Daržovių salotos su adžika

Neatsimenu tokių metų, kad iki pat Vėlinių nebūtų buvę rimtesnių šalnų. Klimatologai ko gero pasakytų, kad, žvelgiant į ateities perspektyvas, tokios anomalijos mums nieko gero nežada. Na, bet visame kame galima įžvelgti ir pozityvių dalykų, ar ne? Pavyzdžiui, švelnus oras leidžia mums džiaugtis ilgesniu negu įprasta šilumamėgių daržovių sezonu.

Nuotrauka Kristinos

Yra tokia japonų patarlė: jei nori būti laimingas vieną dieną - išgerk vyno, jei nori būti laimingas metus - vesk, jei nori būti laimingas visą gyvenimą - puoselėk sodą. Galėčiau ginčytis dėl santuokos, bet nė neabejoju, jog dėl sodų japonai visiškai teisūs :) Ir dar nuo savęs pridėčiau - darže skubėti irgi nėra reikalo. Kaip prisipažinau įraše Vokiškas agurkų troškinys, aš pati daržovių nesėju ir nesodinu vien todėl, kad jau balandžio pabaiga, ir nenuraunu jų vien todėl, kad jau rugsėjo pradžia. Kiekviena vasara skirtinga ir, mano galva, žmogui derintis prie gamtos kur kas išmintingiau, negu mėginti skųstis "neteisingu" klimatu ir pykti, jog pasaulis nesisuka taip, kaip tau norėtųsi. Tad šiais metais, paklausę orų prognozių, savo šiltnamį palikome ramybėje visam rudeniui. Štai kaip jis atrodė praėjusį savaitgalį: 

Nuotrauka Šarūno

Na taip, toli gražu iki pavyzdingo vaizdo, nes daržovių mes niekaip netręšiame, nepuršiame chemikalais, beveik neravime, didžiąją vasaros dalį netgi nelaistome, ir išvis leidžiame joms gyventi daugmaž laukinišką gyvenimą. Užtai, nepaisant fakto, kad jau spalio pabaiga, puikių, kvapnių, sultingų ir saldžių pomidorų priskynėme du kibirus. Aišku, kad dabar valgome juos pilna burna :)

Negalėčiau pasigirti, kad gaminu daug pomidorų patiekalų. Dažniausiai mes juos skanaujame pačius vienus be jokių priedų, kai kada sumaišome su šaukštu kitu grietinės ir pagaminame senamadiškas, pačias tradiciškiausias salotas. Bet sakyti, kad su pomidorais niekada neeksperimentuoju, irgi negaliu. Štai šįkart nusprendžiau pagaminti abchaziškas šviežių daržovių salotas, pagardintas padažu, į kurio sudėtį įeina adžika. Jų receptas atkeliavo iš tos pačios senos, šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėtos Galinos Kopešavidzės knygos (rusų kalba patiekalas pavadintas Салат из свежих огурцов и помидоров по-абхазски, t.y. Šviežių agurkų ir pomidorų salotos abchaziškai). Iš pirmo žvilgsnio jis lyg ir nieko įdomaus nežada. Pomidorai, agurkai, saldžiosios paprikos, svogūnai... Ko gero ne vienas pasakytų - geriau pasiūlykite ką nors originalesnio! Bet man visais laikais būdavo be galo įdomu, kaip įvairios tautos iš tų pačių ingredientų sugeba sukurti visai kitokius patiekalus. Šios salotos - dar vienas pavyzdys, kaip seniai pažįstamiems produktams galima suteikti kitokį pavidalą ir ne visai įprastą skonį.

