Jautienos, ryžių ir mėtų sriuba

Tais laikais, kai dar buvau jauna ir kuruodavau menininkų plenerus, vienas dailininkas, vardu Saulius, pasakojo apie vasarą, kai tapė Danijos pajūryje ir čia pat parduodavo savo darbus. Pasakojimo esmė buvo tokia: ne taip svarbu jog nutapai gerą paveikslą ar kelis, svarbiau, kad sugebi kitiems įrodyti savo darbų vertę, t.y. juos greitai ir pelningai parduoti. Šitą pokalbį dažnai atsimenu, žiūrėdama į savo darytas valgių nuotraukas. Tik situaciją nusakanti formuluotė čia turėtų būti tokia: ne tiek svarbu, kad pagaminai puikaus skonio patiekalą, tikroji sėkmė - įtikinti savo skaitytojus, jog jis nusipelno dėmesio. Deja, mes pirmiausia "valgome" akimis, tad patiekalai, nepasižymintys fotogeniškumu, stipriai pralaimi dailiems, nors neretai ir prastesnio skonio konkurentams. Tokia tad tebūnie įžanga įrašui apie labai gardžią, bet neišvaizdžią jautienos, ryžių ir mėtų sriubą. (Tiesa, šioje vietoje dar ketinau papasakoti apie tinklaraštininkų galimybes parduoti savo įrašus ir apie tų įrašų vagystes, bet nusprendžiau atidėti šią temą pošventiniam laikotarpiui.)

Na, o grįžtant prie sriubos, pasakysiu, jog tai dar vienas portugališkos kilmės Angolos virtuvės receptas - bent jau taip tvirtina Cherie Y. Hamilton, knygos apie buvusias Portugalijos kolonijas autorė. Prieš kelerius metus šį leidinį man padovanojo mano draugė Dalia, ir, turiu pripažinti, jog tai išties puiki knyga, kuri ne tik pilna gerų receptų, bet ir žinių apie portugališkai kalbantį pasaulį. Tai štai, mano šaltinis tvirtina, kad mėtomis gardintą jautienos ir ryžių sriubą ypač mėgsta Luandos ir jos apylinkių gyventojai, o pati sriuba yra ne kas kita, kaip canja, tradicinio portugališko vištienos sultinio, afrikietiškas variantas. 

Knygos autorė sriubą vadina tiesiog ryžių sriuba (portug. sopa de arroz, angl. rice soup), bet iš tikrųjų joje pirmiausia atsiskleidžia intensyvus, aiškus jautienos sultinio skonis. Man asmeniškai tai viena pačių gardžiausių sriubų su jautiena, kuriam išskirtinumo suteikia mėtų aromatas. Tiesa, kad sriuba puikiai pavyktų, svarbu išsirinkti tinkamą jautieną - jeigu išvirę jautienos gabaliukai pasirodys esą sausi ir kieti, valgymo malonumas bus sugadintas. Kai pirmą kartą ruošiausi virti šią sriubą, nedidelėje vietinėje parduotuvėje dirbantis mėsininkas, dar jaunas, bet savo darbą išmanantis vaikinas, mane išklausė ir žinovo tonu pareiškė: "viskas aišku, jums reikia kryžinės". Turėjau labai miglotą supratimą, kas ta kryžinė, bet kitą dieną, nuėjusi atsiimti mano daliai palikto gabaliuko, nepasigailėjau. Išvirusi mėsa buvo labai minkšta ir trapi, ir geresnės šiai sriubai vargu ar įmanoma rasti. Žinoma, čia aš nekalbu apie išpjovą (filė), bet pastaroji yra pernelyg gera ir brangi mėsa, kurią dėti į sriubą būtų mažų mažiausia neišmintinga. Tuo tarpu kryžinė, kaip paaiškėjo, yra pati minkščiausia užpakalinio kumpio viršutinė dalis, todėl ir parduodama už kumpio kainą. Taigi, jeigu turite gerą mėsininką, užsisakykite kryžinės: taip sutaupysite krūvą pinigų ir išsivirsite nepriekaištingą jautienos sriubą. 

Ir dar: originalus receptas kartu su jautienos gabaliukais siūlo į puodą dėti cukrinių jautienos kaulų, o vėliau juos išgriebti. Mano pozicija šiuo klausimu tokia: jeigu jau verdu jautienos sultinį iš kaulų, tai verdu jį atskirai, paskui perkošiu, kad nebūtų nešvarumų, kaulų gabaliukų ir pan., ir į švarų jautienos sultinį dedu kitus sriubos komponentus. Antra vertus, esu patyrusi, kad šiai sriubai kaulai išvis nebūtini, nes į ją dedama pakankamai daug minkštos mėsos, todėl vien tik su ja išvirta sriuba būna ne ką prastesnio skonio ir aromato. Taigi, šioje vietoje nuspręskite patys, tuo tarpu žemiau išdėstysiu, kaip šią sriubą verdu aš :) 

Nuotrauka Kristinos 

Jautienos, ryžių ir mėtų sriuba 

Ingredientai (maždaug 4 porcijoms) 

Nebūtinai: ~300-500 g cukrinių jautienos kaulų sultiniui (ir prieskoninių daržovių bei žolelių jam išvirti)

~500-800 g minkštos jautienos (ypač tinka kryžinė; daugiau negu 500 g mėsos naudokite tuomet, jeigu nevirsite jautienos sultinio) 

Nebūtinai: 1-2 v.š. sviesto 

1 didelis svogūnas 

2 l vandens arba jautienos sultinio 

1 puodelis (250 ml) paprastų baltų ryžių 

~½ puodelio smulkintų mėtų lapelių 

Nebūtinai: pipirų (pagal skonį) 

Druskos (pagal skonį) 

1. Šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu norite, iš anksto išsivirkite jautienos kaulų sultinį. Kaulus ir prieskonines daržoves (svogūną, morką, saliero stiebą ir pan.) galima tiesiog dėti į puodą (arba greitpuodį), bet bus gardžiau, jeigu iš pradžių viską sudėsite į skardelę ir palaikysite gerai įkaitintoje orkaitėje, kol jų paviršius apskrus ar netgi truputį apdegs. Taigi, į puodą dėkite paskrudintus arba nepaskrudintus kaulus, prieskonines daržoves, prieskonines žoleles, pipirų grūdelius, lengvai pasūdykite, užpilkite vandeniu ir ant labai mažos ugnies virkite, apie 2-4 val. ar ilgiau (kuo ilgiau virsite, tuo geresnio skonio bus sultinys). Išvirtą sultinį atvėsinkite, tuomet perkoškite ir naudokite sriubai.
2. Minkštą mėsą skersai raumenų supjaustykite plonomis riekelėmis, o jas - juostelėmis (kaip ruošiant befstrogeną arba mėsą wok keptuvei). Jeigu norite, kad sriuba būtų itin skaidri, mėsos gabaliukus sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu, kad vos apsemtų ir užvirinkite, tuomet iškart nukaiskite, suverskite mėsą į kiaurasamtį ir perplaukite šaltu vandeniu; puodą irgi išplaukite. 
3. Puode išlydykite sviestą ir sudėkite susmulkintą svogūną. Kelias minute troškinkite, kol taps apyminkštis. Sudėkite apvirtus arba neapvirtus mėsos gabaliukus. Pamaišydami kaitinkite dar kelias minutes, tuomet užpilkite sultiniu arba vandeniu (geriau karštu, verdančiu) ir leiskite užvirti. Jeigu reikia, lengvai pasūdykite ir nugraibykite putas. Pagal knygos instrukciją, mėsą ir svogūnus užtenka sudėti į verdantį vandenį arba sultinį, praleidžiant trumpą troškinimą svieste, bet mano patirtis rodo, kad šis papildomas žingsnis labai pagerina sriubos spalvą ir skonį. 
4. Ant mažos ugnies virkite, kol mėsa bus labai minkšta. Aš verdu greitpuodyje apie 30 min. nuo užvirimo, paprastame puode greičiausia teks virti apie 1 val. Kai mėsa bus norimo minkštumo, sudėkite ryžius ir virkite dar apie 15-20 min., arba kol ryžiai suminkštės. 
5. Sudėkite mėtas, patikrinkite, ar netrūksta druskos. Originaliame recepte pipirai neminimi, bet, mano manymu, nedidelis žiupsnelis pipirų čia itin tinka, todėl ragaukite ir spręskite, kaip geriau jums. Sudėję prieskonius, sriubą nukaiskite, uždenkite ir leiskite 5-10 min. pastovėti. 
6. Šią sriubą galima valgyti kaip pirmąjį patiekalą, bet, priklausomai nuo jūsų poreikių, ji gali atstoti ir lengvą pagrindinį patiekalą. 

Recepto šaltinis: 

Cherie Y. Hamilton, Cuisines of Portuguese Encounters, New York: Hippocrene Books Inc., 2008, p. 64.

Pyragėliai su krevečių įdaru

Pagaliau atėjo laikas (tiksliau, aš prisiruošiau :) parašyti apie rissóis - portugališkus kroketus. Mums žodis kroketai pirmiausia asocijuojasi su bulvėmis, ir nieko nuostabaus - taip yra kone visoje Šiaurės ir Rytų Europoje. Tačiau kitose šalyse kroketais vadinami visai kiti patiekalai, ir dažniausia vienintelis jų panašumas su mūsų kroketais būna tas, jog šie užkandžiai apvoliojami kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose, o paskui gruzdinami aliejuje. Portugališki rissóis - nedideli, pusmėnulio formos pyragėliai su mėsos, žuvies arba krevečių įdaru. Šiandien jūsų dėmesiui - vienas jų variantas.

