Pyragas "Tinginys": karamelinis ir šokoladinis

Praėjusią savaitę paskambinusi draugė paklausė, kaip aš verdu braškių ir rabarbarų džemą. Sąžiningai prisipažinau, kad neverdu, bet tuojau pat nusiunčiau nuorodą į Sezoninės virtuvės puslapį, kuriame yra braškių ir rabarbarų uogienės receptas. Papasakojau, kad labai pasitikiu šio tinklaraščio šeimininkės Renatos skoniu, kad visi jos receptai, kuriuos išmėginau, buvo verti didžiausių pagyrų, ir kad tų receptų išbandžiau toli gražu ne vieną.

Manau, kad draugė mano rekomendacija nenusivylė, na, o aš pati sau eilinį kartą papriekaištavau, kad niekaip neprisiruošiu parašyti apie Nostalgiškus skanumynus - o juk knygos autorė puse lūpų užsiminė, kad pakeliui į pasaulį jau ir trečioji knyga. Na, kol ji dar nepasirodė, parašysiu apie antrąją - aš laikausi  nuomonės, kad rašyti apie klasiką niekada ne per vėlu, o laiko perspektyva tik subrandina ir sudėlioja į vietą mintis ir įspūdžius. Kulinarinių knygų atveju laiko reikia dar ir todėl, kad aš mėgstu receptus ne tik paskaityti, bet ir praktiškai išbandyti - juk jas perku ne vien dėl grožio. Pagaliau yra ir dar vienas motyvas: nemažai mano pažįstamų žmonių, netgi mėgstančių gaminti, vis dar nėra girdėję apie Nostalgiškus skanumynus. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet kiek pamąsčiusi supratau, kad ne visi skrupulingai seka tinklaraščių ir knygynų naujienas, ir ne visiems lengva atsirinkti, kodėl viena knyga patikimesnė už kitą ar pan. Tad tikiuosi, jog mano trumputė apžvalga vis dar bus naudinga tiems, kurie laukia atostogų, kad įsigytų naują virimo knygą ir galėtų eksperimentuoti virtuvėje.

Taigi, Nostalgiški skanumynai. Jie puikūs! Pirmiausia pati idėja, mano galva, verta milijono: jeigu ne visi, tai dauguma jaučia silpnybę ir sentimentus savo vaikystės ir jaunystės valgiams, todėl ši knyga nėra vien receptai - ji turi stiprų ir itin pozityvų emocinį krūvį. Surankioti išsibarsčiusius senuosius receptus, atrinkti įdomiausius, sutikslinti receptūras, iškepti (ir ne po vieną kartą) tiek įvairių rūšių kepinių, juos kūrybingai patiekti - darbas ne iš lengvųjų, bet Renata jį atliko su pavydėtinu kruopštumu. Atsivertusi šią knygą, aš jaučiuosi rami, kad nesugadinsiu kalno produktų, žinau, jog neteks ieškoti egzotiškų ir brangių ingredientų, arba prie 3 lašų kokių nors putėsių praleisti 3 paras juos plakant, šaldant, vėl šildant ir t.t. (štai kodėl net nemėginu namie imituoti aukštosios virtuvės, kuri, mano galva, turi būti palikta išimtinai virtuvės šefams). Renatos knygoje visi patiekalai žemiški, naminiai, paprasti, tačiau jokiu būdu ne prasti. Gal ne esminis dalykas, bet mane paperka ir kepinių puošyba: uogos, vaisiai, riešutai, cukruotos ir gyvos gėlės, glaistyti meduoliai, šokoladas, per močiutės servetėlę išsijotas cukraus pudros raštas - man, nemėgstančiai visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančių tortų, negali būti nieko gražiau ir gardžiau už tokias dekoracijas. Išvis, šioje knygoje daug natūralumo ir gamtos: pradedant knygos struktūra, kuri atkartoja Sezoninės virtuvės principą ir dar kartą patvirtina Renatos maisto filosofiją, baigiant fotografės (ir dailininkės?) Eglės Mačerauskės darbu. Visos tos lietuviško pievų ir darželių gėlės tiesiog spinduliuoja jaukumą ir, mano galva, suteikia knygai kažkokios trapios romantikos: o juk suderinti techninę receptų kalbą su romantika be taip jau paprasta.

Kalbant apie techninius dalykus, vienintelis mano nusivylimas Nostalgiškuose skanumynuose yra patiekalų rodyklė. Jau ne vieną kartą, apžvelgdama lietuviškas kulinarines knygas, minėjau, jog abėcėlinė patiekalų rodyklė yra niekinė ir neatlieka jokios praktinės funkcijos, išskyrus regimybę, kad ji yra. Pavyzdžiui, norint išsikepti obuolių pyragą, tenka perskaityti visą rodyklę, kad jį surastum prie raidės V (Vaikystės obuolių pyragas). Būkim atviri: niekas tokia rodykle nesinaudoja, tuomet jau lengviau perversti knygą ir receptą rasti pagal fotografiją. Aš kiekvieną kartą negaliu atsistebėti: negi moterys, kurios pačios tiek daug gamina ir, manau, turi nemažas kolekcijas kulinarijos knygų, nėra mačiusios, kaip atrodo gera ir patogi naudotis patiekalų rodyklė? Tokia, kurioje būtų galima rasti reikiamą receptą ir pagal ingredientą (obuoliai, apelsinai, varškė...), ir pagal patiekalo rūšį (bandelės, sausainiai, blynai...), neskaitant visos paklodės pavadinimų? Man geros rodyklės yra svarbios, nes taupo laiką, ypač jeigu knyga stora, o patiekalų joje daug. Tarkime, labai mėgstu itališkų valgių knygą, kurioje yra 2161 regioninių patiekalų receptas, o pati knyga turi 1206 puslapius. Visa laimė, kad jos autorė nesugalvojo pateikti abėcėlinės patiekalų rodyklės, nes norėdama surasti kokios nors pastos su grybais receptą, turėčiau pradėti jo ieškoti prieš dvi dienas iki gaminimo :) Taigi, linkiu Renatai savo trečiojoje knygoje sukurti tokią rodyklę, kuri skaitytojams būtų tikra pagalbininkė, o ne plikas formalumas knygos gale.

Nuotrauka Kristinos

O pabaigai - dar vienas "filosofinis" pamąstymas apie nostalgijos sąvoką. Nostalgiją visi žodynai apibrėžia kaip tėvynės, praeities arba gerai pažįstamų dalykų ilgesį. Nostalgijos objektai dažniausia įvardijami labai tiksliai. Tarkime, jeigu žmogus yra išvykęs iš Lietuvos ir ilgisi gimtinės, jo nostalgiją vargu ar numaldys kelionė į Latviją ar Lenkiją, t.y. šalis kurios istoriškai ir geografiškai yra bene stipriausiai susietos su Lietuva. Nostalgija bus nukreipta į konkretų miestą ar kaimą, konkretų namą ir kiemą, konkrečius daiktus, kurie sukelia prisiminimus. Tai va: Nostalgiškuose skanumynuose Renata perkuria klasiką, ir savaime tas dalykas, be abejo, nėra kaip nors kritikuotinas. Tačiau faktas lieka faktu: tik dalį šios knygos receptų galėčiau pavadinti išties nostalgiškais. Antai visą vaikystę mama mums su broliais gamino Tinginį su kakava. Jau Nepriklausomybės metais, gal nusižiūrėjusi į kokią draugę, ji mėgino paįvairinti šį saldumyną riešutais ir razinomis, bet sulaukė audringų protestų. Tikrasis, nostalgiškas lietuviškas Tinginys man ir dabar turi būti šokoladinis, be jokių priedų ir improvizacijų. O štai Renata siūlo gaminti karamelinį Tinginį su žemės riešutais ir jūros druska. Aš jį gaminau savo šeimai, ir ne kartą. Tai labai geras pyragas, užkariavęs visų šeimos narių širdis, bet... tai autorinis Renatos kūrinys, bent jau mums neturintis nieko bendro su nostalgija. Tą patį galiu pasakyti, tarkime, apie karamelinį skanėstą Kukuruku su spragintais kukurūzais vietoje kukurūzų lazdelių. Štai kodėl literatūros sąrašas knygos gale man atrodo ypač vertingas: vasarą iškepusi Magdės pyragą su juodaisiais serbentais, net neabejoju, jog žiemą eisiu į biblioteką ieškoti bazinio jo recepto be jokių uogų. Šiek tiek apmaudu, kad sąrašas labai bendro pobūdžio, nenurodantis, kurioje iš 8 knygų galima rasti vieną ar kitą receptą, todėl skaitykloje, regis, teks pasėdėti ilgokai. Na, bet  kulinarinės knygos - tai ne pageidavimų koncertai, todėl reikia džiaugtis, kad toks sąrašas apskritai yra. Vis dėlto, jeigu Nostalgiški skanumynai turėtų, tarkime, priedą, kuriame būtų smulkučiu šriftu pateikti senieji receptai be pakeitimų, knyga, mano manymu, labiau atitiktų savo koncepciją ir pavadinimą. Pasvajoti juk galima, ar ne? :)

Nepaisant šių kelių smulkmenų, Nostalgiški skanumynai - mano pamilta knyga, kurią ne tiktai dažnai atsiverčiu pati, bet ir dovanoju draugėms; galiu drąsiai ją rekomenduoti visiems, mėgstantiems nekomplikuotus, bet gardžius naminius kepinius. Šiandieninį įrašą pabaigsiu Tinginių receptais: karameliniu Renatos, kuris man buvo malonus atradimas, ir šokoladiniu - savo mamos, kuris mūsų šeimai yra tikroji nostalgiška klasika. Pastaruoju laiku įsigudrinau juos gaminti abu iš karto ir surengiu Tinginių arbatėlę - dar nepasitaikė tokių, kurie būtų tokią idėją supeikę :)

