Estiški sumuštiniai su marinuotais šprotais

Kad ir kaip palankiai vertinčiau Šiaurės šalių virtuvę, turiu prisipažinti, jog Estijos patiekalai man ilgai buvo terra incognita. Ir kalta čia ne informacinių šaltinių stoka, o pakankamai paplitęs įsitikinimas, esą Baltijos šalių virtuvė panaši, ir ieškoti didesnių skirtumų tarp lietuviškų, latviškų bei estiškų patiekalų - bergždžias reikalas. Iš tikrųjų situacija ne visai tokia. Sakyčiau - žiūrint su kuo lyginsime. Jeigu Baltijos šalių kulinariją mėginsime gretinti, pavyzdžiui, su Nigerijos ar Filipinų virtuve, teks pripažinti, jog mūsų valgiai išties turi daug bendro. Na, o jeigu tarpusavyje, tuomet atrasime ir gana akivaizdžių skirtumų. Šiandien kaip tik ir noriu atkreipti dėmesį į vieną tokį niuansą, kurio centre atsidurs... Baltijos jūros šprotai.

Nuotrauka Kristinos

Turbūt nesuklysiu sakydama, jog mums, lietuviams, žodis šprotai pirmiausia asocijuojasi su Latvija/ Ryga. Skardinės dėžutės, kuriose suguldytos dailios mažų, rūkytų žuvelių eilės, užpiltos aliejumi, kadaise buvo geidžiamu delikatesu ir deficitu. Dabar jų įsigyti nėra problemų, tereikia nepatingėti ir atsirinkti, kurios firmos gaminiai gardžiausi - o tai jau priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio. Ir vis dėlto rūkyti ir konservuoti šprotai - tai ne vienintelis pavidalas, kuriuo žmonės paruošia šias žuveles. Pavyzdžiui, kaip jau esu rašiusi, britai bei airiai labiausia mėgsta šviežius keptus šprotus. Švedai ypač didžiuojasi savo švediškais ančiuviais, t.y. labai stipraus, specifinio skonio marinuotais šprotais, kuriuos naudoja pirmiausia kaip prieskonį. O štai estai turi vürtsikilud - skaidriame (nerūgščiame!) marinate su įvairiais prieskoniais marinuotus šprotus, kurie primena miniatiūrines silkių išklotines. Lietuviškai šis produktas kartais dar vadinamas ir marinuotomis kilkėmis.

Vürtsikilud, marinuoti estiški šprotai, būna įpakuoti įvairiai - nedidelėse skardinėse, stiklainiuose, plastikiniuose kibirėliuose arba putplasčio dėžutėse, aptrauktose skaidria plėvele. Bet kokiu atveju, jie atrodo maždaug taip. Nuotrauka Kristinos

Mano nuomone, vürtsikilud yra vienas iš tų specifinių - ir mūsų pražiūrėtų - estiškų produktų, kuriuos galima būtų prilyginti kama miltams arba šokoladui su kama miltais. Deja, bet kurioje Lietuvos parduotuvėje estiškų šprotų nenusipirksite. Užtai jie gali tapti puikiomis, netikėtomis lauktuvėmis iš Estijos - ten šio gėrio rasite nesunkiai. Marinuoti šprotai nėra brangūs, todėl patarčiau įsigyti kelių gamintojų ir marinuotų su skirtingais prieskoniais, kad galėtumėte degustuoti bei atrasti pačius gardžiausius.

Marinuoti šprotai pasižymi pakankamai intensyviu, "silkišku" skoniu. Tai reiškia, jog ragaudami juos pačius vienus, vargu ar atskleisite paslaptį, kodėl estai taip juos mėgsta. Štai dėl ko geriausia daryti taip, kaip daroma Estijoje - gaminti su marinuotais šprotais nedidelius sumuštinukus. Pastarieji - tikra estiška klasika, jau ne vieną dešimtmetį puošianti kaimynų šventinius stalus. Kalėdinius irgi :) Jeigu mėgstate užkandžius su sūdyta žuvimi, greitai suprasite, jog ne be reikalo. Nepaisant elementarios sudėties, produktų derinys išties vertas dėmesio, ypač jeigu rinksitės senovinę, t.y. lengvai pasūdytą ir saldžiarūgštę juodą duoną, šiais laikais ne itin madingą, bet sunkiai pakeičiamą tradiciniuose patiekaluose.

O pabaigai dar viena smulkmena. Jeigu jums kiltų klausimas, ar šprotus galima marinuoti namuose, tai žinokite, jog galima. Tiesa, gauti rezultatą, artimą parduotuviniam, gali būti kiek komplikuota, nes žuvų pramonėje, be mums įprastų prieskonių, marinatui naudojamas dar ir sandalmedis, suteikiantis šprotams rausvą atspalvį ir specifinį prieskonį. Tačiau netgi pagaminę marinatą be pastarojo ingrediento, galėsite džiaugtis neprastu rezultatu. Jeigu kam nors bus aktualu, parašykite - vienoje mano knygų puikuojasi ir "Talino kilkių" receptas, kuriuo galiu be jokių problemų pasidalinti :)

Nuotrauka Kristinos

Kiluvõileivad - estiški sumuštiniai su marinuotais šprotais

Ingredientai:

Juoda ruginė duona*

Sviestas, geriau kambario temperatūros

Estiški marinuoti šprotai (išklotinės be kaulų)

Kietai arba pusiau kietai virti kiaušiniai**

Raudonas svogūnas

Laiškiniai česnakai (arba svogūnų laiškai) ir/ar krapai

1. Nuo duonos riekių nupjaustykite plutą, tada plonai aptepkite jas sviestu ir supjaustykite trikampėliais ar kvadratėliais - taip, kad iš jų galėtumėte sukurti dailius, ne per didelius sumuštinukus.
2. Ant viršaus (priklausomai nuo sumuštinukų dydžio) dėkite po 1-2 marinuotų šprotų filė. 
3. Sumuštinukus papuoškite ir pagardinkite kiaušiniu, nedideliais kubeliais arba plonais griežinėliais supjaustytais raudonaisiais svogūnais, laiškiniais česnakais ir/ar krapais.
4. Patiekite kaip šaltą užkandį, pavyzdžiui, prie alaus.

* Geriausia rinktis dideles duonos riekes, kurias vėliau bus lengva padalinti į kelis mažesnius sumuštinukus.

** Šiems sumuštiniams labai tinka ir dekoratyviai atrodo putpelių kiaušiniai. Manieji buvo sudėti į verdantį pasūdytą vandenį ir pavirti 3 min., kad trynys dar būtų apyskystis. Primenu, jog išvirtus kiaušinius reikia tuojau pat dėti į šaltą vandenį ir kuo greičiau atvėsinti, jeigu nenorite, kad trynys iki galo sukrekėtų.