Nuotrauka Kristinos

Ne per seniausia šių užkandžių buvau nusivežusi į jaukų pasisėdėjimą Jurgos ir Ramūno namuose; jie portugališkus kroketus praminė čeburekais ir, regis, netgi tapo nemenkais jų gerbėjais :) Tąkart pyragėlius gaminau su krevečių įdaru, o mano šaltinyje jie įvardijami kaip Rissóis Angolano, t.y. Angolos kroketai; dar jie vadinami rissóis de camarão - krevečių kroketais, pyragėliais su krevečių įdaru. Mat rissóis populiarūs ne tik Portugalijoje, o ir buvusiose jos kolonijose. Kadangi Angolos pakrantė garsėja jūros gėrybėmis, nenuostabu, kad Luandoje prigijo rissóis variantas su krevetėmis. Reikia pabrėžti - kreminiu įdaru, nes jį ruošiant, pagrindiniai įdaro ingredientai maišomi maždaug su tokiu pačiu kiekiu tiršto padažo. Dėl šios priežasties rissóis ne tik labai gardūs, bet ir ekonomiški - iš nurodytų kiekių išeina apie 60 pyragėlių. Tai yra maždaug trys didelės lėkštės - nuotraukoje matote tik dvi, trečioji nepateko į kadrą :) Jeigu jūsų šeima nedidelė, arba jeigu norite receptą tik išbandyti, gaminkite užkandį iš pusės arba trečdalio produktų normos, ir vis tiek turėsite nemažą kalnelį rissóis.

Nuotrauka Kristinos

Šiuos pyragėlius pagaminti nesudėtinga, bet, priklausomai nuo jūsų įgudimo ir kiekio, kurį norite pagaminti, tam vis tiek prireiks 1,5-2 val. Mano patirtis rodo, kad paruošti pyragėlių įdarą (o labai norint, tai ir užminkyti tešlą) itin patogu iš vakaro, o kitą dieną, tarkime, laukiant svečių, teliks tik sulipdyti rissóis ir juos iškepti. Beje, tą smagu daryti ir draugų kompanijoje, kai vieni lipdo, kiti kepa ir t.t. Na, bet aš kuo puikiausia per valandėlę pyragėlius iškepu ir viena, vadinasi, galite iškepti ir jūs :) Vis dėlto nemažos laiko sąnaudos lemia, jog Angoloje, o ir kitose šalyse, šis užkandis gaminamas tik ypatingomis progomis. Tą patį galima pasakyti ir apie pyragėlių gaminimą Lietuvoje: jiems reikalingi produktai nėra nei ypatingai reti, nei super brangūs, tačiau turbūt retas kuris gamintų rissóis eilinei darbo dienos vakarienei.

Portugališki kroketai skanūs truputį šilti arba atvėsę, kambario temperatūros. Jeigu jie stipriai atšąla (tarkime, vėsioje vietoje pastovi per naktį), skonis suprastėja, nes sustingsta į padažą dėtas sviestas, ir įdaras praranda savo kreminę konsistenciją. Tokiu atveju, pyragėlius 10-15 min. palaikykite šiltoje orkaitėje, o tuomet skanaukite. Rissóis dažniausia valgomi patys vieni, bet jie gali būti tiekiami ir kaip šiltas pagrindinis patiekalas, t.y. į lėkštę dedamas kalnelis ryžių, paprastai pagardintų įvairiomis daržovėmis ir prieskoniais, greta jų išdėliojami keli rissóis, ir kai kada - žalių daržovių salotos. Tiesą sakant, aš pati nesu nei valgiusi, nei tiekusi rissóis su ryžių garnyru, bet jeigu jūs turite tokios patirties, būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę ir rekomendacijas.

Nuotrauka Kristinos

Rissóis de camarão - pyragėliai su krevečių įdaru

Ingredientai: (išeis apie 60 nedidelių pyragėlių)

Įdarui:

~700 g nevirtų ir nelukštentų krevečių (lukštų prireiks krevečių sultiniui)

~ 500 ml vandens

1 a.š. druskos

2 v.š. sviesto

1 v.š. alyvuogių aliejaus

1 vidutinio dydžio svogūnas

1 nedidelis susmulkintas pomidoras be odelės (arba 2-3 v.š. pomidorų pastos be priedų)

4 skiltelės česnako

1 v.š. smulkintų petražolių

2 a.š. citrinos sulčių

1 a.š. aštraus padažo (arba žiupsnelis raudonųjų pipirų)

Padažui:

3 v.š. sviesto

2 v.š. su kaupu kvietinių miltų

~150 ml pieno

~ 150-300 ml krevečių sultinio

2 kiaušinių tryniai

Tešlai:

2 puodeliai pieno (1 puodelis - 250 ml)

2 puodeliai vandens

3 v.š. sviesto

1 a.š. druskos

4½ puodelio kvietinių miltų

Kepimui:

1-2 kiaušiniai

1-2 puodeliai džiūvėsėlių

Aliejaus gruzdinimui

1. Pirmiausia paruoškite krevetes ir jų sultinį. Nuplautas krevetes sudėkite į puodą, užpilkite nedideliu kiekiu vandens, lengvai pasūdykite ir virkite apie 2-3 min. nuo vandens užvirimo, arba kol krevetės taps rožinės spalvos. Tuomet krevetes išgriebkite, o sultinį pasilikite. Krevetes išlukštenkite ir rupiai susmulkinkite. Šis žingsnis nebūtinas, bet aš darau taip: krevečių lukštus dedu atgal į puodą su nuoviru ir verdu, kol puode lieka maždaug 300 ml skysčio, tuomet jį perkošiu. Toks krevečių sultinys būna stipresnio skonio, ir pyragėliai išeina itin "krevetiniai". Jeigu norite, šį žingsnį galite praleisti ir naudoti perkoštą skystį, likusį nuo krevečių virimo.
2. Paruoškite įdaro pagrindą. Prikaistuvyje išlydykite sviestą, sudėkite smulkintus svogūnus ir kepkite, kol suminkštės, bet nepradės ruduoti. Tuomet sudėkite pomidorus (aš naudoju 1 mažą pomidorą ir 1 šaukštą pomidorų tyrės), smulkintą česnaką, petražoles, citrinos sultis ir aštrų padažą. Pamaišydami troškinkite 5-10 min., arba kol svogūnai ir pomidorai bus visiškai minkšti. Jeigu reikia, lengvai pasūdykite. Įmaišykite smulkintas krevetes ir tuojau pat nukaiskite. Atidėkite, kol prireiks. 
3. Paruoškite padažą. Nedidelėje keptuvėje arba prikaistuvyje išlydykite sviestą, sudėkite miltus, išmaišykite ir ant mažos ugnies kepkite maždaug 1 min. Tuomet, nuolat maišydami, supilkite pieną ir apie 150 ml krevečių sultinio. Padažas turėtų būti gana tirštos grietinės konsistencijos, jeigu jis labai tirštas, papildomai įpilkite krevečių sultinio. Leiskite padažui pavirti kelias minutes, ir kai bus reikiamo tirštumo, nukaiskite. Po maždaug 5 min., nuolat maišydami, sudėkite kiaušinių trynius. 
4. Gautą padažą supilkite ant krevečių ir išmaišykite; paragaukite, ar netrūksta druskos. Padažo turėtų būti pakankamai daug, vos ne tiek pat, kiek sausų ingredientų. Palikite, kad įdaras atvėstų ir kiek sutirštėtų. Nesijaudinkite, kad netgi atvėsęs jis bus kreminės konsistencijos - taip ir turi būti. 
5. Kol vėsta įdaras, paruoškite tešlą. Dideliame puode užvirinkite pieną, vandenį, sviestą ir druską. Nuolat maišydami, suberkite 4 puodelius miltų. Jeigu tešla skysta ir neatlimpa nuo puodo sienelių, ją apie 5 min. pavirkite, kad sutirštėtų (man to neprireikė). Sutirštėjusią tešlą išverskite ant likusiais miltais pabarstyto paviršiaus ir išminkykite, kol gausite elastingą, prie rankų nelimpančią tešlą. Pridenkite rankšluostėliu ir palikite maždaug pusvalandžiui, kad atvėstų ir pabrinktų. 
6. Formuokite pyragėlius. Kaip ir gaminant virtinius, galima tešlą iškočioti ir išspausti apskritimus, bet man lengviau ją visą padalinti į maždaug 60 vienodų gabaliukų (tešlos rutulį padalinu į 4 dalis, tuomet kiekvieną dalį dar į 3-4 ir t.t.) ir kiekvieną jų iškočioti atskirai. Ant iškočioto apskritimio dėkite maždaug 1 kupiną arbatinį šaukštelį įdaro. Tešlos apskritimo kraštus patepkite kiaušiniu (aš tam panaudojau lengvai paplaktus kiaušinio baltymus, likusius nuo trynių, sudėtų į padažą) ir gerai užspauskite kraštelius. Taip pagaminkite visus rissóis. 
7. Iškepkite pyragėlius. Prikaistuvyje įkaitinkite tiek aliejaus, kad galėtumėte gruzdinti pyragėlius ir sumažinkite ugnį iki vidutinės. Į likusius kiaušinių baltymus įmuškite dar vieną kiaušinį (jeigu kiaušiniai maži, gali prireikti ir dviejų) ir išplakite. Atskirame indelyje pasiruoškite džiūvėsėlius. Kiekvieną pyragaitį įmerkite į kiaušinio plakinį, tuomet iš visų pusių apvoliokite džiūvėsėliuose ir pavartydami kepkite įkaitintame aliejuje, kol taps gražios rusvos spalvos. 
8. Išgriebę dėkite ant popierinių rankšluosčių, o kai susigers riebalų perteklius, sudėkite į serviravimo lėkštes. Tiekite kaip užkandį vos šiltus (ne karštus) arba kambario temperatūros.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

Cherie Y. Hamilton, Cuisines of Portuguese Encounters, New York: Hippocrene Books Inc., 2008, p. 60-61.

