Desertinė šeivamedžio uogų sriuba

Man patinka gaminti klasikinius patiekalus, atskleisti jų istorijas, o tuomet dalintis savo patirtimi virtuvėje. Akivaizdu, kad tik mažesnioji dalis receptų, kuriuos išmėginu, patenka į tinklaraštį. Dažniausia juos parenku kone atsitiktinai: tai būna valgiai, kuriuos spėju nufotografuoti, arba apie kuriuos turiu ūpo tuo momentu kalbėti. Žinoma, jeigu žinočiau, kokių lūkesčių turi mano skaitytojai, galbūt rašyčiau planingiau ir apie kitokius dalykus. Kartais, svarstydama, ar geriau papasakoti apie Liuksemburgo slyvų pyragą, ar apie meksikietišką vištienos sriubą su dumplūnėmis, mėginu įsivaizduoti savo auditoriją. Kokios mintys sukasi mano nuolatinių skaitytojų galvose? Ar jiems nesusidaro įspūdis, jog rašau tą patį per tą patį? Kokių receptų jie labiau laukia: paprastų, kasdieniškų, ar sudėtingų, egzotiškesnių? Mėsiškų patiekalų ar desertų? Konkrečių instrukcijų ar tekstų su ilgomis įžangomis ne į temą?.. Žodžiu, kartais imu abejoti, ar ta klasika jums atrodo tokia pati įdomi, šiuolaikiška ir įvairi kaip kad man. Jeigu turėtumėte kokių nors pastabų ar pageidavimų, būtų puiku, jeigu jais pasidalintumėte - tuomet man taptų aiškiau, kokios krypties laikytis, ir šis puslapis atrodytų net taip chaotiškai.

Dar vienas, kad ir nelabai patikimas būdas sužinoti savo skaitytojų poreikius - sekti tinklaraščio statistiką ir įsidėmėti, kokie receptai sulaukia daugiausia populiarumo. Pavyzdžiui, pastarosiomis savaitėmis itin skaitomi įrašai, skirti šeivamedžio uogoms: šeivamedžio uogų sirupas bei šeivamedžio uogų ir rojaus obuoliukų džemas. Iš to sprendžiu, jog tema aktuali, tad reikėtų pasidalinti savo naujausiais atradimais, susijusiais su šiuo ingredientu. Dievai žino, ar aš teisi, bet šįkart nusprendžiu kitus receptus atidėti į šalį ir jums pristatyti desertinę šeivamedžio uogų sriubą, mėgstamą Danijoje bei šiauriniuose Vokietijos regionuose. Iškart pasakysiu, jog aš labiau domėjausi vokiškomis receptūromis, nors Danijoje, regis, ši desertinė sriuba verdama labai panašiai.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, vokiškai šeivamedžio uogų sriuba vadinama Fliederbeersuppe. Šiaurės Vokietijoje tai - tradicinis vasaros pabaigos ir ankstyvo rudens gardumynas, vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl to, jog tikima, esą šeivamedžio uogos itin veiksmingai apsaugo nuo peršalimo ligų. Tiesa, kai dėl skonio, tai sriuba tikrai išskirtinė ir su niekuo nesumaišoma. "Atrodo, lyg valgyčiau mėlynes su šokoladu," - pirmąkart paragavęs šio deserto pareiškė mano vyras. Iš tikrųjų, išskirtinį sriubos skonį sudėtinga nupasakoti. Mums jis stiprus, bet malonus, tačiau jeigu jūs mėgstate itin švelnų ir subtilų maistą, ši sriuba jums gali būti per daug intensyvi - paragavimui siūlyčiau jos išsivirti tik iš pusės produktų normos.

Sriuba verdama panašiai kaip ir dauguma saldžių sriubų: šeivamedžio uogų sultis sutirštinant krakmolu. Kaip išspaudžiamos šeivamedžio uogų sultys? Dažniausia uogos užvirinamos su trupučiu vandens, o kai susproginėja, perkošiamos per sietą, atskiriant kietus kauliukus. Kitas, šiuolaikiškesis būdas - naudotis lėtaeige sulčiaspaude (ką aš šįkart ir padariau). Abu būdai geri, tiesa, jeigu naudositės lėtaeige sulčiaspaude, sultys bus tirštesnės, todėl iš jų verdant sriubą, bus galima dėti kiek mažiau krakmolo.

Verdant sriubą, kai kada šeivamedžio uogų sultys praskiedžiamos vandeniu arba obuolių sultimis, tačiau dažniausia naudojamos koncentruotos, neskiestos sultys. Jos visuomet pagal skonį pasaldinamos ir parūgštinamos. Paprastai rūgštinama citrinos sultimis, tačiau šiuo tikslu į sriubą beveik visuomet dedami ir rūgščių obuolių (kai kada - dar ir kriaušių ir/ar slyvų), kurie suteikia sriubai papildomo skonio ir tekstūros. Pasaldinta, parūgštinta, mėgstamais prieskoniais (citrinos žievele, gvazdikėliais, cinamonu, vanile ir pan.) pagardinta bei krakmolu sutirštinta sriuba dažniausia (bet ne visuomet) gerai atvėsinama, o tuomet patiekiama su pasirinktais priedais.

Bene populiariausias priedas - tai šaltos, iš anksto išvirtos manų košės kukuliai. Būdami švelnaus skonio, jie suteikia puikią atsvarą ryškaus skonio sriubai. Tiesa, šeivamedžio uogų sriuba gali būti gardinama ir kitaip: tarkime, įdedant atskirai išvirtų miltinių leistinukų, nedidelių, orkaitėje keptų bandelių, minkštų, garuose virtų morengų, į vamzdelį susuktų ir juostelėmis supjaustytų lietinių blynų. Yra ir tokių receptų, kurie rekomenduoja paprasčiausia įpilti į sriubą riebios grietinėlės ar įdėti šaukštą grietinės ir valgyti ją, užkandant mėgstamais sausainiais. Antraip sakant, čia yra vietos fantazijai ir improvizacijoms. Tačiau manų košės kukuliai, mano manymu, ne be reikalo į sriubą dedami dažniausia. Jie čia iš tikrųjų labai tinka, ir aš siūlyčiau pirmą kartą ragauti sriubą būtent su šiuo klasikiniu priedu. Tiesa, manų košę kukuliams įvairūs receptai irgi rekomenduoja virti vis kitaip (tarkime, vos nukaitus nuo ugnies, į ją įmaišyti išplaktą kiaušinį). Bet, peržiūrėjus kelias dešimtis receptų, aš padariau tokią išvadą: virkite pačią paprasčiausią manų košę, ne per saldžią, ir ne per daug prėską, o svarbiausia - vidutinio tirštumo, kad atvėsusi ji gerai sustingtų, bet netaptų pernelyg kieta. Mat iš labai skystos arba labai tvirtos košės bus nelengva suformuoti kukulius, o juk norėsis, kad jie būtų kuo dailesni. Be to, ne itin kietus kukulius ir valgyti bus gardžiau bei lengviau.