Nuotrauka Kristinos

Sūdytos karamelės Tinginys su žemės riešutais

Ingredientai: (išeis maždaug 12 porcijų)

360 g karamelinių sausainių (kai nerandu, naudoju kitokius)

200 g skrudintų žemės riešutų be luobelės

180 g sviesto*

1 indelis karamelizuoto saldinto sutirštinto pieno

1 a.š. kokybiškos jūros druskos

1. Sausainius sulaužykite mažais gabaliukais ir atidėkite, kol prireiks. 
2. Paskrudinkite žemės riešutus ir palikite, kad atvėstų. Jeigu norite, juos rupiai susmulkinkite, tarkime, sudėję į smulkintuvo indelį. Gerą saują riešutų atidėkite pyragui papuošti. 
3. Į puodą sudėkite sviestą ir karamelinį pieną. Tirpdykite ant vidutinės ugnies, energingai maišydami, kol masė taps vientisa - man čia labiausia praverčia plakimo šluotelė, bet galima naudoti ir elektriniu plaktuvu. Nukaiskite.
4. Į karamelinę masę sudėkite skrudintus riešutus ir jūros druską (aš ją sugrūdu grūstuvėje, kad neliktų labai stambių kristalų - tuomet karamelė geriau pasisūdo) ir gerai išmaišykite. Sudėkite laužytus sausainius ir dar kartą išmaišykite. 
5. Apvalią kepimo skardelę išklokite maistine plėvele (recepte rekomenduojama 26 cm skersmens, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad puikiai tiks ir mažesnė). Sudėkite Tinginio masę, paskirstydami ją daugmaž tolygiai. Paspauskite šaukštu, užbarstykite papuošimui skirtus riešutus, uždenkite maistine plėvele ir lengvai paslėkite, kad gerai susispaustų. Po 15-20 min. svorį nuimkite, o pyragą dėkite į šaldytuvą nakčiai, kad susistovėtų ir sustingtų. 
6. Patiekdami supjaustykite riekelėmis ir mėgaukitės :)

* Patyriau, kad vietoje paprasto sviesto naudojant lydytą (ghi), pyrago riešutinis skonis sustiprėja, o pats pyragas geriau sustingsta.

Nuotrauka Kristinos

Mama, gamindama tinginį, visais laikais dalį kondensuoto pieno keisdavo cukrumi: tuomet Tinginys labai gerai sustingsta, bet lieka trapus. Toks pyragas beveik netirpsta, netepa rankų, todėl jį ypač patogu kepti, kai reikia vaišinti vaikus, transportuoti arba ilgiau saugoti.

Šokoladinis Tinginys su kakava

Ingredienta: (išeis didelė lėkštė pyrago)

700-800 g paprastų sausainių

200 g sviesto

1 stiklinė (250 ml) cukraus

1 indelis saldaus kondensuoto pieno

2-3 v.š. su kaupu tamsios kakavos

1. Sausainius sulaužykite mažais gabaliukais ir atidėkite, kol prireiks. 
2. Storadugniame puode ant mažos ugnies išlydykite sviestą. Sudėkite cukrų ir maišykite, kol jis gerokai aptirps. Supilkite kondensuotą pieną, sudėkite kakavą. Maišydami kaitinkite, kol cukrus visiškai ištirps, o šokoladinė masė taps vientisa. Nukaiskite.
3. Šokoladinę masę sumaišykite su laužytais sausainiais. Sukrėskite į stačiakampę skardelę, išklotą maistine plėvele. Masę daugmaž lygiai paskirstykite, uždenkite maistine plėvele ir paslėkite, kad gerai susispaustų (aš uždedu kelias dideles knygas, o ant viršaus pastatau sunkią akmeninę prieskonių grūstuvę :) Po 15-20 min. svorį nuimkite, o pyragą dėkite į šaldytuvą, kad per naktį gerai sustingtų.
4. Sustingusį tinginį pjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir vaišinkitės.

Nuotrauka Kristinos

Receptų šaltiniai:
Renata Ničajienė, Nostalgiški skanumynai, Vilnius, 2014, p. 30-31 (karamelinis Tinginys) ir mano mama (šokoladinis Tinginys).

Skageno skrebutis su krevetėmis

Jeigu jūs negyvenate Švedijoje, maža tikimybė, jog būsite girdėję apie Tore Wretman. Nieko tokio, tuojau išgirsite :) Mat artėjant savaitgaliui, nusprendžiau pasidalinti su jumis šio legendinio šefo, formavusio šiuolaikinę švedų virtuvę, receptu. Tai Skageno skrebutis (šved. toast Skagen) - vienas žymiausių Tore Wretman kūrinių, tapusių tikrų tikriausia klasika. Yra teigiančių, kad šis skrebutis - pats populiariausias užkandis Švedijoje. O jeigu jau taip, vadinasi, patiekalas turi būti vertas dėmesio, ar ne? 

Tore Wretman (1916-2003). Foto iš čia. 

Anot vienos legendos, Skageno skrebutis atsirado atsitiktinai. Esą žymusis šefas dalyvavo regatoje, bet dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jo komanda dar nepasibaigus varžyboms suprato, jog neturi šansų laimėti. Norėdamas paguosti bičiulius, Tore Wretman nusileido į virtuvėlę ir iš kelių čia rastų produktų pagamino skrebučių su krevetėmis. Pavaišinti draugai ėmė smalsauti, koks tai patiekalas, o šefas, žvelgdamas į Danijos uostamiesčio Skageno krantus, pareiškė, jog tai tipiškas Skageno skrebutis. Nežinia, kiek čia tiesos, bet Stokholmo restorano, kuriame dirbo Tore Wretman, valgiaraštyje skrebutis pasirodė 1958 m. Jis turėjo tokį pasisekimą, kad menkai tepakito iki šių dienų - tiek kalbant apie pavadinimą, tiek ir apie sudėtį.

Nuotrauka Kristinos 

Kaip ir dauguma patiekalų skandinavų virtuvėje, Skageno skrebutis yra paprastai paruošiamas valgis, kurio prašmatnumas ir elegancija tiesiogiai susiję su produktų kokybe. Jeigu sakytume, kad tai pakepinta duona, ant kurios uždėta krevečių su majonezu, skambės šiaip sau. Jeigu sakysime, jog tai lydytame svieste pakepinta, traški, minkšta ir riešutais kvepianti duona be plutelės, ant kurios dedamos sultingos krevetės su naminiu majonezu, šaukštelis seliavų ikrų ir kvapi krapo šakelė - bus visai kas kita. Todėl nepatingėkite paskirti pusvalandžio ir pasigaminkite lydyto sviesto, o pirkdami krevetes, rinkitės geriausias, kokias įperkate. Šviežios, žinoma, būtų prioritetas, bet visai neprastų galima rasti ir šaldytų. Pavyzdžiui, aš esu išmėginusi šiuos skrebučius su islandiškomis šaldytomis krevetėmis, kuriomis prekiauja Euribija - buvo netgi geriau negu tikėjausi.

Seliavų ikrai, kuriuos įsigijau Vilniuje, parduotuvėje Šiaurės jūra 

Ypatingas skrebučio ingredientas - seliavų (lot. Coregonus albula) ikrai. Seliavos, lašišinių šeimos žuvelės, yra Švedijos pasididžiavimas, o jų ikrai laikomi tikru delikatesu. Nenuostabu, kad jų pakuotės mažos, o kaina didelė. Antra vertus, jie dažniausia naudojami itin saikingai. Be to, atšildžius ir panaudojus reikiamą kiekį, seliavų ikrai gali būti pakartotinai užšaldomi nepakenkiant jų kokybei. Čia rašoma apie moterį, kuri seliavos ikrų pakuotę sėkmingai užšaldė ir atšildė 60 kartų. Tai įrodo ne tiktai seliavų ikrų patvarumą, bet ir byloja, kad netgi Švedijoje jie - bangus produktas, naudojamas taupiai ir nekabinamas šaukštais kiekvieną dieną.

Keli žodžiai apie prieskonius. Vieninteliai klasikinio skrebučio pagardai, anot Tore Wretman, turėtų būti naminis majonezas, druska ir pipirai. Šiais laikais krevetes mėgstama papildomai paskaninti svogūnais, česnakais, grietine, krienais, čili padažu, garstyčiomis ir t.t. Žvilgtelėkite į tinklaraštį Viktoro užrašai: jo autorius šį skrebutį gamino pagal Jamie Oliver receptą ir, regis, labai sėkmingai. Aš padažą gardinau šaukšteliu grūdėtų Dižono garstyčių - todėl, kad mano šaltinis taip rekomendavo, ir todėl, kad aš mėgstu grūdėtas garstyčias :) Tačiau jeigu jūs nesate garstyčių gerbėjai ar tiesiog neturite jų po ranka, nieko tokio - kaip jau sakiau, be majonezo, druskos ir pipirų jokie priedai čia iš viso nebūtini. 

