Suomiškas kopūstų troškinys

Tik pradėjusi rašyti tinklaraštį supratau, kiek mažai dėmesio anksčiau skirdavau maisto pateikimui, ir kiek daug šiame pasaulyje patiekalų, kurie neišvaizdūs iš esmės. Laikiausi nuomonės, jog svarbiausia - valgio sezoniškumas, šviežumas ir skonis, o iš ridikėlių išpjaustytos lelijos bei kiti panašūs papuošimai man neatrodė nei gardūs, nei skoningi, nei būtini. Tinklaraštis daug ką pakeitė, nes, mano galva, prie recepto įdėti nuotraukas, kuriose patiekalas atrodytų lyg sovietinės ligoninės ar kalėjimo davinys - ne itin gera strategija. Juk tinklaraščio tikslas - įtikinti skaitytojus, jog gaminti verta, o ne juos atgrasyti nuo virtuvės. Žinoma, aš nemanau, kad namuose pagaminti pietūs turėtų priminti skulptūros šedevrus barokinės puotos metu, arba kad tinklaraštininkas privalėtų rungtyniauti su profesionaliais šefais bei maisto fotografais. Vis dėlto norisi, kad valgis nuotraukose atrodytų bet minimaliai estetiškai, o savamoksliui žmogui ne visuomet pasiseka įgyvendinti savo vizijas. Tačiau momentas, kai tą supranti, yra savotiškas lūžio taškas, nes imi įsijausti į iluzionisto vaidmenį (nepralenkiamai taikliai tinklaraštininko ir iliuzionisto paraleles čia yra apibūdinusi Aušra iš Vaikų ir Vanilės, paskaitykite, puikus tekstas). Imi kreipti dėmesį į staltiesės atspalvį, lėkščių formą, šviesos kritimą pro virtuvės langą ir t.t., o tuomet bandymų ir klaidų metodu pamažėle irtis į priekį.

Kiek save atsimenu, visuomet labai mėgau įvairius troškinius, ypač jauku juos būdavo valgyti žiemą. Dabar troškinius irgi dažnai gaminu, bet į tinklaraštį patenka tik maža jų dalis. Viena iš priežasčių - nesugebėjimas bent kiek patraukliau juos nupaveiksluoti. Na žinote - nesvarbu, į kokią lėkštę bedėtum, vis tiek atrodo lyg pilkšvas jovalas. Nufotografuoti šiandieninį patiekalą irgi sekėsi sunkiai, nes troškinys, kad ir puikaus skonio, yra visiškai neišvaizdus (jeigu netikite, į google paiešką įveskite žodį kaalilaatikko ir paspauskite ikoną Vaizdai). Na, bet tikiuosi, jog užduotį įvykdžiau patenkinamai, mat šio troškinio receptas išties vertas pastangų - ir skaitytojų atlaidumo, vertinant vaizdinę medžiagą. 

Nuotrauka Kristinos

Keli žodžiai apie patį patiekalą. Receptas atkeliavo iš Suomijos, ir, mano manymu, galėtų būti laikomas skandinavišku "tinginių balandėlių" variantu. Suomiai, švedai ir kiti skandinavai mėgsta kopūstus. Taigi, jie gamina ir balandėlius, ir troškinį balandėlių motyvais, tačiau daro tai kiek kitaip negu mes. Pavyzdžiui, balandėlius šiaurės europiečiai kepa orkaitėje ir patiekia juos ne su grietinės padažu, o su bruknėmis. Skirtingai negu mes, į kopūstų troškinį jie nededa pomidorų ar pomidorų pastos - vietoj to patiekalą apšlaksto saldžiu sirupu. Ne visoje Skandinavijoje patiekalai gaminami identiškai - pavyzdžiui, švedai kopūstus ir mėsą dažniausia sluoksniuoja ir kepa kaip apkepą (arba, kaip jie patys sako, - pudingą), o suomiai viską išmaišo ir ruošia troškinį. Švedai dažniausia į mėsą įmuša kiaušinių, o ryžius laiko senamadišku priedu, o suomiai atvirkščiai - ryžius deda beveik visuomet, o kiaušinį - retai kada, mat jiems neaktualu, kad mėsa sugultų į tvirtą apkepo sluoksnį.

Kaip jau supratote, aš rinkausi suomišką kopūstų apkepo receptą. Gaminant šį patiekalą, esminiai du momentai: ilgas ir lėtas troškinimas bei apvalieji ryžiai. Ilgai ir lėtai troškinant, kopūstai ir kitos daržovės ima karamelizuotis ir įgauna salsvą prieskonį, kurį sustiprina keli sirupo šaukštai. Tačiau patiekalas jokiu būdu nėra saldus: druska, pipirai ir mėsos skonis lieka dominuojantys. Tiesa, yra nemažai modernizuotų šio patiekalo receptų, kurie rekomenduoja apkepą karštesnėje orkaitėje kepti maždaug 1 val., t.y. kopūstą su mėsa užkepti ir tiek; sirupo tokiu atveju pilama kiek daugiau, nes pačios daržovės karamelizuotis nespėja. Galima daryti ir taip, bet, patikėkite, ilgas ir lėtas troškinimas (mano manymu, imituojantis seniau paplitusį ilgą troškinimą vėstančioje krosnyje) šiam patiekalui suteikia visai kitokį skonį ir konsistenciją. O konsistencija, tradiciškai gaminant patiekalą, irgi būna neįprasta. Ko gero ji nepatiks tiems, kurie mėgsta traškias daržoves, užtai patiks tiems, kurie mėgsta risotto tipo patiekalus. Mat apvalieji ryžiai patiekale tarsi ištirpsta, ilgai troškintos daržovės būna be galo minkštos, todėl apkepas tampa sultingas, kreminis ir, tiesą sakant, įsidėjus jo į burną nelabai būna ką kramtyti. Prie apkepo tradiciškai patiekiama bruknių. Jeigu galite, rinkitės šviežias ar šaldytas bruknes, apibarstytas cukrumi, nes jose esanti rūgštelė puikiai dera su karamelizuotais kopūstais. Jeigu rinksitės bruknių uogienę, pabrėšite saldžią patiekalo natą, kas irgi nėra blogai, jeigu mėgstate mėsos ir saldumo derinį.

Nuotrauka Kristinos 

Kaalilaatikko - suomiškas kopūstų troškinys 

Ingredientai: (maždaug 6-8 porcijoms)

~ ⅓ - ½ puodelio apvaliųjų ryžių (1 puodelis - 250 ml)*

1 nemažas kopūstas

1 didelis svogūnas

Nebūtinai: 2 morkos

Sviesto arba saulėgrąžų aliejaus (daržovėms ir mėsai apkepti)

~ 500 g maltos jautienos (galite keisti malta kiauliena arba aviena)

Nebūtinai: žiupsnis džiovinto mairūno

Nebūtinai: 1 česnako skiltelė

Druskos ir juodųjų ir/ar baltųjų ir/ar kvapiųjų pipirų (pagal skonį)

4 v.š. tamsaus cukraus sirupo**

~ 1 puodelis mėsos sultinio, neriebios grietinėlės arba vandens (arba jų mišinio)

Nebūtinai: šviežių bruknių ir žalumynų (krapų, petražolių) troškiniui papuošti

Patiekiant:

Šviežių bruknių su cukrumi arba bruknių uogienės

1. Apvaliuosius ryžius nuplaukite, užpilkite šaltu vandeniu (jo turėtų būti dvigubai daugiau negu ryžių) ir užvirkite. Pavirkite 2-3 min., nukaiskite ir uždengę palikite, kad išbrinktų. 
2. Susmulkinkite daržoves. Plonomis juostelėmis supjaustykite kopūstą (labai praverstų pjaustyklė); kietą kotą išpjaukite ir išmeskite. Susmulkinkite svogūną. Jeigu naudosite, per burokinę tarką sutarkuokite morkas; jos nebūtinos, ir dedamos tam, kad patiekalui suteiktų gražesnę spalvą. 
3. Keptuvėje įkaitinkite truputį riebalų ir lengvai pakepinkite svogūnus ir morkas - geriausia ant mažos ugnies uždengtoje keptuvėje, kad daržovės suminkštėtų, bet neimtų ruduoti. Sudėkite į didelį dubenį, kuriame vėliau sumaišysite visus troškinio ingredientus.
4. Į tą pačią keptuvę dėkite kopūstą (jeigu reikia, porcijomis). Įpilkite apie 150 ml vandens, uždenkite ir, retkarčiais pamaišydami, troškinkite ant mažos ugnies, kol kopūstas subliūkš ir šiek tiek suminkštės, bet nespės paruduoti, o didžioji dalis vandens nugaruos. Paruoštą kopūstą dėkite į tą patį didelį dubenį, į kurį dėjote pakepintus svogūnus ir morkas. 
5. Kai visas kopūstas bus paruoštas, toje pačioje keptuvėje vėl įkaitinkite truputį riebalų ir dėkite maltą jautieną (jeigu naudosite riebesnę mėsą - kiaulieną ar avieną, papildomų riebalų dėti nebūtina). Kepkite, kol mėsa papilkės ir taps biri. Baigiant kepti, ją pasūdykite, pagardinkite pipirais ir, jeigu norite, džiovintais mairūnais ir/ar česnaku. Pakepintą mėsą dėkite į dubenį su daržovėmis. 
6. Į dubenį su kitais ingredientais suberkite išbrinkintus ryžius, viską apšlakstykite sirupu, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite kitais prieskoniais. Gerai išmaišykite ir dėkite į troškinimo indą. Apšlakstykite sultiniu, grietinėle ar vandeniu. 
7. Paruoštą patiekalą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 150ºC ir atidengtame troškintuve kepkite maždaug 3 val., kol kopūstai taps labai minkšti ir ims karamelizuotis, o troškinio viršus parus.***
8. Troškinį tiekite karštą, jeigu norite, papuošę uogomis ir/ar prieskoninėmis žolelėmis. Tradiciškai šis apkepas valgomas su šviežiomis bruknėmis, pagardintomis cukrumi, arba su bruknių uogiene.

* Ryžius galima keisti perlinėmis kruopomis, tik jas reikės iš anksto gerai išvirti, kad suminkštėtų - trumpai apvirtos ir pabrinkintos jos būtų labai kietos ir kažin ar vėliau apkepui suteiktų reikiamą kreminę konsistenciją. Kartais vietoje kruopų į šį patiekalą suomiai beria ir baltos duonos džiūvėsėlių.

