Indiškos samosos

Nors ši savaitė dar bus pažymėta rimtimi ir susikaupimu, tačiau maisto tinklaraštininkai jau po truputį ima mąstyti apie kalėdinį laikotarpį, žiemos pramogas ir, žinoma, šventines vaišes. Viena pirmųjų konkursą, skirtą Šv. Kalėdoms, ėmėsi organizuoti Valerija, rašanti tinklaraštį Cukerka. Konkursas žada būti netrumpas ir intensyvus: preliminariais duomenimis, atsirado per 100 žmonių, norinčių jame dalyvauti, o tinklaraščio autorė žada iš keleto etapų susidedančias kulinarines kovas. Tie, kas susidomėjo, dar gali suskubti ir joms užsiregistruoti.

***

Na, o aš pirmiausia noriu pabaigti reikalaus su vasaros pradžioje pasibaigusiu konkursu, kurį organizavo kulinarinis žurnalas Debesys ir kelionių agentūra Travel Planet. Pirmasis įrašas apie jį ir apie laimėtus prizus čia, o šiandien - žadėta ataskaita apie Indijos virtuvę.

Taigi, kaip ir buvo skelbiama, vienas iš Travel Planet įsteigtų ir mus su Laura pasiekusių prizų buvo knyga apie indišką maistą - Sereena, Alexa & Priya Kaul The Three Sisters Indian Cookbook (2010). Žvilgtelėję į elektroninius knygynus pamatysime, kad knyga turi pakankamai gerus skaitytojų reitingus, todėl galima tikėtis, kad jos paantraštė Delicious, authentic, easy recipes to make at home (liet. Skanūs, autentiški, lengvai namie pagaminami receptai) yra visiškai pagrįsta. Be to, kiekvieną receptą lydi kokybiškos patiekalų nuotraukos, o tai irgi pliusas.

Koks mano įspūdis apie šį leidinį? Galiu visiškai sutikti, kad čia pateikti patiekalų receptai yra gardūs ir nesudėtingi, be to, tikrai ne kartą išmėginti autorių namuose. Tokie receptai neabejotinai praverčia tuomet, kai po ranka ne per daugiausia produktų, laiko ištekliai riboti, tačiau vis tiek norisi sukurti patiekalą, dvelkiantį rytietiška dvasia. Tačiau vadinti šiuos receptus "autentiškais", mano galva, per drąsu, nes autentiškumas šioje knygoje suprantamas pakankamai paviršutiniškai ("aš esu indų kilmės, mano vaikai tai mėgsta, vadinasi, tai ir yra tikras indiškas maistas"). Dauguma receptų akivaizdžiai adaptuoti vakarietiškam skoniui, ir tuo nereikėtų stebėtis, nes knygos autorių šeima visą gyvenimą nugyveno Didžiojoje Britanijoje, o vaikystės prisiminimai apie Kašmyro provinciją kur kas fragmentiškesni negu jų vakarietiška patirtis. Tokie receptai kaip Šokolado ir kardamono tarta (p. 158), labiau primenanti prancūzišką kepinį, o ne indišką saldumyną, geriausiu atveju gali būti priskirti moderniems autoriniams receptams arba fusion virtuvei, bet tikrai ne autentiškiems, tradiciniams indiškiems patiekalams. Panaši situacija ir, pavyzdžiui, su sriubomis. Nesakau, kad tai iš principo blogai, tiesiog trūksta tikslumo pristatant leidinį, o tai gali nuvilti kai kurių skaitytojų lūkesčius.

Dar vienas dalykas, kuris šioje knygoje erzina daugelį skaitytojų (įskaitant mane) - atkaklus autorių noras parduoti indiškiems prieskoniams skirtas dėžutes. Apie savo prekę seserys primena prie kiekvieno mielo recepto, ir pamažu tai ima panašėti į įkyrių prekybos agentų zyzimą, kai jie stengiasi įsiūlyti niekam nereikalingas ir brangias savo prekes. Na, bet žmonės pripranta prie visko, ir po kurio laiko šios reklamos ėmiau tiesiog "nepastebėti". Nors gal ir be reikalo, nes Travel Planet merginos drauge su knyga atsiuntė dosnų glėbį indiškų prieskonių. Dalį prieskonių su Laura atpažinome nesunkiai, nes kaip tik šios firmos produkcija, tvarkingai supakuota į dėžutes, prekiauja Redharane vegetariniai restoranai. Kita dalis buvo įdomioji, nes ne visi prieskoniai ir jų mišiniai buvo kaip nors pažymėti - tiesiog supilti į skaidrius plastiko maišelius, ir tiek žinių. Žodžiu, šiek tiek rytietiško chaoso:) Kardamono ankšteles atpažinti nesunku, o štai identifikuojant, pavyzdžiui, panch phoron mišinį teko pasistengti. Na, bet dabar nusipirkau garstyčių aliejaus ir grasinuosi kepti žuvį bengališkai, tad prieskonių mišinys bus panaudotas pagal paskirtį:) Neidentifikuotos beliko tik kažkokios į anyžius panašios sėklytės, bet tai, manau, irgi tik laiko klausimas.

Na, o šiandien siūlau indiškų samosų receptą, atkeliavusį tiesiai iš The Three Sisters Indian Cookbook. Šis užkandis mūsų šeimai labai patiko - netgi vyrams, ne visuomet įvertinantiems vegetariško maisto privalumus. Be to, mano manymu, receptas yra pakankamai autentiškas. Gal tik prityrusi akis pastebėtų vieną kitą "palengvinimą" vakariečiams (ne tos rūšies kvietiniai miltai, aliejus, o ne lydytas sviestas kepimui ir pan.) Valgėme su pomidorų dažiniu, kurio receptą pasiūlė tos pačios knygos autorės, ir rekomendavo jį patiekti būtent prie samosų. Skanaus!:)

 Nuotrauka Kristinos

Indiškos samosos

Ingredientai: (išeina 18 samosų)

Tešlai:

150 g kvietinių miltų

½ a.š. druskos

½ a.š. kumino sėklų

40 g sviesto, geriausia lydyto

~ 60 ml drungno vandens

Įdarui:

2 v.š. sviesto, geriausia lydyto

1 didelis svogūnas, smulkiai supjaustytas

3 česnako skiltelės

2 cm ilgio imbiero šaknies gabaliukas

250 g smulkiais kubeliais pjaustytų bulvių

Grūstų indiškų prieskonių (pagal skonį; knygoje rekomenduojama 1 a.š. čili pipirų, ½ a.š. kalendros sėklų, ½ a.š. kumino, ¾ a.š. garam masalos, ½ a.š. ciberžolės)

50 g žaliųjų žirnelių (tinka šaldyti)

1 a.š. citrinos sulčių

4 v.š. smulkintų kalendros lapelių

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų pagal skonį

Aliejaus (gruzdinimui)