Ir dar naudingas video čia.

Papajos su portveinu

Nežinau kaip jums, bet man dabar toks metų laikas, kai be galo norisi žalumos - ir lauke, ir lėkštėje. Deja, kol dar neprasidėjo lietuviška vasara, iš daržovių skyriaus dažnai išeinu mažai ką pešusi, arba tenka leistis į kompromisus ir pirkti atvežtinius, nebūtinai sezoniškus vaisius ir daržoves. Šįkart nutiko būtent taip: namo parsinešiau apyžalių papajų, jas savaitę nokinau ant palangės, o tuomet ruošiau patiekalą, kurį kiekvienas gali pavadinti pagal savo skonį - užkandžiu, salotomis arba desertu.

Taigi, kas čia per patiekalas? Jo kilmės šalis - Angola, portugališkai jis vadinasi Mamão com Vinho do Porto, angliškai - Papaya with Port Wine, o lietuviškai - papaja su portveinu. Šis receptas - tipiškas pavyzdys, kaip vienas vienintelis rašytinis šaltinis gali išpopuliarinti patiekalą ir paversti jį reprezentaciniu šalies simboliu. Laurens van der Post savo knygoje African Cooking (1970), rašydamas apie gyvenimą Angoloje, papasakojo, kad savo pietus Luandoje pradėdavo nuo papajos, apšlakstytos šlakeliu laimo sulčių ir portveinu. Kai receptą nusičiupo tinklaraštininkai, netgi toks paprastas valgis įgavo visą puokštę variacijų. Vieni siūlo papajas papildomai pabarstyti pipirais ir valgyti kaip užkandį prieš valgį, kiti - pagardinti cinamonu ir valgyti kaip desertą. Vieni tvirtina, kad labiausia tinka raudonas portveinas, kiti - kad baltas, o treti yra įsitikinę, kad nesvarbu, koks vynas, svarbu, kad prieš tai jis būtų pavirtas su kvapiais prieskoniais ir taip paruoštas "portveino padažas". Vieni siūlo papają pjauti per pusę ir vyną supilti į duobutę, likusią išskobus sėklas, kiti nurodo, kad papają geriausia pjaustyti ketvirčiais ir patiekti atskirose lėkštelėse, treti mano, kad patogiausia mėgautis šiuo valgiu - suraikyti vaisius siauromis juostelėmis ir paruošti vieną bendrą salotų dubenį. Na, jūs mane supratote :)

Nuotrauka Kristinos

Ką šiuo klausimu manu aš? Manau, kad tai portugalų, kelis šimtmečius valdžiusių Angolą, patiekalas, spėčiau, modernus ir atsiradęs jau XX amžiuje. Nes, sutikite, nei portveinas, nei patiekalo išvaizda visai neprimena Afrikos kaimų meniu :) Ir visai nesvarbu, kaip supjaustyta papaja, arba kokio atspalvio porto vyną pasirinksite (aišku, kuo aukštesnės kokybės jis bus, tuo daugiau malonumo teiks). Mano galva, vienintelis svarbus dalykas čia - kuo sultingesnės, saldesnės, gerai nunokusios papajos. Laimo sultys ir portveinas, naudojami kaip prieskoniai, turėtų atsverti ir papildyti papajos saldumą naujomis natomis. Patikėkite, saldžias papajas patiekti su šiais priedais - labai gera mintis, o tokios salotos, pasiūlytos valgio pradžioje, gali nesunkiai tapti pietų ar vakarienės žvaigžde.

Ne tik mūsiškiai, bet ir iš šiltų kraštų atkeliavę vaisiai turi savo sezoniškumą, tik mes ne visada apie jį nutuokiame. Geriausios papajos būna vasaros pabaigoje - rudens pradžioje, maždaug rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Kai pamatysite papajas gelsvai oranžine žievele, čiupkite jas nedvejodami - vadinasi, vaisiai sunokę. Šiuo metu parduodamos papajos būna žalios, bet gera žinia yra ta, kad papajas galima sunokinti, jeigu tik jos nenuskintos labai žalios. Rinkitės tas, kurios yra šviesiai žalia, o dar geriau - gelsva odele, parsinešę namo sudėkite į popierinius maišelius ir, retkarčiais pavartydami, laikykite šiltoje vietoje nuo poros dienų iki savaitės. Svarbiausias papajų sunokimo indikatorius yra jų spalva, nes nei minkštumas, nei kvapas neišduoda, kada vaisius tinkamas valgyti. Informatyvią lentelę su paaiškinimais, kaip ir kiek laiko nokinti papajas rasite čia. Ir negaminkite šių salotų su žaliomis, sausomis, kietomis it bulvė papajomis, nes susidarysite apie šį patiekalą klaidingą nuomonę :)

Nuotrauka Kristinos

Papajos su portveinu

Ingredientai:

Gerai nunokusių, sultingų papajų

Saldaus portveino

Laimo skiltelių

1. Nunokusias papajas perpjaukite per pusę, išskobkite sėklas ir nulupkite žievelę. Tiekite jas pagal skonį: puselėmis, supjaustytas ketvirčiais arba juostelėmis. 
2. Sudėkite į bendrą salotų dubenį arba į atskiras lėkšteles. Užspauskite šiek tiek laimo sulčių ir pašlakstykite portveinu. Papildomai patiekite laimo skiltelių ir vyno, kad kiekvienas galėtų pagardinti papajas pagal savo skonį. 
3. Papajas tiekite kaip užkandį prieš pagrindinį patiekalą arba valgio pabaigoje kaip desertą.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Nekeptas varškės ir sausainių pyragas

Visos senos palėpės turi savo paslapčių. Paslaptingiausia mano vaikystės palėpė įsikūrusi virš tetos Marytės ir dėdės Sigito namo, tarp aukštų medžių paskendusiame vienkiemyje. Tyliai girgždančiais laiptais užlipus į viršų, atsiverdavo kitas, minkštoje prieblandoje tyvuliuojantis pasaulis, kvepiantis dulkėmis, džiovinamais pelynais, ramunėlėmis ir obuoliais; čia rikiavosi visokiausi rakandai, sunkios senovinės spintos, kuriose buvo sukabinti tokie pat senoviniai drabužiai, grūdosi dėžės su stikliniais kalėdiniais žaisliukais, nukarusios nuo balkių žvelgė Užgavėnių kaukės, blausiai blizgėjo jau kadais nebenaudojami indai. Bet pats magiškiausias daiktas buvo palėpės kampe susigūžęs kraitinis kuparas, pilnas susiūtų žurnalų komplektų, pasakų - ir ne tik pasakų - knygų, nutrintų vadovėlių ir kitų lobių. Įlipus į šią skrynią, laikas išnykdavo, o palėpė paleisdavo iš savo glėbio tik tada, kai teta ir dėdė manęs pasigesdavo, imdavo ieškoti ir kviesti žemyn.

Apačioje dažniausia laukdavo jau padengtas stalas, garuodavo sriuba, kvepėdavo blynai, baltuodavo saldus, ką tik pamelžtas pienas. Teta gamindavo neįmantriai, bet gardžiai, ir visuomet stengdavosi pradžiuginti namiškius kokiu naminiu saldumynu. Dažniausia ji kepdavo geltoną biskvitą su aguonomis, o kartais sutepdavo sausainių ir varškės pyragą, kurį apliedavo šokoladiniu glaistu. Sunkiausia būdavo ištverti per naktį, kol torčiukas susistovės, bet kitą dieną laukdavo puota :) Šis pyragas, knygų skaitymas palėpėje, dobilų šiugždėjimas, kai išdžiūvusį šieną ateidavo laikas krauti į vežimą, tetos verdama erškėtuogių uogienė, po šventadieninių pamaldų bažnyčioje dėdės parneštas citro (jis taip vadindavo limonadą) - visa tai liko atmintyje kaip brangūs anų vaikystės vasarų atšvaitai, praplazdenantys pro akis it spalvoti kaspinai ir pripildantys širdį geriausių jausmų.

Nuotrauka Kristinos

Kaip ir dera kulinariniam tinklaraščiui, šiandien daugiau papasakosiu apie varškės ir sausainių pyragą. Iš esmės tai yra tas pats, visiems gerai pažįstamas varškinis tinginys, tik sudėliotas tvarkingais sluoksniais. Sausainiai čia tinka patys paprasčiausi (kaip antai Gaidelis), o štai varškė turi būti riebi, glotni ir kreminė. Seniau, kai pieno produktų asortimentas būdavo labai ribotas, varškę pertepimui teta gamindavo pati: per mėsmalę sumaldavo paprastą naminę varškę, sviestą ir cukrų, o paskui, įbėrusi žiupsnelį vanilino, masę gerai išsukdavo (receptą rasite čia - tokį patį turiu ir savo užrašų knygelėje). Šiais laikais, kai toli gražu ne kiekvienuose namuose galima rasti mėsmalę, o prekybos centruose apstu įvairių varškės kremų, šis pyragas gali nesunkiai tapti desertu iš dviejų ingredientų . 