.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Daniški sumuštiniai su lašiša

Diena po dienos, žingsnis po žingsnio atsiskubina Adventas. Pagalvojusi, jog ta proga papildomas receptas su žuvimi nepakenks, nusprendžiau šiandien parašyti apie daniškus sumuštinius su lašiša. Intonacinį kirtį čia reikėtų dėti ant žodžio daniškus. Taip, visi mes esame gaminę (ar bent jau valgę) sumuštinukus su lašiša. Tačiau dažniausia tai būna šventiniai, puošnūs vieno kąsnio užkandžiai. Daniški sumuštiniai, geriau žinomi kaip smørrebrød - tai jau visai kita istorija, mat jie kur kas didesni ir valgomi kaip pagrindinis patiekalas.

Nuotrauka Kristinos

Apie ypatingą daniškų sumuštinių kultūrą jau esu pasakojusi įraše apie Sol over Gudhjem, t.y. klasikinius šios šalies sumuštinius su rūkytomis strimėlėmis. Čia tik priminsiu, jog dideliais sumuštiniais danai ypač mėgsta malšinti alkį per pietų pertrauką. Jų nuomone, tai pakankamai sotus, maistingas ir pilnavertis patiekalas, o kad jis šaltas - tai jokia bėda. Svarbiausia, kad sumuštiniai būtų šviežiai pagaminti ir vainikuoti gausiais priedais (paprastai per juos nesimato duonos riekės), be to, skoningai papuošti. Kadangi jie nečiumpami į ranką, o kultūringai valgomi iš lėkštės su peiliu ir šakute, nereikia sukti galvos, jog per kraštus byrantys pagardai sukels nepatogumų :)

Nuotrauka Kristinos

Daniški sumuštiniai gali būti ir klasikiniai, ir labai netikėti. Restoranų šefai iš duonos riekės ir įvairių priedų sugeba kurti tikrus šedevrus, o kulinarinės knygos, skirtos smørrebrød menui, stebina idėjų gausa ir išradingumu. Šiandieniniai sumuštiniai su lašiša - tikra klasika, neįmantri, bet nesenstanti ir nenusibostanti.

Nors daugumai tradicinių sumuštinių danai naudoja juodą ruginę duoną, su švelnaus, subtilaus skonio lašiša paprastai derinama šviesi. Pastaroji Danijoje vadinama franskbrød (pažodžiui - prancūziška duona) - tai nebūtinai batonas, bet kvietiniai miltai gaminio sudėtyje vis dėlto turėtų dominuoti. Galite rinktis kokią nors šviesią duoną su sėklomis arba, pavyzdžiui, ciabatta tipo duonelę. Ant duonos tepamas sviestas, dedami salotų lapai ir šaltai rūkyta lašiša, kuri Danijoje, visai kaip ir pas mus, laikoma delikatesu. Sumuštinis tradiciškai puošiamas citrina ir šviežių krapų šakelėmis. Žinoma, sumuštinį galima gardinti/ puošti ir kitokiais priedais - krevetėmis, ikrais, kietai virtu kiaušiniu, agurkais ir pan., tačiau tai jau bus paįvairinimai, labiau atspindintys asmeninį skonį, o ne tradicinę sumuštinio sudėtį. Tačiau padažas - jau visai kas kita. Jis laikomas daugmaž būtinu dalyku, norint sukurti išbaigtą ir tikrą smørrebrød su lašiša. Vienas iš klasikinių padažų, kurie derinami prie šių sumuštinių - tai garstyčių padažas (dan. rævesauce arba gravlakssovs). Pastarasis daniškas terminas neatsitiktinis: mat tokio pat ar labai panašaus garstyčių padažo Šiaurės Europos šalyse įprasta patiekti ir prie sausai pamarinuotos ir krapais pagardintos lašišos (dan. gravad laks), kuomet ji valgoma su karštomis bulvėmis kaip pagrindinis patiekalas (žr. receptą čia).

Tad jeigu mėgstate žuvį, o per pietus neturite kada ilgai stovėti prie viryklės, pamėginkite kaip pagrindinį patiekalą sukomponuoti šiuos daniškus sumuštinius su garstyčių padažu - tam darbui vargu ar prireiks ir pusvalandžio. Pamatysite, jog lašiša tinkama ne tik vieno kąsnio užkandėlėms :)

Nuotrauka Kristinos

Smørrebrød med laks - daniški sumuštiniai su lašiša

Ingredientai:

Balta duona

Sviestas, geriau kambario temperatūros

Salotų lapai*

Šaltai rūkyta lašiša**

Citrinos riekelės (papuošimui)

Krapų šakelės (papuošimui)

Garstyčių padažui:

1 v.š. balto vyno acto

2 v.š. cukraus

6 v.š. Dižono garstyčių

Nebūtinai: 1 kiaušinio trynys

~ ¼ puodelio neutralaus skonio aliejaus (1 puodelis - 250 ml)

Nebūtinai: geras žiupsnis šviežių smulkintų krapų

Druskos ir juodų grūstų pipirų (pagal skonį)

1. Pirmiausia pagaminkite padažą. Nedideliame dubenėlyje suplakite actą, cukrų, garstyčias ir, jeigu naudosite, kiaušinio trynį. Plakdami toliau, plona srovele supilkite aliejų - padažas turėtų būti vientisas ir neišsisluoksniavęs. Paragaukite, pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Jeigu norite, įmaišykite smulkintų krapų.
2. Duoną supjaustykite ne per daug storomis riekėmis, jas plonai aptepkite sviestu. Ant viršaus dėkite nuplautų ir nusausintų salotų lapų (galite dėti kelis mažus arba vieną didelį padalinti į 2-4 dalis ir sudėti į netvarkingą kalnelį), o ant jų - plonais griežinėliais supjaustytos lašišos. Lašišos turėtų būti nemažai, tiek, jog žuvis ant sumuštinio atrodytų suguldyta "bangelėmis". Sumuštinius apšlakstykite garstyčių padažu. Papuoškite citrinos griežinėliais (labai tradiciška juos įpjauti viename šone ir persukti) bei krapų šakelėmis. 
3. Sumuštinius patiekite lėkštėse kaip pagrindinį patiekalą. Likusį padažą duokite į stalą, supylę į atskirą indelį.

* Čia labiausia tiktų apvalūs sviestinių salotų lapai, kurie yra tvirtesni ir turi daugiau skonio negu gležni augaliukai garbanotais lapų krašteliais, kurie prekybos centruose parduodami miniatiūriniuose vazonėliuose. Vis dėlto, jeigu sviestinių salotų neįmanoma įsigyti, rinkitės bet kokias kitokias mėgstamas ir tuo metu prieinamas.

** Nors, gaminant šiuos sumuštinius, šaltai rūkyta lašiša yra tradiciškiausias pasirinkimas, bet švelnaus skonio (ypač namuose pagaminta) sūdyta lašiša arba su krapais pamarinuota lašiša reikalų taip pat nesugadins.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Judith H. Dern & John Nielsen, Classic Recipes of Denmark, Wigston: Lorenz Books, 2013, p. 30-31.

Nostalgiška tuno mišrainė

Nors mes su vyru gimėme ir augome Kaune, abu esame susieti su Vilniumi darbiniais ryšiais. Kelionės į sostinę ir atgal mums jau seniai tapo kasdieninės rutinos dalimi - kaip, beje, labai nemažai daliai mūsų kartos kauniečių, kiekvieną rytą ir vakarą kursuojančių autostrada. Nepaisant kai kurių nepatogumų, niekada nesvarstėme galimybių gyventi Vilniuje. Ne todėl, kad šis miestas nepatiktų, o todėl, kad savo gimtajame jaučiamės pernelyg komfortabiliai. Čia mūsų namai, šeimynykščiai, giminaičiai ir dauguma draugų, čia mažesnės spūstys, trumpesnės eilės ir lėtesnis gyvenimo tempas.