Patiekiant: aštraus pomidorų (ar kitokio mėgstamo) dažinio

1. Į persijotus miltus įmaišykite druską ir kumino sėklas. Sudėkite gabaliukais supjaustytą sviestą ir trinkite tarp pirštų, kol miltai ims panašėti į drėgnus trupinius. Po truputį pilkite vandenį ir suminkykite minkštą, bet prie rankų nelimpantį tešlos rutulį. Minkykite tešlą maždaug 5 min., tuomet pridenkite maistine plėvele ar drėgnu rankšluostėliu ir palikite kambario temperatūroje maždaug 1 valandai pabrinkti.
2. Kol brinksta tešla, paruoškite įdarą. Įkaitintame svieste pakepinkite svogūną, kai jis suminkštės, suberkite bulves, smulkintą česnaką ir sutarkuotą imbiero šaknį. Pabarstykite grūstais prieskoniais ir juodaisiais pipirais, pasūdykite ir, nuolat maišydami, kepkite 5 min. Sudėkite žirnelius, supilkite citrinos sultis, viską išmaišykite, uždenkite dangčiu ir kepkite dar 5 min., arba kol bulvės bus beveik minkštos. Daržoves nukaiskite, įmaišykite kalendros lepelius ir palikite mišinį pravėsti. Tuomet įdarą padalinkite į 18 apylygių porcijų (aš ant didelės lėkštės išdėlioju 18 daugmaž vienodų kauburėlių).
3. Išbrinkusią tešla minkykite dar apie 5 min., tuomet padalinkite į 9 lygius tešlos rutuliukus. Vieną rutuliuką iškočiokite į ploną, maždaug 15 cm skersmens apskritimą; likusius pridenkite, kad neapdžiūtų. Tešlos apskritimą perpjaukite per pusę. Maždaug ties lygiosios kraštinės centru vieną "pusmėnulio" kraštą užlenkite, suvilgykite jo kraštelį vandeniu, tuomet sujunkite su antru "pusmėnulio" kraštu - taip, kad susidarytų piltuvėlio formos tešlos krepšelis. "Siūlės" plotis turėtų būti maždaug 5 mm. (į schemą, kaip lankstomos samosos, galite pažiūrėti čia).
4. Į suformuotą tešlos krepšelį dėkite 1 porciją įdaro, vandeniu suvilgykite viršutinius tešlos kraštelius ir užlankstykite samosą. Taip pat pagaminkite visas 18 samosų.
5. Storadugniame prikaistuvyje labai gerai įkaitinkite aliejų - jo turėtų būti tiek, kad samosos galėtų virti kaip spurgos. Porcijomis dėkite samosas (po 3-5 vienu metu). Kepkite vieną pusę apie 3 min., arba kol samosos švelniai parus, apverskite ir taip pat apskrudinkite antrąją pusę. Iškepusias samosas išgriebkite ir sudėkite ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų aliejaus likučiai. Taip iškepkite visas samosas.
6. Samosas sudėkite į serviravimo lėkštę ir patiekite su padažu kaip šiltą užkandį.

 Nuotrauka Kristinos

Pomidorų dažinys

Ingredientai:

½ a.š. kumino sėklų

400 g prinokusių pomidorų, pjaustytų, be odelės (ne sezono metu geriau naudoti be jokių priedų konservuotus savo sultyse)

2 v.š. alyvuogių aliejaus

2 česnako skiltelės

1 vogūnas, smulkiai supjaustytas

2 žali čili pipirai be sėklų, susmulkinti (geriau dėkite pagal skonį:)

1 v.š. cukraus

1 v.š. citrinos sulčių

Druskos (pagal skonį)

1. Kumino sėklas suberkite į sausą, gerai įkaitintą keptuvę ir, nuolat maišydami, pakepinkite maždaug pusę minutės, kol kol parus ir ims kvepėti. Tuomet suberkite į grūstuvę, palaukite, kol pravės ir gana rupiai sugrūskite.
2. Į keptuvę sudėkite smulkintus pomidorus. Leiskite užvirti ir pamaišydami kaitinkite, kol jie suminkštės, o šiek tiek skysčio nugaruos. Tuomet išimkite į dubenį ir atidėkite, kol prireiks.
3. Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Sudėkite svogūną ir smulkintą česnaką ir pakepinkite apie 3 min., arba kol svogūnas bus apyminkštis. Sudėkite čili pipirus, cukrų, citrinos sultis, lengvai pasūdykite. Išmaišykite ir po kelių sekundžių nukaiskite.
4. Į smulkintuvo indą sudėkite pomidorus, grūstą kuminą ir svogūnus su prieskoniais. Sutrinkite iki vientisos tyrės. Patikrinkite, ar netrūksta prieskonių.
5. Patiekite su samosomis ar kitais indiškais patiekalais (pavyzdžiui, avienos kebabais).

 

Nuotrauka Kristinos

Receptų šaltinis:

Sereena, Alexa & Priya Kaul, The Three Sisters Indian Cookbook, Simon & Shuster UK, 2010, p. 24 (samosos) ir p. 148 (pomidorų dažinys).

Šorių koldūnai

Turiu visą kalną mėgstamų tinklaraščių. Vienus skaitau tuomet, kai ieškau gardžiausių pyragų receptų, kitus - kai norisi ko nors jaukaus, tradiciško ir lietuviško, trečius - egzotiško, ketvirtus - vegetariško... O vieną tinklaraštį esu tiesiog įsimylėjusi, ir lankausi ten netgi tuomet, kai nieko neketinu gaminti. Nes jis visuomet pakelia ūpą, visuomet! O taip, aš čia apie Septynis virtienius. Šio puslapio autorė Dalia grasinasi kada nors išleisti knygą, kuri būsianti super super knyga, ir aš visiškai tikiu tuo super. Nežinau, apie ką bus tas kūrinys, bet knygą aš žadu nusipirkti, vienu ypu perskaityti ir parašyti didžiai teigiamą recenziją. Nes šiais laikais teigiamos recenzijos paprastai rašomos ne dėl turinio, o dėl savito stiliaus. O Dalios stilius man patinka.

Kodėl aš čia apie Septynis virtienius pradėjau? Todėl, kad neseniai ten pasirodė Žiurių kleckų receptas, kurio dar nespėjau išbandyti, nors jau beveik susikaupiau. Bet kaskart, kai lipinu bet kokius kitus koldūnus ar virtinius, prisimenu Dalios tinklaraštį, ir nuotaika pagerėja:) O kol kas nusprendžiau įdėti jau ne kartą išmėgintą virtienių receptą, tiesa, ne lietuvišką ar žemaitišką, o atkeliavusį iš paties Sibiro. Ne, tai ir ne tie mažučiai Sibiro koldūnėliai, kuriuos lipina rusai. Tai dideli ir į anuos visiškai nepanašūs šorių koldūnai (rus. шорские пельмени), vietinių dar vadinami пелбен arba перек.