Nuotrauka Kristinos 

Toast Skagen - Skageno skrebutis su krevetėmis

Ingredientai: (4 porcijoms) 

4 riekės baltos duonos

Sviesto (geriau lydyto) duonai apskrudinti 

320 g lukštentų virtų krevečių 

4 v.š. majonezo, pageidautina naminio 

1 a.š. Dižono garstyčių 

Puokštelė krapų (pasilikite kelias šakeles skrebučiams papuošti)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Seliavų ikrų (papuošti)*

Citrinos riekelių (patiekiant) 

1. Nupjaustykite duonos pluteles arba, jeigu norite, išspauskite apskritimą stikline ar formele. Pakepinkite iš abejų pusių svieste, kol gražiai paskrus. 
2. Krevetes rupiai supjaustykite, kelias palikite skrebučiams papuošti. Į krevetes sudėkite majonezą, garstyčias ir smulkintus krapus. Išmaišykite, paragaukite ir, jeigu reikia, papildomai įdėkite druskos ir/ar pipirų. 
3. Paruoštas krevetes dėkite ant paskrudintos duonos - jų turėtų būti gana didelis kalnelis. Kiekvieną skrebutį papuoškite nesmulkintomis krevetėmis, seliavų ikrais ir krapo šakele. Dėkite į užkandines lėkšteles, šalia patiekite citrinos skiltelių. 
4. Šis užkandis paprastai valgomas ne rankomis, kaip sumuštinis, o peiliu ir šakute kaip šaltas užkandis. Ir čia jums tikrai nepamaišytų taurė balto vyno :)

* Receptas rekomenduoja 150 g seliavų ikrų, t.y. maždaug po 40 g vienai porcijai. Tai labai dosnus šaukštas ikrų - retai kas tiek deda ant vieno skrebučio. Naudokite tiek seliavų ikrų, kiek turite - 1 a.š. irgi bus puikus akcentas. Beje, kartais šie skrebučiai gaminami su sykų (lot. coregonus vavaretus), upėtakių, lašišų arba kitų žuvų ikrais.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Carl Jan Granqvist, Lena Katarina Swanberg, Swedish Cullinary Classics: Recipes with History and Originality, Stockholm: Swedish Institute, 2005, p. 20-21.

Žemuogių sriuba su grietinėle

Gaila, kad per šias Jonines vėl pliaupė lietus. Tokiu oru tenka pamiršti laužus, vainikėlių plukdymus, paparčių žiedus ir dainas ant piliakalnio - netgi tada, kai turi brolį Joną. Visa laimė, kad rytas išaušo gražesnis už vakarą. Nusprendėme jį praleisti, puoselėdami kitą lietuvišką viduvasario tradiciją - išsiruošėme į mišką rinkti žemuogių.

Man miško žemuogės yra ko gero nuostabiausios uogos - jų kvapas, vaiski raudona spalva, saldumas nurungia daugelį įmantrių desertų. Šiais metais jaučiausi jų ypatingai pasiilgusi, nes pernai (bent jau mūsų kraštuose) žemuoges pakando šalnos ir jų paprasčiausia nebuvo, o darže augančios uogos, deja, nei savo kvapu, nei skoniu neprilygsta laukinėmis. Taigi, po poros metų vėl išsiruošti žemuogiauti buvo tikra šventė. Be valgymo malonumo, šis užsiėmimas mane visuomet sugrąžina į nerūpestingas vaikystės dienas, kai su broliais išbraidžiodavome visas pieveles ir pamiškes arčiau namų. Dabar žemuogiauti mokau savo vaiką, ir gera matyti, su kokiu džiaugsmu jis kaskart ruošiasi išvykoms į gamtą.

Nuotrauka Kristinos 

Na, o kai žemuogės jau surinktos, belieka jas gardžiai suvalgyti, ar ne? Šiandien papasakosiu, kaip žemuoges ruošdavo ir, laimei, teberuošia mano mama, kai nori mus palepinti. Tai kiek prašmatnesnis žemuogių su pienu variantas - man asmeniškai pats pačiausias. Mama dalį uogų visuomet sutrina, o dalį palieka sveikas - tuomet sriubos tekstūra būna labai maloni, o skonis intensyvus. Tačiau į tokią sriubą negalima pilti pieno, ypač jeigu jis liesas (o visas pirktinis toks ir yra), nes nuo sutrintų žemuogių rūgšties jį paprasčiausia sutraukia. Geriausias pasirinkimas čia - ne itin riebi grietinėlė, kurią trintos uogos šiek tiek sutirština, bet nepaverčia varške.

Dabar aš jau žinau, kad šalta žemuogių sriuba su pienu ar grietinėle valgoma ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Ir vis dėlto, kai jos paragauju, atrodo, kad burnoje juntu visas savo gyvenimo vasaras. Lietuviškas vasaras, praleistas senelių sodyboje, laukinėmis gėlėmis žydinčiose pievose ir miškuose prie Nemuno. Todėl šįkart nepasakosiu, kur ir kaip kitose šalyse gamina žemuogių sriubą. Kitą kartą. O dabar - sveikinimai visiems mano tinklaraščio skaitytojams sulaukus vasarvidžio. Ir, žinoma, patys širdingiausi linkėjimai Janinoms ir Jonams :) 

Nuotrauka Kristinos 

Žemuogių sriuba su grietinėle 

Ingredientai: 

Miško žemuogės 

Cukrus 

Grietinėlė (10% ar riebesnė)* 

Nebūtinai: sausainiai arba pyragas (patiekiant) 

1. Uogas perrinkite, nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje, kad nuvarvėtų vanduo. 
2. Maždaug trečdalį visų uogų suberkite į dubenį (arba kelis dubenėlius). Dėkite 1-2 šaukštus cukraus ir sumaigykite šaukštu. Į tyrę suberkite likusias uogas ir atsargiai išmaišykite. Po truputį, vis pamaišydami, pilkite grietinėlę, kol sriuba bus norimo tirštumo. Labai daug grietinėlės pilti nereikėtų - užteks tiek, kad uogos būtų vos apsemtos. Atsiminkite, jog nuo trintų žemuogių netgi liesa grietinėlė šiek tiek sutirštės (bet nesukrekės kaip pienas) - taip ir turi būti. Paragaukite, ar užtenka saldumo, jeigu reikia, įberkite dar žiupsnį cukraus. 
3. Valgykite šią sriubą tuojau pat - pačią vieną arba, jeigu norite, užkąsdami sausainiu a balto pyrago rieke. 
4. Mama paprastai šią sriubą paruošia pavakariams, taip darau ir aš. Nors, tiesą sakant, žemuogių sriubai netinkamo laiko ko gero nėra :)

* Grietinėlės nekeiskite pienu: nuo trintų uogų rūgšties jį sutrauks, ir turėsite sukrekėjusį uogų užpilą. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis: mano mama.

Rabarbarų trupiniuotis

Birželio 24 d. baigiasi ne tik šparagų, bet ir rabarbarų sezonas. Atsisveikindama su jais, prieš keletą dienų iškepiau švedišką rabarbarų trupiniuotį. Nors dabar jau vėloka, vis dėlto nusprendžiau įkelti receptą - galbūt kažkas iš mano skaitytojų turi kelis paskutiniuosius stiebelius ir nesugalvoja, ką su jais nuveikti, o gal receptas pravers ateinančiais metais. Sprendžiant iš to, kiek daug lankytojų šį pavasarį domėjosi kreminiu rabarbarų pyragu (o tą faktą man išduoda tinklaraščio statistika), manau, kad patikimi klasikiniai receptai būna aktualūs metai iš metų. Be to, lygiai tuo pačiu principu švedai trupiniuočius siūlo kepti ne tik su rabarbarais, bet ir su obuoliais, mėlynėmis, avietėmis ir t.t., todėl receptą lengva pritaikyti prie sezoninio valgiaraščio.

Nuotrauka Kristinos

Desertas, kurį švedai vadina smulpaj (liet. trupininis pyragas) griežtai žiūrint, ne visai panašus į kepinius, kuriuos įprasta vadinti pyragais. Mat jis neturi apatinės plutelės: kepimo indas tiesiog ištepamas sviestu, į jį dedami smulkinti, cukrumi apibarstyti vaisiai arba uogos, tuomet užtrupinami trupiniai ir viskas maždaug pusvalandžiui šaunama į orkaitę. Pyragas valgomas šiltas su vaniliniu kremu, plakta grietinėle arba ledais. Kadangi trupiniuotis labai greitai pagaminamas, trumpai kepamas ir nevėsinamas, tai idealus desertas, kai norisi naminio skanėsto, o laiko jį paruošti beveik nėra. Aš nuotraukose matomą trupiniuotį pagaminau ir išsikepiau maždaug per 45 min., o po valandėlės, dar visas karštas, jis jau stovėjo ant stalo sode, kur maloniai leidome laiką su draugais.

Nuotrauka Kristinos

Panašu, kad trupininių pyragų tradiciją švedai bus gavę iš britų, kaip ir amerikiečiai, kurie šiuos desertus vadina gražiu crumble vardu. Šiaip ar taip, trupininiai pyragai Švedijoje kepami jau seniai. Teigiama, kad pirmasis rašytinis švediškas šaltinis, kuriame užfiksuotas rabarbarų trupiniuočio receptas, datuojamas 1884 metais. Taigi, galima numanyti, jog šiam desertui turėtų būti bent jau pusantro šimto metų. Jeigu reikėtų palyginti crumble ir smulpaj, būtų nelengva rasti skirtumų. Į akis krinta nebent tai, kad švediškų desertų trupiniai dažniau gaminami be avižų ir kitų priedų, tik iš miltų, cukraus ir sviesto. Visgi tai nėra griežta taisyklė: kartais į tešlą dedama kiaušinių, avižinių dribsnių, cinamono, vanilės, kakavos, smulkintų migdolų ir t.t. Aš naudojausi baziniu receptu, bet turėkite galvoje, jog jį bet kada galima paįvairinti.

Švelnų skonį ir vaiskią rožinę spalvą įgauna tamsoje auginami rabarbarai (angl. forced rhubarb). Šis rabarbarų auginimo metodas buvo sugalvotas ir ištobulintas Didžiojoje Britanijoje XIX a., ir iš čia paplito į kitas šalis. Foto kairėje iš čia, dešinėje - iš čia.

