Antigvos sūrio bandelės

Įtariu, ką pagalvoja skaitytojai, perskaitę šiandieninį įrašo pavadinimą. Ir kaip tik todėl pirmasis dalykas, kurį turiu pasakyti apie šias bandeles - tai, kad jų pavadinimas dviprasmiškas. Iš tikrųjų į šių bandelių sudėtį sūris neįeina. Tai kodėl jos vadinamos sūrio bandelėmis? Todėl, kad Karibų salose, tiksliau, Antigvoje ir Barbudoje, jos kepamos specialiai tam, kad būtų valgomos su lydytu sūriu! O kodėl negalima lydyto sūrio tepti ant kitokios duonos ar bandelių? - galbūt paklausite. Tai žinoma, kad galima. Tačiau sūrį valgyti su specialiomis sūrio bandelėmis yra tvirta šios nedidelės salų valstybės tradicija. Patikėkite, kai ant šiltos, minkštos bandelės užsitepi sūrio, užkandis iškart tampa ypatingas, ir jo nė lyginti negali su paprasčiausiu sumuštiniu :) 

Nuotrauka Kristinos

Kai mes įsivaizduojame Karibų salų virtuvę, dažniausia prieš akis iškyla egzotiniai vaisiai, tinkluose spurdančios žuvys ir spalvingi, skėtukais papuošti romo kokteiliai. Apie bandeles su razinomis, regis, pagalvoja retas. Ir tikrai: panašūs kepiniai šiame regione ko gero niekada nebūtų atsiradę, jeigu ne kolonializmo epocha. Tačiau prisiminus, kad Antigvą ir Barbudą 1632-1981 m. valdė britai, viskas stoja į savo vietas: kepinių su razinomis Didžiosios Britanijos virtuvėje nors vežimu vežk. Taigi, sūrio bandelių receptūrą salų gyventojai perėmė iš britų, tik, žinoma, jį pakeitė taip, kad atitiktų vietinę dvasią (pavyzdžiui, dalį miltų pakeitė kokosų drožlėmis). Tarp kitko, panašių kepinių, perimtų iš britų virtuvės, galima nesunkiai aptikti ir kitose Karibų salose, ypač tose, kur britai šeimininkavo ilgesnį laiką.

Nuotrauka Kristinos

Kai dėl sūrio, tai situacija analogiška. Tradiciškai Antigvoje ir Barbudoje ant bandelių tepamas ne bet koks sūris, o lydytas čederis. Čederis, kaip žinia, yra britų pasididžiavimas. Kodėl lydytas? Todėl, kad salose per mažai vietos galvijų bandoms, ir, nesant vietinių pieninių, sūris į šalį nuo seno atkeliaudavo iš svetur didelėse skardinėse - kad būtų patogiau transportuoti, o atvežus - sandėliuoti, nebijant, kad produktas greitai suges. Be abejo, šiais laikais sūrių pasirinkimas Karibų salose didžiulis, tačiau vietiniai gyventojai vis dėlto tvirtina, kad, laikantis tradicijų, sūrio bandelės turi būti valgomos su senamadišku lydytu sūriu iš skardinių. Savo namuose jie patys taip ir stengiasi daryti, na, o turistai, nesukantys sau galvos dėl autentiškumo, renkasi sūrius pagal savo skonį. 

Nuotrauka Kristinos

Aš ant sūrio bandelių irgi tepiau ne čederį (beje, Lietuvos parduotuvėse lydyto čederio net nesu mačiusi), o lydytą tepamą Valio sūrį, kurį gavau iš ponios Rasos. Šis sūris būna trijų rūšių - be priedų, su voveraitėmis ir žolelėmis bei su rūkyta vištiena. Visi trys sūriai puikaus skonio, ir vienintelis dalykas, kuris gali atbaidyti valgytojus - tai šių gaminių sudėtyje esančios specialios druskos. Anot ponios Rasos, jos dedamos visai ne tam, kad veiktų kaip skonio stiprikliai, dažikliai ar pan., o grynai dėl technologinės neišvengiamybės: kitaip sūrio esą paprasčiausia neįmanoma išlydyti. Lyginant su kitų rūšių lydytais sūriais, priedų Valio lydytuose tepamuose sūriuose akivaizdžiai mažiau, tačiau jeigu esate alergiškas ar vengiate panašių dalykų dėl kitų priežasčių, atkreipkite dėmesį į produkto sudėtį. Aš, savo ruožtu, galiu pasakyti, kad lydytą sūrį su mažiau priedų pasigaminti galima nebent namuose: darant naminius lydytus sūrelius, pakanka varškės, valgomosios druskos ir sodos. Na, o jeigu mėgstate lydytą sūrį, tačiau neturite laiko, noro ir galimybių jį lydyti namuose, Valio lydyti tepami sūriai - dėmesio vertas pasirinkimas. Pagaliau, prie sūrio bandelių tiks bet koks jūsų mėgstamas sūris, lydytas ir nelydytas - svarbu, kad maistas jums patiktų ir jus džiugintų.

Nuotrauka Kristinos

Antigvoje ir Barbudoje sūrio bandelės paprastai kepamos kepyklėlėse, o vietiniai gyventojai jomis apsirūpina kiekvieną rytą. Na žinote, gi ne kiekviena prancūzų šeima rytais kepa kruasanus savo namuose - analogiška situacija ir čia :) Gal todėl Antigvos sūrio bandelių receptūrų knygose ir internete neradau itin daug. Tačiau kepdama jas pirmąjį kartą, buvau visiškai rami: mat naudojau receptą, kurį siūlė profesionali šefė Freda Henry Gore, pripažinta kelių kulinarinių knygų autorė. Juo labiau, kad sekmadieninė Antigvos duona, kurią kepiau pagal jos receptą, buvo nuostabi. Tačiau mano pirmas blynas buvo ne tikrai prisvilęs, o ir visiškai sudegęs: iš pradžių tešla buvo skysta, įbėrus daugiau miltų, tapo guminė ir visiškai nekilo. Tad ji atsidūrė šiukšlių dėžėje, nors mano praktikoje tokių atvejų buvo labai nedaug, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tada mėginau kitas receptūras, bet jomis taip pat buvau ne itin nepatenkinta: tešla prastai kilo, iškepusios bandelės buvo kietokos ir t.t. Galų gale vieną dieną atsisėdau, išanalizavau situaciją ir išsiaiškinau, kas su visais tais receptais blogai. O blogai buvo tai, kad į tešlos sudėtį įėjo daug cukraus ir palyginti mažas mielių kiekis. Kaip žinia, mažas cukraus kiekis mieles aktyvuoja, o didelis, pasirodo, veikia kaip konkurentas: supaprastintai tariant, cukrus pasisavina tešloje esantį vandenį, nukonkuruodamas mieles, kurioms vanduo taip pat reikalingas. Štai kodėl į saldžias tešlas mielių turėtų būti dedama daug daugiau negu į nesaldžias (saldžia tešla laikoma tokia tešla, kai į 4 puodelius miltų beriama daugiau negu pusė puodelio cukraus). Atlikusi visokius skaičiavimus, riebalų ir mielių kiekį padidinau, cukraus - ženkliai sumažinau, ir galų gale iškepiau tokias bandeles, kokios jos privalo būti: ne per saldžios, purios, minkšta plutele, nesužiedėjančios netgi kitą dieną. Kaip jau esu prisipažinusi įraše apie rojaus obuoliukų pyragą, aš labai nemėgstu keisti originalių receptų, bet šis atvejis buvo iš tokių, kai geresnės išeities tiesiog nemačiau. Taigi, žemiau esantį receptą jums užrašiau, kruopščiai pasvėrusi ir pamatavus produktus pagal savo skonį ir supratimą. Būtent šios produktų proporcijos man pasiteisino labiausia, bet jūs, žinoma, galite išmėginti ir originalias receptūras - nuorodas į jas pateikiau įrašo pabaigoje.

Nuotrauka Kristinos

Dar vienas momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį - produktų kiekiai. Karibų šefai siūlo kepti bandeles iš 6 puodelių miltų, o tai bus maždaug 4 didelės skardos bandelių. Aš manau, kad vidutinei lietuvių šeimai visai užtenka vienos didelės skardos bandelių, todėl savo recepte produktų kiekius stipriai sumažinau (dalinau iš 4). Be to, sakoma, kad šios bandelės turi būti didelės - tokios, kad vienos pakaktų žmogui pavalgyti. Tiesą sakant, laikantis kai kurių rekomendacijų, išsikeptumėte net ne bandelių, o bandų, primenančių gerą duonos puskepalį. Aš siūlau bandeles daryti žmoniškesnio dydžio, kad jas valgyti būtų patogiau ir smagiau.

Nors šios bandelės tradiciškai valgomos su lydytu sūriu, prie jų įprasta patiekti ir kitokių mėgstamų priedų - pavyzdžiui, sviesto, dešros, kumpio ir pan. Sukomponuokite tokius sumuštinius, kokie jums patys gardžiausi ir mėgaukitės į sveikatą. Na, o jeigu norite tokių sūrio bandelių, ant kurių nereikėtų nieko tepti, priminsiu jums chipá sūrio bandeles iš Pietų Amerikos - tikrą sūrio mėgėjų svajonę :) O dabar - gražaus jums savaitgalio ir gardžių eksperimentų virtuvėje!