Kad Vilnius mūsų gyvenime liks antrame plane, supratome iškart po studijų, kai tos darbinės kelionės dar tik prasidėjo. Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė jausmas, apimdavęs po ilgos ir sunkios dienos, tą akimirką, kai prieš akis išnirdavo pirmieji Kauno žiburiai, aptriušę daugiabučiai ir anuomet dar labai duobėtos Kauno gatvės. Pagaliau!.. - su palengvėjimu atsidusdavome abu. Anaiptol ne pats prašmatniausias miesto vaizdas mūsų nė kiek netrikdė, lygai taip, kaip netrikdo faktas, jog tėvų ar senelių namai neapstatyti pagal paskutines interjero madas ir įsikūrę ne pačiuose prestižiškiausiuose rajonuose. Namų šiluma ir jaukumas menkai tesusiję su išoriniais atributais, todėl mums niekada neateidavo į galvą matuoti savo gyvenimo kokybės pagal tai, kiek stiklinių ofisų išdygo aplinkui.

Nuotrauka Kristinos

Anais laikais sugrįžimo džiaugsmą visada lydėdavo vilkiškas alkis. Penktą ryto, kai prasidėdavo mūsų diena, pusryčiai dar strigdavo gerklėje; per pietus kartais pavykdavo šio bei to užkąsti, o kartais ir ne; vakare jau norėdavosi kuo greičiau leistis į kelią. Tačiau pasiekti Kauną nebūtinai reikšdavo pasiekti savo virtuvę. Kol dar neauginome sūnaus, dauguma mūsų vakarų buvo pripildyti įvairiausios veiklos, renginių ir susitikimų. Tačiau prieš juos reikėdavo nedelsiant išspręsti bado problemą. Todėl sustodavome artimiausiame prekybos centre ir, negaišdami per daug laiko svarstymams, nusipirkdavome kokios nors mišrainės ar salotų. Čia pat, automobilių stovėjimo aikštelėje, vos įlipę į mašiną, tas salotas ir suvalgydavome - vienkartinius stalo įrankius, žinoma, visuomet turėdavome po ranka. Po ketvirčio valandos jau būdavome pasiruošę eiti į spektaklį, koncertą ar krepšinio varžybas. Ir jautėmės visiškai patenkinti savo gyvenimu!

Dabar viskas pasikeitė - išskyrus vis taip pat laimingai suspurdančią širdį, kai grįžtame namo, sostinėje ar kur kitur sutvarkę neatidėliotinus reikalus. Kaunas išgražėjo, atsinaujino, duobėtų gatvių reikia gerokai paieškoti. Na, o mes patys jau daug metų nesame pirkę mišrainės iš prekybos centro ir paskubomis valgę jos mašinoje. Jeigu įprastu laiku nepasiekiame namų, tai vakarieniaujame mieste kaip padorūs žmonės, kokioje kavinukėje ar restoranėlyje. Bet dažniausia maistą ruošiame patys, nes, bėgant metams, ši veikla teikia vis daugiau malonumo.

Nuotrauka Kristinos

Tą pašėlusį savo gyvenimo etapą šiandien prisiminiau ne šiaip sau. Pirmiausia noriu pasakyti, jog nė kiek nesibaisiu jaunais žmonėmis, kurie maitinasi pusgaminiais iš prekybos centrų. Žinau, kaip būna, kai norisi pabuvosi penkiose vietose vienu metu, o laiko ir/ar pinigų kavinėms katastrofiškai trūksta. Manau, viskas ateina savo metu - įskaitant kulinarinius atradimus ir supratimą, kas yra kokybiškas valgis.

Antra, šiandien nusprendžiau priminti jums apie tuno mišrainę, kuri Nepriklausomybės laikų pradžioje buvo labai populiari. Ne kartą teko man ją kabinti vienkartine šakute :) O vėliau atkūriau jos receptą namuose. Turiu prisipažinti, jog tai pirmas ir vienintelis patiekalas, kurį mane įkvėpė pagaminti Maxima (anuomet dar žengusi tik pirmuosius savo žingsnius), ir kurį aš retkarčiais gaminu iki šiol. Neįsivaizduoju, ar kažko panašaus dabar galima nusipirkti parduotuvėse. Nūnai mano draugystė su pusgaminiais labai jau fragmentiška, todėl pirktinių mišrainių asortimento neišmanau ir pakomentuoti negaliu. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu jūs neturite jokių nostalgiškų prisiminimų, susijusių su šia mišraine, vis dėlto siūlyčiau ją išmėginti, kai užsimanysite ko nors gardaus ir greitai pagaminamo. Nors visi produktai atrodo kasdieniški ir neįmantrūs, jų derinys, mano nuomone, labai vykęs. Mišrainė soti ir ekonomiška, todėl ji gali tapti kuo puikiausiu antruoju patiekalu, įperkamu net studentams ir kitiems taupiems žmonėms - šiuo požiūriu man ji primena norvegiškas spagečių salotas su krevetėmis.

Apie mišrainės gamybą nėra ką daug kalbėti. Vienintelis patarimas - rinkitės kaip įmanoma kokybiškesnius produktus ir darykite tai kruopščiai. Pavyzdžiui, šios salotos yra vienas iš nedaugelio man žinomų patiekalų (greta tokių kaip žydų kaša varniškes, t.y. grikiai su makaronais), kuriam tradiciškai naudojami kaspinėlių formos makaronai. Užuot čiupę pirmus pasitaikiusius, paieškokite nedidelių, pagamintų iš kietagrūdžių kviečių miltų. Pastarieji neišteš, nesulips, atrodys dailiau, be to, geriau ir tolygiau išsimaišys su kitais produktais. Arba, pavyzdžiui, kiaušiniai: ekologiški kaimiški turės ryškesnę spalvą ir intensyvesnį skonį. Tunas, konservuotas dailiais gabaliukais, tikėtina, taip pat bus gardesnis už tuno skaidulas, plaukiojančias vandenyje, ar ne? Taigi, jūs mane supratote. Sėkmės!

Nuotrauka Kristinos

Nostalgiška tuno mišrainė

Produktų kiekius galite keisti pagal poreikį ir savo skonį.