Su britų tradicija susijęs ir rožinių rabarbarų vartojimas Švedijos virtuvėje. Jeigu pastebėjote, daugumoje nuotraukų britų ar skandinavų patiekalai su rabarbarais yra gražios rausvos spalvos. Kodėl? Ar tai kitokios rabarbarų veislės negu auginamos pas mus? Iš dalies. Ir vis dėlto rožinę spalvą ir itin švelnų skonį rabarbarai įgija pirmiausia dėl ypatingo auginimo būdo: tai vadinamieji forced rhubarb, t.y. rabarbarai, auginami tamsoje. Atsimenate patarimą, jog kiaulpienes reikia pridengti, kad pavasarį jų lapeliai būtų šviesesni ir švelnesnio skonio? Auginant rabarbarus, vadovaujamasi tuo pačiu principu. Dideli rabarbarų augintojai įsirengia erdvias užtamsintas patalpas, kur net derlius renkamas žvakių arba trumpam įjungiamų lempų šviesoje. Sodininkai mėgėjai pavasarį kelis savo rabarbarų krūmus pavožia po specialiais aukštais terakotos puodais arba paprasčiausiais aukštais kibirais - po jais besistiebiantys rabarbarų stiebai tampa ilgi, šviesiai rausvi, mažiau rūgštūs negu tie, kurie auga saulėkaitoje, jų lapeliai būna kur kas mažesni. Birželio viduryje, žinoma, augalai atidengiami (bent jau nuosavuose daržuose), kad nežūtų ir iki ateinančio pavasario spėtų vėl sustiprėti. Taigi, šį metodą ateinantį pavasarį gali išmėginti visi, kurie augina bent vieną stiprų rabarbarų krūmą ir nori turėti nuosavų rausvų rabarbarų stiebų.

Na, o jeigu neauginate rabarbarų ir parduotuvėse nerandate rožinių jų stiebų? Žinoma, kad trupiniuočiui tiks ir mums įprasti, žali rabarbarų stiebai, tiesiog tuomet pyragas bus intensyvesnio, rūgštesnio skonio ir žalsvai gelsvos spalvos. Tokiu atveju patarčiau į smulkintus rabarbarus dėti daugiau cukraus, nepamažinti trupinių ir negailėti pieniškų priedų (vanilinio padažo, plaktos grietinėlės arba ledų). Ir, žinoma, radus rausvųjų rabarbarų, juos išmėginti, kad pajustumėte skirtumą ir įsitikintumėte, kurie rabarbarai jums patinka labiau. Mano antrametis rabarbaras kol kas visai mažutis, todėl aš pavasarį jo dar nedengiu, laukiu, kol krūmas sustiprės. Bet labai tikiuosi, kad rausvų rabarbarų auginimo mada ateis į Lietuvą, ir vieną dieną jie mums nebebus egzotika, matoma tik paveiksliukuose.

Nuotrauka Kristinos

Rabarberpaj - švediškas rabarbarų trupiniuotis

Ingredientai: (6-8 porcijos)

500 g rabarbarų (rožiniai būtų švelniausio skonio, žr. pastabas viršuje)

80-120 g cukraus

1 v.š. krakmolo*

Sviesto (kepimo indui patepti)

Trupiniams:

150 g kvietinių miltų

60 g smulkaus cukraus arba cukraus pudros

120 g sviesto

Žiupsnelio druskos

Vanilinio padažo, plaktos grietinėlės arba ledų (patiekiant)

1. Rabarbarus nuplaukite ir, jeigu reikia, nulupkite žievelę (plona rožinių rabarbarų žievelė paprastai nelupama). Supjaustykite plonomis riekelėmis, sumaišykite su cukrumi ir krakmolu. Cukraus kiekis priklausys nuo rabarbarų rūšies: švelniems rožiniams rabarbarams jų reikės mažiau, įprastiems žaliems - daugiau. Su cukrumi ir krakmolu sumaišytus rabarbarus sudėkite į sviestu išteptą kepimo indą, geriausia keraminį (nerekomenduočiau stiklinio, jis sunkiau įkaista, todėl kepiniai jame prasčiau iškepa). 
2. Pagaminkite trupinius. Miltus sumaišykite su cukrumi ir druska. Į miltus su priedais sudėkite mažais kubeliais supjaustytą sviestą ir trinkite tarp pirštų, kol gausite drėgnus trupinius. Paruoštus trupinius daugmaž tolygiai paskleiskite ant rabarbarų. 
3. Trupiniuotį dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 225ºC ir kepkite apie 25 min., arba kol trupiniai taps gražios rusvos spalvos. 
4. Trupiniuotį tiekite šiltą su vaniliniu kremu, plakta grietinėle arba ledais. Ir, žinoma, nepamirškite puodelio arbatos arba kavos :)

* Mano šaltiniai nurodo, kad krakmolas turėtų būti kukurūzų, bet kai jo namuose nebūna, aš kuo sėkmingiausia naudoju ir bulvių.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausirecepto šaltiniai čia ir čia:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 140-141.

Laxpudding - lašišos ir bulvių apkepas

Šio tinklaraščio gimimo išvakarėse Indrė iš GP magijos man įteikė knygelę apie klasikinę Švedijos virtuvę ir pasakė: gal pravers. Indre, labai praverčia! Sėkmingai išbandžiau ne vieną čia rastą receptą. Vienok dažniausia mano kūriniai išnyksta namiškių lėkštėse greičiau, negu spėju juos nufotografuoti. Šiandieninis apkepas neturėjo būti išimtis: jam bebaigiant kepti, jau skimbčiojo peiliai ir šakutės, o mano vyrai net nustėro, pamatę, kad ruošiuosi įamžinti jų vakarienę. Todėl pirmoji nuotrauka buvo padaryta vos per kelias minutes. Paskui teko atiduoti duoklę, t.y. apkepą alkaniesiems ir tęsti fotosesiją po valandėlės.

Nuotrauka Kristinos

Ir viskas tik todėl, kad norėjau parašyti apie šį tradicinį švedišką patiekalą būtent dabar, kai prasideda naujas bulvių sezonas ir jos yra paties geriausio ir švelniausio skonio. Ne, aš nesakau, kad lašišos ir bulvių apkepui (šved. laxpudding) paruošti būtinai reikia šviežių bulvyčių, nes tai prieštarautų pačiai jo koncepcijai: sunaudoti vakarykščius maisto likučius. Kelios virtos šaltos bulvės, gabaliukas sūdytos, rūkytos ar netgi virtos lašišos, kiaušinis, šlakas riebesnio pieno, keli kasdieniniai prieskoniai (svogūnas, krapai, pipirai) - štai ir visas patiekalas. Jo esmė - ekonomiškumas, todėl produktai varijuoja priklausomai nuo to, ko likę šaldytuve. Ir vis dėlto reikia turėti galvoje, kad kuo šviežesnius produktus naudosite, tuo labiau džiugins rezultatas. Galima naudoti senas bulves - bus neprastai, bet jeigu naudosite šviežias - bus tiesiog puiku. Na, manau, jūs mane supratote.

Tas pats pasakytina apie žuvį. Švedijoje apkepui dažniausia naudojama sūdyta lašiša - taigi, aš jos pasisūdžiau pagal šį receptą. Tačiau jeigu neturite galimybės ir laiko sūdyti patys, tiks ir pirktinė žuvis - sūdyta, rūkyta ar kitaip paruošta. Bet, žinoma, naudojant namie sūdytą lašišą, galima tikėtis, kad apkepas bus geriausio skonio.

Galiausia - lydytas sviestas, šiais laikais geriau žinomas kaip ghi. Mačiau, kad jo būna pirkti, bet man atrodo, kad patikimiau pasigaminti namie - iš anksto arba per tą laiką, kol verda ir vėsta bulvės. Tiesiog neįtikėtina, kaip labai šis pagardas tinka prie apkepo. Mano vyras, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į "tuos riebalus", paragavo šio derinio ir iškart nutilo. Nes lašišos ir bulvių apkepas su lydytu sviestu - tai, žinote, neperskiriami partneriai, kaip kokie cepelinai su spirgučiais :) 

Pagamintas su šviežiomis bulvėmis, namie sūdyta lašiša ir ką tik paruoštu lydytu sviestu, švelnaus skonio apkepas tirpo burnoje - linkiu, kad ir jums pasisektų patirti tą gerą jausmą, nesvarbu, kokius produktus jam benaudotumėte.

Labai alkani valgytojai karštutėlį apkepą gali kabinti tiesiog šaukštu... Nuotrauka Kristinos

Laxpudding - lašišos ir bulvių apkepas

Ingredientai: (4-6 porcijos)

1½ kg bulvių su lupena (nemiltingų, geriausia jaunų ir šviežių)

400 g sūdytos lašišos

2 svogūnai

Sviesto (svogūnas apkepti ir kepimo indui patepti)

Puokštelės karpų

4 kiaušiniai

300 ml riebios grietinėlės

300 ml pieno

Druskos ir pipirų (geriausia baltų)

Lydyto sviesto (patiekiant)

1. Bulves kruopščiai nuplaukite ir išvirkite su lupena. Kai atvės, nulupkite ir supjaustykite plonomis riekelėmis. Jeigu bulvės šviežios, plonyte odele, jų galima ir nelupti. Šįkart aš nugremžiau šviežių bulvių odelę ir jas išviriau garuose, o tuomet atvėsinau ir supjausčiau riekelėmis - bulvių skonis buvo toks pats, kaip verdant su lupenomis. 
2. Kol verda ir vėsta bulvės, sūdytą lašišą supjaustykite plonais griežinėliais. Jeigu žuvis labai sūri, ją galima valandėlę pamirkyti piene, kurį vėliau panaudosite užpilui. Svogūnus susmulkinkite ir pakepinkite svieste ant mažos ugnies, kol suminkštės, bet nepradės ruduoti. Susmulkinkite krapus. Paruoškite užpilą: dubenyje suplakite kiaušinius, grietinėlę ir pieną, pagardinkite pipirais, lengvai pasūdykite (turėdami galvoje, kad į apkepą bus dedama sūdyta lašiša). 
3. Kepimui skirtą indą ištepkite sviestu; geriau naudoti keraminį ar metalinį, o ne stiklinį kepimo indą - atminkite, kad daugumoje stiklinių indų maistas prasčiau kepa ir troškinasi. Susluoksniuokite apkepą: išdėliokite bulvių riekeles, ant jų - keptus svogūnus ir lašišos griežinėlius, pabarstykite krapais; vėl dėkite bulvės ir t.t. Viršutinis sluoksnis turėtų būti bulvių. Man išėjo trys bulvių ir du lašišos-svogūnų-krapų sluoksniai.* 
4. Kai viską susluoksniuosite, apkepą užpilkite pasiruoštu plakiniu. 
5. Paruoštą apkepą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC ir kepkite 45-60 min., kol apkepas sutvirtės ir taps rusvai auksinis. 
6. Šis apkepas tradiciškai valgomas su šiltu lydytu sviestu, kuris naudojamas vietoje padažo. Jeigu norite, patiekalą galite papildomai papuošti krapais. Kai kada prie apkepo patiekiama salotų, garuose virtų daržovių, citrinos ir pan., bet tai  nėra tradiciniai ir būtini šio patiekalo priedai.

