Broyé du Poitou - Puatu pyragas

Galbūt ketvirtosios pasakojimo dalies apie Šv. Radegundą ir nerašyčiau, jeigu ne jos bičiulis ir biografas Venancijus Fortūnatas (530-609). Ak, tiesa, ko gero iki šiol nepaminėjau, kad Venancijus Fortūnatas be kita ko laikomas (nors ir su tam tikromis išlygomis) vyrų virėjų globėju? Taip taip. Venancijus Fortūnatas - ne tik paskutinis garsesnis lotyniškai rašęs Europos poetas, o ir tam tikra atsvara Šv. Radegundai - maistą gaminančių moterų globėjai. Tačiau, ieškant paaiškinimų, kokiu būdu jis užsitarnavo vyrus virėjus globojančio šventojo vardą, teks dar kartą pažvelgti į frankų karalienės gyvenimą. Mat, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent asketiškosios Radegundos dėka Venancijus Fortūnatas buvo pradėtas sieti su virtuve.

Nuotrauka Kristinos

Norint paaiškinti, kodėl Radegunda ir Venancijus Fortūnatas daug metų puoselėjo tvirtus ryšius, pirmiausia reikia įsivaizduoti, ką ankstyvaisiais viduramžiais reiškė įkurti moterų vienuolyną ir jame apsigyventi. Kai po ilgų vargų Radegundai pavyko ištrūkti iš Chlotero I rūmų, tebuvo nueita tik pusė kelio, garantavusio jai bent sąlygišką laisvę. Iš karaliaus gautos lėšos bei leidimas jam priklausančiose žemėse statyti vienuolyną - irgi dar toli gražu ne pabaiga. Pirmiausia, vienuolynas be regulos - tai tik plikos pastato sienos. Taigi, Radegundai ir jos globotinei Agnei, kuri tapo pirmąja vienuolyno abate, teko skubiai spręsti šį klausimą. Kai kuriose studijose rašoma, kad abi moterys, pasiryžusios parsivežti regulą, išvyko į Arlio moterų vienuolyną, vadovaujamą Šv. Cezarijos; pastarajai regulą buvo parašęs brolis, Arlio vyskupas Šv. Cezarijus. Vis dėlto neaišku, ar šis teiginys teisingas. Mat mūsų laikus pasiekė maždaug 550 m. datuojamas Šv. Cezarijos laiškas Šv. Radegundai, kuriame rašoma: Aš padariau tai, ką buvote užsakiusi: isiunčiau jums regulos kopiją. Taigi, panašu, kad Radegunda raštu kreipėsi į Arlio vienuolyno abatę, užsakė perrašyti ir į Puatjė atsiųsti regulos kopiją, ir po kurio laiko jos sulaukė, pati nesileisdama į ilgą, sunkią ir rizikingą kelionę. Vienintelė bėda, kad kai kurie mokslininkai turi abejonių dėl laiško autentiškumo, ir tai trukdo mums užtikrintai kalbėti apie anų laikų įvykius. Vis dėlto tiksliai žinoma, kad Šv. Cezarijaus regula galų gale tapo Radegundos įkurto vienuolyno veiklos ir gyvenimo pagrindu.

Šv. Cezarijaus regula, iki smulkmenų reglamentavusi vienuolių kasdienybę, buvo laikoma itin griežta daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, ji nenumatė nė menkiausios galimybės moterims, kurios tapo vienuolėmis, grįžti į pasaulietinį gyvenimą - nesvarbu, kokios aplinkybės besusiklostytų, joms buvo kuo griežčiausiai uždrausta net žingsnį žengti už vienuolyno teritorijos ribų. Dėl tos priežasties vienuolės be tarpininkų negalėjo palaikyti jokių ryšių su išoriniu pasauliu; ši taisyklė privedė iki to, kad seserims neteko dalyvauti netgi Radegundos laidotuvėse. O juk vienuolynui bent retkarčiais prireikdavo susisiekti su dvasininkais, pasaulietinės valdžios atstovais, o kai kada tiesiog išspręsti vienokias ar kitokias buitines problemas. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis patikimi tarpininkai ir pasiuntiniai turėjo aukso vertę. Venancijumi Fortūnatu Radegunda pasikliovė kaip nieku kitu ir draugystę su juo saugojo kaip savo akies vyzdį.

Venancijų Fortūnatą kaip tarpininką Radegunda itin vertino ne tiktai dėl to, kad šis buvo ištikimas draugas, o ir todėl, kad padėdavo sutvarkyti itin delikačius reikalus, kuriems išjudinti iš mirties taško vien geranoriškumo nepakako - reikėjo ir nemenko autoriteto bei diplomatinių sugebėjimų. Pavyzdžiui, siekdama sustiprinti savo pozicijas ir padidinti įkurto vienuolyno prestižą, Radegunda sumanė išsirūpinti kokią nors ypatingą relikviją. Netrukus karalienę pasiekė gandai, jog anuometinio Bizantijos imperatoriaus Justino II ir jo žmonos Sofijos žinioje yra tikra brangenybė - Švento Kryžiaus, ant kurio esą mirė Kristus, dalis. Buvo pradėtos derybos dėl relikvijos perdavimo Radegundos įkurtam vienuolynui. Pati Radegunda, susaistyta regulos, nei į Bizantiją, nei niekur kitur keliauti jau nebegalėjo, tad kliovėsi savo patikėtiniais - Venancijumi Fortūnatu ir frankų karaliumi Sigibertu, Chlotero I ir savo pusseserės Ingundos sūnumi. Beje, pastarasis Radegundą laikė pamote ir, regis, jautė jai nuoširdžią simpatiją, kas nenuostabu, turint tokį nuožmų tėvą kaip Chloteras I (Ingunda mirė, kai sūnus buvo dar visai mažas). Derybos baigėsi sėkmingai, ir 567 m. Švento Kryžiaus relikvija buvo atgabenta į Puatjė. Tačiau tuomet Radegundą ištiko nemalonumas, kurio ji negalėjo numatyti: Puatjė vyskupas Merovijus atsisakė atlikti specialias apeigas, kurios buvo reikalingos, norint Švento Kryžiaus relikviją tinkamai perkelti į vienuolyno bažnyčią. Greičiausiai vyskupas niršo, jog Puatjė įsikūrusi Radegunda tapo rimta konkurente ir jam, ir jo proteguojamam Šv. Hilarijaus kultui, nors galbūt būta ir kitokių priešiško elgesio priežasčių (tarkime, abejonės dėl relikvijos autentiškumo ir/ar nenoras svarbias relikviją laikyti moterų vienuolyne, kur negalėjo lankytis vyrai). Galiausiai Radegundai pavyko įtikinti Turo vyskupą Eufronijų, kad jis vadovautų relikvijos perkėlimo iškilmėms, nors Puatjė buvo už pastarojo jurisdikcijos ribų; Merovijus tuo tarpu pasibalnojo žirgą ir demonstratyviai išvyko iš miesto. Vėliau Radegunda tvirtino, kad įveikti visas intrigas ir rasti išeitį iš keblios padėties jai padėjo griežtas pasninkas bei Dievo pagalba, nors iš tikrųjų čia lemiamą vaidmenį suvaidino Radegundos kaip karalienės autoritetas, jos geri asmeniniai ryšiai ir Venancijaus Fortūnato bei karaliaus Sigiberto diplomatiniai sugebėjimai.