Na, regis šiandien tiek. Gero jums uogavimo ir gardžios sriubos :)

Nuotrauka Kristinos

Fliederbeersuppe - desertinė šeivamedžio uogų sriuba

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

1 l šeivamedžio uogų sulčių*

2 rūgštūs obuoliai (aš naudojau antaninius)

1 nedidelės citrinos sultys

~ 200 g cukraus

Žiupsnelis cinamono

Žiupsnelis druskos

1-2 v.š. krakmolo (aš naudojau bulvių)**

Manų kruopų kukuliams:

500 g pieno
2 v.š. sviesto

80 g manų kruopų

2-3 v.š. cukraus

Žiupsnelis druskos

1. Jeigu reikia, išspauskite šeivamedžio uogų sultis. 
2. Obuolius nulupkite, perpjaukite į 4 dalis, išpjaukite sėklalizdžius, tuomet ketvirčius supjaustykite plonomis skiltelėmis. Į keptuvę arba prikaistuvį suberkite apie 50 g cukraus, supilkite citrinos sultis ir sudėkite paruoštus obuolius. Apibarstykite juos cinamonu. Pamaišydami kaitinkite kelias minutes, kol obuoliai suminkštės ir pasidengs cukraus ir citrinų sirupu, bet dar nespės sukristi. Nukaiskite.
3. Į didelį prikaistuvį supilkite šeivamedžio uogų sultis, sudėkite paruoštus obuolius (su visu sirupu) ir likusį cukrų; sriubos skonį labai pagerins ir mažas žiupsnelis druskos. Paragaukite, ar užtenka cukraus, jeigu reikia, įberkite papildomai. Kaitinkite iki užvirimo.
4. Nedideliame indelyje išleiskite krakmolą - tam prireiks apie 150 ml šalto virinto vandens. Nuolat maišydami, supilkite jį į šeivamedžio uogų sultis ir leiskite puodui vėl užvirti. Sriuba turėtų tuojau pat sutirštėti - tuomet iš karto ją nukaiskite. 
5. Pagaminkite manų kruopų kukulis. Prikaistuvyje pieną ir sviestą  užkaitinkite beveik iki virimo, tuomet, nuolat maišydami, plona srovele suberkite manų kruopas, sumaišytas su cukrumi ir druska. Maišydami virkite ant nedidelės ugnies kelias minutes, tuomet, kai košė taps gana tiršta, ją nukaiskite.
6. Kartais šeivamedžio uogų sriuba su manų kruopų kukuliais valgoma šilta, tačiau dažniau - atvėsinta. Tam yra gera priežastis: atvėsus sriubai, labiau išryškėja jos skonis ir kvapas. Taigi, aš siūlyčiau ir sriubą, ir išvirtą košę gerai atvėsinti (aš šaldžiau per naktį). 
7. Tiekdami sriubą, supilstykite ją į dubenėlius. Manų košę pakabinkite arbatiniu arba desertiniu šaukštu, tuomet ją paspauskite antruoju šaukštu - jeigu košė ne per kieta, turėtų išeiti gana taisyklingi, pailgi manų košės kukuliai. Juos iškart dėkite į sriubą - kiekis priklauso nuo jūsų skonio ir noro. 
8. Patiekite šią sriubą kaip desertą arba kaip lengvą patiekalą, pavyzdžiui, vakarienei. Nežinau, ar tai tradiciška, bet, mano nuomone, prie šios sriubos labai tinka pasiūlyti ir stiklinę pieno.

* Naudokite tik visiškai prinokusias šeivamedžio uogas, nes apyžalės jos būna šiek tiek toksiškos; nuodingų medžiagų yra ir šakelėse, todėl uogas nuo jų būtina nuskabyti. Šeivamedžio uogų sulčių galite išsispausti lėtaeige arba kitokia tam reikalui tinkama sulčiaspaude. Jeigu neturite sulčiaspaudės, nuo šakelių nuskabytas ir nuplautas uogas (maždaug 1,25-1,5 l) sudėkite į puodą, užpilkite maždaug puodelį (250 ml) vandens ir užvirkite. Ant vidutinės ar mažos ugnies virkite, kol dauguma uogų susproginės, o puode susidarys nemažai uogų sulčių. Tuomet puodą nukaiskite, o uogas perkoškite per kiaurasamtį (į jį galima įtiesti marlę), kad sultyse neliktų uogų kauliukų.

** Jeigu šeivamedžio uogų sultys tirštos, spaustos per lėtaeigę sulčiaspaudę, krakmolo reikės mažiau (1 v.š.), jeigu skystos - daugiau (2 v.š.).

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia ir čia:

Birgit Hamm, Linn Schmidt, Grandma's German Cookbook, DK Pub., 2012, S.108.

Avietiniai-vaniliniai ledai

Prieš kelerius metus, atvažiavęs į tėvų sodybą, mano sutuoktinis nusižiūrėjo pievos ruožą tarp miško ir vengrinėmis slyvomis apsodinto diendaržio, kur vasaras leidžia tingiai maklinėjančios vištos. "Gera vieta avietėms," - pareiškė jis. Niekas neprieštaravo - ta žemė jau daug metų dirvonavo, tad ten pasodinti kokių naudingų augalų visiems pasirodė esanti šauni mintis. Taigi, per žiemą šį bei tą paskaitinėjęs ir peržiūrėjęs laidas, kuriose patarimus dalija Algirdas Amšiejus, didžiausias vyro autoritetas sodininkystės klausimais, mano žmogus kitą pavasarį pasodino nedidelį avietyną šeimos reikmėms. Negaliu tuo atsidžiaugti. Net įkyrūs lietūs, šią vasarą sunaikinę visą miško aviečių derlių, nesugebėjo ženkliau pakenkti rudeninėms uogoms. Iki valios atsivalgę pačių vienų, prišaldę žiemai, dabar avietes naudojame visokiausiems patiekalams, dažniausia, žinoma, desertams. Vienas mėgstamiausių mūsų gardumynų, pagamintų iš rudeninių aviečių - avietiniai-vaniliniai ledai, apie kuriuos šiandien jums ir papasakosiu.

Nuotrauka Kristinos

Kada ir kur pradėti gaminti ripple tipo, t.y. dviejų skonių ledai, sumaišyti taip, jog vanilinėse pusnyse spalvotas sirupas išsidraiko lyg dūmų sruogos ar koncentriniai vandens ratilai, nėra visiškai aišku. Vieni šaltiniai tvirtina, jog tokių ledų idėja radosi JAV, kiti mano, kad Didžiojoje Britanijoje, ir sieja jų atsiradimą su tūlu Bernard'u Lomghurst'u iš Kornvalio grafystės, kuris esą specialiai surengtame konkurse sugalvojo šį ledų pavadinimą. Deja, patikimesnės informacijos šiuo kausimu, regis, nėra. Visiškai aišku tik tai, jog komerciškai ripple tipo ledai Vakarų pasaulyje pradėti gaminti XX a. 2-3-jame dešimtmetyje, taigi, maždaug prieš šimtmetį. Na, o kadangi šiais laikais Didžiojoje Britanijoje raspberry ripple populiaresni ir labiau mėgstami negu JAV, daugelis neabejoja jų europietiška kilme. Beje, laikydamasi pozicijos, kad kas jau kas, o britai išmano, kaip gaminti avietinius-vanilinius ledus, aš irgi rinkausi anglišką receptą, kuris man pasiteisino, ir kuriuo naudojuosi jau nebe pirmą rudenį.