* Šioje stadijoje apkepą galima pridengti ir vėsiai laikyti keletą valandų ar net parą, kol ateis laikas kepti. Apkepą galima ir paslėgti - tuomet jo sluoksniai tvirčiau susispaus.

... o kantresni palaukti apie 10 min. ir dailiai jo atsipjauti :) Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Carl Jan Granqvist, Lena Katarina Swanberg, Swedish Cullinary Classics: Recipes with History and Originality, Stockholm: Swedish Institute, 2005, p. 28-29.

Gruzdinti šeivamedžio žiedai

Šį savaitgalį Rūta papasakojo, kad Kaune gyvenantys italai lengvi kraustosi iš proto dėl žydinčių akacijų. Prisirinkę baltų, kvapių žiedų nuošaliose Vilijampolės gatvelėse ir Kulautuvoje, jie gyrėsi rengsiantys akacijų žiedų valgymo vakarėlį - ir regis, šiek tiek stebėjosi, kodėl lietuvaičiai neseka jų pavyzdžiu. Na, gal ir seks, bent jau kai kurie. Tiesą sakant, įtariu, kur Kauno apylinkėse galėtų būti akacijų, kurių dar nepastebėjo akyli svečiai iš Italijos. Tik tos akacijos - visai ne akacijos. Žmonės tiek Italijoje, tiek Lietuvoje atkakliai, bet klaidingai akacijomis vadina baltažiedes robinijas (lot. Robinia pseudoacacia). Taigi, jeigu norite paskanauti kažko egzotiško, ieškokite šių medžių: kepami būtent jų žiedai.

Mes su Rūta, tingią šeštadienio popietę sėdėdamos vėsioje jos namų terasoje, nusprendėme, kad baltažiedžių robinijų paieškas geriau kuriam laikui atidėti. Tačiau sodelio gale pražydęs šeivamedis tiesiog kvieste kvietė. Išsiaiškinusi, kad jis - tikrai Rūtos šeimos, o ne kaimynų nuosavybė, pasiūliau išsikepti jų - juk tai irgi klasikinis pavasarinis medžių žiedų gardėsis. Idėja buvo įgyvendinta nepraėjus nė valandėlei - ir, drįsčiau pasakyti, labai sėkmingai. Taigi, netrukus bėl grįžome į terasą, tik šįkart jau - su keptų šeivamedžio žiedų lėkšte :) 

Nuotrauka Kristinos 

Beje, italai irgi kepa šeivamedžių žiedus. Ir kepa seniai - mažų mažiausia nuo Renesanso laikų. Keptų šeivamedžio žiedų receptas (it. frittelle di fiore di sambuco) užfiksuotas, pavyzdžiui, Bartolomeo Scampi knygoje Opera dell'arte del cucinare (1570). Tiesa, kaip ir daugumas ano meto receptų, jis gali būti suprantamas nevienareikšmiškai, todėl istorinės virtuvės gerbėjai jį interpretuoja įvairiai. Vienok šiuolaikinėje italų kulinarijoje dažniausia šeivamedžio žiedynai paprasčiausia pamirkomi į tešlą ir gruzdinami aliejuje. Kone identiškai šeivamedžio žiedai ruošiami ir kitose Vakarų Europos šalyse - pavyzdžiui, Vokietijoje, kur šis patiekalas vadinamas Hollerküchel, arba Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje, kur jie vadinami Elderflower Fritters. Sunku pasakyti, ar idėja kepti šeivamedžio žiedus kilo italams, o tuomet ši mada plito į šiaurę, ar tokia mintis atėjo į galvą daugelio šalių gyventojams vienu ir tuo pačiu metu. Šiaip ar taip, dabar gruzdintus šeivamedžio žiedus savo virtuvės dalimi laiko tiek Pjemonto, tiek Bavarijos, tiek Dublino apylinkių gyventojai (ir, kaip nesunku atspėti, kitų kraštų, kurių čia nevardinsiu). Atkeliavo ši tradicija ir į Ameriką, bet, regis, gruzdinti šeivamedžio žiedai čia vis dėlto gaminami rečiau negu Europoje. 

Nuotrauka Kristinos 

Šeivamedžio žiedai gali būti patiekiami ir kaip užkandis, ir kaip desertas. Tiekiant tuos kaip užkandį, tešla kartais maišoma su alumi, nesaldinama, gardinama aštresnio skonio prieskoniais (bet ne per aštriais, kad neužgožtų švelnaus gėlių kvapo ir skonio). Vis dėlto daug dažniau šilti arba kambario temperatūros šeivamedžio žiedai valgomi kaip saldus patiekalas. Tam, kad gruzdinti šeivamedžio žiedai būtų traškūs, tešla turi būti kuo "prastesnė", t.y. neriebi, maišyta su vandenius ar liesu pienu. Į ją dar dedami miltai, kiaušinis, druska ir dažnai (bet ne visuomet) - kepimo milteliai. Priklausomai nuo vietovės ir kiekvieno kepėjo skonio, tešla gali būti papildomai pagardinama šaukštu cukraus, šlaku alkoholio (italai mėgsta naudoti grapą), žiupsneliu cinamono ar muskato riešuto ir pan. Tradiciškai iškepti šeivamedžio žiedai apsijojami labai smulkiu cukrumi arba cukraus pudra. Kai kas (ypač britai ir airiai) prie jų papildomai pasiūlo kokio nors saldaus sezoninio kompoto - pavyzdžiui, agrastų.

Paskutinė pastaba susijusi su kepimu. Tam, kad šeivamedžio žiedai iškepę būtų traškūs ir gražiai atrodytų, reikėtų ne tik paruošti tinkamą tešlą ir parinkti teisingą aliejaus temperatūrą, bet būtinai - kantriai nuvarvinti tešlos likučius. Jeigu tešla bus per tiršta ir/ar prastai nuvarvinta, jūsų kepiniai primins storą blyną su įkeptais šeivamedžio žiedeliais, skirtumas tik tas, kad iš to blyno kyšos žalias kotelis :) Ir atvirkščiai - kuo kruopščiau nuvarvinsite tešlos likučius, tuo traškesni ir ažūriškesni bus gruzdinti šeivamedžių žiedai. Mano patarimas būtų toks: jeigu nėra galimybės kiekvieną žiedyną, pamirktą į tešlą, palaikyti virš dubens kelias minutes (o tas įmanoma, jei desertą ruošiate dviese), tuomet į tešlą pamirkytus žiedynus sudėkite į nelabai tankų sietą - kol kepsite vienus žiedynus, tešlos perteklius po truputį nulašės nuo kitų.

Ir paskutinė pastaba: gruzdinti šeivamedžių žiedai sotūs, todėl iš 10-14 vidutinio dydžio žiedynų prikepsite jų visą lėkštę, kurios užteks 4 porcijoms ne itin rajų valgytojų :) 

Nuotrauka Kristinos

Gruzdinti šeivamedžio žiedai

Ingredientai: (4 porcijoms)

10-14 šeivamedžio žiedynų

Tešlai: 

~100-120 g kvietinių miltų 

Žiupsnelis druskos 

1 a.š. cukraus 

½ a.š. kepimo miltelių 

1 kiaušinis

~ 150-200 ml vandens (paprasto arba mineralinio - labai tinka gazuotas) arba lieso pieno

Aliejaus (gruzdinimui)

Patiekiant:

Smulkaus cukraus arba cukraus pudros (žiedams apsijoti) 

1. Nuskintus šeivamedžio žiedynus sudėkite ant švaraus virtuvinio rankšluosčio ir palikite maždaug pusvalandžiui - per tą laiką, jeigu yra, iš jų iškeliaus ten besislepiantys vabzdžiai. Nelaikykite per ilgai, kad žiedynai nesuvystų. Rinkite švarius, neapdulkėjusius šeivamedžio žiedynus, nes jų plauti nepatariama: plaunant žiedeliai ima byrėti, nusiplauna kvapnios žiedadulkės, be to, drėgnus žiedynus problematiška traškiai iškepti. 
2. Paruoškite tešlą: plačiame dubenyje sumaišykite miltus, druską, cukrų ir kepimo miltelius. Įmuškite kiaušinį ir, po truputį pildami vandenį arba pieną, šluotele suplakite tešlą be gumuliukų. Ji turėtų būti gana skysta. Jeigu norite, palikite 10-20 min., kad pabrinktų. 
3. Keptuvėje arba prikaistuvyje įkaitinkite aliejų (jeigu turite, galite naudoti ir specialią gruzdintuvę). Jis turi būti vidutinio karštumo: įkaitinus aliejų per daug, žiedai degs, o įkaitinus per mažai - prisigers riebalų. Šeivamedžio žiedyną imkite už kotelio ir pamirkykite į tešlą, paskui leiskite nulašėti tešlos pertekliui (žr. pastabas virš recepto). Dėkite žiedyną į įkaitintą aliejų, stengdamiesi, kad jis kuo gražiau išsiskleistų. Aliejaus turėtų būti tiek, kad visi žiedeliai (išskyrus kotelį) į jį panirtų. Geriausia vienu metu kepti vieną žiedyną. 
4. Kepkite, kol žiedynas taps rusvai auksinės spalvos ir traškus. Išėmę dėkite ant popierinio rankšluosčio ir palikite minutei ar dviems, kad susigertų aliejaus perteklius, tuomet perdėkite į serviravimo lėkštę. Taip iškepkite visus žiedynus. 
5. Prieš patiekiant, žiedynus apsijokite smukliu cukrumi ar sukraus pudra. Tiekite kaip desertą karštus, šiltus arba kambario temperatūros. 