Venancijus Fortūnatas buvo talentingas žmogus - jis ne tiktai rašė poeziją, o ir kūrė muziką. Kai kurios Venancijaus Fortūnato giesmės, pavyzdžiui, Vexilla Regis Prodeunt, krikščioniškose pamaldose reguliariai giedamos iki šiol. Pastarasis kūrinys parašytas specialiai Radegundos surengtoms iškilmėms, kai Švento Kryžiaus relikvija buvo įnešta į Puatjė vienuolyną, ir jis buvo oficialiai pavadintas Švento Kryžiaus vienuolynu (iki tol Radegundos įkurtas vienuolynas buvo vadinamas Šventos Marijos vienuolynu (pranc. Abbaye de Sainte-Marie)). Venancijaus Fortūnato giesmę per pusantro tūkstančio metų interpretavo ir atliko daugybė chorų ir garsių dainininkų, tokių kaip Placido Domingo, bet, mano nuomone, geriausiai kūrinio grožį ir viduramžių atmosferą pajusti padeda grigališkasis giedojimas a cappella.

Savo dėkingumą Venancijui Fortūnatui Radegunda reiškė kaip begalėdama, nors gyvenimas vienuolyne ją stipriai ribojo. Labai dažnai tai buvo valgomos dovanos, keliaujančios iš vienuolyno virtuvės į poeto namus; kai kada jų būdavo tiek daug, kad vienas pasiuntinys vargiai tegalėdavo viską panešti. Kaip jau minėjau įraše Dešrelės su lęšiais, Venancijui Fortūnatui siunčiamos vaišės buvo tikrai karališkos - mėsa, kiaušiniai, pienas, daržovės ir kiti, su išmanymu paruošti skanumynai, kuriais viduramžiais galėjo mėgautis toli gražu ne kiekvienas. Laimei, kas jau kas, o Venancijus Fortūnatas delikatesus mokėjo deramai įvertinti! Gimęs ir išsilavinimą gavęs šiaurės Italijoje, jis visa savo esybe buvo romėnų palikuonis, mėgęs vyną, sotų ir pagal galimybes ištaigingą maistą, puotas, poeziją, muziką ir malonų bendravimą. Sakydama, jog Philippe Monnier filme L'Enfant des loups (1991) kai kurie veikėjai gerokai idealizuoti, pirmiausiai galvoje turėjau Venancijų Fortūnatą. Nors Venancijaus Fortūnato personažą kūręs Eusebio Lázaro pabrėžė jo kuklumą ir asketiškumą, tikroji poeto biografija žymiai spalvingesnė. Apie tai byloja jo paties eilėraščiai, pasiekę mūsų dienas. Literatūros istorikai suskaičiavo, kad iš 55 Venancijaus Fortūnato eilėmis parašytų laiškelių, siųstų Radegundai ir Agnei, net 15 yra apie maistą, o tiksliau - pasimėgavimą maistu. Kai kurie iš šių tekstų atskleidžia ne tik ankstyvųjų viduramžių buities detales, o ir paties Venancijaus Fortūnato būdą. Antai skaičiumi 11.20 pažymėtame elėraštyje poetas sakosi sveikstąs nuo kažkokio negalavimo, dėkoja už valgomas dovanas (pirmiausiai slyvas ir kiaušinius) ir be kita ko Agnei prisipažįsta:

Per vėlai tu liepei man suvalgyti du kiaušinus;

Aš jau spėjau išgerti keturis (negi dabar tau meluosiu).

Silpnybės gardžiam valgiui, o kai kada - netgi rajumo Venancijus Fortūnatas per daug neslepia ir kituose savo tekstuose. Štai kaip jis aprašo savo susižavėjimą persikais, kuriais gardžiavosi Suasono mieste, viešėdamas turtingų ir kilmingų žmonių namuose:

Ten aš pirmąkart paragavau saldžių vaisių, kuriuos paprasti žmonės vadina persikais; jiems [šeimininkams] niekada nepabosdavo jais mane vaišinti, o man niekada nepabosdavo juos valgyti; netrukus mano pilvas pūpsojo lyg būčiau besilaukianti moteris; net pats negalėjau atsistebėti, kad įmanoma taip išsipūsti.

Ir nors viduramžiais buvo sakoma, kad dantimis mes kasame sau kapą, Venancijus Fortūnatas sėkmingai sulaukė beveik 80 metų, o apsirjimo nuodėmė apie 599-600 m. nesutrukdė jam tapti Puatjė vyskupu. Netrukus po Venancijaus Fortūnato mirties, Prancūzijoje jis buvo pradėtas garbinti kaip šventasis, nors... Bažnyčia jo oficialiai taip niekada ir nekanonizavo. Kodėl prancūzai "savavališkai" pakylėjo jį į šventuosius? Na, Venancijus Fortūnatas neabejotinai spinduliavo charizmą ir mokėjo patikti žmonėms! Visą gyvenimą demonstravęs diplomatijos stebuklus (būti tarpininku tarp besivaidijančių karalių, kai už bet kokį ne laiku ir ne vietoje pasakytą žodį galėjai netekti gyvybės be jokio teismo - darbas ne iš lengvųjų), Venancijus Fortūnatas net po mirties sugebėjo įkūnyti kompromisų meną.