Eloise Harriet Stannard (1829-1914 (1915?)) - viena iš nedaugelio XIX a. britų dailininkių, sugebėjusi užsidirbti ir išgyventi iš savo kūrybos, rengusi parodas ir sulaukusi visuotinio pripažinimo. Dailininkė visą gyvenimą tapė natiurmortus, kurie dabar laikomi ano meto klasika. Avietės - mėgstamas jos paveikslų objektas, tad šis paveikslas Still Life of Raspberries in a Willow Pattern Bowl, with Cherries and Bindweed (liet. Natiurmortas su avietėmis dubenyje, tapytame kinų raštais, vyšniomis bei vijokliais, 1890) - tik vienas iš daugelio kūrinių, kurių centre atsidūrė šios ryškios vasaros uogos. Foto iš čia.

Beje, ripple tipo ledai nebūtinai turi būti avietiniai. Teigiama, kad XX a. pradžioje su baltais arba gelsvais vaniliniais ledais buvo maišomi įvairiausios sultys arba sirupai, tad šie ledai buvo braškių, šokolado, mandarinų, ananasų ir netgi zefyrų skonio. Tačiau XX a. viduryje ledų gamintojai pastebėjo, jog pirkėjai labiausia mėgsta vanilinių ledų ir aviečių derinį. Nenuostabu, jog raspberry ripple gamybos apimtys išaugo, o daugelis kitų skonių nunyko arba buvo pradėti gaminti ne tokiais dideliais kiekiais. Namuose, žinoma, žmonės kaip gamino, taip ir tebegamina ledus su savo mėgstamiausiais vaisiais ar uogomis. Be aviečių, britai su vaniliniais ledais bene labiausia mėgsta maišyti juodųjų serbentų, gervuogių, vyšnių sultis.

Nuotrauka Kristinos

Nors ledai - pirmiausia sezoninis, vasaros laiko saldumynas, bet mes (ir ko gero ne tik mes) jų retkarčiais pasigaminame ir šaltuoju metų laiku. Taigi, jeigu mėgstate ledus nepaisant oro už lango, labai patogu nedideliuose indeliuose užsišaldyti ne tiktai su cukrumi trintų uogų, bet ir uogų sulčių. Mano patirtis rodo, kad netgi užšaldytos, atšildytos ir jau ledų pavidalu iš naujo užšaldytos, jos vis tiek būna kvapnesnės ir turinčios daugiau skonio už tas, kurias gausite iš "plastmasinių" žieminių uogų. Apie kainų skirtumą, žinoma, čia net nėra ką kalbėti. Na, o jeigu ledų viduržiemy nesinorės, uogų sultis visuomet galima panaudoti įvairioms saldžioms sriuboms, kisieliasms ir kitiems geriems dalykams, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Raspberry ripple ice cream - avietiniai-vaniliniai ledai

Ingredientai: (išeis 1 l dedų)

400 ml pieno (kuo riebesnis, tuo geriau)

200 ml riebios grietinėlės

Vanilės ankštis, arba žiupsnelis Burbono vanilės, arba keli lašai vanilės ekstrakto

Žiupsnelis druskos

6 kiaušinių tryniai

120 g cukraus (paprasto arba nerafinuoto šviesiai rudo)

Aviečių sirupui:

400 g aviečių

150 g cukraus

1. Prikaistuvyje sumaišykite pieną ir grietinėlę, mišinį pagardinkite vanile (jei naudosite vanilės ankštį, ją perpjaukite išilgai per pusę ir dėkite į puodą), įberkite žiupsnelį druskos. Retkarčiais pamaišydami kaitinkite, kol mišinys taps labai karštas, apie 80ºC. 
2. Kol kaista pienas, kiaušinių trynius gerai ištrinkite su cukrumi, kol masė taps vientisa; plakti iki putų nereikia. 
3. Nuolat maišydami cukraus ir trynių masę, į ją po truputį supilkite karštą pieną (jei naudojote vanilės ankštį, jos neišimkite). Gautą pieno ir kiaušinių mišinį dėkite ant ugnies* ir, nuolat maišydami, vėl kaitinkite maždaug iki 80ºC, kol masė sutirštės ir taps panaši į apyskystę grietinę. Nukaiskite ir palikite, kad masė atvėstų. Geriausia prikaistuvį statyti į didelį dubenį su šaltu vandeniu arba ledukais, nes tose vietose, kur masė liečiasi prie karštų puodo sienelių, kiaušiniai gali pradėti krekėti netgi nukaitus puodą. 
4. Kai masė atvės iki kambario temperatūros, pridenkite ją maistine plėvele ir dėkite į šaldytuvą. Šaldykite apie 8 val. (geriausia - per naktį). Per tą laiką masę gerai atvės ir dar labiau sutirštės - taip ir turi būti. 
5. Paruoškite aviečių sirupą. Nuplautas uogas ir cukrų dėkite į prikaistuvį ir kaitinkite kelias minutes, kol cukrus ištirps, o uogos ims težti. Nukaiskite ir pertrinkite per sietelį, kad neliktų kauliukų. Gautą masę atvėsinkite iki kambario temperatūros, tuomet dėkite į šaldytuvą ir šaldykite apie 8 val.** 
6. Gerai atvėsusią ledų masę lengvai paplakite, kad nebūtų išsisluoksniavusi, jeigu reikia, išimkite vanilės ankštį. Masę išsukite mašinėle, kol taps panaši į labai tirštą grietinę.*** Išverskite į šaldymui skirtą indą. Plona srovele supilkite arba šaukštu sudėkite aviečių sirupą. Šiek tiek pamaišykite (aš pamakaluoju šaukšto kotu :), kad abi masės pusiau susimaišytų. Dėkite į šaldytuvą ir palikite kelioms valandoms, kad ledai gerai sustingtų. 
7. Mėgaukitės kada panorėję ir kaip panorėję :) Ledai šaldiklyje gali stovėti apie 1 mėn. Čia teoriškai - praktiškai jie tiek niekuomet neišlaukia :)

* Saugiausia ledų masę virti ant garų. Aš pieno ir kiaušinių mišinį pilu į metalinį dubenį, jį statau ant puodo su verdančiu vandeniu ir maišydama silikonine mentele kaitinu, kol masė sutirštės.

** Man gražiausia šie ledai susimaišo tuomet, kai vanilinių ledų masė ir aviečių sirupas būna panašios konsistencijos. Tad likus 2-3 val. iki to laiko, kai planuojate sukti ledus, rekomenduočiau aviečių sirupą palaikyti šaldiklyje (retkarčiais pamaišant), kad jis pusiau sustingtų, t.y. imtų panašėti į apyskystę grietinę, o tuomet aviečių sultis įmaišyti į išsuktą vanilinę masę.