Nuotrauka Kristinos

Antigua bun and cheese* - Antigvos sūrio bandelės

Ingredientai: (išeis 8 nedidelės bandelės)

25 g šviežių mielių (arba 1 v.š. džiovintų)

⅓ puodelio (100 ml) šilto vandens**

¼ puodelio (50 g) šviesiai rudo cukranendrių cukraus

1 ½ puodelio (200 g) kvietinių miltų***

¼ a.š. druskos

¼ a.š. muskato riešuto

¼ a.š. cinamono

50 g margarino ir/ar sviesto****

¼ puodelio (~ 30 g) kokoso drožlių, šviežiai sutarkuotų arba džiovintų

¼ puodelio (~ 40 g) besėklių razinų, geriau šviesių

¼ a.š. vanilės ekstrakto

Aliejaus (dubeniui patepti)

Vandens (bandelėms patepti)

~ 1 v.š. cukraus (bandelėms pabarstyti)

Lydyto sūrio (patiekiant; aš naudojau Valio lydytą tepamą sūrį)

1. Nedideliame dubenėlyje mieles (jų kiekio nemažinkite, antraip saldi bandelių tešla nekils, žr. pastabas viršuje) ištrinkite su maždaug puse (~ 50 ml) šilto vandens; jeigu norite, įberkite mažą žiupsnelį cukraus. Palikite apie 15 min., kad imtų kilti puta. Kitame dubenėlyje cukrų užpilkite likusiu vandeniu. Cukrus turi šiek tiek aptirpti ir atrodyti kaip tirštoka šlapia masė. 
2. Dideliame dubenyje, kuriame minkysite tešlą, sumaišykite miltus, druską, muskato riešutą ir cinamoną. Sudėkite mažais gabaliukais supjaustytą margariną ir/ar sviestą ir trinkite pirštais, kol riebalų gabaliukų neliks ir miltai taps panašūs į trupinius. Į miltus įmaišykite kokosų drožles ir razinas. 
3. Į dubenį su miltais ir visais priedais supilkite mieles, aptirpusį cukrų (su visu skysčiu) ir vanilės ekstraktą. Išmaišykite ir suminkykite tešlą; minkyti reikėtų apie 2 min. Ji bus minkšta ir šiek tiek lipni - taip ir turi būti. Dėkite tešlą į gilų, aliejumi pateptą dubenį, pridenkite švariu virtuviniu rankšluosčiu ir kildinkite šiltai 1½ val. Tešla turėtų padidėti maždaug dvigubai. 
4. Stalą lengvai pabarstykite miltais, ir, išėmę iš dubens tešlą, ją vėl suminkykite. Palinkite į 8 dalis, iš kiekvienos dalies tarp delnų suformuokite rutuliuką ir dėkite į didelę negilią skardą, išklotą kepimo popieriumi. Jeigu bandeles formuoti sunku, rankas galite suvilgyti šaltu vandeniu, tuomet tešla prie jų nelips. Jeigu norite, suformavę bandeles jų paviršių papuoškite - įpjaukite taip, kad susidarytų rombeliai. Lengviausia tą padarysite, jeigu vietoje peilio naudosite skutimosi peiliuką (žinoma, naują :). Palikite bandeles kilti maždaug 45 minutėms.
5. Iškilusias bandeles sudrėkinkite - patepkite vandeniu, naudodami silikoninį virtuvės teptuką arba lengvai apipurkškite. Jeigu į vandenyje, kuriuo vilgysite bandeles, ištirpinsite žiupsnelį cukraus, iškepusios bandelės įgaus švelnaus blizgumo, jeigu vandens nesaldinsite, bus matinės spalvos. Vandeniu suvilgytas bandeles dar galite papildomai pabarstyti trupučiu cukraus, geriau rudojo.
6. Bandeles dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 25 min. arba kol bandelės gražiai parus. Priklausomai nuo jūsų orkaitės kaitrumo, bandelės gali iškepti greičiau arba kepti ilgiau - stebėkite, kad jos nesudegtų arba neliktų pusžalės.
7. Iš orkaitės išėmę bandeles, sudėkite jas ant aušinimo grotelių ir palikite, kad pravėstų. Tiekite šiltas arba kambario temperatūros, geriausia - tą pačią dieną (nors jeigu jas sandariai uždengsite ar sudėsite į maišelį, antrą dieną jos irgi bus gardžios). Šios bandelės visuomet patiekiamos su sūriu, dažniausia su lydytu (tradiciškai - čederio). Prie jų paprastai patiekiama ir sviesto, dešros ar kitokių mėgstamų produktų. Jeigu bandelės atvėsusios, jas iš pradžių galima perpjauti, pašildyti (krosnelėje, skrudintuve ar paprasčiausioje keptuvėje), o tuomet tuomet tepti sūrį. Šios bandelės tiks pusryčiams, priešpiečiams, pavakariams ar bet kada, kai norėsite gardžiai užkąsti.

* Taip bandelės vadinamos Antigvoje ir Barbudoje. Angliškuose šaltiniuose jos dar figūruoja razinų bandelės - raisin buns, velykinės bandelės - Easter buns, velykinės razinų bandelės - Easter raisin buns ir pan.

**1 puodelis - 250 ml.

*** Originaliame recepte siūloma naudoti "prastus" 550D miltus, bet aš patyriu, kad dalį miltų pakeitus 405D miltais, bandelės būna puresnės ir geresnės struktūros. Aš pati naudoju (ir jums rekomenduoju) naudoti 1 puodelį 550D ir ½ puodelio 405D miltų.

**** Recepte rekomenduojama naudoti ir augalinius riebalus (angl. vegetable shortening), ir sviestą. Aš naudojau apie 30 g (3 v.š. ) margarino ir apie 20 g (2 v.š.) sviesto, tačiau, manau, jog naudojant tiktai margariną arba tiktai sviestą, rezultatas iš esmės nesikeistų. Beje, Karibų šalių virtuvėje tiek sviestas, tiek augaliniai riebalai kartais keičiami taukais. Taigi, iš esmės čia tikrų bet kokie riebalai, išskyrus aliejų.

Kepimui paruošta bandelė, kurios viršus įpjautas skutimosi peiliuku. Nuotrauka Kristinos 

Svarbesni recepto šaltiniai: čia, čia ir čia.

Sūriu užkepta jautiena (pagal mano mamą)

Senatvė žemiškame gyvenime užklumpa ne tik žmones ar daiktus, bet ir ištisas filosofines sistemas, estetines idėjas ir mokslines teorijas. Tad ką jau kalbėti apie receptus!.. Kulinarinės mados - kaip, beje, ir visos mados - dažniausia vos blykstelėjusios nugrimzta užmarštin, ir tik labai nedidelė jų dalis išsikovoja "mažos juodos suknutės" statusą. Šiandien, rašydama apie sūriu užkeptą mėsą, jaučiuosi taip, lyg vieniša plaukčiau prieš srovę. Sūriu užkepta mėsa - tikra sovietmečio klasika, nūnai visai nebemadinga, o maisto kritikams netgi kelianti siaubą. Tačiau aš visuomet laikiausi nuostatos, kad profesionalios virtuvės nedera painioti su namų virtuve. Restoranai ir kavinės tegul gyvena savo gyvenimą, o namų virtuvėje man patinka mėgautis patiekalais, kuriuos išmokau gaminti iš savo mamos, ir kurie man kelia kuo geriausius prisiminimus. Tikiu, kad tokių žmonių yra ir tarp šio tinklaraščio skaitytojų :) 

Nuotrauka Kristinos

Sovietmečiu geros mėsos nusipirkti buvo nelengva, todėl visokių rūšių ir porūšių karbonadai buvo laikomi pakankamai prabangiais patiekalais. Plonai išmušta mėsa, orkaitėje užkepta su sūriu, buvo priskiriama šventiniams valgiams. Tai galėjo būti jautiena, kiauliena ar paukštiena - priklausomai nuo to, ką pavykdavo gauti. Pats paprasčiausias derinys susidėjo tik iš mėsos ir sūrio, tačiau dažniausia tarp mėsos ir sūrio plutelės šeimininkės dėdavo ir visokiausių pagardų, žiūrint, ką mėgo ir ką turėjo po ranka. Tai galėjo būti grybai, pomidoro ir/ar svogūno riekelė, obuolio skiltelė ar netgi konservuoto ananaso griežinėlis. Manau, nesuklysiu sakydama, kad kiekviena šeima šį patiekalą gamindavo savaip.

Mano mama sūriu visuomet užkepdavo jautieną. Nepasakyčiau, kad dažnai, bet kartas nuo karto užkepdavo. Jokių priedų tarp mėsos ir sūrio ji nedėdavo, tik prieš pat kepimą plonai patepdavo jautieną majonezu, kad mėsa neišsausėtų. Šį patiekalą mama mėgdavo gaminti todėl, kad mėsą paruošti būdavo galima iš anksto, o vėliau (šiokiadienį po darbų, arba atėjus svečiams) užtekdavo pusvalandžio pietums ar vakarienei paruošti. Kol virdavo bulvės, mama spėdavo įkaitinti orkaitę, užkepti mėsą ir pagaminti morkų salotas. Plonai išmušta jautiena kepa trumpai - anot mamos, tik tol, kol išsilydo ir ima skrusti sūris. Vadinasi, apie 10-15 min., ne ilgiau negu karšti sumuštiniai. 

