 68. Knygos autorius/sudarytojas nepažymėtas. Knygos apraše nurodoma receptų autorė - M. Rasputina, juos gaminęs šefas - S. Orlovas, konsultantas Baltarusijos virtuvės klausimais - šefas Andrejus Petuchovskis.

Širšių medus

Nors aš jaučiu silpnybę kulinarinėms knygoms, bet ne mažiau svarbiu informacijos šaltiniu laikau internetą, ypač tinklaraščius ir įvairiausius forumus, kuriuose dalyvauja gaminti mėgstantys žmonės. Ten jie diskutuoja, ginčijasi, įrodinėja savo tiesas, dalinasi "slaptais" receptais ir atsiminimais. Čia galima pajusti vienos ar kitos virtuvės įvairiapusiškumą, aktualijas, tendencijas, sąlygiškumus - tai, ko beveiki neįmanoma išskaityti iš knygų, nes jų autoriai sklandžiai išdėsto tik vieną poziciją, palikdami mažai vietos interpretacijoms. Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, knygų autoriai (o taip pat užsieniečiai - svečiai bei maisto apžvalgininkai), kalbėdami apie Airijos virtuvę, pirmiausia pamini sodos duoną, airišką avienos troškinį, bulvių valgius. O štai virtualiose diskusijose dalyvaujantys paprasti airiai skeptiškai vertina tokį stereotipą. Dažnas prisipažįsta, kad dėl šios kaimiškos klasikos nealpsta, užtai ima vardinti kitus tradicinius airiškus patiekalus, kuriuos tiesiog dievina, bet apie kuriuos prašalaičiai esą neturi nė menkiausio supratimo - jūros gėrybių troškinius, virtą lašišą su padažu, paštetus ar fazano kepsnį. Dažnai pasigirsta nuomonė, jog rašytiniai šaltiniai iškreipia supratimą apie tikrąją airių virtuvę bei apie tai, kas joje iš tikrųjų unikalu ir labiausia vertinama vietinių žmonių.

Ar jums tai neprimena Lietuvos? Manau, kad tokia mūsų virtuvė, kurią pristato dauguma leidinių, užsieniečiams turi atrodyti gana sunki, nuobodi ir monotoniška. Mat įpratimas pirmiausia paminėti cepelinus, vėdarus ir bulvinius blynus, regis, tiesiog nenugalimas. Žinoma, visi mes esame valgę šių patiekalų, bet tai nereiškia, jog jie yra visų mūsų mėgstamiausi ir dažniausia gaminami. Aš pati juos skanauju su malonumu, bet gaminu itin retai, dažniau būnu jais pavaišinta pas močiutę, mamą ar anytą. Vis dėlto didžiausią nostalgiją ir sentimentus man kelia patiekalai, kurie vargu ar pakliūtų į pirmąjį tradicinių Lietuvos patiekalų dešimtuką - vaikystės žemuogės su grietinėle, spalvingais popieriukais išpuošti atlaidiniai saldainiai, močiutės rauginti grybai, pečiuje keptos bulvinės bandos ant kopūstlapio, burnoje tirpstantis saldus suvalkietiškas sūris, tetos aguoninis pyragas, ką tik išrūkyta žuvis, kvepianti alksnio dūmais... Manau, jog kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninę lietuvišką virtuvę, ir visų jų negali atspindėti jokia knyga. Gal tai ir gerai, nes tuomet atsiranda erdvės atradimų ir dalijimosi džiaugsmams. Aš manau, kad mes turime labai įdomią, puikią virtuvę, tik kol kas dar net patys jos deramai neįvertinome.

Nuotrauka Kristinos 

Tokie pamąstymai mane užplūdo po to, kai nusprendžiau įkelti čia deserto, žinomo kaip širšių medus, receptą. Jis atkeliavo iš nedidelio Žemaitijos miestelio, mano draugės Kristinos ir jos vyro Algimanto gimtinės. Mano draugė nuostabiai gamina šiuolaikinius valgius, o Algimanto mama, ponia Birutė, - tradicinės virtuvės ekspertė. Kas nors kartą pusryčiams (!) ragavo jos žemaitiško kugelio su mėsa, pernakt kepto krosnyje didžiuliame puode, tas su manimi sutiks nė nemirktelėjęs :) Ponios Birutės gaminto širšių medaus pirmąkart paragavau bene prieš dešimtmetį, kai atšokome draugų vestuves, bet iki šiol atsimenu, koks gardus jis buvo. Štai kodėl labai nudžiugau, gavusi receptą būtent iš jos (širdingai ačiū, kad pasidalinote!). Tikra tiesa, instrukcijas, kaip pasigaminti širšių medų, galima nesunkiai rasti internete, bet aš visuomet labiausia pasitikiu išbandytais, išragautais ir per daugelį metų ištobulintais receptais.

