Daniški kukuliai kario padaže

Mūsų pasaulis subalansuotas "vyturiams", deja. Ilgai mėginau save įtikinti, kad anksti keltis - viso labo naudingas įprotis, kurį galima išsiugdyti. Perskaičiau šiuo klausimu nemažai literatūros, pradedant medicinine, baigiant skirta sėkmingiems verslininkams, ir savo kailiu išmėginau visokias metodikas, padedančias išsiristi iš patalo su saulės patekėjimu. Tačiau anksčiau ar vėliau viskas baigdavosi taip pat: vos tik atsirasdavo bent menkiausias pretekstas grįžti prie savo natūralaus gyvenimo ritmo, prie jo ir sugrįždavau. Kiek save atsimenu, vakarais visuomet jausdavausi taip, lyg galėčiau kalnus nuversti, o rytais energija būdavo "žemiau plintuso". Ne per seniausia teko bendrauti su gydytoju, tradicinės vakarietiškos medicinos atstovu, kuris jau daug metų papildomai domisi ir senosiomis rytietiškomis gydymo sistemomis. Iki vidudienio visuomenei iš jūsų nėra jokios naudos - be kita ko pareiškė jis, nors konsultacija buvo visai ne apie miegą. Anot jo, daugybei žmonių, ypač gimusių žiemą, būdinga vakarinė energija, todėl, nepaisant valios pastangų ir visuomenės spaudimo, iš ryto jie miega net atmerktomis akimis. "Pelėdoms" krosas 6-tą ryto kelia siaubą, o pusryčiai stringa gerklėje, nes snūduriuojantis organizmas jų tiesiog fiziškai nepriima. Dietologams, gyvenimo būdo mokytojams bei ekonomistams valia kurti bet kokias teorijas - vienok prieš vėją nepapūsi, prigimtis visuomet bus stipresnė. "Vyturiai" nepavydėtiną "pelėdų" dalią galėtų suprasti nebent tada, jei kas nors lieptų jiems voliotis lovoje iki pietų, o visų svarbiausių darbų imtis, nusileidus saulei.

Kaip tipiška "pelėda", kūrybingiausia ir produktyviausia aš būnu tada, kai gerai išsimiegu, o susikaupimo reikalaujančių užduočių imuosi vakarop. Laisvas darbo grafikas man tą leidžia, todėl naktimis, pavyzdžiui, parašiau savo disertaciją. Bet... dabar dažniausia tenka keltis "kaip visiems", bent jau todėl, kad privalau išleisti į mokyklą vaiką (irgi "pelėdžiuką", didžiai nelaimingą, kad diena išaušta per anksti). Mano rytmetiniai darbai juda iš inercijos, lėtai ir be entuziazmo. Bet blogiausia, kad per anksti atsikėlusi, vakarais nebeturiu jėgų išnaudoti savo auksinių valandų. Taigi, ankstyvas kėlimasis man suteikia vien nepatogumus: visą dieną slankioju vangi ir pikta, ištisai visur vėluoju, nieko gero nesugebu nuveikti nei ryte, nei vakare. Laimei, tapdama vyresnė ir, tikiuosi, išmintingesnė, jau nebesistengiu savęs desperatiškai perlaužti. Planuodama gerai padirbėti, išleidusi vaiką į mokyklą, einu miegoti toliau, o antrojoje dienos pusėje sėdu prie kompiuterio, kartais iki kokios 4 ryto. Paskui svarbiausia - nepamiršti išsijungti telefono, nes būtinai atsiranda žmonių, kurie puola reikalus tvarkyti vos pakirdę, kai aš būnu absoliučiai nesukalbama.

Nuotrauka Kristinos

Toks nelengvas tas "pelėdų" gyvenimas :) Vasarą, stojus ilgoms saulėtoms dienoms, reikalai šiek tiek pasitaiso, bet tokie dalykai, kaip vasaros laiko persukimas man - tikra tragedija. Regis, vos tik tampa kiek lengviau keltis, ir vėl viskas pasikeičia į blogąją pusę. Didelis puodelis stiprios kavos, geltonos buto sienos, vėsus dušas, šviesūs drabužiai - mėginu gelbėtis bent jau tokiomis priemonėmis. Tad neatsitiktinai ir kukulius kario padaže sugalvojau jums pristatyti dabar. Man labai patinka šio patiekalo skonis, bet ryški spalva - nė kiek ne mažiau. Indijoje ciberžolė (būtent ji yra kario miltelių pagrindas) siejama su saule, švara, nauja pradžia, vestuvėmis, todėl visai simboliška tokiu patiekalu pažymėti ir pirmąsias išties šiltas lietuviško pavasario dienas. Be to, atėjus pietums, šis nuotaikingas valgis man padeda galutinai atsibusti :)

Net Kopenhagos gatvės menas byloja, kad kukuliai kario padaže Danijoje ypač mėgstami. Šią foto, pavadintą Jeg boller i karry (fotografuota 2012 m.), radau graffiti fotografo Emil Høyer-Christensen puslapyje. Jis neprieštaravo, kad mes irgi pasigrožėtume jo darbu :)

Patiekalo pavadinimas šiek tiek klaidinantis: su Rytų virtuve jį sieja tik žodis karis. Iš tikrųjų tai Danijos virtuvės klasika, pamėgta dar XIX a. viduryje. Danai yra labai tiksliai dokumentavę, jog į jų šalį karis kaip prieskonis pateko 1834 m. Netrukus, apie 1840 m., buvo pradėti gaminti ir kiaulienos kukuliai kario padaže - aniems laikams itin egzotiškas ir ekstravagantiškas valgis. Dabar kukuliai kario padaže laikomi kasdieniniu, naminiu, jaukiu maistu, kurį mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Nepaisant Skandinavijos virtuvei nebūdingų prieskonių, kukuliai kario padaže danų valgiaraštyje turi tokias pat tvirtas pozicijas kaip, pavyzdžiui, švedų virtuvėje - šafraninis ryžių apkepas, "Skrajojantis Jokūbas" (vištienos apkepas su bananais, kariu ir žemės riešutais) ar kokosiniai sausainiai.

Nors spartėjant gyvenimo tempui, nemažai danų kukulius kario padaže perka šaldytų pusgaminių skyriuje, tačiau pagaminti juos namuose irgi visai nesudėtinga. Tradiciškai jie gaminami iš kiaulienos (šiais laikais kiauliena gali būti maišoma su jautiena ar kitokia mėsa) visai panašiai kaip garsieji švediški kukuliai. Tačiau skirtumas tas, jog kukuliai ne kepami, o verdami nedideliame vandens kiekyje. Padažas kukuliams gaminamas iš svieste kepinto svogūno, miltų, grietinėlės ir to paties vandens, kuriame kukuliai buvo išvirti. Gražią spalvą ir specifinį prieskonį jam suteikia šaukštelis kario miltelių. Tačiau nuo jų patiekalas vis dėlto netampa aštrus, nes čia nenaudojama raudona aitrioji paprika ar kiti stiprūs prieskoniai, būdingi Indijos virtuvei. Užtai į padažą įprasta dėti obuolių, kurie jam suteikia malonų saldžiarūgštį prieskonį, be to, veikia kaip tirštiklis, todėl galima sumažinti miltų kiekį. Obuoliai nėra absoliučiai būtinas ingredientas, tačiau aš manau, kad jų atsisakyti būtų klaida: mano nuomone, būtent karis ir obuoliai yra svarbiausi padažo, o ir viso patiekalo "vinys".