Nuotrauka Kristinos

Kad šį pyragą galima gaminti kitaip, negu jį gamindavo mano teta, pirmąkart supratau, skaitydama Nami-Nami, garsios estų tinklaraštininkės, įrašą. Pasirodo, estai šį sausainių pyragą laiko savo virtuvės klasika ir vadina küpsisetort (arba küpsisekook). Sausainius jie pertepa ne tik įvairiais varškės kremais, bet ir tiršta grietine. Anot Nami-Nami, pyragas itin mėgstamas vaikų, todėl estai dažnai jį gamina rugsėjo 1-osios ir kitų vaikų švenčių progomis. Be to, išsiaiškinau, jog panašiai šį skanėstą daro ir latviai, tik jam naudoja Selga sausainius, o į varškės kremo sluoksnį mėgsta įmaišyti bananų. Todėl vieną popietę gavusi dovanų visą dėžę Valio produktų, iškart supratau, jog atėjo laikas išmėginti mūsų kaimynų pyrago variantą: pamaniau, jog gaminti estišką pyragą su estišku varškės kremu bus labai korektiška :) 

Nuotrauka Kristinos

Keli žodžiai apie išragautus Valio produktus. Labiausia mums patiko visi nesaldūs produktai: kefyras, sviestas, jogurtas be priedų. Vaikas, be abejo, buvo sužavėtas saldžiu geriamu jogurtu mažyčiuose buteliukuose. Man saldūs jogurtai patys vieni buvo kiek per saldūs - maišiau juo su natūraliu jogurtu, o tuomet buvo kaip tik :) Bet saldumo riba labai individuali, taigi šiuo klausimu vienos nuomonės ko gero būti negali. O štai varškės kremai, kaip patyriau, labai tinkami desertams gaminti. Sausainių pyragas, perteptas šiuo kremu, būna itin minkštas (minkštesnis, negu gaminant su paprasta varške), vientisas ir gardus. Tiesa - ir labai sotus, todėl vienai porcijai pakaks mažo gabaliuko, o nedidelio pyragėlio (toks jis ir išeina) užteks pasivaišinti patiems ir dar pavaišinti svečius. Savo pyragui aš naudojau vanilinį Valio varškės kremą, bet tikrai neapsiriksite, jeigu naudosite ir kitų skonių (pavyzdžiu, abrikosų) šios linijos varškę. 

Ir dar keli žodžiai apie pyrago apipavidalinimą. Mano teta glaistą pyragui išvirdavo pati; tam prireikdavo cukraus, kakavos, šiek tiek sviesto ir šlakelio pieno. Nami-Nami siūlo tiesiog išlydyti pirktinį šokoladą, įmaišyti į jį truputį sviesto bei grietinėlės ir užpilti ant pyrago. Tačiau iš tikrųjų šokoladinis glaistas - tik vienas iš pasirinkimų, nes yra daugybė receptų, kurie rekomenduoja šį pyragą puošti trupiniais, riešutais, uogomis, vaisiais, įvairiais pabarstukais ir t.t. Tiesą sakant, šokoladinis glaistas čia labai tinka, bet gražiai nuglaistyti šį pyragą nėra lengvas darbas: kadangi viršutinis pyrago sluoksnis yra riebios varškės, ji ima tirpti, pilant šiltą glaistą, o jeigu glaistas atšąla per daug, jis prastai ir negražiai tepasi. Taigi, šį kartą aš rinkausi tokią išeitį: pyragą apsijojau paprasta nesaldžia kakava, o tuomet puošiau cukruotomis apelsino žievelėmis (vyras kažkur rado pirkti natūralių, sumaišytų su rožinėmis, negalėjau patikėti :) ir Rūtos saldainiais braškės šokolade. Taip pyragas įgavo šokoladinę natą, be to, braškės šokolade ne sezono metu man yra žymiai gardesnės negu šviežios, kurios kovo mėnesį dar tikrai nėra aukščiausios kokybės. Tačiau iš esmės toks papuošimas - tai tik mano pastangos atsižvelgti į sezoniškumą, o ne kažkoks privalomas sausainių pyrago elementas. Jūs galite pyragą puošti ir gardinti tokiais priedais, kokie jums patinka labiausia. 

Nuotrauka Kristinos 

Küpsisetort - nekeptas sausainių ir varškės pyragas 

Ingredientai: (išeis mažas pyragėlis, maždaug 9 porcijos) 

2 pakeliai paprastų keturkampių sausainių (aš naudojau sausainius Gaidelis; iš viso prireiks 27, t.y. maždaug pusantro pakelio sausainių)

~600 g varškės kremo (aš naudojau 2 pakelius po 300 g Valio vanilinio varškės kremo; jis labai minkštas ir drėgnas, todėl sausainių papildomai laistyti pienu, kava ar sirupu nereikės)

Glaistui:*

100 g šokolado

50 g sviesto

4 v.š. grietinėlės 

1. Varškės kremą sudėkite į dubenį ir išsukite. 
2. Ant lentelės ar didesnėje keturkampėje lėkštėje ištieskite baltą sviestinį popierių, į kurį buvo įvynioti sausainiai - taip pyragą vėliau bus lengviau perkelti. Ant jo išdėliokite kvadratą iš 9 sausainių. Užtepkite trečdalį varškės kremo; iš pradžių sausainiai "bėgios", bet užtepus pirmąjį varškės sluoksnį, daugiau jų gaudyti nebereikės :) Ant varškės išdėliokite antrą eilę sausainių, užtepkite antrą trečdalį varškės kremo, tuomet vėl dėkite sausainius. Aptepkite pyrago viršų ir šonus likusiu varškės kremu. Dėkite pyragą į šaldytuvą maždaug pusvalandžiui, kad apstingtų. 
3. Dubenėlyje virš garų išlydykite šokoladą, sudėkite sviestą ir grietinėlę. Išmaišykite, nukaiskite ir porą minučių palaukite, kol glaistas šiek tiek pravės. Išėmę pyragą iš šaldytuvo, jį nuglaistykite. Jeigu norite, papildomai papuoškite uogomis, vaisiais, cukruotomis gėlėmis ir pan. 
4. Pyragą dėkite į šaldytuvą ir palikite maždaug 8 val. ar ilgesniam laikui, kad susistovėtų (tradiciškai laikoma per naktį). Per tą laiką sausainiai sudrėks, o kremas sutirštės ir sustings. 
5. Pyragą pjaustykite mažais gabaliukais. Mums gardžiausia jį valgyti su nesaldžia kava, bet vaikams labiau tiks žolelių arbata.

*Pyragą glaistyti nėra būtina, žr. pastabas aukščiau. Aš nuotraukose matomą pyragą apsijojau nesaldinta tamsia kakava ir puošiau cukruotomis apelsinų žievelėmis bei Rūtos saldainiais braškės šokolade.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Žuvienė su lašiša ir grietinėle

Pasitaiko, jog vienų ar kitų receptų į tinklaraštį nusprendžiu nekelti tik todėl, kad jie atrodo pernelyg elementarūs. Bet, pasirodo, kas vieniems savaime suprantama, tas kitiems - kone iššūkis. Mano ilgamečių stebėjimų duomenimis, tai ypač pasakytina apie žuvienę :) Kadangi aš pati ją verdu dažnai, tai neretai pavaišinu užsukusius draugus ar giminaičius. Ir tada prasideda "kryžminės apklausos", kaip tą žuvienę reikėtų virti, arba kodėl maniškė yra visai kitokia negu išverda jie. Taigi, dar kartą grįžkime prie pagrindų :)

Maždaug prieš metus štai čia esu įkėlusi pačios paprasčiausios, šiaurietiškos žuvienės receptą, įskaitant instrukcijas, kaip išsivirti žuvų sultinį. Šiandien įkelsiu dar vieną skandinaviškos žuvienės variantą - su lašiša ir grietinėlė. Aš daugiausia rėmiausi suomiškais šaltiniais, bet tokia sriuba verdama ir kaimyninėse šalyse, pirmiausia Švedijoje. Iš esmės tai ta pati skaidri žuvienė, tik vietoje baltų žuvų naudojama lašiša, o išvirta sriuba papildomai užbalinama grietinėle ir kai kada sutirštinama miltais. Šiame (lietuviškame) puslapyje rašoma, kad tirštinimas miltais - skiriamasis suomiškos lašišų sriubos (suom. lohikeitto) bruožas, bet aš nenorėčiau su tuo sutikti, nes yra daug receptų, kurie šios sriubos tirštinti miltais nerekomenduoja. Manyčiau, tai pasirinkimo reikalas, nes netgi toks paprastas patiekalas turi variacijų. Pavyzdžiui, yra nemažai receptų, kurie į žuvienę su lašiša siūlo nedėti morkos, tuo tarpu kiti morkas pamini vos ne pirmu numeriu.