Nuotrauka Kristinos

Mama su mažomis skardelėmis neprasidėdavo - iškart kepdavo didžiulę. Žinoma, auginant 4 vaikus, kitaip ir būti negalėjo. Juo labiau, kad be tėvų, brolių ir manęs, prie stalo dažniausia sėsdavo dar kas nors - paviešėti atvažiavusi močiutė, kažkurio iš mūsų draugė ar draugas, valandėlei užbėgusi kaimynė ar pas mus atostogas leidžianti pusseserė. Kiek atsimenu, mūsų namuose visuomet buvo daug žmonių, tai ir maisto kiekius mama skaičiuodavo kaip valgykloje :) Dabar šiam patiekalui aš naudoju mažą skardelę, kurioje telpa 3-4 gabaliukai išmuštos jautienos. Mat sūriu užkepta jautiena - pakankamai sotus valgis, ypač jeigu jis sukomponuojamas senamadiškai, t.y. su tokiais priedais kaip bulvių košė. Žinoma, žmonių apetitas ir poreikiai skirtingi, bet šiaip jau, manau, tai ekonomiškas patiekalas, nes net nedidelė jo porcija ilgam suteikia sotumo jausmą.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie sūrį, tai jo neturėtų būti labai storas sluoksnis, tačiau svarbu, kad tas sūris būtų gerai besilydantis ir išraiškingo skonio. Daugelį metų mano vyras pirkdavo ir namo nešdavo Rokiškio sūrį, bet dabar net jis pripažino, kad senas geras produktas tapo nauju ir nebepakenčiamu. Aš tikiu, kad ir dabar būna gero lietuviško sūrio, bet jis ko gero keliauja į kokius nors užjūrius, nes tai, kas tiekiama Lietuvos rinkai, mano nuomone, tėra beskonis ir guminis sūrio gaminys. Džiugo ir Grand sūrius reikėtų laikyti malonia išimtimi, tik šiam receptui jie netinka, nes prastai lydosi. Na, o mes eksperimentuojame, kasdieniniams valgiams ieškodami padoraus sūrio už prieinamą kainą. Nepasakyčiau, kad šioje vietoje mus lydėtų didžiulė sėkmė. Tačiau Valio sūriai, tiek vadinamasis originalus, tiek čederis, mums patiko. Na žinote, tokie tikri, riebūs ir skonį turintys sūriai, nė iš tolo neprimenantys trintukų. Primenu, kad čederio sūris labai tinka karštiems patiekalams dar ir dėl to, kad vėsdamas netampa tąsus. Valio čederį aš naudojau ir šiam patiekalui, tačiau jūs, žinoma, galite naudoti bet kokį kitokį, svarbu, kad jis jums patiktų ir būtų skanus. 

Nuotrauka Kristinos

Kaip matyti iš nuotraukų, sūriu užkepant mėsą, ji gerokai susitraukia. Tačiau jeigu išėmę skardelę iš orkaitės, palauksite kelias minutes, sūris turėtų taip pat šiek tiek susitraukti, tad didžioji jo dalis atsidurs ant mėsos. Skardelės dugne liks keli šaukštai mėsos sulčių - tai visiškai normalu, panaudokite jas vietoje padažo, užpilkite šaukštelį ant bulvių košės ar pan.

Jeigu rinksitės minkštą jautieną ir panaudosite gardų sūrį, šis patiekalas bus išties vertas dėmesio. Gal ne kasdieninis, o vis dėl to. Kiek patyriau, jis labiausia patinka vaikams (vienas iš neskausmingų būdų įsiūlyti jautienos!) ir vyresnio amžiaus konservatyviems valgytojams. Ir, be abejo, visiems tiems, kurie kartais su nostalgija prisimena paprastą, bet širdingą mamos virtuvę, kuriai niekada nesueina senaties terminas.

Nuotrauka Kristinos

Sūriu užkepta jautiena

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 500-600 g minkštos jautienos - išpjovos arba nugarinės

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Aliejaus (kepimo formai patepti)

~ 4 v.š. majonezo

~ 200 g fermentinio sūrio, ryškaus skonio ir gerai besilydančio (aš naudojau Valio čederį)

Bulvių košės (patiekiant)

Morkų salotų (patiekiant)*

1. Jautieną supjaustykite maždaug 2 cm storio riekelėmis ir išmuškite. Išmušti reikėtų plonai, kad vėliau mėsa orkaitėje iškeptų maždaug per 10 min. Išmuštą mėsą iš abiejų pusių pasūdykite ir pabarstykite grūstais pipirais. Taip paruoštą mėsą galite kepti iš karto, arba galite ją dėti į dubenį, uždengti maistine plėvele ir laikyti šaldytuve kol prireiks, maždaug iki 2 parų.
2. Orkaitę įkaitinkite iki 200ºC. Skardelę arba keraminę formą, kurioje ruošiatės kepti mėsą, patepkite aliejumi (stiklinio indo nerekomenduočiau, jis prasčiau įkaista, tad mėsa jame greitai ir gerai neiškeps). Mėsą sudėkite į skardelę. Turėkite galvoje, kad kepdama ji gana stipriai susitrauks, todėl dėkite taip, kad mėsos gabalai vienas su kitu liestųsi; krašteliai netgi gali būti uždėti vienas ant kito. Formuoti sūrio plutelę galima dvejopai. Vienas būdas - mėsą labai plonai patepti majonezu, o ant viršaus užbarstyti fermentinį sūrį. Taip paruošta plutelė bus traški ir gražiai atrodys, tačiau vėsdama kietės. Kitas (mano mėgstamas) būdas - iš pradžių sūrį sumaišyti su trupučiu majonezo, tuomet gautą masę plonu sluoksniu paskleisti/ užtepti ant mėsos. Tokia plutelė bus minkštesnė, puresnė, o vėsdama beveik nesukietės.
3. Paruoštą mėsą dėkite į orkaitę ir kepkite apie 10-15 min., arba kol sūris išsilydys ir ims švelniai rusti. Tiek laiko užteks, kad jautiena iškeptų.
4. Mėsą išimkite, palaikykite apie 5 min., o tuomet tiekite su bulvių koše ir morkų salotomis. Jeigu norite, patiekalą papuoškite žalumynais - pavyzdžiui, smulkintomis petražolėmis.

* Morkų salotas mama gamina taip: morkas sutarkuoja burokine tarka, pagardina trintu česnaku, druska bei pipirais ir išmaišo su majonezu. 4 porcijoms salotų imkite maždaug 4 vidutinio dydžio morkas, 1 česnako skiltelę, druskos, pipirų ir majonezo pagal skonį.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.

Joka - karšti lavašo sumuštiniai

Šį pavasarį mes visi kaip niekada ilgai laukėme saulės ir šilumos. Tad, manyčiau, ateinančias dienas nė vienas mano skaitytojas užsidaręs namuose nerymos prie televizoriaus ar kompiuterio. Vis dėlto, esame sutverti taip, kad net puikiausiu oru norime valgyti. Tokiais atvejais labai praverčia receptai, kurių įgyvendinimui nereikia daug produktų, laiko ir pastangų. Kaip tik tokie yra karšti sumuštiniai lavaše, kurių visai šeimai per 15-20 minučių prikepsite paprasčiausioje keptuvėje. Susipažinkite - joka (rus. ека).

Nuotrauka Kristinos

Aš pati su karštais sumuštiniais lavaše susipažinau prieš kelerius metus, beskaitinėdama apie Abchazijos virtuvę. Žmonės tvirtino, jog tai labai gardūs karšti sumuštiniai, Abchazijoje dažniausia kepami sotiems pusryčiams. Nebuvo pagrindo abejoti, kad receptas vertas dėmesio: į apvalaus sudrėkinto lavašo vidurį tereikėjo įmušti kiaušinį, įberti tarkuoto sūrio ir svogūnlaiškių, viską pagardinti pipirais bei druska, o tuomet sulankstyti vokeliu kaip lietinį blyną. Tokį sumuštinį apie 6 min. pakepus įkaitintame aliejuje arba svieste ant nelabai didelės ugnies, lavašas tampa minkštas ir traškus, kiaušinis sukreka, o sūris išsilydo. Tie kurie nori, kad patiekalas būtų ypač sotus, be tradicinių bazinių produktų į lavašo sumuštinį dar įvynioja ir kumpio/ mėsos bei griežinėlį pomidoro. 

Klasikinis jokos įdaras paruoštas. Nuotrauka Kristinos

Vienintelis dalykas, kuris šiame reikale man kėlė abejonių - tai karštų lavašo sumuštinių ir Abchazijos virtuvės ryšys. Mat tradicinėje Abchazijos virtuvėje lavašas nefigūruoja: čia duonos vaidmenį paprastai atlieka labai tiršta kukurūzų arba sorų košė, rečiau - vadinamieji čiurekai, iš kukurūzų ir kvietinių miltų kepami duonos papločiai. Be to, ne viename recepte buvo pabrėžiama, jog karštiems sumuštiniams prireiks ne šiaip sau lavašo, o armėniško lavašo. Tai buvo užuomina - netrukus išsiaiškinau, kad joka ir į Abchaziją, ir į kitus Kaukazo regionus atkeliavo būtent iš Armėnijos. Nors šis receptas labai paprastas, su laiku atsirado ir tam tikrų skirtumų, leidžiančių identifikuoti, ar joka armėniška, ar gaminta kitame krašte. Pavyzdžiui, armėnai šį karštą sumuštinį dažniausia lanksto trikampiu, o abchazai - vokeliu, armėnai užkandį gardina įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis (kalendros lapeliais, krapais, petražolėmis, svogūnų laiškais ir t.t.), abchazai dažniausia - tik svogūnų laiškais ir t.t. Skonio skirtumai atsiranda ir dėl to, kad naudojami vietiniai produktai, kaip antai sūris: armėnai naudoja vienokį, abchazai, gruzinai ar Azerbaidžano gyventojai kitokį. Nors, kai dėl sūrio, tai beveik visi receptai pabrėžia, jog jo rūšis neturi didesnės reikšmės: svarbu, kad sūris būtų išraiškingo skonio, gerai lydytųsi ir jums patiktų. Aš šįkart labai sėkmingai naudojau Valio čederio sūrį, likusį nuo kalafiorų ir sūrio apkepo: 

Nuotrauka Kristinos

Kaip lavašo sumuštinius patieksite, priklausys tik nuo jūsų ir jūsų artimųjų skonio. Abchazai tvirtina, kad teisingai pagaminus joką, kiaušinio baltymas turėtų sukrekėti, o trynys tik šiek tiek sutirštėti - panašiai, kaip išvirus minkštą kiaušinį. Taip pagamintus sumuštinius patogiausia dėti į lėkštes ir valgyti kaip lietinius blynus. Prie jų galima pasiūlyti įvairių salotų ar tiesiog papjaustyti sezoninių daržovių. 