Kukuliai kario padaže visuomet patiekiami su biriai virtais ryžiais, kurie XIX a., patiekalo atsiradimo metu, Danijoje irgi laikyti pakankamai egzotišku produktu. Kad ryžiai nebūtų sausi, gaminama daug padažo, kurio ant ryžių pilama negailint. Daržovių garnyras prie kukulių kario padaže nėra būtinas. Tačiau šiais laikais, kai visi stengiasi gyventi sveikiau, prie kukulių dažnai pasiūloma šviežių, garuose virtų, keptų ar kitokių daržovių. Brokoliai - vienas iš klasikinių pasirinkimų; bus skaniausia, jeigu virsite juos garuose ir nukaisite, nepraradusius žalios spalvos ir traškumo. 

Nuotrauka Kristinos

Boller i karry - kukuliai kario padaže

Ingredientai: (4 porcijoms)

Kukuliams:

~ 500 g maltos kiaulienos

1 svogūnas

1 kiaušinis

3-4 v.š. miltų, džiūvėsėlių arba riekė sužiedėjusios duonos

~ 100 ml pieno

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Kario padažui:

2-3 v.š. sviesto

1 svogūnas

1 obuolys, geriau rūgštus

1-2 v.š. kvietinių miltų

1-2 a.š. kario (ypač tiktų angliškas; būna sveriamo specializuotose prieskonių parduotuvėse)

~ 400-600 ml kukulių nuoviro (sultinio)

~ 200 ml grietinėlės, geriau riebios

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Biriai virtų ryžių (patiekiant)

Nebūtinai: mėgstamų šviežių, virtų ar keptų daržovių (patiekiant)

1. Į maltą kiaulieną sudėkite labai smulkiai supjaustytus svogūnus (aš sumalu smulkintuvo indelyje, kad neišrankiotų vaikai :), suberkite miltus arba džiūvėsėlius, supilkite pieną*, įmuškite kiaušinį, masę pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Viską gerai išmaišykite ir atidėkite, kol prireiks.
2. Plačiame, giliame prikaistuvyje užvirinkite lengvai pasūdytą vandenį. Kad nuoviras būtų stipresnio skonio, naudokite nedaug vandens - apie 1,5-2 l, t.y. tik tiek, kad jame galėtų išvirti kukuliai. Šaltu vandeniu suvilgytomis rankomis formuokite maždaug graikinio riešuto dydžio kukulius ir dėkite juos į verdantį vandenį. Kai vanduo vėl užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite kukulius apie 15 min. Tikslus laikas priklausys nuo kukulių dydžio, svarbu, kad jie spėtų išvirti. Kukulius išgriebkite ir laikykite šiltai, nuovirą pasilikite. 
3. Švariame puode išlydykite sviestą. Sudėkite labai smulkiai pjaustytą svogūną ir ant mažos ugnies patroškinkite, kol jis suminkštės, bet dar neims ruduoti. Sudėkite susmulkintą obuolį (be žievelės ir sėklalizdžių) ir troškinkite, kol jis irgi taps minkštas.** Suberkite miltus ir kario miltelius, išmaišykite. Nuolat maišydami, po truputį pilkite kukulių nuovirą. Nuoviro reikės tiek, kad padažas atrodytų kaip vidutinio tirštumo grietinė. Pabaigoje padažą pagardinkite grietinėle, dar kartą išmaišykite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. 
4. Kai padažas bus norimo tirštumo ir skonio, į jį sudėkite kukulius. Užvirinkite, saugodami, kad patiekalas neprisviltų. Jeigu norite, ant mažos ugnis pakaitinkite kelias minutes, paskui nukaiskite ir palikite dar 5-10 min., kad patiekalas susistovėtų ir išryškėtų jo skonis. 
5. Kukulius su kario padažu patiekite su ryžiais ir, jeigu norite, mėgstamomis daržovėmis.

* Jeigu naudosite sužiedėjusią duoną, ją iš anksto išmirkykite piene, sutrinkite ir dėkite į maltą mėsą duonos ir pieno tyrę.

** Jeigu norite, kad padažas būtų vientisas, prieš kepindami svogūną ir obuolį galite ne pjaustyti, o sutarkuoti arba smulkintuvo indelyje sutrinti iki tyrės.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Karolines mormormad, Denmark: Snabel Press, 2013, p. 42-43.

Salyklinio pieno kokteiliai

Ar, būdami maži, jūs mėgote A.A. Milne knygą apie Mikę Pūkuotuką? O gal skaitėte ją savo vaikams? Jeigu taip, tikrai atsimenante rūpestingąją mamą Kengą, auginančią mažylį Riuką. Greičiausia žinote ir tai, kad ji girdydavo Riukui "stiprinančius vaistus", t.y. žuvų taukus, kurių pastarasis, kaip ir visi vaikai, baisiai nemėgo. Ir tik vienintelis Tigras, kartą paragavęs Riuko vaistų, tapo dideliu jų gerbėju - tokiu dideliu, kad netgi "apsigyveno pas Kengą ir gėrė žuvies taukus per pusryčius, pietus ir vakarienę, o kartais, kai Kenga nutardavo, kad jam reikia sustiprėti, jis gaudavo porą šaukštų Riuko gėralo po valgio vietoj vaistų". Na, o kai Tigras su Riuku išsiruošė iškylauti, Kenga įdavė jiems "maišelį sumuštinių su sūriu Riukui ir sumuštinių su žuvies taukais Tigrui". (Alenas Aleksanderis Milnas, Pūkuotuko pasaulis, iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis, Vilnius: Vaga, 1984, p. 139-140, p. 155).

Gana akivaizdu, jog pasakojimas apie žuvų taukus vaikiškoje knygoje atsirado ne šiaip sau - jis turėjo įtikinti mažuosius skaitytojus, kad nėra taip jau atgrasu gerti sveikatai naudingus maisto papildus. Tik čia yra viena problema. Jeigu knygą apie Mikę Pūkuotuką skaitysite originalo, t.y. anglų kalba, pamatysite, jog apie jokius žuvų taukus čia iš viso nekalbama. Riuko "stiprinantys vaistai" (angl. strengthening medicine) yra visai ne žuvų taukai, o... salyklo ekstraktas (angl. extract of malt), ir sumuštinius iškylautojams Kenga tepė ne su sūriu ir ne su žuvų taukais, o su rėžiukais (t.y. pikantiško skonio žalumynais, angl. watercress) bei su salyklo ekstraktu.

Tokie tad reikalai. Verstinėje literatūroje, ypač vaikų, dažnai susiduriama su problema: ar versti tekstą pažodžiui, ar kai kurias, skaitytojams visai nepažįstamas kultūrines realijas pakeisti suprantamesnėmis? Tačiau šiandien vertimo kausimus palikime ramybėje. Kaip ir dera kulinariniam tinklaraščiui, geriau pasiaiškinkime, kas tas salyklo ekstraktas, ir kodėl rašytojas jį vadina "stiprinančiu vaistu"?