Nuotrauka Kristinos

Šioje vietoje reikėtų paminėti, kad moterims parašyta Šv. Cezarijaus regula buvo laikoma itin griežta dar ir todėl, kad kategoriškai draudė rengti bet kokias vaišes vienuolyne ar už vienuolyno sienų, o kai kuriais atvejais - ir keistis valgomomis dovanomis su pasauliečiais. Beje, vyrų vienuolynams rašytoje reguloje tokių draudimų nebuvo. Tačiau Šv. Cezarijus bvo įsitikinęs, kad moterys - kur kas silpnesnės ir pažeidžiamesnės už vyrus, o maisto gaminimas (ir, žinoma, vynas) jų dėmesį atitrauks nuo dvasinių dalykų, be to, kels nepageidaujamas žemiškas aistras. Tačiau prisiminus, kaip uoliai Radegunda šelpė ir valgydino ligonius ir stokojančius, kaip dosniai ir ji, ir abatė Agnė dalinosi valgiu su Venancijumi Fortūnatu (o greičiausiai ir su kitais bičiuliais), tampa visiškai akivaizdu, jog minėtųjų regulos normų Švento Kryžiaus vienuolyno gyventojos paisyti nė nemanė. Radegunda pro pirštus žiūrėjo ir į kitas reguloje išdėstytas su maistu susijusias taisykles, pavyzdžiui, draudimą badmiriauti. Šv. Cezarijus teigė, kad kraštutinis asketizmas, kurio sugeba laikytis toli gražu ne kiekvienas, - tai tam tikra puikybės forma, nekuklus būdas parodyti, jog esi pranašesnis už aplinkinius. Vadinasi, toks elgesys kenkia ir badaujančiojo kūnui, ir sielai, ir vieningai bendruomenės dvasiai. Radegunda, kaip žinia, su seserimis elgėsi atlaidžiai, bet save marino badu be jokio gailesčio, ir nebent sekmadieniais nurydavo papildomą kąsnį - ne todėl, kad pritrūkdavo valios, o todėl, kad sekmadienis, viduramžių gyventojų supratimu, tiesiog privalėjo būti sotus ir tokiu būdu priminti apie amžinybėje laukiančią Dievo puotą.

Turbūt ne vienam kyla klausimas: kodėl Radegunda pasirinko ne kokią nors kitą, kur kas nuosaikesnę, o pačią griežčiausią Šv. Cezarijaus regulą, kurią pati nuolat pažeisdavo? Atsakymas čia paprastas - todėl, kad Šv. Cezarijaus regula siūlė maksimaliai atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o tuo pačiu - įgyti autonomiją ir iki minimumo sumažinti vyskupų ir kitų aukšto rango dvasininkų įtaką vienuolyno gyvenimui. Karalienė, šiaip ne taip pabėgusi iš Chlotero I rūmų, nė kiek nepageidavo visiškai priklausyti nuo kitų vyrų, nesvarbu, pasauliečių ar dvasininkų. Šv. Cezarijaus regula buvo kelias bent į šiokį tokį savarankiškumą, ir tai tapo lemiamu argumentu. Tuo tarpu vidines vienuolyno taisykles Radegunda ir Agnė traktavo lanksčiai, fanatiškai nesilaikydamos kiekvienos regulos raidės, o svarbiausia - atsižvelgdamos į savo vienuolyno interesus. Pavyzdžiui, dalijimasis maistu buvo ne tiktai geras darbas, o ir tam tikra galios išraiška, mat, besirūpindamos alkstančiais, vienuolės stiprino savo autoritertą varguomenėje, o reguliariai siųsdamos valgomas dovanas reikalingiems žmonėms, palaikė naudingus ryšius. Kitaip sakant, šioje vietoje Radegunda pasirodė esanti neprasta strategė, labai nepalankiomis aplinkybėmis sugebėjusi pakovoti už save ir netgi pakoreguoti kai kurias ankstyvosios Bažnyčios nuostatas. Pavyzdžiui, radikalioji Šv. Cezarijaus regula krikščioniškoje Europoje gana greitai tapo nepopuliari ir nunyko, nes Radegundos pavyzdys atrodė žmoniškesnis ir labiau įkvepiantis. Netgi vyskupai sutiko, kad rūpintis stokojančiais ir, esant reikalui, juos pamaitinti - kur kas prasmingiau negu atsitverti nuo pagalbos prašančio pasaulio aklina siena. Taigi, vėlesniais amžiais besikuriantys vienuolynai mieliau orietavosi į frankų karalienę, o ne į Arlio vyskupą.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau grįžkime prie Venancijaus Fortūnato. Jo lotyniškos eilės, dedikuotos Radegundai ir Agnei, eilės, teigiančios gyvenimo džiaugsmą ir pasimėgavimą maistu, XX a. pradžioje buvo išverstos į prancūzų kalbą ir paskelbtos mėnraštyje Carnet d'Epicure. Jos padarė didžiulį įspūdį Augustui Escoffierui, ne tik garsiausiam anų laikų šefui, o ir Londone įkurtos Gurmanų lygos (pranc. Ligue des Gourmands) prezidentui. Jo vadovaujama organizacija rengdavo ištaigingus pobūvius, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarai. Pasidavęs poezijos magijai, Augustas Escoffieras sumanė šventinius pobūvius rengti Šv. Venancijaus Fortūnato garbei, ir tokiu būdu - vėlgi neoficialiai - suteikė jam virėjų/ šefų vyrų globėjo titulą. Taigi, Venancijaus Fortūnato patronažo sritis, žvelgiant iš Bažnyčios pozicijų, ne visai teisėta, kaip ir visas jo kaip šventojo įvaizdis. Bet... kaip tik dėl paprastų žmonių meilės ir savo "žemiškumo" Venancijus Fortūnatas ir unikalus, ar ne? :)

Augustas Escoffieras ne tik rengė Venancijui Fortūnatui skirtas šventes, o ir jo garbei kūrė naujus receptus. Bene žinomiausias iš jų - 1913 m. pristatytas cochon de lait St. Fortunat - miežinėmis kruopomis, dešrelėmis, kepenėlėmis ir valgomaisiais kaštanais įdarytas paršelis, kurį garsusis šefas siūlė tiekti su pommes aigrelettes (rūgščiais keptais obuoliais) ir sauce groseille au raifort (raudonųjų serbentų ir krienų padažu). Man netgi buvo kilusi pagunda pagaminti šį specialiai Venancijui Fortūnatui dedikuotą patiekalą, mat surasti autentišką jo receptą didelių problemų nėra. Tik kad šiais laikais, kai didesni žmonių susibūrimai ir bendros vaišės nepageidaujamos, kyla klausimas - o kas viską suvalgys?.. Tad, paklausiusi proto balso, nusprendžiau paieškoti alternatvų, kurios leistų man ir papasakoti Venancijaus Fortūnato istoriją, ir (tikiuosi) pradžiuginti jus nauju receptu.

Taigi, nusprendžiau pristatyti jums tradicinį Puatu (taip vadinosi istorinė Prancūzijos sritis, kurios centras buvo Puatjė miestas) pyragą - tiesiog todėl, kad būtent čia užsimezgė ir į Europos istoriją įėjo Šv. Radegundos ir Šv. Venancijaus Fortūnato draugystė. Belieka apgailestauti, kad neišliko ją liudijusio Švento Kryžiaus vienuolyno - jį, kaip ir daugelį kitų vienuolynų XVIII a. pabaigoje su žeme sulygino Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tik Šv. Radegundos bažnyčia, kurioje amžinam poilsiui atgulė frankų karalienė, Puatjė mieste tebestovi iki šiol.