Nuotrauka Kristinos

P.S. Jeigu niekuomet nesate susidūrę su šeivamedžiais, plačiau apie juos esu rašiusi čia.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia, čia ir čia:

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 35.

Kmynais aromatizuota kava

Islandai mėgsta kavą ir geria ją dažniau už daugumą europiečių. Turbūt nereikėtų stebėtis: juk Islandiją vargu ar galėtume pavadinti šilčiausia ir saulėčiausia šalimi pasaulyje, o kava padeda sušilti ir suteikia žvalumo. Šiuolaikinės Islandijos kavinukės dažnai giriamos dėl kokybiškai paruoštos kavos - juodos, balintos, pagardintos įvairiausiais priedais. Ir vis dėlto islandai turi vieną ypatingą vietinės kavos rūšį, kurios kažin ar rasite kur nors kitur: tai vadinamoji kúmenkaffi - kmynais aromatizuota kava.

Sólarkaffi - islandų pavasario šventė, kurios pavadinimas reiškia saulės kava. Foto iš čia.

Nepanašu, jog kmynais aromatizuota kava Islandijoje būtų pati populiariausia, tačiau ji geriama dažniau negu, pavyzdžiui, gilių kava Lietuvoje. Mat kmynais aromatizuota kava turi ritualinę reikšmę: kasmet, švenčiant pavasario šventę Sólarkaffi, visi tradicijas puoselėjantys islandai kepa lietinius blynus ir verda kmynais kvepiančią kavą. Sólarkaffi - tai diena, kai po ilgų poliarinės nakties savaičių saulė pirmą kartą pakyla virš kalnų ir saulės spinduliai apšviečia apylinkes. Jeigu diena apniukusi ir saulės nematyti, šventė atidedama - nesvarbu, ką sakytų meteorologai. Taigi, šventės data nėra pastovi. Be to, priklausomai nuo rajono, saulė virš kalnų gali pakilti vis kitokiu laiku, todėl skirtingose Islandijos vietovės Sólarkaffi švenčiama skirtingomis dienomis. Tik Reikjavike, kur žmonės nebeturi tiesioginio sąlyčio su fiordais ir kalnais, šios šventės data nustatoma ne žiūrint į dangų, o susitarimo keliu. 

Nuotrauka Kristinos

Manoma, jog Sólarkaffi šventė labai sena, siekianti pagonybės laikus. Tuo tarpu dabartinis jos pavadinimas ir tradicija susirinkus kartu gerti kmynais aromatizuotą kavą - sąlygiškai nauji dalykai, nes danai kavą į Islandiją atvežė tik XVIII amžiuje (tiesa, šis gėrimas čia labai sparčiai išpopuliarėjo). Kitas reikalas - kmynai. Ko gero su šia švente jų ryšys daug senesnis. Kmynai - vienas iš nedaugelio prieskoninių augalų, natūraliai augantis Islandijoje, todėl jie plačiai naudojami vietinėje virtuvėje. Kmynais islandai gardina duoną, sūrį, tradicinį alkoholį Brennivin ir, žinoma, kavą. Beje, ji gali būti geriama bet kada, nebūtinai Sólarkaffi proga.

Kokio skonio ir kvapo tokia kava? Neįprasto. Bet jeigu mėgstate kmynus, išmėginti verta. Su islandiškais lietiniais blynais ji, sakyčiau, dera visai harmoningai. Manau, kad toks valgis būtų ypač gardus žiemą, grįžus namo iš apsnigto miško ar su vaikais iki soties prisivažinėjus rogutėmis. Antra vertus, dabar ją išmėginti irgi geras laikas: jeigu patiks, atėjus vasarai gal prisiruošite prisirinkti laukinių kmynų. Žinau, kad dabar jų galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, bet surinkti pievoje yra fantastiškai kvapnūs. Atsimenu, kaip vaikystėje mama su močiute juos rišdavo į didelius ryšulius, pakabinusios džiovindavo prie senojo medinio namo sienos, o paskui, sulaukusios saulėtos dienos, kuldavo - purtydavo į didžiulę lininę paklodę. Kvepėdavo visas mūsų vienkiemis, ir tai buvo vasaros kvapas. Todėl visai suprantu islandus, kurie važiuoja rinkti kmynų į pievas ir pasitinka sugrįžusią saulę, gerdami kmynais kvepiančią kavą.

Nuotrauka Kristinos 

Kúmenkaffi - kmynais aromatizuota kava 

Ingredientai: 

Kavos (labai tiktų Gevalia) 

Kmynų

Patiekiant:

Cukraus 

Grietinėlės/pieno 

Islandiškos degtinės Brennivin 

1. Į kavos pupeles įmaišykite norimą kiekį kmynų sėklų ir sumalkite. Jeigu naudojate maltą kavą, kmynus sugrūskite grūstuvėje ir įmaišykite į ją. Atsiminkite, jog kmynai - stiprus prieskonis, todėl geriau juos naudoti saikingai. 
2. Išvirkite kavą taip, kaip mėgstate (aš viriau kavą espresso kavos aparatu). 
3. Kmynais aromatizuota kava dažniausia saldinama ir gardinama grietinėle ar pienu. Kitas populiarus būdas ją paįvairinti - įpilti šlakelį Brennivin. 
4. Ši kava tradiciškai patiekiama prie islandiškų lietinių blynų ir kitokių saldumynų, bet gali būti geriama ir viena, ypač pietų pabaigoje.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Islandiški lietiniai blynai

Turbūt kiekvienas, bent truputį besidomintis populiariąja psichologija, žino Dale Carnegie studijas. Aš neturiu tikslo jų apžvelgti, bet noriu priminti vieną epizodą iš šio autoriaus raštų. Kalbėdamas apie tai, jog žmonės per mažai vertina tai, ką turi, jis cituoja Borghild Dhal knygą I Wanted to See (1944). Ši moteris visą gyvenimą buvo beveik akla. Tačiau jai perkopus penkiasdešimtmetį, įvyko stebuklas - operacija sugrąžino regą. Po to jai džiugią nuostabą kėlė kiekviena smulkmena, tarkime, indų plovimas. "Aš žaidžiu su balta muilo puta dubenėlyje indams plauti, - rašo ji. - Aš įkišu į šias putas rankas ir ištraukiu rieškučias mažyčių muilo burbuliukų. Apžiūrinėju juos skaidrioje šviesoje ir kiekviename įžiūriu susiliejančias mažytes vaivorykštės spalvas." Dale Carnagie priduria: "Jums ir man turi būti labai gėda. Visos mūsų gyvenimo dienos ir metai bėga pasakiškoje grožio karalystėje. Bet mes pernelyg akli, kad ją pamatytume, ir pernelyg pasisotinę, kad ja gėrėtumės". [Deilas Karnegis. Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi. Iš rusų kalbos vertė Skirmanta Radžiunykienė. Vilnius: Credo, 1991, p. 88.] 

Neketinu mokytu jūsų gyventi arba įtikinėti, jog indų plovimas - geriausia veikla pasaulyje :) Tik noriu pritaikyti šią įžvalgą kai kuriems mūsų gastronominiamas potyriams. Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie tikrą džiaugsmą patiria (ar bent jau sakosi patiriantys) tik tuomet, kai ragauja kažką itin ekstravagantiško, o kasdieninį mūsų valgį laiko nuobodžia neišvengiamybe. Žinoma, tai jų teisė. Bet aš pati esu iš tų, kurie mažus ragavimo džiaugsmus patiria kone kasdien. Nematyta bandelės forma, naujas prieskonis, kiek kitokia sriubos tekstūra - bet kas gali tapti nedideliu asmeniniu atradimu. Štai kuo mane žavi tradicinės virtuvės: dažnai užtenka mažmožio, ir tas pats valgis suskamba kitaip. Ir man visai netrukdo, jog jis nepretenduoja į vietą greta virtuoziškų virtuvės šefų kūrinių. 

Nuotrauka Kristinos 

Štai tokiame kontekste pakalbėkime apie islandiškus lietinius blynus :) Atrodytų - blynai kaip blynai, kuo jie gali skirtis, pavyzdžiui, nuo lietuviškų? O vis dėlto skiriasi. Pirmiausia, į islandiškų lietinių tešlą paprastai pilama tirpinto sviesto, dedama kepimo miltelių ir sodos. Tai lemia, kad blynai kiek labiau apskrunda, yra traškesni (bent jau ką tik iškepti) už mūsiškius. Dėl šios priežasties jie gali būti valgomi ne tik šilti, bet ir šalti. Tradiciškai islandiški lietiniai blynai kepami specialiose keptuvėse, bet, kaip patyriau, paprastoje storadugnėje keptuvėje juos iškepti irgi pavyks. 

Tradicinės islandiškų blynų keptuvės. Foto iš čia. 