Nuotrauka Kristinos

Esu ne kartą susidūrusi su nuomone, jog visiškai nesvarbu, nei kokio dydžio ir formos gabaliukais pjaustomi produktai, nei kokia tvarka jie sugula į lėkštę. Nesinorėtų su tuo sutikti. Kodėl mums taip patinka valgyti kavinėse ir restoranuose? Viena iš priežasčių - todėl, kad net patys paprasčiausi, seniai pažįstami patiekalai (tarkime, burokėlių sriuba) ten patiekiami išradingai, estetiškai, nekasdieniškai, ir tai sukuria šventiškumo jausmą. Abchaziškos daržovių salotos - nedidelis, bet visgi nukrypimas nuo mums įprastų standartų, ir, mano nuomone, tai gerai. O jeigu dar pomidorai bus minkšti ir saldūs, agurkai ir žalumynai neapvytę, paprikos sultingos, užkandis/ garnyras abchaziškais motyvais taps tikra stalo puošmena ir pasididžiavimu.

Visgi šių salotų "vinis" yra adžika, įeinanti į padažo sudėtį. Čia kalbama ne apie aštroko skonio daržovienę, o apie tikrą abchazišką adžiką, kuri gaminama tiktai iš aitriųjų paprikų, mažo kiekio maltų graikinų riešutų ir prieskonių (česnako, kalendros, džiovintų žolelių, druskos). Tokia be galo kvapni, koncentruota adžika itin tinka padažams gaminti. Jeigu jūs tokios neturite, patarčiau naudoti vadinamąją sausą adžiką, kurios pagrindą sudaro džiovinta ir sumalta aitrioji paprika, aromatizuota grūstomis kalendros, krapų, ožragių sėklomis bei džiovintomis žolelėmis - baziliku, dašiu ir t.t.  Galų gale, blogiausiu atveju tiks bet kokie aštrūs raudonieji pipirai. Dar vienas momentas: Sakartvele salotos gardinamos ir žaliąja adžika - šviežių prieskoninių žolelių mišiniu, sumaišytu su žaliomis aitriosiomis paprikomis. Tad jeigu kartais tokio gėrio yra jūsų šaldytuve, pirmyn :)   

Maišant padažą, labai svarbu vadovautis savo skoniu ir nuovoka. Pavyzdžiui, actas gali būti skirtingų rūšių ir koncentracijos, tad vienokio galbūt užteks ir pusės šaukštelio, o kitokio norėsis dviejų didelių šaukštų. Originaliame recepte neminimas joks vanduo, bet aš jį visada naudoju, nes taip geriau išsimaišo druska ir prieskoniai, be to, skystesniu padažu lengviau apšlakstyti salotas. Kai dėl aliejaus, tai Galina Kopešavidzė jo nemini nė viename daržovių salotų recepte - gal todėl, kad šį ingredientą laiko savaime suprantamu dalyku, o gal todėl, kad seniau abchazai neturėjo tokios tradicijos. Vis dėlto šiuolaikinėje gruzinų virtuvėje, sprendžiant iš įrašų internete, salotos aliejumi dažniausiai vis dėlto apšlakstomos. Jūs elkitės taip, kaip manote esant geriausia, ir būtinai klausykite savo nuojautos. 

  

Nuotrauka Kristinos

Daržovių salotos su adžika

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

5-6 pomidorai (bus gražiau, jeigu rinksitės skirtingų spalvų)

1 ilgavaisis arba 2 daržo agurkai

1 didelė arba 2 mažos saldžiosios paprikos

1 raudonasis svogūnas

Puokštelė prieskonių žolelių (petražolių, krapų, bazilikų)

Padažui: 

1-2 a.š. adžikos

1-2 česnako skiltelės

1 v.š. acto

3-4 v.š. virinto vandens

Nebūtinai: 1-2 v.š. aliejaus

Druskos (pagal skonį)

1. Pagaminkite padažą, sumaišę adžiką, sutrintą česnaką, actą, druską, vandenį ir, jeigu norite, aliejų. Jeigu reikia, padažo ingredientų kiekį pakoreguokite pagal savo skonį.
2. Paruoštas daržoves sujaustykite - aš rekomenduočiau griežinėliais. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, paprika labai didelė, ją galima pjaustyti šiaudeliais ar kitaip - spręskite savo nuožiūra.
3. Susluoksniuokite salotas: iš pradžių išdėliokite pomidorus, tada agurkus, ant jų - paprikas ir svogūnus. Kiekvieną sluoksnį apšlakstykite padažu.
4. Salotas papuoškite susmulkintomis prieskoninėmis žolelėmis ir tuojau pat neškite į stalą.