*** Jeigu neturite ledų mašinėlės, masę supilkite į šaldymo indą ir dėkite į šaldiklį, bet nepamirškite kas 1-1,5 val. gerai išmaišyti, kad masė taptų puri. Kai ji bus labai tiršta, įmaišykite aviečių sirupą ir daugiau nebemaišydami leiskite sustingti iki galo. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia; trumpa ledų istorija čia.

Rūkytų strimėlių apkepas

Pasitaiko, kad aš sugalvoju pagaminti kokį nors patiekalą, o tuomet kulniuoju į parduotuvę ieškoti reikiamų produktų. Tačiau daug dažniau viskas vyksta atvirkštine tvarka: iš pradžių prekybos centre, turguje ar savo darže nusižiūriu kokį nors gardžiai atrodantį ingredientą, o jis jau padiktuoja, kam galėtų būti tinkamas. Štai praėjusią savaitę turguje akis užkliuvo už labai gundančiai atrodančių karšto rūkymo strimėlių. "Ką tik atvežtos," - patikina jaunutė pardavėja, ir aš ja neabejoju. Į šį skyrių žuvys atkeliauja iš Latvijos, prie jo visuomet nusidriekia nemenka pirkėjų eilė, todėl produktai tiesiog neturi šansų pasenti. Perku keletą auksinės spalvos žuvelių, nors dar nenutuokiu, ką su jomis veiksiu. Bet kol grįžtu namo, jau tiksliai žinau, kuo pavirs ką tik įsigytos žuvys. Böcklinglåda, na žinoma, kad böcklinglåda! Lengvai ir greitai pagaminamas švediškas apkepas su rūkytomis strimėlėmis, kuris patinka visai šeimai. Paskutinį kartą jį kepiau praėjusią vasarą, taigi, patiekalas jau pasiilgtas. Be to, anuomet padariau kelias apkepo nuotraukas, o įrašo paskelbti neprisiruošiau, tad bus proga atgaivinti atmintį ir pabaigti šį darbą. Žodžiu, vieni pliusai :)

Rūkytos strimėlės - nebrangios, bet gero skonio žuvys, populiarios Skandinavijos virtuvėje. Ši nuotrauka ne mano: kažkada ją radau internete ir išsisaugojau, nes susižavėjau fotografijos autoriaus gebėjimu romantiškai pažvelgti net į proziškiausias mūsų gyvenimo detales. Deja, dabar puslapis, kuriame švedų kilmės profesionalus fotografas dalinosi savo darbais, nebeveikia, o aš neišsaugojau jo pavardės. Vienintelė virtuali šios fotografijos žymė, kurią pavyko rasti, yra čia.

Taigi, böcklinglåda. Anot jaunosios kartos švedų, tai senamadiškas patiekalas, kurį itin mėgo gaminti jų senelės. Iš esmės tai - ne kas kita kaip orkaitėje užkeptas omletas su rūkytomis strimėlėmis. Žinoma, nuo žuvų reikia nulupti odą ir išrinkti kaulus. Tuomet žuvų gabaliukai sudedami į sviestu išteptą indą, pagardinami kepintais svogūnais ir užpilami kiaušinių bei pieno/ grietinėlės plakiniu. Tiesa, egzistuoja ne vienas šio apkepo variantas. Pirmiausia, į apkepo sudėtį gali įeiti virtos bulvės, kurios supjaustomos griežinėliais ir išdėliojamos kaip apatinis apkepo sluoksnis. Tačiau ne mažiau paplitusi praktika bulves išvirti ir patiekti atskirai, taigi, čia jūsų pasirinkimas (aš kartais naudoju vieną, o kartais kitą šio recepto variantą). Gali skirtis ir smulkesnės detalės. Tarkime, vietoje kepintų svogūnų apkepą galima gardinti smulkintais laiškiniais česnakais. Vietoje kiaušinių plakinio kai kas naudoja riebią grietinėlę ir baltos duonos džiūvėsėlius (žuvis arba žuvis ir bulvės sudedamos į kepimo indą, apibarstomos džiūvėsėliais ir užpilamos riebia, prieskoniais pagardinta grietinėle). Kaip jau sakiau, svarbiausia, kad žuvis nukaulinama ir užkepama. Patiekalas dažniausia valgomas su bulvėmis, rečiau - su rugine duona. Ir, žinoma, prie jo nepatingėkite paruošti šviežių daržovių salotų - bet kokių savo mėgstamiausių. Išeis sotus, bet nesunkus patiekalas, neprašmatnus, užtai puikiai tinkantis šiokiadienio pietums ar vakarienei. Skanaus!

Nuotrauka Kristinos

Böcklinglåda - rūkytų strimėlių apkepas 

Ingredientai: (4 porcijoms)

4 karštai rūkytos strimėlės

1 didelis arba 2 maži svogūnai

Sviesto, geriau lydyto (kepimo indui patepti ir svogūnams pakepinti)

4 didelės bulvės*

4 kiaušiniai

~ 400 ml pieno arba grietinėlės (arba jų mišinio)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: laiškinių česnakų, krapų ar kitokių prieskoninių žolelių (apkepui papuošti)

1. Nuo žuvų nulupkite odą, išrinkite kaulus ir suplėšykite nedideliais gabaliukais. Svogūnus susmulkinkite ir pakepinkite svieste, kol suminkštės. 
2. Kepimo indą (keraminį arba metalinį, nerekomenduočiau stiklinio) ištepkite sviestu. Jeigu norite drauge su žuvimi užkepti bulves, pirmiausia išdėliokite jų griežinėlius, ant jų paskleiskite žuvį ir kepintus svogūnus. Jeigu bulves virsite atskirai, į kepimo indą sudėkite tik žuvies gabalėlius ir kepintus svogūnus. Kiaušinius išplakite su pienu/ grietinėle, lengvai pasūdykite (atsiminkite, kad rūkyta žuvis gana sūri), pagardinkite juodaisiais arba baltaisiais grūstais pipirais. Plakinį užpilkite ant žuvies ir kepimo indą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC. Kepkite apie 20 min, arba kol apkepas taps tvirtas ir gražiai pagels.
3. Kol kepa apkepas, išvirkite bulves (jeigu jų nedėjote į apkepą) ir paruoškite šviežių daržovių salotas.
4. Jeigu norite, išėmę apkepą, papuoškite jį smulkintomis prieskoninėmis žolelėmis. Tiekite karštą, kartu su bulvėmis ir salotomis. Prie šio patiekalo labai tiktų ir alus.

* Jeigu norite bulves užkepti drauge su žuvimi, jas iš anksto išvirkite su lupenomis, atvėsinkite, nulupkite ir supjaustykite griežinėliais. Šiam patiekalui tinka ir vakarykštės virtos bulvės, likusios nuo kitų patiekalų. 

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: ne visus juos atsimenu, o dalis jau dingo iš interneto platybių. Keli svarbesni čia, čia, čia ir čia.