Mama Kenga girdo Riukui ir Tigrui salyklo ekstraktą. E.H. Shepard'o liustracija

Pradėti aiškintis reikėtų iš toli - nuo klausimo, kas iš viso yra salyklas? Dauguma pasakys, jog tai sudaiginti, išdžiovinti ir sumalti grūdai (dažniausia miežių arba rugių, rečiau kviečių ar avižų), naudojami verdant alų ir kepant duoną. Viena vertus, tai tiesa, antra vertus, toks apibrėžimas labai bendras ir abstraktus. Mat išmanyti salyklų rūšis ir suprasti, kuo vienas salyklo produktas skiriasi nuo kito - tikras mokslas ir menas. Bet kuris patyręs aludaris ar profesionalus duonos kepėjas patvirtins, kad salyklas salyklui nelygus - kiekvienu konkrečiu atveju skirsis jo pavidalas (grūdai, miltai, sirupas), fermentacijos laipsnis, skonis ir, žinoma, paskirtis. Mano manymu, žmonėms, kurie virtuvėje tėra mėgėjai, nebūtina gilintis į visus niuansus, tačiau pravartu žinoti svarbiausią dalyką: kuo nefermentuotas salyklas skiriasi nuo fermentuoto, ir kaip abi salyklo rūšys gali būti panaudotos gaminant kasdienį valgį.

Taigi, bet kokio salyklo gamyba prasideda nuo to, kad gūdai sudaiginami. Kalbant supaprastintai, daiginant grūdus, juose esantis krakmolas virsta natūraliu kelių rūšių cukrumi, t.y. grūdai apsąla. Tuomet jie išdžiovinami. Džiovinimo temperatūra čia labai svarbi, ir štai kodėl:

• Jeigu daiginti grūdai džiovinami žemoje temperatūroje, juose lieka nesuirę enzimai (fermentai), o sumalus tokius grūdus gaunamas "gyvas", šviesios spalvos ir švelnaus salsvo skonio nefermentuotas salyklas (angl. diastatic malt). Nefermentuotas salyklas - tai savotiškas džiovintų, sausų mielių atitikmuo. Susidarius atitinkamoms sąlygoms (tarkime, nefermentuoto salyklo įmaišius į duonos tešlą), enzimai vėl tampa aktyvūs ir veikia kaip papildoma kildinimo medžiaga ir tešlos purintojai. Štai kodėl sakoma, kad nefermentuotas salyklas gerina tešlų struktūrą.
• Jeigu daiginti grūdai džiovinami aukštoje temperatūroje, skrudinami, o kai kada net padeginami, juose esantys enzimai žūva. Tačiau iš skrudintų grūdų gautas fermentuotas salyklas (angl. nondiastatic malt) būna kur kas ryškesnio skonio ir kvapo, gražesnės spalvos. Į kepinius ir gėrimus jis dedamas ne tam kad pagerintų gaminių struktūrą, o tam, kad veiktų kaip natūralus saldiklis, dažiklis ir skonio stipriklis.

Taigi, priklausomai nuo to, kokio efekto siekiate, jums teks naudoti arba nefermentuotą, arba fermentuotą salyklą, o galbūt ir abu vienu metu. Tačiau tai dar ne viskas. Tiek iš nefermentuoto, tiek iš fermentuoto salyklo gaminami įvairūs produktai, irgi naudojami kepinių, padažų, gėrimų ir kt. gamyboje. Bene žinomiausias - salyklo ekstraktas, kuris gali būti sausų miltelių arba sirupo pavidalo. Salyklo ekstraktas retai gaminamas iš "gyvo" nefermentuoto salyklo. Beveik visuomet tai būna iš fermentuoto salyklo išgaunamas produktas, taigi, kulinarijoje jis irgi naudojamas kaip saldiklis, dažiklis ir skonio stipriklis. Tačiau netgi "negyvame" fermentuotame salykle būna gausu naudingų medžiagų: lengvai pasisavinamų angliavandenių (cukrų), baltymų, B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų. Štai kodėl XX a. 1-ojoje pusėje salyklo ekstraktas turėjo ne tiktai maisto produkto, bet ir maisto papildo statusą. Panašiai kaip ir žuvų taukai, salyklo ekstraktas, pirmiausia sirupo pavidalo, buvo duodamas vaikams medicininiais tikslais. Nenuostabu, kad būtent salyklo ekstraktą mama Kenga girdė mažajam Riukui: ši knygos detalė atspindi realų ano meto britų vaikų gyvenimą. 

"Negyvas" sausas miežių salyklo ekstraktas, gaminamas iš fermentuoto salyklo, pirmiausia naudojamas kaip natūralus saldiklis. Kaip ir fermentuotas salyklas, salyklo ekstraktas gali būti šviesesnis arba tamsesnis. Šviesaus, lengvai paskrudinto salyklo ekstrakto nereikėtų maišyti su labai panašiai atrodančiu "gyvu" nefermentuotu salyklu, naudojamu tešlai purinti. 

Tiek abiejų rūšių salyklai, tiek salyklo ekstraktas XX a. 1-ojoje pusėje buvo plačiai naudojamas ir įvairiausiems antriniams produktams sukurti. Pavyzdžiui, išpopuliarėjo salyklu praturtinti miltai (angl. malted flour). Tačiau šiandien kalbėsime ne apie juos, o apie ypač paklausiu produktu tapusį salyklinį pieną (angl. malted milk), kurį dar 1897 m. sugalvojo britas William Horlick. Salyklinio pieno pagrindą paprastai sudaro fermentuoto salyklo arba salyklo ekstrakto milteliai ir pieno milteliai. Priklausomai nuo konkretaus gamintojo, jų proporcijos gali skirtis, be to, į produkto sudėtį gali įeiti papildomi ingredientai (kvietiniai miltai, išrūgų milteliai, druska, soda ir t.t.). Salyklinis pienas pirmiausia buvo sukurtas kaip maistingas produktas vaikams ir ligoniams, tačiau dėl puikaus skonio ir maistinių savybių jį greitai pamėgo visų amžiaus grupių pirkėjai. Salyklinis pienas pradėtas naudoti sausainių, saldainių, ledų, keksų, kremų ir įvairių kitų desertų gamybai, tačiau dažniausia jis vis dėlto tapdavo karštų ir šaltų gėrimų pagrindu. JAV ir Vakarų Europos gyventojams tokie seni, žinomi prekių ženklai kaip Horlicks, Carnation ar Ovaltine - tai tarsi salyklinio pieno gėrimų sinonimai. Kiekviena firma salyklinio pieno mišinį gamina šiek tiek kitaip, bet visos jos turi savo gerbėjų.

Vienas iš tradiciškiausių gėrimų, kuriems naudojamas salyklinis pienas - salykliniai pieno kokteiliai (angl. malted milkshake, malt shake, maltshake, arba tiesiog malted, malt), atsiradę ir išpopuliarėję JAV. Teigiama, kad pirmąjį salyklinio pieno kokteilį (beje, šokoladinį) 1922 m. Čikagoje suplakė vaistinės tinklo Walgreens darbuotojas Ivar Coulson. Ir neatsitiktinai - kaip tik tais metais buvo išrastas elektrinis mikseris, tad plakti kokteilius tapo labai lengva. Be to, netrukus buvo sukurti šiuolaikiniai freoniniai šaldytuvai, tad apie 1930 m. suklestėjo įvairūs šaltų gėrimų, įskaitant pieno kokteilius, automatai. Salyklinio pieno kokteiliai neretai būdavo pardavinėjami greta tų pačių skonių įprastų pieno kokteilių - mat susiformavo pirkėjų segmentas, ypač mėgęs salyklinį gėrimų prieskonį.