Bus gardžiausia, jeigu tokiems sumuštiniams naudosite labai šviežius kaimiškus kiaušinius. Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, ne visi mes esame minkštai virtų kiaušinių gerbėjai. Jeigu skystas kiaušinio trynys jūsų nežavi, prieš supildami kiaušinį į lavašą, jį lengvai paplakite ir sumaišykite su sūriu bei žalumynais, ir tik tuomet sulankstykite. Tokį sumuštinį kepkite ant mažos ugnies, bet ilgiau, maždaug po 4 min. iš kiekvienos pusės (iš viso apie 8 min.). Tada sumuštinis neapdegs, tačiau jame esantis kiaušinis spės sukrekėti - jo vaizdas bus maždaug toks, kaip pirmojoje nuotraukoje. Turėkite galvoje, kad įdaras visiškai sausas neatrodys netgi tuomet, nes išsilydęs sūris neleis jam iki galo sutvirtėti. Tačiau tokį sumuštinį vis tiek bus galima valgyti, tiesiog čiupus jį į ranką - tiesiai iš lėkštės arba įvyniotą į servetėlę.

Tikiuosi, šie karšti sumuštinai jums patiks. Nors lietuviai iš lavašo dažniausia gamina įvairius šaltus suktinukus, bet karšti lavašo užkandžiai irgi gali maloniai nustebinti! Na, o mane pačią - net po netrumpų kulinarinių eksperimentų metų - labiausia stebina įvairių tautų išradingumas ir sugebėjimas kone iš identiškų produktų pagaminti visiškai skirtingo skonio ir išvaizdos patiekalus. Antai savo sudėtimi į joką panašūs airiški karšti sumuštiniai su čederio sūriu ir netgi amerikietiški karšti sumuštiniai su lydytu sūriu, tačiau tuo pačiu visi jie nesulyginami. Drįstu galvoti, kad joka iš jų visų mums pažįstama mažiausia, tačiau ji tikrai nusipelno dėmesio. Tuo patys galite įsitikinti artimiausiomis dienomis :) Kaip ten benutiktų, visiems linkiu gražaus ir įkvepiančio savaitgalio!

Nuotrauka Kristinos

Ека* - joka (karštas lavašo sumuštinis)

Ingredientai: (1 sumuštiniui)

1 lavašo paplotis (armėniškas, apvalus)

1 kiaušinis

2-3 v.š. tarkuoto fermentinio sūrio (aš naudojau Valio čederį)

2-3 v.š. smulkintų svogūnlaiškių

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: kitų mėgstamų ingredientų (kumpio ar mėsos, pomidoro, prieskoninių žolelių)

Aliejaus arba sviesto (geriausia lydyto) (kepimui)

1. Lavašo paplotį lengvai sudrėkinkite vandeniu. Man patogiausia naudoti specialų plastmasinį buteliuką su purkštuku, bet galite paprasčiausia apšlakstyti lavašo lakštą vandeniu arba netgi sekundei jį pamerkti į dubenį su vandeniu/ pakišti po tekančio vandens srove. Atsiminkite, kad lavašas neturi permirkti, antraip lankstomas jis ims plyšti. Antra vertus, visiškai nesudrėkintas, jis gali lūžinėti ir taip pat prastai lankstytis. Taigi, lavašą sudrėkinkite, bet vandenį naudokite labai saikingai.
2. Sudrėkintą lavašo lakštą dėkite į didelę lėkštę. Į jo centrą įmuškite kiaušinį (arba, jeigu norite, kiaušinį įmuškite į dubenėlį, lengvai paplakite ir į lavašo vidurį supilkite plakinį). Kiaušinį pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Ant jo suberkite tarkuotą sūrį ir svogūnlaiškius. Jeigu naudosite kitus ingredientus (mėsą, pomidorą), juos reikėtų dėti pirmiausia, o tuomet ant viršaus užleisti kiaušinį ir užbarstyti sūrį bei žalumynus. Sudėję įdarą, lavašą sulankstykite vokeliu arba trikampiu.
3. Sumuštinį dėkite į keptuvę su įkaitintais riebalais, geriausia iš pradžių "siūle" į apačią. Ant vidutinės arba mažos ugnies kepkite 3-4 min., tuomet perverskite ir antrą pusę kepkite tiek pat laiko. Atsiminkite - jeigu kepsite ant didesnės ugnies trumpesnį laiką, kiaušinio trynys liks skystas, o jeigu ilgiau ant mažesnės ugnies, visas kiaušinis spės sukrekėti. Bet kokiu atveju stebėkite, kad sumuštinis neapdegtų.
4. Sumuštinį valgykite, kol jis karštas. Prie jo tiks šviežios daržovės ir įvairios daržovių salotos. Valgant pusryčius, prie jokos įprasta pasiūlyti arbatos.

* Deja, kol kas patiekalo pavadinimo armėniškais ar abchaziškais rašmenimis neaptikau :(

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Kalafiorų ir sūrio apkepas

- Mažyli, nuimk alkūnes nuo stalo, - tarė mama. - Ar įdėti tau kalafiorų?

- Ne, geriau mirti, negu valgyti kalafiorus!

- Oi! - atsiduso tėtis. - Reikia sakyti: "Nenoriu, ačiū".

"Ko gi jie visi prikibo prie berniuko, kuris vertas šimto tūkstančių milijonų", - pagalvojo Mažylis, bet balsu to nepasakė.

- Juk jūs patys puikiai žinote, kad jeigu aš sakau: "Geriau mirti, negu valgyti kalafiorus", tai noriu pasakyti: "Nenoriu, ačiū", - paaiškino jis.

- Gerai išauklėti žmonės taip nesako, - tarė tėtis. - O juk tu nori būti išauklėtas žmogus?

- Ne, tėti, aš geriau noriu būti toks kaip tu, - atsakė Mažylis.

Astrida Lindgren, Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, vertė Rūta Zita Saukienė, Vilnius: Garnelis, 2000, p. 91.

Panašūs pokalbiai prie stalo ne taip jau retai vyksta ir su mūsų sūnumi :) Tik ne dėl kalafiorų! Ar bent jau ne dėl kalafiorų apkepo, kurį šiandien ketinu jums pristatyti. Tai vienas iš vegetariškų valgių, kurį labai mėgsta visa mūsų šeima, įskaitant vaiką. Jau daugelį metų reguliariai gaminu šį klasikinį britų patiekalą - tiesą sakant, iš pradžių net nežinojau, kad jis britų. Prieš gerą dešimtmetį, kai aš dar buvau jauna, o garsi konditerė Elžbieta Monkevič supermama.lt forume figūravo kaip Glacee, išmėginau jos pasiūlytą receptą, pavadintą Žiediniai kopūstai o'graten. Iš tiesų, tai pasirodė esąs vienas gardžiausių būdų kalafiorams paruošti, ir savo segtuve aš iki šiol turiu anuomet atsispausdintą ponios Elžbietos receptą. Tiesa, bėgant metams, receptą nežymiai pakoregavau, kad jis (mano nuomone) labiau atitiktų britų dvasią.

Nuotrauka Kristinos

Pradėti paaiškinimus reikėtų nuo pavadinimo. Šio patiekalo receptas britų virimo knygose pasirodė XIX a., ir vadinosi jis cauliflower cheese (liet. apytikriai kalafiorai, užkepti su sūriu). Tebesivadina ir dabar. Alternatyvus pavadinimas cauliflower gratin atsirado palyginti neseniai. Dauguma britų, ypač vyresnioji karta, suprancūzinto pavadinimo pripažinti nelinkusi - ir nenuostabu, turint galvoje, kad anglai ir prancūzai daugelį šimtmečių dažniau būdavo varžovai ir konkurentai, o ne sąjungininkai :) Tad iš pagarbos britų kultūrai, tebūnie tai tiesiog senamadiškas cauliflower cheese.

Pats patiekalas gaminamas nesudėtingai: iš pradžių kalafioras trumpai apverdamas, tuomet užpilamas baltu padažu, apibarstomas sūriu ir (dažniausia, bet ne visada) džiūvėsėliais ir užkepamas. Šiais laikais kalafioras paprastai išskirstomas į žiedynėlius, bet senuose receptuose apverdama ir užkepama visa žiedinio kopūsto galva. Kai kas ir dabar gamina patiekalą senoviniu būdu, tad nenustebkite, po pavadinimu cauliflower cheese pamatę baltame padaže pūpsintį kalafiorą su džiūvėsėlių ir sūrio "kepure". Užkepti nesmulkintą kalafiorą sudėtingiau negu išskirstytą žiedynėliais. Kodėl? Todėl, kad išskirsčius kalafiorą į žiedynėlius, jie verda tolygiai. O štai verdant visą galvą, atsitinka viena iš dviejų blogybių: arba kalafioro žiedynėliai aperda tinkamai, bet kalafioro centras lieka neišviręs, arba kalafioro centras išverda, bet išorėje esantys žiedynėliai perverda. Žmonės, žinoma, imasi visokių gudrybių padėčiai ištaisyti - pavyzdžiui, išpjauna kalafioro kotą, padarydami jį tuščiavidurį. Tačiau išskirsčius kalafiorą į žiedynėlius, pagaminti šį patiekalą vis dėlto bus paprasčiau.