Ingredientai: (išeis didelis dubuo mišrainės, maždaug 8 porcijos)

250 g kaspinėlių formos makaronų, geriausia smulkesnių (pavyzdžiui, pažymėtų kaip mini farfalle)

~ 1-2 v.š. neutralaus skonio aliejaus

200 g šaldytų žaliųjų žirnelių

4 kiaušiniai

2 saldžiosios paprikos (raudonos, geltonos arba oranžinės; galima rinktis skirtingų spalvų)

300 g konservuoto tuno (geriau aliejuje, bet tiks bet koks jūsų mėgstamas)

Mėgstamo majonezo (pagal skonį)*

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

1. Pasūdytame vandenyje išvirkite kaspinėlius. Stenkitės vadovautis instrukcijomis ant pakuotės ir makaronų nepervirti. Išvirusius išverskite į sietą, perliekite šaltu vandeniu, tuomet sudėkite į platų, didelį dubenį, apšlakstykite aliejumi ir išmaišykite. Palikite, kad atvėstų. Vėstant dar kelis kartus atsargiai pamaišykite, kad kaspinėliai nesuliptų.
2. Kol verda ir vėsta makaronai, atskirai išvirkite ir šaltu vandeniu perliekite žirnelius (stenkitės nepervirti, kad išliktų graži žalia spalva), kietai išvirkite ir susmulkinkite kiaušinius, paprikas supjaustykite smulkiais kubeliais, tuną lengvai ištrinkite, kad nebūtų sušokęs į gumulą.
3. Viską paruošę, dideliame dubenyje sumaišykite kaspinėlius, žirnelius, tuną, paprikas ir kiaušinius; jeigu norite, kelis šaukštus daržovių ir/ar kiaušinio galite atidėti papuošimui. Mišrainę pagal skonį pasūdykite, pagardinkite pipirais ir sumaišykite su majonezu. Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai druskos ar pipirų.
4. Kai mišrainė bus norimo skonio, sudėkite ją į serviravimo indą, jeigu norite, papuoškite ir tiekite kaip užkandį arba pagrindinį patiekalą.
5. Uždengta ir laikoma šaltai, ši mišrainė būna gardi 1-2 dienas.

* Beveik visos mišrainės anais laikais tiesiog plaukte plaukdavo majoneze; dabar tiek uždaro salotoms niekas nebenaudoja. Majonezo kiekį reguliuokite pagal savo skonį, tačiau nepamirškite, jog dedant jo visai mažai, ši mišrainė gali būti sprangi. Į nurodytą kiekį produktų, iš kurių išeina tikrai solidus dubuo salotų, aš dedu 420 ml dydžio indelį Hellmann's Original majonezo, kurį mėgstu dėl švelnaus skonio ir palyginti geros sudėties. Tokiu atveju mišrainė būna pakankamai drėgna, tačiau ne per daug riebi - kiek to iš viso galima tikėtis iš panašaus pobūdžio patiekalų :)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Maxima prieš maždaug 20 metų :)

Aviečių actas

Ne per seniausiai savo gamybos aviečių acto atsargomis pasidalinau su Jurga. O kodėl tinklaraštyje nėra recepto? - netrukus išgirdau klausimą, į kurį iki šiol neturiu padoraus atsakymo. Gal todėl, kad vasarą, kai aviečių apstu, šis pagardas dar būna pusgaminio stadijoje, o žiemą, kai actas daugmaž susistovi ir įgauna savo tikrąją išvaizdą bei skonį, šviežių uogų jau nė su žiburiu nerasi?.. Antraip sakant, katram sezonui priskirti aviečių acto receptą, ne visiškai aišku. O tokiais atvejais aš dažniausiai nueinu lengviausiu keliu - įrašo kūrimą atidėlioju tol, kol apie jį ir visai pamirštu. Bent jau iki ateinančių metų.

Ir vis dėlto šįkart nusprendžiau įvykdyti Jurgai bei sau duotą pažadą ir aviečių actą aprašyti. Tiesiog čia ir dabar, nelaukdama nei žiemos, nei ateinančios vasaros. Na, o jūs galėsite patys rinktis, kada šiuo įrašu pasinaudoti.

Nuotrauka Kristinos

Pirmą kartą aviečių actu susidomėjau, vartydama airių šefės Darinos Allen knygas. Iš jų sužinojau, jog tai labai senas pagardas, naudojamas Didžiosios Britanijos bei Airijos virtuvėse, tačiau mėgstamas ir kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV. Ilgą laiką citrinos Europoje buvo egzotiški vaisiai, prieinami tik turtingiesiems, todėl actas, tiek pats paprasčiausias, tiek pagardintas įvairiomis žolelėmis, vaisiais, uogomis ar prieskoniais, buvo vienas svarbiausių produktų, kai reikėdavo parūgštinti valgį. Dabar mes turime nepalyginamai daugiau pasirinkimų, kaip tą padaryti, tačiau pagardų žinovai aviečių actą vis dar mėgsta ir vertina. Ne itin dideliais kiekiais jis netgi gaminamas komerciškai. Tiesa, toks actas gana brangus, priskiriamas delikatesų kategorijai. Štai kodėl jį vis dar populiaru gaminti patiems. O kodėl gi ne? Juk gamybos procesas visiškai nesudėtingas.

Vaisių ar uogų sultys, o taipogi vynas, alus ar sidras, kuriame yra mažiau negu 18% alkoholio, turėdami sąlytį su grynu oru (pavyzdžiui, palikti neužkimštuose buteliuose), surūgsta natūraliai ir pamažu virsta actu. Kokybiškam actui pagaminti dažnai naudojamas acto raugas (angl. vinegar mother, pažodžiui acto motina, motininis raugas), panašus į drebutį ir paimtas iš senesnės partijos acto nuosėdų - visai panašiai kaip duonos raugas. Tačiau dažniausiai acto raugo turi ir jį natūraliai fermentuoja tik prisiekę ir itin išrankūs šio pagardo entuziastai. Didžioji dauguma žmonių (įskaitant mane), namuose gamindami aviečių actą, šiais laikais naudoja paprastesnį metodą: uogų sultis įvairiomis proporcijomis maišo su cukrumi ir pirktiniu vyno, obuolių ar kitokio švelnaus skonio actu. Pastarasis gamybos būdas nekelia rūpesčių dėl raugo ir leidžia išvengti įvairių nesėkmių - tarkime, tikimybės, jog rūgdamas actas užsikrės nepageidaujamu pelėsiu. Be to, supaprastintai pagamintą aviečių actą - bent jau teoriškai - praėjus vos kelioms dienoms jau galima naudoti maisto gaminimui.

Visgi dėl paskutinio punkto aš pati turiu kiek kitokią nuomonę, pagrįstą ilgamečiais stebėjimais. Ką tik pagamintas, kelias dienas, savaites ar mėnesius pastovėjęs actas būna gražios, vaiskiai raudonos spalvos ir... palyginti aštrus, acto rūgštis jame jaučiama labiau negu uogos. Bet kuo ilgiau actas išlaikomas, tuo labiau jis tamsėja, tampa prigesintos raudonos spalvos, netgi įgauna lengvų rusvų tonų, tačiau jo skonis būna žymiai subtilesnis, sodresnis, rafinuotesnis. Aviečių actui, kurį matote nuotraukose, eina jau ketvirti metai, prieš tai jis 3 metus, drauge su kitais naminio acto buteliais, dienas leido tamsioje virtuvės spintoje. Ir, turiu pasakyti, dabar jam priekaištų nebeturiu, užtai pagyrimus žerti galiu be saiko :) Taigi, geram actui, kaip ir geram vynui, mano galva, reikia laiko ir kantrybės. Taip, aviečių actas gal ir nėra tokio lygio produktas, kaip legendiniai Modenos balzaminiai actai, tačiau kuo daugiau laiko duosite jam subręsti, tuo dosnesni dividendai jūsų lauks. 

