Kiaulienos pjausniai ridikėlių padaže

Nors Lietuvoje ridikėliai - mėgstama pavasarinė daržovė, bet tradicinis jos panaudojimas nėra toks įvairus kaip, pavyzdžiui, morkų ar kopūstų. Bent jau man taip atrodo. Iš vaikystės atsimenu, jog pirmieji ridikėliai buvo laikomi delikatesu patys savaime, todėl dažniausia juos, gerai nuplovę, triauškėme be jokių priedų lyg kokius obuoliukus, sugniaužę saujose šiurkščių lapų uodegaites. Ridikėliais mama pagardindavo pavasarines salotas (dažniau) ar sumuštinius (rečiau) - štai, regis, ir viskas. Tiesa, dar prieš akis išnyra iš ridikėlių išpjaustytos "lelijos", kuriomis, jeigu šventės sutapdavo su ridikėlių sezonu, šeimininkės puošdavo iškilmingų vaišių stalus; abejoju, ar tuo kada nors užsiėmė mano šeimos moterys, bet kai kurios tolimesnės giminaitės daržovių pjaustymo meną buvo įvaldžiusios kone tobulai.

Užtai dabar knygos bei internetas siūlo begalę būdų šviežiems ridikėliams patiekti. Jie derinami su bulvėmis, įvairiais sūriais, kiaušiniais, žuvimis, mėsa ir netgi vaisiais (patikėkite, ridikėlių ir apelsinų salotos tikrai vertos dėmesio). Ir niekas tuo nesistebi - atvirkščiai, daugumai smalsu išmėginti šį bei tą naujo. Vis dėlto vienoje srityje esame pakankamai konservatyvūs: ne kiekvienas iš mūsų ryžtasi šias daržoves virti, troškinti ar kepti. Tačiau įsivaizdavimas, jog ridikėliai ir terminis jų apdorojimas - nesuderinami arba sunkiai suderinami dalykai, yra klaidingas. Šiandieninis receptas, siūlantis troškinti mėsą ridikėlių padaže, tą patvirtina, ir patvirtina užtikrintai.

Nuotrauka Kristinos

Patiekalo idėją, kaip jau turbūt supratote, radau toje pačioje knygoje Betty Crocker's Southwest Cooking (1989), kaip ir citrusinių vaisių sultyse marinuotų ridikėlių Tex-Mex stiliumi receptą. Tiesą sakant, marinuoti ridikėliai ir suteikia šiam valgiui išskirtinumo. Mat šiaip jau patiekalas gaminamas labai paprastai: kiaulienos pjausniai iš pradžių trumpai apkepinami, o tada patroškinami su daržovėmis, t.y. marinuotais ridikėliais bei pomidorais. Po gero pusvalandžio, patiekalą telieka papuošti kalendromis ir patiekti su ryžiais - štai ir viskas. Nesu tikra, kodėl leidinyje atsirado šis receptas. Gal todėl, jog tradicinėms virtuvėms būdingas taupumas, o šiame recepte galima sunaudoti visus ridikėlių pagardo likučius, įskaitant citrusinių vaisių marinatą? O gal todėl, jog rečiau gaminantiems žmonėms knygos autoriai norėjo pasiūlyti bent vieną idėją, ką su marinuotais ridikėliais išvis galima nuveikti? Kaip ten bebūtų, aš džiaugiuosi ir tuo, jog šis receptas tilpo į knygą, ir tuo, jog jį atradau.

Daržovės, pradedant gaminti padažą, būna traškios ir spalvingos, o vėliau virsta ne tokiu išvaizdžiu, užtai puikaus skonio padažu. Nuotrauka Kristinos

Kitas klausimas - koks šio patiekalo statusas? Ar jis labiau meksikietiškas, ar amerikietiškas, tradicinis/regioninis ar autorinis? Meksikoje ridikėliai tikrai mėgstami, čia netgi rengiami šiai daržovei skirti festivaliai. Vis dėlto tiek į kukurūzinius paplotėlius, tiek į karštus patiekalus (tokius, kaip pozole verde) ridikėliai meksikietiškuose patiekaluose paprastai patenka švieži ir traškūs. Tuo tarpu ridikėlių padažas prie kiaulienos visiškai vakarietiškas - nuo mėsos, pomidorų ir citrusinių vaisių sulčių ridikėliai jame išblunka, tampa šviesiai rusvi, kone šilkinės tekstūros - iškart nė nepasakytum, kokios tai daržovės (žinoma, su sąlyga, jog patiekalui bus naudojami švelnaus skonio, sultingi, nesumedėję ir neapkartę ridikėliai - labai svarbu atsakingai rinktis ingredientus). Tad manau, jog tai amerikietiškas receptas, visai gali būti, jog autorinis, tačiau pakankamai gerai atspindinti pietvakarinės JAV dalies virtuvę. Bent jau tokią, kokia ji buvo prieš tris dešimtis metų :) Vis dėlto mūsų virtuvėse šis receptas gali nuskambėti naujai ir su ovacijomis - ko jums ir linkiu.