** Skandinavai tamsų cukraus sirupą vadina melasa, tačiau tikroji tiršta ir juoda melasa, kurią naudoja britai, čia netiks ir bus per stipraus skonio. Šiame recepte aš naudojau auksaspalvį Dansukker sirupą. Gaila, Lietuvoje Dansukker prekiauja tik šviesiuoju ir auksaspalviu sirupais, nors Skandinavijoje jie gamina ir dar dviejų rūšių tamsesnius sirupus, kurie tinkami dėti į meduolius ir pan. Jeigu turėtumėte po ranka juos, būtų puiku, jeigu ne, tiks ir sąlygiškai šviesus auksaspalvis sirupas. Jeigu neturite sirupo, į troškinį galite įberti 3-4 v.š. šviesiai rudo cukranendrių cukraus - bus netradiciška, bet iš esmės skoniui nepakenks. Ir dar: nors patiekale turi būti juntama salsva nata, bet saldiklių nepadauginkite, nes, ilgai troškinant žemoje temperatūroje, daržovės karamelizuojasi ir, kaip sakoma, įgauna saldumo "iš savęs".

** Mano orkaitė nėra labai kaitri, todėl aš visuomet nureguliuoju 10ºC didesnę temperatūrą negu nurodoma originaliame recepte, be to, viską kepu šiek tiek ilgiau. Šį troškinį gaminu taip: troškintuvą uždengiu, apie 30 min. laikau 180ºC, kad troškinys perkaistų. Tuomet sumažinu temperatūrą iki 160ºC ir dar 30 min. kepu uždengusi, kad kopūstai visiškai suminkštėtų. Tuomet troškintuvą atidengiu ir likusias 2 val. kepu atvirame inde 150ºC temperatūroje.

Svarbesni recepto šaltiniai: čia, čia ir čia

Varškės keksas su šokolado lašeliais

Aš dar atsimenu laikus, kai žodis supermama neturėjo jokios neigiamos konotacijos. Taip buvo vadinamos mamos, sėkmingai derinančios motinystę su karjera, buities darbais, sportu ir pramogomis. Dabar žodis supermama vartojamas įvairiausiomis reikšmėmis - dažniausia taip, kad, mano manymu, turėtų būti rašomas kabutėse. Supermamomis vadinamos fyfos, kurių didžiausias gyvenimo rūpestis - tobulas manikiūras, ir kurių žviegiantys, viską siaubiantys vaikai aplinkinius varo iš proto (tingėjimą ir/ar nemokėjimą juos auklėti tokios moterys pateisina vaiko teisėmis augti nevaržomam jokių taisyklų). Supermamomis vadinamos padidinto jautrumo natūralistės, kovojančios už žaliavalgystę, Amazonės miškų išsaugojimą, graužikų bei vabzdžių teises - ir, žinoma, prieš automobilius, skiepus, sauskelnes, plaukų dažus, putojantį muilą ir kitas tikras ar įsivaizduojamas civilizacijos negandas. Supermamomis vadinamos poniutės, kurios yra įsitikinusios, kas jos - pačios gražiausios, jų vyrai - daugiausia uždirbantys, o vaikai - genijai, todėl visai šeimai nėra jokio reikalo su kuo nors skaitytis, mat bendrauti su 99,9% žmonijos - išvis ne lygis. Žodžiu, šiais laikais supermama (arba "supermama") reiškia visai ne tą patį, ką reiškė prieš dešimtmetį.

Gal iš pirmo žvilgsnio to ir nepastebime, bet pasikeitusios žodžių reikšmės turi tiesioginį poveikį mūsų elgesiui. Kažkada užsukti į supermamų forumą buvo visai natūralu, o dabar garsiai pasakyti, kad priklausai šiai virtualiai bendruomenei - tai vos ne viešai paskelbti, jog esi kvaiša. Daug kas ir nesako, nors prireikus informacijos apie rūpestingiausius vaikų gydytojus, patvariausią buitinę techniką ar įspūdingiausius atostogų maršrutus vis tiek (neva tai slapčia :) čia užsuka - ir tai pasakytina ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus. Tačiau aš nesu linkusi prisidėti prie šio spektaklio ir neketinu slėpti, jog į supermamų forumą žiūriu pozityviai. Ten rasti patarimai man yra ne kartą pagelbėję įvairiose situacijose, ypač anksčiau, kai dar tik pradėjau savarankišką gyvenimą. Na, o kalbant apie kulinariją, turiu prisipažinti, kad supermamų forumas man irgi padarė nemenką įtaką - tai buvo savotiškas atspirties taškas suvokiant, kad valgio gaminimas gali būti ne tik varginanti prievolė, o ir eksperimentų bei kūrybos sfera.

Nuotrauka Kristinos

Anuomet, studijų metais, gamindavau žymiai mažiau negu dabar, todėl ir supermamų forume rastų receptų, lyginant su kitomis skaitytojomis, išbandydavau ne per daugiausia. Vis dėlto keletas jų buvo išties puikūs - tokie puikūs, kad naudojuosi jais iki šiol. Vienas iš jų - šiandieninis keksas. Kadaise jo receptą supermamų forume buvo paskelbusi Sonatina, ir man jis tapo tikru atradimu. Kepdavau jį dažnai įvairiomis progomis, ir jis visuomet turėdavo pasisekimą. Paskui buvo kelerių metų etapas, kai šį keksą beveik pamiršau, o kai jį vėl sugalvojau išsikepti, supratau, jog recepto nebeturiu: forumo turinys buvo pašalintas kaip pasenęs ir nebeaktualus, o užrašyto/ atspausdinto recepto tarp savo popierių neradau. Asmeniniame Sonatinos tinklaraštyje recepto irgi nebuvo. Laimei, internete aptikau receptūrą, kuri, kiek siekė mano atmintis, atitiko Sonatinos kekso receptūrą, o vėliau pati Sonatina laiškelyje patvirtino, kad taip ir yra (Sonatina, dar kartą širdingai ačiū!). Žodžiu, su visokiais nuotykiais vaškės keksas, pagardintas šokoladu, grįžo į mūsų namus. Kadangi rašydama apie Vaivos močiutės varškės keksą žadėjau, kad pasidalinsiu savo mėgstamu varškės kekso su šokoladu receptu, dabar taip ir darau. Gal dalis mano skaitytojų jau seniai atrado šį kepinį, bet jeigu neatrado... jeigu neatrado, tuomet primygtinai siūlau atrasti :)

Nuotrauka Kristinos

Kadangi į mano virtuvę šis keksas atėjo iš lietuviškų šaltinių, aš jį priskyriau lietuviškiems patiekalams, nors kai kurie dalykai byloja apie užsienietišką, tiksliau, amerikietišką kepinio kilmę. Mat 110 g sviesto greičiausia konvertuota iš 1 stick butter, 60 ml pieno - 1/4 cup milk ir pan. Nenustebčiau, jog varškė čia irgi reiškia cream cheese arba ricotta. Na, bet kol neturiu jokių patikimesnių įrodymų, tebūnie tai lietuviškas kepinys. Juo labiau, kad kepamas su vietiniais produktais, šis keksas išties visai sulietuviškėja.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau svarbiausia, jog šis keksas labai gero skonio ir tekstūros: drėgnas, purus, ne per daug riebus, ne per daug saldus (net įdėjus nemažą kiekį šokolado!). Didžiausia iššūkis - sulaukti, kol keksas atvės, nes atvėsusį jį ne tik galima žymiai gražiau atpjauti, bet ir pasimėgauti išryškėjusiais varškės bei šokolado skoniais. Štai kodėl patarčiau keksą kepti iš vakaro, o ragauti kitą dieną.

Kai dėl ingredientų, tai sudėtingiausias reikalas - rasti mažų šokolado lašelių, kurie kekse gražiai pasiskirstytų. Vasarą buvau jų parsivežusi iš Lenkijos, o kai šie baigėsi - įsigijau itališkų iš Delonos. Kažkaip kitur jų man nepavyko aptikti, bet jeigu jūs žinote, išduokite geras vieteles :) Žinoma, galima mažais gabaliukais sulaužyti/ sutrupinti ir paprasto šokolado plytelę, tik tuomet bus kiek daugiau darbo, o kekso pjūvis atrodys šiek tiek kitaip. Bet skoniui tai, žinoma, nepakenks. Ir dar: nepatingėkite pasiruošti riešutų, cukraus ir cinamono mišinio, kuriuo siūloma papuošti keksą. Pirmiausia, tokia kekso plutelė atrodo originaliai, dailiai ir labai žiemiškai, antra, ji būna maloniai traški ir puikiai kontrastuoja su drėgnu kekso vidumi. Žodžiu, visapusiškas gėris, suteikiantis keksui išskirtinumo. Tad belieka pasiraitoti rankoves, ar ne ?:)

Nuotrauka Kristinos

Varškės keksas su šokolado lašeliais

Ingredientai:

110 g kambario temperatūros sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai patepti)

250 ml cukraus

2 kiaušiniai

220 g varškės (labiausia tiktų riebi, kreminė)

60 ml pieno

Žiupsnelis Burbono vanilės arba keli lašai vanilės ekstrakto 

280 g kvietinių miltų (ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti; aš naudoju 405D miltus)

1½ a.š. kepimo miltelių

¼ a.š. druskos

160-200 g šokolado lašelių arba laužyto šokolado gabaliukų

Plutelei:

2-3 v.š. cukraus

1 a.š. cinamono

2-3 v.š. smulkintų riešutų (aš naudoju lazdyno riešutus)

1. Sviestą išsukite su cukrumi, kol masė taps puri. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami. Sudėkite varškę (jeigu ji rupi, pertrinkite per sietelį, kad būtų vientisa, nes kepant neištrinti varškės gabaliukai sukietėja ir sugadina kekso tekstūrą), supilkite pieną, masę pagardinkite vanile. Dar kartą gerai išsukite. 
2. Į atskirą dubenį persijokite miltus ir sumaišykite juos su kepimo milteliais bei druska. Sausus ingredientus mentele įmaišykite į sviesto ir varškės masę. Suberkite šokoladą ir dar kartą išmaišykite, kad šokoladas daugmaž tolygiai pasiskirstytų tešloje.
3. Tešlą sukrėskite į pailgą kekso formą, išteptą sviestu ir pabarstytą miltais (aš jos dugną papildomai visuomet iškloju kepimo popieriumi). Tešlą išlyginkite ir pabarstykite cukraus, cinamono ir riešutų mišiniu - sluoksnelis bus gana storas, taip ir turi būti.* 
4. Keksą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC ir kepkite apie 1 val., arba kol keksas gražiai paliks, sutvirtės, parus, o į jo centrą įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus švarus, neaplipęs tešla (gali būti nebent šokoladuotas :). 
5. Iš orkaitės ištrauktą keksą apie 15-20 min. vėsinkite formoje, vėliau išimkite (jeigu reikia, prieš tai plonu peiliu apveskite aplink kekso kraštus) ir baikite vėsinti ant grotelių. Keksas gražiausia pjaustosi ir būna geriausio skonio tuomet, kai visiškai atvėsta. 
6. Keksas gardus būna kelias dienas. Kad neprarastų drėgmės, o pjūvio vieta neapdžiūtų, galite jį laikyti suvyniotą į maistinę plėvelę.