Žemės riešutų punšas

Kol nesidomėjau pasaulio virtuvėmis, buvau abejinga ir žemės riešutams. Ne tai, kad būčiau jų nemėgusi, tiesiog patys vieni jie man niekuomet nekėlė didelio susižavėjimo. Dabar mano požiūris į žemės riešutus visai kitoks. Kadaise nė neįtariau, kiek nuostabiausių patiekalų yra sukurta su šiuo ingredientu. Sriubos, troškiniai, padažai, įvairiausi užkandžiai, pyragai, visi įsivaizduojami (o kartais ir neįsivaizduojami) desertai... Ypač gausiai ir išradingai žemės riešutai naudojami Afrikoje - cukruoti žemės riešutai ir aštrus žemės riešutų užkandis prie alaus tėra lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek receptų su šiuo ingredientu galima aptikti juodojo žemyno virtuvėse. Tačiau kol kas Afrikos virtuves palikime nuošaly, nes šiandieninis mano herojus - žemės riešutų punšas - atkeliavo iš Karibų. Jamaikoje, Trinidade ir Tobage bei daugelyje kitų Karibų regiono salų jis yra populiarus tradicinis gėrimas. Tiesa, panašiai kaip ir kinrožių gaiva, žemės riešutų punšas turi sąsajų su Afrika - šiaip ar taip, didelis procentas Karibų gyventojų yra juodaodžiai, vergų, dirbusių cukranendrių plantacijose, palikuoniai. Nenuostabu, jog net praėjus šimtmečiams, Afrikos įtaka Karibų virtuvei tebėra labai didelė.

Nuotrauka Kristinos

Žemės riešutų punšas - ne alkoholinis, o gaivusis gėrimas. Svarbiausi jo ingredientai - įvairiomis proporcijomis sumaišyti žemės riešutai (arba žemės riešutų sviestas), pienas ir koks nors saldiklis - kondensuotas pienas, rudasis cukranendrių cukrus, agavų sirupas, medus, gliukozė ar pan. Vienok kiekvienas punšo gamintojas mėgsta sukurti savąjį punšo variantą, todėl į jį dažnai dedama prieskonių (cinamono, muskato riešuto, Burbono vanilės), bananų, šokolado, žiupsnelis kukurūzų arba avižinių dribsnių, mėgstamos granolos ir pan. Kai kada pilama ir alkoholio - romo arba tamsaus (dažniausia Guinness) alaus. Karštą dieną, kaip ir įprasta Karibuose, į punšą įmetama ir ledukų, kad gėrimas būtų gaivesnis.

Nuotrauka Kristinos

Būdama ištikima sau, aš rinkausi patį paprasčiausią variantą: žemės riešutų sviestą maišiau su kondensuotu ir paprastu pienu ir viską pagardinau žiupsneliu cinamono. Žinokite, neįtikėtinai gardu. Vos paragavęs, mano vaikas sušuko: "Mama, tu man suplakei Snickers kokteilį!", ir tenka pripažinti, kad jis buvo teisus :) Savo skoniu žemės riešutų punšas iš tiesų primena Snickers šokoladą. Deja, panašiai yra ir su kalorijomis: visi mes žinome, kiek jų turi riešutai ir kondensuotas pienas. Antra vertus, jeigu į žemės riešutų punšą žiūrėsime kaip į tam tikrą užkandį, viskas neatrodys taip baisu. Tarkime, anądien didžiąją dienos dalį man teko praleisti Kauno klinikose, kur per porą dienų atsidūrė net du šeimos nariai. Grįžę su sūnumi namo, buvome pavargę ir labai alkani, bet man reikėjo dar mažiausia valandos, kad paruoščiau vakarienę. Taigi, per 5 minutes sau ir vaikui suplakiau šį kokteilį - jį išgėręs, sūnus galėjo per daug nesiskųsdamas laukti šilto maisto, o aš jį ramiai pagaminti (labai nemėgstu eiti į virtuvę, jausdama didelį alkį - tuomet per daug skubu ir gaminu prastai). Na, o jeigu į punšą įmaišytumėte, tarkime, avižinių dribsnių (šis priedas Karibuose populiarus), jis ko gero galėtų atstoti pusryčius, priešpiečius ar pavakarius.

Nuotrauka Kristinos

Keli žodžiai apie ingredientus. Karibuose gana įprasta šiam punšui naudoti žalius, ką tik išlukštentus žemės riešutus. Jie gali būti iš pradžių sumalami iki tyrės, tuomet pertrinami per sietelį, atskiriant didesnes daleles (jeigu norima glotnaus kokteilio), arba naudojami nepertrinti (jeigu norima rupesnės tekstūros kokteilio). Kitas populiarus pasirinkimas - į punšą dėti pirktinį žemės riešutų sviestą. Man pastarasis variantas atrodo priimtinesnis dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, taip punšą pagaminti būna daug greičiau. Antra, man labiau patinka kepintų, o ne žalių žemės riešutų tyrė. Trečia, žemės riešutų sviestas paprastai turi sūrumo, o druska plakant šį gėrimą netgi labai tinka. O štai kur problema: artimiausiame prekybos centre parduodamas žemės riešutų sviestas, kuriame žemės riešutų tėra 60%. Geriau net nežinoti, kas sudaro likusius 40%. Ir aš visai nenoriu tų 40% nei valgyti, nei už juos mokėti. Štai kodėl nepatingėjau ir susiradau parduotuvėlę, prekiaujančią Sviestas sviestuotas produkcija - Klasikiniame žemės riešutų svieste riešutai sudaro 99,8%, o antrasis ingredientas yra druska. Turiu pasakyti, kad šiuo riešutų sviestu likau labai patenkinta. Be to, man malonu žinoti, kad jį pirkdama, remiu dvi jaunas, iniciatyvias moteris. Kol kiti tik plepa ir kritikuoja, Dovilė ir Milda ėmė ir sukūrė puikių, kokybiškų produktų liniją - mane tokie dalykai visuomet įkvepia ir maloniai nuteikia. Deja, to nepasakyčiau apie "patobulinimus", kuriuos įvedė kai kurie kondensuoto pieno gamintojai, pridedantys į savo produktus visokių tirštiklių. Aš pati visuomet skaitau etiketes ir renkuosi tik tuos produktus, kuriuose tėra 2 ingredientai: pienas ir cukrus. Taigi, būkite budrūs :)

Nuotrauka Kristinos

Peanut punch - žemės riešutų punšas

Ingredientų proporcijos apytikrės, juos maišydami vadovaukitės savo skoniu.

Ingredientai: (1 porcijai)

1 v.š. žemės riešutų sviesto

1-2 v.š. saldaus kondensuoto pieno

Žiupsnelis cinamono

250 ml pieno (geriau riebesnio)

Nebūtinai: kitų mėgstamų priedų (bananų, avižinių dribsnių ir t.t. - žr. pastabas aukščiau)

Nebūtiai: ledukų (patiekiant)*

1. Į plakimui skirtą indą sudėkite žemės riešutų sviestą, kondensuotą pieną ir cinamoną. Supilkite šaltą pieną. Jeigu norite, įdėkite papildomų priedų. Išplakite elektriniu plaktuvu, kol gėrimas bus vientisas. 
2. Jeigu norite, punšą patiekite su ledukais.