Aš pati, virdama šią žuvienę, esminiais laikau du dalykus: išsivirti gerą žuvies sultinį ir neužvirinti užbalintos sriubos. Žuvų sultinys - sriubos pagrindas, jeigu jis bus neskanus, stipriai nukentės visas patiekalas. Virdami lašišos sriubą, galite naudoti lašišos kaulus, galvą ir uodegą, bet dar gardžiau bus, jeigu pridėsite ir baltų žuvų arba sultiniui naudosite tik jas (pavyzdžiui, mažus ešeriukus, karpio ar upėtakio galvą ir pan.). Toks sultinys bus turtingesnio skonio ir, tikėtina, mažiau riebus.

Kai dėl sriubos balinimo, tai aš niekada nepilu grietinėlės į visą puodą ir juo labiau balintos sriubos neužverdu. Mano galva, geriausia, jog kiekvienas žuvienę užsibalintų atskirai. Į visą puodą grietinėlę verta pilti tik tuomet, jeigu sriubos yra lygiai tiek, kiek tuojau pat bus suvalgyta. Mat balinta žuvienė labai greitai genda, ir jau po pusdienio greičiausiai bus niekam tikusi. Kodėl balintos sriubos niekad neužvirinu? Tam yra mažiausia trys priežastys: pirma, niekas iš mūsų šeimos nemėgsta virinto pieno; antra, nuo virinimo ant vėstančios sriubos ima dėtis plėvė; trečia, grietinėlė praranda savo saldumą. Aišku, jeigu jūs mėgstate virintą pieną, virinkite balintą sriubą į sveikatą :)

Nuotrauka Kristinos 

Lohikeitto - žuvienė su lašiša ir grietinėle 

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms) 

1 vidutinio dydžio svogūnas (arba baltoji poro dalis)

1 vidutinio dydžio morka

2-3 v.š. sviesto

~ 1-1,5 1 žuvų sultinio (kaip jį virti instrukcijos čia, taip pat žr. pastabas viršuje)

2-3 bulvės

~ 400 g lašišos be odos ir be kaulų

Nebūtinai: 1-2 v.š. miltų (ir maždaug pusės puodelio žuvų sultinio jiems praskiesti) 

Druskos, juodųjų ir kvapiųjų pipirų (pagal skonį) 

Krapų (sriubai papuošti)

Grietinėlės (sriubai užbalinti)

Juodos duonos ir sviesto (patiekiant)

1. Svogūnus susmulkinkite, morką supjaustykite griežinėliais arba stambiai sutarkuokite. Puode, kuriame virsite žuvienę, išlydykite sviestą. Sudėkite paruoštus svogūną ir morką ir ant nedidelės ugnies, retkarčiais pamaišydami troškinkite, kol taps apyminkščiai, bet dar nepradės ruduoti. 
2. Supilkite žuvų sultinį ir užvirkite; jeigu reikia, lengvai pasūdykite. Sudėkite kubeliais supjaustytas bulves. Virkite ant vidutinės ugnies apie 10 min., arba kol visos daržovės bus minkštos. 
3. Lašišą supjaustykite kubeliais. Kai daržovės suminkštės, sudėkite ją į sriubą ir virkite dar 5-10 min.
4. Šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu norite tirštesnės, kremiškesnės sriubos, į nedidelį dubenėlį suberkite miltus ir po truputį atskieskite juos šaltu žuvų sultiniu. Šį mišinį, nuolat maišydami sriubą, supilkite į puodą ir pavirkite dar apie 3 min., kol sriuba šiek tiek sutirštės. 
5. Baigiant virti, sriubą pagal skonį pagardinkite grūstais juodaisiais ir kvapiaisiais pipirais, patikrinkite, ar netrūksta druskos. Nukaitę įberkite saujelę susmulkintų krapų ir palikite kelioms minutėms, kad susistovėtų. 
6. Jeigu norite, sriubą užbalinkite dar puode (galite ir užvirinti, jeigu mėgstate virintą pieną), bet patogiau grietinėlės pasiūlyti atskirame indelyje, kad kiekvienas sriubą užsibalintų pagal skonį. 
7. Ši žuvienė tradiciškai valgoma su juoda rugine duona, ant kurios užtepama sviesto.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Airiškas skaldytų avižų pudingas

Ar jaučiate, kaip artėja pavasaris, ne kalendorinis, o tas tikrasis, žydintis, kvepiantis ir spalvotas? Turbūt neįmanoma nejausti, ypač jeigu gyvenate užmiestyje, arba ištrūkstate ten bent jau savaitgalį. 

Baltosios snieguolės (lot. galanthus nivalis). Nuotrauka Kristinos

Bet ir mieste pastarosios dienos buvo pilnos pavasarinio bruzdesio: mūsų Nepriklausomybės atkūrimo šventė, rinkimai (aš labai rimtai žiūriu į savo pilietines pareigas, tikrai), Kaziuko mugė ir... žaliai nusidažiusi Vilnelė. Galiu tik paantrinti populiarios dainos autoriui - aš tikrai myliu Lietuvą, bet kadangi šis tinklaraštis pirmiausia skirtas kitų šalių virtuvėms, tai Šv. Patriko dienos išvakarėse nusprendžiau parašyti apie airius, kuriems simpatizuoju be jokios aiškesnės priežasties. O gal ta priežastis - tokia artima lietuviškai jų virtuvė? :)

Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje yra nemažai parkų (visas jų sąrašas čia), kurie pavasarį tiesiog paskęsta snieguolių jūroje. Tuo laiku šių šalių žmonės išsiruošia į vadinamuosius snowdrop walks, t.y. romantiškus pasivaikščiojimus po snieguolių laukus. Kaip jums patiktų tokia sezoninė pramoga? Naomi Slade nuotraukoje - snieguolių žydėjimas Anglijoje, Welford Park teritorijoje. Foto iš čia.

Na, o kai dėl vaišių, tai šįkart aš vėl grįžtu prie savo pamėgto flummery, t.y. tradicinio airiško pudingo, gaminamo kruopų pagrindu. Aš labai mėgstu ir reguliariai gaminu obuolių ir perlinių kruopų pudingą, esu skelbusi ir avižinių dribsnių bei rojaus obuoliukų pudingo receptą. Ten pat gana plačiai aprašiau ir flummery istoriją bei šio deserto gaminimo principus, tuo pačiu nusiskųsdama, kad Lietuvoje nerandu pirkti skaldytų avižų. Na, bet šiais metais skaldytos avižos pagaliau pasiekė ir Lietuvą (kur jas perku ir kaip atrodo pakuotė žr. šiame įraše apie skaldytų avižų košę), todėl atsirado galimybė pagaminti dar vieną airiško flummery variantą - su skaldytomis avižomis. 

Mano šaltinyje šis receptas vadinasi Donegal Oatmeal Cream, t.y. Donegolo grafystės skaldytų avižų kremas. Recepte griežtai nurodoma, kad skaldytų avižų negalima keisti dribsniais ir jokiais kitais avižų produktais. Ir išties, palyginusi su avižinių dribsnių pudingu, galiu patvirtinti, kad skaldytos avižos pudingui suteikia visai kitokią tekstūrą - švelnią, minkštą, kreminę, bet drauge ir rupią bei purią. Aš pudingą gaminau iš vakaro, o valgėme jį šeštadienio pusryčiams - buvo labai gardu. Jeigu jūs mėgstate avižas, manau, kad šis pudingas tiktų kaip užkandis ar desertas bet kuriuo dienos metu. Ir, patikėkite, juo tikrai galima vaišinti svečius, ypač jeigu pastarieji - sveikos mitybos šalininkai. 

Nuotrauka Kristinos 

Airiškas skaldytų avižų pudingas 

Ingredientai: (4 didelėms arba 6 vidutinio dydžio porcijoms) 

Pudingą gaminti pradėkite maždaug prieš parą.

450-500 ml pieno 

Žiupsnelis druskos

½ puodelio (1 puodelis - 250 ml) skaldytų avižų

2 v.š. cukraus

1 apelsino nutarkuota žievelė ir sultys (labai tiktų Sevilijos apelsinas)

15 g (maždaug 1 didelis šaukštas) želatinos

2 v.š. vandens

1 didelis kiaušinis

~ 250 ml plaktos grietinėlės (ir dar pudingui papuošti; iš viso man prireikė apie 350 g neplaktos grietinėlės)

Patiekiant: trintų uogų arba uogienės, geriau rūgštesnės (aš naudojau trintas, nevirtas šaldytas braškes) 

1. Pieną lengvai pasūdykite ir pakaitinkite maždaug iki 80-90ºC, bet neleiskite užvirti. Tuomet, nuolat maišydami (kaip verdant manų košę) supilkite avižas ir nukaiskite. Uždenkite ir vėsioje vietoje palikite 6-8 val. arba ilgesniam laikui, kad išbrinktų (aš laikiau per naktį). 
2. Išbrinkusias avižas išmaišykite, vėl statykite ant ugnies, šįkart leiskite užvirti ir pavirkite 3-4 min. Nukaiskite ir palikite, kad pravėstų. 
3. Į avižas sudėkite cukrų ir nutarkuotą apelsino žievelę, išmaišykite. 
4. Želatiną suberkite į metalinį dubenėlį, užpilkite apelsino sultimis ir 2 v.š. vandens. Nuolat maišydami šildykite ant labai mažos ugnies, kol ištirps; neleiskite užvirti. Ištirpusią želatiną per labai tankų sietelį perkoškite į avižinę košę ir gerai išmaišykite. 
5. Kiaušinį kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Kad būtų saugiau, visą jo paviršių suvilgykite actu, palaikykite apie minutę, vėl kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Įmuškite į atskirą dubenėlį, lengvai paplakite, tuomet supilkite į avižas ir išmaišykite. 
6. Į atvėsusį pudingą įmaišykite plaktą grietinėlę. 
7. Pudingą supilkite į vieną didelį serviravimo indą arba desertines taures. Dėkite į šaldytuvą, kad gerai sustingtų. 
8. Prieš tiekiant papuoškite trintomis uogomis arba uogiene ir šaukšteliu plaktos grietinėlės. 

