Prieš porą savaičių Čeliabinsko meteoritas išjudino ne
tik tų apylinkių gyventojus, bet ir kitų šalių smalsuolius. Mokslininkai šį
nekasdienišką ir kol kas nuodugniai neištirtą įvykį komentuoja santūriai, bet tai
tik kursto astronomijos mėgėjų vaizduotę ir leidžia rastis įvairioms legendoms.
Regis, daugumą traukia nežemiškos iš kosmoso atkeliavusių akmenėlių paslaptys,
tačiau kai kuriuos (įskaitant mane) labiausia žavi jų grožis. Tiesa, natūralūs
meteoritai retai kada primena juvelyrinius meno dirbinius, tačiau net
paprasčiausios juodos ar pilkos uolienų skeveldros, apšvietus jas poliarizuota
šviesa, sužėri tarsi puikiausi brangakmeniai.
Meteoritas, apšviestas poliarizuota šviesa. Nuotrauka
žmogaus, internete prekiaujančio meteoritų nuolaužomis ir prisistatančio kaip MB
Mikroskopinė spektografija - įprastas būdas uolienoms tirti.
Mokslininkai seniai pastebėjo, kad poliarizuotoje šviesoje akmenys tampa įstabiomis
mozaikomis, kaskart kitokiomis, priklausomai nuo kiekvieno cheminės sudėties ir
kristalinės struktūros. Todėl, pavyzdžiui, geologas Scott Engering iš
Didžiosios Britanjos ėmė juos fotografuoti ir su pasisekimu pardavinėti kaip
meno kūrinius. Nenuostabu, kad skelbdami medžiagą apie meteoritus mokslininkai
mėgsta pateikti tyrimų metu darytas nuotraukas - tai ne tik informacijos
šaltinis specialistams, bet ir estetinio pasigėrėjimo verti vaizdai,
prikaustantys plačiosios auditorijos dėmesį.
Meteorito fragmentas, apšviestas poliarizuota šviesa. Nuotrauka
pasiskolinta iš čia.
Peržiūrinėdama meteoritų fotografijas, labiau
primenančias abstrakcionistų darbus negu realius objektus, negalėjau atsikratyti minties, koks
paviršutinis mūsų pasaulio pažinimas. Ir ne tik kalbant apie dangaus kūnus. Kas
ką nors daugiau galėtų pasakyti, tarkime, apie tą patį Čeliabinską? O juk tai senas
miestas, rusų įkurtas Sibiro užkariavimo laikais. Tiksliau, XVIII a. pradžioje rusai
pastatė Čeliabinsko tvirtovę baškirų kaimo Čeliabos vietoje. Tvirtovė turėjo padėti
atremti vietinių genčių - tų pačių baškirų ir jiems giminingų totorių - atakas.
Abi etninės grupės iki šiol sudaro svarbią Čeliabinsko apskrities gyventojų
dalį, jų kultūra suteikia kraštui išskirtinumo ir netgi šiek tiek egzotikos. Tas pats, beje, pasakytina
ir apie Čeliabinsko gastronomiją, kurioje šiaip jau dominuoja sovietinės
kulinarijos palikimas.
Šiam įrašui nusprendžiau pasirinkti tradicinius totorių
ir baškirų mėgstamus pyragėlius su mėsos, bulvių ir svogūnų įdaru - ešpešmak
(rus. эчпочмак, учпочмак, tot. өчпочмак, bašk.
өсбосмаҡ). Beje, vasario 19 d. Kauno įvairių tautų kultūros centre Liusia
Gaidukevičienė, Varėnos rajono totorių draugijos pirmininkė ir privataus
Totorių kultūros ir istorijos muziejaus steigėja, pristatė antrąjį leidinį,
skirtą Lietuvos totorių virtuvei. Jame teigiama, kad šiuos pyragėlius kepa ir
Lietuvos totoriai, ir vadina juos ešpešmak. Pavadinimą pyragėliams suteikė jų forma (өч reiškia trys, почмак - kampai).