Nuotrauka Kristinos

Pork Chops in Radish Sauce - kiaulienos pjausniai ridikėlių padaže

Ingredientai: (6 porcijoms)

6 kiaulienos pjausniai*

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Neutralaus skonio aliejaus (mėsai apkepti)

2 nemaži pomidorai (nulupus odelę ir supjausčius turėtų išeiti apie 2 puodelius; 1 puodelis - 250 ml)

2-3 puodeliai iš anksto paruoštų ridikėlių Tex-Mex stiliumi (receptas čia)

Virtų karštų ryžių (patiekiant)

Kalendros lapelių (patiekalui papuošti)

1. Jeigu reikia, mėsą supjaustykite ir/ar lengvai pamuškite. Iš abiejų pusių pabarstykite druska ir pipirais. Kiekvieną mėsos porciją iš abiejų pusių apkepkite ant vidutinės ugnies, kol pjausniai švelniai parus. Apkeptą mėsą uždenkite ir laikykite šiltai.
2. Į tą pačią keptuvę su likusiais riebalais ir mėsos sultimis sudėkite nuluptus ir supjaustytus pomidorus (aš naudojau vieną raudoną, kitą geltoną) bei marinuotus ridikėlius (galima supilti ir citrusinių vaisių marinatą). Retkarčiais pamaišydami, kaitinkite apie 5 min, tuomet šiek tiek praskirstykite ir sudėkite mėsą. Padažui užvirus, sumažinkite ugnį, uždenkite ir troškinkite, kol mėsa bus minkšta, o padažas sutirštės (originalus receptas siūlo troškinti 45 min. aš troškinau apie pusvalandį). Baigdami troškinti, paragaukite, ar netrūksta druskos ir pipirų; jeigu pomidorai buvo rūgštūs, galbūt norėsite įberti ir žiupsnelį cukraus.
3. Kol troškinasi mėsa, paruoškite ryžius (aš rinkausi margus, t.y. baltus, maišytus su rudaisiais ir juodaisiais).
4. Paruoštą mėsą patiekite su padažu, troškintais ridikėlis ir virtais ryžiais. Prieš nešdami į stalą, papuoškite kalendros lapeliais.
5. Kiauliena su ridikėlių padažu būna gardi ir pašildyta kitą dieną. Tiesa, nukėlus dangtį, iš pradžių bus juntamas specifinis ridikėlių kvapas, bet patiekalą pašildžius, jo nebeliks.

* Knygoje pjausniai įvardijami kaip pork chops - tai reiškia kiaulienos karbonadinę mėsą su viename krašte prisitvirtinusiu kauliuku, supjaustytą į gana storus pjausnius. Aš turėjau kiaulienos nugarinės be kaulo, kurią šiek tiek pamušiau, nes taip ją lengviau valgyti vaikui (originalus receptas išmušti mėsos nereikalauja). Manau, jog šiam patiekalui ypač tiktų ir į pjausnius padalinta, lengvai pamušta kiaulienos sprandinė, kuri ištroškinta būna labai minkšta ir ne tokia liesa kaip karbonadinė mėsa.

Nuotrauka Kristinos

Betty Crocker's Southwest Cooking, New York: Prentice Hall, 1989, p. 122.

Ridikėliai Tex-Mex stiliumi

Vos tik parduotuvių lentynose ir ant turgaus prekystalių atsiranda naujo derliaus ridikėlių puokštės, marinuotų ridikėlių receptas, paskelbtas šiame tinklaraštyje prieš kelerius metus, tampa ypač populiarus. Aš pati juo taip pat kasmet pasinaudoju, nes saldžiarūgštės marinuotos daržovės mūsų šeimoje itin mėgstamos. Tačiau tai nereiškia, jog ridikėlius ruošiu šiuo vieninteliu būdu. Tuojau visiems ridikėlių mėgėjams papasakosiu, kaip galima įnešti įvairovės į savo valgiaraštį, pavertus juos Tex-Mex stiliaus pagardu-salotomis (ang. relish).

 

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį receptą suradau vintažinėje knygoje Betty Crocker's Southwest Cooking (1989). Atkreipkite dėmesį: Betty Crocker - tai ne reali, o išgalvota moteris, kurios personažą dar 1921 m. sukūrė Washburn-Crosby kompanija (nuo 1928 m. iki dabar - General Mills korporacija), ir kuri tapo vienu iš XX a. JAV virtuvės simbolių. Taigi, knygoje pateikti receptai - kolektyvinio darbo rezultatas. Leidinyje neminimi konkretūs žmonės, kuriuos kompanija pasamdė užrašyti/sukurti šiuos receptus, bet jų garbei reikia pasakyti, kad buvo padirbėta nuoširdžiai ir iš peties. Ne veltui Amerikoje knyga iki šiol turi savo gerbėjų ir yra puikiai vertinama dėl to, jog čia siūlomi nekomplikuoti, daugeliui pažįstami kaip klasikiniai, namų virtuvei pritaikyti patiekalai, kurie esą "visuomet pavyksta". Aš visų receptų, išspausdintų šioje knygoje, tikrai neišbandžiau, todėl nedrįsčiau patvirtinti pastarojo teiginio. Tačiau galiu patikinti, jog su ridikėlių pagardu reikalai tikrai geri - jeigu mėgstate ridikėlius ir Tex-Mex stiliaus virtuvę, jį išmėginti verta. Be to, man pačiai labai patiko šį pagardą panaudoti ruošiant kiaulienos pjausnius ridikėlių padaže.