Antra, islandiški lietiniai blynai valgomi kiek kitaip negu Lietuvoje. Pats paprasčiausias būdas - ką tik iškeptą blyną pabarstyti cukrumi ir susukti į vamzdelį, o tuomet skanauti, pavyzdžiui, užgeriant kakava. Šventiškesnis, bet irgi labai tradicinis būdas - iškeptus lietinius blynus pagardinti rabarbarų uogiene ir plakta grietinėle (kad ji neišskystų, blynai prieš tai pravėsinami arba atšaldomi). Tokiu atveju blynai porą kartų perlenkiami, kad primintų įdarytus trikampėlius. Šitaip paruošti islandiški lietiniai atlieka ne tik saldaus užkandžio, bet ir deserto vaidmenį - juos galima patiekti šalia sausainių, pyragų ir pan. Tiesa, šiais laikais islandų šventinius stalus vis labiau užkariauja naujoviški saldumynai, o tradiciniai lietiniai blynai įgauna senamadiško deserto statusą - o juk teigiama, kad dar iki XX a. vidurio be jų būdavo sunkiai įsivaizdujamas, pavyzdžiui, gimtadienio vakarėlis. Vis dėlto kasdieniniame gyvenime savo lietinius blynus islandai kepa kaip kepdavę - tarkime, sekmadienio pietums. O kodėl turėtų nekepti? Plonytis blynas, puri grietinėlė, saldžiarūgštė rabarbarų uogienė - tai ne tik klasikinis, bet ir labai gardus derinys.

Atskirai reikėtų pakalbėti apie rabarbarų uogienę. Atrodo, kad ją islandai valgo su viskuo - pradedant kepta aviena, baigiant tortais - panašiai švedai prie visko derina bruknes. Akivaizdu, jog Islandija nėra labai palanki šalis šilumamėgiams vaisiams ir uogoms, todėl šalčiams atsparūs rabarbarai čia tiesiog karaliauja. Sakoma, kad jų galima rasti kiekviename darže - panašiai kaip ir bulvių. Štai kodėl rabarbarų uogienė islandų virtuvėje tiesiog nepakeičiama. Priklausomai nuo to, kokią rabarbarų rūšį naudosite ir kiek ilgai juos virsite, uogienė bus vis kitokios spalvos: skaisčiai rožinė, žalsvai gelsva, tamsiai ruda ir t.t. Bet svarbiausia, kad visais pavidalais ji labai tinka prie šių lietinių blynų - ir, galiu jus patikinti, kad ne tik prie šių. O kadangi  rabarbarų sezono eina į pabaigą, paskubėkite tuo įsitikinti patys :)

Nuotrauka Kristinos

Pönnukökur - islandiški lietiniai blynai 

Ingredientai: (išeis 10-14 lietinių blynų) 

2 puodeliai (iš viso 500 ml) kvietinių miltų 

Žiupsnelis druskos 

1 a.š. kepimo miltelių 

1 a.š. sodos 

2 kiaušiniai 

700 ml pieno 

1 a.š. vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis Burbono vanilės) 

50 g sviesto

Patiekiant:

Cukraus

Rabarbarų uogienės

Plaktos grietinėlės (pagal skonį - saldintos arba ne) 

1. Sumaišykite miltus, druską, kepimo miltelius ir sodą. Įmuškite kiaušinius. Po truputį pildami plieną, plakite šluotele, kol supilsite visą pieną, o masė bus vientisa. Tešlą pagardinkite vanile. Supilkite tirpintą sviestą ir dar kartą gerai išplakite.* 
2. Gerai įkaitinkite storadugnę keptuvę, jeigu turite - žemais krašteliais, skirtą lietiniams kepti. Prieš kepdami pirmąjį blyną, galite ją plonai patepti sviestu arba aliejumi (paskui to daryti nebereikės). Į įkaitintą keptuvę pilkite samtelį tešlos ir pavartykite keptuvę, kad blynas būtų taisyklingos formos. Nepilkite per daug tešlos - šie lietiniai turi būti plonyčiai, idealiu atveju - 1 mm storio. Kai viena blyno pusė švelniai parus, o blyno krašteliai truputį atšoks nuo keptuvės kraštų, jį perverskite ir kepkite dar kelias sekundes, kol blynas iki galo iškeps. Taip iškepkite visus blynus. 
3. Jeigu norite, blynus dar karštus pabarstykite cukrumi, susukite į volelį ir tuojau pat tiekite į stalą. 
4. Kitas tradicinis būdas - leisti blynams šiek tiek atvėsti, tuomet ant vienos blyno pusės dėti rabarbarų džemo ir plaktos grietinėlės, blyną perlenkti perpus, gautą pusmėnulį - darkart perpus. Tokie blynai gali būti valgomi ir šilti, ir atvėsę. Jie patiekiami kaip saldus užkandis arba desertas. Dauguma islandų tvirina, kad šių lietinių jie nevalgo pusryčiams - greičiau jau vakarienei, pavakariams ar pietums. 
5. Prie islandiškų lietinių blynų labai tiks kakava, arbata ar kava. Jeigu norite kažko išskirtinai islandiško, prie jų galite išsivirti ir kmynais aromatizuotos kavos.

*Aš mėgstu tešlą lietiniams suplakti iš anksto ir palikti ją 1-2 val., kad išbrinktų - tuomet blynai būna elastingesni, juos lengviau apversti. Jeigu nusprendžiu brinkinti islandiškų blynų tešlą, ją maišau be kepimo miltelių ir sodos. Šiuos ingredientus įplaku į jau išbrinkusią tešlą, prieš pat kepimą. 

Rabarbarų uogienė ir plakta grietinėlė - tradiciniai islandiškų lietinių blynų pagardai. Nuotrauka Kristinos 

Rabarbarasulta - rabarbarų uogienė 

Ingredientai:

Rabarbarų stiebai (gražiausia uogienės spalva bus, jei rasite rabarbarų rožiniais stiebais) 

Cukrus (maždaug tiek, kiek sveria paruošti uogienei rabarbarai) 

1. Rabarbarų stiebus nuplaukite, jeigu reikia, nulupkite (rožiniai rabarbarai paprastai nelupami) ir supjaustykite gabaliukais. Pasverkite ir užpilkite maždaug tokiu pačiu kiekiu cukraus. Išmaišykite ir palikite per naktį (maždaug 8 val.). Rinkitės stiklinį, molinį ar nerūdijančio plieno indą, atsiminkite, jog aliuminiai indai čia netiks. 
2. Rabarbarus su susidariusiu cukraus sirupu užkaiskite ir virkite, kol jie suvirs. Jeigu norite lengvesnės uogienės, greičiausia užteks 5-10 min., jeigu norite tirštesnės ir tamsesnės - apie 20 min. Atsiminkite, kad kuo ilgiau uogienė virs, tuo tamsesnė ir tirštesnė ji darysis. 
3. Nukaistą uogienę galite supilti į dubenį greitam vartojimui arba supilstyti į švarius stiklainius ir paruošti žiemai kaip bet kurią kitą uogienę. 
4. Aš išvirtą rabarbarų uogienę papildomai pertryniau per sietelį, kad būtų vientisa, bet šis žingsnis nebūtinas.

Svarbiausi recepto šaltiniai: čia ir čia.

Čirviniai blynai su kardamonu

Tomis savaitėmis, kai suserga vaikas ir ištisas dienas tenka leisti namuose, iš esmės pasikeičia ne tiktai mano darbų grafikas, bet ir šeimos pietūs bei vakarienės. Persijungiame į makaronų-varškėčių-virtinių-blynų režimą. O neseniai pastebėjau, kad savo pasiligojusiam palikuoniui galiu įsiūlyti daugmaž visko, kas valgoma su braškėmis. Todėl šiais metais anksčiau negu įprastai pradėjome, tarkime, varškės kukulių su braškėmis sezoną. Lenkiškos uogos, nors ir geresnės už "stiklines" olandiškas, pardavinėjamas žiemą, vis dėlto negali lygintis su tomis, kurios nunoksta nuosavoje lysvėje, bet ką jau padarysi - tenka ieškoti kompromisų. 

Ištikus ligoms, vieni geriausių vaikų draugų - čirviniai blynai, kurie pagal poreikį gali būti patiekiami su įvairiausiais priedais. Šįkart nusprendžiau, kad reikia juos iškepti pagal norvegišką receptą, nes vis dar turiu brunost - karamelinio sūrio, kuris Norvegijoje tradiciškai valgomas su čirviniais blynais. Aišku, šis derinys aktualesnis suaugėliams. Darželinio amžiaus ligoniams, kaip paaiškėjo, čirviniai blynai kur kas gardesni su uogomis, sirupu arba išvis be jokių priedų. Vienok svarbiausia, kad visi lieka patenkinti, ar ne? 

Suzanne Toftey, JAV gyvenanti norvegų kilmės menininkė, sukūrė darbų ciklą Ačiū už maistą (norv. Takk for Maten), kuriame ant keraminių plytelių pavaizdavo svarbiausius gimtinės valgius. Jos darbuose taip pat užfiksuoti tautiniai norvegų drabužiai, interjerai, o rėmelius atstoja tradiciniai norvegiški stilizuotų gėlių ornamentai - rosemaling. Kitoje plytelės pusėje pateikiama trumpas paveikslo komentaras ir jame vaizduojamo patiekalo receptas. Šiame paveikslėlyje matome mergaitę, ragaujančią čirvinius blynus - norveriškus vaflius. Paveikslėlis ir info iš čia.