* Aš dažniausia apie 1 v.š. cukraus, cinamono ir riešutų mišinio pasilieku, ir ant kekso jį išberiu tuomet, kai jis įtrūksta, t.y. apibarstau kekso pjūvį. Barstyti reikia ne pačioje kepimo pabaigoje, o tuomet, kai keksas būna ką tik įtrūkęs, t.y. kol trūkis vis dar būna drėgnas. Paprastai tas atsitinka praėjus maždaug 40 min. nuo kepimo pradžios. Barstykite greitai ir ilgai nelaikykite atidarytų orkaitės durelių, nes jeigu iki galo neiškepęs keksas per daug atvės, jis gali sukristi.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: Sonatinos receptas supermamų forume (deja, nuoroda nebeveikia) ir šis puslapis.

Kotletai su džiovintų grybų įdaru

Nors kulinarijoje mane labiausia traukia visokios įdomybės, bet savo kolekcijoje stengiuosi turėti kuo įvairesnių patiekalų receptų: greitai pagaminamų ir reikalaujančių nemažai darbo, ekonomiškų ir prašmatnių, sezoniškų ir tinkančių bet kokiam metų laikui, tradicinių ir gana egzotiškų. Laukdama svečių, dažniausia gaminu ką nors nekasdieniško, tačiau... kai kurie svečiai (tarkime, vyresnio amžiaus giminaičiai) yra gana konservatyvūs, todėl net nemėginu jiems įsiūlyti, pavyzdžiui, midijų sriubos. Vis tiek nieko gero iš to neišeitų: žmonės greičiausia pasijustų įskaudinti ir pamanytų, kad iš jų tyčiojuosi. Tokiais atvejais vienas patikimiausių būdų pasirinkti tinkamą receptą - atsiminti mamos ruošiamas vaišes. Tai gali būti troškinta antis, jautienos suktinukai, keptas starkis ar, tarkime, džiovintais grybais įdaryti kotletai. Kaip tik apie pastaruosius šiandien ir ketinu jums papasakoti, nes tai tikrai vertas dėmesio žiemiškas patiekalas. 

Nuotrauka Kristinos

Džiovintais grybais įdaryti kotletai - vienas mėgstamiausių mano vaikystės patiekalų. Šiuos kotletus didesnių ar mažesnių švenčių proga (o kai kada ir išvis be progos) gamino - ir tebegamina - mano mama. Kažkada paklausiau, kada ir iš kur ji gavo šį receptą, bet mama tik patraukė pečiais: ko gero taip sureaguotų žmogus, paklaustas, kada ir kas jį išmokė išsivirti arbatos ar atsiriekti duonos. Žodžiu, patiekalas mūsų manuose gaminamas seniai, o jo kilmės niekas nebeatsimena. Iš esmės tai tie patys visiems gerai pažįstami kotletai, tik įdaryti džiovintų grybų ir svogūnų mišiniu. Visi ingredientai vietiniai, lietuviški, laiko sąnaudų gaminant šį patiekalą irgi ne ką daugiau negu kepant įprastus kotletus (prireiks papildomo pusvalandžio grybų įdarui paruošti), o skonis maloniai netikėtas. Laukiant svečių labai patogu ir tai, kad paruošti įdarą ir netgi pagaminti bei apkepti kotletus galima iš vakaro, todėl kitą dieną prireiks vos pusvalandžio jiems patroškinti - ir patiekalas paruoštas. Mama prie šių kotletų dažniausia gamina bulvių ir morkų košę, kurią irgi galima paruošti iš vakaro, o kol verda kotletai, tereikia ją pakepinti svieste. Na, bet su virtomis bulvėmis arba paprasta bulvių koše šie kotletai irgi puikiai dera. 

Grybų ir svogūnų įdarą galima paruošti iš vakaro. Nuotrauka Kristinos

Kaip visada, kelios pastabos apie ingredientus. Taigi, pirmiausia kotletams rinkitės kuo šviežesnę mėsą (idealu būtų, jeigu susimaltumėte patys) ir žiūrėkite, kad ji nebūtų labai liesa. Vadinasi, tiks kiauliena arba perpus maišyta kiauliena ir jautiena. Susitaikykite su mintimi, kad šis patiekalas - ne iš dietinių. Jeigu naudosite labai liesą mėsą, iškepę kotletai ne tik bus kieti, bet dar ir byrės, todėl tikėtina, kad grybų įdaras išsileis, o juk ne toks mūsų tikslas, ar ne ? :) Prieskonius į maltą mėsą galite dėti tokius, kokis esate įpratę, gamindami įprastus kotletus; aš recepte parašysiu savo variantą. Džiovintus grybus įdarui irgi naudokite tokius, kokius turite. Baravykai, žinoma, tiktų labiausia, bet su kitokiais irgi bus gardu (aš paprastai maišau džiovintus baravykus su džiovintais raudonikiais ar kitokiais grybais).

Iš nurodyto produktų kiekio išeis nemažas kalnas kotletų, todėl jeigu nelaukiate svečių, ingredientų kiekius mažinkite perpus. 

Prie šių kotletų labai tinka bulvių ir morkų košė. Nuotrauka Kristinos 

Kotletai su džiovintų grybų įdaru 

Ingredientai: (išeis apie 14-16 nemažų kotletų)

Įdarui:*

Didelė sauja (~ 50 g) džiovintų grybų

1 didelis svogūnas

Aliejaus (grybams ir svogūnams apkepti)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Kotletams:

~ 1 kg maltos kiaulienos (arba kiaulienos, maišytos su jautiena)

1 didelis svogūnas

2-3 riekelės baltos duonos

~ 200 ml pieno

1 didelis kiaušinis 

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Aliejaus (kotletams apkepti)

Padažui:

2-3 v.š. sviesto

1-2 v.š. kvietinių miltų

~ 500 ml sultinio ir/ar džiovintų grybų nuoviro (žr. 5-tą instrukcijų punktą)

2-3 v.š. grietinės

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: smulkintų petražolių (patiekalui papuošti)

Virtų bulvių, bulvių košės arba bulvių ir morkų košės (patiekiant)

1. Pirmiausia paruoškite grybų įdarą. Jeigu turite laiko, džiovintus grybus sudėkite į nedidelį prikaistuvį, užpilkite ~ 500 ml vandens ir kelias valandas pamirkykite. Jeigu laiko nėra, užpylę vandeniu juos virkite iškart, kol taps minkšti. Grybus išgriebkite, jų nuovirą perkoškite per labai tankų sietelį ir atidėkite. Kol verda grybai, susmulkinkite svogūną. Išvirusius grybus irgi susmulkinkite - galite supjaustyti mažais gabaliukais, o galite pjaustyti stambiai ir, įdėję į smulkintuvo indelį, kelias sekundes pamalti (bet be per ilgai, kad masė netaptų tyre). Į keptuvę įpilkite aliejaus, suberkite svogūnus, ant mažos ugnies kepkite, kol suminkštės, tuomet suberkite grybus. Pasūdykite, pagardinkite pipirais, išmaišykite, uždenkite dangčiu ir ant mažos ugnies, retkarčiais pamaišydami, troškinkite, kol svogūnai ir grybai bus labai minkšti, o jų skoniai persimaišys. Nukaitę palikite, kad atvėstų. 
2. Maltą mėsą dėkite į didelį dubenį. Svogūną susmulkinkite. Baltą duoną išmirkykite piene ir sutrinkite į tyrę (labai patogu rupiai pasmulkintą svogūną ir piene išmirkytą duoną sudėti į indelį ir iki tyrės susmulkinti elektrinus smulkintuvu). Svogūną, duoną ir pieną, kuriame ji mirko, dėkite į dubenį su mėsa. Įmuškite kiaušinį. Įberkite druskos, juodųjų ir kvapiųjų pipirų ir, jeigu norite, kitų mėgstamų prieskonių (pavyzdžiui, prieskoninių žolelių, mėgstamų prieskonių mišinių ir pan.). Viską išmaišykite; jeigu mėsa atrodo per sausa, galite papildomai įdėti 2-3 v.š. grietinės (arba majonezo). Atsiminkite, jeigu mėsa bus liesa, kotletai išeis kieti, o jeigu būsite labai šykštūs dėdami prieskonius, kotletai bus prėski. 
3. Formuokite kotletus: imkite maždaug 3 kupinus šaukštus mėsos, delne iš jų išplokite paplotėlį, į jo centrą dėkite maždaug 1 desertinį šaukštą įdaro ir užspauskite kraštelius. Pavoliokite savo kūrinį tarp delnų, suteikdami kotletui būdingą formą ir dėkite į lėkštę. Kotletai su įdaru bus šiek tiek didesni ir apvalesni negu įprasti kotletai - taip ir turi būti. Taip suformuokite visus kotletus. 
4. Kotletus porcijomis apkepkite aliejuje, kol taps auksinės spalvos. Sudėkite juos į puodą. Užpilkite džiovintų grybų nuoviru, tuomet papildomai įpilkite verdančio vandens - tiek, kad skystis beveik apsemtų kotletus. Puodą su kotletais užvirinkite, lengvai pasūdykite, sumažinkite ugnį, pusiau pridenkite dangčiu ir virkite ~ 20-30 min., kol kotletai visiškai išvirs. 
5. Pagaminkite padažą. Aš padažui visuomet naudoju skystį, kuriame kotletai virė: puodą uždengiu dangčiu taip, kad liktų nedidelis plyšelis ir sultinį išpilu į didelį puodelį su snapeliu (panašiai, taip nupilamas vanduo nuo virtų bulvių). Jeigu norite, padažui galite naudoti atskirai išvirtą sultinį ir/ar grybų nuovirą, bet tuomet padažo skonis bus žymiai blankesnis. Keptuvėje išlydykite sviestą ir sudėkite miltus. Kai neliks sausų miltų, pakepinkite dar maždaug pusę minutės. Nuolat maišydami, kad nesusidarytų gumuliukų, plona srovele pilkite mėsos ir grybų sultinį, kol padažas taps norimo tirštumo (geriau, kad jis būtų apyskystis). Įmaišykite grietinę ir paragaukite - jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
6. Padažą supilkite ant kotletų. Puodą su kotletais vėl užkaiskite, užvirinkite ir ant mažos ugnies pavirkite maždaug 5 min. Nukaiskite. 
7. Kotletus tiekite su virtomis bulvėmis, bulvių koše arba bulvių ir morkų koše. Jeigu norite, papuoškite smulkintomis petražolėmis. Prie kotletų tiks ir jūsų mėgstamos šviežios, virto, keptos arba marinuotos daržovės.