Ne ką mažiau kokteiliai, pagaminti su salykliniu pienu, mėgstami ir dabar. Mat salyklinis pienas gėrimams suteikia tam tikrą tirštumą ir skonio gilumą, kurio neįmanoma išgauti jokiais kitais būdais, be to, tai yra sveikesnis cukraus ar cukraus sirupo atitikmuo. Nenuostabu, kad salyklinio pieno gamintojai per daug nesiskundžia pardavimais. Vis dėlto, šioje vietoje yra viena problema: gražiai įpakuotas salyklinis pienas kainuoja palyginti daug, o baigiasi greitai. Štai kodėl taupios šeimininkės siūlo pasigaminti naminio salyklinio pieno: sumaišius salyklo arba salyklo ekstrakto miltelius su pieno milteliais, už tą pačią kainą gaunamas žymiai didesnį kiekį bazinio produkto, kurį kiekvienas gali papildomai pagardinti pagal savo skonį. Mums tai gera žinia, nes Lietuvoje pirkti salyklinio pieno nėra (arba aš jo neaptikau), o štai pieno miltelių ir salyklo ekstrakto įsigyti galima. Salykliniam pienui reikalingas sudedamąsias dalis aš pirkau lietuviškose internetinėse parduotuvėse - mane jie pasiekė per 2 dienas. Ir nesistebėkite, kad viena iš jų skirta alaus gamintojams - taip jau yra, kad salyklą ir salyklo produktus daugumoje šalių šeimininkės perka būtent iš aludarių.

Salyklinis pienas be priedų ir salyklinis pienas su kakava. Nuotrauka Kristinos 

Malted milk - salyklinis pienas

Ingredientai: (išeis maždaug 300 ml indelis salyklinio pieno)

1 puodelis (250 ml) pieno miltelių (pirkau čia)

3 v.š. sauso miežių salyklo ekstrakto (pirkau čia)*

Nebūtinai: 3 v.š. kakavos (aš naudoju kuo tamsesnę)**

1. Giliame dubenyje sumaišykite pieno miltelius ir salyklo ekstraktą. Jeigu norite, įmaišykite kakavą. 
2. Mišinį persijokite, kad ingredientai jame tolygiai pasiskirstytų. 
3. Supilkite miltelius į sandariai uždaromą indą ir saugokite sausoje vietoje, kol prireiks. Atsiminkite, kad mišinys bijo drėgmės ir nuo jos greitai sušoka į gabalus - jeigu taip nutiko, prieš vartojimą mišinį persijokite dar kartą.
4. Salyklinį pieną galite naudoti kaip natūralų priedą ir saldiklį įvairiems desertams, ledams, gėrimams, gardinti juo pusryčių dribsnius ir košes, jogurtą, varškę ir pan.

* Salyklo ekstrakto miltelius galima keisti fermentuoto miežių salyklo milteliais. Tiek salyklo ekstraktas, tiek fermentuotas salyklas gali būti įvairiai paskrudintas, t.y. šviesesnės ar tamsesnės spalvos. Nuo to, kokį produktą pasirinksite, šiek tiek keisis salyklinio pieno skonio intensyvumas ir spalva.

** Vietoje kakavos galite dėti ir bet kokius kitus priedus, pavyzdžiui, Burbono vanilės sėklyčių arba 1-2 v.š. kvietininių miltų (jie suteiks gėrimams tirštumo).

Vanilinis salyklinio pieno kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Na, o turint salyklinio pieno, visai paprasta pasigaminti bet kokio skonio salyklinio pieno kokteilį. Vanilinis, šokoladinis, braškinis - patys populiariausi ir tradiciškiausi skoniai. Tačiau, pakeitę priedus, tuo pačiu principu galite pasigaminti ir kitokių skonių kokteilį - kavos, karamelės ar, pavyzdžiui, mėlynių. Ingredientų proporcijos apytikrės - plakdami kokteilius, visuomet vadovaukitės savo skoniu, nes JAV šie kokteiliai gaminami įvairiai - nuo labai tirštų, kone kabinamų šaukštu, iki skystų, gaivių gėrimų.

Vanilla malted milkshake - vanilinis salyklinio pieno kokteilis

Ingredientai: (1 didelei arba 2 mažoms porcijoms)

1 porcija (~ 250 ml) vanilinių ledų

2 v.š. salyklinio pieno (be priedų)

½ puodelio (apie 150 ml) pieno

½ a.š. vanilės ekstrakto

1. Ledus geriausai išimti iš šaldiklio maždaug prieš 15 min. iki plakant kokteilį, kad šiek tiek suminkštėtų.
2. Į indą, kuriame plaksite kokteilį, sudėkite ledus, ant jų suberkite salyklinį pieną (nepatarčiau salyklinio pieno berti pirmo - sudrėkęs jis gali paprasčiausia prilipti prie indo dugno ir sienelių), supilkite pieną ir vanilės ekstraktą. 
3. Plakite, kol kokteilis bus vientisas. Jeigu naudojatės ne specialiu kokteilių mikseriu, o blenderiu, plakimui naudokite antgalį su peiliukais (ne šluotelę). 
4. Kokteilį supilkite į serviravimo taurę ar taures ir pagal skonį papuoškite. Tradicinis salyklinio pieno kokteilių papuošimas - plakta grietinėlė ir kokteilinės vyšnios ar/ir spalvoti pabarstukai.

Šokoladinis salyklinio pieno kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Chocolate malted milkshake - šokoladinis salyklinio pieno kokteilis

Kokteilį gaminkite taip pat, kaip ir vanilinį kokteilį, tik naudokite salyklinį pieną su kakava. Jeigu norite, kad šokoladinio kokteilio skonis būtų intensyvesnis, į vanilinius ledus įpilkite šokoladinio sirupo (tai klasikinis metodas) arba vietoje vanilinių ledų naudokite šokoladinius. Žinoma, jeigu norite, galite naudoti ir viską iš karto - ir salyklinį pieną su kakava, ir šokoladinius ledus, ir šokoladinį sirupą :) Gaminant šiuos ledus, vanilės ekstraktas nebūtinas.

Šokoladinis salyklinio pieno kokteilis JAV dažnai puošiamas ne tik plakta grietinėle ir kokteilinėmis vyšniomis, o ir Whoppers saldainiais - salyklinio pieno rutuliukais. Deja, Lietuvoje jais neprekiaujama, tad aš juos pakeičiau lietuviška dražė Meškiukas Rudnosiukas, t.y. karameliniu-šokoladiniu glaistu padengtais kukurūzų rutuliukais. Vaikai dėl to visiškai nepyko :) Na, o puošti kokteilius ledais (kaip šįkart padariau ir aš - į taures su kokteiliais įdėjau po šaukštą šokoladinių ledų) - irgi klasika, gera alternatyva tiems, kas nemėgsta ar neturi plaktos grietinėlės.