Nuotrauka Kristinos

Apvirti kalafiorai užpilami mornė (pranc. mornay) padažu, kitaip sakant, visiems mums pažįstamu bešamelio padažu, į kurį dedama tarkuoto sūrio ir pašildoma, kol pastarasis ištirpsta. Padažas turėtų būti vientisas, todėl aš - sūnaus džiaugsmui - atsisakiau svieste pakepintų svogūnų gabaliukų, kurie figūruoja ponios Elžbietos recepte. Tačiau gaminant padažą, ignoruoti svogūnų visgi nereikėtų. Britai jais siūlo pieną aromatizuoti. Tradicinis būdas tą padaryti - svogūną, gvazdikėlį ir lauro lapą dėti į pakaitintą pieną, palaukti, kol bus ištrauktas jų aromatas, o tuomet prieskonius išimti ir išmesti. Išvis, prieskonių parinkimas gaminant šį padažą laikomas itin atsakingu momentu. Kalafiorai labai švelnūs, todėl į padažą tradiciškai dedama nedaug prieskonių - be aromatizuoto pieno, dažniausia jis skaninamas tik žiupsneliu muskato riešuto ir šaukšteliu angliškų garstyčių. Vėlgi - česnakas, kurį naudoti siūlo ponia Elžbieta, daugumo britų manymu šiam padažui pernelyg agresyvus, todėl manajame recepto variante jo neliko.

Atskirai reikėtų aptarti šio patiekalo žvaigždę - sūrį. Klasikiniame mornė padaže dažniausia naudojamas Griujerio sūris. Tačiau britai, be abejo, šiam patiekalui naudoja ne šveicarišką ir ne bet kokį kitokį sūrį, įvardijamą bendru "fermentinio sūrio" pavadinimu, o savo numylėtą čederį. Čederis - ne tik ryškaus skonio, bet ir labai gerai besilydantis sūris, kuris vėsdamas netampa tąsus. Taigi, jis idealiai tinka karštiems patiekalams gardinti. Tai vienas pačių mėgstamiausių mano sūrių, todėl džiaugiuosi, kad mūsų prekybos centruose ir specializuotose parduotuvėlėse jau galima įsigyti Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje pagaminto įvairaus brandumo čederio, ir netgi ne vieno gamintojo. Tačiau visai neseniai ponia Rasa pasiūlė išmėginti Estijoje pagamintą Valio firmos čederio sūrį. Kodėl gi ne? Valio produktai man patinka, o ir čederis šiais laikais gaminamas daugelyje šalių, įskaitant JAV, Australiją ir kitas geografiškai nuo šio sūrio gimtinės nutolusias valstybes. Antra vertus, prisipažinsiu, kad buvo ir tam tikro įtarumo: įraše Karšti sumuštiniai su čederio sūriu esu minėjusi, kad lenkiškas čederis man ne itin patiko, lyginant jį su airišku. Na, o kokie gi įspūdžiai apie estišką produktą? Geri. Valio firmos čederio sūris kiek minkštesnis ir (bent vizualiai) riebesnis už anglišką ar airišką, bet turi aiškų charakteringą skonį. Tai ne tas produktas, kurį rekomenduočiau patiekti patį vieną prie brangaus vyno, tačiau jis - labai geras pasirinkimas, gaminant karštus patiekalus. Valio čederis, kaip ir priklauso čederiui, puikiai tirpta ir lydosi, todėl tiks įvairioms užkepėlėms, karštiems sumuštiniams, pyragėlių įdarams ir pan. Mano manymu, tai kasdieninėje virtuvėje itin parankus produktas, ypač turint galvoje, kad šiais laikais daug lietuviškų fermentinių sūrių kažkodėl tapo guminiais ir beskoniais. Gal todėl mano vyrai kuo mieliausia rytais užsitepa ir paprastus sumuštinius su Valio čederiu - anot jų, ir taip labai skanu :) Na, o aš rekomenduoju jums išmėginti kuo daugiau čederio rūšių, įskaitant Valio produktą, kad patys atsirinktumėte, kuo jis pranašesnis už kitus, o kuo jiems nusileidžia. Labiausia patikusią rūšį naudokite šiam kalafiorų apkepui, bet geriau nekeiskite čederio kitokiais fermentiniais sūriais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vėsdami kiti sūriai tampa kietu ir tąsiu apkepo "dangčiu", o čederis, susimaišęs su trupiniais - lengva, minkšta, traškia (nuo džiūvėsėlių) plutele, maloniai kontrastuojančia su kreminiu kalafiorų ir balto padažo apkepu.

Nuotrauka Kristinos

Keli žodžiai apie kalafiorų patiekimą. Seniau apkepas visuomet buvo valgomas kaip pagrindinis vegetariškas patiekalas, tačiau šiais laikais jis neretai atlieka garnyro vaidmenį. Vis dėlto, mano manymu, kaip pagrindinį patiekalą jį valgyti gardžiau - taip mes visuomet ir darome. Tokiu atveju puikiai juntamas subtilus kalafiorų ir sūrio duetas, kurį gali nesunkiai užgožti, tarkime, stipraus skonio ir kvapo mėsa. Išvis, manoma, jog patiekalas turėtų išlaikyti lengvą Viduržemio jūros patiekalų dvasią. Mat maisto istorikų nuomone, britai šį patiekalą gavo iš Kipro virtuvės. Būtent iš Kipro yra kilę kalafiorai, o ir baltas bešamelio tipo padažas ten buvo gaminamas nuo seniausių laikų. Prisiminus, kad 1878-1960 m. Kipras buvo britų kolonija (o ir dabar saloje dar likę britų karinių bazių), nesunku suprasti, jog šimtmetį trukę kultūriniai ir kulinariniai mainai, kad ir priverstiniai, nepraėjo be pėdsakų. Antai eismas Kipre iki šiol vyksta kaire puse, o atėjus Kalėdoms, Kipro šeimininkės kepa angliško stiliaus sunkius vaisinius pyragus ir 12 valandų kantriai garina džiovintų vaisių pudingą, kurį kadaise išmoko gaminti iš bričių. Na, o britai, savo ruožtu, savo meniu praturtino produktais ir patiekalais, kuriuos pritaikė savo virtuvei - kaip antai šis kalafiorų apkepas. Tad nepaisant tarptautinės prancūziškos terminologijos (gratin, bešamelis, mornė), sakyti, kad patiekalas prancūziškos kilmės būtų klaidinga. Ko gero visi žino anglų-indų virtuvę, bet jeigu dar niekada nesate susidūrę su anglų-kiprietišku maistu, išmėginkite šį apkepą. Jis puikus!

Nuotrauka Kristinos

Cauliflower cheese - kalafiorų ir sūrio apkepas

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 kalafioras, geriau didesnis

2-3 v.š. sviesto

1-2 v.š. kvietinių miltų

0,5 l pieno*

Žiupsnelis muskato riešuto

1 a.š. garstyčių (geriausia angliškų)

100-150 g tarkuoto čederio sūrio (aš naudojau Valio čederį)

Druskos (pagal skonį)

~ 4-6 v.š. džiūvėsėlių (apie 150 ml)

1. Įjunkite orkaitę, kad įkaistų iki 200ºC. 
2. Nuplautą kalafiorą išskirstykite į žiedynėlius ir trumpai apvirkite. Apvirti galite vandenyje arba (mano mėgstamas būdas) garuose. Virkite neilgai, 3-4 minutes, kad kalafioras spėtų šiek tiek suminkštėti, tačiau nepervirtų ir nepradėtų težti.
3. Keptuvėje arba nedideliame storadugniame prikaistuvyje išlydykite sviestą. Sudėkite miltus, gerai išmaišykite ir ant nedidelės ugnies kepkite maždaug minutę. Tuomet, nuolat maišydami, kad nesusidarytų gumuliukų, plona srovele supilkite pieną. Kai padažas užvirs ir kiek sutirštės, įberkite žiupsnelį nutarkuoto muskato riešuto ir įdėkite garstyčių. Suberkite kiek daugiau negu pusę tarkuoto sūrio ir išmaišykite. Kai sūris išsilydys, paragaukite ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Kai padažas bus norimo skonio, jį nukaiskite.
4. Apvirtus kalafiorus sudėkite į kepimui skirtą indą (geriau keraminį arba metalinį, nes stiklinis prasčiau įkaista) ir kuo tolygiau užpilkite padažu. Apibarstykite sūriu ir džiūvėsėliais ir dėkite į orkaitę. Kepkite apie 30 min., arba kol apkepo viršus taps gražios rusvai auksinės spalvos.
5. Išėmę apkepą, kelias minutes jį pravėsinkite ir tiekite karštą kaip lengvą pagrindinį patiekalą arba kaip garnyrą prie mėsos, žuvies ar kitokių patiekalų.