Kas tie šoriai? - pirmiausia paklaus bet kuris normalus žmogus, nes kas yra koldūnai, žino ir taip. Apie šorius nebuvau girdėjusi ir aš, kol prieš gerą dešimtmetį Pranas išgavo iš manęs pažadą išversti keliolika Sibiro šamanų giesmių. Versdavau daugiausia naktimis, jau po visų darbų, ir negaliu pasakyti, kad anuomet būdavo labai jauku dėlioti frazes visos kalnų dvasios, ateikite čia,/ visos vandenų dvasios, ateikite čia... Bet nuo to laiko ėmiau domėtis tų kraštų kultūra ir, aišku, virtuve. Šoriai yra viena iš tų Sibiro tautelių, kurios šiais laikais pašaliečių vadinamos tiesiog rusais. Jie patys savęs, žinoma, taip nevadina ir iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti savo tautinį identitetą.

Daugiausia šorių gyvena Kemerovo apskrities (Kuzbaso) regione, kuris vadinamas Kalnų Šorija. Kadaise jie gyveno žymiai plačiau; pavyzdžiui, vadinamieji šiauriniai šoriai buvo įsikūrę ten, kur dabar stūkso milijoninis Novokuznecko miestas. Tačiau rusai, užkariavę Sibirą, vietos gyventojus iš geriausių žemių sėkmingai išstūmė. Lietuvoje ir šoriai, ir regionas, kuriame jie gyvena, minimi retai, dažniausiai tada, kai pasirodo žinutės apie sniego žmogų. Tvirtinama, kad būtent Kalnų Šorija yra sniego žmogaus buveinė, o vietos gyventojai dažniau negu kas kitas su juo susiduria. Vietos administracija tokias legendas palaiko, nes jos skatina turizmą. Tuos, kas netiki sniego žmogaus egzistavimu, Šorija vilioja įspūdingomis slidinėjimo trasomis.

Stalino laikais šorių inteligentija ir dvasiniai lyderiai atsidūrė lageriuose; šias netektis šorių bendruomenė jaučia iki šiol. Liubovė Arbačiakova - viena iš nedaugelio šiuolaikinių šorių menininkių. Jos paveikslas Солнечные люди (Saulėti žmonės, 2003), kaip ir kiti kūriniai, remiasi į šorių liaudies meną. Foto iš čia.

Šoriai iki pat XX a. daugiausiai vertėsi medžiokle, žvejyba, bitininkyste, rinko laukinius augalus; tik tie, kurie gyveno kalnų papėdėje laikė galvijų, augino rugius ir miežius. Šorių koldūnuose, kuriuos šiais laikais jie laiko svarbiausiu savo nacionaliniu patiekalu, atsispindi visa jų istorija. Tiesa, patys koldūnai nėra labai senas patiekalas, greičiausia šoriai juos gaminti išmoko iš rusų, atsikėlusių į šiuos kraštus. Tačiau, laikydamiesi savo kulinarinių tradicijų, jie šį patiekalą taip pakeitė, kad šorių koldūnus vadinti rusiškais tikrai nederėtų. 

Tradicinių koldūnų tešla buvo minkoma iš ruginių miltų, nes kvietiniai Šorijoje ilgą laiką buvo retenybė. Šiais laikais dažniausia naudojami kvietiniai miltai, tačiau kartais, ypač gaminant koldūnus ritualiniams reikalams, ir dabar užminkoma ruginė tešla. Tiesą sakant, koldūnai su kvietiniais miltais yra gardesni, tačiau jeigu mėgstate ruginių miltų patiekalus, norite išbandyti ką nors neįprasto, netoleruojate kviečių produktų ar laikotės kokio nors ypatingo mitybos plano, galite drąsiai gaminti koldūnus su ruginiais miltais. Tiesa, dirbant su rugine tešla reikia įgūdžių. Anksčiau, kai tešla buvo minkoma be kiaušinių (naminių paukščių šoriai nelaikė), ruginės tešlos buvo neįmanoma plonai iškočioti, todėl koldūnų apvalkalas būdavo labai storas. Dabar tešla minkoma su kiaušiniu, todėl ją iškočioti galima taip pat plonai, kaip ir kvietinę. Čia svarbiausia - teisingas vandens kiekis, nes jei tešlai neužteks drėgmės, ji trupės, o jeigu bus per daug drėgna - lips ir plyš.

Svarbiausias įdaro ingredientas - kapokle kapota (ne malta) mėsa. Šorių koldūnams tradiciškai buvo naudojama žvėriena ar arkliena, o šiais laikais pirmenybė teikiama jautienai. Oficialiai šoriai yra pravoslavai, todėl jų patiekalams nedraudžiama naudoti ir kiaulieną. Antra vertus, šiuose kraštuose dar gyvas šamanizmas, kuris uždeda kitokių maisto tabu. Pavyzdžiui, šiaurinių šorių toteminiu gyvūnu buvo laikomas lokys, todėl šiuos žvėris medžioti ir/ar valgyti buvo griežtai uždrausta. Na, bet mums lokiai, manyčiau, neaktualu:) Kad liesa mėsa būtų sultinga, į ją papildomai dedama riebalų ir daug svogūnų (arba meškinio česnako; rus. черемша), pilama šiek tiek vandens arba pieno. Be to, šorių koldūnai gardinami kedro riešutais (apie jų reikšmę šių kraštų gyventojams rašiau čia). Tais laikais, kai kedrų girios dar nebuvo iškirstos, šoriai gamindavo įdarus koldūnams iš paskrudintų ir sutrintų kedro riešutų be jokių priedų, tačiau dabar net Sibire tai laikoma prabanga. Atrodo, idėja įmaišyti riešutus į mėsą kilo jau sovietmečiu, tačiau šiuo metu tokia receptūra pati populiariausia. Kur kas rečiau šoriai gamina koldūnus su varške ir meškiniu česnaku, arba su jautienos lajumi, svogūnu ir bulvėmis. Ir dar: gamindami koldūnus švenčių metu, į vieną šoriai būtinai įdėdavo siurprizą, dažniausia - pinigėlį: nuo seno tikėta, kad tas, kam jis paklius, visus metus būsiąs sveikas, turtingas ir laimingas.