Kelerius metus brandintas aviečių actas įgauna tamsiai raudoną spalvą. Nuotrauka Kristinos

Raspberry vinegar - aviečių actas

Ingredientai: (turėtų išeiti maždaug 1,5 l acto)

1,3-1,5 kg šviežių aviečių

300 ml balto vyno acto (arba kitokio švelnaus acto, pavyzdžiui, 6% obuolių)

~ 750 g cukraus

1. Perrinktas ir nuplautas uogas suberkite į dubenį ar puodą, kuris nereaguotų su rūgštimi - pavyzdžiui, nerūdijančio plieno (aliuminis tikrai netiks). Uogas užpilkite actu, išmaišykite, jeigu reikia, lengvai paspauskite. Uždenkite ir laikykite šaldytuve 2-3 paras. Retkarčiais pamaišykite.
2. Virš didelio dubens (vėlgi, atsparaus rūgščiai) dėkite sietą, išklotą švaria marle. Į jį suverskite uogas su actu ir palikite, kad visas skystis gerai išlašėtų. Tai gali užtrukti apie 6 val. (arba per naktį). Nepatartina proceso greitinti, spaudžiant uogas šaukštu ar pan., nes tada į skystį pateks uogų dalelių, o actas bus drumzlinas.
3. Kai visas skystis išlašės, jį pamatuokite. 100 ml skysčio rekomenduojama imti 75 g cukraus. Skysčio bus maždaug 1 l, taigi, į jį reikėtų suberti 750 g cukraus. Jeigu jūs gavote daugiau ar mažiau skysčio (tai priklauso nuo uogų sultingumo), tikslų cukraus kiekį apskaičiuokite patys.
4. Aviečių sultis su actu bei reikalingu cukraus kiekiu sudėkite į rūgščiai atsparų puodą. Pamaišydami kaitinkite, kol užvirs, tuomet sumažinkite liepsną ir virkite dar apie 10 min. Jeigu reikia, nugraibykite putas.
5. Nukaitę puodą su aviečių actu, supilstykite jį į švarius, sausus butelius, geriau mažesnius. Sandariai uždarykite.
6. Prieš naudodami, tamsioje, vėsioje vietoje laikykite bent 2-3 mėn. Vis dėlto, jeigu išlaikysite actą 2-3 metus ar ilgiau, jis bus nepalyginamai geresnio skonio.

Nuotrauka Kristinos

Na, ir ką gi su tuo aviečių actu veikti? - ši klausimą irgi esu girdėjusi ne vieną ir ne du kartus. XIX a. pab.- XX a. pr. bene populiariausias būdas vartoti aviečių actą buvo... jį gerti. Tiksliau, skiesti aviečių actą dideliu kiekiu vandens bei ledukais ir patiekti jį panašiai, kaip citrinos sultimis gardintą aviečių gėrimą. Atrodo, kai kurios vyresnės kartos britų bei airių šeimininkės taip daro ir dabar. Ar aš esu išmėginusi šį patarimą? Be abejo :) Tačiau, mano nuomone, yra ir geresnių būdų aviečių actui sunaudoti.

Ir taip galvoju ne aš viena. Šiuolaikiniai šefai siūlo aviečių actą naudoti panašiai, kaip ir balzaminį - pavyzdžiui, apšlakstyti juo ledus, morenginius pyragus ar kitus desertus. O dar dažniau - gaminti su juo įvairius padažus, ypač žalialapių salotų. Avietinis padažas net angliškoje literatūroje beveik visuomet vadinamas prancūzišku žodžiu vinaigrette, taip nurodant į pagrindinį jo ingredientą - actą (iš panc. vinaigre - actas, pažodžiui vin-aigre - rūgštus vynas). Išties, gaminant padažą su aviečių actu, pastarojo skonis ir kvapas absoliučiai dominuoja. Tačiau greitai paaiškėja, jog tai ne minusas, o pliusas.

Yra daug būdų avietiniam salotų padažui pagaminti. Žmonės, neturintys aviečių acto, jį kartais keičia aviečių tyre arba netgi uogiene, o į padažą pila paprasto acto, be to, deda įvairių priedų - garstyčių, imbiero, svogūnų, česnakų, čili pipirų, sojos padažo, jogurto, medaus, klevų sirupo, prieskoninių žolelių ir t.t. Tačiau geras, subrendęs aviečių actas, kaip rodo mano patirtis, garantuoja padažui visai kitą kokybę. Užtenka jį sumaišyti ir išplakti su aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir (jeigu reikia) žiupsneliu cukraus - ir rezultatas bus kuo puikiausias. Tiesa, į aviečių padažą dažnai dedama aguonų - ne tiek dėl skonio, kiek dėl vaizdo bei tekstūros. Ką gi, jos čia išties labai tinka!

Atskirai reikėtų pakalbėti apie padažo spalvą. Kuo jaunesnis actas, tuo vaiskesnė jo spalva, kuo vaiskesnė spalva, tuo malonesnis akiai (ir tuo pačiu aštresnis) būna padažas. Tačiau jeigu naudosite išlaikytą aviečių actą, tokio efekto nebus - kaip matote iš mano nuotraukų, padažas išeina murzinai raudonas, nors ir puikaus skonio. Kaip sprendžiama spalvos problema? Na, galite lygiuotis į mane ir dėl to išvis nesukti sau galvos :) Kitu atveju, štai jums keli patarimai. Senuosiuose, XIX a. siekiančiuose šaltiniuose, į aviečių padažus, gėrimus ir kitus gaminius siūloma dėti karmino (natūralaus pigmento, išgaunamo iš vabzdžių košenilių), t.y. juos paprasčiausia uždažyti. Karmino pagrindu dabar gaminami raudoni maistiniai dažai, taigi, nieko ekstravagantiško šiame patarime nėra. Jeigu estetinis vaizdas jums labai svarbus, į avietinį padažą įmaišyti vieną kitą lašą maistinių dažų bus bene greičiausia ir efektyviausia išeitis. Kitas būdas - aviečių actą maišyti su šviežių uogų, pertrintų per sietelį, tyre arba kitokiais ryškiai raudonais ingredientais (esu mačiusi patarimą į padažą dėti, pavyzdžiui, arbūzo minkštimo, pilti granatų sulčių ir pan.). Pastarųjų eksperimentų pati atlikinėjusi nesu, todėl plačiau pakomentuoti jų negaliu - čia jau jums teks pasistengti patiems. Na, o aš siūlau patį paprasčiausią salotų padažo receptą. Tačiau tikrai ne prasčiausią. Tiesą sakant, tai vienas geriausių salotų padažų, kuriuos apskritai kada nors esu pagaminusi.