* Jeigu norite, pieną galite iš anksto aromatizuoti. Tokiu atveju pieną prikaistuvyje užkaitinkite iki virimo, įdėkite lauro lapą ir mažą svogūną (arba pusę didesnio), į kurį įsmeigti 1-2 gvazdikėliai. Nukaiskite, uždenkite ir palaikykite apie 10-15 min., tuomet prieskonius išimkite ir išmeskite, o pieną naudokite padažui. Jeigu norite, kad padažas būtų tirštesnis ir kremiškesnis, dalį pieno galite keisti neriebia arba riebia grietinėle. Ir atvirkščiai - šiais laikais žmonės, norintys sumažinti patiekalo kaloringumą, dalį pieno pakeičia sultiniu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tradicinės virtuvės gerbėjai pastaruoju pakeitimu nesižavi - anot jų, tuomet apkepas įgauna skonio niuansų, kurie jam nebūdingi, t.y. skonio požiūriu sultinys patiekalą sugadina.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Elžbietos Monkevič receptas; kiti svarbesni šaltiniai čia ir čia, tačiau visų nebeprisimenu :(

Mangų putėsiai

Savo šeimai aš dažniausia gaminu labai paprastus patiekalus iš vietinių sezoninių produktų. Ir vis dėlto būna akimirkų, kai užsimanau ko nors egzotiškesnio ir šventiškesnio. Štai ir šįkart - Motinos dienos išvakarėse sumaniau pagaminti braziliško stiliaus mangų putėsius. Kodėl, aiškesnio atsakymo neturiu. Gal todėl, kad šaldytuve jau kurį laiką lūkuriavo skardinė mangų tyrės, dar aną vasarą parsivežos, regis, iš Vroclavo. Mes nevažiuojame į Lenkiją apsipirkti todėl, kad ten pigiau. Bet kai keliaudami atsiduriame kokiame nors didesniame Lenkijos mieste, man visuomet maga užeiti į tokias parduotuves kaip Smaki Świata arba Kuchnie Świata. Na, jūs suprantate, kodėl :) Pasigendu panašių specializuotų parduotuvėlių tinklų Lietuvoje, o Lenkijoje jose galima aptikti to, ko mūsų šalyje rasti sudėtinga, o kartais ir iš viso neįmanoma įsigyti. Mangų tyrė, žinoma, nėra labai didelis deficitas, tiesiog pasiėmiau jos skardinę, rinkdamasi kitas prekes, net neturėdama konkrečios vizijos, ką su ja nuveiksiu. Taip ji ir laukė šaldytuvo kamputyje, kol man ateis įkvėpimas. 

Nuotrauka Kristinos

Tačiau iš tikrųjų konservuota mangų tyrė nėra būtinas šių putėsių ingredientas. Taip, su ja gaminti desertą patogu ir ypač greita. Tačiau prekybos centre radę saldžių minkštų mangų už prieinamą kainą, namuose galite patys pasigaminti šviežių mangų tyrės - taip būtų dar geriau. Žinoma, čia aš nekalbu apie kietus kaip akmenys, rūgščius ir plaušuotus vaisius - su tokiais vargti neverta. Tada geriau jau pasižvalgyti konservuotų mangų tyrės ekologiškų produktų skyriuose ar pan.

Putėsiams gaminti aš panaudojau šią mangų tyrę.

O šiaip mangų putėsiai gaminami lygiai taip pat, kaip pasiflorų putėsiai, kuriuos esu aprašiusi anksčiau. Į jų sudėtį visuomet įeina saldus kondensuotas pienas ir riebi grietinėlė. Padėtis per porą metų nepasikeitė: pas mus vis dar prekiaujama tik liesa ir plakamąja (35-36%) grietinėle, o tikros riebios grietinėlės (48% ir daugiau), kurios reikia daugumai klasikinių pasaulio desertų, įskaitant ir šį, nėra. Padėtį čia gelbsti želatina: nors iš principo ji nėra būtinas ingredientas, tačiau daug kas ją deda vien tam, kad užfiksuotų purią putėsių struktūrą. Naudojant plakamąją (t.y. skystesnę negu reikėtų) grietinėlę, tai itin aktualu, nes be želatinos desertas gali ne tiktai prarasti purumą, o ir visai išskysti.

Reikia paminėti ir dar vieną momentą: gaminant mangų putėsius, ne visai tradiciška, bet šiais laikais Brazilijoje gana populiaru dalį grietinėlės pakeisti tirštu, natūraliu graikišku jogurtu. Taip daroma dėl dviejų priežasčių: sveikatos sumetimais, norint sumažinti deserto kaloringumą, ir tam, kad saldūs putėsiai įgautų švelniai rūgščią natą. Rečiau to paties efekto siekiama, dalį grietinėlės keičiant plaktais kiaušinių baltymais ir/ar įspaudžiant citrinos sulčių. Aš pati variantų su jogurtu, kiaušiniais ir citrinomis nesu išbandžiusi, bet jūs galite eksperimentuoti - būtų labai įdomu išgirsti, kaip pasisekė. Na, o šiaip mangų putėsiai patiks smaližiams, kurie mėgsta kremiškus, minkštus, saldžius, ryškaus vaisių skonio desertus. Nors pasiflorų putėsiai ir mangų putėsiai gaminami beveik identiškai, jų skoniai labai skiriasi: pasifloros tokios rūgščios, jog apie jų maišymą su jogurtu ar citrinos sultimis nėra ko net galvoti. Na, o kalbant apie mangus, tai prie jų tinka ne tiktai jogurtas ar citrinos, bet ir kitokie rūgštoko skonio priedai.

Nuotrauka Kristinos

Mangų putėsiai Brazilijoje tradiciškai puošiami grietinėle, šviežių mangų riekelėmis, mėtų šakelėmis. Bet man šįkart labai norėjosi spalvų, todėl pasidaviau sūnaus įkalbinėjimams ir į pirkinių krepšį įsimečiau kivių ir braškių. Nors braškėms šiuo metu dar toli iki gerumo, vis dėlto jos džiugino akį, o ir vaisių bei uogų rūgštumas gerai derėjo su mangų saldumu. Nuo papuošimo likusius vaisius ir uogas sudėjau į atskirą lėkštelę, nes daliai valgytojų norėjosi jų papildomai įsimaišyti į savą deserto porciją. Bet čia, kaip sakoma, jau skonio reikalas. Ko gero atsiras žmonių, kurie prie šio deserto norės ne daugiau vaisių, o, tarkime, trapių sausainių. Arba puodelio stiprios juodos kavos. Arba visiškai nieko :) Kaip ten bebūtų, mano patirtis rodo, kad mangų putėsiai nuo saldaus stalo išnyksta labai greitai. Sėkmės patiems tuo įsitikinant!

Nuotrauka Kristinos

Mousse de manga - mangų putėsiai

Ingredientai: (išeis didelis dubuo deserto)

~ 3 puodeliai mangų tyrės*

1 indelis saldaus kondensuoto pieno (arba pagal skonį)

20 g želatinos (aš naudojau mažą pakelį Dr.Oetker)

4-6 v.š. šalto virinto vandens (želatinai išleisti)

~ 300 ml riebios grietinėlės

Plaktos grietinėlės (desertui papuošti)

Šviežio mango (desertui papuošti)

Nebūtinai: kitokių vaisių, uogų, mėtų šakelių (desertui papuošti)

1. Mangų tyrę sumaišykite su kondensuotu pienu. Želatiną išbrinkinkite vandenyje, ištirpinkite ant mažos ugnies, bet neužvirkite. Ištirpintą želatiną po truputį įplakite į mangų ir kondensuoto pieno masę. Pilama į vėsią tyrę, želatina iškart ima stengti, o mangų masė tirštėti. Jeigu įtariate, kad putėsių masėje liko neišsimaišiusių sustingusios želatinos dalelių ir/ar mangų plaušelių, galite gautą tyrę papildomai pertrinti per sietelį (aš taip padariau ).
2. Grietinėlę išplakite ir mentele atsargiai įmaišykite į paruoštą mangų, kondensuoto pieno ir želatinos tyrę.
3. Putėsius supilkite į serviravimo dubenį (arba mažus indelius), uždenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų viršus, ir dėkite į šaldytuvą bent 2-3 valandoms, o geriausia - visai nakčiai.
4. Prieš patiekdami, mangų putėsius papuoškite plakta grietinėle, šviežio mango riekelėmis, o jeigu norite - ir kitokiais vaisiais ir/ar mėtų šakelėmis.

* Mangų tyrę galima pagaminti iš šviežių mangų arba naudoti konservuotą; aš naudojau 750 ml konservuotos mangų tyrės. Jeigu tyrę gaminsite iš šviežių vaisių, gerai sunokusius, minkštus ir saldžius mangus nuplaukite, jų minkštimą atskirkite nuo kauliukų, nulupkite žievelę. Minkštimą sutrinkite, geriausia elektriniu smulkintuvu. Galiausia mangų masę pertrinkite per sietelį, kad atskirtumėte likusius plaušelius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia ir čia.

Kiškio kopūstų sriuba

Pasitaiko žmonių, vadinamų laimės kūdikiais. Bet mano vyro močiutė Adelė apie laimę galėjo tik pasvajoti. Ji gimė šeimoje, kurioje žemės ir turto buvo mažai, o burnų daug. Anksti netekusi savo mamos ir mylimiausio brolio dvynio, visiems laikams išvykusio į Ameriką kurti sotesnio gyvenimo, močiutė Adelė galėjo kliautis tik savimi. Tiesa, kai ištekėjo už mylimo vyro ir su šeima įsikūrė Kupiškio miestelyje, ėmė atrodyti, kad likimas jai pagaliau nusišypsojo. Bet netrukus prasidėjęs karas sugriovė šviesesnio gyvenimo viltis: sutuoktinis buvo išvarytas darbams į Vokietiją, o močiutė Adelė liko su didele nežinia širdy ir trimis mažais vaikais ant rankų. Karo pabaigoje atėjo žinia, kad vyras žuvo, subombardavus gamyklą, bet šiai moteriai net gedėti nebuvo kada. Ji ėmėsi visų įmanomų darbų, kad galėtų išmaitinti ir išmokslinti savo vaikus - lenkė nugarą malūne, kepykloje kepė sprangią pokario duoną, mokykloje kūreno krosnis, augino daržus, spekuliavo, kraustėsi iš vienos vietos į kitą... Kai klausausi vyro mamos atsiminimų apie močiutę Adelę, man prieš akis visuomet iškyla moters tipažas, kurį meistriškai perteikė Juozas Baltušis, knygose Parduotos vasaros ir Su kuo valgyta druska įamžinęs savo motiną. Čia aš neketinu leistis į diskusijas apie politines rašytojo pažiūras, jo nuopelnus ir kaltes, tiesiog sakau, kad šis žmogus gebėjo įtaigiai rašyti, o močiutė Adelė atrodo nužengusi tiesiai iš jo kūrinių puslapių. Gal ir neatsitiktinai: abu jie gyveno Kupiškio krašte ir patyrė vargingiausiojo visuomenės sluoksnio dalią.