Braškinis salyklinio pieno kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Strawberry malted milkshake - braškinis salyklinio pieno kokteilis

Kokteilį gaminkite taip pat, tik papildomai įdėkite šviežių ar šaldytų braškių (maždaug 1 puodelį). Jeigu norite, vanilinius ledus galite keisti braškiniais. Sezono metu, taurės kraštą galite papuošti šviežia braške. Aš kokteiliui naudojau šaldytas uogas, kurių vis dar turiu savo šaldiklyje. Kadangi dabar ne braškių sezonas, kokteilį puošiau plakta grietinėle, pabarstukais ir braškiniais saldainiais.

Plakant pieno kokteilius, daug reikšmės turi ledų ir kitų ingredientų kokybė: naminiai ledai, pačių išvirtas šokoladinis sirupas, uogos iš savo daržo, šviežias, nenugriebtas pienas tiesiai iš ūkininko rankų ir t.t. Tai patys geriausi "skonio stiprikliai', tad teikite pirmenybę sezoniškiems ir natūraliems produktams.

 

Nuotrauka Kristinos

Jeigu galvojate, kad šioje vietoje įrašas turėtų baigtis, tai žinokite, kad ne :) Nors aš pati salyklo ekstraktą kaip cukraus pakaitalą atradau ne per seniausiai, labai nustebau, kad mano tėvų kartai tai nebuvo naujiena. Taip sakydama, aš remiuosi sena Juozo Bernatonio ir Konstancijos Brundzienės knyga Pienas ir pieniškas maistas (Vilnius: Mintis, 1966), kurioje yra skyrius Pieno kokteiliai, o jame toks receptas (p. 68):

Pieno kokteiliai su vaisių sultimis 

1 stiklinė pieno, 1 stiklinė vaisių sulčių (obuolių, braškių, slyvų, vynuogių ar abrikosų), 2-3 šaukštai cukraus sirupo (sirupo dedama daugiau arba mažiau, priklausomai nuo to, kokios imamos sultys). Vietoj cukraus galima dėti tiek pat salyklo ekstrakto. Jei naudojamos apelsinų sultys - jų imama ½ stiklinės, jei erškėtuogių - 1-2 šaukštai vienai stiklinei pieno. 

Sultis ir kitus priedus gerai išplakti su pienu. Paduoti aukštesnėse taurėse su šiaudeliu, apibarsčius cinamonu ar tarkuotu šokoladu. Kaip priedą tinka atskirai paduoti kukurūzų dribsnius ar mėgstamus sausainėlius.

Pieno kotteilius su vaisiais, vaisių sultimis ir sirupais galima gaminti ir su rūgusiu pienu ar kefyru. 

Įdomu, jog bendrosiose pastabose nurodoma, kad kokteiliniai šiaudeliai gali būti plastmasiniai, kaproniniai ar stikliniai, bet geriausia - natūralūs. Jie gaminami taip: kviečių stiebai brandos metu nupjaunami, išdžiovinami ir sukarpomi 15 cm ilgio atkarpomis (p. 67). Gal kada ir reikės pabandyti :)

Apelsinų sulčių ir pieno kokteilis su salykliniu pienu. Nuotrauka Kristinos

Kokteilį aš, žinoma, suplakiau. Naudojau šviežias, gana tirštas, lėtaeige sulčiaspaude išspaustas apelsinų sultis. Eksperimentą dariau taip: dvi stiklines kokteilio plakiau su pienu, dvi su pasukomis, dvi porcijas saldinau grynu salyklo ekstraktu (beje, taip elgėsi ir šių kokteilių išradėjas Ivar Coulson, žr. originalų jo receptą čia), dvi - salykliniu pienu. Kaip ir nurodyta, stiklinei pieno/ pasukų ėmiau pusę stiklinės apelsinų sulčių ir 2 v.š. salyklo ekstrakto/salyklinio pieno. Kokie degustacijos rezultatai? Kokteilis su pienu buvo skanesnis negu su pasukomis, o kokteiliai su salykliniu pienu - skanesni negu tiktai su salyklu. Vadinasi, pats geriausias išėjo apelsininis pieno kokteilis su salykliniu pienu; beje, nors šiek tiek nuogąstavau, vaisių rūgštis pieno nesutraukė (naudojau riebų). Galbūt vietoje apelsinų sulčių naudojant saldesnes (tarkime, abrikosų) kokteiliai su pasukomis būtų geri, bet naudojant apelsinų sultis - per rūgštūs. Beje, "geriausiojo" titulą gavusiam apelsinų, pieno ir salyklinio pieno kokteiliui irgi kažko trūko - jeigu atvirai, buvo didelė pagunda įdėti vanilinių ledų, kaip gaminant amerikietiško tipo kokteilius. Nors paaiškėjo, kad šaukštas cukraus sirupo reikalus vis dėlto pataiso į gerąją pusę (išmintingiau ko gero būtų buvę įdėti bananą, bet neturėjau po ranka), namiškiai vieningai nubalsavo už amerikietiškus. Kurgi ne, juk anie - tikra smaližių svajonė :) Na, o pieno ir uogų/vaisių sulčių kokteiliai, pasaldinti salyklu, gali būti visai neblogas gaivinantis gėrimas vasarą, jeigu visus ingredientus prieš tai gerai atšaldysite. Jie bus ne tokie riebūs ir saldūs kaip amerikietiški, plakami su ledais, tačiau atsigaivinimui tiks. O štai stiklinės kraštus papuošti smulkiai sutarkuotu šokoladu buvo smagu - manau, toks dekoras suteiktų žaismingumo ir kitokiems kokteiliams. Cinamonas, pabarstytas ant apelsininio kokteilio, irgi puikiai tiko.

Taigi, nors amerikietiški salyklinio pieno kokteiliai verti nuodėmės, lietuviškas receptas manęs ir mano namiškių ypatingai nesužavėjo. O vis dėlto, man labai smalsu: ar tas lietuviškas receptas - tipinis ano meto gėrimo pavyzdys, ar tik keista išimtis? O gal jis tiesiog išverstas iš kokio angliško šaltinio (naudotos literatūros sąrašas knygos pabaigoje nenurodytas)? Ar jūsų močiutės ir mamos naudojo salyklo ekstraktą? Ar jūs patys plakėte salyklu pagardintus kokteilius? Jeigu turėjote kokių nors reikalų su šiuo ingredientu, būtų be galo įdomu išgirsti jūsų patirtį. Iš anksto ačiū! 

Svarbiausi recepto šaltiniai čia (naminis salyklinis pienas), čia (vanilinis salyklinio pieno kokteilis) ir čia.