* Įdarą galite pasiruošti iš anksto. Jeigu džiovintų grybų skonis jums per stiprus, arba jeigu džiovintų grybų turite mažai, galite dėti mažiau grybų ir daugiau svogūnų (pavyzdžiui, du didelius). Kartais, gamindama įdarą, mama džiovintus grybus maišo ne tik su kepintais svogūnais, bet ir su kietai išvirtu bei smulkiai sukapotu kiaušiniu. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.

Aštuonkojis su bulvėmis ir paprikomis

Jeigu žmogus vieną kartą vietoje aštuonkojo kojų nusiperka Humbolto kalmaro čiuptuvų, tai nereiškia, jog taip bus visada. Praeitą penktadienį prekybos centre galų gale užmačiau šviežiai ir gražiai atrodančių aštuonkojų. Vieną jų įsigijau, kad galėčiau susipažinti artimiau :) Aštuonkojis buvo jau išdorotas, todėl beliko nuspręsti, kaip jį paruošti. Daug nesvarstydama, atsiverčiau Odetos tinklaraštį ir nuosekliai perskaičiau visus 8 įrašus, skirtus šiam jūros padarui. Visi receptai atrodė vienas už kitą geresni, todėl nusprendžiau, jog reikia imtis paties pirmojo - virto aštuonkojo su bulvėmis, pagardinto rupia jūros druska, džiovintų paprikų milteliais ir alyvuogių aliejumi. Odeta jį pavadino ispanišku pavadinimu - pulpo á la gallega, t.y. Galisijos stiliumi paruoštu aštuonkoju. Galisija - tai autonomiją turintis šiaurės vakarų Ispanijos regionas, kurio šiukštu nepainiokite su Ukrainos ir Lenkijos Galicija. Galisų kalba irgi savita, turinti ispanų ir portugalų kalbų bruožų, tad ir garsųjį aštuonkojų patiekalą jie vadina kitaip negu likusi Ispanija - polbo á feira. Apytikriai tai reiškia aštuonkojis kaip mugėje, mat šis užkandis Galisijoje - neatsiejama didelių miesto švenčių dalis, o kai kada - ir pagrindinis jų elementas. 

Nuotrauka Kristinos 

Pamaniau, jog apie šį klasikinį patiekalą pravartu paskaityti plačiau, bet labai greitai supratau, kad sprendimas buvo neišmintingas. Mat daugybė šaltinių prieštaravo vieni kitiems, ir kiekviename buvo įrodinėjama sava tiesa. Vieni teigė, kad paruošti aštuonkojai turi būti kietoki, t.y. al dente, todėl juos užtenka apie 20-30 min. pavirti paprastame puode. Kiti rašė, jog kieti aštuonkojai - didžiausia šio patiekalo gaminimo klaida, todėl siūlė juos iš pradžių suminkštinti (užšaldyti ir atšildyti, daužyti į pakrantės uolas arba išmušti mėsos plaktuku), tuomet gana ilgai virti ir, pageidautina, naudoti greitpuodį. Vieni aiškino, kad verdant aštuonkojų negalima naudoti lauro lapų, o tiekiant - subtilų kvapą užgožiančių rūkytų paprikų. Kiti tvirtino, jog laurų lapai čia kone būtini, o rūkyta paprika patiekalui suteikia ypatingo pikantiškumo. Vieni rekomendavo užgerti aštuonkojus baltu vynu, kiti primygtinai rekomendavo lengvą raudoną - esą taip žymiai tradiciškiau. Vieni nurodė, kad patiekalą būtina patiekti iš medžio išskaptuotoje lėkštėje, kaip kad buvo daroma daugelį amžių, kiti jiems prieštaravo, esą tai nehigieniška ir šiais laikais paprastos lėkštės - kur kas geresnis pasirinkimas. Na, jūs mane supratote :)

Žodžiu, kai visai apsisuko galva, užverčiau aš visus tuos puslapius ir dar kartą perskaičiau Odetos receptą. Kadangi nemėgstu kietos ir guminės mėsos, nusprendžiau aštuonkojį gerai išvirti ir naudoti tam reikalui greitpuodį. Sultiniui pagardinti rinkausi nedidelį svogūną (su lukštais), didelę džiovinto raudonėlio šaką ir kelis kvapiuosius pipirus. Dar į puodą įdėjau 3 varines monetas - sakoma, varis padeda išlaikyti gražią ir ryškią aštuonkojo spalvą, todėl anksčiau jis būdavo verdamas variniuose puoduose. Dabar, kai varinių puodų taip paprastai nenusipirksi, dažniausia apsiribojama varinėmis monetomis ar vario vielos gabaliuku, bent jau už Galisijos ribų. Dėl bulvių vėlgi esama visokių nuomonių: kai kas sako, jog jos turi būti su odele, keptos žarijose, kiti mano, kad bulves geriausia išvirti violetiniame aštuonkojo sultinyje, o treti jas verda paprasčiausiame vandenyje. Aš išviriau bulves su lupenomis vandenyje, jas nulupau ir supjausčiau riekelėmis - jos čia labai tiko, buvo intensyvaus skonio ir šviesios spalvos. Galiausia liko pasirinkti prieskonius. Didelį žiupsnį saldžiųjų paprikų sumaišiau su mažu žiupsneliu aitriųjų ir jomis apibarsčiau patiekalą. Naudojau labai rupią jūros druską iš Sardinijos (ją truputį pagrūdau grūstuvėje) ir extra virgin alyvuogių aliejų. Nors petražolėmis šis patiekalas puošiamas gana retai, bet man idėja labai patiko, nes dabar, kai už lango žiema, žalia spalva suteikia užkandžiui vasariško prašmatnumo. Nors ir be petražolių patiekalas bus prašmatnus, pažadu. Odeta, ačiū už nuostabų receptą ir įkvėpimą!

Nuotrauka Kristinos 

Pulpo á la gallega - aštuonkojis su bulvėmis ir paprikomis

Ingredientai: (išeis nemaža lėkštė užkandžio, maždaug 4 porcijos)

1 aštuonkojis (kuo didesnis, tuo geriau, būtų puiku, jei svertų bent jau 1 kg)

Svogūnas, prieskoninės žolelės ir pipirų grūdeliai (aštuonokojo sultiniui pagardinti)

~ 400 g bulvių (miltingos ir sausos netiks)

Džiovintos paprikos miltelių (saldžiosios arba aitriosios, arba abiejų mišinio)

Rupios jūros druskos

Kokybiško alyvuogių aliejaus

Nebūtinai: petražolių (salotoms papuošti) 

1. Jeigu reikia, aštuonkojį išvalykite. Jeigu norite, kad jis būtų minkštesnis ir greičiau išvirtų, aštuonkojį užšaldykite, o po paros (ar kelių dienų/ savaičių) atitirpinkite. Teigiama, kad panašų efektą pasiekti galima aštuonkojį išdaužius į uolas arba išmušus mėsos plaktuku. (Aš nenaudojau nė vieno iš išvardintų būdų, tiesiog aštuonkojį ilgiau paviriau.) 
2. Užvirinkite vandenį. Imkite aštuonkojį už kūno centro ir jo kojas panardinkite į verdantį vandenį, paskui ištraukite; pakartokite dar 2 kartus. Šis veiksmas Galisijoje vadinamas "aštuonkojo gąsdinimu", jo tikslas - leisti gražiai susisukti aštuonkojo kojoms. 
3. Kai kojos susisuks, aštuonkojį vėl dėkite į verdantį vandenį, įberkite norimų prieskonių (aš naudojau svogūną, džiovintus raudonėlius ir kvapiuosius pipirus), bet vandens nesūdykite, nes druska sukietins mėsą. Teigiama, kad į puodą įmestos varinės monetos (ar koks kitoks smulkus varinis daiktas) užfiksuoja gražią ir ryškią aštuonkojo spalvą, o kamštis nuo vyno butelio (tik ne plastmasinis) padeda aštuonkojui greičiau išvirti - jeigu norite, galite į puodą sudėti ir šiuos egzotiškus priedus. Virkite aštuonkojį tol, kol jis bus norimo minkštumo (aš viriau apie 45 min. greitpuodyje, kol aštuonkojį lengvai perdūriau peiliu - kaip gerai išvirusią bulvę). Kai aštuonkojis bus norimo minkštumo, jį nukaiskite ir palikite sultinyje, kad pravėstų. 
4. Kol vėsta aštuonkojis, išvirkite bulves (aš išviriau su lupenomis, perliejau šaltu vandeniu ir nulupau). Supjaustykite bulves rekelėmis ar norimo dydžio gabaliukais. 
5. Dėkite bulves į serviravimo indą, idealiu atveju - medinį. Iš sultinio išimkite aštuonkojį ir sukarpykite jį virtuvinėmis žirklėmis arba supjaustykite peiliu. Aštuonkojo gabaliukus dėkite ant bulvių. Patiekalą apibarstykite paprikomis ir druska, tuomet apšlakstykite alyvuogių aliejumi. Jeigu norite, papuoškite petražolėmis. 
6. Valgykite kaip šiltą arba kambario temperatūros užkandį ir mėgaukitės. Tiksliau, kaip sako Odeta, MĖGAUKITĖS. Balta duona traškia plutele ir taurė balto arba lengvo raudono vyno - tradiciniai šio užkandžio palydovai.

Svarbiausi receptų šaltiniai: šis bei šis įrašai iš Cocina-rendez-vous tinklaraščio; svarbesni papildomi šaltiniai čia, čia ir čia.