Nuotrauka Kristinos

Bet šis įrašas bus ne apie socialinę nelygybę ir iš jos išaugančias įtampas, o apie kiškio kopūstų sriubą (taisyklingai kiškio kopūstus, regis, reikėtų vadinti kiškiakopūsčiais, bet šnekamojoje kalboje mes jų taip niekada nevadinome ir nevadiname). Anot vyro mamos, močiutė Adelė kiškio kopūstų sriubą jiems, vaikams, virdavusi kiekvieną pavasarį. Šie žalumynai buvo prieinami visiems, nepaisant visuomeninės ir turtinės padėties - sako, kad kiškio kopūstų sriubą reguliariai valgydavo net partizanai, metų metus gyvenę žeminėse. Antra vertus, kiškio kopūstų panaudojimo virtuvėje nederėtų aiškinti tik žmonių vargingumu. Apie pavasarinių žalumynų naudą organizmui buvo žinoma jau seniai, todėl ankstyvą pavasarį kiškio kopūstų sriubos išvirti nesibodėdavo net pasiturinčių ūkių šeimininkės. Kai kur netgi buvo manoma, kad moteris, pavasarį nė karto nepasiūliusi savo šeimai kiškio kopūstų sriubos - tikra apsileidėlė ir tinginė, nesirūpinanti namiškių sveikata.

Vis dėlto, kiek soti ir gardi būdavo kiškio kopūstų sriuba, labai priklausė nuo šeimos pajamų. Kai paklausiau anytos, ar močiutė Adelė šią sriubą virdavo su mėsos sultiniu, sulaukiau atsakymo: kas tau ten duos mėsos!.. Dar daugiau - atrodė, kad už šios frazės slypi paaiškinimas: jeigu būtume gavę mėsos, kas besuktų galvą dėl kiškio kopūstų! Bet iš tikrųjų, ši sriuba nėra griežtai vegetariška. Panašiai, kaip ir garšvų sriuba, vandenyje ji būdavo verdama pirmiausia todėl, kad anuomet mėsos žmonės paprasčiausia neturėjo. Tačiau sriubos pagrindui naudojant gerą, naminį mėsos sultinį, ji bus ypač gardi. Kadangi skoniu ir sudėtimi kiškio kopūstų sriuba labai panaši į rūgštynių sriubą, ją galima virti, laikantis tų pačių principų. Mūsų šeimoje rūgštynių sriuba dažniausia verdama su kiauliena; jeigu naudosite naminę, tikru dūmu rūkytą kiaulieną, patiekalą bus galima pavadinti netgi šventiniu. Šįkart aš būtent taip ir padariau: sultinį išviriau iš mamos parūkytų kiaulienos kauliukų. Ar buvo gerai? O kaip jūs manote? :) Na, o tiems, kas nevalgo mėsos, šiai sriubai siūlyčiau naudoti ne paprastą vandenį, o kvapnų daržovių nuovirą.

Kiškiakopūsčius (lot. oxalis acetosella) lietuvių šeimininkės nuo seno naudojo pavasarinei sriubai virti. Nuotrauka Kristinos

Dar keli žodžiai apie kiškio kopūstus. Kaip jau minėjau, kiškio kopūstų skonis sriuboje panašus į rūgštynių. Būtent - panašus, bet ne identiškas. Pirmiausia, kiškio kopūstai, kitaip negu rūgštynės, suteikia sriubai ne tik rūgščią, bet ir savotišką salsvą natą. Antra, kiškio kopūstų rūgštis yra stipri, man atrodo, kiek stipresnė negu rūgštynių, ypač kultūrinių, augintų darže. Dėl šios priežasties reikia būti atsargiems, kiškio kopūstus dedant į puodą - jų padauginus, sriubos skonis gali nuvilti. Nors verdami kiškio kopūstai akivaizdžiai sukrenta, jų vis dėlto reikėtų dėti saikingai - galbūt atrodys, kad sriubos paviršiuje plaukioja vos vienas kitas lapelis, bet kiek pavirus, netgi jie parūgštins sriubą. Geriausias patarėjas čia, žinoma, bus jūsų patirtis: kartą išvirę sriubos, jūs jau žinosite, ar kiškio kopūstų kitą kartą dėti daugiau, ar mažiau. Vienos formulės čia nėra: kažkas mėgsta rūgštesnę, o kažkas švelnesnę sriubą, kažkam patinka, kai ji labai skysta, o kažkam - tokia tiršta, kad šaukštas stovėtų. Žodžiu, stoję prie viryklės, pirmiausia klausykite savo nuojautos.

Nuotrauka Kristinos

Dėl maistinės kiškio kopūstų vertės mitybos specialistų nuomonė nevienareikšmiška. Šiuose augaluose yra daug naudingų medžiagų, bet yra ir oksalo rūgšties, kuri laikoma kenksminga. Tačiau aš (ir ne tiktai aš) laikausi nuomonės, kad saikingai valgydami kiškio kopūstus, rūgštynes ar rabarbarus, savo sveikatai žmonės žalos nepadaro. Juo labiau, kad dažnai ir dideliais kiekiais valgant kitokias pavasario žoles (netgi tas pačias išgirtąsias dilgėles), gali atsirasti nepageidaujamų šalutinių efektų. Todėl mano nuostata tokia: kiekvieną pavasario savaitę pasimėgauti patiekalais vis iš kitų žolių - dilgėlių, garšvų, balandų, kiaulpienių ir t.t. Taip paįvairinamas valgiaraštis, gaunama skirtingų medžiagų, reikalingų organizmui, ir nepatiriama neigiamo augalų poveikio. Tad kodėl gi ir jums įvairovės dėlei neišsivirus kiškio kopūstų sriubos? Mes su sūnumi kiškio kopūstų eglyne prisirinkome per pusvalandį, ir dar spėjome į valias pasigėrėti skaisčiai žaliais jų lapeliais ir baltais žiedais (jie, beje, irgi valgomi). Dabar švieži kiškio kopūstų sąžalynai atrodo kaip niekada viliojančiai. Tik eidami į mišką, nepamirškite į kišenę įsimesti pinigėlio - gegutės jau kukuoja kaip pašėlusios. 

Nuotrauka Kristinos

Kiškio kopūstų sriuba

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Didelė sauja kiškio kopūstų (arba pagal skonį)

1-2 v.š. sviesto, aliejaus arba taukų

1 svogūnas

1 morka

~ 1,5-2 l mėsos sultinio arba daržovių nuoviro (žr. pastabas aukščiau; aš naudojau parūkytos kiaulienos sultinį)

3-4 vidutinio dydžio bulvės

2 kietai virti kiaušiniai

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Grietinės (patiekiant)

1. Kiškio kopūstus perrinkite ir nuplaukite. Palikite rėtyje ar paskleistus ant virtuvinio rankšluosčio, kad apdžiūtų.
2. Puode, kuriame virsite sriubą, įkaitinkite riebalus. Sudėkite smulkiai supjaustytus svogūnus ir per burokinę tarką sutarkuotas morkas. Patroškinkite ant mažos ugnies, kol daržovės šiek tiek suminkštės, bet dar nepradės ruduoti.
3. Į puodą su svogūnais ir morkomis įpilkite sultinio arba daržovių nuoviro (iš pradžių geriau supilti ne visą, o vėliau įpilti papildomai, kad sriuba taptų norimo tirštumo). Padidinkite liepsną. Kai sultinys užvirs, sudėkite kubeliais pjaustytas bulves. Jeigu sriuba per tiršta, papildomai įpilkite tiek sultinio, kad ji būtų norimo tirštumo. Virkite ant vidutinės ugnies, kol visos daržovės suminkštės. Atsiminkite, kad įdėjus kiškio kopūstų, daržovės daugiau nebeminkštės, todėl jos visos turi būti gerai išvirusios dar prieš rūgštinant sriubą.
4. Kiškio kopūstus pasmulkinkite ir sudėkite į sriubą. Ant nedidelės ugnies pavirkite dar apie 10-15 min., kad kiškio kopūstai atiduotų savo rūgštį. Baigiant virti, sudėkite susmulkintus kietai virtus kiaušinius. Sriubą pagardinkite pipirais ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.
5. Išvirę sriubą, ją uždenkite ir leiskite 10-20 min. susistovėti. Tiekite karštą, pagardintą grietine.

Recepto šaltinis: mano vyro šeima.

Meškinių česnakų ir kiaušinių salotos

Dar nė vieną pavasarį neteko girdėti, kad Lietuvoje būtų tiek diskutuojama ir ginčijamasi dėl meškinių česnakų (lot. allium ursinum). Gamtosaugininkai skundžiasi, kad pavasario gėrybių mėgėjai, viename straipsnyje išvadinti sužvėrėjusiais sveikuoliais (!), siaubia miškus ir renka šiuos augalus be jokios tvarkos ir saiko. Kiti atkerta, jog drausti miške nusiskinti česnako laišką - nesąžininga ir nemotyvuota. Treti mano, kad meškinius česnakus geriausia auginti darže, nebijant nei baudų už jų rinkimą, nei miškuose tykančių erkių.