Na, o apie Puatu pyragą (originalus prancūziškas šio kepinio pavadinimas - Broyé du Poitou) daug informacijos neradau. Galiu tik pasakyti, jog tai labai tradicinis regioninis kepinys. Kada jis pradėtas kepti, belieka spėlioti, bet yra apsčiai liudijimų, kad, pavyzdžiui, XIX amžiuje pyragas buvo kepamas visomis bent kiek svarbesnėmis progomis - ar tai būtų vestuvės, ar atlaidai, ar šventė, skirta derliaus nuėmimui atšvęsti. Visgi nuojauta man sako, kad šis pyragas ant prancūzų stalų atsirado gerokai seniau - vien jau todėl, kad jis, panašiai kaip avižų kremas, turi neabejotinų panašumų su škotų virtuve. Tiksliau - su škotiška shortbread, tik prancūzai savo kepinį formuoja ir dekoruoja kitoniškai. Beje, žodis pyragas šiuo atveju ne per daug tinkamas, nes galutinis rezultatas primena didžiulį kietoką, bet labai trapų sausainį. Tiesą skant, kiek man pavyko išsiaiškinti, kulinarinis terminas broyé kilęs iš prancūziško veiksmažodžio, reiškiančio laužyti; taigi, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie pyragą, o apie laužytinį :) Ir išties: kadangi kepinį gražiai supjaustyti problematiška, prancūzai turi tradiciją jį efektingai sulaužyti, tvodami į kepinio centrą kumščiu ar kokiu sunkesniu virtuvės įrankiu - o tada jau kiekvienas gali čiupti norimo dydžio gabaliuką. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio labai paprastos sudėties, Puatu pyragas tikrai gardus, ne per saldus, ilgai negendantis. Be to, jis turi pasisekimą tarp vaikų, kurie nemėgsta visokių kremų, įdarų, pertepimų ir pan. Na, o tiems, kuriems grynu pavidalu šis kepinys atrodo pernelyg nuobodus, valia eksperimentuoti - antai mano vyro nuomone, ant jo labai gardu užsitepti šaukštelį kitą sūdytos karamelės :)

Nuotrauka Kristinos

Broyé du Poitou - Puatu pyragas

Ingredientai: *

250 kambario temperatūros sviesto

500 g kvietinių miltų

250 g cukraus pudros

1 kiaušinis (ir dar šiek tiek pyrago paviršiui patepti)**

Žiupsnelis druskos

1. Jeigu reikia, iš anksto atšildykite sviestą - tai svarbus žingsnis. Pavyzdžiui, jeigu pyragą ketinate kepti vakare, sviestą iš šaldytuvo išimkite iš ryto, arba atvirkščiai - jeigu kepsite iš ryto, sviestą pradėkite šildyti iš vakaro.
2. Į didelį dubenį sudėkite miltus, cukraus pudrą ir smulkią druską, Įmuškite kiaušinį, sudėkite sviestą ir suminkykite minkštą, bet nelipnų tešlos rutulį. Stenkitės neperminkyti.
3. Tešlą iškočiokite į diską ir dėkite į kepimo skardelę*** (ją geriau iškloti kepimo popieriumi). Paspausdami pirštais, suformuokite banguotą pyrago kraštelį. Pyrago viršų patepkite kiaušiniu. Atbula šakute kelis kartus perbraukite per pyrago paviršių įstrižai ir suformuokite dekoratyvų rombų raštą.
4. Pyragą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 30 min., arba kiek ilgiau, kol pyragas taps rusvai auksinės spalvos ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų.
5. Iškepusį pyragą šiek tiek pravėsinkite, išimkite iš skardelės ir baikite vėsinti ant grotelių. Tiekdami pyragą sulaužykite. Jis trapus, bet kietokas, kaip didelis sausainis, todėl pjaustyti kepinį bus problematiška. Tradiciškai į pyrago centrą stuktelnama kumščiu ar kokiu sunkesniu daiktu, bet jeigu pyragas patiekiamas ne ant metalinio ar medinio padėklo, o keraminėje lėkštėje, jį vis dėlto geriau sulaužyti :)
6. Pyragas gali stovėti ilgai (panašiai kaip, pavyzdžiui, šakotis), tačiau, mano nuomone, šviežias jis būna pats gardžiausias.

* Iš nurodyto produktų kiekio išeina tikrai didelis pyragas, tad, jeigu nelaukiate svečių, siūlyčiau jį kepti iš pusės produktų normos. Mano nuotraukose - iš pusės produktų normos keptas pyragas.

** Šiek tiek kiaušinio prireiks pyrago paviršiui patepti. Jei kiaušinis didelis (arba jeigu kepate pyragą iš pusės produktų normos), prieš pilant į tešlą, jį geriausiai paplakti nedideliame dubenėlyje ir pasilikti truputį (ar pusę) plakinio. Prieš patepdami pyragą, į kiaušinio plakinį įpilkite šaukštą vandens - jis padės kiaušiniui gražiau pasiskirstyti ant pyrago paviršiaus. Jei kiaušinis nedidelis, o jūs kepate pyragą iš visos produktų normos, pyragui patepti prireiks antro kiaušinio.

*** Aš naudojau 28 cm skersmens skardelę. Jeigu kepsite iš visos produktų normos, geriau naudoti kiek didesnę skardelę, kad pyragas nebūtų labai storas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Sūdyta karamelė

Iš pradžių sūdytos karamelės receptą planavau paskelbti įraše Prancūziškas avižų kremas. Mat avižų kremas ir karamelė - klasikinis derinys, atspindintis Šiaurės Prancūzijos kulinarines tradicijas. Vis dėlto supratusi, kad tekstas išeis nepadoriai ilgas, nusprendžiau sūdytą karamelę aprašyti atskirai. Gal ir nelabai gerai, kad tokiu būdu pertraukiu pasakojimą apie Šv. Radegundą (paskutinė, ketvirtoji, jos istorijos dalis jau pakeliui), bet... Turėti patikimą sūdytos karamelės receptą niekada nepamaišo, ar ne? :)

Esu gaminusi tikrai daug naminės karamelės variantų. Vieni pasirodė geresni, kiti prastesni, bet man juose vis kažko pritrūkdavo, sakyčiau - skonio gilumo ir intensyvumo. Viskas pasikeitė, kai vieną dieną aptikau JAV tinklaraštininkės Amandos receptą, angliškai pavadintą Browned Butter Salted Caramel Sauce. Terminą browned butter lietuviai kai kada verčia rudasis sviestas, bet tai netikslu. Tiksliau būtų sakyti - parudintas (ar paskrudintas, ar karamelizuotas?) sviestas. Pocesas čia nesudėtingas: prieš naudojimą sviestas pakaitinamas, kad nuskaidrėtų ir įgytų stiprų riešutinį kvapą, o jame esantys pieno baltymai virstų auksinės spalvos dribsniais. Neįtikėtina, kaip stipriai toks sviesto apdorojimas pakeičia galutinį rezultatą! Patekę į karštą karamelę, pieno baltymai įgija tamsiai rudą spalvą ir tiek vizualiai, tiek skonio požiūriu tampa netikėtu ir efektingu sūdytos karamelės priedu - atrodo, kad į ją būtų įdėta kažkokių egzotiškų ir nepamainomų prieskonių. Žinoma, kiekvienas karamelės mėgėjas turi savo mėgstamiasią receptą, bet aš nuoširdžiai rekomenduoju išmėginti šį - manau, nepasigailėsite.