Nuotrauka Kristinos

Šorių koldūnai

Ingredientai: (išeina maždaug 20-25 dideli koldūnai)

Ruginių miltų tešlai:*

1,5 stiklinės (375 ml, arba ~ 240 g) ruginių miltų

Nebūtinai: 1 a.š. miežių salyklo

1 kiaušinis

¼ a.š. druskos

~¼ stiklinės šalto vandens

Kvietinių miltų tešlai:

1,5 stiklinės (375 ml, arba ~ 240 g) kvietinių miltų

Nebūtinai: 1 kiaušinis

¼ a.š. druskos

~¼-½ stiklinės šalto vandens

Įdarui: (toks produktų kiekis reikalingas vienos pasirinktos rūšies, t.y. arba ruginei, arba kvietinei tešlai)

~ 400 g jautienos 

~ 100 g riebalų (aš naudoju jautienos lajų)

2 nemaži svogūnai

Saujelė kedro riešutų

3-5 v.š. vandens arba pieno

Druskos, pipirų, žalumynų (svogūno laiškų, krapų, petražolių) (pagal skonį)

Nebūtinai: žalumynų ir/ar sviesto patiekiant

1. Gamindami ruginių miltų tešlą, miltus sumaišykite su salyklu (jeigu naudosite). Druską ištirpinkite vandenyje. Į miltus įmuškite kiaušinį ir po truputį pilkite pasūdytą vandenį - jo reikia tiek, kad suminkytumėte ne per daug kietą, elastingą, prie rankų nelimpančią tešlą. Minkykite tol, kol ji taps vientisos konsistencijos, tuomet uždenkite maistine plėvele arba drėgnu virtuviniu rankšluosčiu ir palikite apie 30-40 min. pabrinkti. 
2. Jeigu pasirinksite gaminti ne ruginių, o kvietinių miltų tešlą, kiaušinio galite nenaudoti. Tokiu atveju į miltus pilkite pasūdytą vandenį tol, kol pavyks suminkyti minkštą, prie rankų nelimpantį rutulį. Jeigu į tešlą įmušite kiaušinį, tešla bus tvirtesnė ir gražesnės spalvos, vandens tokiu atveju reikės mažiau. Užminkytą tešlą palikite apie 30-40 min. pabrinkti. 
3. Įdarui mėsą, riebalus ir svogūnus smulkiai sukapokite (smulkiai supjaustytą mėsą patogu sudėti į smulkintuvo indelį ir prietaisą įjungti keliolikai sekundžių: tokiu atveju mėsa būna rupesnė negu malant mėsmale, tačiau minkštesnė ir sultingesnė, negu tiktai supjaustyta peiliu). Įdėkite saujelę kedro riešutų, truputį vandens arba pieno, pasūdykite, pagal skonį pagardinkite pipirais ir, jeigu norite, žalumynais. 
4. Iš išbrinkusios tešlos suformuokite volelius ir juos supjaustykite nelabai dideliais, tačiau ir ne visiškai mažais gabaliukais. Kiekvieną gabaliuką iškočiokite į ploną apskritimą (jeigu reikia, ant stalo pabarstykite truputį miltų), į vidurį dėkite nemažą šaukštą įdaro, sulenkite, suformuokite pusmėnulio formos koldūną ir užlankstykite jį virvele. Koldūnas turėtų būti maždaug tokio dydžio kaip lietuviškas varškėtis. Taip pagaminkite visus koldūnus. 
5. Nemažame puode užvirinkite pasūdytą vandenį. Dėkite koldūnus, o vandeniui vėl užvirus, pavirkite dar apie 5 min. Tuomet kiaurasamčiu išgriebkite į didelį dubenį. 
6. Patiekiant koldūnus, galima juos apšlakstyti tirpintu sviestu ir pabarstyti smulkintais žalumynais, tačiau tai nėra būtina. Tradiciškai šis patiekalas valgomas be jokių priedų, dažniausia rankomis, kartais šaukštu (taip patogiau iš prakąsto koldūno iš pradžių išgerti viduje esantį sultinį). 

* Jeigu su ruginių miltų tešla reikalų turite pirmą kartą, siūlyčiau gaminti koldūnus iš pusės ar net trečdalio normos, nes jų skonis gana neįprastas ir gali ne visiems patikti. Tokiu atveju kiaušinį galima paplakti, 1-2 v.š. plakinio supilti į 0,5 stiklinės ruginių miltų, o likusį panaudoti kvietinių miltų tešlai.

Nuotrauka Kristinos ir Lauros 

Recepto šaltiniai čia, čia ir čia, ruginės tešlos receptas čia, video apie šorių koldūnus čia (žr. 7:50-9:12 min.).

Kedro riešutų ir medaus rutuliukai

Pasakojama, kad sovietmečiu, atėjus pavasariui, Vakarų Sibire (pirmiausia Altajaus kalnuose bei jų prieigose) gyvenantys vietiniai žmonės rasdavo aibę priežasčių nepasirodyti darbe, nors iš tikrųjų buvo vieša paslaptis, kad jie ištisomis šeimomis patraukdavo į taigą. Ne, ne medžioti, o rinkti kedro riešutų. Kedro riešutai - Sibiro pasididžiavimas, jų rinkimo tradicijos labai senos. Šiuolaikiniams darbdaviams gyvenimą palengvina tik tai, kad XX a. buvo iškirsti didžiuliai miškų plotai, todėl kedrų riešutų derlius nebe toks kaip kadaise, o drauge su juo menkėja ir rinkėjų entuziazmas.

Nenuostabu, kad šiuose kraštuose žmonės nuo seno naudojo kedro riešutus įvairiems patiekalams. Vienas tokių - tradiciniai saldumynai, kiekvienos Sibiro tautelės vadinami vis kitaip: ток-чок, чокчок, арбачак ir kt. Jie gaminami iš kedro riešutų, medaus ir miežinių miltų. Miežiai ir rugiai - seniausios šių kraštų grūdinės kultūros, nes tenykštės gamtinės sąlygos kviečiams pernelyg atšiaurios. Tačiau miežiniai miltai čia ypatingi, nes tradiciškai miežių grūdai iš pradžių gerai paskrudinami, o tik paskui malami ir kelis kartus sijojami. Galutinis produktas vadinamas talkanu (rus. талкан, талган, далган ir pan.), kuris laikomas ypač vertingu maisto produktu, jo prieš valgį netgi nebūtina papildomai termiškai apdoroti. Anksčiau kiekviena šeima talkaną ruošdavo namuose. Dabar rankines akmenines girnas galima rasti nebent muziejuje, o talkanas gaminamas pramoniniu būdu ir pardavinėjamas parduotuvėse. Tikro rusiško talkano Lietuvoje pirkti niekuomet nemačiau. Prieš kelerius metus mūsų prekybos centruose buvo galima rasti "Ustukių malūno" skrudintų miežių miltų, bet dabar jų nebeliko. Užtai galima nesunkiai įsigyti "Fasmos" paprastų miežinių miltų, kuriuos niekas nedraudžia paruošti atvirkštine tvarka, t.y. paskrudinti jau sumaltus. Turiu pasakyti, kad rezultatas visiškai neprastas, tiktai patarčiau juos prieš tai persijoti per labai tankų sietą, nes miltai sumalti šiek tiek per rupiai, todėl valgant juntamas vienas kitas kietesnis grūdelis. Tiesą sakant, esu gaminusi šiuos saldumynus ir iš nesijotų miltų, tačiau tada geriau juos palaikyti per naktį, kad miltai gerai išbrinktų (kaunietėms/kauniečiams: malūniniko Pranciškaus miežiniai miltai šiam patiekalui netiks, nes sumalti labai rupiai).