Nuotrauka Kristinos 

Recepto šaltinis čia.

Karšti sumuštiniai su lydytu sūriu

Štai ir atėjo laikas paskelbti paskutinįjį tekstą, priklausantį mano pamąstymų apie margariną mini ciklui :) Nes kalbėti apie margariną ir nepaminėti Amerikos, būtų nei šis, nei tas. Žinoma, liko ir daugiau nepaliestų šio produkto vartojimo aspektų, bet JAV ir margarino meilės ir neapykantos istorija, mano akimis žiūrint, yra ypatinga.

Kaip žinia, margariną sugalvojo prancūzas Hippolyte Mège-Mouriès, pristatęs pasauliui savo produktą 1869 m. Dabar vieni už tai jį garbina, o kiti nekenčia :) Tačiau, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad išradėjo tėvynainiai margarino per daug nepamėgo. Jis buvo naudojamas gana ribotai (pirmiausia maitinant Napoleono armijos kareivius), bet iš esmės dauguma Prancūzijos gyventojų į margariną iškeisti savo numylėto sviesto nė nemanė. Ko gero todėl margarino gaminimo technologija netrukus buvo parduota olandams, o jau iš čia naujasis sviesto konkurentas pasklido po pasaulį. Įskaitant, be abejo, ir Ameriką. Amerikiečiai gana greitai įvertino margarino privalumus - tiksliau, vieną privalumą - daug žemesnę negu sviesto kainą; tad nieko nelaukiant, jau 1874 m. JAV buvo atidaryta pirmoji margarino gamykla. Tačiau kai margarinui atsirado galimybė įsitvirtinti Naujojo pasaulio rinkoje, įsikišo sviesto gamintojai. Pienininkystės sektoriuje dirbę žmonės suprato, kad margarinas gali stipriai pakenkti pelningam sviesto verslui, todėl ėmėsi visų įmanomų priemonių rinkai apsaugoti. Ginant ūkininkų interesus, margarino gamintojai ir pardavėjai buvo apdėti papildomais mokesčiais, o patį margariną buvo reikalaujama žymėti taip, kad parduotuvėje jo nebūtų įmanoma supainioti su sviestu. Kad margarinas atrodytų nepatraukliai, atskirose JAV valstijose jį buvo reikalaujama dažyti rožine, raudona ar net juoda spalva. Gauti geltono margarino (bent jau legaliai) buvo įmanoma tik vienu būdu: pirkti jį išvis nedažytą, baltai pilkšvą, o tuomet įspausti į jį kapsulę su geltonais maistiniais dažais, kuri būdavo pridedama prie margarino pakuotės. Su jais išsukus margariną, pastarasis savo išvaizda supanašėdavo į sviestą. Papildomi mokesčiai margarinui bei reikalavimai, kad jo spalva būtų kitokia negu sviesto, kai kuriose JAV valstijose buvo panaikinti tik XX a. pabaigoje. Bet jeigu manote, jog tai pati griežčiausia šalis margarino mėgėjams, klystate, nes, tarkime, Kanadoje, Kvebeko provincijoje, geltoną margariną leista pardavinėti tik 2008 m. Ir čia visai ne pokštas.

1949 m. pavasarį amerikietės protestuoja prieš dirbtinai pakeltas margarino kainas. Corbis foto iš čia.

Be to, kad griebėsi teisinių priemonių, JAV sviesto gamintojai stengėsi pakirsti ir margarino reputaciją. Jie įtikinėjo pirkėjus, kad sviestas turi būti gaminamas pieninėse, o ne skerdyklose, mat iš pradžių margarinui gaminti buvo naudojamas ne tik aliejus, bet ir gyvulinės kilmės riebalai. Ir tuomet, kai atrodė, jog margarinas nebeturi jokių šansų (ne itin konkurencinga kaina, nepatraukti išvaizda, sumenkinta reputacija), atslinko II pasaulinis karas, kuris pakeitė margarino istoriją. Ne tik Europoje, bet ir JAV ėmė trūkti daugelio maisto produktų, jie buvo normuojami ir keičiami pigesniais pakaitalais. Margarinas ne tik atkeliavo ant amerikiečių stalų - užaugo ištisa jaunimo karta, kuri menkai tepažino sviesto skonį. Buvo pradėta reikalauti, kad margarino gamintojams ir pardavėjams būtų panaikinti suvaržymai; pamažu jie ir buvo naikinami. Tačiau didžiausias margarino populiarumas susijęs su medicinos sfera: XX a. viduryje JAV gydytojai paskelbė, kad kovojant su širdies ir kraujagyslių ligomis, būtina griežtai riboti gyvulinės kilmės riebalus. Margarino gamintojai, kurie jau karo metais buvo beveik visiškai atsisakę gyvulinės kilmės žaliavos, savo produktą ėmė gaminti išimtinai iš aliejaus. Ir, žinoma, skelbti, kad margarinas yra nepaprastai sveika alternatyva sviestui. Su laiku buvo išsiaiškinta, kad tas sveikumas labai sąlyginis, ir margarino gamintojai sulaukdavo bausmių už klaidinančią reklamą. Bet tai buvo vėliau. O XX a. viduryje dauguma amerikiečių tikėjo, kad nėra sveikesnių riebalų už margariną, kurį 1959 m. reklamavo net pirmoji šalies ponia Eleanor Roosevelt (video čia). Margarino pardavimai pasiekė neregėtas aukštumas.

Nenuostabu, kad 1950-1980 m. laikotarpiu JAV atsirado daugybė receptų, kepiniams ir ne tik kepiniams rekomenduojančių naudoti būtent margariną. Kai kurie anų laikų išradimai tapo tikra amerikiečių virtuvės klasika: karšti sumuštiniai su lydytu sūriu (ang. grilled cheese sandwich arba tiesiog grilled cheese) yra kaip tik iš tokių. XX a. pradžioje buvo sugalvota pardavinėti suraikytą forminę duoną, o štai 1965 m. pasirodė porcijinis lydytas sūris, t.y. tas pats mums gerai pažįstamas sūris, kurio kiekviena plonytė riekelė supakuota į atskirą pakuotę. Karšto sūrio sumuštinio gimimas buvo užprogramuotas. Nuo kitų karštų sumuštinių amerikietiškasis skyrėsi tuo, kad riebalais tepamos ne vidinės, o išorinės duonos riekelių pusės. Taip riekelės gražiai apskrunda ir suminkštėja, o tarp jų suspaustas sūris išsilydo. Tradiciškai šiam sumuštiniui naudojamas margarinas - juk tai su margarinu užaugusios ir jo sveikumu tikinčios pokario kartos išradimas. Tiesa, dabar šiems sumuštiniams nė kiek ne rečiau naudojamas ir sviestas, tačiau kai kurie vyresnės kartos amerikiečiai tvirtina, kad čia reikia naudoti margariną - ir tik jį. Jūsų teisė rinktis :) Sūris čia turėtų būti amerikietiškas, vadinamasis American cheese, bet kiek aš patyriau, lydytas porcijinis President Cheddar sūris, kurio galima aptikti kiekviename Lietuvos prekybos centre, yra visiškai geras jo atitikmuo - bent jau tiek, kiek aš atsimenu sūrio skonį iš tų laikų, kai gyvenau JAV. Kai kada į sumuštinio vidų dedama papildomų ingredientų (daržovių, kepintos šoninės, padažo), arba, prieš kepant, jis papildomai apvliojamas tarkuotame sūryje. Klasikiniam sumuštiniui patobulinimai nereikalingi, bet norintiems valia eksperimentuoti.

Amerikiečiai mėgsta karštus sumuštinius su lydytu sūriu, valgo juos įvairiomis progomis, kad ir pusryčiams su arbatos puodeliu. Tačiau dažniausia šie sumuštiniai patiekiami su paprasta trinta pomidorų sriuba - amerikiečiams tai toks pats klasikinis derinys, kaip mums šaltibarščiai ir bulvės :) Ką aš galiu pasakyti: netgi elementariausia pomidorų sriuba su šiais lydyto sūrio sumuštiniais yra pakylėjama į kitą lygį. Gardu, sotu, šiek tiek nuodėminga ir itin tinkama vėsiam metų laikui. Pomidorų sriuba gali būti bet kokia, kokią tik mėgstate ir kokią sugalvojate. Beje, virta iš skardinių labai atitinka XX a. vidurio amerikečių filosofiją, kai buvo itin mėgstamas konservuotas maistas ir įvairūs pusgaminiai skardinėse bei pakeliuose. Taigi, skanaus :) 

Nuotrauka Kristinos 

Karšti sumuštiniai su lydytu sūriu 

Ingredientai: 

Baltos duonos riekelių 

Margarino (tiks Vilnius kepiniams) arba minkšto sviesto, labai tiktų sūdytas

Porcijinio lydyto sūrio (aš naudoju President Cheddar) 