*Jeigu turite specialų kokteilių plaktuvą, ledukus glite pačioje pradžioje sudėti į jį, sutrupinti, o tik tuomet ant jų dėti/ pilti likusius ingredientus ir išplakti kokteilį.

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Cikorijų salotos su kriaušėmis ir roquefort'o sūriu

Pažįstu moterų, kurios metų metus negamina savo mėgstamų patiekalų vien todėl, kad sutuoktinis arba vaikai to ar ano nemėgsta. Aš irgi dažniausia stengiuosi įsiklausyti į namiškių pageidavimus, tačiau... retkarčiais gaminu valgius, kuriuos mėgstu aš pati, net žinodama, jog likę šeimos nariai garsiai ar patylomis bambės. O kodėl, - teiraujuosi aš, - į jūsų norus turi būti atsižvelgta visada, o į mano - niekada? Atsakymas į šį klausimą dažniausia būna tyla. Namiškiai žino, kad mama tikrai nešoks nuo stalo ir nepuls virti dešrelių vien todėl, kad jiems norisi kitokių pietų ar vakarienės. Tad jiems lieka trys išeitys: likti nevalgiusiems, stoti prie viryklės ir ką nors pasigaminti patiems (pirktinių užkandėlių mūsų šaldytuve paprastai nebūna), arba valgyti tai, kas padėta ant stalo.

Dažniausia jie renkasi trečiąją išeitį, o bevalgant, žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad tas patiekalas visai neprastas. Na, o jeigu kas nors pasirenka likti nevalgęs - jo reikalas, po pusdienio tokio "išrankuolio" apetitas dažniausia pasidaro kuo puikiausias, ir jis užmiršta kažko nemėgstąs. Mat kol vienas patiekalas nesuvalgytas, aš niekuomet negaminu kito (kaip jau ne kartą sakiau, nemėgstu švaistyti maisto :). Neįsivaizduoju, kaip reikėtų kasdien gaminti valgį, jeigu šeimos meniu apsiribotų 5-6 patiekalais. O kad taip būna, matau ne vieną pavyzdį. Moterys metų metus sukasi kotletukų, varškėtukų, makaronų, blynų ir barščių rate. Nesistebiu, kad valgio gaminimą šeimai jos laiko monotoniška rutina, ir į virtuvę eina kaip į katorgą. Jeigu mano vyrai užsimena, jog pastovus valgiaraštis turi savo privalumų, nes visi viską valgo, tuojau pat pasiūlau jiems patiems perimti maisto gaminimo pareigas. Nes aš taip negaliu, man virtuvė - tai pirmiausia kūryba, o ne vieta, kurioje savo artimiesiems privalėčiau prikimšti pilvus taip, kad net drabužių siūlės braškėtų. Nepulkime į kraštutinumus, - ilgai nemąstydami atremia jie. - Ta įvairovė ne taip ir blogai. Seniai pasakyta, jog laimingoje šeimoje svarbiausia - kompromisai :)

Nuotrauka Kristinos

Mano vyras nesupranta, kaip žmonės, turintys uoslę, gali mėgautis pelėsiniu sūriu. Kas jau kas, o roquefort'as - ne jo mylimiausias produktas. Bet juk tu visuomet pabrėži mėgstąs prancūzų virtuvę, ar ne? - klausiu aš, pagaminusi cikorijų, kriaušių, pelėsinio sūrio ir graikinių riešutų salotas. - Čia juk prancūzų virtuvės klasika! Vyras nenoromis pripažįsta, jog salotos iš tikrųjų geros, ir suvalgo visą jų lėkštę, dar kokį 10 kartų padūsavęs dėl siaubingo roquefort'o kvapo :) Aš tų dūsavimų negirdžiu. Man patinka šis aštraus skonio ir kvapo sūris. Ir saldžios, sultingos kriaušės. Ir švelniai karstelėjusi cikorija. Ir traškūs riešutai. Tai tikra palaimos valandėlė, ir jos negali sugadinti jokie pašaliniai dūsavimai. Galbūt rytoj virsiu vyro mėgstamiausią rūgštynių sriubą ir kepsiu karką, bet šiandien - šiandien ant mūsų stalo nuostabios rudeninės salotos, ir nė akimirkos nesigailiu, šeštadienio pietums pagaminau jas, o ne, tarkime, cepelinus.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu jūs, kaip kad aš, mėgstate pelėsinį sūrį, būtinai pasigaminkite šias salotas. Ruduo, kai nunoksta vėlyvosios kriaušės, subręsta naujas graikinių riešutų derlius ir uždera cikorijos - pats tinkamiausias metas tą padaryti. Tiesa, tai - klasikinis prancūziškas šių salotų variantas. Tačiau jeigu kuris nors ingredientas jums nepriimtinas ar neprieinamas, nenusiminkite. Vakarų šalyse šios salotos tokios populiarios, kad egzistuoja daugybė jų variantų. Tarkime, vietoje cikorijų gali būti naudojami gražgarsčių lapeliai, salotinės sultenės ar frisée salotos. Vietoje kriaušių - obuoliai. Vietoje prancūziško roquefort'o - itališka gorgonzola, angliškas stilton ar bet kuris kitas sūris su mėlynuoju pelėsiu. Vietoje graikinių riešutų - lazdyno riešutai arba migdolai.

Įvairiai gaminami ir užpilai salotoms. Klasikinis prancūziškas pasirinkimas - tai saldžiarūgštis padažas su medumi ir garstyčiomis, toks pats, kaip ir gaminamas prie burokėlių ir salotinių sultenių salotų. Tačiau realybėje kiekvienas žmogus susikuria savo mėgstamiausią padažą, pradedant elementariausiu (aliejus, šaukštelis acto ir žiupsnelis druskos), baigiant sudėtingais ir rafinuotais restoranų šefų kūriniais.

Ir dar - kriaušių, pelėsinio sūrio ir riešutų derinys toks vykęs, jog prancūzai - ir ne tik prancūzai - jį naudoja gamindami ne tik salotas, bet ir kitokius patiekalus, tarkime, mažus sumuštinukus arba užkandinius pyragus. Taigi, pašniukštinėkite, ir būtinai aptiksite receptą, kurį susigundysite išmėginti. Beje, patiekalai su riešutais ir sūriu labai sotūs. Suvalgę po didelę lėkštę salotų (aš jas patiekiau kaip pagrindinį patiekalą), mes išvažiavome į mišką, vaikštinėjome ten kokias 4 valandas ir nesijautėme išalkę. Jeigu jūs salotas tieksite tik kaip vieną iš užkandžių, būtinai mažinkite porcijas, antraip kiti patiekalai taip ir liks neparagauti :)

Nuotrauka Kristinos

Salade d'endives aux poires et au roquefort - cikorijų salotos su kriaušėmis ir roquefort'o sūriu 

Ingredientai: (išeis 1 didelė arba 2 mažos porcijos)