Teigiama, kad gaminant šiuos saldumynus miežinių miltų ir kedro riešutų proporcijos turėtų būti maždaug 2:1; medaus ir lydyto sviesto (ar kitų riebalų - kartais Sibire tam naudojami, pavyzdžiui, arklio taukai:) dedama pagal skonį. Tačiau rutuliukai pavyks ir tuo atveju, jeigu proporcijos nebus idealiai išlaikytos. Desertas šiek tiek panašus į indiškus saldumynus, jis turėtų patikti tiems, kas mėgsta skanėstus su medumi. Vis dėlto, kadangi Lietuvoje kedro riešutai ne iš pigiųjų, pirmą kartą patarčiau gaminti iš pusės normos ir įsitikinti, jog tai jūsų skonio patiekalas.

 

Nuotrauka Kristinos

Kedro riešutų ir medaus rutuliukai

Ingredientai: (išeina maždaug 16 rutuliukų)

300-350 g miežinių miltų (daugiau apie juos žr. pastabas aukščiau)

~250 g medaus

50 g sviesto, geriausia lydyto

~1 stiklinė (250 ml, apie 150 g) gliaudytų kedro riešutų

1. Miežinius miltus persijokite per labai tankų sietelį (jeigu lieka nemažai stambių dalelių, imkite šiek tiek daugiau miltų, kad persijotų būtų apie 300 g), tuomet suberkite į sausą keptuvę ir nuolat maišydami paskrudinkite, kol taps šviesiai rusvos spalvos. Suberkite į dubenį ir atvėsinkite.
2. Kedro riešutus trumpai pakepinkite ir atvėsinkite. Saujelę pasilikite saldumynų papuošimui, kitus sugrūskite grūstuvėje arba sumalkite.
3. Į miltus sudėkite ištirpintą sviestą, medų (jeigu jis sukietėjęs, truputį pašildykite) ir grūstus riešutus. Viską gerai išminkykite - gauta masė turėtų būti tamsios rudos spalvos ir gana lipni.
4. Kabinkite maždaug po kupiną šaukštą masės ir formuokite apytikriai abrikoso dydžio rutuliukus.* Papuoškite sveikais riešutais (susmaigykite juos į saldumyną); jeigu rutuliukas deformuosis, dar kartą pavoliokite jį tarp delnų, kad įgautų daugmaž taisyklingą formą. Taip suformuokite visus rutuliukus.
5. Prieš tiekdami rutuliukus mažiausia 20-30 min. palaikykite šaldytuve (dar geriau keletą valandų arba per naktį). Tradiciškai tiekiama su arbata, dažniausia žaliąja arba žolelių.  

* Šiais saldumynais Sibire nuo seno būdavo įprasta palepinti vaikus, ypač per šventes. Jiems iš riešutų ir medaus masės būdavo nulipdomi įvairūs žvėreliai - jeigu turite vaikų, galite pamėginti ir jūs:)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, čia ir čia:

Национальные кухни народов России [autorius ar sudarytojas nenurodomi], Москва: Эксмо, 2011, с. 209.

Huevos divorciados - kiaušinienė su raudonuoju ir žaliuoju padažais

Sinoptikai pranašauja, kad savaitės pabaigoje galime sulaukti šlapdribos, o tai reiškia, kad ne už kalnų ir kalėdinis laikotarpis. Sako, iki švenčių reikia grąžinti visas skolas, o aš kaip tik turiu vieną tokią įsisenėjusią, siekiančią gegužės-birželio mėnesius, kai vyko kulinarinio žurnalo Debesys ir kelionių agentūros Travel Planet paskelbtas receptų konkursas.

Netrukus po to, kai pasibaigė konkursas, malonią žinią, kad tapau nugalėtoja, man pranešė nenuilstančioji Debesų redaktorė Asta. Iš Travel Planet ilgai nebuvo jokių žinių. Tačiau vieną dieną, kai jau jokių prizų ar siurprizų nebesitikėjau sulaukti, mane pasiekė dėžė su knygomis ir prieskoniais. Nežinau, gal viskas taip užtruko todėl, kad konkurso organizatorės keliavo ar šiaip buvo labai užsiėmusios (beje, iš jų taip ir negavau jokio laiškelio, nei el. paštu, nei su siuntiniu), o gal todėl, kad siuntinys klaidžiojo pašto labirintais, nes mano pavardė buvo užrašyta su klaida. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Abi su Laura, kuri daug prisideda prie mano tinklaraščio fotografijų, puolėme kraustyti lobių skrynios.

Indijos patiekalų knyga ir prie jos pridėti indiški prieskoniai nusipelno atskiro įrašo (jis tikrai bus). O štai žadėtos knygos apie Peru virtuvę negavome. Galbūt ji iškeliavo kitai prizininkei - gaila, bet Travel Planet puslapyje konkurso rezultatai taip ir liko nepaskelbti. Užtai vietoje knygos apie Peru virtuvę radome autografuotą Žydronės Lukšytės Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo Pasaulio keliais (2013) bei žurnalą ispanų kalba 100 delicias Mexicanas. Nr. 1 (2009), štai šį:

Žurnalas leistas Meksikoje ir, kaip nesunku pastebėti, jautęs tikrų kelionių skonį. Tiesą sakant, mėgstu tokias knygas - kadangi savo darbe paprastai turiu reikalų su maždaug šimtmečio senumo leidiniais, tai laiko žymės ant jų manęs visai netrikdo, juo labiau, kad receptų  knygas intensyviai naudoju, o ne laikau po stiklu "parodai". Ypač didelis privalumas - žurnalo leidimo vieta, nes patys meksikiečiai savo virtuvę pažįsta geriausia. Tokie leidiniai būna skirti vietinei auditorijai, o ne adaptuoti užsieniečiams. Venareikšmiškai - didelis pliusas. Daugelis receptų modernūs, orientuoti į greitą rezultatą, tik prie vieno pažymėta, kad jis tradicinis. Bet kodėl gi ne? Antra vertus, juk egzistuoja ir moderni klasika. Žodžiu, šioje vietoje viskas ok.