Kepta jautienos nugarinė su svogūnais

Vaidas, mano suolo draugas (net keista taip rašyti, praėjus daugybei metų po paskutinio skambučio :), yra vienas iš nedaugelio vyrų, visiškai abejingų saldumynams. Antra vertus, be mėsos ir bulvių savo valgiaraščio jis neįsivaizduoja. Be to, šis žmogus nuoširdžiai įsitikinęs, kad lietuvių virtuvė - bene geriausia pasaulyje, ir jai neprilygsta jokie sušiai, kariai, tortilijos ar kokia nors saldžiarūgštė vištiena. Nenuostabu, kad Vaidas puikiai gamina troškinius, kotletus, cepelinus, balandėlius, Kėdainių blynus ir kitą lietuvišką klasiką, įskaitant šaltieną, kurios virimui negaili paskirti pusės šeštadienio. O štai nutaręs imtis kokio nors"neįprasto" patiekalo (kad ir prikepti saldžių blynų savo dukrytei), ar tiesiog šiaip prireikus pasitarti kulinariniais klausimais, Vaidas skambina savo mamai arba man - mat Inga, jo gyvenimo draugė, su virtuve draugauja ne per daugiausia.

Paprastai Vaidas pasikliauna mano patarimais ir receptais, bet, išgirdęs apie keptuvėje paruoštą jautieną su svogūnais, buvo nusiteikęs skeptiškai. Iki tol, kol vieną kartą, užsukęs į svečius ir prisijungęs prie vakarieniaujančios mūsų šeimos, jos neparagavo. Pripažinęs, kad patiekalas vertas dėmesio, jis netgi padarė prielaidą, jog kitų šalių virtuvėse, pasirodo, irgi gali būti valgių, savo gerumu prilygstančių lietuviškiems. O tai, žinokite, jau šį bei tą reiškia :) Kepta jautienos nugarinė su svogūnais iš tiesų nusipelno pagyrų: šis patiekalas greitai (maždaug per pusvalandį) pagaminamas, neįmantrus ir palaimingai gardus. Esu ruošusi daug tradicinių suomiškų patiekalų, bet šiandieninis - vienas iš pačių pačiausių. Apie tokius sakoma, jog jie atspindi geriausias nacionalinės virtuvės ypatybes. Patys suomiai teigia, jog tai senamadiškas gardumynas, primenantis pietus pas mamą ar močiutę - tačiau nuo to nė kiek ne prastesnis. 

Paruoštas patiekalas. Nuotrauka Kristinos

Gavėnia - nelabai tinkamas laikas mėsėdžių puotoms, bet, mūsų atveju, vaikų gydytoja prisakė sūnui nors kartą per savaitę valgyti raudoną mėsą, taigi, stengiuosi laikytis šių rekomendacijų. Jeigu jūs esate panašioje situacijoje, receptą galite išmėginti tuojau pat, jeigu sąžiningai laikotės pasninkų, išsisaugokite jį ateičiai. Jautiena su svogūnais tiks ir kasdieniniams pietums, ir šventiniam stalui - sakau tai nė kiek neperdėdama, mat esu gaminusi šį patiekalą daugybę kartų įvairiomis progomis. Tačiau norint, kad pietūs ar vakarienė pasisektų, būtina laikytis poros taisyklių.

Šiam patiekalui naudojami apkepinti ir lengvai karamelizuoti svogūnai. Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia - nepagailėkite svogūnų. Pripjaustykite jų visą kalną, nes iškepus liks vos trečdalis, o gal ir mažiau. Kai kurie receptai siūlo į svogūnus įpilti kelis šaukštus sojų padažo, arba juos gerokai pasaldinti - taip lyg ir paspartinamas svogūnų karamelizavimosi procesas. Bloga strategija. Jokie priedai taip nepagerina svogūnų skonio, kaip kantrus jų kepinimas ant vidutinės ugnies. Svogūnų visiškai karamelizuoti (ar juo labiau sudeginti) nereikia, bet nieko tokio, jeigu dalis jų atrodys apskrudę kiek per stipriai. Vėliau, kai pašildysite svogūnus su mėsa, jie visi suminkštės, pašviesės, įgaus daugmaž vienodą atspalvį, o vienas kitas apskrudėlis nudažys susidariusį sviesto ir mėsos sulčių padažą gražia rusva spalva.

Kad mėsa būtų sultinga ir minkšta, stenkitės apkepti ją kuo greičiau. Nuotrauka Kristinos

Antra, atsakingai rinkitės mėsą. Šiam patiekalui tinka būtent nugarinė (išpjova, filė), ir jokiu būdu ne kumpis, mentė ar krūtininė. Kietesnė netinkamo gabalo mėsa, nors ir plonai išmušta, po kelių minučių kepimo vis tiek bus sausa, "guminė" ir nevalgoma, tad geriau jau ją ilgai, lėtai troškinti. Jeigu nerandate pirkti nugarinės (būna ir taip, ne kartą pati tuo esu įsitikinusi), verčiau atidėkite patiekalo gaminimą ateičiai. Tiesa, galima pirkti maltą jautieną, iškepti iš jos paplotėlius ir tiekti su keptais svogūnais - toks šio recepto variantas suomių virtuvėje irgi egzistuoja. Pagaliau, šį patiekalą galite gaminti, jautienos nugarinę pakeisdami kiaulienos nugarine - taip daro, pavyzdžiui, danai. Ir vis dėlto, iš savo patirties galiu pasakyti, jog jautienos nugarinė šiame recepte neprilygstama.

Pamuštą mėsą kepkite trumpai ir porcijomis, nesuverskite į keptuvę visko iš karto. Mėsa kepdama gerokai susitrauks - taip ir turi būti, svarbiausia, kad riebalai būtų labai karšti, o mėsa nepradėtų leisti savo sulčių ir sausėti. Ir būtinai naudokite lydytą sviestą: kepama paprastame, mėsa greitai ims svilti, o kepama aliejuje, turės visai kitokį negu priklauso ir, deja, žymiai blogesnį skonį.

Nuotrauka Kristinos

Sipulipihvi - kepta jautienos nugarinė su svogūnais

Ingredientai: 

Jautienos nugarinė

Druska ir grūsti juodieji pipirai

Lydytas sviestas (kepimui)

Svogūnai

Bulvių košė arba keptos bulvės (patiekiant)

Marinuoti agurkai ir marinuoti burokėliai (receptas čia) arba kitokios daržovės (patiekiant)

1. Jautienos nugarinę supjaustykite maždaug 2 cm storio riekelėmis, iš abiejų pusių lengvai pamuškite mėsos plaktuku ir pabarstykite druska ir pipirais. Atidėkite, kol prireiks.
2. Svogūnus supjaustykite plonais pusžiedžiais. Kepant svogūnų stipriai sumažėja, todėl, apskaičiuodami porcijas, kiekvienam valgytojui imkite mažiausia po vieną didelį svogūną. Keptuvėje išlydykite 2-3 v.š. sviesto ir, retkarčiais pamaišydami, apkepkite svogūnus, kol šie taps rusvai auksinės spalvos; paprastai tai užtrunka apie 20 min. Kepkite atidengtoje keptuvėje ant vidutinės ugnies. Jeigu norite, baigiant kepti, svogūnus galite labai lengvai pasūdyti ir pabarstyti žiupsneliu cukraus (aš to nedarau). Išimkite ir atidėkite, kol prireiks. 
3. Jeigu reikia, į tą pačią keptuvę, kurioje kepėte svogūnus, įdėkite dar šiek tiek sviesto. Kai jis išsilydys ir įkais, porcijomis apkepkite jautieną. Stenkitės neperkepti - jeigu mėsa išmušta ploniau, užteks kepti maždaug po pusę minutės iš abiejų pusių, jeigu storiau - maždaug po minutę iš abiejų pusių. 
4. Kai visa mėsa bus apkepta, grąžinkite visą apkeptą mėsą ir svogūnus į tą pačią (neplautą, su visomis mėsos sultimis) keptuvę. Galite svogūnus ir mėsą sudėti sluoksniais. Jeigu lėkštėje, kurioje buvo sudėta anksčiau apkepta mėsa, liko jos sulčių, supilkite ir jas. Jeigu norite, kad būtų daugiau padažo, į keptuvę galite įpilti apie pusę puodelio (150-200 ml) sultinio arba verdančio vandens (aš to nedarau). Ant mažos ugnies pakaitinkite keptuvę dar apie 5-10 min.*, kad visa mėsa ir svogūnai vienodai sušiltų. 
5. Tiekite, ant kiekvieno mėsos gabaliuko uždėdami po didelį šaukštą svogūnų. Kepta jautiena su svogūnais dažniausia valgoma su bulvių koše arba keptomis bulvėmis ir daržovėmis. Tradicinis garnyras - marinuoti burokėliai ir marinuoti agurkai, bet vasarą labai tiks ir šviežių daržovių salotos.