Nuotrauka Kristinos

Grįžtant prie ridikėlių pagardo, pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį, jog jis įtinka net šiuolaikiniams sveikuoliams bei žaliavalgiams. Pirmiausia, vietoje acto čia naudojamos natūralios citrusinių vaisių - apelsinų bei laimų - sultys. Marinato virti nereikia - viskas supilama ant daržovių, išmaišoma ir tiek. Ridikėlių pagardas būna pakankamai švelnaus skonio, o daugiausia pikantiškumo jam suteikia netgi ne kalendros (ridikėliai ir citrusiniai vaisiai pakankamai gerai "nugesina" jų specifinį skonį ir kvapą), o svogūnas. Siūlyčiau naudoti ne itin aštrius svogūnus - tarime, raudonuosius, nors originalus receptas jų rūšies nepatikslina. Beje, šis receptas be pakeitimų arba su minimaliais pakeitimais yra perspausdintas ne vienoje naujesnėje JAV virimo knygoje; kai kada (žr., pavyzdžiui, čia - Sara Risforth savo knygą Bend Food: Stories of Local Farms and Kitchens išleido 2018 m.) žmonėms, nemėgstantiems aštraus svogūnų skonio, siūloma juos pakeisti svogūnų laiškais. Aš pati pastarojo varianto išbandžiusi nesu, bet galbūt jums šis patarimas pravers.

Nuotrauka Kristinos

Radish and Cilantro Relish - ridikėlių ir kalendrų pagardas

Ingredientai: (išeis apie 500-750 ml indas pagardo)

2 nemaži pundeliai ridikėlių

1 vidutinio dydžio svogūnas (rekomenduočiau raudonąjį)

2 v.š. smulkiai supjaustytų kalendros lapelių

3 v.š. apelsino sulčių

2 v.š. laimo sulčių

2 v.š. neutralaus skonio aliejaus

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: žiupsnelis cukraus

1. Nuplautus ir nusausintus ridikėlius supjaustykite plonais griežinėliais (aš naudojau pjaustyklę).  Jų turėtų išeiti bent 2 puodeliai (1 puodelis - 250 ml). Smulkiai supjaustykite svogūną (aš irgi naudojau pjaustyklę ir pjausčiau plonais pusžiedžiais). Sumaišykite paruoštus ridikėlius, svogūną ir kalendros lapelius.
2. Sudėkite visus pagardus: apelsino ir laimo sultis, aliejų, po žiupsnelį druskos ir pipirų. Išmaišykite, jeigu reikia, pakoreguokite skonį - pavyzdžiui, įspauskite daugiau laimo sulčių ar papildomai pasūdykite. Aš įbėriau žiupsnelį cukraus skoniui subalansuoti - nors receptūroje jo nėra, bet šiltuose kraštuose citrusiniai vaisiai, įskaitant citrinas, paprastai būna saldesni negu pas mus, todėl, mano nuomone, vos vos saldumo marinatui išeina į naudą. Nuo rūgšties ir druskos ridikėliai šiek tiek paraus ir išleis savo sulčių - taip ir turi būti.
3. Ridikėlius su marinatu uždenkite ir laikykite šaltai mažiausia 1 val. ar ilgiau - tik tada jie įgis tikrąjį skonį.
4. Pagardą patiekite prie keptos mėsos, žuvies ir pan. Jį taip pat galima naudoti kaip pusgaminį, ruošiant antruosius patiekalus, pavyzdžiui, troškinant kiaulienos pjausnius ridikėlių padaže.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Betty Crocker's Southwest Cooking, New York: Prentice Hall, 1989, p. 31.

Juodųjų serbentų lapų limonadas

Ne kartą, prasidėjus vasaros karščiams, girdėjau žmones sakant: negalių nė pagalvoti apie valgį, norisi tik gerti! Toks nusiskundimas, žinoma, šiek tiek perdėtas, nes alkis mus visus anksčiau ar vėliau įveikia, o tuomet, norom nenorom, tenka pagalvoti, ką čia užkandus. Antra vertus, visiškai aišku, jog gaivūs gėrimai šiltuoju metų laiku aktualesni negu bet kada, todėl rašyti apie juos dabar irgi pats metas.

Nuotrauka Kristinos

Mėgstamiausias mūsų šeimos gėrimas yra vanduo - pats paprasčiausias, bėgantis tiesiog iš čiaupo, arba mineralinis, parsineštas iš parduotuvės. Sakyčiau, netgi ne devynis kartus iš dešimties, o dvidešimt devynis kartus iš trisdešimties renkamės būtent vandenį, ir jis mums visuomet gardus. Tiesa, sūnus, kaip ir dauguma vaikų, neretai kaulija Coca-Colos bei į ją panašių "gyvybės eliksyrų" :) Kartais tenka jam nusileisti, kartais griežtai pasakyti ne, o kartais pasiūlyti alternatyvą ir pažadėti, jog galėsime namuose pagaminti kokią gaivą, girą ar limonadą.