Nuotrauka Kristinos

Raspberry vinaigrette - avietinis salotų padažas

Ingredientai (maždaug 4 porcijoms)

¼ puodelio aviečių acto (1 puodelis - 250 ml)

¾ puodelio aliejaus (geriau švelnaus skonio, pavyzdžiui, rapsų arba riešutinio)

1-2 a.š. garstyčių (Dižono ar kitokių mėgstamų)

1 a.š. cukraus

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: 1 a.š. aguonų

1. Į nedidelį stiklainį su dangteliu (arba uždaromą elektrinio plaktuvo indelį) supilkite aviečių actą ir aliejų, sudėkite garstyčias ir cukrų, pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Užsukit dangtelį ir padažą gerai suplakite. Kitas būdas - sudėkite visus ingredientus į dubenį ir gerai išplakite šluotele.
2. Paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Nors klasikinė vinaigrette proporcija yra 1 dalis acto ir 3 dalys aliejaus, gali būti, kad norėsite kiek rūgštesnio padažo. Tokiu atveju įpilkite papildomą šlakelį aviečių acto. Jeigu dėsite papildomų ingredientų, padažą išplakite dar kartą.
3. Kai padažas bus norimo skonio, į jį galite įmaišyti aguonų.
4. Padažą reikėtų naudoti tuojau pat, nes kiek pastovėjęs jis ims sluoksniuotis.

Nuotrauka Kristinos

O dabar atėjo laikas paskutiniam klausimui: tai kam gi toks padažas labiausia tinka? Sakoma, jog jis dera su daugelio rūšių daržovėmis (keptomis, troškintomis ar virtomis garuose), tačiau labiausia - su šviežiomis, traškiomis, žalialapėmis salotomis. Šiuolaikinėje virtuvėje ypač dažnai aviečių padažu apšlakstomos salotos, į kurių sudėtį įeina švieži špinatų lapeliai ir kokios nors šviežios uogos ir/arba vaisiai.

Pastarųjų salotų kilmė labai jau miglota, bet panašu, kad jos buvo sugalvotos Amerikoje XX a. pabaigoje. Gali būti, kad jos atsirado kaip lengvesnė ir modernesnė klasikinių pavasarinių salotų, į kurių sudėtį įeina špinatai, kiaušiniai ir šoninė, variacija (pastarosios salotos į JAV atkeliavo labai seniai, drauge su vokiečių kilmės emigrantais). Prisiminkime - juk kaip tik XX a. pabaigoje į madą atėjo ir kiti panašūs patiekalai su vaisiais - tarkime, arbūzo ir feta sūrio salotos. Nežinau kaip jums, bet man žali špinatų lapai su saldžiais priedais kažkodėl nekėlė pasitikėjimo ir ilgą laiką atrodė nevalgomai :) Tačiau, vos tik jų paragavusi pirmąjį kartą, supratau, kad buvau neteisi - lygiai taip pat, kaip kadaise klydau dėl "įtartino" arbūzų ir feta sūrio derinio. Dabar labai džiaugiuosi, kad pagaliau atradau špinatų ir uogų/ vaisių salotas, be to, išsiaiškinau pagrindinius jų komponavimo principus.

Knygose ir internete galite rasti šimtus, o gal ir tūkstančius špinatų salotų, pagardintų uogomis ir/ar vaisiais, variacijų. Gali atrodyti, jog jas komponuojant nėra jokios tvarkos, bet iš tikrųjų toks įspūdis klaidingas. Salotas visuomet sudaro špinatai ir/ar kokie nors kitokie žalumynai, vienos ar kelių rūšių uogos/ vaisiai (kai kada - dar ir kokia nors papildoma daržovė ar kelios daržovės), pasirinktos rūšies riešutai ir koks nors pagrindinis, dažniausia baltymingas produktas - sūris, mėsa, žuvis, jūros gėrybės (pavyzdžiui, šukutės). Kadangi salotų sudėtis nėra griežtai reglamentuota, kiekvienas jas gali pritaikyti pagal savo skonį, gyvenimo būdą ir metų laiką. Jeigu esate vegetaras, naudokite sūrį, o ne anties krūtinėlę. Jeigu už lango birželis, rinkitės braškes, o jei rugsėjis - vynuoges. Jeigu nepakenčiate svogūnų, vietoje jų įpjaustykite salierų. Bet kokiu atveju salotų gaminimo taisyklėms nenusižengsite. Tik, žinoma, kad visi ingredientai jūsų burnoje uždainuotų darniu choru, nepamirškite padažo. Jis gyvybiškai svarbus, nes yra atsakingas už tai, kad visi salotų komponentai taptų viena harmoninga visuma.

Nuotrauka Kristinos

Salad with raspberry vinaigrette - salotos su aviečių padažu

Ingredientai: (produktų kiekiai priklausys nuo jūsų poreikių ir skonio)

Jauni špinatų lapeliai arba kitokios šviežios žalialapės salotos (jeigu norite, galite juos maišyti)

Vienos ar kelių rūšių pasirinktos uogos ir/ar vaisiai (braškės, avietės, šilauogės, vynuogės, obuoliai, kriaušės, persikai, figos, mangai, arbūzų ar melionų kubeliai ir t.t.)

Nebūtinai: vienos ar kelių rūšių daržovės (raudonieji svogūnai, saliero stiebas, ridikėliai, avokadas, šparagai, agurkai, virti burokėliai ir pan.)

Pasirinktos rūšies riešutai (graikiniai, pekano, lazdyno, anakardžių, migdolų plokštelės)

Pasirinktas pagrindinis produktas (fetos tipo ar kitoks sūris, valgymui paruošta vištienos, anties ar kalakuto krūtinėlė, lašiša arba kitokia žuvis, jūros gėrybės, kumpio griežinėliai ir pan.)

Aviečių padažas (žr. receptą aukščiau)

1. Nuplaukite ir nusausinkite špinatų lapelius ir/ar kitokių salotų lapus. Išdėliokite juos lėkštėse.
2. Užberkite pasirinktų ir paruoštų uogų, vaisių ir, jeigu naudosite, daržovių (šįkart aš naudojau tik rudenines avietes ir dviejų spalvų vynuoges, kurias perpjoviau pusiau ir išėmiau kauliukus).
3. Ant viršaus išdėliokite pasirinkto produkto riekeles ar gabaliukus (šįkart aš naudojau keptą vištienos krūtinėlę).
4. Pabarstykite pasirinktais riešutais (aš naudojau lengvai pakepintas migdolų plokšteles).
5. Prieš valgydami, salotas apšlakstykite aviečių padažu.
6. Mažos šių salotų porcijos gali būti puikus užkandis, o didelės - atlikti pagrindinio patiekalo vaidmenį (mes jas valgėme vakarienei kaip svarbiausią ir vienintelį patiekalą). Prie šių salotų tinka pasiūlyti baltos duonos ir taurę balto vyno.

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 315 (aviečių actas).

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 427 (aviečių actas).
Salotų padažo ir pačių salotų receptai buvo sukoponuoti, remiantis daugybe šaltinių, knyginių ir internetinių, gal geriausia atsimenu šį ir šį:
Mary Houser Caditz, Wandering & Feasting: A Washington Cookbook, Pullman: Washington State University Press, 1996, p. 89.