Taigi, kuo ypatingi tie norvegiški čirviniai blynai ir kuo jie skiriasi nuo mūsiškių? Pradėkime nuo pavadinimo - norvegai (o ir kiti skandinavai) čirvinius blynus vadina vafliais (norv. vaffler), o kepiniai, kuriuos mes vadintume vafliais, čia įvardijami kaip krumkake ir kt. Taigi, kai norvegai kalba apie vaflius, tai kalba apie čirvinius blynus. Atrodo, kad jie šioje šalyje - itin privilegijuotas kepinys, kuriuo mėgaujamasi dažniau negu kitose šalyse. Čirviniai blynai paprastai valgomi su kava, arbata ar kakava pirmojoje dienos pusėje - pusryčiams ar priešpiečiams. Jie kepami tuomet, kai norima užkąsti, tačiau nėra tradicijos patiekti čirvinius blynus vakarienei ar kaip desertą po pagrindinio patiekalo. Ir ko gero nereikėtų tuo stebėtis - norvegiški čirviniai blynai labai sotūs, į jų sudėtį beveik visada įeina sviestas, o kai kada ir grietinė. Žinoma, čia kalbama apie tradicinius "senovinius" čirvinius blynus - anot Almutės, šiais pusgaminių laikais norvegai mielai naudoja specialų sausą blynų mišinį iš pakelio, kurį sumaišo su nurodytu kiekiu vandens. Na, bet mums aktualūs visai ne pusgaminiai, tad apie juos pamirškime :)

Kai dėl konkretaus čirvinių blynų recepto, tai jų tiek, kiek ir šių blynų kepėjų: kiekviena šeima turi savo mėgstamiausią. Kai kada teigiama, kad norvegiški čirviniai blynai minkštesni ir kiek saldesni negu tie, kuriuos kepa jų kaimynai (pavyzdžiui, švedai), bet manau, jog tai geriausiu atveju tik tendencija, o ne griežta taisyklė. O štai blynų gardinimas kardamonu - dėmesio verta detalė. Tai tradicinis norvegiškų blynų pagardas, tad naudoti kardamoną siūlo kone visi receptai, ir tik kai kurie rekomenduoja keisti šį prieskonį vanile ar kitokiais prieskoniais. Galiu pasakyti, kad kardamonas blynams išties suteikia labai malonaus savitumo. Taigi mano patarimas būtų toks: naudokite savo mėgstamiausią čirvinių blynų tešlą, tik į ją įberkite dosnų žiupsnį grūstų kardamono sėklyčių - ir štai jums desertas su norvegišku akcentu :) Aš išsirinkau receptą, kuriuo, anot pateikėjos, naudojasi bent trys jos šeimos kartos, tad dėl jo norvegiškumo buvau visiškai tikra. Tiesa, kai šiuos blynus iškepiau pirmą kartą, jie man buvo kiek per saldūs ir per minkšti. Kitą kartą, kai cukraus kiekį sumažinau, o miltų - truputį padidinau, blynai išėjo labai geri. Jie patiks tiems, kurie mėgsta kardamono aromatą, minkštus čirvinius blynus ir labai lengvą jų traškumą. Ir atvirkščiai - jeigu mėgstate itin traškius čirvinius blynus, kurie vėsdami kietėja, šis receptas - ne jums, tad turėkite pagrįstus lūkesčius juos kepdami. 

Nuotrauka Kristinos

Atskira tema - blynų patiekimas. Skandinavai čirvinius blynus valgo kone su viskuo. Jeigu blynai nelabai saldūs, ant blyno "širdelės" gali būti dedamas kumpis, salotų lapas, lašiša, kietai virtas kiaušinis ir kiti dalykai, kurie mums niekaip nesisietų su čirvinių blynų valgymu. Vis dėlto čia, kaip ir Lietuvoje, čirviniai blynai kur kas dažniau priskiriami prie saldžiųjų patiekalų ir skanaujami su uogiene, šviežiomis uogomis, grietine, plakta grietinėle, sirupu, sviestu ir t.t. Ypatingas saldžiai sūrus priedas - karamelinis sūris brunost, apie kurį jau truputį rašiau štai čia. Prie šio sūrio, valgomo su čirviniais blynais, kartais papildomai patiekiama sviesto ir/ar uogienės (bruknių, tekšlių ir pan.), bet nebūtinai. Kitas valgymo būdas - ant blynų uždėtą sūrį pašildyti (pavyzdžiui, mikrobangų krosnelėje), kad sūris imtų lydytis. Man to daryti neprireikė - plonos sūrio riekelės, uždėtos ant karšto blyno, ir pačios ėmė tirpti.

Vienas skaitytojas ar skaitytoja ankstesnio įrašo komentaruose pasidalino info, kad karamelinio sūrio lyg ir būna pirkti Prismoje. Labai tikiuosi kad taip ir yra, nes kitu atveju jūs (arba jūsų dosnūs draugai, atvežantys lauktuvių :) turite gyventi Norvegijoje arba ten nuvažiuoti, kad paragautumėte šio ypatingo produkto. Tiesa, yra ir dar viena išeitis: brunost sūrį galima patiems išsivirti namuose. Procesas ilgas, bet paprastas: į išrūgas (skystį, likusį nuo sutrauktos naminės varškės) pilamas nedidelis kiekis saldaus ožkos ar karvės pieno ir viskas verdama tol, kol skystis nugaruos, o masė sutirštės. Toliau vedant sūrio masę, ji ima karamelizuotis. Pabaigoje įpilamas šlakas grietinėlės arba įdedama šiek tiek grietinės ir viskas verdama, kol sūris tampa norimos spalvos ir konsistencijos - naminis sūris dažniausia būna tepamas, kiek minkštesnis už tą, kuris gaminamas pramoniniu būdu ir verdamas net 9-10 valandų. Taigi, jeigu turite užsispyrimo, internete nebus sunku rasti naminio brunost sūrio receptų (vienas jų, pavyzdžiui, čia). 

Brunost reiškia rudas sūris, bet jis turi ir kitą pavadinimą - gjetost, t.y. ožkos sūris. Mat seniausias karamelinis sūris, pradėtas gaminti prieš keletą šimtmečių, buvo verdamas tik iš ožkos pieno produktų. Šiais laikais švelnesnio skonio karamelinis sūris gaminamas ir iš karvės pieno arba karvės ir ožkos pieno mišinio. Dabartinę konsistenciją karamelinis sūris įgijo XIX a. viduryje, kai Anne Hov, moteris iš Gudbrandsdalen apylinkių, sugalvojo sūrį praturtinti grietinėle ar grietine; iki tol karamelinis sūris buvo liesesnis ir saldesnis. Šioje vietoje reikia pridurti, kad norvegai už šį sūrį apskritai turi būti dėkingi moterims: tradiciškai gyvulininkystė Norvegijoje buvo laikoma jų sritimi, o vyrai užsiimdavo žvejyba bei miško kirtimu. Būtent moterys ir kūrė norvegiškų sūrių asortimentą. Karamelinis sūris, pagamintas išrūgų pagrindu, t.y. iš antrinių produktų, byloja, kad kadaise Norvegija buvo neturtinga šalis, o šeimininkės turėjo būti itin ūkiškos. Dabar, kai Norvegijos ekonomika klesti, karamelinis sūris gaminamas ne iš taupumo, o todėl, kad tai norvegų itin mėgstamas produktas. Dažnai netgi teigiama, kad brunost - nacionalinis Norvegijos simbolis ir pasididžiavimas. Taigi, radę progą bent iš smalsumo paragaukite šio norvegiško stebuklo :) 

Nuotrauka Kristinos 

Čirviniai blynai su kardamonu 

Ingredientai: (išeis apie 12 vidutinio dydžio ir storio blynų) 

1/2 puodelio tirpinto sviesto*

1 puodelis cukraus**

Nebūtinai: žiupsnelis druskos***

4 kiaušiniai

1 puodelis pasukų arba kefyro

1/2 puodelio pieno

2 puodeliai kvietinių miltų****

3/4 a.š. grūstų kardamono sėklyčių*****

1/2 a.š. kepimo miltelių

1/2 a.š. sodos 

1. Į tirpintą sviestą sudėkite cukrų, druską (jeigu naudosite), įmuškite kiaušinius, supilkite pasukas ir pieną. Plakite, kol masė bus vientisa. 
2. Į kitą dubenį persijokite miltus, įmaišykite į juos grūstą kardamoną, kepimo miltelus ir sodą. 
3. Sausus ingredientus suberkite į skystų produktų plakinį ir maišykite, kol masė bus be gumuliukų. Jeigu turite laiko, palikite valandėlę pabrinkti. 
4. Įkaitinkite čirvinių blynų keptuvę - ji gali būti tiek senovinė, vartoma, tiek elektrinė. Kepkite joje blynus, kol taps gražios rusvos spalvos. 
5. Patiekite karštus su norimais priedais (mes valgėme su braškėmis, plakta grietinėle ir karameliniu sūriu). Atsiminkite, kad jeigu blynus dėsite vienas ant kito, jie vėsdami garuos ir nuo garų ims minkštėti. Gardžiausia, jeigu kepami blynai būtų po vieną iškart dedami į valgytojų lėkštę :) Valgant šiuos blynus, tradiciškai geriama kava, arbata ar kakava.

* Šiame recepte 1 puodelis - 250 ml.

** Jeigu nemėgstate itin saldžių blynų, cukraus kiekį mažinkite; mums užtenka ir pusės puodelio cukraus. 

*** Originaliame recepte druskos nėra, bet aš visuomet jos dedu į saldžius kepinius - tokiu atveju reikia mažiau cukraus. 

**** Dedant 2 puodelius miltų, blynai būna itin minkšti. Dedant 3 puodelius, blynai lieka minkšti, bet daug geriau išlaiko savo formą ir vėsdami nesubliūkšta, tad miltų kiekį reguliuokite pagal savo skonį. 

***** Nenaudokite pirkto malto kardamono - jis būna bekvapis ir beskonis. Iš ankštelių išlukštentas ir pačių sugrūstas kardamonas bus nepalyginamai kvapnesnis, negi atrodys, jog naudojate visai kitą prieskonį.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia (karamelinio sūrio istorija).