Nuotrauka Kristinos

Sūdyta karamelė

Ingredientai: (išeis apie 400 ml karamelės)

6 v.š. (85 g) sviesto

250 ml cukraus

150 ml riebios grietinėlės

¼ a.š. kokybiškos jūros druskos

1. Paruoškite sviestą. Sudėkite jį į nedidelį prikaistuvėlį ar keptuvėlę ir kaitinkite ant kiek mažesnės negu vidutinė ugnies, kol nuskaidrės, t.y. į viršų sukilusi balta puta pavirs į nedidelius dribsnius ir ims sėsti į dugną, o sviestas įgis švelnų riešutinį kvapą. Nukaiskite. Pastovėję karštame svieste kelias minutes, pieno baltymų dribsniai turėtų tapti rusvai auksinės spalvos, o sviesto kvapas tapti stipresnis. Jeigu kaitinami dribsniai patamsėjo iki rusvos spalvos, nukaistą sviestą geriau išpilti į šaltą dubenėlį, kad jie toliau nekaistų ir per stipriai neparuduotų.
2. Į nedidelį puodą (geriau aukštesnį) sudėkite cukrų ir kaitinkite jį ant vidutinės ugnies. Kadangi karamelė prie įkaitusių puodo sienelių tirpsta ir tamsėja greičiau negu ties centru, galite pamaišyti. Tam geriau naudoti silikoninę mentelę, mat prie metalinio šaukšto karamelė "mirtinai" prilips :) Maišant susidarys didesni ar mažesni cukraus masės gumuliukai, bet nieko baisaus - tiesiog kaitinkite, kol jie visiškai ištirps. Iki to laiko, kol cukraus masė taps vientisa, ji turėtų įgauti ir rusvą, karamelei būdingą spalvą.
3. Ugnį sumažinkite iki mažiausios. Sudėkite paruoštą sviestą, greitai pamaišykite ir iš karto supilkite grietinėlę. Atsargiai - patekusi į karamelę, grietinėlė ims putoti ir kilti! Šiek tiek atsitraukite ar kelioms sekundėms nukaiskite puodą, o paskui grąžinkite jį ant ugnies. Karamelė iš pradžių sušoks į gumulą, bet lėtai kaitinant ir maišant, jis per kelias minutes ištirps, ir taps vientisa. Nukaiskite.
4. Išvirtą karamelę pravėsinkite, kad būtų šilta, bet dar ne visiškai atvėsusi. Įmaišykite druską.
5. Sūdytą karamelę supilkite į stiklainį (ar du mažus stiklainius) ir atvėsinkite iki galo. Tuomet stiklainį sandariai uždarykite ir dėkite į šaldytuvą.
6. Atšaldyta karamelė kaip reikiant sutirštėja. Jeigu norite, kad ji būtų minkštesnė, stiklainį prieš valgydami valandėlę palaikykite kambario temperatūroje. Šaldytuve karamelė gali stovėti savaitę ar kiek ilgiau.

Recepto šaltinis čia.

Prancūziškas avižų kremas

Sveiki :) Su praėjusiomis šventėmis jus, mano brangūs ir pasiilgti skaitytojai! Tikiuosi, pavasaris į jūsų gyvenimą atnešė daugybę gerų dalykų, tad naujų rašinių šiame tinklaraštyje pernelyg nepasigedote. O su manimi taip jau yra - vieną dieną atsisėdi rašyti, ir supranti, kad neparašysi nieko, arba parašysi kažką, kas bus dar blogiau negu nieko :) Kadaise ši būsena mane varydavo į neviltį, o dabar žinau - tereikia kuriam laikui pakeisti veiklos pobūdį, ir įkvėpimas anksčiau ar vėliau sugrįš. Dabar vėl turiu viziją, ką ir kokiu būdu noriu jums papasakoti. Bet iš pradžių pabaikime nepabaigtus darbus, ar ne? Taigi, tikiuosi, kad trečioji istorijos apie Šv. Radegundą dalis jums neprailgs :)

***

Būtų tikras nesusipratimas, jeigu, pasakodama apie Šv. Radegundą, nutylėčiau istoriją apie avižas. Antra vertus, norint ją suprantamai pristatyti, vėlgi reikia atsigręžti į priešistorę. Tiksliau, susitelkti į tą laikotarpį, kai karalienė, nebegalėdama pakęsti Chlotero I smurto, apie 550 m. ryžosi pabėgti iš jo rūmų. Kaip jau minėjau pirmajame įraše, užsitikrinusi aukštų dvasininkų paramą, ji tapo diakone, įkūrė moterų vienuolyną Puatjė ir jame užsidarė iki savo gyvenimo pabaigos.

Ar pastebite, kas ne taip šioje glaustoje įvykių sekoje? Teisingai, čia praleistos visos detalės, bylojančios, kokie dramatiški tai buvo įvykiai, ir kaip sunkiai sekėsi Radegundai ištrūkti į laisvę, kad ir ribotą, bet vis dėlto laisvę. O pradėti reikėtų nuo to, kad, išdrįsusi pasipriešinti karaliui, Radegunda kuo puikiausiai suvokė, jog ant kortos stato savo gyvybę. Chloteras I buvo nuožmus valdovas, nerodęs gailestingumo nei priešams, nei savo šeimos nariams. Antai, išgirdęs, jog jo jauniausias sūnus Chramas mėgina demonstruoti nepaklusnumą, tėvas jį, drauge su marčia bei anūkais, užrėmė mediniame name ir įsakė sudeginti gyvus. Sako, tokie dalykai karalių “liūdindavo”, tačiau jo atgaila trukdavo neilgai, ir Chloteras I netrukus vėl griebdavosi sau įprastų šalies (ir šeimos) valdymo metodų. Radegunda, aišku, pažinojo sutuoktinį kaip nuluptą, ir turėjo susitaikyti su mintimi, kad, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, jos pabėgimo pasekmės gali būti fatališkos. Vis dėlto moteris nusprendė rizikuoti. Ne veltui vardas Radegunda reiškia pasiryžusi kovoti (iš sen. germ. rēdaz (pasiryžimas, sprendimas) + guntho/ gunþiz (kova)).