Nuotrauka Kristinos

Gali kilti klausimas: ar tikrai naminės gaivos geriau už pirktines? Juk saldžiuose savos gamybos gėrimuose irgi ne pats menkiausias kiekis cukraus. Bet visgi ko gero mažesnis negu pirktinėse? Juk, šiaip ar taip, mes patys galime gėrimą atskiesti pagal savo norus. Be to, naminius gėrimus būtų teisinga vertinti ne tik dėl to, ko ten yra, o ir dėl to, ko ten nėra, kaip antai dažiklių, sintetinių aromatų, konservantų ir pan. Galų gale, gėrimas, į kurį įmaišytos, tarkime, tikrų citrinų tikros sultys vietoje citrinos rūgšties, gali suteikti netgi šiokios tokios naudos organizmui :)

Limonadui tinka jauni, kvapnūs juodųjų serbentų lapai, kuriuos reikėtų rinkti, kol dar nespėjo susiformuoti uogų kekės. Nuotrauka Kristinos

Šiame tinklaraštyje esu aprašiusi ne vieną gaivą, kurios pagrindas - iš anksto išvirtas ir atvėsintas sirupas: šeivamedžio žiedų, šeivamedžio uogų, mėtų, kinrožių, aviečių. Šiandien jūsų dėmesiui dar vienas - jaunų juodųjų serbentų lapų, kurie vasaros pradžioje, iki susiformuojant uogų kekėms, būna itin kvapnūs. Ko jau ko, juodųjų serbentų krūmų mūsų šeimai tikrai netrūksta - jeigu pamenate, pernai rašiau apie netikėtai paveldėtą serbentyną. Todėl kai airių šefės Darinos Allen knygoje užmačiau šį pavasarišką receptą, neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik jį išmėginti. Ką gi, limonadas išėjo tikrai gardus ir gaivus, tad nenuostabu, jog tvankią dieną sodyboje jis sulaukė didelio pasisekimo. Nedvejodama rekomenduoju šį receptą visiems, kurie gaiviųjų gėrimų pasaulyje nori atrasti šį bei tą naujo.

Nuotrauka Kristinos

Panašu, jog gėrimai iš juodųjų serbentų lapų tradicinėse britų bei airių virtuvėse nėra naujiena. O dauguma senamadiškų receptų (ypač jeigu jie liaudiški ir nepretenduoja į aukštąją virtuvę) stalo puošnumu rūpinasi ne per daugiausia, arba palieka šį rūpestį šeimininkės nuožiūrai bei fantazijai. Man norėjosi papuošti gėrimą juodųjų serbentų lapais, citrinomis bei laimais, bet iš savo patirties žinojau, jog visos šios dekoro detalės išplauks į paviršių drauge su ledukais. Tuomet akis užkliuvo už kinų maisto lazdelių, kurių pakuotės stalčiuje gulėjo be jokios naudos. Per porą minučių jos virto puikiausiais laikikliais ir atliko savo funkciją nepriekaištingai.

Jūs, žinoma, limonadą galite puošti savo nuožiūra, arba gerti jį visai nepuoštą. O štai jums dar viena idėja, taipogi aptikta Darinos Allen knygose: išdėlioję ant lentelės, užšaldykite po vakarėlio atlikusias  nepanaudotas citrinų skilteles ir/ar griežinėlius, o tuomet supilkite juos į maišelį ir laikykite šaldiklyje - prireikus tokie "ledukai" puikiausia tiks įvairiems gėrimams aromatizuoti ir atšaldyti. Įskaitant juodųjų serbentų lapų limonadą :)

Nuotrauka Kristinos

Blackcurrant leaf lemonade - juodųjų serbentų lapų limonadas

Ingredientai (išeis maždaug 1,5-2 l gėrimo)

Sirupui:

2 didelės saujos jaunų juodųjų serbentų lapų

225 g cukraus

600 ml vandens

Gaivai:

3 citrinų sultys

750-900 ml šalto paprasto arba gazuoto vandens (arba pagal skonį)

Ledukų (pagal skonį)

1. Išvirkite sirupą. Į prikaistuvį sudėkite nuplautus juodųjų serbentų lapus ir cukrų, supilkite vandenį. Kai sirupas užvirs, pavirkite jį apie 2-3 minutes, tuomet puodą nukaiskite, uždenkite ir palikite, kad visiškai atauštų. Šaltą sirupą perkoškite, paspausdami lapus. Sirupas turėtų būti kvapnus, gražios spalvos, tarsi gintarinis. Laikykite šaltai, kol prireiks.
2. Prieš gamindami gaivą, išspauskite citrinų sultis ir perkoškite jas per tankų sietelį. Įmaišykite į sirupą - jis praras savo skaidrumą, taip ir turi būti.
3. Į didelį ąsotį sudėkite ledukus, supilkite sirupą su citrinų sultimis, išmaišykite. Supilkite vandenį ir dar kartą išmaišykite. Jeigu nenaudosite ledukų arba jų dėsite nedaug, galbūt reikės daugiau vandens (arba nesupilkite viso sirupo iš karto).
4. Jeigu norite, gėrimą papuoškite citrinų griežinėliais ir/ar juodųjų serbentų lapais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 469.

Malta mėsa įdarytos paprikos

Įsibėgėjus pavasariui, ko gero visiems mums norisi gaivesnių, lengvesnių, spalvingesnių patiekalų. Įvairios salotos, be abejo, puikus pasirinkimas, bet.. Nežinau kaip jūs, o mūsų šeima labai greitai pasiilgsta šilto maisto - gal sriubos, gal kokio apkepo ar paties paprasčiausio, nepretenzingo, troškinio. Arba, ne taip jau retai, įdarytų daržovių. Prieš kelias dienas įdarinėjau paprikas ir netgi nusprendžiau apie tai parašyti - nepaisant to, kad dauguma mano tinklaraščio skaitytojų ko gero yra šį valgį ne kartą gaminę savo virtuvėse.