Mano pozicija šiuo klausimu nėra labai tvirta ir vienareikšmiška. Viena vertus, nepateisinu tų, kurie siaubia jų augimvietes - juk meškiniai česnakai priklauso saugotinoms, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytoms rūšims. Jų plotai laukinėje gamtoje nėra tokios dideli kaip, pavyzdžiui, Sibiro taigoje ar Didžiosios Britanijos giriose. Kažkur esu skaičiusi (tikiuosi, atmintis manęs neapgauna), jog mūsų miškuose meškiniai česnakai prieš kelis šimtmečius išvis neaugo: esą jie iš pradžių kaip dekoratyviniai augalai atkeliavo į kai kurių dvarų parkus, o paskui užsisėjo gretimuose miškuose, todėl net šiandien jų aptikti galima toli gražu ne bet kurioje pakrūmėje. Nesiimu spręsti, ar ši teorija teisinga, bet faktas lieka faktu: jeigu esate sąmoningas, įstatymus gerbiantis pilietis, ir jeigu jums rūpi biologinės įvairovės išsaugojimas, miškuose nedera elgtis kaip barbarui, kad ir kaip mėgtumėte pavasarinius žalumynus. Antra vertus, teigiama, kad šiuo metu meškinių česnakų populiacijos sėkmingai atkurtos. Tai galbūt, užuot baudus žmones už mažiausią nuskintą lapelį, atsakingoms valdžios institucijoms verta įvesti taisykles, kaip meškinius česnakus rinkti, nedarant jiems žalos? Panašiai, kaip jau įvestos, tarkime, lašišų žvejybos taisyklės? Juk kiekvienas mūsų turi ne tik pareigą rūpintis savo šalies gamtos turtais, bet ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, privilegiją jais naudotis.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau kol kas įstatymai yra tokie, kokie yra, ir kol jie nepasikeis, bene geriausia strategija, norint pavasarį pasimėgauti meškiniais česnakais - puoselėti daržininkystės tradicijas. Tačiau, kaip jau rašiau Nidos tinklaraščio diskusijose (apsilankykite, Nidos receptai su meškiniais česnakais puikūs), įveisti šiuos augalus nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors mūsų parduotuvėse galite nesunkiai aptikti meškinių česnakų sėklų, deja, jos dygsta nenoriai. Kiek man pavyko išsiaiškinti, meškinių česnakų sėklos daigios būna labai neilgai, o kol jos surenkamos, supakuojamos, atvežamos į parduotuves, neperkamos ir pasėjamos, jau spėja pasenti. Sako, jog iš sėklų kai kas meškinių česnakų visgi užsiaugina, tik nežinau, pirktinių, ar surinktų miškuose - pastarosios, manyčiau, yra nepalyginamai daigesnės. Na, o man pačiai meškiniai česnakai iš pirktinių sėklų nedygo nors tu ką: ne vienerius metus pirkau įvairių firmų sėklas, sėjau ir iš rudens, ir pavasarį, ir į vienokią dirvą, ir į kitokią - be jokio rezultato. Meškinių česnakų pavyko įsiveisti tik tada, kai jų svogūnėlių su daigais gavau iš savo anytos sodo. Reikalai kaip mat pakrypo į gerąją pusę: česnakai prigijo ir ėmė daugintis tiek dukteriniais svogūnėliais, tiek natūraliai subrandintomis ir išbarstytomis sėklomis. Kartą sudygusius, juos auginti visai nesudėtinga - nesvarbu, ar lysvėje, ar sodo pakrašty. Tai daugiamečiai augalai, kurie, esant tinkamoms sąlygoms, duos derlių ilgus metus. Meškiniams česnakams numatyta vieta turėtų būti pavėsinga ir drėgna, o žemė trąši. Be to, sakoma, kad meškiniai česnakai geriausia auga tada, kai naktį juos apšviečia mėnesiena, todėl šiuos augalus sodinti esą reikia kokiame nors šlaite. Deja, įtikinamiau paaiškinti pastarojo patarimo prasmės negalėčiau, užtai esu tikra, kad paieškoti meškinių česnakų svogūnėlių verta. Jų galite rasti sodininkų entuziastų ūkeliuose ir netgi įsigyti botanikos soduose.

Nuotrauka Kristinos

Mano naudojami meškiniai česnakai yra rinkti sode, o ne gamtoje, tačiau dėl to nė kiek ne prastesni už laikinius :) Na, o kadangi natūralių meškinių česnakų augimviečių galima aptikti daugelyje šalių - nuo Airijos iki Kaukazo, tai ir receptų su šiais augalais esu prikaupusi nemažai. Tiesa, didelė jų dalis reikalauja meškinius česnakus termiškai apdoroti (tarkime, dedant į pyragėlų įdarus), o aš šįkart norėjau patiekti juos žalius, kad šeima gautų pavasariop taip reikalingų vitaminų. Tokiu atveju, žinoma, salotos būna pirmoji į galvą ateinanti mintis.

Apie meškinių česnakų salotas pirmą kartą išgirdau iš Vilijos, vyro sesers. Jaunystėje ji buvo profesionali sportininkė, priklausė Sovietų Sąjungos rinktinei, todėl nuolat dalyvaudavo stovyklose ir varžybose, kur susirinkdavo merginos iš įvairiausių "didžiosios tėvynės" regionų. Nors treneriai akylai stebėdavo sportininkių racioną, merginos liko merginomis: išėjusios ten, kur karaliai pėsti vaikšto, nuleisdavo pasroviui neaiškius tablečių pavidalo "maisto papildus", o pačios, sugrįžusios į bendrabutį, dalindavosi iš namų atsivežtais gardumynais ar vietinėse parduotuvėlėse įsigytais produktais. Anot Vilijos, gastronominių patirčių būdavo visokių: pavyzdžiui, rytietiška rožių žiedlapių uogienė (regis, pirkta Azerbaidžane) mūsiškių, švelniai tariant, nesužavėjo :) O štai meškiniai česnakai, su kuriais lietuves supažindino rusaitės, buvo sutikti su ovacijomis. Jie vyro šeimoje iki šiol vadinami čeremša (nuo rus. черемша), t.y. taip, kaip šis augalas jiems buvo pristatytas patį pirmąjį kartą.

Salotų skonis priklausys ne tik nuo ingredientų, bet ir nuo to, kaip juos supjaustysite. Man patina meškinius česnakus pjaustyti labai siauromis juostelėmis, o agurkus - sutrakuoti šiaudeliais. Nuotrauka Kristinos

Kad iš meškinių česnakų galima pagaminti gardžias salotas, irgi sužinojau iš Vilijos. Ji anuomet pripjaustė pilną dubenėlį meškinių česnakų laiškų, juos pasūdė, pagardino grietine ir pipirais - ir štai, puikiausias garnyras prie mėsos paruoštas. Na, o jeigu salotas norite tiekti ne kaip garnyrą, o kaip pagrindinį patiekalą, meškinius česnakus maišykite su kietai virtais kiaušiniais. Tai klasikinis, Rusijoje ypač paplitęs ir mėgstamas pavasarinis derinys, dažnai gardinamas ne tiktai grietine, bet ir majonezu (arba grietinės ir majonezo mišiniu). Kai kas į tokias salotas papildomai deda svogūno ar svogūno laiškų, ridikėlių, agurko ir netgi pomidorų. Man patinka labai švelnus meškinių česnakų aštrumas, todėl nei svogūnų, nei ridikėlių aš į salotas nededu. Pomidorų irgi atsisakau, nes šiuo metų laiku man jie neskanūs, it plastmasiniai. O štai pavasarinių ilgavaisių agurkų, jeigu tik turiu po ranka, dedu. Jie neužgožia nei meškinių česnakų skonio, nei kvapo, užtai salotoms suteikia papildomo sultingumo ir lengvo traškumo. Tiesa, į salotas dedant agurką, jas valgyti geriau tuojau pat, nes pastovėjusios salotos greičiau pavandenija. Tai gardus, nesunkus, bet vitaminingas ir sotus valgis, ypač jeigu salotas valgysite su juoda duona. Šįkart aš salotas ruošiau pavakariams, bet jas galima valgyti bet kada. Jeigu kam nors aktualu, dar pridursiu, kad, kitaip negu valgant patiekalus su tikrais česnakais, burnoje meškinių česnakų kvapo nelieka.

Taigi, auginkite meškinius česnakus, pavasarį valgykite juos į sveikatą, gardžiuokitės, dalinkitės su kitais - ir būkite sveikuoliais, kurie nesiaubia miškų! :)

Nuotrauka Kristinos

Салат из черемши с яйцом - meškinių česnakų ir kiaušinių salotos

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 4 didelės saujos meškinių česnakų laiškų

Nebūtinai: 1 agurkas

4 kietai virti kiaušiniai

4 v.š. grietinės ir/ar majonezo (arba pagal skonį)

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

Juodos duonos (patiekiant) 

1. Meškinių česnakų laiškus nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite plonomis juostelėmis. Jeigu naudosite, susmulkinkite agurką (aš supjausčiau pjaustykle plonais šiaudeliais). Susmulkinkite kiaušinius; jeigu norite, pasilikite kelias skilteles papuošimui. 
2. Visus ingredientus sumaišykite dubenyje su grietine ir/ar majonezu. Pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Jeigu norite, kad kiaušinio gabaliukai mažiau suirtų, galite iš pradžių su pagardais išmaišyti tik žalumynus, o kiaušinius atsargiai įmaišyti paskutinius.
3. Kai salotos bus jūsų skonio, leiskite joms kelias minutes pastovėti (bet ne per ilgai, kad nepavandenytų, ypač jeigu naudojate agurką). Valgykite su mėgstama duona. Prie šių salotų labai tiks senamadiška, ne itin puri, rūgštoka juoda duona.

Recepto šaltinis: vyro sesuo Vilija; svarbesni papildomi šaltiniai čia, čia ir čia.