Na, o minusai susiję ne su leidiniu, o su skurdžiu Lietuvos parduotuvių asortimentu. Pusės receptų neįmanoma pagaminti be specialių kukurūzų miltų tortilijoms, kurių paprasčiausia Lietuvoje nėra (žinau, yra pirkti jau iškeptų tortilijų, tačiau jos negali net lygintis su šviežiomis. Be to, į pirktines pridėta konservantų, todėl neturiu jokio noro už tokias mokėti - ir ne todėl, kad būčiau baisi sveikuolė, o todėl, kad iš principo neketinu remti nekokybiškos produkcijos tiekėjų). Likusi pusė receptų irgi sunkiai pagaminama Lietuvoje, nes pagrindiniai jų prieskoniai - ancho/poblano, pasilla, guajillo pipirai, kurių Lietuvoje irgi nėra. Ir tai ne šiaip sau kokie beprotiškai aštrūs pipirai, kuriuos būtų galima pakeisti puse šaukštelio kajeno pipirų. Tai charakteringo skonio pipirai, suteikiantys patiekalui gilumą, vaisinį prieskonį, dūmo kvapą, rūgštumą, spalvą... Antraip sakant, jų neturint geriau su žurnale pateiktais meksikietiškais receptais nė neprasidėti. Gal kurį žiemos vakarą užsisakysiu šių gėrybių per e-bay, bet vasarą neturėjau tam nei laiko, nei įkvėpimo, tad šie receptai irgi atkrito.

Vis dėlto vieną receptą nusižiūrėjau, bet tam, kad jį pagaminčiau, teko laukti rudens, kol nuosavame darže užderės dumplūnės, ir bus galima pasigaminti salsa verde. Kalbu apie huevos divorciados, t.y. išsiskyrusius/išsituokusius  kiaušinius - toje pačioje lėkštėje vienas jų patiekiamas su raudonu, o kitas su žaliu padažu. Žurnale siūloma pasigaminti specialių paplotėlių, ant kurių kiaušiniai sudedami patiekiant, todėl šis valgis čia įvardijamas kaip huaraches divorciados (liet. apytikriai paplotėliai su išsiskyrusiais/išsituokusiais kiaušiniais). Kadangi, kaip jau sakiau, Lietuvoje neįmanoma rasti reikalingų miltų meksikietiškiems paplotėliams, teko rinktis paprastesnį variantą be jų. Beje, taip iškepta kiaušinienė - populiarus patiekalas Meksikoje, paprastai patiekiamas pusryčiams. 

Žurnale rekomenduojama naudoti pirktinius raudonąjį ir žaliąjį padažus (salsa roja bei salsa verde). Lietuvos sąlygomis, aišku, tokios rekomendacijos neguodžia. Viską teko gaminti namuose - ir padažus, ir pupelių tyrę (frijoles refritos), su kuria šį patiekalą įprasta patiekti, ir netgi tas pačias (deja, kvietinių miltų) tortilijas. Rezultatas? Buvo tikrai įdomu, sotu ir gardu. Taigi, dalinuosi - tam atvejui, jeigu gyvenate ten, kur yra dumplūnių arba jeigu jas auginate (ar ketinate auginti:). Na, o žurnalą galėčiau įvardinti labiau kaip įkvėpimo, o ne recepto šaltinį. Vis dėlto tikiuosi, kad ateityje Lietuvoje reikalai su produktų asortimentu pasitaisys, o žurnalą dar ne kartą atsiversiu ir juo pasinaudosiu.

Nuotrauka Kristinos

  

Huevos divorciados - kiaušinienė su raudonuoju ir žaliuoju padažais

Priedus prie kiaušinienės (pavyzdžiui, padažus) galima paruošti iš anksto.

Ingredientai:

Raudonajam padažui:

4 vidutinio dydžio pomidorai be odelės

1 aitrioji paprika (arba daugiau - pagal skonį)
1 mažas svogūnas, geriausia baltasis
1 skiltelė česnako
2 v.š. smulkintų kalendros lapelių
1 a.š. aliejaus
Druskos (pagal skonį)

Žaliajam padažui:

~ 500 g dumplūnių be lukštų 

1-2 jelapeno pipirai (naudojau konservuotus) 

1-2 česnako skiltelės

1 mažas svogūnas, geriausia baltasis

2-3 v.š. smulkintų kalendros lapelių
Druskos ir laimo sulčių (pagal skonį)

Keptoms pupelėms:

~ 1 puodelis pupelių, geriausia pinto, tačiau tinka ir juodosios arba raudonosios (arba didelė skardinė konservuotų be priedų)

2-3 v.š. kiaulienos taukų

1 mažas svogūnas, geriausia baltasis

Druskos (pagal skonį)

Tortilijoms: (išeina 12 tortilijų)
300 g kvietinių miltų

2 a.š. kepimo miltelių
1/2 -1 a.š. druskos

2 v.š. aliejaus
~180 ml pieno

Kiaušinienei:

Kiaušinių (po 2 kiekvienam valgytojui)

Riebalų (geriausia kiaulės taukų) kiaušiniams iškepti

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)
Nebūtinai: tarkuoto sūrio patiekalui pabarstyti