Nuotrauka Kristinos

Esu susidūrusi su begale įdarytų paprikų receptų. Jų galima aptikti kone kiekvienoje kulinarinėje knygoje, jau nekalbant apie internetą. Dešimtys šalių įdarytas paprikas įtraukia į nacionalinių patiekalų sąrašus. Pietų bei Rytų Europa, Balkanų ir Kaukazo regionai, Šiaurės Afrika ir Šiaurės Amerika, Viduriniai Rytai ir Indija - akimirką gali pasirodyti, jog nėra tarptautiškesnio patiekalo už įdarytas paprikas :) Žmonės jas verda, garina, troškina, kepa bei ruošia kitokiais būdais. Kartais siūloma prikimšti paprikas vegetarišku įdaru, bet ko gero dažniau vis dėlto šis patiekalas gaminamas su mėsa. Jautiena, aviena, kiauliena ar paukštiena tradiciškai maišoma su ryžiais, o išskirtinumo kiekvienam receptui suteikia prieskoniai, kurių pasirinkimą lemia kiekvienos šalies tradicijos ir gaminančiojo skonis.

Lietuvoje malta mėsa kimštos paprikos irgi jokia naujiena. Kiek siekia mano atmintis, jos labiausia išpopuliarėjo vėlyvuoju sovietmečiu. Man išlikęs įspūdis (nežinau, ar teisingas), jog lietuvės patiekalo idėją nusižiūrėjo iš kaimynių, kurios turėjo giminystės ar kitokių ryšių su Ukraina bei dar piečiau išsidėsčiusiomis anuometinėmis Sovietų Sąjungos respublikomis, pavyzdžiui, Moldova. Šiaip ar taip, Lietuvos virtuvėje mėsa kimštos paprikos netruko prigyti, nes mūsų moterys jas gamino tuo pačiu būdu, kaip ir balandėlius, tik vietoje kopūsto lapų naudojo išvalytas nuo sėklų saldžiųjų pipirų ankštis.

Albert Szent-Györgyi (1893-1986), vengrų kilmės biochemikas, 1937 m. apdovanotas Nobelio fiziologijos ir medicinos premija, XX a. pradžioje dėjo didžiules pastangas, kad išgrynintų vitaminą C, kuris buvo ne per seniausia atrastas, ir kurio medicinai gyvybiškai reikėjo, gydant jūreivius kamuojantį skorbutą bei kitas ligas. Deja, daugybė mėginimų išgauti "stebuklingą" medžiagą iš gyvūninės kilmės produktų buvo nesėkmingi. Lūžis įvyko 1932 m., kai mokslininko žmona vakarienei paruošė šviežių saldžiųjų paprikų. Vyras neturėjo apetito, tačiau, nenorėdamas liūdinti sutuoktinės, paprikas nusinešė į savo laboratoriją ir nusprendė su jomis paeksperimentuoti. Netrukus paaiškėjo, jog šios daržovės - tikras vitamino C lobynas; per 3 savaites buvo išgryninta apie 1,5 kg vitamino C, kas anuomet prilygo tikrai sensacijai. Būtent Albert Szent-Györgyi ir paprikoms mes turime būti dėkingi už vitamino C tabletes. Nuotraukoje - pirmoji vitamino C, išgauto iš paprikų, ampulė. Foto iš čia. Beje, kai kurie šaltiniai teigia, kad šiose daržovėse nėra vitaminą C skaldančio fermento, todėl netgi termiškai apdorotos paprikos jo išsaugo labai didelį procentą.

Ko gero dėl to, jog įdarytos paprikos man visuomet siejosi su vaikystės namais, aptikusi jų receptus kitų šalių virtuvėms skirtose knygose, dažniausia per tekstą tik perbėgdavau akimis, kad įsitikinčiau - iš esmės nieko naujo, viskas daugmaž pažįstama. Ir iš naujo įsimylėti šį patiekalą mane privertė ne knyginiai šaltiniai, o mano mama. Ne, pagrindinio recepto ji nė nemanė keisti. Mažytės saldžios paprikos vietoje didžiųjų - štai kas pakylėjo seną gerą patiekalą į visai kitą lygį. Regis, anoks čia skirtumas, bet, patikėkite, skirtumas yra. Tą aiškiai supratau, kai vieną savaitgalį apsilankiau tėvų namuose ir eilinį kartą įsitikinusi mamos kulinariniu meistriškumu. O dabar kai prekybos centruose akys užkliūva už miniatiūrinių, saldžių paprikų pakuočių, tiesiog nebegaliu pro jas ramiai praeiti.

Kalbant apie mažųjų paprikų privalumus, lyginant jas su didžiosiomis, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia apie tai, kas akivaizdžiausia - kimštas mažąsias paprikas kur kas lengviau suskirstyti norimo dydžio porcijomis. Įdaryta didelė paprika dažnai būna iššūkis net suaugusiam valgytojui, ką jau kalbėti apie vaikus. O štai mažosios dažniausia tesiekia slyvos ar stambios braškės dydį; į 150 g pakuotę tokių telpa maždaug 5-6. Gamindama šį patiekalą, aš dažniausia perku 4 pakuotės, tai reiškia, maždaug 20-25 mažas paprikas. Prikimštos jos ne tik gražiai atrodo, bet ir gali būti išdalintos kiekvienam valgytojui pagal poreikį, kas yra labai patogu.