1. Šiems sumuštiniams dažniausia naudojama balta forminė sumuštinių duona, bet jeigu turite, pavyzdžiui, suraikyto batono, tiks ir jis, svarbu, kad riekės būtų daugmaž vienodo dydžio ir ne itin storos. Imkite porinį skaičių duonos riekelių. 
2. Kiekvienos riekės vieną pusę užtepkite labai plonu riebalų sluoksniu - geriausia taip, kad margarinas arba sviestas beveik susigertų į duonos poras. Jeigu naudojate margariną, geriausia, kad jis būtų su kuo riebesnis ir su kuo mažiau priedų (toks, kaip Vilnius kepiniams), nes margarinas su daug priedų nuo didelės kaitros gali pakeisti savo skonines savybes. 
3. Išpakuokite sūrio riekeles - tradiciškai vienam sumuštiniui naudojamos dvi lydyto sūrio riekelės.
4. Įkaitinkite keptuvę, ugnį sumažinkite iki kiek mažesnės negu vidutinė. Į keptuvę, riebalais patepta puse į apačią, dėkite pusę duonos riekelių. Ant jų greitai sudėkite po 2 sūrio riekeles, o ant sūrio - likusias duonos riekeles margarinu arba sviestu į viršų. Kepkite, kol apatinės duonos riekelės gražiai apskrus, tuomet sumuštinius apverskite ir apkepkite antrą jų pusę. Per tą laiką sūris turėtų įšilti ir išsilydyti - kad rezultatas nenuviltų, svarbu kepti lėtai, ant nedidelės ugnies. 
5. Išėmę sumuštinius, juos perpjaukite įstrižai per pusę ir tiekite su trinta pomidorų sriuba arba kitais norimais priedais.

Nuotrauka Kristinos 

Karštus sumuštinius su lydytu sūriu galite valgyti su bet kokia pomidorų sriuba. Žinau, kad į mano puslapį užklysta žmonių, kurie gamina retai ir mažai, tad jiems parašysiu, kaip verdu pačią paprasčiausią, klasikinę trintą pomidorų sriubą :) Ko gero ilgiausia užtruks paruošiamasis darbas - išvirti naminį vištienos sultinį, bet investuoti į šį darbą valandėlę tikrai verta. Beje, tą padaryti galima  ir iš vakaro.

Trinta pomidorų sriuba

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms) 

1 vidutinio dydžio svogūnas 

2-3 česnako skiltelės 

Sviesto arba aliejaus (svogūnams pakepinti)
1-2 v.š. miltų 

~ 50 g pomidorų be odelės (ne sezono metu naudokite savo sultyse konservuotus pomidorus be priedų) 

~1,5 l naminio vištienos sultinio 

Prieskoninių žolelių (šviežių arba džiovintų) 

Druskos, cukraus (labai tiktų rudas), pipirų (pagal skonį) 

Nebūtinai: grietinėlės ir/ar petražolių (papuošti)

1. Svogūną ir česnaką susmulkinkite. Puode, kuriame virsite sriubą, išlydykite sviestą arba įkaitinkite aliejų, sudėkite svogūnus ir česnakus ir pamaišydami troškinkite, kol jie suminkštės, bet nepakeis spalvos. Įdėkite 1-2 v.š. miltų, išmaišykite, ir pakepinkite dar apie minutę. 
2. Sudėkite smulkintus pomidorus be odelės, išmaišykite. Kai užvirs, supilkite sultinį ir užvirkite dar kartą. Gali atrodyti, kad sriuba skysta, bet vėliau ji sutirštės. Virkite apie 15-20 min., arba kol visos daržovės bus labai minkštos. Tuomet puodą nukaiskite ir sriubą pertrinkite smulkintuvu (galima ir senoviškai - per sietelį, bet užtruks ilgiau).
3. Pertrintą sriubą vėl užvirinkite ir sudėkite prieskonius: druską, cukrų (jo ypač reikės, jeigu naudosite konservuotus pomidorus, kurie neturi natūralaus saldumo), pipirus, prieskonines žoleles. Kai sriuba bus norimo skonio, puodą nukaiskite. 
4. Prieš patiekdami, jeigu norite, papuoškite grietinėle ir/ar smulkintomis petražolėmis.

Svarbiausi receptų šaltiniai: čia, čia, čia ir čia.

Sherry trifle - sluoksniuotas pudingas su cheresu

Jeigu jūs mėgstate kepti, nė neabejoju, kad esate susidūrę su Mary Berry receptais. Ši Didžiosios Britanijos šefė kepinių srityje laikoma dideliu autoritetu. Ji yra išleidusi kelias dešimtis pripažinimo ir solidžių tiražų sulaukusių knygų, jau nekalbant apie TV laidas, straipsnius spaudoje bei receptus internete. Mary Berry Klasikinė virtuvė (nors ir blogai išversta į lietuvių kalbą) - viena labiausia naudojamų knygų mano virtuvėje.

Tačiau šiandien apie Mary Berry nusprendžiau parašyti, norėdama pratęsti roksams skirtame pasakojime pradėtą margarino temą. Istorija čia tokia: kaip teigiama, Mary Berry (ir, aišku, kitų šefų) dėka Didžiojoje Britanijoje žmonės ėmė vis daugiau kepti namuose, o dėl to bene labiausia džiaugėsi... sviesto gamintojai. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pati Mary Berry dėl to atrodo šiek tiek nustebusi. Mat, kitaip negu didžioji dauguma britų - ir ne tik britų - šefų, ji kai kuriems klasikiniams kepiniams (pirmiausia vadinamajam Viktorijos pyragui, angl. Victoria sponge) kepti kone primygtinai rekomenduoja naudoti ne sviestą, o margariną. Kodėl? Anot šefės, margarinas visuomet būna reikiamo minkštumo, o naudoti sviestą sudėtingiau: žmonės arba jį perkaitina, arba naudoja per šaltą, ir tuomet prastėja kepinio kokybė. Mary Berry, remdamasi daugiamete patirtimi, tvirtina, kad dėl šios priežasties būtent su margarinu keptas biskvitas būna puriausias, gražiausia iškilęs ir geriausio skonio. Žinoma, ji turi aršių oponentų. Bet, kaip sakoma, visus taškus ant i sudėliojo vadinamasis "aklas testavimas", kuriame dalyvavo ir nuožmus margarino kritikas, šefas Michel Roux Jr. O štai jums siurprizas: visi ragavusieji laurus skyrė pyragui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo keptas su margarinu.

Atsidarę šią nuorodą rasite straipsnį ir video, kuriame "aklo testavimo" metu Mary Berry nuginkluoja oponentus, kritikavusius kepinius su margarinu.

Tad kokios gi išvados? Šiais pertekliaus laikais, kitaip negu karo metais, margarinas kepiniams dažnai naudojamas ne ekonominiais sumetimais, bet todėl, kad su juo kepti lengviau, o kai kurie kepiniai tokiu atveju pavyksta geriau negu pasirinkus sviestą. Tai, žinoma, nereiškia, kad visiems ir visuomet privalu kepti su margarinu. Jeigu jūs itin atidžiai renkatės visus maisto produktus, kuriuos dedate į burną, o vien pagalvojus apie margariną, kąsnis užstringa gerklėje, tuomet, be abejo, kepkite tik su sviestu ir/ar aliejumi. Antra vertus, jeigu esate iš tų, kurie į kepinius pirmiausia žiūri kaip į nuodėmingo malonumo šaltinį (būkime atviri: biskvitui naudojami balti miltai, cukrus ir riebalai, kokie jie bebūtų, nėra pati vertingiausia mūsų valgiaraščio dalis), tuomet margarinas - racionalus pasirinkimas, nes kepinys su juo bus vykęs ir gardus. Kaip elgiuosi aš pati? Dažniausia kepu su sviestu, kurį parsivežu iš savo tėvų ūkio. Tačiau jeigu namie būna margarino - o retkarčiais taip nutinka, jeigu jo nusiperku, tarkime, roksams kepti ir nesunaudoju viso iš karto - sėkmingai iškepu biskvitą su margarinu. Atmetus emocijas, tenka pripažinti, kad techniniu požiūriu kepti su margarinu išties lengviau ir patogiau, o ir rezultatas nė karto nenuvylė.

Kepinių akademija - Vilniaus margarino gamyklos inicijuotas projektas. Jeigu margarinas jums - ne priešas, čia apsilankę rasite daugybę patarimų ir receptų, kaip kūrybiškai panaudoti šį produktą savo virtuvėje. 

Aš esu išbandžiusi nemenką pluoštą Victoria sponge tipo kepinių receptų. Beveik visi jie - su sviestu, dauguma - geri arba labai geri (pavyzdžiui, šis). Tačiau Mary Berry receptą su margarinu, kaip jau supratote, irgi išmėginau. Išties, jis nusipelno dėmesio; manau, tokį verta turėti savo kolekcijoje ir, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, juo pasinaudoti. Tačiau šiandien noriu pasiūlyti jums pasigaminti ne šiaip sau Viktorijos pyragą, o Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje taip mėgstamą trifle - kiek senamadišką, bet labai gardų sluoksniuotą pudingą su cheresu, ypač tinkamą didesnėms šeimos šventėms ar draugų susibūrimui. Gaminant jį, Viktorijos pyragas pertepamas uogiene, supjaustomas riekelėmis, sulaistomas cheresu ir sluoksniuojamas su pienišku kiaušininiu kremu, vaisiais bei plakta grietinėle. Šiais laikais trifle receptų yra begalės - jam naudojamos šviežios braškės ir avietės, šokoladas, migdolai, želė, kelių rūšių sausainiai ir t.t. Tačiau klasikinis sherry trifle daug paprastesnis - tradiciškai jis būdavo gaminamas Kalėdų laikotarpiu, todėl vietoje šviežių uogų buvo naudojami konservuoti vaisiai, dažniausia persikai. Beje, jie iki XX a. vidurio kukliau gyvenančiose šeimose laikyti pakankamai prabangiu priedu, o patį paprasčiausią trifle sudarydavo tik uogiene perteptas biskvitas ir pieniškas kiaušininis kremas. Niekuomet nemėginusiems gaminti šio deserto, gali atrodyti, kad jį sukomponuoti - ilgas darbas. Iš tiesų tai klaidingas įspūdis, nes Viktorijos pyragas užmaišomas ir iškepamas greitai, o kremas išverdamas per tą laiką, kol jis kepa. Bene ilgiausia užtrunka viską atvėsinti, o sluoksniavimas trunka vos 15-20 minučių. Paskui prireiks tik kantrybės, nes šis desertas valgomas ne iškart, bet rytojaus dieną.