Totorių virtuvės kulinariniai receptai, medžiagą parengė
Liusia Gaidukevičienė, Kaunas: Lututė, 2012.
Pyragėliai pagaminami nesudėtingai, bet turi
savo paslapčių ir gaminimo variantų. Įvairūs šaltiniai teigia, kad jie dažniau
gaminami iš mielinės tešlos, tačiau priklausomai nuo konkrečios vietovės ar
netgi šeimininkės, pirmenybė gali būti teikiama paprastai, nemielinei tešlai
(tokią siūlo ir Lietuvos totoriai). Tradiciškai įdarui gali būti naudojama įvairi
mėsa: aviena, jautiena, veršiena, netgi arkliena; tinka ir tuose kraštuose
delikatesu laikoma žąsiena arba antiena. Kiaulieną, žinoma, reikėtų pamiršti.
Dauguma totorių ir baškirų - musulmonai, todėl iš pagarbos jų kultūrai, mūsų
mėgstamą kiaulieną geriau pataupyti kitiems patiekalams. Į įdarą dar dedama
susmulkintų svogūnų ir bulvių, o iš prieskonių - tiktai druskos ir juodųjų
pipirų. Retkarčiais įdaras pagardinamas kokia prieskonine žolele (Lietuvos
totoriai siūlo mairūną), bet tai greičiau išimtys, negu taisyklė. Šiek tiek
skiriasi ir pyragėlių kepimo metodas: vieni jos užlipina aklinai, antri viršuje
palieka nedidelę skylutę, į kurią baigiant kepti įpila 1-2 šaukštus sultinio,
kad įdaras nebūtų sausas, treti paliktą skylutę iš pradžių užlipina mažu tešlos
rutuliuku, įpusėjus kepimo laikui, rutuliuką išima, įpila sultinio ir vėl
užkimšę ertmę, baigia kepti.
Atskirai reikėtų aptarti įdaro gaminimo metodą.
Dauguma receptų teigia, kad mėsą, svogūnus ir bulves reikia supjaustyti
smulkiais kubeliais. Ir vis dėlto, kad ir kokie smulkūs kubeliai būtų, taip
paruoštas įdaras nėra labai sultingas, o mėsa, kad ir iškepusi, vis tiek lieka
kietoka. Manau, kad taip yra todėl, kad iki pat XX a., kai išpopuliarėjo mėsmalės,
Sibiro gyventojai naudojo specialias kapokles (rus. сечка) mėsai ir
daržovėms smulkinti. Štai tokias:
Nuotrauka
pasiskolinta iš čia.
Kapokle mėsa sukapojama smulkiau, negu
supjaustoma peiliu, todėl įdaras tapdavo savitos
konsistencijos faršu. Taigi, iš savo patirties galiu pasakyti,
kad įdaro ingredientus, o ypač mėsą, geriau iš pradžių smulkiai supjaustyti, o
paskui dar aštriu, sunkiu peiliu papildomai sukapoti. Taip paruoštas įdaras
būna kur kas sultingesnis ir gardesnis. Esu išbandžiusi ir netradicinį metodą:
smulkiai pjaustytą mėsą sudėjau į elektrinio smulkintuvo indelį ir kelioms sekundėms
įjungiau prietaisą. Faršu įdaras netapo, tačiau buvo susmulkintas į labai
smulkius gabaliukus ir įdarui puikiai tiko.