Nuotrauka Kristinos

Antrasis mažųjų paprikų privalumas išryškėja tik pradėjus valgyti patiekalą: ir tai yra, mano akimis žiūrint, kur kas geresnis mėsos ir daržovės santykis. Kuo didesnė paprika, tuo daugiau įdaro į ją telpa, o tuo pačiu atsiranda tam tikras disbalansas: mėsos tokiame patiekale daug, daržovės mažai, bent jau mano skoniui dažniausia - per mažai. Į nedideles paprikas telpa vos 2-3 v.š. įdaro, ir tai reiškia, jog mėsa neužgožia daržovių, kadangi įdaro ir pačių paprikų kiekis daugmaž vienodas. Štai kodėl mažosios įdarytos paprikos yra ryškesnio skonio, lengvesnis ir "daržoviškesnis" patiekalas negu didžiosios.

Tiesa, reikia paminėti, jog ne visi žmonės mėgsta paprikas dėl specifinio jų "kartumo". Tai štai, mažosios paprikos neturi jo nė pėdsako, o ištroškintos būna švelnaus, beveik saldaus skonio. Šiuo požiūriu būtų galima jas lyginti su didžiosiomis pailgomis paprikomis, iš kurių rudenį taip mėgstu gaminti rytietiškas keptų paprikų salotas. Tiesa, mažųjų paprikų rinkiniuose dažniausia nebūna žalios spalvos ankščių, tik raudonos, geltonos ir oranžinės. Sakyčiau, tai gerai, nes žalios spalvos paprikos - tai neprinokusios paprikos, ir jų skonis visuomet skirsis nuo prinokusių. Kai kuriems patiekalams žaliosios paprikos tinka puikiai, bet šiuo atveju aš vis dėlto teikiu pirmenybę saldžioms ir mačiusioms pakankamai saulės.

Prie mažųjų paprikų ypač tinka mažos naujo derliaus bulvės ir, žinoma, daug krapų. Nebijokite, nuo tokio maisto nesijausite apsunkę - tiktai maloniai sotūs :)

Nuotrauka Kristinos

Malta mėsa įdarytos paprikos

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

600 g saldžiųjų paprikų (rekomenduočiau 20-25 mažąsias, žr. pastabas aukščiau)

300 g maltos kiaulienos (arba kitokios mėgstamos mėsos, geriau ne visai liesos)

2 v.š. ryžių

1 nemažas svogūnas

1 kiaušinis

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

4-6 v.š. pomidorų rytės

3-4 v.š. grietinės (rekomenduočiau tirpią, t.y. kaimišką arba 40% riebumo)

Virtų bulvių (patiekiant)

Krapų (patiekiant)

1. Nuplovę paprikas, aštriu peiliuku išpjaukite jų kotelį su visa žaliąja dalimi, išimkite sėklalizdį ir iškratykite sėklas. Atidėkite, kol prireiks.
2. Ryžius užpilkite maždaug trečdaliu puodelio vandens (1 puodelis -250 ml). Užvirkite, pavirkite 2-3 min. ir palikite uždengę, kad ryžiai sugertų kuo daugiau vandens ir šiek tiek suminkštėtų. 
3. Nulupkite ir susmulkinkite svogūną. Kad svogūnas gerai pasiskirstytų, o mėsos įdaras būtų sultingas, aš darau taip: nuluptą svogūną rupiai supjaustau, dedu į uždarą smulkintuvo indelį, įmušu kiaušinį ir viską susmulkinu iki vientisos tyrės. Tai ypač pasiteisina, ji tarp valgytojų yra vaikų - apie svogūno egzistavimą tokiu atveju niekas nė neįtars :)
4. Maltą mėsą sumaišykite su smulkintu svogūnu, kiaušiniu, pabrinkintais ryžiais (aš supilu drauge su skysčio likučiais), druska ir pipirais; jeigu norite, galite dėti ir kitokių prieskonių - tarkime, džiovintų prieskoninių žolelių. Jeigu svogūną sutrynėte su kiaušiniu, gali atrodyti, jog į mėsą bus dedama labai daug skysčio, bet viską kruopščiai išmaišę (geriau ranka) pamatysite, jog visas skystis kažkur "pradingo", užtai gavote purų, sultingą įdarą.
5. Gautu įdaru prikimškite paprikas. Kemšant mažąsias paprikas, šaukštelis vargu ar padės - man efektyviausia padaryti tą rankomis, pirštais atsignybant po nedidelę porciją paruošto įdaro. 
6. Prikimštas paprikas sudėkite į puodą, tada maždaug iki pusės užpilkite vandeniu (aš užpilu maždaug 1 puodelį verdančio vandens iš arbatinuko). Lengvai pasūdykite, leiskite puodui užvirti, jį uždenkite, sumažinkite ugnį ir troškinkite apie 20 min. (jeigu paprikos didelės, troškinti turbūt reikės ilgiau - orientuokitės pagal situaciją).
7. Sudėkite pomidorų tyrę bei grietinę ir troškinkite dar maždaug 20 min. Jeigu padažas atrodo labai skystas, galite troškinti pradengtame ar visai atidengtame puode, kad skystis šiek tiek nugaruotų, o padažas sutirštėtų. Baigiant troškintis patikrinkite, ar netrūksta druskos; padažą galite pagardinti ir trupučiu pipirų, o jeigu pomidorų tyrė buvo labai rūgšti - galbūt netgi žiupsneliu cukraus.
8. Paruoštas paprikas patiekite su padažu, kuriame jos buvo troškinamos, bei su virtomis bulvėmis. Prieš nešdami į stalą, apibarstykite smulkintais krapais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.