Šįkart savąjį sherry trifle gaminau pagal dviejų šefių receptus: biskvitą su margarinu kepiau pagal Mary Berry, o patį desertą sluoksniavau, remdamasi Darina Allen rekomendacijomis. Beje, gaminant šį sluoksniuotą desertą, man patogiau naudoti žemesnes ir ilgesnes biskvito riekeles, todėl Viktorijos pyragą kepiau didesnio skersmens formoje negu rekomenduojama. Jeigu pyragą ketinate valgyti patį vieną, jį reikėtų kepti aukštesnį, t.y. naudoti mažesnio skersmens kepimo formą. Tokiu atveju pyragas pertepamas dviem - aviečių uogienės ir plaktos grietinėlės - sluoksniais, o jo viršus apsijojamas cukraus pudra. 

Pudingui paruoštos Viktorijos pyrago riekelės. Nuotrauka Kristinos 

Viktorijos pyragas su margarinu pagal Mary Berry

Ingredientai:

Biskvitui: 

4 kiaušiniai 

225 g smulkaus cukraus 

225 g kvietinių miltų (rekomenduojami savikėliai, aš naudojau paprastus 405D) 

2 a.š. kepimo miltelių 

225 g margarino (arba kambario temperatūros sviesto; aš naudojau margariną Vilnius kepiniams) 

Pertepimui: 

~ 230 g aviečių arba braškių uogienės* 

Nebūtinai: plaktos grietinėlės 

Cukraus pudros (pyragui apsijoti) 

Dvi apvalios 20 cm skersmens skardelės**

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Skardeles išklokite kepimo popieriumi, ištepkite riebalais ir pabarstykite miltais.
2. Jeigu naudojate virtuvinį kombainą, visus biskvitui skirtus ingredientus sudėkite į indą ir maišykite, kol masė taps vienalytė; stenkitės nepermaišyti. Jeigu neturite virtuvinio kombaino, geriausia iš pradžių margariną ištrinti su cukrumi, po vieną įmaišyti kiaušinius, galiausia suberti persijotus miltus ir kepimo miltelius. 
3. Jeigu naudojate vieną skardelę, masę supilkite į ją, jeigu dvi - masę padalinkite per pusę ir daugmaž vienodą jos kiekį supilkite į dvi skardeles. Kepkite apie 25 min. (jeigu visą masę supylėte į vieną skardą - apie 35 min.), arba kol pyragas gražiai pakils, švelniai parus ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų. 
4. Iškepusį pyragą išimkite iš orkaites, leiskite maždaug 5 min. pastovėti, tuomet išimkite iš skardelių (jeigu reikia, šonus perbraukite neaštriu peiliu) ir nulupkite kepimo popierių. Palikite ant grotelių, kad visiškai atvėstų. 
5. Atvėsusius biskvito diskus (arba, jeigu kepėte vienoje skardelėje, perpus perpjautą biskvitą) pertepkite uogiene. Jeigu pyragą planuojate valgyti patį vieną, ant uogienės sluoksnio galite užtepti papildomą plaktos grietinėlės sluoksnį. Perteptą pyragą apibarstykite cukraus pudra ir tiekite. 
6. Jeigu pyragą planuojate naudoti sluoksniuotam desertui, užteks jį tik pertepti uogiene ir supjaustyti riekelėmis. Man lengviausia tą padaryti taip: padalinti pyragą į 4 lygias dalis, tuomet kiekvieną ketvirtį supjaustyti nestoromis riekelėmis. (Ir žiūrėkite, kad, kol ateis laikas sluoksniuoti desertą, jūsų vaikai nesuvalgytų pusės pyrago, kaip kad yra nutikę man :) 

* Jeigu naudojate naminę uogienę, ją reikėtų pertrinti per sietelį, kad neliktų uogų sėklų. Šįkart aš aviečių uogienę maišiau perpus su raudonųjų serbentų drebučiais, nes sluoksniuotame deserte norėjau kiek rūgštesnės natos. 

** Aš turiu ir naudoju tik vieną skardelę o iškeptą ir atvėsusį biskvitą perpjaunu į dvi dalis ir pertepu uogiene. Nuotraukoje biskvitas gana žemas, nes jį kepiau didesnėje, 22 cm skersmens skardelėje.

Nuotrauka Kristinos

Sherry trifle - sluoksniuotas pudingas su cheresu

Desertą reikėtų pradėti gaminti, likus mažiausia parai iki valgymo. 

Ingredientai: (išeis maždaug 2 l talpos indas deserto, apie 8-10 porcijų) 

Viktorijos pyragas, perteptas uogiene ir supjaustytas riekelėmis (žr. receptą aukščiau) 

150-200 ml pusiau saldaus arba saldaus chereso (rinkitės kuo kokybiškesnį, konditerinis netiks) 

Nebūtinai: didelė skardinė konservuotų persikų (jeigu norite, galite naudoti konservuotas kriaušes, o vasarą - šviežius vaisius ir/ar uogas) 

Kremui: 

5 kiaušiniai 

1-2 v.š. cukraus 

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės 

780 ml pieno (kuo riebesnis, tuo geriau) 

Papuošimui: 

~ 450 ml riebios (tinkamos plakti) grietinėlės 

Cukruotų dekoracijų (vyšnių, našlaičių žiedų, šventgaršvės) arba pakepintų migdolų plokštelių (papuošti)

1. Kol kepsite Viktorijos pyragą, išvirkite kremą. Pasiruoškite dubenį - geriausia metalinį, kurį vėliau būtų galima kaitinti virš garų (primenu, kad stikliniai indai prastai įkaista ir juose ruošti kremus ar padažus daug sunkiau). Jame lengvai paplakite kiaušinius su trupučiu cukraus ir vanile. Atskirai užkaitinkite pieną, kol bus labai karštas, apie 80-90ºC, tuomet nukaiskite. Nuolat maišydami (geriausia šluotele), į kiaušinius supilkite karštą pieną. Tuomet dubenį statykite virš puodo su garais ir, nuolat maišydami, dar kelias minutes pakaitinkite, kol kremas šiek tiek sutirštės ir ims dengti šaukštą; masės jokiu būdu neužvirinkite. Nukaista ji atrodys dar skysta ir bus beveik nesaldi, taip ir turi būti. Kad įkaitusiame dubenyje kremas nevirtų toliau, jį galima įstatyti į šaltą vandenį; aš paprastai išvirtą kremą iškart perkošiu per tankų sietą į kitą, šaltą dubenį. Palikite, kad atvėstų iki kambario temperatūros.
2. Serviravimo inde (tradiciškai naudojamas stiklinis) susluoksniuokite desertą. Išdėliokite eilę pyrago; aš pakraščiais riekeles sustatau, o centre suguldau, tuomet išeina toks pyrago "dubenėlis". Sulaistykite pyragą puse chereso. Jeigu naudosite, ant pyrago išdėliokite sluoksnį plonomis riekelėmis supjaustytų konservuotų persikų (arba kitų pasirinktų vaisių ar uogų). Tuomet supilkite pusę kremo. Dėkite antrą pyrago eilę, ją sulaistykite likusiu cheresu. Sudėkite likusius vaisius ir supilkite likusį kremą. Uždenkite maistine plėvele, kad nesusidarytų kieta plėvė, ir dėkite į šaldytuvą 5-6 val., o geriausia - visai nakčiai. Kad ir koks skystas iš pradžių atrodytų desertas, gerai atšalęs jis turėtų sutvirtėti. 
3. Prieš tiekiant desertą, jį papuoškite. Išplakite grietinėlę ir paskleiskite ją ant pudingo viršaus, jeigu norite, kad atrodytų puošniau, galite naudoti konditerinį švirkštą. Tradiciškai šis pudingas puošiamas cukruotomis vyšniomis arba cukruotais našlaičių žiedais ir cukruotomis šventgaršvėmis. Kitas tradicinis papuošimas - apibarstyti pudingą paskrudintomis migdolų plokštelėmis. 
4. Patiekiant pudingą jums prireiks desertinių taurių arba dubenėlių. Šaukštu pakabintas desertas gal ir neatrodys itin dekoratyviai, bet bus gaivus, ne per saldus, drėgnas ir įsimintinas. Jeigu jo nesuvalgysite iš karto, dėkite į šaldytuvą ir mėgaukitės kitą dieną - desertas bus toks pat skanus. 

Svarbiausi receptų šaltiniai:
Viktorijos pyrago receptas čia.

Pudingo receptas čia: Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p.233.