Ešpešmak
Ingredientai: (9 kepinėliams,
telpantiems į vieną didelę skardą)
Tešlai:
15 g šviežių arba
5 g džiovintų mielių
1 v.š. + 1 a.š. cukraus
100 ml pieno
30 g sviesto
1 a.š. druskos
1 kiaušinis
300 g kvietinių miltų
Įdarui:
500-600 g mėsos su riebalais (avienos, jautienos,
veršienos, žąsienos arba antienos)
1 didelis arba 2 mažesni svogūnai
2 vidutinio dydžio bulvės
Druskos, grūstų juodųjų pipirų, mairūno (nebūtinai)
Paviršiui
patepti:
1-2 v.š. tirpinto sviesto arba 1 nedidelis išplaktas
kiaušinis
Tiekiant:
Gero naminio mėsos sultinio
- Užmaišykite mielinę tešlą. Mieles ištrinkite su 1 a.š. cukraus ir šaukštu pieno ir palaukite, kol suputos. Smulkiais kubeliais supjaustytą sviestą ir pieną truputį pašildykite dubenyje, sudėkite likusį cukrų ir druską. Nukaitę įplakite kiaušinį ir suputojusias mieles, suberkite miltus ir užminkykite minkštą, bet nelipnią tešlą. Ją dėkite į sviestu pateptą dubenį, jį pridenkite švariu virtuviniu rankšluosčiu ar maistine plėvele ir palikite 1-1,5 val. kad pakiltų.
- Kol kyla tešla, paruoškite įdarą: mėsą kuo smulkiau supjaustykite ir sukapokite. Įdaras bus žymiai geriau nusisekęs, jeigu įdėsite truputį avienos lajaus, paukštienos taukų ar kitų riebalų (blogiausiu atveju - šaukštą aliejaus ar sviesto). Mėsą sumaišykite su kruopščiai susmulkintomis bulvėmis ir svogūnu, pasūdykite, negailėdami įberkite juodųjų pipirų (geriausiai - šviežiai grūstų) ir, jeigu norite, mairūno. [Jeigu užklydo mintis apie kokį nors prieskonių mišinį, vykite ją kuo toliau ir negadinkite laiko patikrinto patiekalo neaiškios kilmės vegetomis]. Įdarą kruopščiai išmaišykite, jeigu jis atrodo labai sausas, galima įpilti 2-3 v.š. sultinio arba vandens. Paimkite didelę lėkštę ir padalinę įdarą į 9 lygias dalis, ant lėkštės išdėliokite 9 daugmaž vienodo dydžio kauburėlius. Įdaro apkepinti jokiu būdu nereikia - šiems pyragėliams naudojama žalia, ir tiktai žalia mėsa, nevirtos bulvės ir nepakepintas svogūnas.
- Pakilusią tešlą dar kartą išminkyti, padalinti į 9 lygias dalis ir suformuoti tešlos rutuliukus. Jeigu rutuliukai nevienalyčiai, nepatingėkite kiekvieno jų dar kartą paminkyti, kitaip tešla kepdama ims trūkinėti. Imti vieną tešlos rutuliuką, iš jo iškočioti maždaug desertinės lėkštelės dydžio apskritimą, į vidurį dėti 1 porciją įdaro. Gali atrodyti, kad įdaro labai daug, tačiau taip ir turi būti, nes ešpešmakai yra gana nemaži ir labai sotūs kepinėliai. Uždėjus įdaro, iš pradžių užlenkti ir sujungti 2 tešlos apskritimo kraštus, tuomet užlenkti ir trečią. Suformuoti trikampį, jeigu norite, viduryje galite palikti nedidelę neužlipintą ertmę. Pyragėlių siūles galima tiesiog gerai užspausti, tačiau įgudusios šeimininkės paprastai jas visuomet paverčia dekoratyviniu kepinio elementu: papildomai užlanksto virvele, eglute ir pan.
- Suformuotus pyragėlius dėti į kepimo popieriumi išklotą skardą, aptepti tirpintu sviestu arba plaktu kiaušiniu ir pašauti į 180°C karštumo orkaitę; skardą geriau dėti orkaitės apačioje. Kepti maždaug 1 val. Jeigu viršuje palikote skylutę, praėjus maždaug 40 min. nuo kepimo pradžios galima į ertmę įpilti 1-2 v.š. sultinio ir tuomet baigti kepti. Pyragėliai valgomi karšti, dažniausiai prie jų patiekiama gero naminio sultinio, kai kada - arbatos.
Nuotrauka mano, na, o šios žavios lėkštės autorė - Giedrė Vinkšnaitė.