Nuotrauka Kristinos

Šviežių daržovių salotos su adžika - pakankamai universalus patiekalas. Panašiai, kaip sūdyti agurkai, jos puikiai dera su ant žarijų kepta mėsa arba, pavyzdžiui, viščiuku tabaka. Tačiau kadangi aš gaminau pietus apniukusį sekmadienį, nusprendžiau ištroškinti jautienos kulniukų su pomidorais, adžika, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis. Troškinau mėsą savo sultyse lėtpuodyje, kokias 6 val. - rezultatas nenuvylė. Mano vyrai prie tokio patiekalo dar valgė ir grikius, nors, sekant abchaziškais motyvais, čia labiau derėtų polentos stiliaus kukurūzų košė. Man užteko tik mėsos ir daržovių. Savo lėkštę jums ir nufotografavau - kas žino, galbūt jūsų įkvėpimui :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 19.

Grybai su kopūstais

Nėra kito būdo patekti į mūsų sodybą, kaip tik pervažiuoti mišką. Asfaltuotas plentas kerta jį kaip koks milžiniškas žuvies nugarkaulis, nuo kurio išsišakoja daugybė smėlėtų keliukų ir takelių. Netoli vienos kiek didesnės sankryžos galima rasti aikštelę, įrengtą tam, kad pavargę vairuotojai turėtų kur užkąsti, nusnūsti ar pamiklinti kojas. Bet, tiesą sakant, besiilsinčių ten retai kada pamatysi. Užtai aikštelėje kone kasdien stovi porą vietinių gyventojų automobilių, ant kurių kapotų išdėliotos miško, o kartais ir sodo gėrybės. Užtenka vieno žvilgsnio, kad suprastum, kuo tądien turtinga gamta, kurių uogų ar grybų sezonas jau prasidėjo, o kurių spėjo pasibaigti. Miškas nuvilia labai retai; tik prieš porą metų, kai Lietuvą kamavo siaubinga sausra, pakelės prekeiviai vidurvasary siūlė pirkti meduolinius grybukus, ir toks neįprastas asortimentas negandos mastą apibūdino iškalbingiau už bet kokią statistiką.

Tačiau šiųmetis ilgas, šiltas ruduo dosnus kaip niekada. Pamiškės aikštelėje vis dar galima nusipirkti (o jeigu yra noro - stabtelėti kiek tolėliau ir patiems prisirinkti) įvairiausių grybų - baravykų, šilbaravykių, voveraičių, žaliuokių, kelmučių. Tad mano įrašas skirtas tiems, kurie, ištaikę laisvą valandėlę, vis dar čiumpa pintinę, o parsinešę namo laiminkį, negali sugalvoti, ką įdomesnio su juo nuveikus. Be to, šiandieniniam receptui kuo puikiausiai tinka ir šaldyti ar sūdyti grybai, tad prireikus juo galima naudotis kada tik geidžia širdis.

Nuotrauka Kristinos

Mūsų šeimą su grybų ir kopūstų deriniu supažindino mamos brolis, mano dėdė Jonas. Dėdė troškinį, kuris per daugelį metų tapo jo firminiu patiekalu, gamina ne tiktai vasarą ir rudenį, bet ir priskonservuoja jo žiemai. Sako, jam ypač gardu taip paruoštus grybus valgyti su karštomis bulvėmis. Nors užkąsti duona irgi tinka. Na, o mano nuomone, grybus su kopūstais kuo puikiausiai galima kabliuoti ir pačius vienas - tarkime, priešpiečiams. Mat pastarasis užkandis, palyginti, pavyzdžiui, su grybais pomidorų padaže, yra lengvesnis ir labai primena troškintų daržovių salotas.