Aviečių gėrimas

Spalio mėnesį Žaliastogiuose buvo labai gražu. Slėnyje pagelto beržai ir spindėjo įsaulyje kaip auksas, už sodo raudonavo klevai, laukinės vyšnaitės prie tako pasidabino gražia, tamsiai raudona ir žaliai bronzine spalva, o pievose sužėlė atolas.
     Anė tiesiog maudėsi tose spalvose.
    - Ak, Marile! - sušuko ji vieną šeštadienio rytą, šokio žingsniu skraidydama su glėbiu spalvingų klevo šakų rankose. - Aš taip džiaugiuosi, kad gyvenu pasaulyje, kuris turi spalio mėnesį. Būtų siaubinga, jeigu reikėtų iš rugsėjo iškart peršokti į lapkritį, ar ne?

Lucy Maud Montgomery, Anė iš Žaliastogių, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2016, p. 152.

Knyga apie Anę, Kanadoje, Princo Edvardo saloje, gyvenančią mergaitę didelėmis akimis, oranžiniais plaukais ir beribe fantazija, buvo parašyta daugiau negu prieš 100 metų. Tačiau ir šiandien ši istorija turi galios suteikti gyvenimo džiaugsmo kiekvienam, kuris ją perskaito. Įžvelgti stebuklus kasdienybės smulkmenose - Anės stiprybė, kuria ji dosniai ir atlapaširdiškai dalijasi su aplinkiniais. Ar jūs, pavyzdžiui, kada pagalvojote, kiek daug grožio magijos netektų mūsų pasaulis, jeigu jame neliktų rudeniškomis spalvomis išsipusčiusio spalio? Juk be jo būtų kur kas sunkiau ištverti monotonišką ir pilką lapkritį, tiesa?

Savo ruožtu už tai, kad knyga apie Anę iš Žaliastogių surado kelią į mūsų namus, esu dėkinga vienai savo skaitytojai, kuri prieš porą metų apie ją užsiminė, komentuodama rojaus obuoliukų pyragą. Nežinau Jūsų vardo, nežinau, ar beužsukate į mano tinklaraštį, bet jeigu taip, dar kartą dėkoju! Nepaisant to, jog kūrinys "mergaitiškas", su sūnumi jį skaitėme jau ne vieną kartą - ir visada su dideliu malonumu. O aš vėl ir vėl įsitikinu, jog klasikos vardas duodamas ne veltui - nesvarbu, ar kalbėtume apie vaizduojamąjį meną, ar apie tekstus, ar apie kulinarijos receptus.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie receptus, šiandien nusprendžiau pratęsti rudeninių aviečių temą, kurios ėmiausi praėjusiame įraše, pristatydama vanilinius ledus karštame aviečių padaže. Mat aukščiau esanti citata paimta iš 16-ojo knygos skyriaus "Tragiškai pasibaigusi arbatėlė", kuriame avietės vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį!

Kaip tik žavingąjį spalio mėnesį Marilė, senyvo amžiaus Anės globėja, išsiruošė su reikalais į miestelį, o mergaitei pasiūlė pasikviesti į svečius geriausią draugę Dianą. Buvo sutarta, jog jos abi galės užsiplikyti arbatos, pasivaišinti vyšnių uogiene, vaisių pyragu ir pyragaičiais, o taip pat išgerti aviečių gėrimo su sausainiais. Tačiau Marilė visai pamiršo, jog aviečių gėrimą išnešė į rūsį, o svetainės bufetėlyje, iš kur Anei leido pasiimti butelį, tebuvo likęs trejus metus išlaikytas raudonųjų serbentų vynas. Nusprendusios, jog rausvi gėrimai dvigubai skanesni negu kitų spalvų, draugės ėmėsi degustacijos. Tiksliau, Anė vaišino draugę, o šioji gėrimą labai gyrė ir tikino, jog jis visai kitoks ir daug skanesnis už ponios Lind. Nenuostabu, jog po trijų stiklinaičių "aviečių gėrimas" viešniai visai pakirto kojas, o Anė su siaubu suprato, jog čia kažkas ne taip. Gandai apie šį nutikimą netruko pasklisti. XIX a. pab. - XX a. pr. uždaroje, konservatyvioje, netgi puritoniškoje Princo Edvardo saloje alkoholį buvo žiūrima itin nepalankiai. Griežtesnių principų kaimynai smerkdavo Marilę vien už tai, kad ji apskritai drįso gaminti vyną bei vaišinti juo svečius, o vaikai, ragaujantys stipriuosius gėrimus, buvo tiesiog už vaizduotės ribų. Štai kodėl ir Anei, ir jos globėjams teko įdėti nemažai pastangų, kol įvykęs nesusipratimas buvo užglaistytas.

Nežinau kodėl, bet mažiesiems skaitytojams ką tik atpasakotas knygos skyrius yra vienas įsimintiniausių ir juokingiausių - tą byloja ne vien mano sūnaus reakcija, bet ir kalnas kūrinio apžvalgų įvairiomis kalbomis interneto platybėse. Tad gal ir nereikėtų stebėtis, jog kulinarinius nuotykius mėgstantys žmonės irgi labai dažnai nusprendžia, jog aviečių gėrimo arba raudonųjų serbentų vyno receptai tinkamiausiai reprezentuos Anės iš Žaliastogių virtuvę. Nors Anės gerbėjai gali pasidžiaugti, jog yra išleista gana solidi kulinarijos knyga, kurioje puikuojasi atkurti/ sukurti patiekalai, paminėti Lucy Maud Montgomery romanuose, tačiau, regis, nė vienas jų nėra toks populiarus kaip aviečių gėrimas. Ne veltui Princo Edvardo saloje jis gaminamas komerciškai ir yra vienas sėkmingiausiai parduodamų vietinių suvenyrų. Tad, pasidavusi stipriausiai srovei, praėjusią vasarą jį pagaminau ir aš. Šiais metais receptu pasinaudojau dar kartą, nes tai išties puikus būdas sunaudoti uogų perteklių. Beje, šaldytų irgi! Tad jeigu turite daug šaldytų aviečių atsargų, galbūt šiandienine idėja norėsite pasinaudoti dar iki tol, kol ateis kitas šviežių uogų sezonas :) Na, o jeigu ne, tuomet išsisaugokite receptą ateičiai - anksčiau ar vėliau jis tikrai pravers.

Sumaniusi pagaminti senamadiško aviečių gėrimo, pirmiausia, žinoma, turėjau išsiaiškinti, kas slypi po anglišku raspberry cordial pavadinimu. Ir, reikia pripažinti, jog vienareikšmiško atsakymo į savo klausimą neradau. Kalbant apie avietes, bene dažniausia žodis cordial vartojamas kaip žodžio likeris (angl. liqueur) sinonimas. Be abejo, į tokio raspberry cordial sudėtį įeina vienoks ar kitoks alkoholis, bent jau nedidelis jo kiekis. Tačiau Anės globėja Marilė nė už ką nebūtų siūliusi vaikų vaišėms stipriųjų gėrimų! Vadinasi, Kanados rašytojos knygoje cordial yra tapatinamas su squash, t.y. nealkoholiniu gėrimu, kiek skystesniu negu sirupas, bet labiau koncentruotu negu gaiva. Tokia žodžio cordial vartosena nėra retenybė - atsiminkime, pavyzdžiui, populiarųjį elderflower cordial, į lietuvių kalbą paprastai verčiamą kaip šeivamedžio žiedų sirupas. 