Kalmarų ir kiaušinių salotos

Diena ėjo visai į pabaigą. Tai buvo viena iš tų ilgų ir kupinų veiklos dienų, kai vakare norisi kuo greičiau grįžti namo ir įsitaisyti ant sofos su arbatos puodeliu rankose. Bet vyrui prireikus kažkokių smulkmenų, pakeliui teko stoti ir eiti į prekybos centrą. Pirkėjų beveik nebebuvo, o pardavėjos atrodė dar labiau pavargusios negu aš. Slankiojau be aiškaus tikslo, kol atsidūriau žuvų skyriuje ir ėmiau apžiūrinėti ant ledo išdėliotas jūros gėrybes. Pardavėja pasiteiravo, ar ką nors pirksiu, aš atsakiau, kad teoriškai norėčiau aštuonkojų, bet praktiškai jie atrodo nebe pirmo šviežumo, tad teks jų atsisakyti. Tuomet ji pasiūlė imti aštuonkojų čiuptuvų, kurie esą bus tikrai švieži.

Čiuptuvų tai čiuptuvų, nusipirkau jų, bet grįžusi namo pamačiau, kad jie visai ne aštuonkojų, o Dosidicus gigas, t.y. padarų, kurie geriausia žinomi kaip Humbolto kalmarai, bet Lietuvos prekybos centruose vadinami paprastaisiais didžiaisiais skraidkalmariais. Humolto kalmarų čiuptuvai, tiesą sakant, nėra pirmarūšis produktas: angliški šaltiniai teigia, kad jie netgi nevalgomi, nes ant čiuptuvų būna aštrių dantukų. Na, bet mūsų parduotuvėse tie dantukai nuo čiuptuvų sėkmingai nupjaustyti, todėl patys čiuptuvai atrodo tarsi išakėti. Žinoma, tai prekybininkams netrukdo juos pardavinėti už pirmos rūšies kalmarų kainą :)

Kaip sakoma, nuo žioplumo vaistų nėra. Teko sugalvoti, ką gi čia su tais čiuptuvais nuveikti. Ir tuomet atsiminiau, kad sovietmečiu valgydavome visai neprastas kalmarų salotas; tiesa, kalmarai anuomet būdavo konservuoti. Kadangi nė viena iš mano šeimos moterų kalmarų salotų recepto nebuvo išsaugojusi, susiprotėjau, kad jo reikia ieškoti rusiškuose šaltiniuose. Mat anksčiau ir kalmarai, ir jų paruošimo būdai į Lietuvą atkeliaudavo iš Rusijos Tolimųjų Rytų. Sudėtinga nebuvo: internete iškart radau klasikinį kalmarų salotų receptą su visomis variacijomis. Taigi, netrukus pagaminau puikų - iš tikrųjų puikų! - užkandį. 

Didieji kalmarai visais laikais žadino žmonių vaizduotę, bet ne kulinarine prasme. Senovėje buvo kuriamos legendos apie jūros pabaisą Krakeną, galintį nuskandinti ar praryti laivus, ir net šiandien didžiuliai, jūros į krantą išmesti kalmarai susilaukia žiniasklaidos dėmesio. Piešinyje užfiksuotas Niufaundlande, Trinity Bay paplūdimyje 1877 m. rugsėjo 24 d. aptiktas kalmaras. Paveikslėlis iš čia.

Ši istorija nutiko pernai. Dabar esu apdairesnė ir Humbolto kalmarų čiuptuvų nebeperku - renkuosi mažesnius "normalius" kalmarus :) Mat kalmarų salotos po ilgo laiko grįžo į mūsų valgiaraštį, tarsi patvirtindamos taisyklę, kad nauja - tai užmiršta sena. Aš visuomet gaminu klasikinę jų versiją, t.y. į salotas dedu tik virtus kalmarus, kiaušinius ir svogūną, tuomet viską pagardinu majonezu, druska, pipirais ir krapais. Klasikiniu ingredientu laikomas ir šviežias agurkas, kuris paprastai naudojamas vasarą, sezono metu. Kažkodėl rusai kalmarų salotas su šviežiu agurku vadina Kamčiatkos salotomis (rus. салат из кальмаров камчатский), nors man asmeniškai Kamčiatka užvis mažiausia asocijuojasi su daržininkyste :) Improvizuoti ir eksperimentuoti mėgstančios šeimininkės į salotas deda ir kitų ingredientų - konservuotų žirnelių ar kukurūzų, ryžių, bulvių, morkų ir t.t. Čia kiekvienas gali vadovautis savo skoniu ir šaldytuvo turiniu, tiesa, tokios salotos jau nebelaikomos klasikinėmis.

Nors salotų receptas visai paprastas, matau reikalą plačiau pakalbėti apie vieną dalyką - kalmarų virimą. Visi šaltiniai teigia vieną ir tą patį: kalmarus reikia virti arba labai trumpai (apie 3 min.; kai kas tik užpliko verdančiu vandeniu, palaiko porą minučių, vandenį nupila ir kalmarus naudoja maistui), arba ilgai, maždaug pusvalandį. Neužmirštama perspėti: jeigu kalmarus virsite 10 ar 15 min. jie bus lyg kieti trintukai. Tačiau rusiški šaltiniai pabrėžia ir dar vieną dalyką: trumpai apvirtų ir ilgai virtų kalmarų skonis visai kitoks, nors ir vieni, ir kiti būna minkšti. Būsiu atvira: man visiškai nepatinka trumpai vandenyje apvirtų kalmarų skonis (būtent apvirtų - aš nekalbu apie gruzdinimą ar kitus paruošimo būdus). Jie man būna panašūs į... minkštą trintuką. Ir atvirkščiai: gerai išvirti kalmarai neturi jokios užuominos į gumą, nors tvirti, bet savo konsistencija jie labiausia primena virto kiaušinio baltymą, tik skonis, žinoma, būna "žuviškas". Aš juos ne šiaip sau verdu 20-30 min. Aš juos 30-40 min. verdu greitpuodyje (tai atitiktų ne mažiau negu 1-1,5 val. paprastame puode). Va tuomet jie tirpsta burnoje ir minkštumu nenusileidžia kalmarų konservams. Bet čia tik mano asmeninis pasirinkimas - jums rekomenduoju išmėginti abu variantus ir viską išsiaiškinti patiems. 

Skanaus! O  jeigu senoje jūsų užrašų knygelėje yra kalmarų salotų receptų, būtų smagu, jeigu jais pasidalintumėte :)

Nuotrauka Kristinos 

Салат из кальмаров - kalmarų ir kiaušinių salotos

Ingredientai: (išeis nemažas dubuo salotų, 4-6 porcijos užkandžio)

~ 500 g išvalytų kalmarų

3-4 kiaušiniai

1 svogūnas* arba puokštelė svogūnų laiškų

Majonezo (pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: šviežių krapų (salotoms pagardinti ir papuošti)

Nebūtinai: 1 šviežias agurkas 

1. Kalmarus trumpai (apie 3 min.) apvirkite pasūdytame vandenyje arba gerai išvirkite (žr. pastabas aukščiau). Išgriebkite, atvėsinkite ir supjaustykite juostelėmis. Kiaušinius išvirkite kietai ir smulkiai sukapokite. Susmulkinkite svogūnus (jeigu norite, juos galite pamarinuoti arba apkepinti) arba svogūnų laiškus.
2. Paruoštus kalmarus, kiaušinius ir svogūnus sumaišykite, įdėkite majonezo, pasūdykite, pagardinkite pipirais ir, jeigu norite, krapais. Gerai išmaišykite ir palikite 1-2 val. pastovėti vėsioje vietoje. 
3. Prieš tiekdami, salotas apie pusvalandį palaikykite kambario temperatūroje, permaišykite ir sudėkite į serviravimo indą. Jeigu norite, papuoškite krapais ir/ar kietai virtais kiaušiniais.
4. Jeigu norite pasigaminti lengvesnę, vasarinę šių salotų versiją, į salotas įmaišykite smulkiai supjaustytą šviežią agurką.

* Svogūnai į salotas gali būti dedami žali - tuomet juos reikia smulkiai supjaustyti ir dėti saikingai, kad nepermuštų švelnaus kalmarų ir kiaušinių skonio. Jeigu svogūnai labai aštrūs, siūloma juos sušvelninti  ir suminkštinti nuplikinant verdančiu vandeniu (smulkintus) ir/ar pamarinuojant. Tokiu atveju apšlaksčius trupučiu acto/citrinos sulčių bei lengvai pasūdžius, smulkintus svogūnus reikia paminkyti, palaikyti, kol išsiskirs aitrios sultys ir jas nupilti. Trečiasis būdas - svogūnus šlakelyje aliejaus pakepinti ant mažos ugnies, kol jie taps salsvo skonio. Man šios salotos skaniausios, kai gaminamos su šviežiais svogūnų laiškais arba pakepintais svogūnais.

Svarbiausi receptų šaltiniai čia, čia ir čia.

Antigvos duonos pudingas

Dosnumas paprastai siejamas su kilnumu, o kilnumas, savo ruožtu, laikomas aristokratiška dorybe. Ši seka neatsitiktinė - dosnus gali būti tik tas, kuris gyvena pertekliuje, nes atiduoti kam nors paskutinius savo marškinius - tai jau nebe dosnumas, o pasiaukojimas. Dosnūs žmonės, nepabrėždami savo kilmės, įtakos ir pranašumo, stokojantiems pagelbėja tyliai, ir duoda taip, kad gaunantieji nesijaustų pažeminti. Jie neturi nieko bendro su didžiąją dauguma įžymybių, mūsuose dažnai - bet klaidingai - vadinamų elitu, kurie dosnumą supranta vulgariai: kaip dar vieną būdą triukšmingai pasipuikuoti. Šie savimi patenkinti asmenys, geras manieras painiojantys su manieringumu, o puikaus išsilavinimo stoką kompensuojantys pasipūtimu, menkai nutuokia, kas yra išties elegantiška draugija. Tikroji aukštuomenė vertina kuklumą ir geru tonu laiko dėmesingumą kitiems, o ne begalinį plepėjimą apie save. Mane pribloškia straipsniai, kurių antraštės skelbia, jog bus rašoma, tarkime, apie Lietuvos garbės apdovanojimus, bet kuriuose nė žodžiu neužsimenama apie nominantus, jau nekalbant apie interviu su jais - vietoje to randu tik panegiriką kelių poniučių tualetams.