Močiutė grybų su kopūstais netroškindavo, tad paklausiau dėdės, kur ir kada šis receptas krito jam į akį. Kažkada pats sugalvojau, - sako jis, tokiu pat tonu kaip visada, kai neįmanoma suprasti, ar žmogus kalba rimtai, ar juokauja. Viena vertus, netikėti savo dėde pagrindo neturiu, nes valgis iš esmės labai paprastas ir komponuojamas iš neįmantrių, visiems prieinamų produktų - svogūnų, morkų, kopūstų, grybų, kelių šaukštų pomidorų tyrės. Iš pirmo žvilgsnio, šie ingredientai patys prašyte prašosi į vieną puodą, ar ne? Be to, maišant ingredientus, nebūtina laikytis griežtų proporcijų - visko valia dėti tiek, kiek norisi arba kiek yra po ranka. Antra vertus, dėdės gaminamas patiekalas įtartinai primena klasikinę grybų solianką (rus. грибная солянка) nuo seno gerai žinomą Rusijoje ir kituose slavų kraštuose. Tad nenustebčiau, jog troškinio idėją jis vis dėlto akies krašteliu kažkur buvo matęs :)

Nuotrauka Kristinos

Rusijos maisto istorikai soliankos pėdsakų tvirtina aptinkantys jau XVI a. datuojamuose rašytiniuose šaltiniuose. Tiesa, iki šiol nesutariama, ar senosiose knygose minimos solianka (rus. солянка, pažodžiui maždaug: tai, kas stipriai pasūdyta) bei selianka (rus. селянка, pažodžiui maždaug: kaimiškas maistas) yra vienas ir tas pats patiekalas. Juo labiau, kad nelabai aišku, iš ko žmonės šį valgį (ar valgius) anuomet gamindavo ir kaip tiksliai tą darė. Panašu, jog tai buvo labai tiršta sriuba, arba, kaip dabar pasakytume, vieno puodo patiekalas.

Mūsų dienomis gaminamos trijų pagrindinių rūšių soliankos: su mėsa, su žuvimis ir su grybais. Visoms joms būdingas stiprus, rūgštokas, aštrokas skonis - ne veltui sakoma, jog solianka turi ir kopūstienės, ir agurkinės sriubos bruožų. Tiesa, šiais laikais solianka rūgštinama nebūtinai raugintais agurkais. Tam reikalui žmonės naudoja raugintus kopūstus, kaparėlius, alyvuoges, citrinos sultis, pomidorus ir t.t. Pomidorų pasta, be kita ko suteikianti sriubai dar ir gražią spalvą, - ypač paplitęs pasirinkimas, nors į solianką ji dedama palyginti neseniai. Mat, kaip suprantate, prieš kelis šimtmečius šios daržovės rusų kaimuose auginamos nebuvo. Pomidorais gardinta solianka išpopuliarėjo sovietmečiu, kai pradėti gaminti soliankos konservai. Jų būta kelių rūšių: su grybais, su rūkyta mėsa ir tokių, į kurių sudėtį įėjo vien tik daržovės. Konservai buvo sumanyti kaip pusgaminis, taip, kad stiklainio turinį suvertus į puodą ir įpylus vandens (ir, jeigu kas nors pageidavo, papildomai įsidėjus kokį bryzą lašinukų ar kitokių priedų) iš jų būtų galima greitai išsivirti sriubos. Tačiau žmonės netruko sumoti, jog tokie konservai gali būti naudojami ne tiktai sriubai virti, o ir kaip savarankiškas užkandis ar garnyras. Štai kodėl grybų solianka slavų kraštuose šiais laikais gali reikšti du dalykus - ir tradicinę sriubą, ir atvėsintą grybų bei kopūstų troškinį, lygiai tokį, kokį žmonės sovietmečiu įprato matyti skardinėse bei stiklainiuose.