1 cikorijų gūžė

1 didelė, sultinga, saldi kriaušė*

~ 50-70 g roquefort'o sūrio 

2-3 v.š. rupiai susmulkintų ir lengvai pakepintų graikinių riešutų

Padažui:

1 a.š. medaus

1 a.š. garstyčių

1-2 v.š. citrinos sulčių balto vyno acto

Žiupsnelis druskos ir pipirų

2-3 v.š. graikinių riešutų aliejaus

1. Cikorijos lapelius išdėliokite lėkštėje, dalį jų galite supjaustyti ir suberti į lėkštės centrą. Kriaušę padalinkite į 4 dalis, išpjaukite sėklalizdžius, tuomet kiekvieną ketvirtį susmulkinkite norimo dydžio gabaliukais arba supjaustykite plonomis skiltelėmis. Sudėkite ant cikorijos lapų. Ant salotų užtrupinkite sūrio ir pabarstykite jas graikiniais riešutais. 
2. Pagaminkite padažą. Nedideliame indelyje išrinkite medų, garstyčias, citrinos sultis arba actą, druską ir pipirus. Įpilkite aliejaus ir ir energingai paplakite, kad padažas taptų vientisas. 
3. Padažu apšlakstykite salotas ir tuojau pat jas tiekite.

* Jeigu kriaušės labai kietos ir/ar turi per mažai saldumo, jos gali būti trumpai (1-3 min., kad dar neprarastų tvirtumo) apverdamos cukraus sirupe arba apšlakstomos medumi bei citrinos sultimis ir apkepamos orkaitėje (~ 5-10 min.).

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: daug jų buvo, svarbesni čia, čia, čia ir čia.

Kinrožių gaiva

Kaip ir dauguma žmonių, turinčių kitokias pažiūras negu aš pati, vegetarai, veganai ar žaliavalgiai manęs nė kiek nepiktina. Bent jau iki tol, kol nemėgina manęs agresyviai atversti į savo "tikėjimą". Na, o šiaip, kol nepatiriu spaudimo, esu linkusi paragauti ir pati pagaminti naujoviškų patiekalų, kuriuos jie sukuria, nors visai ne dėl to, kad tikėčiau juos esant sveikesnius (ar etiškesnius), o tiesiog iš smalsumo. Štai kodėl veganų mugės organizatorių paprašyta, ramia širdimi jus informuoju, kad:

Rugsėjo 10 d. Vilniaus viešbutyje „Panorama“ vyks pirmoji Lietuvoje veganų mugė „Vegfest LT“. Joje dalyvaus beveik pusšimtis įmonių, prekiausiančių veganišku maistu, kosmetika, parfumerija, higienos priemonėmis, receptų knygomis, drabužiais, dirbtinės odos rankinėmis, aksesuarais, veganų atributika.

Taigi, jeigu domitės veganų reikalais, atkreipkite dėmesį į šį renginį - daugiau informacijos apie jį nesunkiai rasite internete.

Nuotrauka Kristinos

Ne, šis tinklaraštis nepakeitė krypties. Visuomet buvau ir tebesu konservatyvi visavalgė, ir mano užsispyrimas maitintis "senoviškai" ko gero reiškia ne tiek begalinį apetitą, kiek tam tikras kultūrines schemas, kuriomis vadovaujuosi. Pirmiausia, aš nemanau, jog valgyti gyvūnus yra neetiška - laikantis pastarosios nuostatos, galima gyvenimą baigti kaip tiems Rytų vienuoliams (regis, priklausiusiems kažkokiai džainizmo atšakai), kurie per mikroskopą pirmą kartą pamatę vandenyje knibždančius mikroorganizmus, nusprendė daugiau išvis nebegerti ir po kelių parų mirė nuo troškulio.

Džiaugiuosi negimusi džainistų bendruomenėje, tikrai. Antra vertus, yra daugybė mėginimų pagrįsti vegetarizmo idėją ištraukomis iš Šv. Rašto. Tačiau manęs neįtikina teorijos, aiškinančios, kad alkstančią minią Kristus maitino ne duona ir žuvimis, o jūros dumbliais. Žmonės, rašantys tokius straipsnius, ne tik manosi esantys gudresni už teologus, bet ir kažkodėl tikisi, jog jų oponentai išvis niekada nėra atsivertę Biblijos. Šv. Raštą jie cituoja ne per daug korektiškai, iš konteksto ištraukdami tik tas atkarpas, kurios tinka jų koncepcijai pagrįsti, ir nutylėdamos viską, kas išteisina mėsėdžius. Savo ruožtu, aš manau, jog mano santykis su gyvūnais krikščioniškas ir tuo pačiu labai praktiškas: laikausi nuostatos, kad jų negalima tyčia, be reikalo skriausti, prijaukintais dera rūpintis, maisto pramonėje laikytis griežtų elgesio su gyvūnais taisyklių, tačiau tuo pačiu jų nesužmoginti. Žvėrys ir gyvuliai mano pasaulio hierarchijoje stovi ant žemesnės dvasinės pakopos, ir, jeigu atvirai, tuos, kurie su savo šunimi ar kate valgo iš vienos lėkštės, miega vienoje lovoje ir testamentais palieka jiems dvarus, aš laikau daugiau ar mažiau kvanktelėjusiais.

Šiai gaivai naudojami jamaikinės kinrožės (lot. Hibiscus sabdariffa) taurėlapiai, kurie surenkami augalui nužydėjus. Foto iš čia.

Taip, esu iš tų, kuriems patinka steikai, carpaccio ir tartarai. Ir ne vien dėl jų skonio, o dar ir todėl, kad juose glūdi kažkoks atavistinio ir pirmapradžio, tai, ką galima pavadinti tobulai grynu maistu. Vienas puikiausių tekstų, kuriuos esu skaičiusi šiuo klausimu, yra Kristinos Sabaliauskaitės esė Odė jautienai. Vegetarams verčiau neskaityti (2012, tekstas čia). Galėčiau pasirašyti po kiekvienu šios autorės žodžiu.

Labai panašiai manęs neįtikina ir kitos maitinimosi sistemos, kurios verčia atsisakyti vienų ar kitų tradicinės mitybos elementų. Pavyzdžiui, aš manau, kad mokėjimas suvaldyti ugnį ir išsikepti duoną - itin didelis žmonijos laimėjimas (ir apskritai - vienas iš svarbesnių veiksnių, formavusių mūsų civilizaciją), todėl skeptiškai žiūriu į žaliavalgystę. Dažniausia aš nė neskaitydama praverčiu receptus, kuriuose siūloma išsikepti pyragą "be miltų ir glitimo, be cukraus, be riebalų", pasimėgauti (?) dešrelėmis be mėsos, arba pagaminti varškę, nenaudojant pieno produktų. Galbūt mano vaikas užaugęs galvos kitaip, bet manęs pačios ko gero jau niekas neperauklės. Pyragus aš maišau ir, matyt, likusį gyvenimą maišysiu su miltais, sviestu, kiaušiniais ir cukrumi, steikus kepsiu iš mėsos, o varškę gaminsiu iš pieno. Tikras maistas, atitinkantis savo gramatinį pavadinimą, man reiškia tikrą gyvenimą, o kadangi šis jausmas glūdi giliai pasąmonėje, jokie į sąmonę apeliuojantys argumentai nepajėgūs jo modifikuoti.