Dosnumas jokiu būdu nereiškia švaistūniško elgesio. Pirmiausia todėl, kad aristokratijos sluoksnio žmonės gerbia paveldėtus ir/ar savo pačių uždirbtus pinigus. Tačiau svarbiausia - jie turi didesnių ir kilnesnių tikslų už norą pasirodyti prieš kitus. Tai ne šykštumas ir net ne taupumas, tai - kiti prioritetai, įskaitant mecenatystę ir filantropinę veiklą. Vienas žinomas Lietuvos publicistas nuolat pabrėžia, kaip svarbu išlaidauti, nes taupymas - ekonomikos augimo stabdis, be to, nepamiršta pridurti, kad nėra reikalo per daug gailėtis skurdžiau gyvenančiųjų, nes jeigu jie nemoka suktis - vadinasi, tik tokio gyvenimo ir tėra nusipelnę. Negalima sakyti, jog šie išvedžiojimai nelogiški. Atvirkščiai, tai tipiška prakutusio viduriniosios klasės atstovo logika: aš prasimušiau, aš buvau gudresnis, protingesnis, įžūlesnis, o dabar galiu sau daugiau leisti, ir nesu įpareigotas su jumis dalintis tuo, ką pasiekiau savo nelengvu darbu. Mane tokia pragmatiška pozicija nei stebina, nei piktina. Man ji gyvenimišku pavyzdžiu paaiškina, kuo aristokratas skiriasi nuo buržua, kad ir labai turtingų - tarkime, kai kurių mūsų verslininkų. Be to, primena, koks retas ir ypatingas dalykas šiame pasaulyje yra aristokratizmas, į kurį telpa tikrasis dosnumas, kilnumas ir garbingumas.

Išimtinais atvejais aristorkratais tampama, bet dažniausia jais gimstama. Mano šeima nepriklauso kilmingųjų luomui, tačiau aš galiu stengtis suprasti šio pasaulio sanklodą ir pagal išgales sekti geriausiais pavyzdžiais. Štai kodėl nuoširdžiai žaviuosi kilniais ir dosniais žmonėmis. Antra vertus, esu šykšti ten, kur išlaidauti nebūtina - pavyzdžiui, savo virtuvėje. Aš itin retai išmetu maisto produktus, nes esu įsitikinusi, kad neatsakinga be reikalo švaistyti Dievo dovanas ir savo pinigus, kuriems išleisti yra daug prasmingesnių būdų. 

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - tikra dovana taupuoliams ir šykštuoliams, nesvarbu, iš kokių paskatų tokiems priklausytumėte :) Tai saldus pudingas, kurio pagrindą sudaro sužiedėjusi (bet nesupelijusi!) duona, ir kuri kitu atveju greičiausia keliautų į šiukšlių kibirą. Duonos pudingo gimtine laikoma Didžioji Britanija, kuri šį patiekalą išpopuliarino ir buvusiose savo kolonijose. Kadangi esu išsikėlusi tikslą šiais metais daugiau rašyti apie Karibų regiono virtuvę, tai receptas bus kaip tik iš ten, o konkrečiai - iš Antigvos salos, ilgus metus priklausiusios britų imperijai. Žinoma, tai tik vienas šio patiekalo variantas - kiekviena šeima duonos pudingą kepa savaip. Sakoma, kad yra tik trys ingredientai, kurie kartojasi visuose receptuose - duona, muskato riešutas ir romas. Manyčiau, prie šio sąrašo reikėtų pridėti ir razinas, kurios laikytinos savotišku rudimentiniu elementu, bylojančiu apie britišką patiekalo kilmę. O šiaip Karibų gyventojai europietišką pudingą gerokai pakeitė, panaudodami vietinius produktus. Pavyzdžiui, vietoje šviežio pieno/grietinėlės jie naudoja kokosų ir/ar kondensuotą pieną. Rudasis cukranendrių cukrus, kokoso drožlės, mangų ir ananasų džemas,  romas ir t.t. suteikia Karibuose kepamam duonos pudingui specifiškumo, ir daugelis salų gyventojų negali patikėti, kad šį patiekalą sugalvojo kažkokie britai, o ne jų protėviai :) 

Iškeptas duonos pudingas gražiai pakyla. Nuotrauka Kristinos

Kadangi patiekalo receptas paprastas ir aiškus, o mano pamąstymai apie gyvenimą ir taip užėmė daug vietos, čia apsiribosiu tik dviem pastabomis. Pirmiausia - apie patiekalo purumą. Jeigu jūsų naudojama duona bus nesudžiūvusi, o tik sužiedėjusi, ją užteks suplėšyti gabaliukais ir atsargiai išmaišyti su kitais ingredientais. Toks pudingas bus puresnis negu pagamintas iš sukietėjusios duonos, kuri mirkoma ir minkoma, o visi ingredientai kelis kartus gerai išmaišomi. Aš šį kartą pudingą kepiau iš kelių rūšių skirtingo kietumo duonos (pastovėjusios pyrago likučių, kelių sudžiūvusių bandelių bei skrebučių, sužiedėjusio batono kampo), todėl iš pradžių viską užpyliau pienu su prieskoniais, o po valandėlės sugniaužiau ranka ir išmaišiau. Taigi, mano pudingas nebuvo maksimaliai purus, koks galėtų būti, tačiau nuo to jo skonis nesuprastėjo. Antra, atsiminkite, kad šiltas pudingas visuomet bus puresnis negu atvėsęs. Panašiai kaip, tarkime, varškės apkepas, duonos pudingas iš pradžių gražiai pakyla ir išsipučia, pjaustomas šiek tiek sukrenta, o atvėsęs beveik visiškai praranda savo purumą. Tai normalu - Karibų regione visai įprasta valgyti pudingą ne tik kaip šiltą, bet ir kaip šaltą patiekalą, nesukant galvos dėl prarasto purumo, juo labiau, kad pudingo skoninėms savybėms tai nekenkia. Tiesa, turėkite galvoje, kad duonos pudingo skonis malonus, bet ne prabangus, todėl šis kepinys labiau tiks savaitgalio pietums su šeima, o ne kviestinei vakarienei.

Šiltas duonos pudingas puresnis negu atvėsęs. Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu daugumas Karibų desertų, duonos pudingas nėra labai saldus, todėl dažnai gardinamas džemu ir valgomas su ledais, plakta grietinėle, desertiniais padažais bei saldžiais vaisiais. Labai nudžiugau mūsų parduotuvėse (konkrečiai - didžiosiose Maximose, bet gal yra ir kitur) radusi šiam patiekalui reikalingo mangų ir ananasų džemo be papildomo cukraus - tai reiškia, kad jis pudingą papuošia, pagardina, bet jo per daug nenusaldina. 

Deja, švieži ananasai prekybos centre atrodė šiaip sau, o mangai buvo kieti kaip akmenys, todėl patiekdama atvėsusį pudingą šįkart nuėjau lengviausiu keliu - naudojau plaktą grietinėlę ir konservuotus vaisius. Dabar žiema, tad tebūnie man atleista :) Bet jeigu jūs rasite gerų šviežių ananasų, mangų ar kitokių vaisių, kurie, jūsų nuomone, prie šio pudingo tiks, naudokite būtent juos - bus mažiau cukraus, daugiau vitaminų, o ir atrodys prašmatniau. Žinoma, jeigu prie pudingo patiektumėte naminių ledų (tarkime mangų skonio), patiekalą irgi pakylėtumėte į aukštesnį lygį. 

Tiek šiltą, tiek atvėsusį duonos pudingą lengva supjaustyti gabaliukais. Nuotrauka Kristinos

Atiguan bread pudding - Antigvos duonos pudingas

Ingredientai: (išeis apie 12 gabaliukų pudingo)

¼ puodelio besėklių razinų

½ puodelio romo (razinoms išmirkyti)

1 didelis arba 2 nedideli kepaliukai baltos sužiedėjusios duonos (iš viso apie 18 riekių)

¼ puodelio (~50 g) tirpinto sviesto (ir dar šiek tiek kepimo indui patepti)

1 puodelis kokosų pieno (1 puodelis - 250 ml)*

2 puodeliai nesaldinto kondensuoto pieno

¾ puodelio rudo cukranendrių cukraus (aš naudojau šviesiai rudą)

Žiupsnelis druskos

Žiupsnelis cinamono

¼ a.š. muskato riešuto

1 a.š. vanilės esencijos (aš naudojau žiupsnelį Burnono vanilės)

¼ a.š. nutarkuotos laimo žievelės

4 dideli kiaušiniai

Nebūtinai: 3 v.š. kokoso drožlių

Ananasų ir mangų džemo

Ledų, plaktos grietinėlės, vaisių ir kt. priedų (patiekiant) 

1. Nuplaukite ir nusausinkite razinas. Užpilkite romu ir mirkykite apie 30 min. 
2. Per tą laiką duoną suplėšykite nedideliais gabaliukais. Kepimo indą (geriausia naudoti keraminį arba metalinį - stiklinis prasčiau įkaista, tad maistas jame blogiau kepa) ištepkite sviestu. Suberkite duoną ir apšlakstykite ją tirpintu sviestu.
3. Kitame dubenyje suplakite (geriausia šluotele) kokosų bei kondensuotą pieną, cukrų, druską, cinamoną, muskato riešutą, vanilę ir laimo žievelę. Įmuškite kiaušinius ir dar kartą išplakite. Suberkite razinas drauge su romu, kuriame jos mirko, ir, jei norite, įdėkite kokosų drožlų. Viską gerai išmaišykite. 
4. Pieno, kiaušinių ir prieskonių plakinį supilkite ant duonos. Atsargiai pamaišykite, kad neliktų sausos duonos gabaliukų. 
5. Apkepo viršų aptepkite ananasų ir mangų džemu.** 
6. Kepkite iki 180ºC įkaitintoje orkaitėje apie 45 min., arba kol apkepas gražiai pakils ir sutvirtės.*** 
7. Valgykite šiltą arba atvėsusį su norimais priedais. Duonos pudingas priklauso desertų kategorijai, tačiau jis gali būti patiektas ir kaip lengvas antrasis patiekalas, ypač šiltas (panašiai kaip varškės apkepas). Pudingas gardus ir atvėsęs (kambario temperatūros), jį galima valgyti kitą dieną kaip desertą.

*Aš visuomet naudoju kokosų pieną tetrapak pakuotėse, į kurio sudėtį įeina tik 2 ingredientai - kokosų pienas ir vanduo. Skaitykite etiketes, nes daugelyje produktų, pavadintų "kokosų pienu", yra visko, išskyrus kokosų pieną :)

** Jeigu apkepas labai drėgnas ir tepti sunku, tą padaryti galima praėjus maždaug 15-kai min. nuo kepimo pradžios, kai apkepo paviršius šiek tiek sutvirtės.