Ir viskas čia būtų gerai, jeigu ne vienas "bet". Kitaip negu likerio arba sirupo, ne per daug saldaus, nealkoholinio aviečių gėrimo nepatartina ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje - nei bufete, nei rūsyje. Po poros dienų jis paprasčiausia prarūgtų, o paskui pamažu virstų actu. Todėl nealkoholinis aviečių gėrimas turėtų būti laikomas kuo šalčiau, ir sunaudoti jį reikėtų kuo greičiau. Kitas dalykas - ne visiškai aiškus gėrimo patiekimo būdas. Sakoma, kad nealkoholiniai gėrimai, vadinami squash arba cordial, dažniausia skiedžiami vandeniu ir/arba ledukais, nes yra per daug koncentruoto skonio, kad būtų patiekiami patys vieni. Gal todėl XIX a. pab. - XX a. pr. šaltiniai pateikia dar vieną terminą - raspberry water (liet. aviečių vanduo), kuris reiškia gana stiprias ir saldžias aviečių sultis, supiltas į ąsotį su daug ledukų. Tačiau knygoje apie Anę neužsimenama, jog aviečių gėrimą kas nors ketintų atskiesti - Diana juo mėgaujasi, nepasigesdama jokių priedų. Antraip sakant, iš tikrųjų nėra iki galo aišku, apie kokį raspberry cordial kalba Lucy Maud Montgomery. Galbūt nealkoholinis aviečių gėrimas, kurį galima ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje ir gerti neskiestą - grynas rašytojos vaizduotės kūrinys? O gal anksčiau žmonės žinojo kažkokių konservavimo paslapčių, kurias mes esame negrįžtamai praradę? Tarkime, vietoje citrinos sulčių naudojo vyno akmenį arba citrinos rūgštį, kuri, kaip žinia, yra konservantas?.. Kaip ten bebūtų, reikėtų įsidėmėti du dalykus: pirma, raspberry cordial britai (bei britų kilmės gyventojai Naujajame pasaulyje) gamina nuo seno ir laiko klasikiniu gėrimu; antra, jis gali būti gaminamas įvairiai, todėl būtų beprasmiška ieškoti vieno "tikrojo" jo recepto.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, Anė iš Žaliastogių kaip niekas kitas atlaidi improvizacijoms. Vaizduotę ji vertina labiau už bet kokias instrukcijas, nors šeimininkaujant kartais geriau susikaupti, užuot pasinėrus į fantazijų pasaulį. "Kai gamini valgį, tiek mažai erdvės vaizduotei... Tik vienos taisyklės. Paskutinį kartą, kai kepiau pyragą, pamiršau įdėti kepimo miltelių. Nes tada kaip tik kūriau tokią įdomią istoriją (...) ir pyragas neiškilo. Supranti, kai kepi pyragą, labai svarbu įdėti kepimo miltelių," - guodėsi Anė draugei. Na, bet jeigu jūs virtuvėje turite daugiau patirties ir esate tikri, jog išvengsite katastrofų, eksperimentuokite į sveikatą. Į savo ruošiamą aviečių gėrimą dėkite daugiau ar mažiau cukraus ir/ar citrinos sulčių, pilkite daugiau ar mažiau vandens, kaitinkite ilgesnį ar trumpesnį laiką - svarbiausia, kad rezultatas jums patiktų.

Aš, gamindama aviečių gėrimą, naudojausi internete rastu receptu. Pagal jį pagamintas aviečių gėrimas išeina saldokas, pakankamai koncentruoto uogų skonio, tačiau iki sirupo jam dar toloka. Sakyčiau, tai toks nealkoholinis avietinis "likeris". Jeigu norite vaišintis kaip Anės laikų moterys, galite jį gerti patį vieną iš nedidelių stiklinaičių. Vis dėlto, mano nuomone, kur kas gardžiau aviečių gėrimą ragauti šiek tiek (bet ne per daug) praskiestą. Pilti aviečių gėrimą ant ledukų man patiko labiau negu jį maišyti su vandeniu, bet čia jau skonio reikalas. Lygiai taip pat tik nuo jūsų priklausys, ar norėsite aviečių gaivą kažkaip papildomai puošti/ aromatizuoti. Citrina ar laimas, mėtos ar citrininės melisos, o gal dar kitokie priedai suteiks jūsų gėrimui individualumo.

Ir dar. Nors aviečių gėrimą patogiausia gaminti ir labai gardu gerti šiltuoju metų laiku, tačiau net atvėsus orams jo norisi ne ką mažiau. Todėl jeigu ką tik pagaminto gėrimo perteklių užšaldysite arba iškaitinsite ir užkonservuosite, tikrai nepasigailėsite - juk tada, vos tik panorėję, margaspalvę ir kvapnią vasarą galėsite sugriebti už uodegos.

Nuotrauka Kristinos

Raspberry cordial - aviečių gėrimas

Ingredientai: (išeis maždaug ~ 3½ l gana koncentruoto gėrimo)

1½-2 l šviežių aviečių (tiks ir šaldytos)

3 puodeliai cukraus (1 puodelis - 250 ml)

~ ⅓ puodelio šviežiai išspaustų citrinų sulčių

3 l vandens

Pasirinktinai: vandens (paprasto arba gazuoto), ledukų, citrinos/ laimo griežinėlų (patiekiant)

1. Perrinktas ir nuplautas avietes sudėkite į didelį puodą (aliuminis netiks). Gausiai apšlakstykite citrinų sultimis, jeigu norite, lengvai patrinkite.
2. Į kitą puodą suberkite cukrų, supilkite vandenį ir užvirinkite. Pavirkite 10-20 min., kol visas cukrus ištirps, o sirupas nežymiai sutirštės.
3. Gautą sirupą supilkite į puodą su avietėmis. Kai sirupas, užpiltas ant aviečių, atvės, puodą uždenkite ir laikykite maždaug 24 val. šaldytuve ar kitoje šaltoje vietoje.
4. Praėjus parai, avietes perkoškite per tankų sietą ar švarią marlę. Uogas galite lengvai paspausti, bet ne per daug, antraip gėrimas bus drumzlinas.*
5. Gautą gėrimą supilstykite į butelius ir laikykite šaltai. Patiekdami pagal skonį praskieskite vandeniu (tiks ir gazuotas, jeigu tokį mėgstate) ir/ar ledukais, jeigu norite, pagardinkite citrinos/ laimo griežinėliais arba kitais priedais.
6. Aviečių gėrimą reikėtų sunaudoti per kelias dienas. Jeigu norite išlaikyti jį ilgesnį laiką, galite supilstyti į plastikinius butelius ir užšaldyti, o prireikus atšildyti. Kitas būdas - perkoštą gėrimą užvirinti, pavirti porą minučių, o tuomet supilstyti į švarius butelius ir užsukti dangteliais.

* Uogų tirščiai bus pakankamai saldūs ir sultingi, jie gali būti sunaudoti kitiems tikslams - pavyzdžiui, suvalgyti su vaniliniais ledais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.