Antra vertus, mano prisirišimas prie mėsos ir duonos visiškai nereiškia, jog vengiu daržovių, uogų, kruopų ir kitų patiekalų, pagamintų iš augalinio maisto. Tradicinės virtuvės irgi visuomet siūlo pasninkinių ar tiesiog šiaip lengvų valgių. Na, o daugumą klasikinių gaiviųjų gėrimų galima priskirti veganiškiems patiekalams, ar ne? Pavyzdžiui, šįkart aš siūlau jums kinrožių gaivos, kurioje nėra jokių gyvulinės kilmės produktų pėdsakų.

Nuotrauka Kristinos

Tiek kinrožės, tiek jų gaiva yra kilusios iš Afrikos. Daugelyje Afrikos šalių (Egipte, Sudane, Čade, Gambijoje, Senegale, Nigerijoje, Malyje ir t.t.) šalta kinrožių gaiva bei karšta arbata ir dabar yra mėgstami, populiarūs gėrimai, kurie pardavinėjami gatvėse, geriami namie ir net patiekiami per tokias dideles šventes kaip vestuvės, ypač musulmoniškuose kraštuose, kuriuose draudžiamas alkoholis. Be to, šiais laikais kinrožės gėrimams gaminti plačiai naudojamos ir Azijoje, Centrinėje Amerikoje, kai kuriose Europos šalyse. Šalta kinrožių gaiva itin populiari Karibuose, kur atkeliavo drauge su juodaodžiais vergais. Ji čia vadinama sorrel drink (sorrel Karibuose reiškia būtent kinrožes, o ne rūgštynes). Karibuose kinrožių gaiva - tradicinis kalėdinio laikotarpio atributas, jis dažniausia patiekiama per didžiąsias šventes prie "juodojo", t.y. džiovintų vaisių pyrago. O kodėl gi ne, juk per Kalėdas Karibuose karšta. Antra vertus, šis saldžiarūgštis gėrimas gerai atgaivina bet kada, todėl, tarkime, mums jis bus aktualesnis vasarą. Šią savaitę sinoptikai žada dar kelias šiltas dienas, tad gal kinrožių gaivos susigundysite pasigaminti, nelaukdami kitos vasaros :)

O gaminama ši gaiva labai nesudėtingai. Iš pradžių švieži arba džiovinti kinrožių taurėlapiai ir prieskoniai užplikomi verdančiu vandeniu ir paliekama maždaug parai, kad gerai pritrauktų. Tuomet gautas koncentratas pagal skonį saldinamas ir skiedžiamas šaltu vandeniu ir/ar ledukais. Štai ir viskas - skaisčiai raudonos spalvos, kvapnus, saldžiarūgštis gėrimas paruoštas. Tiesa, Karibuose tokia gaiva kartais aromatizuojama šlakeliu vietinio romo - jeigu gaiva nevaišinsite vaikų ir vairuotojų, jūs irgi galite pasinaudoti šiuo patarimu. Svarbiausia, ir gardindami gėrimą romu, ir dėdami į kinrožių gaivą prieskonius, vadovaukitės savo skoniu: jeigu negalite pakęsti, tarkime, gvazdikėlių, tai jų ir atsisakykite. Aš buvau šios gaivos nusivežusi pas draugus, kurie, pasirodo, turi traumatinių patirčių, susijusių su imbieru. Taigi, imbiero poskonis gaivoje jiems buvo lyg deguto šaukštas medaus statinėje. Be abejo, tokiems žmonėms imbiero geriau atsisakyti, o vietoje jo naudoti kad ir didesnį kiekį citrusinių vaisių žievelių. O štai mano šeimai imbieras nė kiek netrukdė - kinrožių gaiva buvo įvertinta pačiu aukščiausiu balu. Taigi, visuomet gaminkite, įsiklausydami į savo nuojautą.

Kalbant apie taip plačiai pasaulyje paplitusį gėrimą, sudėtinga priskirti jį kokiai vienai virtuvei. Na, bet kadangi skaitinėdama apie Karibų salas aš kaip tik ir sugalvojau, kad reikia juo paįvairinti lietuviškų girų ir kompotų asortimentą, mano tinklaraštyje kinrožių gaivai bus priskirta Karibų etiketė. O šiaip turėkite galvoje, kad daugelyje kitų kraštų šis gėrimas gaminamas beveik identiškai - išverdant koncentruotą arbatą, naudojant daugmaž tą patį papildomų prieskonių rinkinį ir pasaldinant pagal skonį.

Nuotrauka Kristinos

Sorrel drink - kinrožių gaiva

Ingredientai: (išeis apie 4 l gaivos)

2 l vandens

~ 200 g džiovintų kinrožių

1 cinamono lazdelė

~ 3-4 cm ilgio imbiero gabaliukas

4-6 gvazdikėliai

1 apelsino žievelė

Cukraus, geriausia šviesiai rudo cukranendrių (pagal skonį; greičiausia prireiks apie 500 g)

Šalto vandens ir/ar ledukų (pagal skonį; gaivai atskiesti)

Nebūtinai: šlakelis romo

1. Dideliame prikaistuvyje užvirinkite 2 l vandens. Sudėkite džiovintas kinrožes, nuluptą ir plonomis riekelėmis supjaustytą imbierą, gvazdikėlius ir citrusinių vaisių žievelę (be baltosios dalies). Užvirinkite dar kartą ir ant mažos ugnies pavirkite apie 5 min., tuomet nukaiskite. Uždenkite ir palikite maždaug 12-24 valandoms, kad gerai pritrauktų. 
2. Jeigu norite, kol arbatos koncentratas dar karštokas, jį pagal skonį pasaldinkite - cukrus geriau ištirps. Galima saldinti ir atvėsusį gėrimą prieš pat jį patiekiant, tuomet labai patogu iš anksto išsivirti cukraus sirupo, t.y. cukrų užvirinti su trupučiu vandens ir atvėsinti, o gautą sirupą naudoti vietoje cukraus - jis daug geriau ir greičiau pasiskirstys gaivoje. 
3. Perkoštą ir pasaldintą kinrožių gaivos koncentratą pagal skonį atskieskite šaltu vandeniu ir/ar ledukais (ledukų pridėkite maždaug pusę ąsočio ir užpilkite koncentratu, paskui palaukite, kol dalis ledukų ištirps). Jeigu norite, į gaivą įmaišykite šlakelį romo. 
4. Karštą dieną papildomai pasiūlykite ledukų, kuriuos kiekvienas galėtų įsidėti į savo stiklinę. Jeigu patiekiate gėrimą taurėse, galite jį papuošti apelsino griežinėliu. 
5. Nepraskiestą kinrožių gaivos koncentratą šaldytuve galite laikyti maždaug savaitę.

Apie recepto šaltinius: visų nebeatsimenu prie geriausių norų, keli svarbesni čia, čia ir čia.