1. Pagaminkite raudonąjį padažą (salsa roja): pomidorus, aitriąsias paprikas, svogūną, česnaką ir kalendrų lapelius susmulkinkite smulkintuvu iki daugmaž vientisos tyrės. Nedideliame prikaistuvyje kaitinkite truputį aliejaus, supilkite tyrę, užvirinkite ir virkite 5-8 min. arba kol skoniai persimaišys, o tyrė šiek tiek sutirštės. Pagal skonį pasūdykite (taip pat jeigu norite, galite įdėti truputį cukraus ir/ar įspausti kelis lašus laimo sulčių skoniui subalansuoti). Padažas naudojamas šiltas arba atvėsintas.
2. Pagaminkite žaliąjį padažą (salsa verde): dumplūnes susmulkinkite, dėkite į prikaistuvį, įpilkite kelis šaukštus vandens, užvirinkite ir pavirkite 5-10 min, kol suminkštės. Nukaiskite, sudėkite jelapeno pipirus, svogūną, česnaką ir kalendras, tuomet smulkintuvu sutrinkite iki tyrės. Pagal skonį pagardinkite druska ir laimo sultimis. Padažas naudojamas šiltas arba atvėsintas.
3. Pagaminkite frijoles refritos: jeigu naudojate džiovintas pupeles, pamerkite jas iš vakaro. Išbrinkusias perplaukite, užpilkite švariu vandeniu ir virkite, kol bus visai minkštos. Baigiant virti lengvai pasūdykite, likusio skysčio nenupilkite. Keptuvėje išlydykite taukus, sudėkite susmulkintą svogūną ir ant nedidelės ugnies pakepinkite, kol jis šiek tiek suminkštės. Dėkite pupeles (skystį pasilikite), jas šiek tiek pakepinkite ir čia pat keptuvėje jas sutrinkite, geriausia bulvių grūstuvu. Kepkite toliau, po truputį pildami nuo pupelių likusį skystį. Pilkite tiek, kad pupelių masė virstų jūsų norimo tirštumo tyre. Patikrinkite, ar užtenka druskos ir nukaiskite. 
4. Paruoškite tortilijas. Sumaišykite ir persijokite sausus ingredientus. Apšlakstykite aliejumi. Užvirinkite pieną ir užplikykite paruoštus miltus. Maišykite mikseriu, kol tešla taps vienalytė, arba pamaišykite šaukštu, o kai truputį pravės, išminkykite rankomis. Tešla turi būti minkšta, lengvai formuojama, bet nelipni; jeigu ji kieta, vadinasi, reikia truputį daugiau pieno, jeigu per minkšta - įdėkite papildomus 1-2 v.š. miltų. Tešlą padalinkite į 12 dalių, kiekvieną iškočiokite į  ploną, maždaug 15 cm skersmens apskritimą. Kepkite prieš pat tiekiant į stalą gerai įkaitintoje keptuvėje be riebalų, kiekvieną pusę maždaug po pusę minutės. Iškeptus paplotėlius dėkite vienas ant kito ir būtinai pridenkite rankšluostėliu, nes vėsdamos tortilijos kietėja.
5. Iškepkite kiaušinienę: keptuvėje įkaitinkite riebalus, įmuškite norimą kiekį kiaušinių (galima kepti ir porcijomis) ir iškepkite, nepradurdami trynio. Pagal skonį pasūdykite ir, jeigu norite, pabarstykite pipirais (tačiau atsiminkite, kad padažai, su kuriais bus valgoma, irgi pakankamai aštrūs).
6. Sukomponuokite patiekalą:  vienoje lėkštės pusėje dėkite vieną keptą kiaušinį, kitoje - kitą. Ant vieno uždėkite norimą kiekį raudonojo, ant kito - žaliojo padažo; bus skaniau, jeigu padažus šiek tiek pašildysite. Kiaušinius atskirkite pupelių tyre. Jeigu norite, ant patiekalo galite užtarkuoti mėgstamo sūrio (meksikiečiai naudoja vietinį queso). Patiekite su šiltomis tortilijomis. Prie patiekalo tinka pasiūlyti ir daržovių: salotų, pomidorų, avokadų ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: 100 delicias Mexicanas. Nr. 1 (2009), p. 13. Salsa roja receptas čia, salsa verde receptas čia, frijoles refritos receptas čia, tortilijų receptas pagal Sonatiną čia.

Cukinijų duona

Cukinijų duona/ keksas - nei naujas, nei originalus receptas lietuviškoje internetinėje erdvėje, todėl ir šis įrašas tebūnie tik priminimas apie ją. Mat, mano akimis žiūrint, šis kepinys itin priklausomas nuo kulinarinių madų.

Apie 1960-1970 m. cukinijų duona (angl. zucchini bread), kaip ir morkų pyragas, ypač išpopuliarėjo JAV, nes anuomet buvo tikima, kad kepiniai su daržovėmis ir aliejumi vietoje sviesto yra itin sveikuoliški. Pasikeitus medicininėms nuostatoms, praėjo ir cukinijų duonos bumas. Amerikoje ji, be abejo, ir šiandien turi savo gerbėjų, juo labiau, kad bėgant laikui buvo sukurtas ne vienas šio pyrago variantas (su obuoliais, su šokoladu, su citrina ir t.t.). Lietuvoje cukinijų duona buvo masiškai kepama prieš kelerius metus, o dabar apie ją išgirsti tenka vis rečiau. Bet aš cukinijų duoną visgi kepu, na, ne per dažnai, kokius du ar tris kartus per metus. Tai nėra prabangus šventinis keksas, greičiau jau nepretenzingas, greitai pagaminamas, švelnaus skonio kepinys jaukiems savaitgalio pusryčiams. Bet juk reikia ir tokių, ar ne?

Jeigu dar yra bijančių, kad cukinijų duonos skonis primins daržovių pyragą, galiu patikinti, kad taip tikrai nėra. Kadangi pačios cukinijos yra "beskonės", t.y. neutralios, jos neįtakoja kepinio skonio, leisdamos pasireikšti cinamonui ir vanilei. Antra vertus, cukinijos suteikia pyragui drėgnumo ir tam tikrą, tik šiam kepiniui būdingą struktūrą.

Aš jau beveik dešimtmetį naudojuosi Mary Berry sukurta klasikinės cukinijų duonos receptūra ir esu ja visiškai patenkinta. Mano pakeitimai minimalūs - vietoj savikėlių miltų naudoju paprastus, į kuriuos įmaišau kepimo miltelių; prieš dėdama riešutus į tešlą, juos pakepinu (tuomet iškepę jie neįgauna violetinio atspalvio); na ir kai kada atvėsusią cukinijų duoną papuošiu citrininiu cukraus pudros glaistu, bet dažniausia patingiu arba nesuspėju:)

Nuotrauka Kristinos

Cukinijų duona

Ingredientai:

250 g cukinijų, be sėklų ir odelės (jeigu ši kieta)

2 kiaušiniai

125 ml saulėgrąžų aliejaus (ir dar skardelei patepti)

250 g cukraus (galima rudojo)

¼ a.š. vanilės esencijos (aš naudoju žiupsnelį Burbono vanilės)

375 g miltų

1½ a.š. kepimo miltelių

1 a.š. malto cinamono

½ a.š. druskos

60 g stambiai kapotų graikinių riešutų

1. Cukinijas sutarkuokite burokine tarka, sudėkite į kiaurasamtį ir maždaug pusvalandžiui palikite, kad nuvarvėtų skystis. Išimdami papildomai paspauskite ranka - kuo sausesnės bus cukinijos, tuo puresnis išeis pyragas.
2. Jeigu norite, sausoje keptuvėje pakepinkite graikinius riešutus - tuomet kepdami jie neįgaus violetinio atspalvio. Palikite atvėsti.
3. Mažesniame dubenyje išplakite skystus ingredientus: kiaušinius, aliejų, cukrų ir vanilės esenciją (jeigu naudojate Burbono vanilę, geriau ją įmaišyti į sausus ingredientus; jeigu naudojate rupią druską, geriau ją dėti į skystus ingredientus). Masė turėtų tapti kreminės konsistencijos. Įmaišykite paruoštas cukinijas.
4. Sumaišykite miltus, kepimo miltelius, cinamoną ir druską. Persijokite į didelį dubenį. Į sausus ingredientus sudėkite cukinijų masę ir graikiškus riešutus, kruopščiai išmaišykite.
5. Masę supilkite į aliejumi išteptą ir kepimo popieriumi išklotą pailgą kekso formą (skirtą maždaug 1 kg kepalui). Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 50 min., arba kol kepinys gražiai iškils, jo paviršius įtrūks, o patikrinus mediniu pagaliuku, šis bus visiškai sausas. Tuomet ištraukite iš orkaitės, po kelių minučių išimkite iš skardelės ir palikite atvėsti ant grotelių.
6. Jeigu norite, atvėsusį kepinį galima apšlakstyti glaistu, pagamintu iš cukraus pudros ir kelių lašų citrinos sulčių (arba kitokiu, pagal jūsų skonį). Cukinijų duoną, kaip ir kitus kepinius su daržovėmis, skaniausia valgyti pastovėjusią bent keletą valandų, o geriausia - pabrandintą per naktį. Taigi, labai tinka kepti iš vakaro ir valgyti pusryčiams:)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Mary Berry, Klasikinė virtuvė, Vilnius: Alma littera, 2005, p. 503.