Kadangi soliankos konservais buvo prekiaujama visoje Sovietų Sąjungoje (o ir vadinamosiose socialistinėse šalyse už jos ribų), šio patiekalo paplitimo geografinės ribos gerokai išsiplėtė. Tiesa, ne visur ir ne visų rūšių solianka sulaukė vienodo pasisekimo. Kai kuriuose kraštuose ji taip prigijo, kad tapo nacionalinės virtuvės dalimi. Geras pavyzdys čia būtų Rytų Vokietija, kur mėsiška solianka laikoma tradicine sriuba, ir kuriai atsispirti esą negali pati Angela Merkel. Tiesą sakant, mėsiška solianka, dėl kalbininkų pastangų mūsuose dar vadinama šiupinine, pakankamai populiari sriuba ir Lietuvoje. Kai dėl grybų soliankos, tai man atrodo, kad mūsų šalyje ji gaminama daug rečiau. O štai Latvijoje grybai su kopūstais - populiarus patiekalas, bent jau tokį įspūdį susidariau, skaitydama šį Dalios iš Septynių virtienių įrašą. Kodėl taip nutiko, pasakyti sudėtinga - gal todėl, kad Latvijoje daugiau rusiškas šaknis turinčių gyventojų, o gal tiesiog todėl, kad latvių skonis skriasi nuo mūsiškio. 

Seniau grybų solianka laikyta pasninkiniu valgiu. Kitu metu ji gelbėjo vargingiau gyvenusius žmonės, kurie pritrūkdavo mėsos ar negalėdavo sau leisti jos valgyti kiekvieną dieną. Dabar, kaip sparčiai populiarėja sveikos gyvensenos idėjos ir vegetariškos mitybos sistemos, šis patiekalas gali būti atrastas iš naujo ir, kaip sakoma, sužibėti naujoje šviesoje. Aš nesu nei sveikuolė, nei vegetarė, bet manau, kad šis patiekalas puikus - pirmiausia todėl, kad jis gardus! Ir tai, regis, tikrai ne pats menkiausias agrumentas jo naudai :)

Nuotrauka Kristinos

Grybai su kopūstais

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

2 dideli svogūnai

2 vidutinio dydžio morkos

½ gūžės vidutinio dydžio kopūsto

500 g (ar daugiau) apvirtų miško grybų* 

4-5 v.š. aliejaus

2-3 v.š. pomidorų pastos**

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Svogūnus susmulkinkite, morkas sutarkuokite, kopūstą sujaustykite šiaudeliais. Jeigu reikia, apvirkite grybus.
2. Didelėje keptuvėje įkaitinkite aliejų ir apkepkite svogūnus bei morkas. Sudėkite kopūstus, uždenkite ir, retkarčiais pamaišydami, troškinkite ant mažos ugnies, kol suminkštės. Įmaišykite grybus ir patroškinkite dar apie 10 min.
3. Sudėkite pomidorų pastą (arba paruoštus šviežius pomidorus), pasūdykite, pagardinkite pipirais. Jeigu reikia, įdėkite papildomų prieskonių (šlakelį acto, žiupsnelį cukraus ir pan.). Gerai išmaišykite ir toškinkite apie 5 min., jei naudojote šviežius pomidorus - kiek ilgiau, kol didžioji dalis skysčio nugaruos.
4. Kai visos daržovės bus minkštos, o troškinys norimo skonio ir konsistencijos, nukaiskite. Tiekite šiltą arba atvėsintą kaip užkandį, garnyrą prie mėsos ar pagrindinį vegetarišką patiekalą su virtomis bulvėmis.
5. Kopūstus su grybais galima ir konservuoti. Tradiciškai tokie konservai naudojami kaip sriubos pusgaminis.

* Grybų solianka atrodo itin gražiai, kai naudojami tamsesnės spalvos miško grybai - pavyzdžiui, raudonikiai ar paberžiai. Vis dėlto patiekalas bus skanus su bet kokiais jūsų mėgstamais grybais - aš, pavyzdžiui, šįkart naudojau nemažai voveraičių.

** Sezono metu pomidorų pastą galima pakeisti 2-4 šviežiais pomidorais. Prieš dedant į troškinį, juos reikėtų nuplikyti verdančiu vandeniu, nulupti odelę ir susmulkinti.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

mano dėdė Jonas ir daugybė internetinių rusiškų puslapių, kuriuose aprašyta grybų solianka.