*** Originalus receptas pudingą kepti rekomenduoja 30 min. 150ºC temperatūroje. Mano orkaitėje per tiek laiko žemoje temperatūroje jokie kepiniai neiškepa, tik sušyla, tad ir jums temperatūrą bei kepimo laiką siūlau reguliuoti savo nuožiūra.

Atvėsęs duonos pudingas sukrenta, bet lieka minkštas ir gero skonio. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Sumuštiniai su česnakais

Nors po Trijų karalių dera nupuošti eglutę ir susitaikyti su mintimi, kad didžiosios žiemos šventės baigėsi, tačiau šiandien savo įrašą pradėsiu nuo pasakojimo apie kalėdines dovanas. Bet ne todėl, kad norėčiau pasipuikuoti kokiais nors prabangiais daiktais :) Mūsų namuose dovanos greičiau jau simbolinės, tačiau jas gauti vis tiek malonu. Kalėdinė tradicija artimus žmones pamaloninti kokia nors smulkmena man atrodo labai graži, ir smagu, kad šiais interneto laikais atsirado galimybių apsikeisti dovanėlėmis ne tik su savo šeimos nariais. Pavyzdžiui, Viktorija iš Receptų medžio nebe pirmus metus tinklaraštininkams organizuoja Kalėdų senelio slapuko akciją - vis noriu prie jos prisijungti, ir vis apmaudžiai pražiopsau registracijos datą. Tačiau! Taip jau nutiko, kad Naujųjų metų išvakarėse susitikau su Odeta ir Cocina-rendez-vous ir dovanėlėmis apsikeitėme savo iniciatyva. Didžiausias džiaugsmas buvo tiesiog susipažinti, bet negaliu nutylėti, kad buvau labai odetiškai apdovanota - puikiomis šviežutėlėmis menkėmis tiesiai iš pajūrio ir jos pačios gamintu braškių actu. Kitą dieną, žinoma, šeimai paruošiau vieną gardžiausių vakarienių per visą kalėdinį laikotarpį :)

Antrasis širdį paglostęs susitikimas įvyko prieš pat Kalėdas, kai sugalvojau įteikti rojaus obuoliukų gaminių vienai/vienam iš savo skaitytojų. Jos atiteko Julijai, bet kai susitikome, supratau, jog ne aš įteiskiu dovanėlę, o mes dovanėlėmis apsikeisime. Mat Julija man irgi paruošė siurprizą - grįžusi namo, išvyniojau menišką vazą, be to, radau dėžutę sausainių ir naminės duonos kepalėlį. Kitaip negu aš, Julija moka gražiai supakuoti dovanas, ir imdama jas į rankas, juste jutau, kiek daug šilumos ir rūpesčio čia įdėta. Na, o šie ingredientai visuomet garantuoja, kad kepiniai pasiseks:) Avižiniai sausainiai, praturtinti riešutais ir džiovintais vaisiais, tirpo burnoje, o naminė duona buvo kaip tik tokia, kokia ir turi būti gera naminė duona - rupi, bet minkšta, turtingo skonio, lengvai rūgštelėjusi, pagardinta ir dailiai papuošta įvairiomis sėklomis.

Nuotrauka Kristinos

Aš visuomet labai mėgau rupią duoną. Atsimenate, sovietmečiu buvo pardavinėjama duona Rugelis? Vaikystėje zirzdavau, kad mama jos nupirktų, bet kadangi iš visos šeimos Rugelį mėgdavau tik aš viena, namuose šios duonos būdavo retai. Bet kai būdavo, Rugelis man atstodavo ir užkandžius, ir desertą - duonos riekę pasigardžiuodama galėdavau valgyti pačią vieną, be jokių priedų. Deja, dabar mano vyras irgi nelabai žavisi rupia duona, todėl jos mūsų namuose būna ne per dažniausia. Štai kodėl Julijos kepta duona mane ypač pradžiugino - laikoma šaldytuve, suvyniota į popierių, ji gali stovėti kelias savaites, o aš po riekelę, neskubėdama ir pasimėgaudama, valgau ją iki šiol (ačiū, Julija!). Kartais - senu papratimu - tiesiog pačią vieną, kaip kokį sausainį prie arbatos, kartais prie sriubos ar salotų, o kartais - česnakinių sumuštinių pavidalu. Kaip tik apie sumuštinius su česnakais šiandien ir nusprendžiau parašyti, nes viduržiemis, kai prie daugelio kabinasi peršalimo ligos, - pats tinkamiausias metas juos prisiminti.

Ko gero sumuštinių su česnakais vaikystėje yra valgę dauguma mano skaitytojų. Tai labai tipiškas, nors šiais laikais primirštas lietuviškas užkandis, kurio analogų kitų šalių virtuvėse aš kol kas neaptikau. Jis retai patenka į oficialų lietuviškų patiekalų sąrašą, o be reikalo. Sumuštiniai su česnakais pirmiausia valgomi kaip vaistas, norint apsisaugoti nuo peršalimo ligų; kiek žinau, seniau jie buvo laikomi ir profilaktine priemone nuo žarnyno parazitų. Antra, tokie sumuštiniai daug geresnio skonio, negu gali atrodyti iš jų kuklios išvaizdos. Antai vyras visai nesunkiai jų įsiūlė mūsų šešiamečiam sūnui, nors aš iš pradžių abejojau, kad jam pavyks. Tiesa, jų suvalgęs, mūsų vaikas visą vakarą įsivaizduoja esąs ugnimi spjaudanti drakonas, o mama su tėčiu privalo kas 10 minučių tą patvirtinti.

Nuotrauka Kristinos

Nors gali atrodyti, kad sumuštinis - pats elementariausias patiekalas pasaulyje, mano patirtis rodo, kad jį galima pagaminti visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, mūsų namuose sumuštiniai su česnakais visuomet buvo gaminami su juoda - ir tik juoda - duona, sviestu, apdėlioti kuo plonesnėmis česnako riekelėmis ir be jokios druskos. O štai mano vyras tvirtina, kad šie sumuštiniai jų namuose visuomet būdavo gaminami su batonu, sviestu, smulkiai sukapotu česnaku ir būtina apibarstomi druska. Taip česnakinius sumuštinius vakarais mes darome ir dabar: vyras - su batonu, aš - su gardžąja Julijos duona, ir abu laimingi.

Manau, kad negalima sakyti, jog kažkuris sumuštinių variantas "teisingesnis" - turbūt tai grynai skonio reikalas. Tačiau aš galvoju, kad sumuštiniai su juoda duona yra senesni ir tradiciškesni. Pirmiausia, Lietuvoje juoda duona ir česnakas derinamas ir gaminant kitus užkandžius - pavyzdžiui, visų mėgstamą keptą duoną prie alaus. Mama atsimena, kad jos vaikystėje ant juodos duonos būdavo tepama spirgučių su taukais (vadinamosios taukinės), ir visa tai pagardinama šviežiais česnakais. Papildomų prieskonių anuomet kaip ir nereikėjo - toks užtepas būdavo pakankamai sūrus, o ir naminį sviestą kaimuose dažnai sūdydavo. Be to, pati juoda duona buvo išraiškingesnio skonio negu balta, kurią ne itin pasiturintys žmonės ilgą laiką dėdavo tik ant švenčių stalo. Ko gero šiuos sumuštinius gaminti su batonu pradėta jau sovietmečiu. Balta duona buvo neutralaus skonio, pirktinis sviestas - nesūdytas, jeigu žmonės ir keisdavo jį kitu užtepu, tai nebent margarinu, o ne senovine kaimiška taukine. Galbūt dėl to atsirado poreikis barstyti sumuštinius druska; kai kas, kiek žinau, barsto ir pipirais. O kaip šiuos sumuštinius gaminate jūs? Būtų įdomu sužinoti, ar Lietuvoje yra ir daugiau šio užkandžio variantų. Bet kokiu atveju, sumuštiniai su česnakais - puikus lietuviškas išradimas, ir man norėjosi apie jį papasakoti (ar priminti) tiems, kurie jų niekada nevalgė arba valgė jau labai seniai. Taigi, mėgaukitės ir būkite sveiki! :)

Nuotrauka Kristinos

Sumuštiniai su česnakais

Ingredientai:

Juoda duona arba batonas

Sviestas (kambario temperatūros)

Česnakai

Nebūtinai: druska (geriau rupi)

1. Juodos duonos arba batono riekeles aptepkite sviestu. 
2. Nuluptas česnako skilteles supjaustykite labai plonomis riekelėmis arba smulkiai sukapokite ir dėkite ant sviestu apteptų riekių. Jeigu norite, sumuštinius pabarstykite druska. 
3. Mums, vaikams, šiuos sumuštinius mama paprastai gamindavo pavakariams. Suaugėliams juos geriau valgyti vakare, grįžus namo po dienos darbų, nes česnakų kvapas burnoje lieka ilgam. Sako, jam greičiau išsisklaidyti padeda stiklinė šilto pieno - prieš miegą tai irgi geras dalykas :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi receptų šaltiniai: mano mama ir mano vyro šeima.

Sekmadieninė Antigvos duona

Pirmajame šių metų įraše užsiminiau, jog artimiausiu laiku ketinu daugiau dėmesio skirti Karibų virtuvei. Tą ir darau. Šiek tiek ironiška gaminti šiltų kraštų patiekalus, kai už lango sniegas ir speigas, ar ne? Vis dėlto tam aš turiu savo argumentų. Pirmiausia, dabar, lyginant su vasara ar rudeniu, turime nedaug vietinių vaisių ir daržovių, todėl bent jau aš žiemą dažniau perku atvežtines. Antra, kaip jau buvau minėjusi, tradicinė Karibų virtuvė yra gana proziška ir nuo šviežių daržovių ir vaisių priklauso kur kas mažiau negu šiuolaikinė restoranų virtuvė. Taigi, techniniu požiūriu nėra didelio skirtumo, ar tradicinius Karibų patiekalus gaminsiu vasarą, ar žiemą. Tiesa, Karibų virtuvėje yra nemažai valgių, kurių Lietuvoje iš viso neįmanoma pagaminti, nes jiems reikalingais produktais (manijokų lapais, duonmedžio vaisiais, jūrinėmis sraigėmis ir t.t.) pas mus neprekiaujama. Bet ribotas produktų asortimentas irgi niekaip nesusijęs su sezoniškumu. 