Uogienės keksas

Pernai, grįždama iš Latvijos pajūrio, parsivežiau knygą 100 kūkas un 1 svecīte (liet. 100 tortų ir 1 šventė, 2018), tą pačią, kuri ir mus, lietuvius, įkvėpė prikepti gardžiausių skanėstų, minint Lietuvos valstybingumo jubiliejų (projektui 100 tortų Lietuvai erdvę suteikė www.15min.lt naujienų portalas). Knyga didelė, gražiai išleista, pilna viliojančių nuotraukų, istorijų ir nuoširdžiausių jausmų savo tėvynei - galima tik pasidžiaugti, jog Signe Meirāne, populiari latvių žurnalistė ir tinklaraštininkė, sugebėjo suburti savo kolegas ir įgyvendinti šį žavų projektą.

Nuotrauka Kristinos

Na, o ką apie knygą būtų galima pasakyti, atmetus sentimentaliąją pusę ir žiūrint į receptus grynai iš praktinių pozicijų? Man pirmiausia krito į akis, jog ši knyga itin ryškiai atspindi šiuolaikinės konditerijos tendencijas - tarkime, dažname (gal net per dažname - nes darosi šiek tiek nuobodu) recepte vietoje kremų rekomenduojama gaminti purius, želatina ar agar-agaru sutvirtintus musus; arba, pavyzdžiui, net torto pavadinime pabrėžiama, jog kepinys yra veganiškas. Kitas momentas, kuris vienus gali įkvėpti iššūkiui, o kitus nuvilti - tai, jog daugelis receptų itin imlūs darbui ir reikalaujantys nemenko kalno produktų, kurių sąrašai vargiai telpa į vieną puslapį. Suprantama, jog solidžios šventės proga kiekvienas autorius norėjo pasipuikuoti geriausiu savo kepiniu, bet aš turiu abejonių, ar tikrai vertėjo siūlyti tokius, į kurių sudėtį įeina ksantano derva ir panašūs dalykėliai, naudojami nebent profesionalų. Tai, jog prie knygos prisilietė ne vien namų šeimininkės, rašančios tinklaraščius, mano nuomone, byloja ir didžiosios dalies tortų puošyba - susidaro įspūdis, jog moterų buvo paprašyta atsivežti nepuoštus kepinius, kuriuos prieš fotosesiją dailino ta pati ranka, ant vienų nepriekaištingu puslankiu išdėsčiusi įvairiaspalves uogas, ant kitų konditeriniu švirkštu išspaudusi tobulo grožio gėles. Be abejo, vaizdai įspūdingi, bet ar jie padrąsina imtis eksperimentų namuose, ar mažiau įgudusioms moterims numuša ūpą net pradėti, galima ginčytis. Apibendrindama drįsčiau teigti, jog dauguma knygoje 100 kūkas un 1 svecīte tilpusių receptų labiau tinka gerokai pasipraktikavusioms kepėjoms, o ne toms, kurios virtuvėje dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir atranda konditeriją kaip kūrybos sritį.

Aš pati, kaip jau ne kartą minėjau, esu linkusi atskirti namų virtuvę nuo profesionaliosios, kuri reikalauja specialių darbo įrankių, produktų ir įgūdžių. Tad nors paprastų, neįmantrių kepinių šioje knygoje ne per daugiausia, būtent į juos krypo mano žvilgsnis. Ilgai nesvarsčiusi, išsirinkau kepinį, pavadintą Vecā ievārījuma kēkss, t.y. Senos uogienės keksą. Simboliška pasirodė ir tai, jog jo autorė - ta pati Signe Meirāne, inicijavusi knygos projektą. Įžanga apie mamą, iš kurios paveldėtas šis receptas, trumpas produktų sąrašas, nekomplikuotos gaminimo instrukcijos - viskas bylojo, jog tai mano stiliaus kepinys. Jau nekalbant apie tai, jog turėjau sunaudoti pusę stiklainiuko užsistovėjusios uogienės :)

Tačiau tuomet, kai mano orkaitė jau buvo įjungta, pastebėjau vieną nerimą keliantį dalyką: kekso produktų sąraše ir recepto aprašyme nefigūravo nei kepimo milteliai, nei soda, nei mielės. Tai neabejotinai buvo klaida, nes plika akimi buvo matyti, jog iš nurodytų produktų išeis pakankamai sunki tešla, kuri, neįmaišius jokio kėliklio, po valandėlės pavirs drėgna, sukritusia "plyta". Korektūros klaidos nepuošia nė vieno teksto, tačiau receptų knygoje tai reiškia sugadintus produktus, subjurusią nuotaiką, dingusį pasitikėjimas šaltiniu - žodžiu, tikrą katastrofą. Laimei, šiais interneto laikais visada galima kreiptis į visažinį Google. Atsidariusi Signe Meirāne puslapį, pamačiau, jog ten yra netgi du uogienės kekso variantai. Vienas buvo autorės mamos, antrasis - pakoreguotas ir perkurtas pačios Signe Meirāne, labai panašus į tą, kuris pateiktas knygoje. Tiesa, produktų kiekiai šiek tiek skyrėsi, be to, ingredientų sąraše, kaip ir buvo galima tikėtis, rikiavosi soda. Vis dėlto man kur kur įdomesnis pasirodė kitas faktas: perskaičiusi senąjį receptą, pamačiau, jog jis visiškai atitinka tą, kurį aš pati esu paveldėjusi iš savo mamos, ir pagal kurį iki šiol sėkmingai kepiau uogienės pyragą - ne kartą ir ne du. Antraip sakant, tai buvo senamadiškas, garantuotas, laiko patikrintas receptas, nuo kurio atsispyrusi Signe Meirāne užsimojo sukurti kažką "mandresnio", bet, sprendžiant iš to, kad jos siūlomi receptai skirtinguose šaltiniuose įvairuoja, tie ieškojimai ko gero dar nėra pasibaigę.