Nevirta putinų uogienė

Kai, įpusėjus rudeniui, kalbėjausi su savo močiute Brone, ji be kita ko priminė, jog pats laikas nuskinti putinų uogas ir paruošti jas žiemai. Ir ne tik todėl, kad putinai - pirmas vaistas nuo peršalimo ligų bei patikimas vitaminų šaltinis. Močiutė papasakojo apie dienas kolūkyje, kai tekdavo ilgas valandas dirbti, svilinant negailestingai, aukštai pakibusiai saulei. Tai va, anuomet viena moterė (ak, ta aukštaitiška tarmė!), pasak močiutės, į laukus atsinešdavo gaivos - šalto vandens, į kurį įmaišydavo tai putinų, tai šermukšnių sunkos ar uogienės. Ir, rodės, nėra skanesnio gėrimo visam pasauly! - reziumavo ji. Išties, rūgštoki, karstelnantys putinai vasarą labai tinka gaiviesiems gėrimams gaminti. Žiemą gi, paskaninus šaukšteliu medaus, iš jų išeis puiki, šildanti arbata. Gal tik specifinis putinų kvapas priimtinas ne kiekvienam, bet čia, kaip sakoma, jau skonio reikalas. Mūsų šeimos moterims tai niekuomet nebuvo kliūtis, o štai vyrai, juos užuodę, kai kada ir padūsauja. Turbūt ne veltui žmonės nuo seno putinus vadina "moteriškomis" uogomis.

Nuotrauka Kristinos

Rinktinėmis putinų kekėmis mane aprūpino vyro mama, mano anyta Lina - širdingai ačiū! Ji putinų krūmus augina savo sode ir taip pat puoselėja tradiciją šiomis uogomis žiemą stiprinti sveikatą, o kai kada jomis tiesiog pasimėgauti. Aš, kaip ir kasmet, putinų atsargų prisiruošiau tiek, kad užteks visiems metams. Deja, savo močiutei to papasakoti nebegalėsiu - prieš porą savaičių, sulaukusi 93-jų, ji išeliavo, palikusi mums savo išmintingus patarimus ir šviesiausius prisiminimus.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad, atsidariusi stiklainį putinų uogienės, prisimenu daugybę istorijų, susijusių su savo giminės moterimis. Džiaugiuosi, kad esu viena iš jų, ir uogienę gaminu taip, kaip esu išmokyta vyresniųjų, t.y. nevirtą, "gyvą", gydančią. Putinų uogas užtenka pertrinti, atskiriant tyrę nuo žievelių ir sėklų, sumaišyti su cukrumi, supilstyti į švarius indus ir išnešti į vėsią vietą. Knygose ir internete dažnai patariama cukrų keisti medumi, tačiau tai gana rizikinga, jeigu nesiruošiate uogienės suvalgyti tuojau pat. Mat, sumaišyta su medumi, putinų tyrė palyginti greitai surūgsta. Ir atvirkščiai, pasaldinta cukrumi, putinų uogienė pamažu sutirštėja dėl uogose esančio pektino ir šaldytuve, kamaroje ar rūsyje gali stovėti labai ilgai. O tai, sutikite, itin gera strateginių maisto atsargų savybė.