Nuotrauka Kristinos

O šiandieninį įrašą nusprendžiau skirti Antigvoje ir Barbudoje kepamai duonai, tiksliau, vienai iš duonos rūšių. Vietiniai žmonės vadina ją sekmadienine duona (angl. Sunday bread), nors iš esmės tai ne kas kita kaip visiems mums pažįstamas batonas. Tiesa, jo išvaizda kitokia, negu mums įprasto: duonos kepalams suteikiama ištęstos verpstės forma, be to, jie išradingai dekoruojami ta pačia tešla. Prisipažinsiu: iškepti šią duoną panorau pirmiausia dėl kitoniško, akį traukiančio pavidalo. Tačiau patikėkite, šios duonos skonis irgi nepriekaištingas: plona, traški, bet nekieta plutelė, purus, akytas, drėgnas, bet netąsus ir nelipnus minkštimas - ko gero, tai vienas geriausių batonų kokius apskritai kada nors esu iškepusi. Jam komplimentų negailėjo net mano vyras, kuris šiuo požiūriu itin išrankus ir priekabus. Puikią duonos tekstūrą ir skonį, manau, lėmė riebalai, kurie dedami į šios duonos tešlą - netgi visai nedidelis sviesto ir taukų kiekis, pasirodo, gali pakreipti reikalus į gerąją pusę. O šiaip Antigvoje ir Barbudoje sakoma, kad sekmadieninė duoną galima valgyti be sviesto, nes ji ir taip sviestinė. Paragavusi iškeptos duonos supratau, kad šis teiginys išties ne iš piršto laužtas.

Pakilusi duona, paruošta šauti į orkaitę. Nuotrauka Kristinos

Kepdama duoną, stengiausi laikytis originalaus recepto, bet tam tikrų nukrypimų nuo jo neišvengiau. Pirmiausia, kepiau duoną iš pusės normos produktų, nes iš viso kiekio būtų išėję 4 dideli kepalai - suprantama, mūsų šeimai tai gerokai per daug. Antra, naudojau ne džiovintas, o šviežias mieles (džiovintomis po kelių nesėkmių nelabai pasitikiu). Trečia, norėjau duoną išsikepti pirmoje dienos pusėje, todėl tešlą užminkiau iš vakaro, iš karto (nekildintą) įdėjau į šaldytuvą, dubenį pridengusi kepimo popieriumi, ir laikiau per naktį, o iš ryto ją perminkiau, jau šiltoje virtuvėje pakildinau antrą kartą ir formavau kepaliukus. Mano patirtis rodo, kad šaldytuve kildinama tešla neperrūgsta, bet gražiai pakyla, o iš ryto iškepti mieliniai kepiniai būna ne prastesnės kokybės negu tie, kurių tešla dukart kildinama šilumoje. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninė Antigvos duona 

Ingredientai: (išeis 2 nemaži kepaliukai)

2 v.š. sausų mielių (aš naudojau ~ 40 g šviežių)

2 v.š. cukraus

1 a.š. druskos

1 ½ puodelio drungno vandens (1 puodelis - 250 ml)

3-4 puodeliai kvietinių miltų (ir dar šiek tiek stalui pabarstyti)

⅓ puodelio (75 g) sviesto arba margarino (aš naudojau sviestą)

1 v.š. taukų 

1. Mieles ištrinkite su cukrumi, išmaišykite su vandeniu ir druska (jeigu ji rupi - tuomet geriau ištirps ir pasiskirstys; smulkią druską galima dėti drauge su miltais). Laikykite šiltai apie 15 min., kad įsitikintumėte, jog mielės veiksmingos ir ima kilti puta. 
2. Per tą laiką į kitą dubenį persijokite 3 puodelius miltų. Sudėkite gabaliukais pjaustytą sviestą bei taukus, ir trinkite pirštais, kol iš miltų ir riebalų pasidarys drėgni trupiniai. 
3. Sumaišykite miltų ir riebalų mišinį su skystais ingredientais. Po truputį pabarstydami likusiais miltais, minkykite kol tešla taps beveik nelipni. Stenkitės miltų nedėti labai daug - kuo kietesnė bus tešla, tuo kietesnė išeis duona (aš dėjau maždaug 3½ puodelio miltų). Atsiminkite, kad kildama tešla sutvirtės, o jeigu vis dar bus per lipni, šiek miltų galėsite pridėti vėliau, kildindami tešlą antrą kartą. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltoje vietoje kildinkite apie 1 val., kol ji padvigubės. 
4. Tešlą išminkykite antrą kartą. Minkykite apie 5 min., jeigu tešla vis dar laibai lipni, į ją papildomai įberkite maždaug ½ puodelio (ar kiek daugiau) milltų. Vėl kildinkite apie 1 val. 
5. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Tešlą perminkykite dar kartą ir padalinkite į dvi apylyges dalis. Nuo kiekvieno gabalo nugnybkite po gabaliuką tešlos papuošimams (jiems reikės maždaug graikiško riešuto dydžio gabaliuko tešlos). Ant miltuoto paviršiaus suformuokite du ištęstos verpstės formos kepaliukus ir dėkite juos į kepimo skardą.
6. Kepaliukų viršų patepkite vandeniu, kad geriau priliptų papuošimai. Iš kiekvieno gabaliuko tešlos iškočiokite po ilgą, ploną virvelę ir ant kepaliukų išdėliokite papuošimo raštus.* Per tą laiką, kol gaminsite papuošimus, duona vėl turėtų pakilti. 
7. Visus kepaliukus, įskaitant papuošimus, dar kartą patepkite vandeniu ir dėkite į karštą orkaitę. Kepkite apie 1 val. arba kol kepaliukai gražiai pakils, sutvirtės ir parus. Nors instrukcija to nereikalauja, praėjus maždaug 40-45 min, nuo kepimo pradžios, aš kepaliukus dar kartą patepiau vandeniu su sviestu (metaliniame dubenėlyje ištirpinau mažytį gabaliuką sviesto, įpyliau truputį šilto vandens ir gautu mišiniu patepiau kepaliukus - dėl to duona gražiau parunda, o plutelė būna minkštesnė). 
8. Iškepusią duoną pridenkite švariu vos drėgnu virtuviniu rankšluosčiu ir palikite, kad atvėstų. Duona gardi ir vos šilta, ir visiškai atvėsusi. Geriausia būna tą dieną, kai iškepta.

* Iškočioti lygias plonas tešlos virveles - gana ilgai trunkantis ir šiek tiek praktikos reikalaujantis užsiėmimas, todėl originalus receptas siūlo iš kiekvieno gabaliuko suformuoti po 3 trumpesnes virveles ir papuošimus sudurstyti iš kelių dalių. Vis dėlto man gražiau nesudurstyti. Suformavusi storoką virvelę, dedu ją ant miltuoto paviršiaus ir, pradedant nuo vieno galo, atkėlusi maždaug 2 cm virvelės atkarpą, ją volioju ir atsargiai tempiu, dedu ant stalo, imu kitą segmentą ir t.t. - kol pasiekiu kitą virvelės galą. Jeigu virvelė vis dar atrodo per stora, procesą pakartoju. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninę Antigvos duoną mes valgėme su vištienos salotomis, pagardintomis kario padažu. Internete šis receptas figūruoja kaip tipiškos Antigvos ir Barbudos salotos, nors panašu, kad iš tikrųjų į virtualią erdvę receptas atkeliavo ir leidinio The World Cookbook for Students (t. 1, 2006) ir atspindi tik vieną iš daugybės šių salotų variantų. Nepanašu, kad Karibuose egzistuotų griežtai reglamentuota vištienos salotų sudėtis, taip, kaip Lietuvoje egzistuoja nusistovėjęs baltos mišrainės ingredientų sąrašas. Tačiau gera žinia yra ta, jog šiandieninės vištienos salotos išties gardžios - ananasai ir razinos joms suteikia saldumo (mano mėgstamas mėsos ir vaisių derinys :), o kario padažas - pikantiškumo. Salotos gali būti patiekiamos didžiulio suvožtinio pavidalu, t.y. perpjovus duonos kepaliuką, ant vienos jo pusės dedami žali salotų lapai, ant jų - vištienos salotos, tuomet užvožiama antroji duonos kepaliuko pusė. Bet aš nemėgstu gigantiškų sumuštinių, kurių neįmanoma apžioti, ir kurių įdaras krinta per visus kraštus. Užtai salotos lėkštėje ir duonos riekelė prie jų buvo tobula vakarienė :) 

Vištienos salotos su kario padažu

Ingredientai (išeis nemažas dubuo salotų)

~ 3 puodeliai gabaliukais pjaustytos keptos vištienos (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio besėklių razinų

~ 400 g ananasų gabaliukų (aš naudojau konservuotus, bet dar labiau tiktų šviežias ananasas)

Nebūtinai : 3 v.š. tarkuoto kokoso riešuto (aš nenaudojau)

Padažui:

½ puodelio majonezo

3 v.š. mangų čatnio (pirktinio ar naminio)

1 v.š. kario miltelių (siūlyčiau naudoti švelnesnį ir šviesesnį anglišką karį)

Citrinų sulčių (pagal skonį)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: salotų lapų (patiekiant) 

1. Dubenyje, kuriame gaminsite salotas, sumaišykite padažą iš majonezo, mangų čatnio ir kario. Pagal skonį jį parūgštinkite citrinos sultimis (originaliame recepte rekomenduojam naudoti net 2 citrinų sultis, bet mano skoniui tai gerokai per daug), pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Išmaišykite. 
2. Į padažą sudėkite smulkintą vištieną, nuplautas ir nusausintas razinas, ananaso gabaliukus ir, jeigu naudosite, kokoso riešuto drožles. Išmaišykite, paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Palikite vėsioje vietoje 1 val. ar ilgiau, kad susistovėtų. 
3. Patiekdami salotas, galite išdėlioti jas ant žalių salotų lapų ir papuošti (aš puošiau laiškiniais česnakais, bet galima kaip tik norite - pavyzdžiui, razinomis ir kokosų drožlėmis). Gardu valgyti su balta duona.

* Galite naudoti pirktinę keptą vištieną arba panaudoti namie keptos vištos likučius. Aš naudojau didelę šviežią vištienos krūtinėlę: supjausčiau ją juostelėmis, apibarsčiau druska, pipirais ir grūstais kuminais, iškepiau keptuvėje šlakelyje aliejaus, atvėsinau ir susmulkinau. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausi receptų šaltiniai: duonos - čia, vištienos salotų - čia ir čia.