Nuotrauka Kristinos

Bėda, kad ne ką prasčiau už Radegundą Chlotero I būdą pažinojo ir aukštas pareigas užimantys dvasininkai. Jie kuo puikiausiai nutuokė, kad, parėmę pabėgusią karalienę, užsitrauks sunkiai prognozuojamo karaliaus nemalonę. Radegunda pirmiausiai kreipėsi į Nojono vyskupą Medardą, savo buvusį mokytoją ir bičiulį. Bet šis, jos nuostabai ir nusivylimui, ištiesti pagalbos rankos nesiskubino. Radegundai teko eiti va banque: pirmiausia ji pareiškė, kad geriau mirs, negu sugrįš namo, o tada prie daugybės liudininkų paprašė atsakyti, ko Medardas bijantis labiau: Dievo ar karaliaus? Retorika pasirodė besanti galingas ginklas. Prie sienos priremtam Medardui neliko nieko kito, kaip tik tuojau pat įšventinti Radegundą į diakones ir priglausti ją po savo sparnu. Vienok improvizuota ceremonija nebuvo nei graži, nei iškilminga, mat Radegundos svita galų gale atsitokėjo ir suvokė, kas čia vyksta. Perspektyva grįžti į rūmus tuščiomis rankomis nė kiek neguodė už karalienę atsakingų pavydovų, tad apeigų metu jie mėgino nutempti Medardą nuo altoriaus tiesiogine šio žodžio prasme. Radegundos laimei, vyskupas sugebėjo pabaigti ceremoniją net kilus sumaiščiai.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, jokie simboliniai veiksmai Radegundai saugumo negarantavo. Mat, kaip ir buvo galima spėti, Chloteras I, patyręs apie karalienės pabėgimą, kaipmat pareiškė ketinantis ją susigrąžinti. Čia reikia paminėti, jog Radegunda buvo viena iš šešių oficialių Chlotero I žmonų. Chloteras I už Radegundą buvo vyresnis daugiau negu trimis dešimtmečiais, bet tai nereiškė, jog frankų karalienės reguliariai mirdavo – tiesiog karalius manė daugpatystę esant puikiu dalyku ir buvo įpratęs vienu metu turėti kelias sutuoktines. Beje, tarp jų buvo ir dvi Radegundos pusseserės, Baderiko dukterys – Aregunda bei Ingunda, kadaise irgi tapusios frankų karo grobiu. Nors įtempti Chlotero I santykiai su Radegunda niekam nebuvo paslaptis, karalius lyg koks Rytų padišachas, tvirtino, jog negali štai taip imti ir prarasati “pačios mylimiausios žmonos”. Tačiau bažnyčios atstovai, ilgą laiką taikstęsi su barbariškais Chlotero I įpročiais, šįkart elgėsi principingai ir, gindami savo autoritetą, leido suprasti, kad šventinimus priėmusiai Radegundai kelio atgal nebėra. Tašką jos išsivadavimo dramoje padėjo Paryžiaus vyskupas Germanas, pagrasinęs Chloterą I atskirti nuo Bažnyčios, jei šis diakonės nepaliks ramybėje. Frankų karalius, aišku, nebuvo pavyzdingas krikščionis, bet turėjo aibę politinių priežasčių nestoti į atvirą kovą su popiežiumi ir vyskupais. Taigi, Chloterui I teko susitaikyti su pralaimėjimu. Jis netgi paskyrė Radegundai žemių Puatjė apylinkėse bei davė užtektinai lėšų Švento Kryžiaus vienuolyno statybai.

Tačiau nei sulaukusi Bažnyčios paramos, nei pasislėpusi už vienuolyno sienų Radegunda nebuvo užtikrinta, jog karalius vieną dieną nepersigalvos. Ir jos nerimas turėjo pagrindą, nes Chloteras I, nepaisydamas visko, buvusios žmonos nepamiršo ir dėjo pastangas ją susigrąžinti, kartais įkalbinėdamas Radegundą gražiuoju, kartais piktuoju. Išgirdusi, kad karalius ir vėl ruošiasi apsilankyti Puatjė, Radegunda galėjo kliautis tik Dievo pagalba bei tikėtis, jog prievarta atgal į rūmus jos niekas neišveš. Pati bėglė turėjo labai ribotas galimybes sustiprinti savo pozicijas, bet stengėsi pasinaudoti ir jomis: pavyzdžiui, ji trumpai nusikirpo plaukus, demonstruodama, jog atsisako ne tik savo moteriškumo, o ir karališko statuso. Merovingų laikais ilgi, palaidi ir, labai pageidautina, šviesūs bei banguojantys plaukai rodė priklausymą valdančiųjų luomui, todėl paprasti žmonės tokios šukuosenos nešioti neturėjo teisės. Kultūros tyrinėtojai šį paprotį, kaip ir karaliaus keliavimą jaučių traukiamu vežimu ar laidojimą ant žirgo (arba rato, arba skydo), kildina iš labai seno saulės kulto. Tačiau kas vieniems atrodo likimo dovana, kitiems tampa nepakeliama našta, net jeigu tai karališkas vainikas. Ir tik 561 m. rudenį, Chloterui I mirus, Radegunda galėjo atsikvėpti visa krūtine; atrodo, jog diena, kai tapo našle, buvo viena iš geriausių šios moters gyvenime.

Nuotrauka Kristinos

O dabar grįžkime prie avižų. XIII amžiuje užrašyta legenda įamžino Radegundos pastangas pasislėpti nuo karaliaus persekiojimų. Anot jos, kartą karalienė Radegunda su dviem tarnaitėmis skubėjo tolyn, žinodamos, jog karalius jas vejasi. Pakeliui moterys pamatė artoją, sėjantį avižas, ir paprašė jo niekam neprasitarti apie susitikimą. Kai tik bėglės pasuko į avižomis užsėtą lauką, javai ėmė neįtikėtinai sparčiai augti, kol visiškai paslėpė ir Radegundą, ir jos tarnaites. Netrukus pasirodė ir karalius su savo raita palyda. Jie ėmė kamantinėti ūkininką, ar šis kartais nematęs karalienės ir jos padėjėjų? Valstietis prisiekė, jog paskutinį kartą šiose apylinkėse buvo sutikęs prašalaičių tada, kai sėjo avižas – o dabar jas jau pjauti laikas! Karalius esą tik tada pastebėjęs, kad šio valstiečio lauke javai nunoko žiemos pabaigoje, kai kiti dar tik ruošėsi sėjai. Supratęs, jog tai Dievo ženklas, karalius daugiau Radegundos nebeieškojęs.