* Jeigu norite mėsą tiekti vėliau, galite ją uždengti, dėti į nelabai karštą (~ 180ºC) orkaitę ir laikyti joje apie pusvalandį ar kiek ilgiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Norvegiškos spagečių salotos su krevetėmis

Kad ir kaip sunkiai dauguma žmonių vertėsi sovietmečiu, geresnio gyvenimo troškimas buvo begalinis. Kiekvienas šį norą išreiškė taip, kaip sugebėjo. Disidentai rašė ir pogrindyje leido "antivalstybines" knygas, maištaujantis jaunimas klausėsi roko, avantiūrizmo gyslelę turintys piliečiai stengėsi bet kokia kaina prasmukti į Vakarus, o dauguma paprastų žmonių tiesiog keiksnojo valdžią, kūrė santvarką pašiepiančius anekdotus, užtraukę užuolaidas šventė katalikiškas šventes ir, jeigu tik galėjo, "nesuprasdavo" rusų kalbos (ypač Kaune :). Vienas iš būdų akies krašteliu žvilgtelėti į Vakarus vėlyvuoju sovietmečiu, buvo užsienio žurnalų ir katalogų vartymas. Dabar sunku net įsivaizduoti, kad naujas žurnalo Burda numeris ar Otto katalogas galėtų būti tokiu susidomėjimo objektu - o kadaise kaip kokias pasakų knygas juos vartydavo susitikę draugai, kaimynai ir klasiokai, padūsaudami, netikėdami, kad kada nors galės turėti apsčiai tokių daiktų. Užsienio prekių katalogai anuomet buvo ne praktinio naudojimo daiktas, o gražių fotografijų albumai, įkūnijantys deficitų ir stovėjimo eilėse iškamuoto sovietmečio žmogaus svajones, ar bent jau nemažą tų svajonių dalį.

Dabar, kai šie seni žurnalai patenka į rankas, neįmanoma nenusišypsoti. Ir ne tik prisiminus diskusijas ir norus, kuriais buvo dalintasi, verčiant puslapį po puslapio. Anuometiniai svajonių objektai - drabužiai, buitinė technika, interjero detalės nūnai atrodo tokie paprastučiai, negrabūs, netgi juokingi, kad sunku patikėti, jog kadaise jie buvo tokie geidžiami. Tą patį galima pasakyti ir apie receptus: spalvingų patiekalų fotografijos, atrodžiusios it reportažai iš prabangių restoranų, dabar mažai kam sukeltų nuostabą. Žvelgiant į jas, tampa akivaizdu, kaip labai per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė maisto gaminimo tradicijos ir supratimas, kas yra sveikas, gardus ir patrauklus patiekalas.

Nuotrauka Kristinos

Retro mados ir patiekalai panašius jausmus sužadina ir Vakarų gyventojams - skirtumas tik tas, kad jie kadaise buvo tos kultūros vartotojai, ir jų atsiminimai susiję su anuometinės kasdienybės, o ne su svajonių pasauliu. Šiandieninis mano įrašas bus skirtas patiekalui, atkeliavusiam iš XX a. 8-ojo dešimtmečio JAV virtuvės, kuri vis dar gyva vyresniosios amerikiečių kartos atmintyje. Receptą aptikau visai neseniai, praėjusių metų pabaigoje, kai mane aplankė iš Norvegijos grįžusi Almutė ir apdovanojo visu kalnu skandinaviškų skanumynų (ačiū, Almute!). Tarp jų buvo ir dėžutė lukštentų krevečių sūryme. Sugalvojau, kad su jomis reikėtų pagaminti kokių norvegiškų salotų, mat krevetėmis papuoštų sumuštinių, kuriuos norvegai taip entuziastingai gamina ir valgo, kažkodėl visai nesinorėjo. Tačiau pirmasis puslapis, kurį atsidariau, prisėdusi prie kompiuterio, buvo menkai tesusijęs su autentiška Norvegijos virtuve: šiame įraše viena amerikietė žurnalistė pasakojo apie šefą Jeff Smith ir jo senamadiškas Norvegiškas salotas, kurių pavadinimas kėlė daug klausimų. Kodėl jos buvo pavadintos norvegiškomis, patiekalo autorius pateikė labai miglotus argumentus: pirma, teigė jis, salotoms norvegiškumo suteikia džiovinti krapai, antra, jis pats, būdamas norvegų kilmės, šias salotas esą labai mėgstąs. Antraip sakant, patiekalo pavadinimas laužtas iš piršto. Tačiau permetusi akimis salotų sudėtį, aš jomis - o ir jų autoriumi - susidomėjau.

Šioms salotoms naudojamos nedidelės lukštentos krevetės sūryme. Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia išsiaiškinau, kad Jeff Smith (1939-2004) - JAV šefas, kulinarinių laidų vedėjas bei savo laiku populiarių kulinarinių knygų autorius. Garsiausia jo laida, ėjusi net 14 metų (1983-1997 m.), vadinosi The Frugal Gourmet, t.y. Ekonomiškas gurmė. Laidų autorius tvirtino, kad jo tikslas - pristatyti sočius, greitai pagaminamus ir gardžius patiekalus taupiems žmonėms. Dėl tokios koncepcijos Jeff Smith sulaukdavo nemažai kritikos iš kitų šefų: anot jų, konkurento pristatomių patiekalų nebuvo galima vadinti nei ekonomiškais, nei gurmaniškais. Bet, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad priešiškumo Jeff Smith dažnai sulaukdavo ne tiek dėl receptų, kiek dėl to, jog buvo sudėtingo charakterio, sunkiai sugyvenamas žmogus. Tuo tarpu televizijos savininkai jam neturėjo jokių priekaištų. Viena vertus, Jeff Smith studijoje dirbo ir kalbėjo nepriekaištingai, todėl dažniausia nereikėdavo perfilmuoti nei ištisų laidų, nei atskirų jų epizodų, kuo buvo ypač patenkinti techniniai darbuotojai. Antra vertus, TV žiūrovai mėgo Jeff Smith laidas, jų reitingai buvo aukšti - tad ko daugiau bereikėjo? Šefo karjerą 1997 m. nutraukė skandalas, susijęs su seksualiniu priekabiavimu. Ir nors Jeff Smith kaltė teisme įrodyta nebuvo, jis neteko savo laidos ir geros reputacijos. Vis dėlto buvusi auditorija dar prisimena Jeff Smith receptus: dėl jų paprastumo ne vienas laidos įkvėptas jaunasis žiūrovas ryžosi pirmą kartą įžengti į virtuvę ir stoti prie viryklės. Taip nutiko ir minėtajai žurnalistei, papasakojusiai apie Jeff Smith Norvegiškas salotas. Tiesa, pastebėjusi, kad receptas alsuoja praėjusio amžiaus dvasia, ji pasišovė tuojau pat jas perkurti pagal savo dabartinį supratimą. Man tuo tarpu buvo kur kas įdomesnis originalus receptas, tad jį susiradau ir pagaminau Norvegiškas salotas taip, kaip rekomendavo jų autorius.