Nuotrauka Kristinos 

Žinoma, širšių medus - ne senovinis, o sąlygiškai naujas saldumynas, atsiradęs Jurijaus Andropovo laikais (1982-1984 m. laikotarpiu), kai buvo itin uoliai gaudomi ir baudžiami girtaujantys tarybiniai piliečiai. Išradingos šeimininkės anuomet sugalvojo šį nekaltai atrodantį kremą, kuris įgavo "moteriško deserto" reputaciją, nes bendradarbės ir draugės ypač dažnai laižydavo jį prie kavutės. Neatsargias smaližes toks desertas ir iš kojų išversdavo :) O padauginti širšių medaus nesunku, mat jis išties nepaprastai gardus. Dabar, kai nebereikia slapstytis, norint pakelti vyno taurę šventės proga, širšių medus tapo populiariu, linksmu krikštynų atributu: spiritu pagardinta krikštavaikio "košė" pokštaujant dovanojama krikštatėviams. Be didesnių progų širšių medus gaminamas retokai, jis jau spėjo tapti nostalgišku, senamadišku, kiek primirštu desertu. Antra vertus, savo buvusį populiarumą jis prarado ne tik todėl, kad naujieji desertai pasirodė esą geresni, o ir todėl, kad medicininis spiritas (96%) šiais laikais tapo deficitine preke. Paprasta degtinė širšių medui gaminti netinka, nes kaip tik mažas spirito kiekis sukuria "kandantį" saldumyno efektą: gaminant su degtine, masė per daug praskys, o reikiamo stiprumo vis tiek neišgausite. Yra du būdai įsigyti medicininio spirito: kaip kokiu sovietmečiu "gauti" per pažįstamų pažįstamus, arba civilizuotai - nuvažiuoti į Lenkiją ir užsukti į alkoholio skyrių, kur spiritas pardavinėjamas legaliai. Na, o visi kiti deserto ingredientai nesunkiai randami bet kurioje parduotuvėje.

Bandžiau ieškoti širšių medaus atitikmenų Rusijos ir kitų buvusių tarybinių respublikų virtuvėse, bet nesėkmingai. Kol kas man atrodo, kad tai - grynai lietuviškas išradimas. Bet gal kitur širšių medus buvo žinomas kitokiais pavadinimais? Jeigu kas nors turi žinių šiuo klausimu, būtų smagu, kad pasidalintumėte :) 

Namiškiai širšių medų gali tiesiog iš stiklainio kabinti šaukštu, bet vaišinant svečius, praverstų mažyčiai indeliai (maniškiai 50 ml talpos). Ir būtinai perspėkite ragautojus, kad susigundę širšių medumi, tą dieną jie nebegalės vairuoti :) Nuotrauka Kristinos

Širšių medus

Ingredientai: (išeis maždaug 500 ml deserto)

4 kiaušinių tryniai*

1 stiklinė cukraus pudros**

1 indelis saldaus kondensuoto pieno***

100 ml medicininio spirito (96%)

Nebūtinai: norimų priedų - aguonų, smulkintų riešutų, razinų, tirpios kavos, prieskonių

1. Į kiaušinių trynius suberkite maždaug pusę cukraus pudros ir plakite, kol masė taps tiršta ir puri - geriausia tą daryti su elektriniu plaktuvu. 
2. Suberkite likusį cukrų, ir, po truputį pildami kondensuotą pieną, plakite toliau. Kai visi ingredientai gerai susimaišys, masė primins tirštoką grietinę. 
3. Į gautą masę, nuolat plakdami, po truputį pilkite spiritą (aš jį supilu į padažinę su snapeliu, kad galėčiau lašinti arba pilti labai plona srovele). Nesupilkite viso spirito iš karto - masę gali sutraukti, arba ji pernelyg praskys. Kai visas spiritas bus supiltas, masę dar šiek tiek paplakite, kad būtų glotni ir vientisa. Jeigu ji atrodys apyskystė, nesijaudinkite - pastovėjusi šaldytuve, sutirštės (tiesą sakant, man ji iš karto išeina gana tiršta). 
4. Jeigu norite, į širšių medų įmaišykite priedų. Į širšių medų subertos razinos vadinamos širšių geluonimis, nes į save sutraukia spiritą, todėl tampa ypač stipraus skonio.
5.  Pagamintą širšių medų supilstykite į stiklinius indelius ir sandariai uždarykite. Prieš ragaudami, laikykite šaltai mažiausia parą laiko, bet pageidautina ilgiau. 
6. Tradiciškai prie širšių medaus pasiūloma kavos; geras priedas būtų ir trapūs sausainiai. Beje, šaldytuve širšių medus gali stovėti kelis mėnesius, tad viso iš karto jo suvalgyti nebūtina :)

* Čia labiausia tiktų švieži kaimiški kiaušiniai - jie desertui suteiks ryškesnę spalvą. Kadangi tryniai naudojami žali, kiaušinius labai kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Praverstų pasinaudoti ir Aušros ir Vaikų ir Vanilės rekomendacija - ištrinti kiaušinius actu arba citrinų sultimis, mat salmonelės rūgščioje terpėje žūva. Po minutės kitos kiaušinius vėl nuplaukite, nusausinkite ir naudokite.
** Standartinė sovietmečio stiklinė buvo 250 ml talpos; į ją telpa apie 125 g cukraus pudros, matuojant iki atžymos, pilant sklidiną - apie 150 g. Aš šįkart širšių medui naudoju didelius kaimiškus kiaušinius, ir kad masė per daug nepraskystų, cukraus kiekį didinau maždaug iki 200 g.

** Pirkdami kodensuotą pieną, skaitykite etiketes: jame turi būti tik 2 ingredientai - sutirštintas pienas ir cukrus. Marijampolės pieno konservai įsigudrino "patobulinti" kondensuoto pieno receptūrą kažkokiais tirštikliais ir stabilizatoriais - iš savo patirties sakau, kad su tokiu produktu senųjų tradicinių saldumynų gerai pagaminti nepavyksta (kremai praskysta, šokoladinis tinginys prasčiau stingsta ir pan.).

Patiekdama širšių medų, pasinaudojau konditeriniu švirkštu. Prieš tai masę reikėtų gerai atšaldyti, o sudėjus į indelius, tiekti nelaukiant, kol desertas sušils - mat šilumoje širšių medus linkęs skystėti. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: ponia Birutė.