Karštas gėrimas su Drambuie likeriu ir citrina

Dabar, kai pasakas apie Mikę Pūkuotuką skaitau savo vaikui, jos skamba visiškai kitaip negu vaikystėje, pavyzdžiui:

-  Kai tu pabundi iš ryto, Pūkuotuk, - pagaliau tarė Paršelis, - ką tu sakai sau pirmiausia?

- "Kas šiandien bus pusryčiams?" - atsakė Pūkuotukas. - O ką tu, Paršeli?

- Aš sakau: "Kažin, kas šiandien įvyks įdomaus?"

Pūkuotukas pagalvojęs linktelėjo snukelį.

- Išeina tas pat, - tarė jis.

Alenas Aleksanderis Milnas, Pūkuotuko pasaulis, iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis, Vilnius: Vaga, 1984, p. 114.

Neįsivaizduoju, kas galėtų nemėgti britų humoro jausmo:) Na, o aš pastarąsias savaites kiekvieną rytą klausiu: "Kada pagaliau įjungs šildymą?", nes namai primena didelį pramoninį šaldytuvą. Bet atsakymo, matyt, dar teks palūkėti, "apsiginklavus" visais turimais megztiniais, kantrybe ir (savi)ironija. Ir arbatomis, karštomis arbatomis, labai karštomis arbatomis. Oi ne, tai nereiškia, kad gersime tradicinę anglišką arbatą - ji kažin ar čia padės. Geriau keliaukime ten, kur gyvena britai, tačiau klimatas panašesnis į nešildomus lietuvių namus. Teisingai, į atšiauriąsias Folklando salas.

Leigh-Anne Wolfaardt paveikslas Camp Life (2011). Ši menininkė, atvykusi iš Pietų Afrikos Respublikos, kartu su savo sutuoktiniu, biologu, tyrinėjančiu jūrinius paukščius, prieš daugelį metų apsistojo Folklando salose. Įkvėpimo ji semiasi iš tenykštės laukinės gamtos ir kasdieninio žmonių gyvenimo - šiame paveiksle jie įamžinti prižiūrintys gyvulius, žvejojantys, dirbantys žemę, geriantys arbatą.... Foto iš čia.

Folklando salos daugumai lietuvių ko gero žinomos tik dėl to, kad ir toliau nori priklausyti Jungtinei Karalystei, kai tuo tarpu Argentina, nepaisydama jokių referendumų, mėgina įtikinti visą pasaulį, kad salų (kurias ji vadina visai ne Folklando, o Malvinų salomis) gyventojai tėra nesusipratę argentiniečiai. Ką gi, laikas parodys, kas ir kaip, bet faktas tas, kad kol kas Folklando salos - tikrų tikriausias britų bastionas. Virtuvėje taip pat. Atrodo, kad iš esmės čia valgoma taip pat, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, išskyrus nebent tai, kad gyventojų racione daugiau žuvies, kad vietiniai čia nesibodi su obuoliais iškepti kokią laukinę antį, o metą, kai geriama tradicinė arbatėlė su pyragaičiais vadina ne tea time, o smoko. Ir dar čia geriamas Falkland Island Warmer - karštas gėrimas (kartais vadinamas kokteiliu), gaminamas su citrinomis ir Drambuie - likeriu, gaminamu iš škotiško viskio, medaus, žolelių ir prieskonių. Tikėtina, kad šis karštas gėrimas atsirado iš kur kas senesnio škotiško kokteilio Hot Toddy, kuris tradiciškai maišomas iš viskio, karšto vandens, medaus/cukraus, ir (kai kada) tokių priedų kaip cinamonas, gvazdikėliai ar citrinos riekelė.

Tiesą sakant, neišsiaiškinau, kaip gėrimą vadina vietiniai salos gyventojai. Falkland Island Warmer (liet. apytikriai Folklando salų sušildytojas) pavadinimą sugalvojo Victor Bergeron, kai 1946 m. pirmą kartą įdėjo šio gėrimo receptą į savo knygą Trader Vic's Book of Food and Drink. Prie recepto buvo ir istorija: neva vieną šaltą, lietingą vakarą į autoriaus tėvams priklaususią kavinukę užsuko dvi senyvos sužvarbusios damos, kurios paprašė pagaminti būtent tokį gėrimą. Jos paaiškino, kad yra atvykusios iš Folklando salų, o žiemos metu ten žmonės esą šildosi gerdami štai tokį karštą kokteilį.

Dabar jau niekas nesužinos, ar tiesą sakė Victor Bergeron, ne tik gerai rašęs kulinarines knygas, bet ir sumaniai tvarkęs savo restoranų verslą, tačiau faktas, kad šio amerikiečio iš Kalifornijos dėka Falkland Island Warmer išpopuliarėjo toli už salų ribų. Tiesa, tie, kurie tikisi, kad Falkland Island Warmer bus stiprus ir "tikras" alkoholinis kokteilis, kartais lieka nusivylę. Tačiau jeigu tarsime, jog tai paprasčiausia arbata, pagardinta likeriu, tuomet viskas bus gerai. Netgi labai gerai. Jos išgėrę ir sušilsite, ir pralinksmėsite:) Visgi rekomenduočiau šį gėrimą gaminti vakare, kai visi darbai jau baigti:)

Nuotrauka Kristinos

Falkland Island Warmer - karštas gėrimas su Drambuie likeriu ir citrina

Ingredientų kiekiai tokie, kokie nurodyti originaliame recepte, tačiau jų, žinoma, galima dėti pagal skonį.

Ingredientai: (1 porcijai)

~1 a.š. cukraus sirupo (arba šaukštelis cukraus)

~½ a.š. šviežiai išspaustų citrinos sulčių (galima įdėti ir gabaliuką žievelės)

30 ml Drambuie likerio (aš aptikau Vynotekoje)

~100 ml karšto vandens

1. Į karščiui atsparią taurę ar stiklinę supilkite cukraus sirupą, citrinų sultis ir likerį.
2. Įpilkite karšto vandens (pagal skonį), išmaišykite ir tuojau pat patiekite.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.