Nuotrauka Kristinos

Norvegiškas salotas Jeff Smith pristatė 1984 m., vienoje iš savo laidų, kuri buvo skirta sočioms salotoms, atliekančioms pagrindinio patiekalo vaidmenį (angl. whole-meal salads). Čia buvo pasiūlyti šeši salotų receptai, ir į kiekvieną iš jų įėjo koks nors sotus ingredientas: jautiena, vištiena, dešrelės, pasta, ankštiniai ir pan. Tokios salotos, kurias galima pagaminti iš anksto, anot Jeff Smith, gali būti puikiausia išeitis, tarkime, nešantis pietus į darbą arba šiokiadienio vakare, kai nebėra laiko ir jėgų gaminti sudėtingesnius patiekalus. Šiandieninės salotos irgi sočios, mat jų pagrindą sudaro spagečiai, o daržovės ir krevetės atlieka antraeilį pagardų vaidmenį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai siaubingai nesveikas patiekalas, nes į salotų padažą įeina nemažas kiekis majonezo. Tačiau jeigu turėsite galvoje, jog salotų išeina didžiulis dubuo, t.y. 8 porcijos, tai pamatysite, jog vienai porcijai tenka maždaug 1 v.š. majonezo, dar 1 v.š. sudaro grietinė arba jogurtas, o visa kita - marinuoti agurkai, pavasariniai svogūnai ir kitos daržovės. Todėl valgant salotas neatrodo, jog jos būtų išskirtinai riebios - atvirkščiai, stipriai pamažinus padažo, spagečiai greičiausia taptų sausi ir sprangūs. Na, o produktų derinys ir salotų skonis irgi neprastas - jose juntamas ir sūrumas, ir lengvas rūgštumas, ir malonus saldumas.

Kai dėl ekonomiškumo, tai šis patiekalas yra būtent toks: net turėdami studentišką biudžetą, pagaminsite patiekalą, kurio užteks visam būriui žmonių, kuris atrodys gražiai ir neįprastai, ir kuriam neišleisite visos krūvos pinigų. Dėžutė krevečių sūryme čia - brangiausias ingredientas, bet, turint galvoje, kiek šiais laikais kainuoja žuvys ir jūros gėrybės, išlaidos vis tiek bus kuklios. Šios salotos, be abejo, nepretenduoja į aukštąją virtuvę, todėl vargu ar sužavėtų šiuolaikinius maisto kritikus arba rafinuotą skonį turinčius gurmė, tačiau kai kada gali tapti neprasta išeitimi kasdieninėje namų virtuvėje, retro vakarėliuose ar, pavyzdžiui, turistiniuose žygiuose. Be to, kaip sakydavo Jeff Smith, jūsų valia improvizuoti. Tad galbūt šis receptas įkvėps jus sukurti savas, šiuolaikiškesnes ir sveikesnes, bet tuo pačiu gardžias, sočias ir ekonomiškas salotas.

Nuotrauka Kristinos

Norwegian Spaghetti Salad with Shrimp - norvegiškos spagečių salotos su krevetėmis

Ingredientai: (išeis didelis dubuo salotų, maždaug 8 porcijos)

~ 250 g spagečių (nevirtų)

1 pakelis (~ 600-500 g) šaldytų morkų ir žaliųjų žirnelių mišinio*

250 g indelis smulkių virtų ir lukštentų krevečių

Petražolių (pagal skonį)

Krapų ir kaparėlių padažui:

¾ puodelio majonezo (1 puodelis - 250 ml)

¾ puodelio grietinės arba natūralaus jogurto

2 marinuoti agurkai

1-2 v.š. kaparėlių

4 stiebai pavasarinių svogūnų (arba mažas pundelis svogūnlaiškių)

1 a.š. džiovintų krapų lapelių (arba saujelė šviežių krapų lapelių)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Spagečius išvirkite dideliame kiekyje pasūdyto vandens; nepervirkite, kad neištežtų. Išvirusius suverskite į kiaurasamtį, perliekite šaltu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų ir atvėstų. 
2. Kol verda spagečiai, paruoškite šaldytas daržoves. Jas galima tiesiog užpilti labai karštu vandeniu, atitirpinti ir nusausinti, o galima trumpai apvirti garuose ar vandenyje. Jeigu norite, galite iš anksto paruošti šviežias daržovės (žr. pastabą apačioje).
3. Paruoškite padažą. Sumaišykite majonezą su grietine arba jogurtu. Sudėkite susmulkintus agurkus, kaparėlius ir pavasarinius svogūnus, pagardinkite džiovintais krapais ir pipirais, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.** Kai padažas bus norimo skonio, atidėkite, kol prireiks. Jį galima naudoti tuojau pat arba paruošti iš anksto, nes pastovėjęs šaldytuve 2-3 val., padažas įgauna tikrąjį skonį.
4. Sumaišykite salotas. Į didelį dubenį sudėkite išvirtus ir atvėsusius spagečius, morkų ir žirnelių mišinį ir paruoštą padažą. Viską gerai išmaišykite. Perdėkite į serviravimo dubenį, ant viršaus paskleiskite nusausintas krevetes. Salotas papuoškite smulkintomis petražolėmis. 
5. Salotas galima valgyti tuojau pat arba po keleto valandų (bus geriau, jeigu saugosite jas vėsioje vietoje). Salotos gali būti patiektos vakarienei, jas tinka vežtis į iškylas, įvairius suneštinius vakarėlius arba, jeigu norite, neštis į darbą ir valgyti kaip sotų pietų patiekalą.

* Aš naudojau pusę pakuotės šaldytų žirnelių, kuriuos išviriau ant garų. Morkas naudojau šviežias: iš anksto išviriau jas su lupenomis lengvai pasūdytame vandenyje, išgriebusi atvėsinau, nulupau ir smulkiai supjausčiau.

** Man skaniau, kai padažo ingredientai būna labai smulkūs, todėl aš iš pradžių agurkus, kaparius ir pavasarinius svogūnus supjaustau apystambiais gabaliukais, dedu į smulkintuvo indelį ir kelias sekundes pamalu, kol daržovės primena kapotą šiupinį, bet dar nevirsta pasta. 

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinį: tai autorinis JAV šefo Jeff Smith receptas, jo TV laida čia (pirma dalis) ir čia (antra dalis); knyga čia (p. 84).