Istorija, vadinama “avižų stebuklu”, Prancūzijoje buvo labai populiari, ir ilgus šimtmečius moterys, prašančios Šv. Radegundos pagalbos bei užtarimo, aukojo jai būtent šiuos javus. Aš, savo ruožtu, nusprendžiau jums pristatyti tradicinį prancūzišką avižų kremą – ir todėl, kad jis gardus, ir todėl, kad ne per daug žinomas už Šiaurės Prancūzijos ribų, ir todėl, kad (tikėtina) gali turėti šiokių tokių sąsajų su Šv. Radegunda.

Nuotrauka Kristinos

Avižos buvo žinomos jau Antikos laikais, bet, panašu, nei senovės graikai, nei romėnai jomis per daug nesižavėjo. Laukines avižas jie laikė piktžolėmis, o sukultūrintas – prastais javais, labiau tinkančiais gyvulių ėdesiui, o ne žmonių stalui. Romėnai teigė, jog avižas galima valgyti (payzdžiui, virti iš jų košę arba avižų nuovirą naudoti kaip sriubų pagrindą) tik iš didelės bėdos – badmečiu ir pan. Štai kodėl jie stebėjosi, kad germanų gentys avižas noriai sėja ir valgo net tada, kai kitokio maisto jiems netrūksta – na, bet ko norėti iš barbarų! :) Tačiau šiauriečiai turėjo savo virtuvę ir kulinarines patirtis, o avižas mokėjo panaudoti ne ką prasčiau negu kitus javus. Nėra abejonių, jog viduramžiais avižos augintos ir dabartinėje Prancūzijos teritorijoje. Tą liudija gana gausūs archeologiniai radiniai ir ne tokie gausūs, bet visgi mūsų laikus pasiekę rašytiniai šaltiniai – kad ir vadinamasis Asnapijo inventorius (pranc. Inventaire d‘Asnapio). Anot tyrinėtojų, iš avižinių miltų (galbūt maišytų su kitų rūšių miltais) frankų laikais buvo kepama duona ir blynai, nemaltos avižos naudotos košėms (ypač mėsiškoms), sriuboms, o retkarčiais – gėrimui, panašiam į alų (prac. cervoise) gaminti. Tiesa, po to, kai 630 m. Merovingų karalius Dagobertas grūdų malimą paskelbė žemvaldžių privilegija ir įvedė malūnų mokestį, miltinius valgius žmonės ėmė gaminti rečiau. Tačiau buvo prisiminti ir/ar sukurti metodai, leidžiantys gaminti įvairius nemaltų grūdų valgius, įkaitant švelnaus skonio avižinį kremą/ pudingą.

Prisimenant legendą, Šv. Radegunda dažnai vaizduojama avižų fone - piešiniuose, vitražuose ir t.t. Be to, keletas Prancūzijos vietovių netoli Puatjė pretenduoja į stebuklo "veiksmo vietą", o Vjeno departamene, Saix kaime netgi stovi frankų karalienei skirta Avižų koplyčia (pranc. Chapelle des Avoines), dekoruota avižų motyvais. Paveikslėlis iš čia.

Dabar neįmanoma pasakyti, ar Radegunda gamino kokius nors avižų valgius, ar jos ryšys su šiais javais prasideda ir pasibaigia minėtąja “avižų stebuklo” legenda. Visgi man atkreipti dėmesį į prancūzišką avižų kremą padėjo Venancijaus Fortūnato eilės, skirtos Šv. Agnei. Eiliuotas laiškelis be pavadinimo, šiais laikais žymimas kaip tekstas nr. 11.14, prasideda apytikriai taip:

Pastebėjau tavo pirštų antspaudus ant pieniškos dovanos,

Ir mačiau, kur tavo ranka pakabino truputį kremo.

Pasakyk, kaip galėjo švelnūs nagai šį dalyką sutverti,

Gal skulptūros meno tave pats Dedalas išmokė?

Šios Venancijaus Fortūnato eilės atskleidžia kelis dalykus. Pirmiausia, viduramžių žmonės į higienos normas žiūrėjo ne taip skrupulingai, kaip mes dabar – atrodo, nusiųsti dovanų jau paragautą patiekalą, “papuoštą” pirštų antspaudais, buvo gana įprastas dalykas, netrikdęs nei siuntėjo, nei gavėjo :)

Antra, ar jums neatrodo, jog šios eilės labiau primena erotinę poeziją, o ne liudijimą apie “sielų bendrystę”? Apie Šv. Agnę žinoma nedaug, tik tiek, jog dar Athies dvare ji tapo Radegundos įdukra; bėgdama iš rūmų, karalienė pasiėmė ir savo globotinę, kurią vėliau paskyrė pirmąja Švento Kryžiaus vienuolyno abate. Agnė buvo gerokai jaunesnė už Radegundą ir, kai kurių tyrinėtojų nuomone, Venancijus Fortūnatas jai jautė anaiptol ne broliškus jausmus. Kaip ten bebūtų, vienuolyno sienos patikimai ribojo jų kontaktus, ir poetui neliko nieko kito, kaip tik gėrėtis kūniškais mylimos moters ženklais ant valgomų dovanų.

Na, ir galų gale: apie kokią pienišką dovaną (lot. lactea munera) kalbama eilėraštyje? Venancijus Fortūnatas recepto, žinioma, nepateikia, tačiau iš konteksto aišku, jog tai pieniškas kremas, kurio paviršiuje įmanoma palikti pirštų antspaudus. O kaip viduramžiais buvo tirštinami kremai? Aišku, kad kruopomis arba jų nuovirais, nes želatina desertams stingdyti pradėta naudoti tik XIX amžiuje. Kadaise šiame tinklaraštyje jau esu rašiusi apie angliškus flummery – senamadiškus avižų (rečiau – miežių) kruopomis sutirštintus kremus. Tai štai, panašūs patiekalai žinomi ir Prancūzijoje, ypač šiaurinėse jos dalyje, pavyzdžiui, Bretanėje. Lingvistai, kurie specializuojasi kalbos istorijos srityje, tvirtina, kad teritorijos, kurias šais laikais vadiname Didžiosios Britanijos vakarais ir Prancūzijos Bretane, VI a. buvo bendra kalbinė ir, atitinkamai, kultūrinė erdvė (apie tai byloja net giminiški jų pavadinimai). Kulinarijos istorikai jiems antrina, ir avižinių patiekalų populiarumą Bretanėje aiškina senomis šio regiono sąsajomis su Škotija.