Nuotrauka Kristinos

Ar jūs, kaip kad aš, senamadiškus receptus mėgstate saugoti senamadiškais būdais? Pavyzdžiui, susegtus į segtuvus ar suklijuotus į sąsiuvinius? Jeigu taip, tuomet pasakysiu, kad ir nevirtos putinų uogienės, ir kai kuriuos kitus mano receptus nuo šiol galėsite rasti žurnale OHO Virtuvė. Žinoma, pastarojo leidinio formatas nenumato vietos platiems komentarams ir istorijoms, užtai receptams skirti puslapiai sumaketuoti taip, kad skaitytojai galėtų jais naudotis kaip patogiais ir kompaktiškais konspektais. O kur dar malonumas spręsti kryžiažodžius! Patikėkite, visas redakcijos kolektyvas deda pastangas, kad skaitytojai galėtų patirti atradimo džiaugsmą. Gal kas nors pasakys, kad iš kryžiažodžių sužinota informacija fragmentiška, nesistemiška, netgi paviršutiniška, bet... ar iš tikrųjų taip? Aš mėgstu spręsti kryžiažodžius, ir man labiau prie širdies tokiu būdu įgytas žinias vertinti kaip mozaikos akmenėlius, iš kurių dėliojamas mūsų neaprėpiamas, netikėčiausiais ryšiais išmargintas gyvenimas. Proto smalsumas - galingas impulsas visose srityse. Net šis kulinarinis tinklaraštis - noro pažinti ir suprasti pasaulį pasekmė, o ne atvirkščiai. Suvokimas, kas, kaip ir kodėl gaminama viename ar kitame mūsų planetos kampelyje, randasi tuomet, kai turi žinių apie tenykštes gamtines sąlygas, istoriją, ekonomiką, regligiją, kultūrą ir t.t. Ir atvirkščiai, bet kokio konteksto netekęs receptas pasidaro pažeidžiamas, greitai praranda autentiškumą, o galiausiai tampa beveik neatpažįstamas - mat kiekvienas prašalaitis jį interpretuoja pagal savo įgeidžius, nepaisydamas (o dėl savo neišmanymo - ir negalėdamas paisyti) jokių taisyklių. Žinoma, taip atsiranda nauji, kai kada netgi labai vykę autoriniai receptai, bet jie turi mažai ką bendro su tradiciniais nacionaliniais patiekalais. Tad visiems, kurie žavisi kulinarinėmis kelionėmis, pirmiausia linkiu neleisti apsnūsti savo protui ir išsaugoti gyvą domėjimąsi tuo, kas mus supa.

O pabaigai - dar vienas pasiūlymas, kaip pasimėgauti nevirta putinų uogiene. Mano mama tvirtina, jog nėra gardesnio deserto už vanilinius ledus, užpiltus skaisčiai raudona putinų tyre. Na, aš ko gero šioje vietoje būčiau santūresnė ir pastarąjį saldėsį vertinčiau kukliau. Vis dėlto nematau reikalo ginčytis, jog vaniliniai ledai su putinų uogiene - labai paprastas, bet anaiptol ne prastas būdas paįvairinti kasdieninį šeimos stalą. Skanaus ! :)

Nuotrauka Kristinos

Nevirta putinų uogienė

Ingredientai:

Putinų uogos

Cukrus

1. Putinų uogas nuskabykite nuo šakelių, nuplaukite ir, suvertę į sietą, palaukite, kol nulašės vanduo.
2. Uogas pertrinkite. Čia labia praverstų lėtaeigė sulčiaspaudė, bet jeigu jos nėra po ranka, trinti galima ir per sietą – svarbiausia, kad uogų sultis ir minkštimą atskirtumėte nuo žievelių ir kauliukų.
3. Pamatuokite, kiek putinų tyrės gavote. Vienai daliai putinų tyrės imkite 1 dalį cukraus: pavyzdžiui, jeigu turite 500 ml tyrės, suberkite į jas 500 g cukraus, jeigu turite 1 l tyrės – 1 kg cukraus ir t.t. Putinų tyrę su cukrumi maišykite mediniu šaukštu laikrodžio rodyklės kryptimi, kol visas cukrus ištirps.
4. Nevirtą putinų uogienę supilstykite į švarius stiklainius, užsukite ir saugokite šaldytuve ar kitoje šaltoje vietoje (rūsyje, kamaroje ir pan.). Stovėdama šaltai, po kurio laiko uogienė turėtų sutirštėti.
5. Nevirta putinų uogienė naudojama vitaminingoms arbatoms, gaivoms, o taip pat ledams ar kitokiems desertams gardinti. Kartais, gaminant padažus prie žvėrienos ar kitokios tamsios mėsos, ji naudojama vietoje raudonųjų serbentų drebučių.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai: mano močiutė Bronė, mama ir anyta Lina.