Nuotrauka Kristinos

Be abejo, aš rinkausi seną Latvijos ir Lietuvos mamų receptą. Iš Signe Meirāne patirties savo virtuvėje pritaikiau tik du dalykus. Pirmiausia, man patiko jos idėja, jog šiam kepiniui galima naudoti ne tiktai baltąjį, bet ir rudąjį cukrų. Manau, jog šis patobulinimas itin vertas dėmesio tuomet, kai susiduriama su labai švelnaus skonio uogiene (pavyzdžiui, aš šiuo atveju turėjau gana prėskos kriaušienės, kurią viriau ne pati, ir kuri buvo visai ne mūsų šeimos skonio). Antra, supratau, jog net šis, pats paprasčiausias pyragas, išradingai papuoštas, gali tapti pakankamai šventišku kepinu. Būtent iš latviškos knygos nusižiūrėjau, jog keksą galima aplieti tirpintu šokoladu, o tuomet papuošti šokolado gabaliukais ir šilauogėmis. Mano namiškiai buvo sužavėti :) Ir išties, toks papuošimas ne tik džiugina akį, o ir suteikia papildomų skonio akcentų.

Na, o dabar dar kelios pastabos iš savos patirties. Pirmiausia apie uogienę. Ji gali būti bet kokia, įskaitant susicukravusią ar pradėjusią rūgti (bet nesupelijusią). Priklausomai nuo to, kokią uogienę rinksitės, priklausys kekso spalva ir galutinis skonis - akivaizdu, jog pyragas su saldžia braškių uogiene bus kitoks, negu iškeptas su rūgščiu rabarbarų džemu. Tačiau ne mažiau svarbi ir uogienės konsistencija: jeigu ji labai tiršta, tešla bus vienokia, o jeigu apyskystė - kitokia. Problema ta, kad per skysta ir per daug drėgmės turinti tešla prastai kyla, atsiranda pavojus, jog pyrago konsistencija bus "guminė". Kad to nenutiktų, naudodama vandeningą uogienę, aš į tešlą dedu kelis papildomus šaukštus miltų. Ir, žinoma, nereikia bijoti sodos. Tiek uogienė (ypač rūgštesnė), tiek grietinė ją puikiai nugesina ir išpurina - kepimo milteliai tokio tipo tešloje gali būti tiesiog per silpni. Beje, grietinė čia - vieninteliai riebalai, todėl, jeigu norite, kad keksas būtų purus, ji turėtų būti neliesa. Deja, dievai žino kokiais krakmolais ir/ar technologijomis sutirštintos sumažinto riebumo grietinės tikrai nėra tas produktas, su kuriuo galima iškepti gerą keksą, nenaudojant sviesto ar aliejus.

Tiek patarimų šiam kartui. O ar jūs kepate šį pyragą? Galbūt turite kokių nors patarimų, jog jis būtų dar gardesnis? Ačiū!

Nuotrauka Kristinos

Uogienės keksas

Ingredientai:

2 kiaušiniai

1 puodelis balto arba rudo cukraus (1 puodelis - 250 ml)

Žiupsnelis druskos

1 puodelis grietinės (rekomenduočiau riebią kaimišką arba 40% pirktinę)

1 puodelis uogienės

2 puodeliai kvietinių miltų (naudojant 405D keksas bus puresnis)

1 a.š. sodos

Sviesto (kepimo formai ištepti)

1. Kepimo formą ištepkite sviestu, pabarstykite miltais ir, jeigu įmanoma, išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C.
2. Dideliame dubenyje lengvai paplakite kiaušinius, sudėkite cukrų ir druską ir vėl išplakite. Sudėkite grietinę ir uogienę (jeigu reikia, ją prieš tai uogienę pertrinkite per sietelį ar susmulkinkite elektriniu smulkintuvu, kad būtų vientisa), viską gerai išmaišykite.
3. Miltus sumaišykite su soda, persijokite ir suberkite į skystus ingredientus. Išmaišykite - masė turėtų būti kaip tiršta grietinė. Jeigu uogienė buvo skysta, o kekso masė atrodo praskydusi, į tešlą galite papildomai įmaišyti 2-4 v.š. miltų.
4. Paruoštą tešlą sudėkite į kepimo formą ir kepkite apie 1 val., arba kol į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas.
5. Atvėsusį kepinį galite pagal skonį papuošti (aš apliejau tirpintu šokoladu ir pabarsčiau smulkinto šokolado gabaliukais bei nuplautomis ir nusausintomis šilauogėmis).

Nuotrauka Kristinos

Rcepeto šaltiniai: mano mama, Signe Meirāne internetinis puslapis ir ši knyga:

100 kūkas un 1 svecīte, Rīga: AMSMEDIA, 2018, p. 244-245.