Neskrudintos (viršuje) ir paskrudintos (apačioje) avižų kruopos. Nuotrauka Kristinos

Kokius regioninus avižų patiekalus Bretanės gyventojai išsaugojo iši šiol? Pirmiausia tai tiršta (kai atvėsta – netgi pjaustoma) nesaldinta skrudintų avižinių miltų košė – bouillie d’avone, paprastai patiekiama kaip pagrindins patiekalas su rūgpieniu ar pasukomis. Antra, tai švelnus avižinis kremas flan à avoine, gaminamas iš paskrudintų avižų, pieno, kiaušinių ir kitų priedų (priklausomai nuo norų - druskos, cukraus, medaus, grietinėlės, sviesto ir pan.). Regis, avižų skrudinimas – tai bretonietiškas būdas pašalinti avižų aitrumą. Lietuviai į avižinį kisielių tuo tikslu senovėje dėdavo medžio angliuką, tačiau skrudinimas, mano nuomone, pasiteisina labiau, nes iš tokių avižų pagaminti patiekalai įgauna riešutinio skonio ir kvapo bei gražią gelsvą spalvą. Kadaise bretonai ir košes, ir avižinį kremą virdavo iš pieno, gauto nukošus išmirkytas skrudintas avižas. Šiais laikais Bretanėje gaminamas specifinis regioninis produktas – crème d’avoine, t.y. skrudinti, tamsokos spalvos avižų miltai, iš kurių, taupant laiką, košė ir verdama. Na, bet gamindami desertus, prancūzai vis dėlto linkę laikytis senosios technologjos ir beveik visada avižas skrudina bei mirko patys. Toks kremas, be kita ko, verdamas ne katile, o sutraukiamas ne per daug karštoje orkaitėje, panašiai kaip crème brûlée, tad būna ypač lengvas ir švelnus – ir tikrai vertas panegirinių Venancijaus Fortūnato eilių :)

Kas žino, gal Radegundos Šventojo Kryžiaus vienuolyne buvo verdamas toks (ar panašus) pieniškas avižų skanėstas - juk bretonai šį patiekalą vadina “senoviniu”. Jeigu taip, tuomet, sprendžiant iš avižų kremo sudėties, tai yra vietinis, o ne iš romėnų perimtas patiekalas. Mat pastarieji manė, kad civilizuoti žmonės turi gerti vyną, o pieno, ypač rauginto, vartojimą laikė barbarams būdingu įpročiu, ir tik apie sūrį buvo geros nuomonės. Tad pienas ir avižos, du "necivlizuotai" virtuvei būdingi ingredientai, nė kiek nederėjo su romėnų įsivaizdavimu, kas yra teisinga ir gera virtuvė. Šiais laikais avižų kremas nėra plačiai žinomas, bet turi savo vietą regioninėje Prancūzijos virtuvėje, o jo receptas yra reguliariai perspausdinams (su tam tikromis variacijomis) Bretanės kulinarijai skirtose knygose. Na, o jeigu ir jums pasirodys įdomu pagaminti šį senamadišką patiekalą, būtinai leiskite žinoti, kaip pasisekė!

Nuotrauka Kristinos

Flan à avoine – prancūziškas avižų kremas

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

100 g avižų (arba skaldytų avižų kruopų)

700 ml pieno (riebiausio, kokį galite įsigyti)

250 ml riebios grietinėlės

3 kiaušinių tryniai

90 g cukraus

Obuolienės ir/ar sūdytos karamelės (patiekiant)

1. Avižas paskleiskite ant skardelės ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200°C. Kepkite apie 15-20 min, arba kol avižos taps gražios rudos spalvos ir primins kavos pupeles. Sudeginti, žinoma, nereikia :)
2. Paskrudintas avižas sudėkite į storadugnį prikaistuvį ir užpilkite pienu. Užvirinkite, sumažinkite ugnį ir virkite apie 10 min. Nukaiskite, uždenkite ir palikite maždaug 3 val., kad avižos išbrinkų, o pienas atvėstų. Išbrinkusias avižas nukoškite ir gerai nuspauskite. Patiekalui prireiks tik truputį sutirštėjusio, gelsvą spalvą ir riešutinį kvapą įgavusio pieno. Tirščius išmeskite.
3. Nemažame dubenyje kiaušinių trynius ištrinkite su cukrumi, supilkite grietinėlę ir maišykite, kol cukrus ištirps (jeigu reikia, galite vos vos pašildyti). Įmaišykite avižų pieną (aš įdedu ir žiupsnelį druskos). Gautą masę supilkite į keraminę ar metalinę karščiui atsparią formą – geriau tokio dydžio, kad plakinio sluosnis nebūtų labai storas ir siektų apie 2-3 cm.*
4. Indą su mase dėkite į didesnį indą (pavyzdžiui, kepimo skardą aukštais kraštais) su karštu vandeniu, t.y. sukonstruokite bain-marie. Vandens reikėtų tiek, kad bent pusė indo su kremu būtų apsemta. Kad kremas stovėtų stabiliai ir negautų per daug karščio iš apačios, į indą su vandeniu įtieskite medžiagos – kad ir marlės gabalą ar švarų virtuvinį rankšluostėlį. Vandenį naudokite karštą, bet ne verdantį (aš užvirinu arbatinį, palaukiu, kol vanduo pravės maždaug iki 70-80°C ir tik tada supilu į skardą).**
5. Kremą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 150°C ir kepkite apie 1 val., kol paviršiuje užsidės šviesi plutelė, o pats kremas sutirštės. Išėmę iš pradžių avėsinkite iki kambario temperatūros, o tuomet dėkite į šaldytuvą ir laikykite, kol gerai atšals (keletą valandų arba per naktį).
6. Patiekite su obuoliene, skysta sūdyta karamele arba kitokiais priedais (pavyzdžiui, tirpintu sviestu ir medumi).

* Ir skrudindami avižas, ir kepdami pudingą, venkite naudoti stiklinius indus - jie prastai įkaista, todėl yra didelė tikimybė, kad patiekalas nepavyks Aš avižas kepinu metalinėje skardelėje, o kremą pilu į keraminį indą, Žinau, kad daug kam stikliniai kepimo indai atrodo “gražūs”, ir žmonės nenori jų atsisakyti, bet… Kadaise man teko išmesti keletą skirtingų rūšių pudingų/ apkepų/ kremų, kuriuos mėginau iškepti stikliniuose induose, ir kurie pavirto į pliurzą. Pasimokiusi iš klaidų, dabar (pagal tuos pačius receptus) kuo sėkmingiausiai gaminu ne tokiose gražiose, užtai patikimose skardose/ formose.

** Gaminant šį kremą, vandens vonelė svarbi ir privaloma, nes vanduo neleidžia kremui perkaisti, o tuo pačiu – išsisluoksniuoti. Jei kremo tirščiai sukyla į viršų, o apačioje susikaupia skystis, vadinasi, kremą perkaitinote – arba patingėjote pagaminti vandens vonelę, arba per smarkiai įkaitinote orkaitę.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.